Straipsnis Nepilnamečių priežiūros institucijos ugdytinių adaptacijos socioedukacinės prielaidos

Santrauka. Straipsnyje analizuojamos nepilnamečių delinkventų socialinę adaptaciją ir socializaciją trikdančios priežastys, tarp kurių svarbus vaidmuo tenka šeimai: jos socioekonominis, kultūrinis bei intelektinis statusas dažnai lemia asmenybės psichosocialinės raidos pokyčius. Įvardijamos vidutinės priežiūros institucijų ugdytinių socialinę adaptaciją trikdančių veiksnių, taip pat ir socioedukacinių socialinės adaptacijos prielaidų kintamosios, numatomos probleminio elgesio nepilnamečių asmenų socializacijos perspektyvos.

Pagrindiniai žodžiai: delinkvencija, socialinė adaptacija, priežiūros institucija, neigiami veiksniai, elgesio transformacija.

Įvadas

Asmenybės socialaus elgesio formavimui (-si) būtina atitinkamų ir pakankamai skirtingai funkcionuojančių (prioritetų aspektu) sąlygų sistema, kurios hierarchinė struktūra yra gana kompleksiška (biogenetiniai, sociogenetiniai, psichosocialiniai, sociokultūriniai, psichopedagoginiai ir kiti veiksniai) ir ypač kintanti atsižvelgiant į šiuos veiksnius lemiančių sudėtingų procesų komponentų trikdymo intensyvumą. Iš esmės elgesys gali būti suprantamas ne tik kaip atitinkamai organizuota įnorių, dorinių santykių, poelgių sistema, bet ir kaip tam tikras funkcijas atliekančių kognityvinių bei konatyvinių (patologinių, subordinacijos veiksnių bei intravertiškumo ir ekstravertiškumo) procesų sąveikos darinys. Kaip vieną iš esminių asmenybės socializacijos procese galima įvardyti adaptacinę elgesio funkciją ją suprantant kaip subjekto gebėjimą (negebėjimą) asmenine elgsena rodyti pasiruošimą (nepasiruošimą) konstruktyviai sąveikauti su socialine aplinka. Remiantis daugelio biologų, neurofiziologų, psichologų tyrimais konstatuojama, kad

vienas iš esminių adaptacijos proceso požymių, lemiančių jo specifiką, yra aktyvumas. Adaptacinis procesas, kaip biologinių atspindžių apibendrinimas, vaizduoja, pakartoja ir atkuria jį sudarančių biologinių atspindžių aktyvumo ypatumus. Adaptacijos procesui, kaip ir biologiniams atspindžiams, būdingas adekvatus, atrenkamasis ir tikslingas atspindėjimo pobūdis; jam būdingas valdymo ir reguliavimo vaidmuo. Иван Димитров Калайков, Цивилизация и адаптация, с. 31.

Spustelėjus išskleisti...

Įvardytas aktyvumo požymis adaptacijos procese svarbus ne tiek konstantiškumo aspektu, kiek pirmiausia savo kokybiniais parametrais, t. y. pozityvia, negatyvia arba ambivalentiška dispozicija. Vyraujant vienai iš minėtų dispozicijų (ypač negatyvios orientacijos) elgesio aktyvumo konstantiškumas tampa socialiai problemišku reiškiniu. Akivaizdu, kad socialaus elgesio formavimuisi būtina tam tikra deklaruojamų normų ir asmens nuostatos, nulemtos įvairių, dažnai psichosocialinę raidą trikdančių veiksnių, pusiausvyra. Tarp daugelio gana dinamiškų veiksnių ar jų grupių ypač svarbią reikšmę įgauna pagrindinių asmenybės poreikių tenkinimo sąlygos, motyvacijos ir vertybių sistemos struktūra, nuostatos, esama ar besiformuojanti bendravimo ir paklusimo įvairioms normoms patirtis ir kt., turint omenyje, kad tam tikrai visuomenės daliai (net gana ankstyvame psichosocialinės raidos etape) minėtų sąlygų užtikrinimas yra specifinio pobūdžio. Viena tokių grupių yra vidutinės priežiūros įstaigų ugdytiniai, kurių adaptacijos ir socializacijos visuomenėje procesus trikdė įvairios nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės ir reiškiniai.

