Straipsnis Svarstomosios demokratijos implikacijos švietimo politikai: tarp etikos ir politikos

Santrauka. Straipsnyje analizuojamas svarstomosios demokratijos ir edukacijos proceso santykis. Siekiama išsiaiškinti, kaip svarstomosios demokratijos modelis derina etiką ir politiką bei kokios to implikacijos švietimo politikai. Svarstomosios demokratijos idėja apibrėžiama kaip ugdymas, kai skirtingos perspektyvos formuoja tęstinę komunikaciją. Argumentuojama, kad svarstomoji demokratija, nors ir suaktualindama bendrojo gėrio sampratą, vis dėlto teikia pirmenybę procedūrinei edukacijos pusei.

Pagrindiniai žodžiai: svarstomoji demokratija, švietimas, komunikacinis veiksmas, racionalumas, liberalizmas.

Įvadas

Svarstomosios demokratijos koncepcija – viena aktualiausių šiuolaikinės politinės teorijos temų, plačiai nagrinėjama ir pritaikoma įvairioms politinio ir socialinio gyvenimo sritims. Nors dažniausiai svarstomoji demokratija minima demokratijos teorijų kontekste, tačiau įvairūs svarstymo idėjos aspektai svarbūs ir kitoms socialinių mokslų disciplinoms. Viena tokių – ugdymo filosofija. Šiame straipsnyje analizuojamas svarstomosios demokratijos ir edukacijos proceso santykis.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria liberaliosios demokratijos institucijos, yra paradoksalus demokratijos demokratiškumo klausimas. Kitaip tariant, dažnai viešojoje erdvėje keliami teisingumo, skaidrumo, atskaitomybės piliečiams ir kiti reikalavimai gali būti apibendrinami teze, kad liberalioji demokratija stokoja demokratijos. Svarstomoji demokratija kaip tik žada užpildyti šią stoką, t. y. priartinti „liaudies demokratiją“ prie pačios liaudies.

Svarstymas, kaip liberaliosios demokratijos institucijų korekcija, remiasi diskurso principu: tiktai tos normos yra pateisinamos, dėl kurių visi asmenys galėtų susitarti racionaliuose diskursuose Žr. Jürgen Habermas, Between Facts and Norms: Contributions to a Discourse Theory of Law and Democracy, 1998. . Jurgenas Habermasas svarstomosios politikos realizaciją sieja su diskursyvių procedūrų institucionalizacija, kuri turėtų skatinti aukštesnio lygmens intersubjektyvumą. Būtent viešoji erdvė sujungia pilietinės visuomenės bendrojo gėrio paieškas su formaliomis teisinėmis-politinėmis procedūromis. Be abejo, viena svarbiausių viešųjų institucijų, kuri galėtų padėti įtvirtinti tokią diskurso etiką pagal atitinkamas politines procedūras, yra edukacinė sistema. Taigi svarstomąją komunikaciją galima laikyti tam tikra ugdymo forma, kuriančia svarstomąją politinę kultūrą.

Reikia pažymėti, kad svarstomasis projektas turėtų būti laikomas modernybės projekto tąsa. J. Habermasas tęsia Frankfurto kritinės mokyklos idėją, jog instrumentinio proto suvaržymus galima įveikti pasitelkus komunikacinį racionalumą, plėtojamą diskurso procedūrose. Komunikacinis racionalumas – tai ne tik procedūrinis reflektyvumo, bet kartu ir moralinės bei politinės pažangos šaltinis. Taip J. Habermasas išsaugo esminę Apšvietos idėją. Tačiau svarstomosios demokratijos procedūriškumas ir universalistinės pretenzijos sukuria panašias problemas, kaip ir esant liberaliajai demokratijai. Sprendimas pakeisti vieną racionalumą (instrumentinį) kitu racionalumu (komunikaciniu) atvirą demokratinį politiškumo turinį apriboja racionalistinėmis kognityvinėmis prielaidomis.

Edukacija, kaip svarstomoji institucija, atsiduria tarp dviejų polių: moralinių bendrojo gėrio paieškų ir procedūrinių teisingumo normų. Kitaip tariant, galima kelti klausimą, ar švietimas yra moralinė asmens ugdymo praktika, t. y. gėrio etika, ar švietimas yra valstybės įrankis įdiegti specifines normas, konvencijas, taisykles, t. y. teisės etika. Įvairios liberalizmo doktrinos teigia, kad liberalios visuomenės etika yra ir turėtų būti procedūrinė teisės etika Pvz., John Rawls, Politinis liberalizmas, 2002. . O J. Habermasas pripažįsta, kad teisinio-politinio mechanizmo šaknys glūdi visuomenės diskursyviai kuriamose vertybėse ir normose. Taigi neturėtų būti jokių ribų svarstymo turiniui ir mastui.

Vis dėlto J. Habermasas, bandydamas sujungti lokalius komunikacinius ir universalius procedūrinius edukacijos aspektus, išleidžia iš akių substancinę demokratijos ir atitinkamai ugdymo pusę. Kitaip sakant, svarstomoji demokratija, kurdama atviras, diskursyvias svarstomosios edukacijos institucijas, užmiršta substancinį politiškumą ir pakeičia jį formalistine, procedūrine politika. Straipsnyje argumentuojama, kad svarstomoji demokratija, nors ir suaktualindama bendrojo gėrio sampratą, vis dėlto teikia pirmenybę procedūrinei edukacijos pusei.

Šio straipsnio objektas – svarstomosios demokratijos ir edukacijos proceso santykis. Tikslas – išanalizuoti, kaip svarstomosios demokratijos modelis derina etikos ir politikos kriterijus ir kokios tokios koncepcijos implikacijos švietimo politikai.

