Straipsnis Liaudiški augalų vardai šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje

Santrauka. Straipsnyje apžvelgiami šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje rasti augalų vardai, kurie kuo nors (fonetika, daryba, šaknimi ar reikšme) skiriasi nuo mokslinių augalų pavadinimų. Tokių fitonimų rasta 46 autorių 76 kūriniuose. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tokių pavadinimų vartosenai, taip pat atkreipiamas dėmesys į jų motyvaciją, darybą ir funkcijas tekste. Pagal vartojimo polinkius skirtinos dvi didesnės tiriamų fitonimų grupės: 1) visuotinai liaudies šnekamojoje kalboje vartojami pavadinimai (vienažodžiai genčių ir dvižodžiai rūšiniai augalų vardai); 2) tarmiški augalų vardai. Taip pat išsiskiria nemaža iš svetimų kalbų perimtų augalų vardų grupė. Liaudiški augalų pavadinimai prozos tekstuose pagyvina kūrinių stilių, suteikia jam nacionalinės specifikos bruožų, taip pat plečia vaikų žodyną, turtina kalbą ir skatina juos geriau pažinti tikrovę. Dažnai pasitelkę tokius vardus autoriai kuria personažų ir vietų pavadinimus. Nustatyta, kad daugiau liaudiškų augalų vardų rasta vyresnės kartos autorių kūryboje. Turinčių tarmę autorių leksika turtingesnė, vaizdingesnė, jų tekstuose daugiau gyvosios kalbos intonacijų. Taip pat tokių fitonimų vartosenai įtakos turi ir pasirinkta kūrinio tema.

Pagrindiniai žodžiai: šiuolaikinė lietuvių vaikų proza, leksika, tarmė, augalų vardai, stilius.

Įvadinės pastabos

XXI a. sunku būtų rasti lietuvį, kuris nemokėtų bendrinės kalbos. Ji tapo visuotinai vartojama ir tai, be abejonės, daro didelę įtaką ir mūsų tarmėms – jų fonetikai, sintaksei ir ypač leksikai. Seniai žinoma nenuginčijama tiesa, kad tarmybės yra svarbiausias bendrinės kalbos leksikos turtinimo šaltinis. Grožinės literatūros kūriniuose rašytojui tarminis pagrindas taip pat yra be galo svarbus.

Geras rašytojas, ypač rašąs apie kaimo aplinką bei gyvenimą, beveik visada remiasi savo gimtąja tarme. […] Daugumas rašo vienos tarmės pagrindu – jeigu tą pagrindą išmuši iš po kojų, tai iš rašytojo stiliaus neliktų beveik nieko. Aleksas Girdenis, „Visa lietuvių kalba!“, p. 463.

Spustelėjus išskleisti...

Klasikos rašytojų kūriniuose tarmės įtaka jaučiama kiekviename kūrinio puslapyje (pavyzdžiui, Vaižganto, V. Krėvės-Mickevičiaus, J. Baltušio, R. Granausko ir kitų prozoje). Net ir rašydami švariausia bendrine kalba tarmę turintys rašytojai išsiduoda – pavyzdžiui, „R. Granauskas visuose teksto lygmenyse yra aiškus žemaitis, o J. Baltušis – visur aukštaitiškas rašytojas“ Ten pat, p. 458. . Skaitant literatūros klasiko knygą dažniausiai gana lengva pasakyti, „kurios tarmės takais jos autorius yra vaikščiojęs“ Pranas Kniūkšta, Rašytojas ir žodis, p. 5. .

Visai kitoks kalbinis vaizdas susidaro paskaičius šiuolaikinių prozos autorių tekstus (imtos pačios naujausios vaikų prozos knygos, išleistos nuo 2000 metų iki šių dienų) Straipsnyje kalbos duomenys imami tik iš XXI a. išleistų vaikų prozos kūrinių, nors visiškai naują lietuvių kalbos raidos etapą kalbininkai visuomeniškai sieja su nepriklausomybės atkūrimu, o lingvistiškai – su kodifikavimo principų tobulinimu, visų kalbos funkcijų įtvirtinimu valstybės lygiu (žr. Rita Miliūnaitė, Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai, p. 29; Aldonas Pupkis, Kalbos kultūros studijos, p. 45). . Tyrimo objektu pasirinkta viena leksinė semantinė grupė – augalų vardai. Domėtasi tik tais vardais, kurie kuo nors skiriasi nuo mokslinių pavadinimų. Tokių augalų vardų rasta 46 autorių 76 kūriniuose. Straipsnio autorė iki šiol daugiausia yra kalbėjusi apie mūsų tarmėse vartojamus liaudiškus augalų pavadinimus. Nemažai tokių vardų galima rasti ir lietuvių autorių grožinėje literatūroje, tad tokių vardų apžvalga ir analizė gali būti įdomi ir vertinga ne tik leksikos, dialektologijos, stilistikos specialistams, bet ir literatūros tyrinėtojams. Pagrindinis tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokių liaudiškų augalų vardų vartojama šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje, kaip jie tekstuose pateikiami ir kokias funkcijas juose atlieka. Siekiant tyrimo tikslo buvo iškeltas uždavinys iš prozos tekstų išrinkti kuo daugiau nuo mokslo kalbos besiskiriančių augalų vardų, pagal vartosenos polinkius juos suskirstyti į atitinkamas grupes, jas išsamiai aprašyti ir pasvarstyti, kas lemia tokių pavadinimų vartoseną. Metodas – aprašomasis.