Nepilnamečių delinkventų, patekusių į vidutinės priežiūros įstaigas, socioedukacinės raidos sąlygų pokyčiai ir jų įtaka socialinės adaptacijos procesams yra šio mokslinio tyrimo objektas. Tyrime buvo remiamasi hipoteze, jog nuolat kintančios asmenybės raidos sąlygos (žemas sociokultūrinis ir ekonominis šeimos statusas, ilgalaikis ugdymas globos įstaigoje ir kt.) ypač neigiamai veikia nepilnamečių socialinės adaptacijos procesą ir lemia elgesio pokyčius, kurio negatyvaus aktyvumo parametrai trikdo atitinkamų socializacijos lygių siekimo nuoseklumą. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti pagrindines vidutinės priežiūros įstaigų ugdytinių patekimo į instituciją aplinkybes ir jų tolesnės adaptacijos perspektyvas bei galimybes tikslingai modifikuojant susiformavusio elgesio stereotipus. Tyrimo metodika buvo pagrįsta įvairios dokumentacijos analize, nestandartizuotu interviu, atviro tipo anketa bei užrašais (field notes) įvairiai informacijai ir duomenims fiksuoti.

Tyrimo imtis – susipažinta su 130 iš 189 įstaigoje ugdomų nepilnamečių duomenimis.

Asmenybės socialinė adaptacija: trikdančių veiksnių kintamumas ir elgesio pokyčiai

Psichologinėje literatūroje bene dažniausiai minima bendroji, socialinė ir asmeninė adaptacija Žr. Raymond B. Cattell, Naučna analiza ličnosti, 1978; Horace Bidwell Englich, Ava Champney Englich, A Comprehensive Dictionary of Psychological and Psychoanalytical Terms, 1970; Ira Friedman, Phenomenal, Ideal and Projected Conceptions of Self, and Their Interrelationship in Normal, Neurotic and Paranoid Schizophrenic Subjects, 1966; Hans Jürgen Eysenck, Crime and Personality, 1964; ir kt.) . Pabrėžiama, kad

adaptacija galima sąveikaujant su natūraliąja bei socialine aplinka (socialinė adaptacija) ir su savimi (asmeninė adaptacija). Ji visada reiškia aktyvumą patenkinant tam tikrus poreikius arba, ir tai yra svarbu, ji visada yra kažkaip motyvuota… Vladimir Stančič, Adaptivni potencijal i integracija slijepih, s. 34.

Spustelėjus išskleisti...

Tam tikru aspektu atkreipiamas dėmesys į dvipusį individo adaptacinio elgesio santykį jį suprantant kaip asmenybės santykį su pačiu savimi ir visuomene, kuriai jis priklauso, „kartu bandant apibrėžti atskiriančiąsias (distinkcines) asmeninės ir socialinės adaptacijos ribas“ Adolfas Juodraitis, Asmenybės psichologinės adaptacijos prielaidos, p. 24. .

Adaptacijos (pirmiausia socialinės adaptacijos) proceso sėkmė (nesėkmė) priklauso nuo asmenybės struktūros ypatumų bei socialinės aplinkos reikalavimų lygio, galimybių juos vykdyti ir atitinkamo aplinkos pritarimo bei palaikymo. Akivaizdu, kad vertinant asmenybės savybes ir bruožus bei galimas jos reagavimo į įvairias aplinkybes ir situacijas formas bei kryptis galima daryti prielaidą apie galimybes susidurti tiek su asmeninės, tiek su socialinės adaptacijos problemomis. Individo adaptaciniai gebėjimai (adaptacinis potencialas ir jo pokyčiai) ypač išryškėja ištikus frustracijai arba stresinėse situacijose, turint omenyje dar ir tokią svarbią aplinkybę kaip mokėjimas įvertinti tokių situacijų įtaką asmenybės funkcionavimui. Mūsų nuomone, toks mokėjimas (nors šios sąvokos vartojimas tokiame kontekste gali būti ginčytinas) glaudžiai susijęs su vaikystėje vykstančiais socializacijos procesais, kurie

gali būti suprantami ir įvertinami tik toje visuomenėje, kurioje yra atitinkamas požiūris į vaikus, kaip į visaverčius socialinius individus, turinčius vidines potencines socializacijos galimybes, ir kurioje yra sudaromos atitinkamo elgesio su vaikais taisyklės, palaikančios šios socializacijos procesus ir galimybes vaikams aktyviai veikti aplinkoje.

