Straipsnis Friedricho Nietzsche’s požiūris į tiesą: įkandimas mirtinas?

Santrauka. Norint deramai suprasti tiesos klausimu filosofuojantį Nietzsche’ę, būtina susipažinti su būdu, kuriuo mąstytojas sprendžia daugumą jam kylančių intelektinių problemų: šis būdas ne viena smulkmena primena metodinį René Descartes’o abejojimą. Nietzsche’s mąstyme galima aptikti bent tris posūkius nuo tradicinio, teigiamo požiūrio į tiesą: 1) mąstymas ir pažinimas suvedami į fiziologinius kūno procesus ir nuolatinę vidinių būsenų kaitą; 2) daugelis ilgaamžių tiesų paverčiamos paprasčiausiais prietarais, naudingais faktinėms žmonių bendruomenėms kovojant su tikrove praktišku, bet kartu supaprastintu ir iškreiptu būdu; 3) tiesa nuvertinama arba neigiamai įvertinama kaip gyvenimui nepravarti ar net žalinga nuostata. Aptariant nyčiškąją tiesos sampratą, taip pat svarbu neišleisti iš akių mąstytojo potraukio genetetiniam aiškinimo būdui, nuolatiniam domėjimuisi istorine, antropologine ir filologine dorovinių bei visuomeninių reiškinių genealogija.

Pagrindiniai žodžiai: Friedrich Nietzsche, Vokietija, filosofija, epistemologija, žinojimo sociologija, tiesos samprata.

Rimtuoju prisipažinsiu: apie Nietzsche’s kūrybą rašyti yra painu ir sudėtinga. Šis minties rapsodas, stiliaus virtuozas, kandus epigramistas, sparnuotų aforizmų meistras ir aitrių žodelių laidytojas, šis šiurpus aptemusio ir nušvitusio proto vergas nesileidžia įspraudžiamas į jokius tradicinio filosofo rėmus ir tiksliausiai, tai yra apdairiausiai gali būti įvardytas tiesiog kaip „rašytojas“. Vienišius Nietzsche į save kreipdavosi įvairiais vardais: nesavalaikio mąstytojo, psichologo, sielų žinovo, imoralisto, didžių siekių žmogaus, laisvojo proto, pažinimo siekėjo, paskutiniojo Dioniso garbintojo. Tikriausiai pernelyg neapsiriksiu taręs, jog ir pats „štai taip kalbėjęs“ Zaratustra yra ne kas kitas, kaip pranašo mantija apsisiautęs Nietzsche. „Mano ambicija reikalauja dešimčia sakinių pasakyti tai, ką bet kuris kitas pasako visa knyga, – ko bet kuris kitas nepasako knyga… “ Friedrich Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo, p. 578. . Tai paties autoriaus žodžiai – kaip visada, šiek tiek nekuklūs ir pagyrūniški.

Labai įdomu, kas gi driekiasi tarp vienos dešimties nyčiškų sakinių ir kitos? Juolab kad tais dešimtsakiniais Nietzsche prirašė virš tuzino knygų. Kartais aforizmai tarpusavyje sutvirtinti palyginti storu logikos lynu, kaip antai veikaluose Anapus gėrio ir blogio bei Apie moralės genealogiją, tačiau daugumoje atvejų nuoseklumo gija grėsmingai suplonėja, ima plyšinėti, kol visiškai nutrūksta, virsdama tik beletristiniu, tegul ir dailių, bet vis dėlto nerišlių ir tarpusavyje sunkiai suderinamų pasakymų dienoraščiu. Todėl neitin vaisingas darbas iš pabirų Nietzsche’s įžvalgų mėginti sudėlioti vientisą „sistemą“, nors keletui apibendrinimų tiesos klausimu šiame rašinyje vis dėlto ryžausi.

Iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti kiek neįprastai, tačiau Nietzsche’s išeities taškas filosofuojant yra labai panašus į Descartes’o metodinę abejonę Žr. René Descartes, Samprotavimas apie metodą, p. 280–281. , tik Nietzsche, užuot domėjęsis nepajudinama mąstymo aksiomatika, iš kurios galėtų išvesti įvairiausias ontologines tiesas apie visatą, užuot sprendęs sudėtingus metafizinius ir kosmologinius galvosūkius, atsideda žmogaus psichiatrijos, visuomenės patologijos, kultūros istorijos tyrimams. Kuo dvejoja Nietzsche, ką apgaubia metodinėmis abejonėmis? Ogi beveik viską, kas jį supa, visų pirma pagrindines krikščioniškąsias Vakarų sąvokas bei vertybes. Principingas įtarumas, abejojimas, nepasitikėjimas verčia jį prieštarauti savo aplinkai, amžiui, autoritetams, pavyzdžiams, moralės kilmei, tradiciniam auklėjimui – šią, iš esmės kritišką nuostatą Nietzsche vadina „savuoju a priori“ Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 25. .

Nagrinėjant Nietzsche’s pasakymus, reikia būti atsargiam ir nepainioti metodinių abejonių, kurias autorius dažnai įvelka į teiginio formą, su daugiau ar mažiau baigtinėmis išvadomis, kurių Nietzsche’s filosofijoje apskritai labai nedaug. Pavyzdžiui, apybraižos Apie moralės genealogiją autorius be atvangos koneveikia krikščionybę už jos gyvenimą marinančius asketiškuosius idealus. Klausydamasis nepaliaujamų filipikų, skaitytojas norom nenorom susidaro įspūdį, jog Nietzsche apskritai nusiteikęs prieš bet kokį kūno ir sielos susilaikymą, tačiau knygos gale, didžiam skaitytojo netikėtumui, filosofas išreiškia „didžią pagarbą asketiškajam idealui, kol jis sąžiningas, kol tiki pats savimi ir nekrečia mums pokštų!“ Ten pat, p. 179. . Savo pažiūras aforizmuose Nietzsche linkęs slėpti, o ne atskleisti. Jo paties žodžiais, „kiekvienas gilus mąstytojas, – o Nietzsche tikrai save laikė tokiu, – labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas“ Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 488. . Šiandien šmaikštaudami galime pridurti, jog Nietzsche’i nėra ko baimintis.

Filosofinis mąstymas, leisdamasis į didžiąją idėjos kelionę, nustato kraštutines minties judėjimo ribas, kurias ženklina tokiomis priešingomis sąvokomis kaip medžiaga ir dvasia, kūnas ir siela, protas ir jausmai, instinktai ir sąmonė. Tačiau mąstymas priešingas sąvokas ne tik atskiria vieną nuo kitos, bet ir nustato jų vertę viena kitos atžvilgiu, jis taria sau: medžiaga yra „žemiau“ negu dvasia, siela yra „aukščiau“ negu kūnas, protas yra „viršesnis“ už jausmus, sąmonė yra „kilnesnė“ už instinktus. Taigi filosofiniam mąstymui vienodai rūpi ir daiktų sąvokos, ir jų vertės. Manau, kad labai neapsiriksiu taręs, jog nuožmiausios filosofinių mokyklų kovos – kaip antai empirizmo ir racionalizmo, arba materializmo ir spiritualizmo atveju – dažnai įsižiebdavo ne dėl sąvokų, ir ne dėl argumentų stokos ar logikos spragų, o dėl vertinių nesutarimų, dėl to, kad vieni menkino tai, ką kiti aukštino, ir atvirkščiai.

Štai čia pirmasis Nietzsche’s posūkis – naujosios antropologijos posūkis mąstymo sufiziologinimo link. Nors ir nenorom, nors ir pašaipiai, Nietzsche vis dar kalba apie sielą, tačiau pastarajai būdingas dvasines galias pajungia fiziologinėms kūno reikmėms bei procesams, taigi apverčia hierarchinį kūno ir sielos santykį, kuris vyravo daugelį šimtmečių tiek Rytų, tiek Vakarų minties tradicijose. Jis nebetiki filosofijos objektyvumu, idealumu, grynumu, sąmoningumu, įtariai šnairuoja į minties savarankiškumą, logiškumą, sąžiningumą ar nešališkumą, jis klausia, „ar filosofija, apskritai imant, nebuvo iki šiol išvis tik kūno aiškinimas ir kūno nesusipratimas“ Friedrich Nietzsche, Linksmasis mokslas, p. 24. . Nietzsche nesiteisina ir neatsiprašinėja, jis nesišalina galimų pasekmių ir drąsiai tvirtina, jog mąstymas nėra savarankiškas, jis – priklausomas nuo kūno ir tarnauja šiojo poreikiams.