Liaudies šnekamojoje kalboje vartojami pavadinimai

Nemaža dalis dabartinių vaikiškų knygų „vienaip ar kitaip pasakoja apie gamtą, žmogaus ir gyvūnų bendravimą, apie tradicinius vaikų skaitinių veikėjus gyvūnėlius ar tradicinę veiksmo vietą mišką, pievą ir pan. Taigi gamtos motyvai vaikų prozoje itin dažni“ Džiuljeta Maskuliūnienė, Peldų takais: lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai, p. 203. , tik gaila, kad iš gyvosios kalbos atėjusių vaizdingų, ekspresyvių tarmiškų augalų vardų net ir tokios tematikos kūrinėliuose XXI a. vartojama palyginti nedaug. Turint prieš akis nuo mokslo kalbos besiskiriančių fitonimų visumą ryškėja dvi didesnės jų grupės. Daugiausia lietuvių autorių tekstuose rasta visuotinai liaudies šnekamojoje kalboje vartojamų pavadinimų. Vadinti juos tarmybėmis ir priskirti vienai kuriai nors tarmei būtų netikslu, nes visi šie pavadinimai fiksuoti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ Žodyne liaudies šnekamosios kalbos ir tarmių žodžiai tarmės neturinčiam žmogui be praktinės naudos dar primena, kad ir „bendrinė kalba dygusi ne iš akmens“ (Jonas Klimavičius, „Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos“, p. 23). (ankstesniuose ar naujausiuose jo leidimuose), prie jų nepažymėta bendroji santrumpa tarm. ar konkretų regioną žyminčios santrumpos ryt., dz., žem. Tai šnekamosios leksikos sluoksnio žodžiai, susiję su neoficialiąja, buitine sfera Plg. Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 18. ; tokie vardai plačiai vartojami interneto puslapiuose, jie daugeliui (net jaunajam skaitytojui) žinomi ir suprantami, vartojami kelių autorių kūriniuose. Tokie fitonimai laikytini visuotinės leksikos dalimi ir skirtini kolokvializmams Plačiau žr. Evalda Jakaitienė, Leksikologija, p. 174. . Šiame straipsnyje tokios leksemos vadinamos liaudiškais augalų vardais pirmiausia norint pabrėžti jų vartosenos platumą, visuotinumą. Kai nuo mokslo kalbos besiskiriančius augalų vardus galima susieti su konkrečia tarme, jų vartosena yra apibrėžtesnė, siauresnė, jie vadinami tarmiškais augalų vardais.

Vaikų autoriai daugiausia vartoja vienažodžių nemokslinių, bet visiems gerai žinomų augalų genčių vardų: alijošius ‘alavijas’ (Aloe) Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. , arkliarūgštė ‘rauktalapė rūgštynė’ (Rumex crispus) Žr. Vilė Vėl, Kaip mes išgarsėjome, 2012. , batvinis ‘runkelis’ (Beta) Žr. Rimantas Juodvalkis, Dviratis be vieno rato, 2006. , cikorija ‘trūkažolė’ (Cichorium) Žr. Romas Sadauskas, Šarangė varangė, 2008. , dobiliukas ‘baltasis dobilas’ (Trifolium repens) Žr. Sigutė Ach, Ambrozijus pradeda pirmas, 2006; Danutė Grigaliūnienė, Varlės nepatars, 2012; Ona Jautakienė, Katino Felicijono pasakos, 2004; Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006; Kęstutis Kasparavičius, Kiškis Morkus Didysis, 2008; Ona Matuzaitė, Konvalijos, 2001; Violeta Palčinskaitė, Kazys Saja, Dėmesio! Žiūrėk į mane, 2013. Vaikų prozoje šis augalas dar vadinamas dobilėliu (žr. Nijolė Kepenienė, Išgelbėk mane II (Miltų bombikėmis prieš lobių vagis), 2005; Urtė Uliūnė, Kitokia svirplelio diena, 2010), baltaisiais dobiliukais (žr. Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006; Romas Sadauskas, Šarangė varangė, 2008). , ėglis ‘kadagys’ (Juniperus) Žr. Alfonas Krasauskas, Istorija apie Pasiutėlį Tauriuką, 2005. , epušė ‘drebulė’ (Populus tremula) Žr. Gintaras Beresnevičius, Kaukučiai ir varinis šernas, 2007; Alfonas Krasauskas, Istorija apie Pasiutėlį Tauriuką, 2005; Vytautas V. Landsbergis, Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes. Antroji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių Rugiagėlę, 2009; Edita Milaševičiūtė, Sūrūs įspūdžiai, 2009; Imandra Nekrošiūtė-Daukšienė, Monika ir moneta, 2001. Dažniausiai epušė vartojama palyginimuose baimei išreikšti: Aš ėmiau tirtėti it epušės lapas (Edita Milaševičiūtė, Sūrūs įspūdžiai, p. 123). Išpuikėlis banknotas vėjo buvo nupūstas į kampą ir virpėjo tarytum epušės lapas (Imandra Nekrošiūtė-Daukšienė, Monika ir moneta, 2001). Iš siaubo linko kojos, drebėjau kaip epušės lapas ir ašaros savaime plūstelėjo (Daiva Vaitkevičiūtė, Trise prieš mafiją, p. 135) ir pan. , erškėtrožė ‘paprastasis erškėtis’ (Rosa canina) Žr. Leonardas Gutauskas, Senojo bokšto gyventojai, 2012; Antanas Pivoras, Vilkas ant dviračio, 2001; Margarita Lužytė, Jonvabalis. Pasakos, 2010; Algimantas Zurba, Mauricijus mokys gegutę perėti. Gal pasaka, o gal ir ne, 2011. , jovaras ‘didžioji tuopa’ (Populus deltoides), ‘platanalapis klevas’ (Acer pseudoplatanus), ‘skroblas’ (Carpinus) Žr. Romas Sadauskas, Šarangė varangė, 2008. , kalnapušė ‘kalninė pušis’ (Pinus mugo) Žr. Gilanda, Kopų karalienė, 2006; Ona Jautakė, Kai aš buvau Kleo, 2009. , nasturta ‘nasturtė’ (Tropaeolum) Žr. Ona Jautakė, Ponia Pelargonija, 2009. , pelynas ‘kartusis kietis’ (Artemisia absinthium) Botanikai mokslo kalboje šio skolinio iš slavų kalbų siūlo visiškai atsisakyti (plg. brus. палын, rus. полынь) (žr. Zigmantas Gudžinskas, Valerijus Rašomavičius, „Kelis lietuviškus pavadinimus turinčių augalų genčių nomenklatūra ir jos norminimo principai“, p. 5), bet gyvojoje kalboje ir grožinėje literatūroje jis dar labai plačiai vartojamas. Žr. Leonardas Gutauskas, Senojo bokšto gyventojai, 2012; Ona Jautakienė, Katino Felicijono pasakos, 2004; Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006; Ponia Pelargonija, 2009; Romas Sadauskas, Šarangė varangė, 2008; Renata Šerelytė, Krakatukų brūzgynėliai, 2008; Vytautė Žilinskaitė, Kintas, 2006. , puplaiškis ‘pupalaiškis’ (Menyanthes) Žr. Sigitas Kruopis, Miglų mergaitė, 2007; Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, 2006. , radasta ‘raukšlėtalapis erškėtis’ (Rosa rugosa) Žr. Neringa Vaitkutė, Vaivorykščių arkos, 2013. , ramunėlė ‘vaistinė ramunė’ (Matricaria recutita) Žr. Sigutė Ach, Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo, 2002; Rasa Joni, Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda, 2010; Nijolė Kepenienė, Išgelbėk mane II (Miltų bombikėmis prieš lobių vagis), 2005; Emilija Liegutė, Tėtis sugrįžo, 2007; Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, 2007; Iš nuomšiko gyvenimo, 2010; Renata Šerelytė, Krakatukų pievelė, 2007; Krakatukų brūzgynėliai, 2008; Krakatukų jūra, 2009; Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, 2006. , sausžolė ‘briedgaurė’ (Nardus) Žr. Gintaras Beresnevičius, Kaukučiai ir varinis šernas, 2007. , topolis ‘tuopa’ (Populus) Žr. Sigitas Kruopis, Miglų mergaitė, 2007. , trauklapis ‘gyslotis’ (Plantago) Žr. Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006; Gimtadienis su žvirbliu, 2009; Ponia Pelargonija, 2009; Paulius Juodišius, Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama, 2012; Vitalija Lapina, Ar pažįsti Kiukį?, 2013; Daiva Vaitkevičiūtė, Trise prieš mafiją, 2006. , traukutis ‘gyslotis’ (Plantago) Žr. Apolinaras Žiedelis, Senelio pasakojimai, 2009. , žibutė ‘žibuoklė’ (Hepatica) Žr. Loreta Kavolė, Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai, 2007; Vytautas V. Landsbergis, Angelų pasakos, 2010; Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, 2007; Daiva Skuolytė, Merčiukas su Stepuku, 2001; Vitalija Tarutienė, Maža širdelė – didelė ašarėlė, 2001; Urtė Uliūnė, Miegančios boružės, 2007; Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004; Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, 2006. , žilvitis Kai kurių rašytojų tekstuose pasitaiko forma žilvytis (žr. Alfonas Krasauskas, Istorija apie Pasiutėlį Tauriuką, p. 15, 46, 68). (Kaip ir kodėl mokslo kalboje šis vardas buvo keičiamas plačiau žr. Zigmantas Gudžinskas, Valerijus Rašomavičius, „Kelis lietuviškus pavadinimus turinčių augalų genčių nomenklatūra ir jos norminimo principai“, p. 11). ‘žilvitinis karklas’ (Salix viminalis) Žr. Antanas Pivoras, Vilkas ant dviračio, 2001; Sigitas Poškus, Vieną kartą, 2009; Romas Sadauskas, Karaliai ir mašalai, 2005; Šarangė varangė, 2008; Kazys Saja, Kurio nieks nemylėjo, 2008. .