Spustelėjus išskleisti...

Toliau pabrėžiama, kad „tuo pačiu turi būti sudarytos sąlygos vaikų socialinei prigimčiai atsiskleisti ir santykiams su žmonėmis formuotis“ Audronė Juodaitytė, Socializacija ir ugdymas vaikystėje, p. 150. .

Iš esmės socializacija

plačiąja prasme suprantama kaip nuolatinis žmogaus tobulėjimas sąveikaujant su mikro- ir makro- aplinka. Individas perima socialinę patirtį, kai yra ugdomas (t. y. tada, kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai. Siaurąja prasme socializaciją suprantame kaip specifines pedagogiškai orientuotas programas, kurių metu ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos ar privatūs asmenys siekia padėti vaikams ir jaunimui įsisavinti socialines normas bei kultūrines vertybes. Giedrė Kvieskienė, Socializacijos pedagogika: įvadas į socialinę pedagogiką, p. 49.

Spustelėjus išskleisti...

Galima konstatuoti, kad atskleidžiant socializacijos esmę įvardytos ir tam tikros šio proceso prielaidos, būtent mikro- ir makro- (galima įvardyti taip pat ir mezo- bei egzo-) aplinkos poveikio ir jos valdymo organizavimo reikšmingumas, galimų nenuspėjamų ir trikdančiai veikiančių veiksnių tikimybė ir pan. Esmė ir problema ta, kuriame asmenybės raidos etape atitinkamų veiksnių poveikis bus intensyvesnis ir mažiau pasiduos tikslingam valdymui.

Nereikalauja įrodymų aksioma, kad žmogus yra biosociali būtybė ir savo socialinį kryptingumą įgyja socialinėje aplinkoje. Nuo gimimo pirmoji ir artimiausia socialinė aplinka, su kuria sąveikauja vaikas, yra šeima, kurios socioekonominis, intelektinis, kultūrinis statusas ir su šiais komponentais susijęs šeimos ugdymo stilius, dispozicija ir mikroklimatas kartu su kitais svarbiais veiksniais formuoja asmenybės savybių pagrindus, dorinių normų įvaldymo dinamikos ypatumus, socialinio kryptingumo specifiką ir pan.

Aptariant šeimos institucijos, kaip vienos iš socializacijos prielaidų, situaciją tenka konstatuoti, kad „1997 metų tyrimų duomenimis, Lietuvoje buvo 317 tūkstančių bedarbių, o nedarbo lygis siekė 15,6 proc.“ Šie duomenys gerokai skiriasi nuo oficialių Darbo biržos duomenų Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1997. . Tačiau pastarųjų metų oficialūs duomenys priartėja prie šių skaičių. Antai 2000-ųjų pradžioje oficialus nedarbas Lietuvoje pasiekė iki šiol nebūtą mastą – 10 proc. Žr. Liudmila Rupšienė, Šeimotyros įvadas, p. 145. . Skirtinguose šaltiniuose pateikiamų duomenų analizė leidžia teigti, kad

smukęs pragyvenimo lygis bei skurdas stumia žmones į neviltį, kelia rimtus susirgimus, netgi savižudybes, provokuoja nusikalstamumą bei visuomenėje smerktinų pragyvenimo šaltinių naudojimą. Visa tai lemia šeimoje augančių vaikų savijautos nestabilumą, gebėjimo adaptuotis aplinkoje sutrikimą, neadekvatų požiūrį į esmines gyvenimo vertybes. Ten pat, p. 145–146.

Spustelėjus išskleisti...

