Straipsnis Priežastinės Lietuvos Respublikos vyriausybių stabilumo sąlygos

Santrauka. Straipsnyje atliekant kokybinę lyginamąją analizę tiriama sprendimų priėmimo modelio, politinių partijų, ideologinės krypties ir parlamentinės daugumos įtaka Lietuvos Respublikos vyriausybių stabilumui. Analizuojamasis tyrimas paremtas interviu su buvusiais Lietuvos Respublikos vyriausybių nariais. Nustatyta, kad dažniausiai stabilios tos vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, o partijų įtaka sprendimų priėmimui yra silpna. Taip pat stabilios yra ir tos vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis ir kurios turi parlamentinės daugumos paramą.

Pagrindiniai žodžiai: vyriausybė, vyriausybės stabilumas, sprendimų priėmimas, politinės partijos, parlamentinė dauguma, kokybinė lyginamoji analizė.

Įvadas

Vyriausybė yra viena svarbiausių institucijų, dalyvaujančių viešosios politikos procese. Ji dažnai vertinama kaip esminė politinių sprendimų iniciatorė ir jų įgyvendintoja Žr. Tomas Janeliūnas, „Valdžios sprendimų priėmimo procesų Lietuvoje teisinio reglamentavimo ir esamų praktikų analizė“, p. 103. . Bendrai yra teigiama, kad vyriausybė „tvarko valstybės reikalus“ Laimonas Talat-Kepša, „Vyriausybė ir prezidentas“, p. 385. : įgyvendina įstatymus ir kitus teisės aktus, formuoja biudžetą, yra atsakinga už ūkio plėtrą ir socialinių problemų sprendimą. Būtent todėl vyriausybių veiklos analizė yra svarbi ir aktuali politologinių tyrimų sritis. Iki šiol vyriausybių ir apskritai vykdomosios valdžios tyrimai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra fragmentiški ir santykinai neišplėtoti, palyginti su kitų valdžios institucijų, pavyzdžiui, parlamentų ir prezidento institucijų, tyrimais. Vyriausybių stabilumas – taip pat mažai analizuota sritis. Ta tema paskelbta tik viena kita publikacija Žr. Mindaugas Kluonis, „Vyriausybės stabilumo lygį lemiantys veiksniai: Vidurio ir Rytų Europos atvejis“, 2003. . Žemas vyriausybių stabilumo ištirtumo laipsnis pagrindžia straipsnio temos aktualumą. Šiame straipsnyje analizuojama, kokios yra vyriausybių stabilumo sąlygos ir kokios yra jų tarpusavio konfigūracijos. Straipsnio objektas – priežastinės vyriausybių stabilumo sąlygos. Straipsnio tikslas – ištirti sprendimų priėmimo modelio, politinių partijų, ideologinės krypties ir parlamentinės daugumos paramos įtaką Lietuvos Respublikos vyriausybių stabilumui.

Straipsnyje pateikta analizė grindžiama 60-ies interviu su buvusiais LR vyriausybių nariais (iš jų aštuoni – ministrai pirmininkai) iš 11-os vyriausybių, atliktais 2003 m. rugsėjo 10 d. – 2009 m. liepos 23 d. Šie duomenys išsamiai išanalizuoti straipsnio autorės disertacijoje „Sprendimų priėmimo veiksniai ir modeliai: Lietuvos Respublikos vyriausybių analizė“ (žr. Ligita Šarkutė, Sprendimų priėmimo veiksniai ir modeliai: Lietuvos Respublikos vyriausybių analizė, 2010). Iš kiekvienos vyriausybės, dirbusios nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., apklausta pusė arba daugiau kiekvienos jų narių. Tyrimo analizės vienetas – ministrų kabinetas.

Vyriausybių stabilumo priežastinių sąlygų kokybinės lyginamosios analizės kintamųjų operacioanalizacija

Vyriausybių stabilumo priežastinės sąlygos tiriamos taikant kokybinę lyginamąją analizę (angl. qualitative comparative analysis), kurios pradininku socialiniuose moksluose laikomas Charlesas Raginas. Ch. Raginas Žr. Zenonas Norkus, Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, p. 149. svarbiausiu kokybinės lyginamosios analizės privalumu laiko „gebėjimą išnarplioti tokias priežastinės priklausomybės sąraizgas, kurios yra neįkandamos nei neeksperimentiniame tyrime taikomiems J. S. Millio kanonams, nei daugiavariacinei statistinei analizei“. Kadangi pagrindinis kokybinės lyginamosios analizės tikslas yra socialinio pasaulio įvairovės priežasčių analizė Žr. Charles C. Ragin, The Comparative Method: Moving beyond Qualitative and Quantitative Strategies, 1987. , šis metodas taikomas straipsnio empiriniams duomenims analizuoti t. y. vyriausybių stabilumo priežastiniams veiksniams analizuoti.