Nietzsche pasakoja ilgai stebėjęs ir akylai žiūrėjęs, ką filosofai rašę tarp eilučių ir padaręs lemtingą išvadą, jog „didesnę sąmoningo mąstymo, taip pat filosofinio mąstymo dalį lemia instinktai“ bei iracionalūs vertinimai, už kurių slepiasi „fiziologiniai tam tikro gyvenimo būdo išsaugojimo reikalavimai“ Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 320–321. . Pačia kūniškiausia prasme filosofai pirma kažko trokšta ir tik paskiau – be visų kitų būdų – aną troškimą mėginą patenkinti dar ir šaltais, griežtais, abstrakčiais samprotavimais, tačiau šitaip gautos „tiesos“ iš tikrųjų tėra fiziologinių trūkumų slopinimo ir šalinimo priemonės, savęs apgaudinėjimas ir raminimas. Vadinasi, ir filosofą reikia suprasti ne kaip objektyvios tikrovės, o kaip subjektyvios savijautos tyrinėtoją, ir ne kaip tyrinėtoją, o kaip advokatą. Be kabučių ir be kreivo šypsnio Nietzsche taria: „Filosofas, persiritęs per daugybę sveikatos būsenų bei nepaliaujamai vėl į jas patenkąs, yra perkeliavęs ir tiek pat filosofijų“ Friedrich Nietzsche, Linksmasis mokslas, p. 25. .

Vadinasi, norint geriau suprasti kieno nors mintis, reikia gilintis ne į pačias mintis, o į žmogaus, kuriam tos mintys priklauso, savijautą, sveikatą, fizinę būklę, vertybinę nuostatą. Tas pats tinka ir visoms kitoms mokslinėms žmonijos tyrimų sritims – kultūrologijai, moralės istorijai, sociologijai, psichologijai: kultūra prasideda „ne ‘sieloje’, tikroji [jos] vieta yra kūnas, elgsena, dieta, fiziologija; – visa kita – tik padarinys“ Friedrich Nietzsche, Stabų saulėlydis, p. 575–576; Apie moralės genealogiją, p. 148–153. . Galiausiai filosofuoja ne protas, o potraukiai! Tiesa virsta kūno funkcija. Antai kad ir koki klaidingi būtų kantiškieji sintetiniai aprioriniai sprendiniai, vis dėlto ne teisingumas ar klaidingumas daro juos vertingus, o jų reikalingumas ir naudingumas išsaugojant mūsų rūšį Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 427. . Nuo šiol žmogaus dvasia priversta „iš gėdos rausti“, nes „šokt jai reikia pagal dūdą, kurią žarnynas groja“ Friedrich Nietzsche, Štai taip Zaratustra kalbėjo, p. 124. . Nuo šiol pažinti ar nepažinti ir apskritai ar galima ką nors pažinti – visus šiuos klausimus reikia laikyti antriniais, bergždžiais ir klaidinančiais, nes žmogiškos, pernelyg žmogiškos filosofijos likimas sprendžiasi ne pačioje filosofijoje, ne uoliame tiesos apmąstyme, o poreikių, aistrų, norų, alkių, ligų, skausmų, išorinių dirgiklių blaškomame kūne, kurį taip pat aplanko sotumas, gera sveikata, numalšintos aistros paguoda, jusliškas pasitenkinimas, puiki savijauta ir gausybė kitų malonių būsenų.

Nietzsche netgi iškelia hipotezę, palaipsniui virtusią sudėtinga antropologine teze, esą vienintelė žmogui duota tikrovė – ne kokia nors savarankiškų daiktų visata, o mūsų troškimų ir aistrų pasaulis. „Mąstymas tėra šių potraukių tarpusavio santykiai“ Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 348–349. . Gyvybinių instinktų gausą ir įvairovę jungia ir vienija vienas pamatinis instinktas – tai pati bendriausia valios forma, kurią Nietzsche vadina noru valdyti arba valdžios troškimu. Šis vidinis akstinas – valdžios geismas – yra žmogaus pasaulio vienybės principas, vienintelis priežastinis šio pasaulio ryšys Ten pat, p. 349. . Todėl tiesa ir pažinimas neturi jokių ypatingų, neišvestinių, savaiminių tikslų, jie iš prigimties tarnauja tik pirmykščiam gaivališkam norui viešpatauti visur ir viskam, kas pakliūva į žmogaus veiklos ratą, kuris be paliovos plečiasi. Tad peršasi klausimas, ar nepažinimas ir netiesa negali būti tokie pat veiksmingi ir tinkami žmogaus valios įrankiai kaip ir tiesa bei pažinimas?