Šiai grupei skirtini ir kai kurie prozos tekstuose rasti dvižodžiai rūšiniai augalų vardai, plačiai vartojami šnekamojoje kalboje: kokoso palmė ‘riešutinis kokosas’ (Cocos nucifera) BVŽ buvo teikiamas vardas „riešutinė kokospalmė“, tačiau Valstybinės lietuvių kalbos komijos nutarimu šis pavadinimas pakeistas. Dabar Terminų banke teikiamas riešutinis kokosas. Žr. Vytautas V. Landsbergis, Arklio Dominyko meilė, 2004; Renata Šerelytė, Krakatukų jūra, 2009. , alpinė našlaitė ‘ciklamenas’ (Cyclamen) Žr. Bernadeta Lukošiūtė, Kai šalia Teta Beta, 2011. . Pastebėta, kad dažniausiai nuo mokslinių pavadinimų besiskiriantys rūšių vardai vaikų prozos tekstuose būna pasidaryti sekant kitomis kalbomis, pavyzdžiui, mėlynoji eglė Žr. Rimantas Černiauskas, Slieko pasaka, Vilnius: Versus aureus, 2007. , sidabrinė eglė Žr. Ona Matuzaitė, Konvalijos, Vilnius: Valgra, 2001. ‘dygioji eglė’ (Picea pungens) (plg. vok. Blau-Fichte, angl. blue spruce), kanadinė eglutė ‘baltoji eglė’ (Picea glauca) Žr. Ona Jautakė, Ponia Pelargonija, 2009. (plg. rus. ель канадская), klevas raudonlapis ‘raudonasis klevas’ (Acer rubrum) Žr. Marius Jonutis, Slibinas Jurgis ir kitos istorijos, 2010. (plg. rus. клен красный), gumos medis ‘kaučiukmedis’ (Hevea) Žr. Algimantas Čekuolis, Keturi žiemos vėjai, 2013. (plg. angl. rubber-tree), raudonasis pipiras ‘aitrioji paprika’ (Capsicum) Žr. Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, 2007. (plg. rus. перец красный, angl. red pepper), turkiškos pupelės ‘raudonžiedė pupelė’ (Phaseolus coccineus) Žr. Renata Šerelytė, Krakatukų brūzgynėliai, 2008. (plg. vok. turkische Bohne, rus. фасоль турецкая, бобы турецкие).

Kartais prozos tekstuose fiksuotas rūšinis augalo vardas nuo mokslinio pavadinimo skiriasi labai menkai (būdvardžio galūnės priebalsiniu formantu ar kitokia priesaga): kvapnusis pelėžirnis ‘kvapusis pelėžirnis’ (Lathyrus odoratus) Žr. Loreta Kavolė, Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai, 2007. , kiniškos alyvos ‘kininės alyvos’ (Syringa chinensis) Žr. Bitė Vilimaitė, Mergaitės romanas, 2004. , karpuotasis ožekšnis ‘karpotasis ožekšnis’ (Euonymus verrucosa) Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. .