1. Svarstomoji demokratija – komunikacinis ar procedūrinis projektas?

Svarstomosios demokratijos koncepcija pastaraisiais dešimtmečiais Kaip pažymi Johnas S. Dryzekas, nors svarstomosios demokratijos pirmtakai gali būti aptinkami Antikinės Graikijos polyje ar tokių Vakarų politinės minties autorių kaip Edmundas Burke’as, Johnas Stuartas Millis ar Johnas Dewey darbuose, iki XX a. 10-ojo dešimtmečio svarstomosios demokratijos terminas buvo vartojamas retai (žr. John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, p. 2). Svarstomosios demokratijos idėjai lemiamą postūmį suteikė 1992 m. pasirodžiusi Jurgeno Habermaso „Faktizität und Geltung“ ir 1993 m. Johno Rawlso „Political Liberalism“. tapo bene plačiausiai pripažįstama teorine alternatyva liberaliosios demokratijos modeliui. Svarstymo idėja pradėta laikyti pagrindiniu demokratinio legitimumo šaltiniu, kuriuo remiantis būtų galima koreguoti liberaliosios demokratijos modelį. Kita vertus, svarstymo sąvoka yra pakankamai nevienareikšmė, t. y. įvairūs autoriai nevienodai apibrėžia, kas yra legitimus svarstymas. Skirtingų ir kartais netgi priešingų ideologinių ir filosofinių krypčių autoriai svarstymo idėją laiko realiausiu demokratijos modeliu, kuris instituciškai galėtų veikti šiuolaikiniame globalizacijos pasaulyje. Todėl svarstomiesiems demokratams galime priskirti tokius skirtingus autorius kaip Jurgenas Habermasas Žr. Jürgen Habermas, Between Facts and Norms: Contributions to a Discourse Theory of Law and Democracy, 1998. , Johnas Rawlsas Žr. John Rawls, Politinis liberalizmas, 2002. , Johnas Dryzekas Žr. John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, 2002. , Joshua Cohenas Žr. Joshua Cohen, “Procedure and Substance in Deliberative Democracy,” 1996. , Seyla Benhabib Žr. Seyla Benhabib, “Toward a Deliberative Model of Democratic Legitimacy,” 1996. , Iris Young Žr. Iris Marion Young, “Communication and the Other: Beyond Deliberative Democracy,” 1996. .

Pagrindinė idėja, vienijanti skirtingas svarstomosios demokratijos perspektyvas, yra bendros politinės viešosios erdvės samprata. Liberalusis sparnas labiau pabrėžia konstitucionalizmą ir žmogaus teises kaip esmines homogeniškos daugumos suvaržymo priemones. Kitokią nuomonę palaikantys autoriai labiau remiasi respublikine perspektyva, daugiau dėmesio skirdami egalitarizmui kaip būtinai lygaus svarstymo sąlygai. Tačiau piliečių dalyvavimo viešuosiuose reikaluose ir kolektyvinės savivaldos užtikrinimas išlieka pagrindiniu demokratinio politiškumo reikalavimu. Edukacinė sistema, būdama viena svarbiausių viešosios erdvės sričių, iškyla kaip eksperimentinis svarstomų idėjų pritaikymo laukas.

Viena pagrindinių svarstomosios demokratijos modelio idėjų yra tai, kad demokratijos esme laikomas pats svarstymo procesas, o ne balsavimas, konstitucinės teisės ar netgi savivalda Žr. John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, p. 1. . Būtent svarstymas, pasak šio modelio šalininkų, turėtų sugrąžinti demokratijos autentiškumą, nes tik tokiu būdu įmanoma substancinė, o ne simbolinė, demokratinė kontrolė. Tai, kad būtent svarstymo procesui suteikiama lemiama reikšmė, turi svarbių teorinių ir praktinių implikacijų. Svarstymas yra daug plačiau pritaikoma procedūra nei įprastiniai rinkiminės demokratijos atributai. Kitaip tariant, svarstymas leidžia išplėsti politiškumo erdvę. Politika pradeda apimti ne tik valdžios institucijas, bet ir kitas viešosios erdvės struktūras, tarp jų, ir edukacinę erdvę. Pavyzdžiui, mokykla arba universitetas taip pat tampa politine viešąja erdve, kuriai galioja svarstymo procedūros.

Svarbiausias aspektas, skiriantis svarstomąją demokratiją nuo klasikinio liberalizmo, – kitokia bendrojo gėrio samprata. Kadangi neutralumo principas reikalauja neprimesti daugumos valios individams, liberalizmas bendrąjį gėrį pakeičia viešojo gėrio samprata. Viešasis gėris – tai individualių preferencijų suma. O svarstomosios demokratijos idealas teigia, kad piliečių pareiga yra viešojoje erdvėje išreikšti nešališkus sprendimus apie bendrąjį gėrį Žr. Samuel Freeman, “Deliberative Democracy: A Sympathetic Comment,” p. 375. . Kitaip tariant, svarstymo viešojoje erdvėje tikslas – bandyti susitarti dėl teisingumo ir bendrojo gėrio. Be abejo, galutinis universalus sprendimas yra neįmanomas – svarstymo turinys visada lieka atviras. Universalios gali būti tik procedūros. Nepaisant to, kad bet kuri bendrojo gėrio samprata visada gali būti kvestionuojama, tai nereiškia, kad pačios pastangos susitarti yra bergždžios. Svarbus yra pats bandymas, svarstymas, komunikacija, o ne galutinis rezultatas.