Apie vyriausybių stabilumą kalbama daugelyje mokslo darbų, tiriančių politinių sistemų veikimą. Dažniausiai tiriama institucinių veiksnių: partinės sistemos ir šalies valdymo sistemos, įtaka vyriausybių ilgaamžiškumui Žr. Mindaugas Kluonis, „Vyriausybės stabilumo lygį lemiantys veiksniai: Vidurio ir Rytų Europos atvejis“, 2003; Csaba Nikolenyi, “Cabinet Stability in Post-Communist Central Europe,” 2004 ir kt. . Pačios vyriausybės vidinės organizacijos ir joje vyraujančių sprendimų priėmimo mechanizmų, daugiausia sąlygotų vyriausybės narių preferencijų ir elgesio, tyrimų bent jau Lietuvoje neatliekama. Šiame straipsnyje tiriama vyriausybių sprendimų priėmimo modelio įtaka vyriausybių stabilumui. Kaip galimos vyriausybių stabilumo priežastys analizuojami ir tokie konstitucinės sąrangos nulemti veiksniai: partijų įtaka sprendimų priėmimui, ideologinė vyriausybės kryptis ir parlamentinės daugumos parama vyriausybėms. Tuo siekiama patikrinti mokslinėje literatūroje randamus teiginius apie institucinių veiksnių įtaką vyriausybės stabilumui. Galimos vyriausybių stabilumo priežastys tiriamos naudojant kokybinę lyginamąją analizę, o konkrečiai – fs/QCA ir TOSMANA Klasikine Boole’io (dvinare) algebra paremtoje TOSMANA (Tool for Small-N Analysis) programoje, kurią sukūrė Marburgo universiteto mokslininkas Lasse Cronqvistas, siekiama panaikinti vieną iš pagrindinių kokybinės lyginamosios analizės silpnybių – apribojamus dichotominėms duomenų aibėms taikant daugiareikšmę minimizaciją (angl. multi-value minimization) (žr. Lasse Cronqvist, “Using Multi-Value Logic Synthesis in Social Science,” 2003). kompiuterines programas.

Vyriausybės stabilumas mokslinėje literatūroje dažniausiai vertinamas jos trukme. Tokia prielaida remiamasi ir šiame straipsnyje – vyriausybių stabilumas vertinamas trukme dienomis. Giovannis Sartoris, kalbėdamas apie vyriausybių stabilumą, taip pat pabrėžia laiko aspektą:

Vyriausybės stabilumas reiškia tik trukmę; vyriausybės gali būti ilgalaikės ir kartu bejėgės: jų trukmė jokiu būdu nerodo, juo labiau nesustiprina jų veiksmingumo arba efektyvumo. Žr. Giovanni Sartori, Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas, p. 119.

Spustelėjus išskleisti...

Vyriausybės trukmė nėra tapati jos kokybei, tačiau trukmė yra viena iš stabilios vyriausybės sąlygų. Kaip teigia Philippas Harsftas Žr. Philipp Harfst, “Government Stability in Central and Eastern Europe: The Impact of Parliaments and Parties,” p. 3. , ne veltui pirmasis šimtas vyriausybės darbo dienų paprastai vadinama „palankumo laikotarpiu“ – šis laikas skirtas naujai vyriausybei įsitvirtinti šalies politiniame gyvenime ir iki šio periodo pabaigos vyriausybės veikla net nekritikuojama. Ši nerašyta demokratinio politinio žaidimo taisyklė yra svarbi užuomina, kad laikas labai svarbus vyriausybės veikloje – visų pirma formuluojant ir įgyvendinant viešąją politiką. Arendas Lijphartas taip pat teigia Žr. ten pat. , kad trumpalaikiai kabinetai laikomi neefektyviais politikos formuotojais, nes jiems paprasčiausiai trūksta laiko vykdyti nuoseklias politines programas.