Kaip autoriai keičia mokslinius augalų pavadinimus

Labai dažnai vietoje mokslinio rūšinio vardo miškinis, dirvinis ir pan. gyvojoje kalboje ir autorių kūriniuose vartojamas bendresnės reikšmės epitetas laukinis, pažymintis, kad augalas yra nesukultūrintas, augantis savaime: laukinė aguona ‘dirvinė aguona’ (Papaver dubium) Žr. Urtė Uliūnė, Miegančios boružės, 2007. , laukinė kriaušė ‘miškinė kriaušė’ (Pyrus pyraster) Žr. Vytautas V. Landsbergis, Obuolių pasakos ir kriaušių, 2008; Ona Matuzaitė, Konvalijos, 2001. , laukinė našlaitė ‘dirvinė našlaitė’ (Viola arvensis) Žr. Gilanda, Kopų karalienė, 2006; Bernadeta Lukošiūtė, Kai šalia Teta Beta, 2011. , laukinė obelis ‘miškinė obelis’ (Malus sylvestris) Žr. Leonardas Gutauskas, Senojo bokšto gyventojai, 2012; Ona Jautakė, Kai aš buvau Kleo, 2009; Janina Navakauskienė, Gamtininko pasakos, 2002. , laukinė rožė ‘paprastasis erškėtis’ (Rosa canina) Žr. Antanas Pivoras, Vilkas ant dviračio, 2001. ; taip pat plg. laukinės medetkos Žr. Renata Šerelytė, Krakatukų brūzgynėliai, 2008. , laukiniai svarainiai Žr. Urtė Uliūnė, Miegančios boružės, 2007. , laukiniai svogūnai Žr. Neringa Vaitkutė, Vaivorykščių arkos, 2013. (susieti šių vardų su konkrečiais augalais nepavyko; galbūt autorės būdvardžiu laukinis tik nurodo augavietes). Analogiškai norint pabrėžti augalo sukultūrinimą, prozos tekstuose vartojami būdvardiniai pažyminiai dekoratyvinis, kultūrinis: dekoratyvinės samanėlės Žr. Urtė Uliūnė, Miegančios boružės, 2007. , kultūrinis dagys Žr. Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, 2007. . Tokiais atvejais tiksliai pasakyti, apie kokį konkretų augalą autoriai kalba, vėl negalima, nes tai gana bendros reikšmės pavadinimai, tinkantys ne vienam augalui.

Sudurtiniai pavadinimai autorių tekstuose ir gyvojoje kalboje dažnai keičiami žodžių junginiais: kiškio kopūstai Žr. Gilanda, Kopų karalienė, 2006; Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006; Vytautas V. Landsbergis, Kiškis Pranciškus. Be abejo, 2011; Vytautas Račickas, Berniukai šoka breiką, 2007; Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004; Lina Žutautė, Ferdinandas ir Pū, 2012. , kiškių kopūstai Žr. Paulius Juodišius, Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama, 2012; Vytautas V. Landsbergis, Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes. Antroji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių Rugiagėlę, 2009. ‘kiškiakopūstis’ (Oxalis). Pasitaiko ir tokių atvejų, kai atvirkščiai – autorių tekstuose darybiškai neskaidomi paprastieji žodžiai virsta sudurtiniais (taip augalo pavadinimas tampa konkretesnis, tikslesnis), pavyzdžiui, bananmedis ‘bananas’ (Musa) Žr. Vytautas V. Landsbergis, Pelytė Zita, 2005. , kaštonmedis ‘kaštonas’ (Aesculus) Žr. Vytautas Račickas, Berniukai šoka breiką, 2007; Neringa Vaitkutė, Vaivorykščių arkos, 2013. , klevmedis ‘klevas’ (Acer) Žr. Alfonas Krasauskas, Istorija apie Pasiutėlį Tauriuką, 2005. . Dūriniais virsta ir dvižodžiai rūšiniai pavadinimai, pavyzdžiui, balteglė ‘baltoji eglė’ (Picea glauca) Žr. Vilė Vėl, Kaip mes išgarsėjome, 2012. . Kartais botaninis sudurtinis vardas keičiamas kitu dūriniu (dūrinys pasidaromas iš rūšinio pažyminio), pavyzdžiui, apelsinmedis ‘apelsininis citrinmedis’ (Citrus sinensis) Žr. Gendrutis Morkūnas, Blusyno pasakojimai, 2008. .

Augalo rūšį nusakantys priesaginiai būdvardžiai keičiami daiktavardžio kilmininku: Briuselio kopūstėliai ‘briuselinis kopūstas’ (Brassica oleracea var. gemmifera) Žr. Marius Jonutis, Slibinas Jurgis ir kitos istorijos, 2010. .

Tarmiški augalų vardai

Prozos kūrinėliuose tik tam tikrai vietovei būdingų tarmiškų augalų vardų rasta palyginti nedaug. Tarminiai žodžiai taip pat gali būti skiriami šnekamojo stiliaus vienetams Žr. Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 18. , tačiau čia jie aptariami atskirame pogrupyje, nes jų sąsaja su tarme yra palyginti ryški. Kelių autorių tekstuose fiksuoti trys pavadinimai su nedėsningais šaknies balsių pokyčiais – činčibieras ‘činčiberas’ (Strychnos) Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. , kupolis ‘kūpolis’ (Melampyrum) Žr. ten pat. ir kadugys ‘kadagys’ (Juniperus) Žr. Sigutė Ach, Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo, 2002; Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006. .

Rasta keletas vienažodžių genčių vardų, kurie nuo mokslo kalbos pavadinimų skiriasi šaknimi ar žodžių darybos priemonėmis (turi kitą kamieną, priesagą ir pan.): astra ‘astras’ (Aster) Žr. Nijolė Kepenienė, Išgelbėk mane II (Miltų bombikėmis prieš lobių vagis), 2005; Ona Matuzaitė, Konvalijos, 2001. , čiobris ‘čiobrelis’ (Thymus) Žr. Leonardas Gutauskas, Senojo bokšto gyventojai, 2012. , kerėtžolė ‘žolė, vartojama nuo apkerėjimo’ Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, 2006. , kruvinžolė ‘paprastoji kraujažolė’ (Achillea millefolium) Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. , morkas ‘morka’ (Daucus) Žr. Gendrutis Morkūnas, Blusyno pasakojimai, 2008. , obelė ‘obelis’ (Malus) Žr. Vilė Vėl, Parašyk man iš Afrikos, 2003. , ožkaliežuvis Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. LKŽe duomenimis, šiuo vardu gali būti įvardijami net penki augalai: ‘gyslotinis dumblialaiškis’ (Alisma plantago-aquatica), ‘tankiažiedis katilėlis’ (Campanula glomerata), ‘pievinė miegalė’ (Succisa pratensis), ‘paprastoji pakalnutė’ (Convallaria majalis) ir ‘driežlielė’ (Ophioglossum). , ricinžolė ‘ricinmedis’ (Ricinus) Žr. Ona Jautakė, Ponia Pelargonija, 2009. , spalgena ‘spanguolė’ (Oxycoccus) Žr. Leonardas Gutauskas, Paskutinė Čepkelių ragana, 2002. , šunobelis ‘šunobelė’ (Rhamnus) Žr. Alfonas Krasauskas, Istorija apie Pasiutėlį Tauriuką, 2005. , vištagėlė ‘puriena’ (Caltha) Žr. Danutė Grigaliūnienė, Varlės nepatars, Kaišiadorys: Printėja, 2012. .