Svarstomosios demokratijos modelis nuo liberalaus skiriasi dar bent trimis apsektais. Seylos Benhabib teigimu, svarstomoji demokratija neriboja viešo svarstymo darbotvarkės, o, priešingai, skatina diskursą dėl ribų, skiriančių viešąją ir privačiąją sritis Liberalizmas, priešingai, yra linkęs griežtai skirti viešąją ir privačią sritį, tokiu būdu gindamas privatų individų gyvenimą nuo galimos daugumos prievartos. J. Rawlso teigimu, siekiant „susikertančio palaikymo“ pageidautina, kad „mūsų visuminiai filosofiniai ir moraliniai įsitikinimai, kuriais esame įpratę vadovautis svarstydami fundamentalias politines problemas, pasitrauktų iš viešojo gyvenimo. Viešasis protas – pilietinis esminių konstitucinių ir pamatinių teisingumo klausimų svarstymas viešajame forume – turėtų vadovautis politine koncepcija, kurios principus ir vertybes galėtų pripažinti visi piliečiai“ (John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 65). . Kitaip tariant, nėra jokių apribojimų, kuriuos politinius klausimus galime svarstyti, o kurių negalime. Antra, svarstomoji demokratija lokalizuoja viešąją erdvę pilietinėje visuomenėje, skatindama politinių procesų ir visuomenės kultūros sąveiką. Trečia, svarstomoji demokratija kreipia dėmesį į neprievartinius ir negalutinius nuomonės formavimo procesus neapribotoje viešojoje erdvėje Žr. Seyla Benhabib, “Toward a Deliberative Model of Democratic Legitimacy,” p. 76. . Taigi svarstymas viešojoje erdvėje remiasi komunikacija tarp lygių kalbėtojų, o ne valstybiniu prievartos monopoliu. Tai, kad atsisakoma hierarchijos mechanizmo, turi svarbių padarinių kintančiai edukacijos sampratai, nes klasikinis švietimo modelis kaip tik rėmėsi hierarchija tarp mokytojo arba dėstytojo ir mokinio arba studento. Šiuo atveju skatinama demokratinė intersubjektyvi komunikacija iš anksto neapsibrėžus svarstymo turinio.

Vienas žinomiausių ir įtakingiausių svarstomosios demokratijos variantų – Habermaso koncepcija, kuri yra tarpinė grandis tarp liberalizmo ir komunitarizmo Žr. Paul Fairfield, Why Democracy?, p. 35. . Komunikacinio veiksmo samprata J. Habermasas komunikacinio racionalumo modelį apibrėžia kaip intersubjektyvią komunikaciją: „Komunikaciniu veiksmu aš vadinu simboliškai įtarpintą sąveiką. Pastarąją valdo saistančios normos, kurios apibrėžia abipusius lūkesčius, susijusius su elgesiu, kurios turi būti suprantamos ir pripažintos ar pažintos mažiausiai dviejų veikiančių subjektų. Socialines normas sustiprina sankcijos. Jų prasmė yra suobjektyvinama simbolinėse išraiškose ir prieinama tik dėl kasdienės kalbinės komunikacijos. Jeigu techninių taisyklių ir strategijų efektyvumas priklauso nuo empiriškai pagrįstų ar analitiškai korektiškų teiginių galiojimo [Gültigkeit], tai socialinių normų vertę [Geltung] laiduoja intersubjektyvus pripažinimas, kuris yra paremtas vertybių ar abipusio supratimo konsensu“ (Jürgen Habermas, On the Pragmatics of Social Interaction: Preliminary Studies in the Theory of Communicative Action, p. 12). ir diskurso etika žymi pagrindinius Habermaso teorijos elementus, leidžiančius analizuoti santykį tarp visuomenės ir edukacijos. Kaip pažymi pats J. Habermasas, jo dėmesio centre – demokratinis nuomonės ir valios formavimasis, kurio paskirtis yra apibendrinantys racionalūs rezultatai Žr. Jürgen Habermas, “Further Reflections on the Public Sphere,” p. 446. . Taigi komunikacinių ir svarstomųjų gebėjimų ugdymas tampa pagrindine demokratinės teorijos problema.

J. Habermasui teisė yra esminis moralinio ir politinio diskursų šaltinis. Nors Habermasas pradeda nuo komunikacinio veiksmo, bet vėliau pereina prie procedūrinio teisės modelio Žr. James Scott Johnston, “Schools as Ethical or Schools as Political? Habermas Between Dewey and Rawls,” p. 111. . Komunikacinis procesas turėtų būti struktūruotas taip, kad į teisinę praktiką įdiegti kolektyviniai sprendimai nepažeistų konstitucijoje užtikrinamų žmogaus teisių. Taigi svarbiais Habermaso demokratinės teorijos aspektais tampa teisinis-konstitucinis pagrindas – rinkimai, įstatymų kūrimas bei administracinis jų įgyvendinimas.