Išsamią Vidurio Rytų Europos (VRE) vyriausybių stabilumo veiksnių analizę atlikusio P. Harfsto Žr. ten pat, p. 9. duomenimis, vyriausybių trukmė šiose šalyse varijavo nuo 274 dienų Ukrainoje iki 1106 dienų Vengrijoje Analizuotos Kroatijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Moldovos Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Makedonijos, Slovėnijos, Albanijos, Čekijos Respublikos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Slovakijos vyriausybės. . 7 vyriausybės iš 17 valstybių neišsilaikė daugiau nei 400 dienų. Tik keturių šalių, t. y. Vengrijos, Čekijos, Moldovos ir Makedonijos, vyriausybės dirbo ilgiau nei 700 dienų, t. y. daugiau nei dvejus metus Žr. Philipp Harfst, “Government Stability in Central and Eastern Europe: The Impact of Parliaments and Parties,” p. 9. .

Vidutinė P. Harfsto analizuotų vyriausybių trukmė buvo 539 dienos, o Lietuvoje – 472 dienos Straipsnyje analizuojamų vyriausybių vidutinė trukmė yra 585 dienos, nes į analizę įtrauktos ilgai dirbusios A. Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybės. , o tai beveik atitinka VRE šalių vidurkį Žr. Philipp Harfst, “Government Stability in Central and Eastern Europe: The Impact of Parliaments and Parties,” p. 31. . Tačiau jei yra vertinamas vyriausybių „išlikimo koeficientas“, atsižvelgiantis į maksimalų laikotarpį, kurį vyriausybė galėtų dirbti, Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje Žr. ten pat. . Lyginant Lietuvos ir kitos tam pačiam premjerinės–prezidentinės valdymo sistemos tipui P. Harfsto priskiriamas Moldovos, Lenkijos ir Rumunijos vyriausybes, Lietuvos vidutinė vyriausybės trukmė šioje šalių grupėje yra trumpiausia Žr. ten pat, p. 34. .

Parlamentinėse demokratijose ministras pirmininkas yra pats įtakingiausias, galingiausias ir matomiausias vyriausybės narys Žr. Jean Blondel, Ferdinand Müller-Rommel, Darina Malova, Governing New European Democracies, p. 177. . Tikėtina, kad vyriausybės stabilumui įtakos gali turėti sprendimų priėmimo jose modelis, daugiausia priklausantis nuo ministro pirmininko vaidmens Sprendimų priėmimo modelis priklauso nuo ministro pirmininko kaip lyderio savybių ir ministro pirmininko vadovavimo stiliaus, taip pat nuo ministerijų autonomijos laipsnio ir ministro pirmininko aparato vaidmens. Plačiau Ligita Šarkutė, Sprendimų priėmimo veiksniai ir modeliai: Lietuvos Respublikos vyriausybių analizė, p. 49–52. . Galima daryti prielaidą, kad sprendimai priimami veiksmingiau, kai ministras pirmininkas linkęs naudotis savo autoritetu. Tad viena iš priežastinių sąlygų, didinančių vyriausybės stabilumą, yra monokratinis sprendimų priėmimo modelis.

Šiuolaikinėse vyriausybėse itin svarbų vaidmenį atlieka politinės partijos. Kabineto vyriausybės dažnai apibūdinamos kaip partinės vyriausybės, nes partijos yra pagrindinis veiksnys užtikrinti darnius santykius tarp vyriausybės ir parlamento. Partijos svarbios ir tuo, jog padeda organizuoti kabineto veiklą Žr. Ian Budge, Hans Keman, Parties and Democracy: Coalition Formation and Government Functioning in Twenty States, p. 216. . Tad kitas veiksnys, didinantis vyriausybių stabilumą, yra didelė partijų įtaka sprendimų priėmimui. Tikėtina, kad aukštos partinės kontrolės vyriausybės bus ilgaamžiškesnės, nes kabinete liks mažiau vietos nesutarimams.

Ideologinė vyriausybės kryptis taip pat gali turėti įtakos vyriausybių stabilumui. Vyriausybes suskirsčius į kairės A. Šleževičiaus, L. M. Stankevičiaus, pirmoji ir antroji A. Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybės. , centro K. Prunskienės, antroji R. Pakso vyriausybės. ir dešinės Abi G. Vagnoriaus, pirmoji R. Pakso ir A. Kubiliaus vyriausybės. , buvo pastebėta, kad ilgiausiai dirbo centro kairės vyriausybės (1 lent.). Tad daroma prielaida, kad ilgaamžiškesnės yra kairiosios ideologinės krypties vyriausybės.