Atskirą grupelę sudaro žodžiai, autorių vartojami kita reikšme nei įprasta bendrinėje kalboje: broliukai ‘darželinė našlaitė’ (Viola wittrockiana) Žr. Bernadeta Lukošiūtė, Kai šalia Teta Beta, 2011. , jūros kopūstai ‘rudieji jūrų dumbliai’ (Laminaria) Žr. Paulius Juodišius, Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis, 2009; Nijolė Kepenienė, Skriek vaivorykštės karusele, 2000. , maurai ‘plūdena’ (Lemna) Žr. Ona Jautakė, Ponia Pelargonija, 2009; Kazys Saja, Septyni miegantys broliai, 2009; Renata Šerelytė, Krakatukų jūra, 2009; Trenktukė, liūno vaikas, 2009; Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. , mirta ‘žiemė’ (Vinca) Žr. Algimantas Zurba, Daktaras Mauricijus. Gal pasaka, o gal ir ne, 2009. , ramunė 1) ‘geltonasis bobramunis’ (Anthemis tinctoria) Žr. Ona Jautakė, Kai aš buvau Kleo, 2009. , 2) ‘baltagalvė’ (Leucanthemum) Žr. Rasa Grambaitė, Mėtų arbata, 2005; Vytautas Račickas, Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas, 2001; Romas Sadauskas, Šarangė varangė, 2008. , vynuogė ‘vynmedis’ (Vitis) Žr. Ona Jautakė, Ponia Pelargonija, 2009. .

Tekstuose rasta keletas vaizdingų tarmiškų frazeologinių augalų pavadinimų: gegutės duona ‘raudonoji žiognagė’ (Geum rivale) Žr. Sigitas Kruopis, Miglų mergaitė, 2007. , baltoji dilgėlė ‘baltažiedė notrelė’ (Lamium album) Žr. ten pat. , zuikio [kiškio] rugiai ‘kiškio ašarėlės’ (Briza media) Žr. Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, 2006. , nakties karalienė ‘didžiažiedis naktenis’ (Selenicereus grandiflorus) Žr. Leonardas Gutauskas, Senojo bokšto gyventojai, 2012. .

Išsiskiria nemažas pluoštas iš svetimų kalbų perimtų augalų genčių pavadinimų: bezdas ‘alyvos’ (Syringa) (l. bez, bezd, brus. бэз, taip pat plg. la. tarmių besi, bezeni, bezi) Žr. Gintaras Beresnevičius, Kaukučiai ir varinis šernas, 2007. , čemeryčios ‘čemerys’ (Veratrum) (rus. чемерица, brus. чамярыца) Žr. Renata Šerelytė, Trenktukė, liūno vaikas, 2009; Vytautas Račickas, Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas, 2001. , devyndrekis ‘dvokiančioji ferula’ (Ferula assa-foetida) (plg. vok. Teufelsdreck) Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, 2006. , edelveisas ‘liūtpėdė’ (Leontopodium) (vok. Edelweis, angl. edelweiss, rus. эдельвейс, la. ēdelveiss) Žr. Ona Jautakė, Kai aš buvau Kleo, 2009. , irisas ‘vilkdalgis’ (Iris) (rus. ирис, l. irys, vok. Iris, la. īriss, angl. iris) Žr. Daiva Skuolytė, Merčiukas su Stepuku, 2001. , kaštanas ‘kaštonas’ (Aesculus) (rus. каштан, l. kasztan, taip pat plg. la. tarmių kaštans, kastanis ir kt.) Žr. Ona Jautakė, Kai aš buvau Kleo, 2009. , konvalija ‘pakalnutė’ (Convallaria) (plg. l. konwalja) Žr. Bernadeta Lukošiūtė, Kai šalia Teta Beta, 2011; Ona Matuzaitė, Konvalijos, 2001; Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004; Bitė Vilimaitė, Mergaitės romanas, 2004. .

Svetimybės tekstuose dažniausiai būna paaiškinamos, nurodomi bendrinėje kalboje vartojami atitikmenys – taip autoriai tarsi pasiteisina, kodėl savo kūrinyje vartoja tokį žodį arba primena, kad jo vartoti nereikėtų:

Mat seniau alyvos bezdais buvo vadinamos. Gintaras Beresnevičius, Kaukučiai ir varinis šernas, p. 25. Ir ne kaštanas, o kaštonas reikėtų sakyt… Ona Jautakė, Kai aš buvau Kleo, p. 30.

Spustelėjus išskleisti...

Panašiai kaip svetimybės, vaikų prozos tekstuose pakomentuojami ir tarmiški augalų pavadinimai, dažnai nurodomas jų botaninis vardas arba tikrąjį augalo vardą skaitytojas gali atspėti iš platesnio aprašymo:

Auginantys aitvarus neišvengiamai apsirgdavo sruvanosiu, […] Daugtaškis laužtiniuose skliaustuose žymi praleistą cituojamų sakinių dalį. Laužtiniuose skliaustuose paaiškinama cituojamų sakinių mintis. Knygos puslapiai nurodomi tik cituojant atskirus sakinius. todėl [susirgus] reikėdavo kasdien išgerti po šaukštelį kruvinžolės ekstrakto. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, p. 256.

Spustelėjus išskleisti...