Štai taip iš lėto priartėjame prie tiesos klausimo. Jeigu mąstymo ištakos glūdi ne daugiau ar mažiau tikrovę atspindinčiose sąvokose, o subjektyviuose potraukiuose bei geidavimuose, iš kur tuomet kildinti tiesą, kurią nuo seno įprasta laikyti varomąja pažinimo jėga? Tiesos atžvilgiu Nietsche filosofuoja veikiau su skalpeliu negu su kūju. Kaip ir dera tikėtis, po vivisekcijos tiesos nebelieka, tačiau skrodėjas gana smulkmeniškai parodo, iš kokios žaliavos buvo išdrožtas tiesos stabas.

Pirmiausia Nietzsche dienos švieson iškelia faktą, jog daugelis senųjų tiesų iš tikrųjų tėra žmonių giminei parankios klaidos. Filosofas demonstruoja savotišką prietarų laužymo meną. Jis kalba apie moralinius, teologinius, demokratinius, tautinius, filosofinius, loginius, mokslinius prietarus Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 24, 25, 37; Štai taip Zaratustra kalbėjo, p. 105; Anapus gėrio ir blogio, p. 319, 331; Linksmasis mokslas, p. 288. . Logika, pavyzdžiui, esą išaugusi ne iš kokių nors objektyvių minties ar būties dėsnių, o iš prietaringo tapatybės dėsnio, patogaus gyvuliško neapdairumo, kuris pratęs skirtingas daiktų savybes ar net pačius daiktus suplakti į vieną, nes pernelyg didelis proto atsargumas ir dėmesingumas darosi pavojingi gyvybei, mat kovojant už būvį, reikia išmokti daryti staigius sprendimus, būti vikriam ir, svarbiausia, nelūkuriuoti.

Nietzsche’s išvada tokia: „Loginių minčių ir sprendimų tėkmė mūsų dabartinėse smegenyse – tai procesas, kur vyksta kova tarp paskatų, kurios visos…yra labai nelogiškos ir neteisingos“ Friedrich Nietzsche, Linksmasis mokslas, p. 142–143. . Genamas šios abejonės ir dairydamasis pavyzdžių, Nietzsche persijoja filosofijos istoriją ir daugelį pamatinių filosofinių teiginių pavadina nepamatuotomis fantazijomis, tačiau bematant patikslina, jog tai yra ne šiaip sau išsigalvoti dalykai, o beveik neišvengiami, gyvenimą palaikantys ir skatinantys riktai. Kol kas mąstytojas netvirtina, jog žmogus negali pažinti tiesos, jis tik nori pasakyti, kad daugelis teiginių, kuriais mokslo žmonės buvo įsitikinę kaip amžinomis ir nepajudinamomis tiesomis, tėra gudrūs bendruomeniniai prasimanymai, lengvinantys tautų gyvenimą ir padedantys išpildyti tiek pavienės, tiek kuopinės valios potroškius.

