Aleksandra Aleksandravičiūtė

1985 m. SSRS dailės akademijos vaizduojamojo meno teorijos ir istorijos mokslo tyrimų institute (Maskva) apgynė humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaro disertaciją Jono Kuzminskio kūryba. 2007 m. Vilniaus dailės akademijoje atliko habilitacijos procedūrą. Nuo 1976 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje, profesorė. 1976–1993 m. publikacijas skyrė XX a. dailei: paskelbė dailės kritikos straipsnių (grafika, taikomoji dailė, tapyba, tautodailė) ir monografinį albumą Jonas Kuzminskis (Maskva, 1988). Vėliau šiuolaikinės dailės klausimai (J. Adomonio, B. Stančikaitės, B. Stulgaitės, A. Švėgždos ir kt. kūryba) liko antrame plane, o pagrindine tyrimų sritimi tapo bažnytinės dailės paveldas. Nuo 1993 m. daugumą mokslinių straipsnių skyrė XVII–XX a. I pusės Lietuvos altorių, liturginės dailės ir ornamento istorijai bei teorijai. Tęstinio leidinio Lietuvos sakralinė dailė (t. I, 1–6 kn., 1996–2007, t. II, I d., 1–3 kn., 2011–2015) straipsnių autorė. Nuo 1981 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 1994 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Vilniaus dailės akademijos leidyklos ir tęstinio recenzuojamų mokslinių straipsnių rinkinio Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, žurnalų Menotyra, Lietuvos muzikologija redkolegijų narė. Nuo 1996 m. įvairių paveldo ir šiuolaikinės kultūros ekspertų grupių LR Kultūros ministerijoje, Mokslo taryboje, Vilniaus m. savivaldybėje dalyvė. Mokslinių tyrimų sritys: XVII–XIX a. Lietuvos bažnyčių menas (altoriai, vidaus įranga, liturginė dailė), dailės tyrimų metodologija, šiuolaikinė grafika ir taikomoji dailė.