Dideli būtiniausių poreikių tenkinimo galimybių skirtumai ir interesų konfliktai transformuoja individualumo ir socialumo santykį, supriešina atskiras visuomenės grupes ir trikdo adaptacijos ir socializacijos procesus. Tokia situacija modeliuoja „socialinės atskirties“ žmonių grupės atsiradimo reiškinį, kuris lemia jų menkas perspektyvas normaliai funkcionuoti mūsų visuomenėje, ir jų sąlyginė gerovė priklauso tik nuo išorinių veiksnių. Akivaizdu, kad tik „socialinės atskirties“ asmenų šeimose ugdomos asmenybės psichosocialinė raida veikiama daugelio papildomų neigiamų veiksnių, stabdančių visapusišką socialinę adaptaciją. Skirtingų institucijų duomenimis, nuo 1995 metų rajonų (miestų) vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 65 proc., o vaikų jose – 44 proc. Žr. Adolfas Juodraitis, „Asmenybės elgesio transformacijos: delinkvencija ir prevencijos galimybės“, 2001. . Duomenys apie tarnybų įskaitoje (gali būti, kad tai neatspindi tikrosios padėties) esančias nedarnias šeimas pateikiami 1 lentelėje.

Atlikta nemažai tyrimų siekiant nustatyti delinkvenciją lemiančius veiksnius ar jų grupes šeimos aplinkoje ir bandant klasifikuoti šeimas pagal įvairių veiksnių vyravimą. Viena siūlomų klasifikacijų yra tokia:

• tipinė tradicinė šeima; vaikai nusikalsta dažniausiai atsitiktinai, dėl neigiamos draugų ar kitų aplinkinių įtakos (10–15 proc.);
• šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai sociokultūrine) deformacija, kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 proc.);
  
• šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija su ryškia kriminogenine rizika vaikų atžvilgiu. Akivaizdu, kad šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.

Atskirų sociologinių nepilnamečių delinkventų ir jų tėvų apklausų rezultatai parodė, kad laisvalaikiu su paaugliais nuolat bendrauja tik 10 proc. (tėvų nuomone) ir 4 proc. (paauglių nuomone) tėvų; retkarčiais bendrauja 51 proc. (tėvų nuomone) ir 20 proc. tėvų (paauglių nuomone); dauguma paauglių (67 proc.) teigia, kad tėvai su jais visai nebendrauja. Tik 39 proc. jų tėvų sutiko su tokiu paauglių bendravimo vertinimu Žr. Liuda Adomavičienė, „Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys“, 2001. .

Remiantis įvairių autorių tyrimų duomenimis, konstatuojama, kad neigiamo elgesio pagrindai, dažnai susiformuojantys nepalankiomis šeimos psichosocialinio mikroklimato sąlygomis, tampa asmenybės sociopatogenezės proceso pirmąja stadija. Ši stadija iš esmės atitinka latentinę socialinės vaiko deformacijos stadiją, kurioje elgesys dar neįgauna asocialaus kryptingumo ir pasireiškia nedrausmingumo, prieštaravimų, kaprizų ir panašia forma Žr. Сергей Джумшудович Арзуманян, Микросреда и отклонения социального поведения детей и подростков, 1980. . Vėlesniuose raidos etapuose, įsitraukdamas į įvairesnes ir kartais komplikuotas ekstremalių socialinio gyvenimo situacijų sritis, individas turi galimybę pakoreguoti savo vertybių sistemą ir nuostatas arba dar labiau įtvirtinti jau turimus neigiamos patirties pradus. Nustatyta, kad

socializacijos ir socialinės orientacijos lygio kilimas leidžia jį išryškinti, reakcijas skirstyti į nepalankius išorinius poveikius. Tokiomis sąlygomis anksčiau difuziškai pasireiškiančios vaiko nuostatos į neigiamą elgesį laipsniškai stiprėja, įsitvirtina ir įgauna ryškią antivisuomeninio kryptingumo formą. К. А. Арутюнян, К исследованию роли негативных социальных проявлений в становлении личности несовершеннолетнего правонарушителя. – Факторы педагогической запущенности и психологические вопросы коррекции делинквентного поведения несовершеннолетних, с. 37.

Spustelėjus išskleisti...