Jeigu aiškindamas Nietzsche’ę sustočiau šioje vietoje, galėčiau sau tarti „tiesa yra, tik neaiški jos vertė“. Tačiau nei nyčiškieji samprotavimai apie tiesą, nei mano pastangos juos suprasti, čia nesibaigia. Nietzsche tarsi nusigręžia nuo tiesioginio tiesos nagrinėjimo ir tradicinės filosofijos kelyje pasiūlo dar vieną posūkį. Tiesos galimybę – panašiai, kaip Dostojevkis – siedamas su metafiziniu jos garantu, krikščioniškuoju Dievu, ir skelbdamas šiojo mirtį, jis susiduria su nauja „tiesos vertės problema“ ir drauge išsikelia naują teorinį uždavinį „suabejoti tiesos verte“ Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 173. . Tikslumo dėlei, kartais Nietzsche kalba ne apie pačios tiesos, o apie tiesos siekimo vertę Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 319. , tačiau nenurodo, kuo anie du dalykai galėtų skirtis. O mes irgi nespėliokime. Daugumos praeities filosofų Nietzsche nelaikė laisvais protais kaip tyčia dėl to, kad jie vis dar tikėjo metafizine pačios tiesos verte, tikėjo, jog tiesa kaip tokia savaime yra vertinga ir brangintina Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 171–172. . Būtent šis aklas pasitikėjimas tiesa vertė juos užsispyrėliškai ginti tiesą kaip šventą, be galo vertingą ir nekritikuotiną dalyką Ten pat, p. 174. . Tačiau skirtingai nuo Descartes’o, Nietzsche’s dvejonės nesibaigia kokios nors nepaneigiamos aksiomos atradimu. Greičiau priešingai, tiesos vertės klausimą bemat apspinta vis daugiau įtarimų, kol mąstymą ištinka dar viena analitinė krizė: „Kad tiesa vertingesnė už regimybę, tėra moralinis prietaras – prasčiausiai pagrįsta pasaulyje prielaida“ Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 348. .

Tiesa nuvainikuota, jos nėra, nes ji neturi vertės? Regis, taip. Na o visos prasimanytos žmogaus tiesos – tai tik „nepaneigiami jo paklydimai“ Friedrich Nietzsche, Linksmasis mokslas, p. 187. . Kaip krikščioniškasis Dievas yra ilgiausiai trukęs mūsų melas, taip ir visi kiti mūsų įsikalbėti dalykai tėra klaidos ir apakimai Ten pat, p. 243. . Jeigu paprašytume Nietzsche’s pagrįsti šiuos tvirtinimus, jis tik gūžtelėtų pečiais ir smalsaujančiai pasiteirautų, „kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga ‘teisingumo’ ir ‘klaidingumo’ priešingybė?“ Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, p. 348. . Yra tik skirtingi regimybės laipsniai, perspektyvos, žiūros taškai, šviesesni ir tamsesni šešėliai bei atspalviai, bet nė vienas jų nėra „teisingesnis“ ar „klaidingesnis“. Epistemologija, kaip ir ontologija, pajungiama estetikai, kuriai tiesos vertinimas yra iš principo svetimas dalykas. Nietzsche’s pasaulis – ši dievaičio Dioniso buveinė – tampa estetiniu reiškiniu, nes tik būdamas toks, anot filosofo, jis gali būti pateisinamas Friedrich Nietzsche, Tragedijos gimimas, p. 58. . Šitaip kosmologiją galiausiai paversdamas teodicėja, keistu ir paradoksaliu būdu ateistas Nietzsche ištiesia ranką teistui Hegeliui, kuris savo istorijos filosofiją plėtojo irgi kaip teodicėją.

Kitas itin svarbus Nietzsche’s filosofijos bruožas – tai akivaizdus polinkis į genetinį aiškinimo būdą. Norėdamas suprasti kokį nors reiškinį, Nietzsche gilinasi į jo atsiradimo aplinkybes ir raidos pakopas. Poelgiai kildinami iš dingsčių, palikuonys – iš protėvių, vertybės – iš praktinių sumetimų, Dievas – iš religinių reikmių. O kildinti reiškia aiškinti, sakyti, kas daiktas, įvykis ar žmogus iš esmė yra. Nenuostabu, kad moralę Nietzsche sutapatina su moralės genealogija. (Beje, šis žodis ir juo žymimas metodas su visais savo vingiais ir niuansais tiesiogiai prasiskverbia į Schelerio terminiją, kai šis aptaria žinojimo genealogiją Žr. Max Scheler, Die Wissensformen und die Gesellschaft. . Ne mažiau akivaizdūs „genealogijos“ saitai su Michelio Foucault „archeologijos“ sąvoka, vartota tyrinėjant medicininio suvokimo, humanitarinių mokslų, ar pažinimo istorijas Žr. Michel Foucault, The Order of Things: An Archaeology of the Human Sciences; The Archaeology of Knowledge; The Birth of the Clinic: An Archaeology of Medical Perception. .