Prozos kūrinėliuose galima rasti ne vieną liaudies etimologijos pavyzdį:

Beje, purienas mūsų kaime vištagėlėmis vadina. Tos gražios geltonos pabalių gėlytės – nuodingos, o saulėje taip stipriai blizga, kad vištos apanka. Žr. Danutė Grigaliūnienė, Varlės nepatars, p. 15. Beje, mano gimtinėje pakalnutes vadinome konvalijomis. Kažkas kažkada lotynišką augalo pavadinimą „Convallaria“ ištarė lietuviškai – konvalija. Bernadeta Lukošiūtė, Kai šalia Teta Beta, p. 88.

Spustelėjus išskleisti...

Kartais vardo motyvacija nusakoma su meniniam kūriniui būdinga literatūrine išmone (pavyzdžiui, L. Gutauskas pats išgalvoja augalo vardo kūrėjus, kad pavadinimo motyvacija skambėtų įtikinamiau, keičia kaktuso žydėjimo trukmę ir pan.):

Matyt, šis žiedas juos [indėnus] nustebino kaip tave, nykštuk, ir jie davė jam Nakties karalienės vardą. […] Jie [žiedai] žydi vos valandą iki vidurnakčio ir vos valandą po vidurio nakties. Užgęsta taip pat staiga, kaip ir pražysta. […] Ši gėlė Nakties karalienė pražysta vieną vienintelį kartą vienintelę naktį. Leonardas Gutauskas, Senojo bokšto gyventojai, p. 154.

Spustelėjus išskleisti...

Tekstuose svarbus nuo mokslo kalbos besiskiriančio augalo vardo pavartojimo kontekstas. Dažniausiai tame pačiame sakinyje kartu su stilistiškai nuspalvintu kalbos vienetu autoriai vartoja konkrečius vietą (kaimas, gimtinė), laiką (seniau, pokaris) ar vyresnius veikėjus (senelis, bobutė, seniūnas) žyminčius žodžius:

Beje, purienas mūsų kaime vištagėlėmis vadina. Danutė Grigaliūnienė, Varlės nepatars, p. 95. Beje, mano gimtinėje pakalnutes vadinome konvalijomis. Bernadeta Lukošiūtė, Kai šalia Teta Beta, p. 88. Ko tik mes, pokario kaimo vaikai, nevalgydavome! Vaikiškam organizmui, pasiilgusiam vitaminų, tiko viskas. Liepos pumpurai, „gegutės duona“, garšvos, baltųjų dilgėlių medus ir – rūgštynės, rūgštynės. Sigitas Kruopis, Miglų mergaitė, p. 17. Vaikai apsidairė ir pamatė Arą tupinčią po obele, kaip tarmiškai sakė Aušrinė. Vilė Vėl, Parašyk man iš Afrikos, p. 72. Senelis guli su trauklapių kompresu ant skaudančių kelių ir skaito storą knygą. Ona Jautakė, Rožiniai debesėliai, p. 95.

Spustelėjus išskleisti...

Pastebėta, kad nemažos įtakos liaudiškų augalų vardų vartosenai turi pasirinkta kūrinio tema. Pavyzdžiui, D. Vaitkevičiūtės fantastinėse knygose apie Marių Pietarį tapoma mitologinė-stebuklinė erdvė, veikia daugybė mitologinių būtybių (raganų, kaukų, aitvarų, laumių, undinių, nykštukų, žiburinių ir kt.). Turtinga ir šių kūrinių kalba (pilna archaizmų, tarmybių, šnekamosios kalbos žodžių), todėl skaitytojui visai „natūraliai“ skamba raganos, kauko ar žiniuonio lūpomis ištarti ir liaudiški augalų vardai ožkaliežuvis, kruvinžolė, devynnagė, činčibieras.

Taip pat akivaizdu, kad daugiau vaizdingų augalų vardų vartoja vyresnės kartos autoriai, turintys tarmę arba bent jau gyvenantys kaime, greta gyvos tarmės. Pavyzdžiui, L. Gutauskas gimęs Kaune, bet kūrinius dažnai rašo savo sodyboje Varėnos rajone. Dzūkiška aplinka lėmė dzūkiškų augalų vardų pasirodymą jo tekstuose (spalgena, čiobris ir kt.). Tarmės pagrindus turinčių kūrėjų leksika turtingesnė, vaizdingesnė (B. Lukošiūtės, R. Šerelytės, D. Vaitkevičiūtės, S. Kruopio ir kt.), jų tekstai gyvesni, pilni šnekamosios kalbos intonacijų.

Augalų pavadinimai ir tikriniai žodžiai

Liaudiški augalų vardai vaikų prozoje neretai atlieka tikrinių žodžių funkcijas. Pasitelkus liaudiškus augalų vardus sudaromi vietų vardai: Palendrio sodžius Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. , Žibučių alėja Žr. Vytautas V. Landsbergis, Rudnosiuko istorijos, 2010. , Krakatukų pievelė Žr. Renata Šerelytė, Krakatukų pievelė, 2007. , Krakatukų brūzgynėliai Žr. Renata Šerelytė, Krakatukų brūzgynėliai, 2008. , Krakaktukų jūra Žr. Renata Šerelytė, Krakatukų jūra, 2009. (plg. tarmišką gudobelės vardą krakatūzai, kuris pasidarytas smarkiai iškraipius lotynišką augalo pavadinimą Crataegus) Plačiau apie krakatūzų kilmę ir sinonimus yra rašęs J. Klimavičius (žr. Jonas Klimavičius, „Kas yra krakatūzai?“, 2005). .

Dažnai liaudiški augalų pavadinimai tampa kūrinio veikėjų vardais: vaistininkas Alijošius Žr. Vytautas V. Landsbergis, Rudnosiuko istorijos, 2010. , piktos moteriškės Pelargonijos vaikas Alijošius Žr. Renata Šerelytė, Krakatukų brūzgynėliai, 2008. , literatūros mokytoja Žibutė Naujikaitė Žr. Vytautas Račickas, Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas, 2001. , kamanė Dilgė, laumžirgis Cikorijus Žr. Urtė Uliūnė, Miegančios boružės, 2007. , raganiūkštė Dilgytė, raganius Lobesylas Atgirys (sietinas su debesylu) Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, 2006. , bajoras Ūžalas Žr. Daiva Vaitkevičiūtė, Marius Pietaris ir Burtų knyga, 2004. , liūtažiurkė Raskila, nuotykiautoja Druskažolė Žr. Neringa Vaitkutė, Vaivorykščių arkos, 2013. .