J. Habermasas, priešingai nei respublikinė Rousseau ir Hegelio tradicija, liaudies suverenitetą apibrėžia kaip procedūrą Žr. Rainer Forst, Contexts of Justice: Political Philosophy Beyond Liberalism and Communitarianism, p. 121. . Komunikacijos procesas sujungia formalias valstybės institucijas su neformaliais viešosios erdvės tinklais. Neformalios viešosios nuomonės įtaka transformuojama į „komunikacinę galią“ per politinius rinkimus, o komunikacinė galia savo ruožtu transformuojama į „administracinę galią“ per įstatymų leidybos procesą Žr. Jürgen Habermas, “Three Normative Models of Democracy,” p. 28. . Kitaip tariant, J. Habermasas bando sujungti komunikacinį ir procedūrinį liberalizmo komponentus. Pripažįstama tiek intersubjektyvaus bendro gyvenimo pasaulio svarba, tiek formalios procedūros, taisyklės ir normos. Taigi J. Habermasas bando jungti gyvenimo pasaulį su sistemos pasauliu Pasak J. Habermaso, gyvenimo pasaulis ir sistemos paradigma yra glaudžiai susijusios: „Du pasakymai – „socialinė integracija“ ir „sistemos integracija“ kyla iš skirtingų teorinių tradicijų. Mes kalbame apie socialinę integraciją turėdami mintyse santykį su institutų sistemomis, kur kalbantieji ir veikiantieji subjektai yra socialiai susiję [vergesellschaftet]. Socialinės sistemos čia įvardijamos kaip gyvenimo pasauliai, kurie yra simboliškai sudaryti. […] Mes kalbame apie sistemos integraciją turėdami mintyse specifines susireguliuojančios sistemos valdymo savybes. Socialinės sistemos čia aptariamos atsižvelgiant į jų gebėjimą išlaikyti savo ribas ir tęstinį egzistavimą įsisavinant nepatvarios aplinkos sudėtingumą. Abi paradigmos, gyvenimo pasaulis ir sistema, yra svarbios. Problema yra įrodyti jų tarpusavio ryšį“ (Jürgen Habermas, Legitimation Crisis, p. 4). .

Neutralumo, protingo svarstymo ir kognityvinio konsenso idėjos yra pagrindinės gairės, į kurias orientuojasi Habermaso svarstomosios demokratijos modelis. „Kognityvinis konsensas“ yra idealas, į kurį turėtų orientuotis realaus pasaulio praktika, taip pat ir švietimo sistema. Idealiomis sąlygomis konsensas būtų pasiektas ir tiesos, ir moralės klausimais. Taigi idealios komunikacijos bendruomenėje visi konfliktai būtų išsprendžiami be valstybinių prievartos ir smurto mechanizmų. Vienintelė socialinės integracijos priemonė liktų racionalus diskursas Žr. Jürgen Habermas, Between Facts and Norms: Contributions to a Discourse Theory of Law and Democracy, p. 323. . Nors idealios komunikacijos situacija yra mintinis eksperimentas Habermaso idealios komunikacijos bendruomenės mintinis eksperimentas lygintinas su Johno Rawlso nežinojimo uždangos metafora, nurodančia informacijos apribojimus: „[…] pirminėje pozicijoje susitarimo dalyviams neleidžiame žinoti nei jų atstovaujamų asmenų socialinės padėties, nei to, kokiomis visuminėmis doktrinomis jie vadovaujasi. Tas pats pasakytina apie informaciją, liečiančią rasę, etninę grupę, lytį bei įvairias įgimtas galias tokias, kaip energingumas ar sumanumas“ (John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 77–78). , tačiau konsensas jo teorijoje išlieka kaip reguliacinė idėja, kuria turėtų vadovautis šiuolaikinės pliuralistinės visuomenės.

Habermaso racionalistinė diskursyvios viešosios erdvės teorija, pagrindinį dėmesį kreipianti į „teisingos ir stabilios viešosios tvarkos“ problemą Žr. Seyla Benhabib, “Toward a Deliberative Model of Democratic Legitimacy,” p. 73. , atstovauja kantiškajai tradicijai. Vis dėlto ne tik racionalus svarstymas, bet ir retorika vis dažniau pripažįstama kaip teisėta svarstymo forma. Problema ta, kad racionalistiniai principai suvaržo svarstymo proceso realybę. Jeigu mažiau formalūs diskurso būdai nepapildo formalių, racionalių argumentų, tai perviršis pradeda cenzūruoti komunikacijos turinį. Taip substancinė svarstymo pusė užleidžia vietą procedūrų rigidiškumui.

Skirtinos kantiškoji Tiek Habermaso, tiek Rawlso modeliai yra išskirtinai racionalistiniai ir procedūrinai. Kaip pažymi Alvydas Jokubaitis, „Rawlsas žavisi Kanto stiliaus procedūrine politika, leidžiančia nustatyti pagrįstas ir nepagrįstas pretenzijas į politinę valdžią“ (Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, p. 21). Žr. Jürgen Habermas, Between Facts and Norms: Contributions to a Discourse Theory of Law and Democracy, 1998; John Rawls, Politinis liberalizmas, 2002. ir Aristotelio Žr. Iris Marion Young, “Communication and the Other: Beyond Deliberative Democracy,” 1996. svarstomosios demokratijos tradicijos. Aristotelio mokykla teigia, kad ne tik racionalus argumentavimas, bet ir retorika turėtų būti pripažįstama kaip teisėta svarstymo forma. O kantiškoji tradicija nepasitiki ne tik emocine retorikos puse, bet ir nepasikliauna kalbėtojo dorybingomis savybėmis. Nors Aristotelio mokykla, nepasitikėdama instrumentiniu racionalumu, stengiasi išplėsti svarstymo galimybių skalę, tačiau tiek emociniai sprendimai, tiek charakterio savybės galiausiai vis tiek privalo būti paremiami racionalia argumentacija Žr. John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, p. 54. . Taigi svarstomoji demokratija laikosi kritinės komunikacijos teorijos.

Viena pagrindinių svarstomosios demokratijos problemų yra ta, kad, svarstymo procesą apibrėžiant kaip neutralų ir racionalų argumentavimą, pats svarstymas tampa dar viena valstybės teisinio-politinio aparato procedūra, įtvirtinančia status quo. Toks racionalaus komunikacijos būdo įtvirtinimas atitolina politiką nuo bendrojo gėrio klausimų. Lygiai taip pat svarbu nepamiršti substancinių aspektų edukacijos procese:

Tikrai kritiška ir emancipacinė edukacija reikalauja, kad komunikacinė utopija, paremta sutarimu su Kitu, būtų papildyta labiau substancine lygaus Kito traktavimo utopija. Marianna Papastephanou, “Communicative Utopia and Political Re-education,” p. 34.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi svarstomoji demokratija, racionalizuodama svarstymą, praranda tai, ką, kritikuodama liberaliąją demokratiją, žadėjo grąžinti – autentišką piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose.