Nors pats Nietzsche, kaip ir jo pėdomis sekęs Foucault, pripažįsta, jog kokio nors papročio istorija yra vis naujų to papročio interpretacijų vilkstinė, kurios atskiri tarpsniai „anaiptol neturi tarp savęs sietis, o tik susiklosčius aplinkybėms, atsitiktinai eina vienas po kito arba vienas kitą keičia“ Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 87–88. – nors jis taip tvirtina, vis dėlto savo darbais įrodinėja ką kita. Juk genealogija įmanoma tik ten, kur apčiuopiamas rūšies ar proceso tęstinumas. Nyčiškoji genealogija nėra vienareikšmė. Kartais ji plėtojama kaip kokio nors dalyko istorinių radimosi sąlygų tyrimas, kartais – kaip antropologinės kilmės bei paskirties nagrinėjimas, kartais – kaip filologinis žodžių kilmės nustatymas, tiksliau, šiojo komplikacija, kurią įprasta vadinti etimologizmu (Martinas Heideggeris šia liga, matyt, bus užsikrėtęs nuo paties Nietzsche’s).

Pirmuoju atveju darsyk susiduriame su paslaptingu Nietzsche’s ir Hegelio pažiūrų suartėjimu. Anot Hegelio, norint suprasti kokį nors reiškinį, būtina ištirti jo istoriją, nes reiškinys iš tikrųjų ir yra jo paties istorija. Pavyzdžiui, filosofija yra jos pačios istorinis tapsmas. Nėra filosofijos, yra tik filosofijos istorija, tačiau ši ir esanti filosofija. Panašiai elgiasi ir Nietzsche, tik jam reiškinio ištakos yra dar lemtingesnės siekiant apibrėžti ir įvertinti vėlesnes to reiškinio raidos pakopas. Tam tikra prasme, vėlesnės pakopos nuo ankstesnių skiriasi tik apvalkalu, bet ne branduoliu, ne esme. Kuo gimei, tuo būsi visą laiką. Antai religijos kilmė glūdi jos istoriniame įkūrėjuje, kuris, vadovaudamasis nepaprastu psichologiniu įžvalgumu, „neklysdamas supranta tam tikrą vidutinį žmonių tipą“ ir sugeba įprasminti jų gyvenimo kančias, susieti jas su išganymo viltimi Friedrich Nietzsche, Linksmasis mokslas, p. 254–255. .

Sąmoningas savęs ir savo poelgių apmąstymas, arba savimonė, yra kilęs iš žmogaus negalėjimo išsiversti be aplinkinių pagalbos grumiantis su visur tykančiais pavojais – žodžiu, iš bandos prigimties. Jungtinės pastangos yra galingesnės ir našesnės, o veikti išvien galima tik sugebant staigiai ir tiksliai išreikšti bei suprasti savo ir kitų vidines būsenas bei reikmes. Būtent iš šios perdėm gyvenimiškos būtinybės „išreikšti save kitiems“ ir „suprasti kitus“ pamažu išsirutuliojo savimonė, pamėgdžiojanti savęs ir bendruomenės dvejybę sangrąžiniu savęs kaip kito apmąstymu Ten pat, p. 255–258. . Panašiai ir pareiga, teisingumas bei kitos moralinės vertybės yra kilę iš tokių, pirmykštėje civilizacijos pakopoje užsimezgusių, santykių kaip prekiniai mainai, lėšų skolinimas ir skolinimasis, gėrybių pirkimas ir pardavimo, gamtinių išteklių ir žmogaus dirbinių įkainojimas Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 79–80. .

Kildinti religiją iš žmogaus šiuo atveju – t. y. taikant genealoginį metodą – reiškia religiją laikyti tik žmogaus dirbiniu. Tas pats nutinka ir sąmonei, ją išvedant iš bandos, arba moralinėms vertybėms, jas kildinant iš ūkinės veiklos, kuriai būdinga lyginti įvairius gamybinius ir prekybinius dydžius. Pradinė pakopa paaiškina paskutinės esmę, nors reiškinys, apie kurio tapsmą kalbama, gali būti pakitęs iš esmės.

Kitokią prasmę genealoginis tyrimas įgauna, kai Nietzsche prabyla ne kaip papročių istorikas, o kaip žmogaus prigimties filosofas, nuo laikinių radimosi sąlygų pereidamas prie antropologinių nagrinėjamo reiškinio ypatybių. Aptarkime moralės kilmės pavyzdį.