Išvados

Apibendrinant visą tyrimo medžiagą galima padaryti tokias išvadas.

1. XXI a. lietuvių vaikų prozoje kuo nors nuo mokslinių pavadinimų besiskiriančių augalų vardų vartojama palyginti nedaug. Tokie pavadinimai ne tik pagyvina kūrinių stilių, suteikia jam nacionalinės specifikos bruožų, bet sykiu plečia vaikų žodyną, turtina kalbą ir skatina juos geriau pažinti tikrovę.

2. Vaikų prozos tekstuose rasti nemoksliniai fitonimai pagal vartojimo polinkius skirtini į dvi didesnes grupes: 1) visuotinai liaudies šnekamojoje kalboje vartojami pavadinimai; 2) tarmiški augalų vardai.

3. Daugiau nemokslinių augalų vardų rasta vyresnės kartos autorių kūryboje, kurie turi tarminį pagrindą, kilę iš kaimo arba ten šiuo metu gyvena ir kuria. Jaunesnių ar visai jaunų (net pačių moksleivių) kūrėjų stilius daugiau knyginis, kalbėjimas abstraktesnis, žodynas siauresnis.

4. Dažnesnį ir įvairesnių augalų vardų vartojimą lemia ir pasirinkta kūrinio tema: kai kalbama apie senus laikus, kaimą, senelius, gamtą, kuriamas realistinis lietuviškas peizažas, liaudiški ir tarmiški augalų pavadinimai paįvairina stilių, priartina jį prie šnekamosios kalbos ir padeda sukurti įtikinamesnę autentišką aplinką.

Literatūra

• Ēdelmane, Inese; Ārija Ozola, Latviešu valodas augu nosaukumi, Rīga: Augsburgas institūts, 2003.
• Girdenis, Aleksas, „Visa lietuvių kalba!“ | Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai, t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 456–469.
• Gudžinskas, Zigmantas; Valerijus Rašomavičius, „Kelis lietuviškus pavadinimus turinčių augalų genčių nomenklatūra ir jos norminimo principai“, Botanica Lithuanica, 2004, t. 6, p. 3–18.
• Jakaitienė, Evalda, Leksikologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.
• Jankevičienė, Ramunėlė (sud.), Botanikos vardų žodynas (BVŽ), Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998.
• Klimavičius, Jonas, „Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1997, t. XXXVII, p. 20–32.
• Klimavičius, Jonas, „Kas yra krakatūzai?“, Gimtoji kalba, 2005, nr. 8, p. 8–9.
• Kniūkšta, Pranas, Rašytojas ir žodis, Vilnius: Mokslas, 1981.
• Lietuvių kalbos žodyno Papildymų kartoteka (LKŽK).
• Maskuliūnienė, Džiuljeta, Peldų takais: lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2011.
• Miliūnaitė, Rita, Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.
• Naktinienė, Gertrūda (red.), Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX, 1941–2002, elektroninis variantas (LKŽe), 2005 [žiūrėta 2013 m. gruodžio 18 d.].
• Pupkis, Aldonas, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.
• Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Terminų bankas.
• Župerka, Kazimieras, Stilistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2012.