Empiriniais tyrimais nustatytos konkrečios aplinkybės, lemiančios nepilnamečio patekimą į nepalankiai veikiančias mikroaplinkos sąlygas, iš kurių išskiriamos:

1. nedarni šeima → nepalanki aplinka: nedarnioms šeimoms dažniausiai būdingas vaiko elgesio nukrypimas. Tokiose šeimose išaugę vaikai, bendraudami su kitais pedagogiškai apleistais bendraamžiais, suformuoja atitinkamos pakraipos mikrogrupes;
2. nedarni šeima + mokyklos pedagoginės veiklos apleistumas → nepalanki aplinka: nepakankama nepilnamečio iš nedarnios šeimos pakitusio elgesio korekcija įvairiomis pedagoginio–psichologinio poveikio priemonėmis mokykloje gali lemti jo patekimą į neigiamą aplinkos poveikio įtaką;
3. blogas pažangumas mokykloje → neigiamas mikroaplinkos poveikis: blogas mokymosi rezultatyvumas tampa neigiamo požiūrio į mokymąsi priežastimi, formuojasi neigiamos nuostatos darbo, pedagogų, mokyklos apskritai atžvilgiu;
4. normali sociogenezė → neigiamas mikroaplinkos poveikis: kai nepilnamečio elgesio genezė atitinka socialinių normų reikalavimus, mokymosi pažangumas būna gana aukštas, tačiau jau pasireiškia pirmieji elgesio pokyčiai, mokymosi interesų menkėjimas. Nemaža atvejų, kai nepilnametis, kurio sociogenezė normali, patekęs draugų su antivisuomeninėmis nuostatomis įtakon, atlieka įstatymus pažeidžiančius veiksmus;
5. amžiaus ypatumai → neigiamas mikroaplinkos poveikis: nustatyta, kad vyresnių paauglių teisėtvarkos pažeidimų ir nusikaltimų procentas didesnis, lyginant su nepilnamečiais apskritai Žr. ten pat. .

Lyginant įvairius statistikos duomenis galima konstatuoti, kad pastarąjį dešimtmetį nepilnamečių padaromų nusikaltimų padaugėjo 2,1 karto. 1997 metais tai sudarė 16,3 proc. visų atskleistų nusikaltimų. Sunkių kriminalinių nusikaltimų skaičius per septynerius metus padidėjo tris kartus. Dažniausiai vyrauja turtiniai nusikaltimai (vagystės); jie sudaro 67 proc., o chuliganizmas – apie 8 proc. bendro išaiškintų nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiaus. Šios amžiaus grupės paaugliai vis dažniau padaro smurtinius nusikaltimus.

1999 metais išnagrinėta 5070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 proc. visų nusikaltimų, ir vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Situaciją komplikuoja tai, kad sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius padidėjo 7,5 karto. Vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teisės pažeidimus pakartotinai Žr. Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje, 1999. .

Vertinant nepilnamečių socialinės patirties kokybinį turinį, jų psichofizinės raidos ypatumus ir susiklosčiusią ekonominę–socialinę šalies situaciją logiška, kad „krizinių grupių“ asmenų, patenkančių į minimalios ir vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių institucijas, skaičius nuolat kinta – jų daugėja.

Nepilnamečių vidutinės priežiūros institucijos ugdytinių socialinės adaptacijos kintamųjų sąveika

Pastaruoju metu Lietuvoje funkcionuoja keturios vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių įstaigos: treji specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai berniukams (Veliučioniuose, Vilniaus raj., Vilniaus apskr., Čiobiškyje, Širvintų raj., Vilniaus apskr., Gruzdžiuose, Šiaulių raj., Šiaulių apskr.) ir vieni specialieji auklėjimo ir globos namai mergaitėms (Vilniaus m.). Ugdytinių skaičius jose svyruoja nuo 190 iki 270, t. y. nuolat kinta. Tai lemia daugelis kintamųjų, iš esmės trikdančiai veikiančių įstaigų pedagoginį-korekcinį darbą (ugdomų grupių sudėties planavimą, ugdomąją veiklą, individualaus terapinio darbo gairių numatymą ir kt.). 2002–2003 mokslo metų pradžioje ugdytinių įstaigose labai sumažėjo, nes įgyvendinant Nepilnamečių justicijos koncepcijos nuorodas į šias institucijas nepilnamečiai siunčiami tik teismo sprendimu.