Ferdinando Muller-Rommelio ir Katjos Fettelschoss Žr. Ferdinand Müller-Rommel, Katja Fettelschoss, “Cabinet Government and Cabinet Ministers in Central Eastern European Democracies: A Descriptive Cross-National Evaluation,” p. 15. surinkti empiriniai duomenys rodo, kad vidutinė VRE parlamentinės daugumos paramą turinčių vyriausybių trukmė yra ilgesnė nei mažumos vyriausybių (1,8 ir 1,2 metų atitinkamai). Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, kad stabilesnės tos vyriausybės, kurios turi parlamentinės daugumos paramą. Tokios vyriausybės gali nesibaiminti dėl išlikimo ir vykdyti savo politinę programą.

Pasirinktas dichotominis aptartų galimų vyriausybės stabilumo priežastinių kintamųjų kodavimas, nes analizuojamų vyriausybių skaičius yra mažas, o tai padidintų beprasmių ir nestebimų priežastinių sąlygų konfigūracijų skaičių ir apkrautų analizę beprasmiškais skaičiavimais ir gremėzdiškomis formulėmis. Toliau bus aptariamas reikšmių priskyrimas kintamiesiems.

Sprendimų priėmimo modeliui apibrėžti buvo naudotasi interviu su buvusiais ministrų kabineto nariais duomenimis: atsakymais į klausimus apie ministro pirmininko vaidmenį ir jo vadovavimo stilių, vyriausybės kolegialumo laipsnį, ministerijų autonomijos laipsnį ir ministro pirmininko vaidmenį sprendimų priėmimo procese Plačiau Ligita Šarkutė, Sprendimų priėmimo veiksniai ir modeliai: Lietuvos Respublikos vyriausybių analizė, p. 118–122. . Sprendimų priėmimo vyriausybėse analizei pritaikyta Roberto Elgie (1997) vyriausybių klasifikacija, paremta vykdomosios valdžios vadovo, kabineto, ministrų ir biurokratijos įtakos sprendimų priėmimui pasiskirstymu. Vykdomosios valdžios vadovo, šiuo atveju ministro pirmininko, vaidmeniui, priimant sprendimus, įvertinti naudoti du kintamieji: ministro pirmininko, kaip lyderio, savybės ir ministro pirmininko vadovavimo stilius. Kabineto vaidmuo įvertintas naudojant diskusijų kolegialumo kintamąjį. Ministerijų autonomijos kintamasis padėjo nustatyti individualių ministrų, o ministro pirmininko aparato vaidmens kintamasis – biurokratijos įtaką vyriausybės sprendimų priėmimui. Tiems kabinetams, kuriems būdingas monokratinis sprendimų priėmimas, priskirtas vienetas (galima stabilumo sąlyga stebima), o demokratinio sprendimų priėmimo modelio kabinetams priskirtas nulis (galima stabilumo sąlyga neįvykdyta) (1 pav.).

Partijų įtaka vyriausybės sprendimų priėmimui įvertinta pagal respondentų atsakymus į klausimą, ar partijos buvo svarbios vyriausybei priimant sprendimus. Toms vyriausybėms, kurių didžioji dauguma narių partijos įtaką sprendimų priėmimui įvertino kaip labai svarbią arba svarbią, priskirtas vienetas (stabilumo sąlyga tenkinama), o kurių dauguma narių atsakė, kad partija sprendimų priėmimui buvo nesvarbi ar visiškai nesvarbi, priskirtas nulis (stabilumo sąlyga netenkinama) (1 pav.).

Kairiosiose vyriausybėse ideologinė kryptis įvertinta kaip palanki vyriausybių stabilumui (sąlyga tenkinama). Likusios centro ir centro dešinės vyriausybės šios sąlygos netenkina, tad šio kintamojo įvertis yra nulis (1 pav.).

Parlamentinės daugumos paramą turinčiose vyriausybėse stabilumo sąlyga tenkinama (šio kintamojo vertė 1), o parlamentinės mažumos vyriausybėse – netenkinama (kintamojo vertė 0) (1 pav.).