Young komunikacinės demokratijos teorija yra vienas iš bandymų išplėsti racionalistinę svarstomosios demokratijos tradiciją. Habermaso modelis yra orientuotas į konsensą, t. y. svarstymo tikslas – pasiekti vieningą supratimą. O Iris Marion Young skirtybes apibrėžia ne kaip konflikto šaltinius, bet kaip išteklius, kurie skatina potencialiai geresnę komunikaciją, nes tik esant skirtingiems požiūriams geriau suprantama svarstoma problema. Todėl komunikacinė demokratija turėtų pripažinti perspektyvų, diskursų, kalbėjimo stilių pliuralizmą.

Pasveikinimas (angl. greeting), retorika ir pasakojimas (angl. storytelling), pasak I. M. Young Žr. Iris Marion Young, “Communication and the Other: Beyond Deliberative Democracy,” pp. 129–132. , yra legitimios komunikacijos formos, papildančios racionalią argumentaciją ir išplečiančios politinę diskusiją. Alternatyvių kalbėjimo būdų pripažinimas turėtų įtraukti marginalizuotas socialines grupes į viešąją svarstymo erdvę. J. S. Dryzekas, pratęsdamas Young koncepciją, taip pat teigia, kad šios trys komunikacijos formos neprieštarauja svarstymo sampratai ir jas galima suderinti su racionalia argumentacija Žr. John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, pp. 68–71. . Skirtingų komunikacijos formų legitimavimas prisideda prie labiau egalitarinės viešosios erdvės sukūrimo.

Taigi svarstomoji demokratija, nors ir išlaiko esminius liberalios demokratijos, kaip modernios vertybės, bruožus, siekia iš esmės pakeisti liberaliosios demokratijos supratimą ir atitinkamai požiūrį į švietimą. Pirma, svarstymo procesas yra vertingas pats savaime, nes tik svarstant, o ne balsuojant, galima rasti tarpusavio supratimą įvairiuose socialiniuose kontekstuose. Antra, konsensas gali būti pasiekiamas dėl skirtingų priežasčių, nes pripažįstamas diskursų pliuralizmas. Trečia, idealios komunikacijos situacija visada nurodo realius lokalius kontekstus. Todėl idealioji kalbinė situacija nėra tik mintinis eksperimentas, bet turi konkrečių implikacijų švietimo politikos teorijai.

2. Svarstomosios demokratijos ir politinio liberalizmo santykis

Svarstomosios demokratijos koncepcija, nors ir koreguodama liberaliosios demokratijos modelį, kai kuriais teorijos elementais išlieka pakankamai artima politiniam liberalizmui Nors egzistuoja įvairių šiuolaikinio liberalizmo versijų, šiame straipsnyje Habermaso modelis lyginamas su Rawlso politinio liberalizmo teorija, nes tiek J. Habermaso, tiek J. Rawlso veikalai laikomi kertiniais XX a. politinės minties veikalais, kurių įtaka svarstomosios demokratijos supratimui ir praktiniam įgyvendinimui yra viena didžiausių. . Todėl, prieš analizuojant svarstomosios demokratijos ir edukacijos santykį, visų pirma, reikia išsiaiškinti svarstomosios demokratijos ir politinio liberalizmo panašumus ir skirtumus bei kokias edukacinio proceso korekcijas implikuotų pagrindiniai abiejų teorijų principai.

J. Habermasas ir J. Rawlsas dėl abiem būdingų universalistinių prielaidų kartais netgi priskiriami vienai ir tai pačiai krypčiai. Pavyzdžiui, Chantal Mouffe teigia, kad J. Habermasas ne tiek koreguoja, kiek gina liberalizmą remdamasis universalistine filosofija Žr. Chantal Mouffe, The Return of the Political, p. 9. . Be abejo, skirtumai taip pat pakankamai ryškūs. J. Habermasas labiau pabrėžia demokratinius dalyvavimo, įsitraukimo į intersubjektyvią procedūrinio teisingumo viešąją erdvę principus, o J. Rawlsas – liberalius individo teisių apsaugos principus.

J. Rawlsas, kaip ir dauguma svarstomosios demokratijos teoretikų Žr. Seyla Benhabib, “Toward a Deliberative Model of Democratic Legitimacy,” 1996; Joshua Cohen, “Procedure and Substance in Deliberative Democracy,” 1996; John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, 2002. , pradeda nuo protingumo idėjos. Svarstyme dalyvaujančius asmenis, kurie vadovaujasi protingumo kriterijumi, pasak J. Rawlso, „motyvuoja ne tiek bendrojo gėrio siekis, kiek siekis tokio socialinio pasaulio, kuriame jie kaip laisvi ir lygūs galėtų bendradarbiauti su kitais pagal sutartas bendradarbiavimo sąlygas“ John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 99–100. . Taigi svarbiausiu aspektu tampa protingumo kriterijus atitinkantis svarstymas, o ne balsavimas kaip daugumos valia ar bendrasis gėris kaip visų valia.

Klausimas, kurie svarstymo argumentai yra „protingi“, žymi trapią ribą tarp atviros viešosios erdvės ir skirtingų galios centrų apribotos ideologizuotos erdvės. Protingumo kriterijus tampa esminiu legitimuojant sprendimų priėmimo procesą. Demokratija pradeda reikalauti ne tik to, kad dalyviai būtų laisvi ir lygūs, bet taip pat ir protingi, t. y. racionalūs. Problema ta, kad protingumas palaipsniui susilieja su konkrečiomis politinėmis ideologijomis, šiuo atveju – liberalizmu.