Tyrimų (dokumentacijos analizės, pokalbiai su pedagoginiu personalu, ugdytiniais ir kt.) metu išsiaiškintos gana įvairios patekimo į priežiūros įstaigas aplinkybės, tačiau iš esmės veikia gana primityvus mechanizmas: asociali, nepilna ar nedarni šeima, „socialinės atskirties“ grupės šeima, atitinkamai iškreipti ir asmenybės raidą neigiamai veikiantys santykiai (niekinimas, smurtas ir prievarta, išnaudojimas, vaikų sąskaita gaunant įvairias socialines išmokas, ir pan.), socialinio statuso kaita grupėje (šeima, bendraamžiai, pedagogai ir kt.) ir vertybių sistemos transformacijos neišvengiamai lemia elgsenos pokyčius. Pagrindinių poreikių (maisto, saugumo, grupinės priklausomybės ir kt.) tenkinimas lemia dvipusį procesą: homogeninių grupių susidarymą (daugeliu atvejų sprendžiant visiems bendras socialines–psichologines problemas įtakos turi ir atitinkamo amžiaus tarpsnio ypatumai) ir tokių grupių aktyvumą, įgaunantį dažnai ir asocialų, nusikalstamą pobūdį.

Vertinant „kriminalinę“ ugdytinių istoriją akivaizdi viena tendencija: dokumentuose įvardijama nuo 25 iki 35 įvairių pražangų rūšių (mokyklos nelankymas, bėgimas iš namų arba globos namų, valkatavimas, išmaldos prašinėjimas, vagiliavimas, svaiginimasis tabletėmis arba alkoholiu, agresyvumas ir pan.), iš kurių delinkventiškos iš esmės yra „automobilių vagystės, plėšimai, teisėtvarkos pažeidimai smurtaujant, agresyvus nusikalstamas elgesys, bandymas nužudyti“, ir jų santykis su kitomis pražangomis įvairiose priežiūros įstaigose svyruoja nuo 5–7 iki 67–75 proc. (tai lemia nuolatinė ugdytinių kaita institucijose ir jų patekimo aplinkybės). Dėsninga tai, kad pažeidimų pobūdis ir specifika kinta ne tik dėl ugdytinių amžiaus, patekimo ir gyvenimo priežiūros įstaigose laiko ir trukmės, ugdymo tęstinumo globos įstaigose (Gruzdžiai, Čiobiškės ir vėliau Veliučionys) bei įgytos patirties, bet ir nuo atitinkamo laikotarpio besikeičiančių socialinių, ekonominių ir kitų sąlygų. Išanalizavus psichosocialinės adaptacijos problemų 1993–1999 m. dinamiką Gruzdžių specialiuose globos namuose galima konstatuoti sąlyginį agresyvumo, teisėtvarkos pažeidimų, vagysčių, kaip patekimo į globos įstaigą priežasčių, procentinį (nuo 2–3 iki 35–67 proc.) didėjimą, nors atvejų, kai įvardijamos tokios pražangios kaip mokyklos nelankymas, bėgimas iš namų, valkatavimas bei vagiliavimas, procentinė išraiška taip pat nemažėja (nuo 15–25 iki 55–70 proc.). Iš esmės galima prielaida (norint tiksliai konstatuoti būtina atlikti išsamius kompleksinius daugelio kintamųjų tyrimus), kad kai kuriose iš keturių tirtų priežiūros įstaigų nuo 50 iki 75 proc. atvejų ugdytinio „kriminalinė biografija“ yra socialinės politikos pokyčių padarinys ir tam tikra jų dalis turėtų būti vertinami kaip aukos (viktimologinis aspektas).

Priežiūros įstaigų (PĮ) ugdytinių apklausa (anketiniai duomenys ir tiesioginio bendravimo rezultatai) šį problemos aspektą leidžia vertinti jų asmeniniu pražangos rūšies interpretavimu (žr. 1 schemą).

Gana iškalbingas yra tas faktas, kad vis dėlto didžioji dalis visų keturių Lietuvoje veikiančių priežiūros įstaigų ugdytinių (apie 74 proc.) jaučiasi pelnytai patekę į šias ugdymo institucijas. Iš esmės tai koreliuoja su patekimo į įstaigą priežasčių duomenimis (svaresnės patekimo į įstaigą priežastys svyruoja iki 67–75 proc.).