Pirmiausia Nietzsche įspėja, jog kalbėsiąs tik apie visuomenės moralę, tai yra apie žmonių „bandai“ parankią elgseną. Jis išskiria tris visuomeninės moralės raidos tarpsnius: laikus, kai tokie instinktai kaip narsumas, žiaurumas, kerštingumas, klastingumas, ūmumas, plėšrumas, valdžios troškimas, fizinis pajėgumas visuomenei buvo naudingi, ypač ginantis nuo išorės priešų, ir todėl tos pačios visuomenės buvo gerbiami, ugdomi ir puoselėjami; laikai, kai visuomenė atsigręžia į vidaus priešus ir šalina bet kokius žmogiškos prigimties kraštutinumus bei pavienio asmens nukrypimus nuo normos, šiuo laikotarpiu įsivyrauja priešingi, „demokratiniai“ polinkiai ir siekiai, Nietzsche’s žodžiais, „saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mąstysena“ ir „troškimų pusėtinumas“ Friedrich Nietzsche, Anapus gėrio ir blogio, , p. 401. . Trečias tarpsnis įsigali tuomet, kai visuomenės moralė apskritai ima vengti bet kokio griežtumo ir tvirtumo ne tik spręsdama apie save, bet ir vertindama prasikaltėlių bei savo priešų poelgius. Nietzsche’i tokia visuomenė atrodo liguistai suglebusi ir išlepusi. Tai jo laikų Europa, kuri „užstoja savo skriaudėją, nusikaltėlį“, nes „patys ‘bausmės’ ir ‘privalėjimo bausti’ vaizdiniai kelia jai skausmą ir baimę“ Ten pat, p. 401. .

Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog susiduriame su trimis skirtingais visuomeninės moralės tarpsniais, kurie keičia vienas kitą, o ne rutuliojasi vienas iš kito. Šia prasme Nietzsche’s tyrimas nėra genealoginis. Jis tampa genealoginis tada, kai rašytojas kiekvienoje iš trijų visuomeninių moralių įžvelgia bendrą antropologinį veiksnį, kuris sąlygoja visuomeninės moralės susidarymą apskritai, nes glūdi pačioje visuomenės sandaroje ir esmėje. Tai savisaugos instinktu grindžiama visuomenės baimė, kuri, pasak Nietzsche’s, ir yra „moralės motina“ Ten pat. . Ir jei kada nors stotų tokie taikingi ir santarviški laikai, jog visuomenei nebereikėtų baimintis jokių pavojų, tai jai nebereikėtų ir jokios moralės.

Trečias ir paskutinis genetinio aiškinimo būdas – etimologija. Pagal išsimokslinimą Nietzsche buvo filologas. Puikiai išmanydamas graikų ir lotynų kalbas, retkarčiais jis neatsispirdavo tam keistam „kildinimo“ žaidimui, kai pradinė žodžio reikšmė tam tikra prasme įpareigoja dabartinę jo vartoseną ir net nuspalvina dabar juo įvardijamą dalyką. Pavyzdžiui, savo apybraižoje Apie moralės genealogiją Nietzsche narplioja įvairiausias reikšmines sąsajas tarp indiškų, graikiškų, lotyniškų, gotiškų ir vokiškų žodžių, kuriais kadaise buvo nusakomi aukštesnieji socialiniai sluoksniai, ir iš daugialypių tų žodžių reikšmių kildina šiuolaikinio žodžio „gera“ reikšmę Friedrich Nietzsche, Apie moralės genealogiją, p. 37–39. . Šis metodas, kaip ir pirmasis, dabartį aiškina praeitimi, tačiau nepakankamai pabrėžia tai, kas viena ir kita jungia, o dar dažniau skiria – plyšinėjantį ir trūkinėjantį istorinį tapsmą.