Vyriausybės stabilumas, kuris yra visų keturių išvardytų sąlygų rezultatas, vertinamas trukme dienomis (tai yra vienas rodiklių, vertinančių stabilumą). Kadangi norint atlikti kokybinę lyginamąją analizę reikia kintamojo reikšmes dichotomizuoti (išreikšti jas dvejetainėje sistemoje), kaip trumpos ir ilgos trukmės vyriausybių skirties slenkstis pasirinkta visų vyriausybių trukmės mediana, t. y. 547 dienos. Vyriausybėms, dirbusioms trumpiau nei nurodytas laikotarpis, buvo priskirtas nulis, o veikusioms 547 dienas ir ilgiau – vienetas (t. y. įvertintos kaip stabilios) (1 pav.).

Toliau atliekant kokybinę lyginamąją analizę bus ištirta, ar stabilesnės yra tos vyriausybės: kurioms būdingas monokratinis sprendimų priėmimo modelis; kurias sudarančių partijų įtaka sprendimų priėmimui yra stipri; kuriose atstovaujamos kairiosios ideologinės krypties partijos; kurios turi parlamentinės daugumos paramą.

Vyriausybių stabilumo priežastinių sąlygų kokybinės lyginamosios analizės rezultatai

Šiame poskyryje aptariami vyriausybių sprendimų priėmimo modelio ir partijų svarbos priimant sprendimus, ideologinės vyriausybės krypties ir parlamentinės paramos įtakos vyriausybių stabilumui kokybinės analizės rezultatai. Kokybinė lyginamoji šių veiksnių analizė atlikta su fs/QCA ir TOSMANA programinės įrangos paketais. Operacionalizavus kintamuosius ir jiems priskyrus atitinkamas reikšmes, duomenys buvo parengti kokybinei lyginamajai analizei suvedus juos į analizės matricą (2 lent.).

Vėliau buvo sudaryta vadinamoji kokybinės lyginamosios analizės tiesos lentelė (3 lent.), kurioje aprašoma duomenų įvairovė, redukuojama išskiriant tam tikrus esminius skirtingų priežastinių konjunktūrų bruožus, t. y. suformuluojant tam tikrus ribotus apibendrinimus.

Į tiesos lentelę įtraukiamos visos galimos nepriklausomų kintamųjų verčių (nominalinėje skalėje) kombinacijos. Duomenys parengiami dvireikšmei minimizacijai. Eilutės atitinka stebėtas priežastinių sąlygų kombinacijas, t. y. vyriausybių stabilumą lemiančių veiksnių konfigūracijas. Reikia pastebėti, kad šioje lentelėje nevaizduojamos įmanomos, tačiau nestebėtos priežasčių kombinacijos. Visų galimų kombinacijų skaičius apskaičiuojamas pagal formulę 2ⁿ, čia n yra priežastinių sąlygų skaičius.

Iš 3 lentelės matyti kad vyriausybės stabilumą gali sąlygoti keturios priežastinių veiksnių konjunktūros, t. y. stabilios yra tokios vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui silpna, yra dešiniosios ir neturi parlamentinės daugumos paramos; arba tokios, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui stipri, yra dešiniosios ir turi parlamentinės daugumos paramą. Taip pat stabilios yra tokios vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra demokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui stipri, yra kairiosios ir turi parlamentinės daugumos paramą; arba tokios, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra demokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui stipri, yra kairiosios ir neturi parlamentinės daugumos paramos.

Nors A. Šleževičiaus ir L. M. Stankevičius vyriausybėse stabilumo sąlygų konfigūracijos yra identiškos, tačiau jų nulemtas rezultatas (vyriausybės trukmė, rodanti jos stabilumą), yra skirtingas. A. Šleževičiaus vyriausybė dirbo ilgai, o L. M. Stankevičiaus vyriausybė nedirbo net metų. Šias dvi vyriausybes reprezentuojančios eilutės lentelėje yra prieštaringos (baigties kintamojo „trukmė“ stulpelyje rašoma raidė C, kuri reiškia „contradictors“; 3 lent.) ir į tai būtina atkreipti dėmesį toliau atliekant analizę. Prieštaringose eilutėse tai pačiai kintamųjų, nusakančių priežastines sąlygas, įverčių kombinacijai stebimas baigties kintamasis turi ir vertę 1, ir vertę 0. Prieštaringumą galima paaiškinti tuo, kad L. M. Stankevičiaus vyriausybė buvo objektyviai „užprogramuota“ trumpai trukmei, nes jos pagrindinė funkcija buvo užtikrinti vyriausybės veiklą iki artėjančių parlamento rinkimų, iki kurių buvo likę mažiau nei metai. Galima daryti prielaidą, kad galbūt ši vyriausybė būtų dirbusi gerokai ilgiau.