Šaltiniai

• Ach, Sigutė, Ambrozijus pradeda pirmas, Vilnius: Nieko rimto, 2006.
• Ach, Sigutė, Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo, Vilnius: Nieko rimto, 2002.
• Beresnevičius, Gintaras, Kaukučiai ir varinis šernas, Vilnius: Nieko rimto, 2007.
• Čekuolis, Algimantas, Keturi žiemos vėjai, Vilnius: Alma littera, 2013.
• Černiauskas, Rimantas, Slieko pasaka, Vilnius: Versus aureus, 2007.
• Gilanda (Onė Baliukonė), Kopų karalienė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
• Grambaitė, Rasa, Mėtų arbata, Vilnius: Sirokas, 2005.
• Grigaliūnienė, Danutė, Varlės nepatars, Kaišiadorys: Printėja, 2012.
• Gutauskas, Leonardas, Paskutinė Čepkelių ragana, Vilnius: Mažasis Vyturys, 2002.
• Gutauskas, Leonardas, Senojo bokšto gyventojai, antroji knyga, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
• Jautakė, Ona, Gimtadienis su žvirbliu, Vilnius: Nieko rimto, 2009.
• Jautakė, Ona, Kai aš buvau Kleo, Vilnius: Gimtasis žodis, 2009.
• Jautakė, Ona, Ponia Pelargonija, Vilnius: Kronta, 2009.
• Jautakė, Ona, Rožiniai debesėliai, Vilnius: Žuvėdra, 2006.
• Jautakienė, Ona, Katino Felicijono pasakos, Vilnius: Gairės, 2004.
• Joni, Rasa, Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda, Vilnius: Kronta, 2010.
• Jonutis, Marius, Slibinas Jurgis ir kitos istorijos, Vilnius: Tyto alba, 2010.
• Juodišius, Paulius, Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama, Vilnius: Nieko rimto, 2012.
• Juodišius, Paulius, Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis, Vilnius: Kronta, 2009.
• Juodvalkis, Rimantas, Dviratis be vieno rato, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
• Kasparavičius, Kęstutis, Kiškis Morkus Didysis, Vilnius: Nieko rimto, 2008.
• Kavolė, Loreta, Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai, Vilnius: Nieko rimto, 2007.
• Kepenienė, Nijolė, Išgelbėk mane II (Miltų bombikėmis prieš lobių vagis), Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.
• Kepenienė, Nijolė, Skriek vaivorykštės karusele, Klaipėda: Klaipėdos rytas, 2000.
• Krasauskas, Alfonas, Istorija apie Pasiutėlį Tauriuką, Rokiškis: I. Skripkos individuali įmonė, 2005.
• Kruopis, Sigitas, Miglų mergaitė, Vilnius: Vaga, 2007.
• Landsbergis, Vytautas V., Angelų pasakos, Vilnius: Dominicus Lituanus, 2010.
• Landsbergis, Vytautas V., Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes. Antroji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių Rugiagėlę, Vilnius: Dominicus Lituanus, 2009.
• Landsbergis, Vytautas V., Arklio Dominyko meilė, Vilnius: Nieko rimto, 2004.
• Landsbergis, Vytautas V., Kiškis Pranciškus. Be abejo, Vilnius: Dominicus Lituanus, 2011.
• Landsbergis, Vytautas V., Obuolių pasakos ir kriaušių, Vilnius: Nieko rimto, 2008.
• Landsbergis, Vytautas V., Pelytė Zita, Vilnius: Nieko rimto, 2005.
• Landsbergis, Vytautas V., Rudnosiuko istorijos, Vilnius: Dominicus Lituanus, 2010.
• Lapina, Vitalija, Ar pažįsti Kiukį?, Vilnius: Vaga, 2013.
• Liegutė, Emilija, Tėtis sugrįžo, Vilnius: Vaga, 2007.
• Lukošiūtė, Bernadeta, Kai šalia Teta Beta, Vilnius: Tyto alba, 2011.
• Lužytė, Margarita, Jonvabalis. Pasakos, Šiauliai: Saulės delta, 2010.
• Matuzaitė, Ona, Konvalijos, Vilnius: Valgra, 2001.
• Milaševičiūtė, Edita, Sūrūs įspūdžiai, Vilnius: Alma littera, 2009.
• Morkūnas, Gendrutis, Blusyno pasakojimai, Vilnius: Nieko rimto, 2008.
• Morkūnas, Gendrutis, Grįžimo istorija, Vilnius: Nieko rimto, 2007.
• Morkūnas, Gendrutis, Iš nuomšiko gyvenimo, Vilnius: Nieko rimto, 2010.
• Navakauskienė, Janina, Gamtininko pasakos, Kaunas: Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga, 2002.
• Nekrošiūtė-Daukšienė, Imandra, Monika ir moneta, Vilnius: Alka, 2001.
• Palčinskaitė, Violeta; Kazys Saja, Dėmesio! Žiūrėk į mane, Vilnius: Alma littera, 2013.
• Pivoras, Antanas, Vilkas ant dviračio, Utena: Utenos spaustuvė, 2001.
• Poškus, Sigitas, Vieną kartą, Vilnius: Alma littera, 2009.
• Račickas, Vytautas, Berniukai šoka breiką, Vilnius: Vytautas Račickas, 2007.
• Račickas, Vytautas, Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas, Vilnius: Vytautas Račickas, 2001.
• Šerelytė, Renata, Krakatukų brūzgynėliai, Vilnius: Alma littera, 2008.
• Sadauskas, Romas, Karaliai ir mašalai, Vilnius: Žaliosios girios, 2005.
• Sadauskas, Romas, Šarangė varangė, Vilnius: Versus aureus, 2008.
• Saja, Kazys, Kurio nieks nemylėjo, Vilnius: Alma littera, 2008.
• Saja, Kazys, Septyni miegantys broliai, Vilnius: Alma littera, 2009.
• Skuolytė, Daiva, Merčiukas su Stepuku, Kaunas: Aušra, 2001.
• Šerelytė, Renata, Krakatukų jūra, Vilnius: Alma littera, 2009.
• Šerelytė, Renata, Krakatukų pievelė, Vilnius: Alma littera, 2007.
• Šerelytė, Renata, Trenktukė, liūno vaikas, Vilnius: Alma littera, 2009.
• Tarutienė, Vitalija, Maža širdelė – didelė ašarėlė, Kaunas: Aušra, 2001.
• Uliūnė, Urtė, Kitokia svirplelio diena, Vilnius: Nieko rimto, 2010.
• Uliūnė, Urtė, Miegančios boružės, Vilnius: Nieko rimto, 2007.
• Vaitkevičiūtė, Daiva, Marius Pietaris ir Burtų knyga, Vilnius: Rosma, 2004.
• Vaitkevičiūtė, Daiva, Marius Pietaris ir Juodasis Bokštas, Vilnius: Rosma, 2006.
• Vaitkevičiūtė, Daiva, Trise prieš mafiją, Panevėžys: Magilė, 2006.
• Vaitkutė, Neringa, Vaivorykščių arkos, Vilnius: Nieko rimto, 2013.
• Vėl, Vilė, Kaip mes išgarsėjome, Vilnius: Metodika, 2012.
• Vėl, Vilė, Parašyk man iš Afrikos, Vilnius: Gimtasis žodis, 2003.
• Vilimaitė, Bitė, Mergaitės romanas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.
• Zurba, Algimantas, Daktaras Mauricijus. Gal pasaka, o gal ir ne, Vilnius: Gimtasis žodis, 2009.
• Zurba, Algimantas, Mauricijus mokys gegutę perėti. Gal pasaka, o gal ir ne, Vilnius: Gimtasis žodis, 2011.
• Žiedelis, Apolinaras, Senelio pasakojimai, Vilnius: Gairės, 2009.
• Žilinskaitė, Vytautė, Kintas, Vilnius: Alma littera, 2006.
• Žutautė, Lina, Ferdinandas ir Pū, Vilnius: Alma littera, 2012.

Folk Plant Names in Modern Lithuanian Children’s Prose

Summary. This article provides an overview of plant names, which were found in works of modern Lithuanian children’s prose, which in some way (may it be through phonetics, formation, root or meaning) differ from the scientific names of those plants. Those sort of phytonyms were found in 76 works from 46 different authors. In the article the main emphasis is put on the usage of such names and also on their motivation, formation and functions in the text. Based on the tendencies of their usage, two large groups of phytonyms emerge: 1) names that are commonly used in spoken language by the folk (one-word genus and two-word species names); 2) vernacular plant names. Another large group is plant names, which have been adopted from other languages. In works of prose folk plant names enliven the style of the piece of writing, provide it with nationally specific features, widen children’s vocabulary, enrich their language and encourage them to comprehend reality better. Authors commonly use such names to create denominations for different places and characters. It has been noted, that the larger proportion of folk plant names are found in the works by authors of older generation. Authors with a dialect have a richer, more imaginative lexis, their texts are fuller of intonations of the living language. The chosen topic of the piece of writing is another factor that influences the usage of such phytonyms.

Keywords: modern Lithuanian children’s prose, lexis, dialect, names of plants, style.