Kokias intelektines nuotaikas – nebūtinai sampratas – Nietzsche pasėja jau ir taip abejonių pritvinkusioje XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Europoje, ypač germaniškuose kraštuose? Tiesos nėra, yra tik potraukiai, kuriuos maitina pamatinis valdžios instinktas. Bet net jei tiesa ir būtų, ji neturėtų jokios vertės. Praradęs tiesą kaip savo orientyrą pažinimas niekuo nebesiskiria nuo nepažinimo. Jis paklūsta fiziologinėms reikmėms, kurias subjektas siekia patenkinti, įtvirtindamas kuo didesnę, platesnę ir visapusiškesnę savo valdžią. Tad užuot kalbėję apie „teisingą“ ir „klaidingą“, greičiau turėtume šnekėti apie „stipresnį“ ir „silpnesnį“ pažinimą. Juk pažinimo šeimininkai, instinktai, apibūdinami pagal jų gyvybingumą ir smarkumą, jie nesistengia atitikti pasaulį, jie geidžia, kad pasaulis atitiktų juos!

Dabartinį žmogų, jo dorovinius vertinimus, jo teisingumo jausmą, taip pat įsitikinimus ir papročius, ant kurių pamato suręsta šiuolaikinė visuomenė – visa tai Nietzsche išveda iš kadaise vyravusių to žmogaus ir tos visuomenės ketinimų, dingsčių, dorybių, elgesio ir mąstymo būdų, kurie savo prasme dažnai ne tik nutolsta, bet ir stačiai prieštarauja dabartinei praktikai. Nepaisant to, visi anie pirminiai pasaulėžiūriniai ir moraliniai motyvai tampa dabartinės praktikos demaskavimo pagrindu, nes slapta vadovaujamasi genealogine prielaida, jog istoriniai reiškiniai, – nesvarbu kiek epochinių drabužių jie jau pakeitę ir dar pakeis, – vis tiek negali pakeisti savo prigimties.

Literatūros sąrašas

• Descartes, René, Samprotavimas apie metodą, iš prancūzų kalbos vertė Gvidonas Bartkus / Antanas Rybelis (sud.), Filosofijos istorijos chrestomatija: renesansas, Vilnius: Mintis, 1986.
• Foucault, Michel, The Birth of the Clinic: An Archaeology of Medical Perception (1963), tr. A. M. Sheridan-Smith, New York: Vintage Books, 1975.
• Foucault, Michel, The Order of Things: An Archaeology of the Human Sciences (1966), New York: Vitage, 1973.
• Foucault, Michel, The Archaeology of Knowledge (1969), tr. A. M. Sheridan-Smith. London: Tavistock, 1974.
• Nietzsche, Friedrich, Anapus gėrio ir blogio, iš vokiečių kalbos vertė Evaldas Nekrašas / Frydrichas Nyčė, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 1991.
• Nietzsche, Friedrich, Apie moralės genealogiją, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: ALK/Pradai, 1996.
• Nietzsche, Friedrich, Linksmasis mokslas, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. Vilnius: ALK/Pradai, 1995.
• Nietzsche, Friedrich, Stabų saulėlydis, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris / Frydrichas Nyčė, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1991.
• Nietzsche, Friedrich, Štai taip Zaratustra kalbėjo, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius / Frydrichas Nyčė, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1991.
• Nietzsche, Friedrich, Tragedijos gimimas, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: ALK/Pradai, 1997.
• Scheler, Max, Die Wissensformen und die Gesellschaft: Probleme einer Soziologie des Wissens, Leipzig: Der Neue-Geist Verlag, 1926.

Friedrich Nietzsche’s Approach to Truth: A Deadly Bite?

Summary. A requisite for a proper understanding of Nietzsche’s philosophy of truth is some acquaintance with the general way in which the thinker approaches most of his intellectual problems and which in many a detail resembles that of René Descartes and his methodic doubt. In Nietzsche’s thought, there may be observed a threefold turning away from the traditionally affirmative conception of truth: (1) the reduction of thinking and knowing to the physiological processes of the body and its changing corporeal states; (2) the exposure of many time-honored truths as mere superstitions expedient to factual human communities in dealing with reality in a practical, yet oversimplified and distorted manner; (3) the devaluation and/or disvaluation of truth as something useless or even detrimental to life. In discussing Nietzsche’s conception of truth it is also important not to miss his inclination toward a genetic way of explanation, his pervasive interest, that is, in the historical, anthropological, and philological genealogy of moral and social phenomena.

Keywords: Friedrich Nietzsche, Germany, philosophy, epistemology, sociology of knowledge, truth.