Atliekant kokybinę lyginamąją analizę su kompiuterine programa fs/QCA pasirinktas slenkstinis neprieštaringumo dydis 0,99, kuris reiškia, kad jeigu eilutės neprieštaringumas (angl. consistency) yra jam lygus arba už jį mažesnis, tai baigties kintamojo vertė yra 0, jeigu didesnis, jo vertė yra 1. Pasirinktas aukštas slenkstis norint užtikrinti didelį sprendimo, kurį pateiks programa, nuoseklumą. Kadangi straipsnyje analizuojamos vyriausybės stabilumo buvimo priežastys, buvo ieškoma kokybinės lyginamosios analizės sprendimo (t. y. priežasčių konfigūracijos formulės) teigiamoms baigtims (t. y. stabilioms vyriausybėms). Empiriškai nestebimi (8 atvejai), prieštaringi (2 atvejai) ir neaiškios baigties (tokių nėra) atvejai neįtraukti į analizę – tokiu būdu apie logiškai galimus, bet empiriškai nestebimus atvejus daroma konservatyvi prielaida, kad jeigu tokie atvejai būtų stebimi, jiems baigties kintamojo vertė būtų 0 Priešingu atveju programai būtų patikima daryti tokias prielaidas, kurios leistų gauti matematiniu požiūriu ekonomiškiausią (trumpiausią) sprendimą, tačiau tai negarantuoja, kad jis būtų dalykiškai adekvatus. .

fs/QCA programa pateikia tokius logiškai esminius pirminius implikantus (t. y. vyriausybės priežastinių sąlygų konfigūracijas): 1) demokratinis sprendimų priėmimo modelis kartu su stipria politinių partijų įtaka ir kairiąja ideologine kryptimi; 2) monokratinis sprendimų priėmimo modelis kartu su silpna politinių partijų įtaka, dešiniąja ideologine kryptimi, be parlamentinės daugumos paramos; 3) monokratinis sprendimų priėmimo modelis kartu su stipria politinių partijų įtaka, dešiniąja ideologine kryptimi, su parlamentine daugumos parama. Taip pat paaiškėjo, kad nei viena iš vyriausybių trukmės sąlygų nėra būtina, nei pakankama – priežastinį vaidmenį jos atlieka tik išvardytų trijų konjunktūrų sudėtyje. Minėtos konjunktūros yra pakankamos, bet nebūtinos vyriausybių stabilumo sąlygos.

Kitame kokybinės lyginamosios analizės etape su tais pačiais duomenimis buvo atlikta pakartotinė duomenų analizė, tačiau buvo pakeistas vienas analizės parametras – į analizę kaip laisvai interpretuotini įtraukti nestebimi priežastinių sąlygų konfigūracijų atvejai. fs/QCA programai apie nestebėtus atvejus buvo patikėta daryti tokias prielaidas, kurios leistų gauti matematiniu požiūriu ekonomiškiausią (trumpiausią) sprendimą. Kadangi analizuojamu atveju nestebėtų priežastinių sąlygų konfigūracijų (8 atvejai) yra palyginti daug, nes tai sudaro pusę visų įmanomų kombinacijų Jų skaičius apskaičiuojamas pagal formulę 2ⁿ, čia n – kintamųjų (priežastinių sąlygų) skaičius. , analizės rezultatai šiek tiek skiriasi.

Analizė vėl parodė, kad nei viena iš vyriausybių trukmės sąlygų nei nėra būtina, nei pakankama. Priežastinį vaidmenį jos atlieka tik sudėtyje šių konjunktūrų: 1) stipri partijų įtaka ir kairioji ideologinė kryptis; 2) monokratinis sprendimų priėmimo modelis ir parlamentinės daugumos parama; 3) silpna partijų įtaka ir parlamentinės daugumos nebuvimas; 4) monokratinis sprendimų priėmimo modelis ir silpna partijų įtaka. Šios konjunktūros yra pakankamos, bet nebūtinos vyriausybių stabilumo sąlygos.