Sudėtinga tiksliai pateikti ugdytinių biografijos ir psichosocialinės „anamnezės“ duomenų charakteristiką: pernelyg didelė jų kaitos PĮ dinamika ir problemiška (kompleksinio neigiamo poveikio aspektu asmenybės struktūros pokyčiams) šeimos gyvenimo ir sociokultūrinės bei ekonominės padėties situacija. Tirtose keturiose įstaigose, besiskiriančiose ugdytinių skaičiumi, patekimo aplinkybėmis, ypač specifiniais amžiaus ypatumais, išaiškėja vienas bendras dėsningumas: nepalanki, trikdančiai veikianti šeiminio „ugdymo“ situacija. Dažniausiai nurodomos tėvų skyrybos, dažnas likęs vienas tėvų yra bedarbis. Taip pat konstatuojamas jų polinkis į asocialų gyvenimo būdą, nemažai atvejų, kai tėvų teisės atimtos arba apribotos, vienas iš tėvų įkalintas, tėvai vaikų atsisakė ir pan. Tokių nepalankių nepilnamečio psichosocialinio vystymosi šeimoje sąlygų atvejų yra nuo 75 iki 85 procentų, ypač tai išryškėja tiriant Čiobiškio priežiūros įstaigos ugdytinių biografijų duomenis.

Apklausų metu tėvų išsiskyrimo faktą minėjo net 49,2 proc. respondentų, tik vienas iš tėvų augino 43,8 proc. dabartinių PĮ ugdytinių, 6,2 proc. iš jų tėvų apskritai neturi. Vaikų namuose augo 20 proc. apklaustųjų, 23 proc. ugdytinių dažnai keitėsi globos ir auklėjimo sąlygos (gyvenimas vaikų namuose, pas gimines ir pan.).

Apibendrinus per 20 įvairių šeimos sociokultūrinės ir ekonominės padėties situacijų derinių (socialinės padėties grafoje nurodoma „išsituokę“, „gyvena atskirai“, „motina – teista narkomanė“, „gyvena šiukšlynuose, vaikais nesirūpina“, „vaiko auklėjimui įtakos neturi“, „socialiai remtini, bedarbiai, girtuokliauja“ ir pan.), galima teigti, kad tik 7–10 proc. nepilnamečių priežiūros įstaigų ugdytinių šeiminės aplinkos situacija sąlygiškai galėtų būti įvertinta kaip patenkinama. Duomenys apie ugdytinių šeimos ypatumus pateikiami 2 schemoje.

Apibendrinant tyrimo metu gautus duomenis galima konstatuoti, kad į priežiūros įstaigas dažniausiai patenka nepilnamečiai, kurių asmenybės raidą ir elgsenos pokyčius lemia tiek „šeimos“ ugdymo stilius, dispozicija, ekonominis bei sociokultūrinis statusas, tiek ir „kritiniu“ laikotarpiu nenustatytas „socialinės atskirties“ tęstinumas (nuo mažens ugdoma globos namuose, iš šeimos genogramos matyti, jog vienas iš ugdytinio tėvų ugdytas globos institucijose).

Akivaizdu, kad iki patekimo į vidutinės priežiūros įstaigą daugelio ugdytinių socialinės adaptacijos procesą trikdė įvairūs neigiami veiksniai, kurie pastebimai transformavo ir atskirus asmenybės struktūros komponentus, ir socializacijos tęstinumą (nepertraukiamumą). Vertinant sudėtingą nepilnamečių delinkventų psichosocialinę raidą svarbu pašalinti arba iki minimumo sumažinti trikdančių veiksnių įtaką jų resocializacijos priežiūros institucijoje laikotarpiu užtikrinant tinkamų ir efektyvių socioedukacinių priemonių taikymą. Atliekant nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų veiklos edukacinę ir psichosocialinę analizę vienas diagnostinis blokas buvo sukonstruotas psichosocialiniam ugdytinio „portretui“ ir jo tipologijai išsiaiškinti. Diagnostiniuose konstruktuose „Kriminalinė istorija“, „Biografija ir psichosocialinė „anamnezė“, „Ugdytinio psichosocialinė situacija PĮ (čia ir dabar)“, „Ugdytinio psichosocialinė situacija: ateities projekcijos“ greta kitų parametrų preliminariai paaiškėjo ir socioedukacinės ugdytinių socialinės adaptacijos prielaidos (žr. 2 lentelę).