J. Rawlsas svarstomąją demokratiją grindžia „viešojo proto“ idėja. Jo teigimu, „demokratinėje visuomenėje viešasis protas yra lygių piliečių protas, tokių piliečių, kurie kaip kolektyvinė visuma disponuoja galutine politine ir prievartine galia vienas kito atžvilgiu priimdami įstatymus ar keisdami konstituciją“ Ten pat, p. 241. . Nors kai kurie autoriai pabrėžia, kad „viešasis protas“ yra esminė svarstomosios demokratijos idėja Žr. Samuel Freeman, “Deliberative Democracy: A Sympathetic Comment,” p. 396. , tačiau J. Rawlso viešojo proto apibrėžimas remiasi svarstymo idėja tik labai siaura prasme. Ideali svarstymo situacija yra vertinga tik tiek, kiek ji padeda pagrįsti liberalią konstitucinę tvarką bei du universalius teisingumo principus J. Rawlso teigimu, asmenys, esantys už nežinojimo uždangos, svarstymo keliu turėtų sutarti dėl tokių teisingumo principų: „a) Kiekvienas asmuo turi vienodą teisę į pakankamą lygių pamatinių teisių ir laisvių schemą, kuri yra suderinama su tokia pačia schema visiems; šioje schemoje lygioms politinėms laisvėms, ir tik šioms laisvėms, garantuojama jų lygi (angl. fair) vertė; b) Socialinė ir ekonominė nelygybė turi tenkinti dvi sąlygas: pirma, ji turi būti siejama su padėtimis ir pareigybėmis, kurios yra atviros visiems sąžiningos galimybių lygybės sąlygomis; antra, ji turi būti naudingiausia nepalankiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams“ (John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 61). .

Reikia pažymėti, kad Rawlso „viešojo proto“ idėjai netgi nėra svarbus demokratinis dalyvavimas. J. Dryzeko teigimu, Rawlso viešasis protas yra „vienintelis“, todėl interaktyvus procesas netgi nėra būtinas tam, kad būtų galima pasiekti konsensą Žr. John S. Dryzek, Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, p. 15. . Rawlso teorijos universalizmas nuvertina kontekstualius skirtumus. Daroma prielaida, kad jei visi vadovausis protingumo kriterijumi, tai visi turėtų argumentuoti taip pat ir prieiti prie tų pačių išvadų, o tai, savo ruožtu, reiškia, kad iš esmės ir vienas individas galėtų atspindėti viešąjį protą. Taigi Rawlso „viešasis protas“ netgi nėra „viešas“ – tik racionalaus argumentavimo prielaidos turėtų būti tokios, tarsi tai būtų kolektyvinio svarstymo situacija, bet reali politinė ir socialinė sąveika iš tiesų nėra reikalinga.

J. Rawlsas viešąjį protą apibrėžia itin abstrakčiai. Jį geriausiai įkūnija refleksyvioji pusiausvyra, Habermaso idealios komunikacijos bendruomenės analogas, – „taškas begalybėje, kurio niekada negalime pasiekti, tačiau galime prie jo artėti diskutuodami, kai mūsų idealai, principai bei sprendiniai tampa, kaip mums atrodo, protingesni ir mes juos laikome labiau pagrįstais nei jie buvo anksčiau“ John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 393. . Viešasis protas kaip racionalistinis politinis principas atskiriamas nuo substancinių gėrio sampratų, nes pastarosios žymi šališkas pozicijas, atspindinčias konkrečių visuomenės grupių vertybines nuostatas. Kitaip tariant, politika atskiriama nuo moralės. J. Rawlsas pabrėžia, kad „istoriškai viena bendra liberalizmo tema yra tai, kad valstybė neturi teikti pirmenybės jokiai atskirai visuminei doktrinai ir jos gėrio sampratai“ Ten pat, p. 220. . Taigi minėtos visuminės doktrinos, įskaitant klasikinį liberalizmą, yra pagrindinė kliūtis siekiant racionaliais argumentais paremto konsenso.

Politikos atskyrimas nuo moralės turi svarbių padarinių švietimo politikai. Kadangi valstybė negali remti jokios specifinės gėrio sampratos, tai ir švietimo institucijos didžiąja dalimi atsisako ugdymo funkcijos. J. Rawlsas išskirtinai pasikliauja procedūromis. Svarstymo turinį sudaro tik teisės (teisingumo kaip sąžiningumo Antrasis Rawlso teisingumo principas nurodo: „Socialinė ir ekonominė nelygybė turi tenkinti dvi sąlygas: pirma, ji turi būti siejama su padėtimis ir pareigybėmis, kurios yra atviros visiems sąžiningos galimybių lygybės sąlygomis; antra, ji turi būti naudingiausia nepalankiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams“ (John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 61). Todėl J. Rawlsas visą savo koncepciją vadina teisingumo kaip sąžiningumo teorija. ), bet ne gėrio (religinių, filosofinių, moralinių doktrinų) klausimai. Tokiu būdu mokykla ar universitetas, stipriai nutolęs nuo Habermaso gyvenimo pasaulio, tampa valstybinio teisinio aparato dalimi ir praranda komunikacinį intersubjektyvų pagrindą.

Politinio liberalizmo koncepcija prieštaringai sujungia du skirtingus dėmenis: komunikacinį svarstymą (demokratinį pradą) ir procedūrinį lygių teisių užtikrinimo modelį (liberalųjį pradą). Individas viešojoje erdvėje visiškai atskiriamas nuo jo substancinių bruožų ir veikia remdamasis formalizuotais, procedūriniais elgsenos modeliais. Atsikračius substancinio turinio lieka tik neutralus viešasis protas, kuris įtvirtina pamatines liberalizmo vertybes. Taigi J. Rawlsas, teikdamas prioritetą politinei, bet ne komunikacinei pusei, dar labiau nei J. Habermasas slysta procedūrinio racionalizmo link.