Pagal analogiškus analizės parametrus kokybinė lyginamoji analizė buvo atlikta ir kompiuterine programa TOSMANA, t. y. analizuotos stabilių vyriausybių priežastys. Kaip ir atliekant analizę su fs/QCA, nestebimi, prieštaringi ir neaiškios baigties (tokių nebuvo) atvejai į analizę neįtraukti. TOSMANA programa pateikė analogišką fs/QCA priežastinių vyriausybių stabilumo sąlygų formulę, pagal kurią stabilios tokios vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra demokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui stipri ir yra kairiosios; arba kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui silpna, yra dešiniosios ir neturi parlamentinės daugumos paramos; taip pat stabilios tos vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui stipri, yra dešiniosios ir turi parlamentinės daugumos paramą.

Vizualizuoti kokybinės lyginamosios vyriausybių stabilumo priežasčių analizės rezultatai Iš analizės pašalinti nestebimi, prieštaringi ir neaiškios baigties atvejai. pateikti 2 paveiksle, kur visos galimos vyriausybių stabilumo veiksnių kombinacijos išskirtos stačiakampiais.

Tos vyriausybės, kurioms baigties kintamasis turi vertę 1, t. y. stabilios vyriausybės, vaizduojamos stačiakampiuose su sąlygų kombinacijomis 1000, 0110, 0111, 1101 (2 pav.). Nestebimi atvejai vaizduojami nenuspalvintuose stačiakampiuose, o horizontaliai užbrūkšniuotuose stačiakampiuose rodomas kokybinės lyginamosios analizės sprendimas, t. y. visos priežastinių vyriausybių stabilumo sąlygų kombinacijos.

Kaip ir su fs/QCA atlikus kokybinę lyginamąją analizę, su TOSMANA programa taip pat buvo atlikta pakartotinė duomenų analizė. Į ją kaip laisvai interpretuotini įtraukiami nestebimi priežastinių sąlygų konfigūracijų atvejai. Buvo pateikti du alternatyvūs priežastinių vyriausybių stabilumo sąlygų rinkiniai, tarpusavyje besiskiriantys taikomomis prielaidomis apie nestebėtus atvejus Atliekant kokybinę lyginamąją analizę su nuostata, kad programa leistų pati pasirinkti svarbiausius pirminius implikantus, iš programos pateiktų alternatyvių pirminių implikantų rinkinių „monokratinis sprendimų priėmimo modelis ir silpna partijų įtaka“ bei „silpna partijų įtaka ir parlamentinės daugumos nebuvimas“ buvo pasirinkta priežastinių sąlygų konfigūracija „monokratinis sprendimų priėmimo modelis ir silpna partijų įtaka“ kaip hipotetiškai logiškesnė, t. y. daryta prielaida, kad monokratinio sprendimų priėmimo modelio ryšys su silpna partijų įtaka yra logiškiau pagrįstas nei silpnos partijų įtakos sprendimų priėmimui ryšys su parlamentinės daugumos paramos vyriausybei nebuvimu. : 1) Stabilios yra tokios vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, o politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui silpna; arba tokios, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis ir turinčios parlamentinės daugumos paramą; taip pat tokios, kurios yra kairiosios, o politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui yra stipri. 2) Stabilios yra tokios vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis ir turinčios parlamentinės daugumos paramą; arba tokios, kuriose politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui silpna ir neturinčios parlamentinės daugumos paramos; taip pat tokios, kurios yra kairiosios, o politinių partijų įtaka vyriausybių sprendimų priėmimui yra stipri.

Palyginus aprašytas TOSMANA pateiktas priežastinių vyriausybių stabilumo sąlygų formules su fs/QCA pateikta formule, galima daryti išvadą, kad visos jos nemažai siejasi, nes visose formulėse yra šie pirminiai implikantai: 1) monokratinis sprendimų priėmimo modelis ir parlamentinės daugumos parama; 2) stipri partijų įtaka ir kairioji ideologinė kryptis. Galima daryti išvadą, kad šios veiksnių konfigūracijos yra svarbiausios vyriausybių stabilumui.

Vyriausybių stabilumo priežasčių analizė parodė, kad sprendimų priėmimo modelis nėra nei būtina, nei pakankama vyriausybių stabilumo sąlyga. Priežastinį vaidmenį sprendimų priėmimo modelis atlieka tik tam tikrų konfigūracijų su kitomis sąlygomis sudėtyje. Stabilios dažniausiai yra tos vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis, o partijų įtaka sprendimų priėmimui yra silpna. Tokiose vyriausybėse priimant sprendimus dominuoja ministras pirmininkas, o partijų vaidmuo yra antraeilis.

