Libertas Klimka

1972 m. Vilniaus universitete apgynė fizinių mokslų srities fizikos krypties daktaro disertaciją Karštųjų srovės nešėjų rekombinacija bei rekombinacinis nestabilumas germanyje. Stažavosi Rusijos ir Ukrainos mokslo centruose bei Vroclavo universitete. 1967–1975 m. Puslaidininkių fizikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1975–1992 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) docentas. 1992–2016 m. Vilniaus pedagoginio (vėliau Lietuvos edukologijos) universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentas, nuo 2003 m. profesorius. 2001–2005 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto prodekanas. 2005–2009 m. Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Su Gunaru Kakaru 1990 m. įkūrė Lietuvos etnokosmologijos muziejų, buvo šio muziejaus mokslinis vadovas ir tarpdisciplininių mokslo šakų etnokosmologijos ir paleoastronomijos pradininkas Lietuvoje. Su kitais bendradarbiais 1995 m. Nidoje suprojektavo Saulės laikrodį, atskleidė XIV a. pab. – XV a. pr. statinio ant Birutės kalno Palangoje astronominę paskirtį. Kaip ekspertas tyrinėja Lietuvos bažnyčių bokštinius laikrodžius ir varpus. Per tūkstančio mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių autorius. 2000 m. ir 2010 m. išleistos bibliografijos rodyklės. Astronominio kalendoriaus Lietuvos dangus bei periodinių ir tęstinių leidinių Istorija, Historia Universalis in Lithuania, Res Humanitariae, Etnokosmologija, Gimtasai kraštas, Multicultural Studies redkolegijų narys. Išleido knygas Tradicinių kalendorinių švenčių semantika (2009 m.), Lietuviškųjų švenčių rate (2009 m. ir 2013 m.) ir Lietuviškų tradicijų skrynelė (2015 m.). Už mokslo ir švietimo nuopelnus įteiktos valstybinė Jono Basanavičiaus, Stasio Šalkauskio bei Lauryno Ivinskio premijos. Mokslinių tyrimų sritys: baltų kosmologija ir kalendoriaus istorija, tradicinių kalendorinių papročių semantika, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istorija Lietuvoje, mokslo ir technikos paminklai.