3. Švietimas tarp etikos ir politikos

Įvairūs svarstomosios demokratijos modeliai, jungdami komunikacinius ir procedūrinius elementus, iškelia esminę dilemą: ar švietimas turėtų tapti svarstomąja demokratine institucija, ar valstybinio teisinio aparato dalimi. Pavyzdžiui, mokykla, kaip viešoji institucija, atsiduria tarp dviejų polių: privataus ir viešo, etinio ir politinio, gyvenimo pasaulio ir sistemos pasaulio Žr. James Scott Johnston, “Schools as Ethical or Schools as Political? Habermas Between Dewey and Rawls,” p. 121. . Kitaip sakant, svarstomosios demokratijos kaip tęstinio komunikacijos proceso samprata, iškelia tiek universalius teisingumo, teisės, neutralumo principus, tiek ir demokratinio kolektyvinio gėrio klausimus.

Nepaisant Habermaso ir Rawlso modelių procedūriškumo, abi teorijos pripažįsta tam tikrą vertybinį pagrindą, kuriuo remiantis galima grįsti švietimo procesą. Jei Habermaso komunikacinis modelis numato svarstomųjų kompetencijų ugdymą Žr. Tomas Englund, “Educational Implications of the Idea of Deliberative Democracy,” 2010. , tai Rawlso modelis pabrėžia tokias politines dorybes kaip pilietiškumas ir tolerancija, protingumas ir teisingumo jausmas Žr. John Rawls, Politinis liberalizmas, p. 223. .

Habermasas svarstomosios demokratijos modelio realizaciją sieja ne tiek su plačiu dalyvavimu ar vertybiniu sutarimu, kiek su procedūrų įtvirtinimu:

Svarstomosios politikos sėkmė priklauso ne nuo kolektyviai veikiančių piliečių, bet nuo atitinkamų procedūrų institucionalizacijos ir komunikacijos sąlygų, taip pat nuo institucionalizuotų svarstomųjų procesų sąveikos su neformalia viešąja nuomone. Jürgen Habermas, “Three Normative Models of Democracy,” p. 298.

Spustelėjus išskleisti...

Tai, savo ruožtu, reikalauja, J. Habermaso teigimu, politinės kultūros, kuri būtų egalitarinė, be jokių edukacinių privilegijų ir visapusiškai racionalistinė. Politinė autonomija, apibrėžiama kaip intersubjektyvi, bendra praktika, tampa moralinės ir politinės pažangos šaltiniu.

Tokia svarstomosios demokratijos koncepcija, kaip ir visa Habermaso socialinė teorija, turėtų būti laikoma modernybės projekto tąsa. Tai, kad J. Habermaso pretenzijos į universalizmą yra Apšvietos metanaratyvo tąsa, pastebi daugelis J. Habermaso kritikų. Didysis J. Habermaso naratyvas, nors ir įtraukdamas intersubjektyvią terpę, iš tiesų stengiasi „užbaigti“ modernybės projektą.

Kadangi svarstomoji demokratija reikalauja piliečių su gerai įsitvirtinusiomis svarstomosiomis nuostatomis ir visuomenės, kuri remtųsi svarstomosios demokratijos idėja kaip ilgalaikiu projektu, tai būtent edukacijos erdvėje turėtų būti kuriama, artikuliuojama ir stiprinama tokia svarstomoji kultūra. Edukacinė sistema tuomet tampa svarstomosios politinės kultūros esminiu elementu.

Tomaso Englundo atlikta svarstomosios komunikacijos Svarstomoji komunikacija, pasak T. Englundo, turėtų apimti šiuos bruožus: 1) skirtingų požiūrių susidūrimą, esant pakankamai laiko ir erdvės artikuliuoti ir pristatyti skirtingus argumentus; 2) toleranciją ir pagarba Kitam; 3) kolektyvinės valios formavimą, t. y. pastangas pasiekti konsensą; 4) galimą autoritetų kvestionavimą; 5) svarstymą tarp studentų be mokytojų kontrolės (žr. Tomas Englund, “Educational Implications of the Idea of Deliberative Democracy,” pp. 24–29). modelio pritaikymo mokyklose institucinių sąlygų analizė liudija ne tik teorines, bet ir praktines svarstomosios demokratijos implikacijas švietimo sistemai. T. Englundas svarstomąją komunikaciją apibrėžia kaip komunikaciją, kai susiduria skirtingos nuomonės ir vertybės, stengiantis užtikrinti, kad kiekvienas individas galėtų išklausyti, svarstyti, ieškoti argumentų, įvertinti; kartu esant kolektyvinei pastangai surasti tokias vertybes ir normas, dėl kurių kiekvienas galėtų sutarti Žr. Tomas Englund, “Educational Implications of the Idea of Deliberative Democracy,” p. 24. . Galimas būdas sustiprinti svarstomąją demokratiją būtų panaudoti edukacinę sistemą plėtojant pilietinį raštingumą, kuris įgalintų viešosios erdvės dalyvius įprasminti pliuralistinį pasaulį. Svarbu pabrėžti, kad nors šitas modelis skatina gerbti skirtingas vertybes, skirtingus argumentus, skirtingus požiūrius, tačiau orientuojasi į konsenso paieškas.