Stabilios ir tokios vyriausybės, kuriose sprendimų priėmimo modelis yra monokratinis ir kurios turi parlamentinės daugumos paramą. Kokybinė lyginamoji vyriausybių stabilumo priežasčių analizė taip pat parodė, kad didelė partijų įtaka sprendimų priėmimui ir kairioji vyriausybės ideologinė pakraipa gali lemti vyriausybių stabilumą. Taip greičiausiai yra dėl aukštos partinės drausmės lygio kairiosiose vyriausybėse. Tačiau ir parlamentinės daugumos paramos neturinčios vyriausybės, kuriose partijos nelabai svarbios priimant sprendimus, gali būti stabilios.

Vyriausybių sprendimų priėmimo modelio svarba patvirtina ir M. Kluonio Žr. Mindaugas Kluonis, „Vyriausybės stabilumo lygį lemiantys veiksniai: Vidurio ir Rytų Europos atvejis“, p. 22. teiginį, jog esminę įtaką VRE vyriausybių stabilumo lygiui daro būtent pačios vyriausybės savybės, o ne parlamento sudėtis, konstituciniai ar socioekonominiai veiksniai. Kaip teigia M. Kluonis Žr. ten pat, p. 23. , vargu ar įmanoma stabili vyriausybė be stipraus vadovo, kuris, turėdamas omenyje tai, kad vyriausybė yra asmenybių ir partijų derinys, sugebėtų pasinaudoti savo statusu tiek siekdamas paramos vyriausybei ir jos politikai, tiek suvaldydamas likusius vyriausybės narius.

Klasterinės vyriausybių priežastinių stabilumo sąlygų analizės rezultatai

Pagrindinis straipsnyje taikomos klasterinės analizės tikslas – identifikuoti vyriausybių grupes, kurių požymiai tarpusavyje yra daug panašesni vienas į kitą nei į kitų grupių požymius. Kitaip sakant, tikslas – pasiekti stebėjimų homogeniškumo maksimumą klasterio viduje ir kartu heterogeniškumo maksimumą tarp atskirų klasterių. Klasterinė analizė taikyta duomenims, išmatuotiems vardų ir tvarkos skalėje. Gauti klasterių jungimo sprendiniai buvo pavaizduoti dendrogramoje (3 pav.).

Vyriausybės grupuojamos pagal tuos pačius požymius, kuriems buvo taikyta kokybinė lyginamoji analizė: sprendimų priėmimo modelį; valdančiosios (-iųjų) partijos (-ų) įtaką sprendimų priėmimui; ideologinę vyriausybės kryptį; parlamentinės daugumos paramą; vyriausybių stabilumą. Visi kintamieji yra dichotominiai.

Vyriausybių klasterių analizės metodas – hierarchinis. Analizės rezultatai nusako klasterių tarpusavio hierarchiją, t. y. visi objektai laikomi vienu dideliu klasteriu, kurį sudaro mažesni klasteriai, šiuos savo ruožtu dar mažesni ir t. t. Nustatoma bendra visų klasterių tarpusavio priklausomybių struktūra ir po to sprendžiama, koks klasterių skaičius yra optimalus Žr. Vytautas Janilionis, Vaidas Morkevičius, Rimantas Rauleckas, Statistinė kiekybinių duomenų analizė su SPSS ir STATA, p. 150. .

Kokybiniams duomenims, išmatuotiems tvarkos ir vardų skalėse, tinkamiausi panašumo matai yra asociatyvumo koeficientai Žr. Vydas Čekenavičius, Gediminas Murauskas, Statistika ir jos taikymai, p. 200. . Straipsnyje analizuojamiems duomenims taikomas Jaccardo kiekybinis objektų panašumo matas (vadinamoji metrika). Klasterinėje vyriausybių analizėje taikomas Wardo jungimo metodas, pagal kurį vyriausybės suskirstomos į klasterius. Wardo metodas yra vienas populiariausių hierarchinės klasterizacijos metodų, kuris remiasi klasterių vidinės dispersijos minimizavimo principu Žr. Vytautas Janilionis, Vaidas Morkevičius, Rimantas Rauleckas, Statistinė kiekybinių duomenų analizė su SPSS ir STATA, p. 155. .