Vis dėlto tiek Habermaso, tiek kitos svarstomosios demokratijos koncepcijos galiausiai grįžta prie procedūrinių klausimų, kaip institucionalizuoti viešąją erdvę ir atitinkamai svarstymo procesą. Todėl įvairios konstitucinės politinės institucijos, visų pirma, rinkimai, vėl tampa atskaitos tašku. Taip substancinė demoso savivalda pakeičiama formalistine, procedūrine politika. Lygiai taip pat edukacija, kaip viešoji institucija, šiame modelyje krypsta link teisinės-politinės formalizacijos, pamiršdama etinius bendrojo gėrio klausimus.

Išvados

Svarstomosios demokratijos ir edukacijos proceso santykis įvairių autorių koncepcijose sprendžiamas nevienareikšmiškai. Tačiau tiek Habermasas, tiek Rawlsas formuluoja racionalistinę ir pragmatinę argumentavimo koncepciją. Visų pirma, svarstymas viešojoje erdvėje grindžiamas lygiomis demokratinio dalyvavimo galimybėmis, nes tik tokiu būdu išreiškiama demoso valia. Antra, „diskursas“ nėra tapatinamas su „bendrąja valia“, nes bijoma problemų, kurias pliuralistinėje visuomenėje galėtų sukelti homogeniškumas. Svarstomosios demokratijos principas – tai teisingumo paieškos laisvų ir lygių piliečių diskusijose. Trečia, svarstymas visada turi būti atviras, viešas, bendras ir įtraukiantis racionalius argumentus.

Silpnoji šio modelio pusė – ypatingai racionalistinis, kognityvinis ir idealistinis modelis, pernelyg griežtai skiriantis protingą ir racionalią argumentaciją nuo šališko vertybinio sutarimo. „Viešosios erdvės“ samprata teikia pirmenybę idealioms normatyvinėms argumentacijos sąlygoms, tuo būdu apribodama kritinius aspektus. Galios persmelkta politinių diskursų tikrovė dažnai visiškai neatitinka neutralumo, lygybės ir racionalumo kriterijų.

Švietimo sistema svarstomosios demokratijos modelyje apibrėžiama kaip esminis politinės kultūros elementas. Habermaso komunikacinis modelis numato pilietinio raštingumo ir svarstomųjų kompetencijų ugdymą. Rawlso teisingumo teorija pabrėžia pilietiškumo ir tolerancijos vertybių ugdymą. Englundo svarstomosios komunikacijos samprata akcentuoja skirtingų požiūrių svarbą svarstymo procese. Nors edukacinė sistema tampa svarstomosios visuomenės pamatu, vis dėlto pirmenybė teikiama procedūrinei, o ne komunikacinei edukacijos pusei. Švietimas, kaip viešoji institucija, šiame modelyje krypsta link teisinės-politinės formalizacijos, prarasdamas komunikacinį intersubjektyvų pagrindą.

Literatūra

• Benhabib, Seyla, “Toward a Deliberative Model of Democratic Legitimacy” | Seyla Benhabib (ed.), Democracy and Difference: Contesting the Boundaries of the Political, Princeton: Princeton University Press, 1996, pp. 67–94.
• Cohen, Joshua, “Procedure and Substance in Deliberative Democracy” | Seyla Benhabib (ed.), Democracy and Difference: Contesting the Boundaries of the Political, Princeton: Princeton University Press, 1996, pp. 95–119.
• Dryzek, John S., Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations, Oxford: Oxford University Press, 2002.
• Englund, Tomas, “Educational Implications of the Idea of Deliberative Democracy” | Mark Murphy, Ted Fleming (eds.), Habermas, Critical Theory and Education, New York: Routledge, 2010, pp. 19–32.
• Fairfield, Paul, Why Democracy?, Albany: State University of New York Press, 2008.
• Forst, Rainer, Contexts of Justice: Political Philosophy Beyond Liberalism and Communitarianism, Berkeley: University of California Press, 2002.
• Freeman, Samuel, “Deliberative Democracy: A Sympathetic Comment,” Philosophy and Public Affairs, 2000, vol. 29, no. 4, pp. 371–418.
• Habermas, Jürgen, “Further Reflections on the Public Sphere” | Craig Calhoun (ed.), Habermas and the Public Sphere, Cambridge: The MIT Press, 1996a, pp. 421–461.
• Habermas, Jürgen, “Three Normative Models of Democracy” | Seyla Benhabib (ed.), Democracy and Difference: Contesting the Boundaries of the Political, Princeton: Princeton University Press, 1996b, p. 21–30.
• Habermas, Jürgen, Between Facts and Norms: Contributions to a Discourse Theory of Law and Democracy, Cambridge: The MIT Press, 1998.
• Habermas, Jürgen, Legitimation Crisis, Boston: Beacon Press, 1975.
• Habermas, Jürgen, On the Pragmatics of Social Interaction: Preliminary Studies in the Theory of Communicative Action, Cambridge: The MIT Press, 2001.
• Young, Iris Marion, “Communication and the Other: Beyond Deliberative Democracy” | Seyla Benhabib (ed.), Democracy and Difference: Contesting the Boundaries of the Political, Princeton: Princeton University Press, 1996, pp. 120–135.
• Johnston, James Scott, “Schools as Ethical or Schools as Political? Habermas Between Dewey and Rawls,” Studies in Philosophy and Education, 2011, vol. 31, no. 2, pp. 109–122.
• Jokubaitis, Alvydas, Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
• Mouffe, Chantal, The Return of the Political, London, New York: Verso, 1997.
• Papastephanou, Marianna, “Communicative Utopia and Political Re-education” | Mark Murphy, Ted Fleming (eds.), Habermas, Critical Theory and Education, New York: Routledge, 2010, pp. 33–46.
• Rawls, John, Politinis liberalizmas, vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Eugrimas, 2002.