Straipsnis Momentinė sovietinio literatūros lauko nuotrauka pagal laiškus Eduardui Mieželaičiui: XX a. 7-asis dešimtmetis

Santrauka. Straipsnyje, remiantis Lietuvos literatūros ir meno archyve esančiais sovietinio laikotarpio rašytojų laiškais Eduardui Mieželaičiui, rekonstruojamas XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių literatūros laukas: hierarchiškai orientuotų grupuočių laikysenos, kovos, įtampos, asmeniškumai. Išskirtos lauko centre ir paribyje buvusios rašytojų grupės. Teigiama, kad sovietinio lauko struktūrą tuomet formavo santykiai tarp tradicionalistų, arba vadinamųjų „senatorių“ (Juozas Baltušis, Teofilis Tilvytis ir kt.), ir modernistų, arba „novatorių“ (Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis ir kt.). Literatūros lauko paribyje egzistavo „ideologiškai nepatikimieji“, sovietinės valdžios represuoti vyriausiosios kartos rašytojai (Valys Drazdauskas, Jonas Graičiūnas, Kazys Jankauskas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis ir kt.) ir „autsaideriai“, su nuošalės pozicija susitaikę lauko dalyviai (Antanas Pakalnis, Kazys Marukas, Kostas Kubilinskas). Skirtingose pozicijose buvusių rašytojų laiškai Mieželaičiui parodo, kaip tuometinė literatūros lauko struktūra buvo suvokta pačių jo dalyvių, kokios taktikos laikytasi, kokiomis priemonėmis siekta dominavimo joje ar bent išlikimo.

Pagrindiniai žodžiai: laiškas, literatūros laukas, XX a. 7-asis dešimtmetis, Eduardas Mieželaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Miškinis.

Įvadinės pastabos

Pastarąjį dešimtmetį pastebimai suaktyvėjo sovietmečio kultūros tyrimai. Fragmentas po fragmento pildoma ir sovietinio literatūros lauko dėlionė. Ją kuriant pasitelkiami archyviniai dokumentai, žmonių, gyvenusių sovietiniu laikotarpiu, dabartiniai pasakojimai, publikuota ir nepublikuota ano laiko egodokumentika: memuarai, dienoraščiai, laiškai. Šiame straipsnyje, remdamasi Pierre’o Bourdieu literatūros lauko teorija, pagal Eduardui Mieželaičiui rašytus kolegų laiškus bandau rekonstruoti lietuvių literatūros lauko padėtį XX a. 7-uoju dešimtmečiu. Laiškai yra neskelbti Keliolika Mieželaičio laiškų Algimantui Baltakiui ir Juozui Macevičiui publikuoti atsiminimų apie jį knygoje Vladas Braziūnas (sud), Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai (2008) bei Algimanto Baltakio dienoraščių fragmentų knygoje Gimiau pačiu laiku (2008). , jie saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve; straipsnyje panaudota tik nedidelė jų dalis (iš viso ten esama 685 adresantų laiškų; paties Mieželaičio – 84). Prisimintina ir kita aplinkybė: laiškus, kaip ir kitą dokumentinę medžiagą 8-ojo dešimtmečio viduryje archyvui perdavė pats Mieželaitis.

Laiškas – tai rašytinis pokalbis, dialogas. Skaitydami laišką mes galime susidaryti ne tik asmens, kuris rašo, bet ir adresato, to, kuriam laiškas yra rašomas, vaizdą bei spręsti apie jų santykių pobūdį. Šiame straipsnyje Mieželaitis yra būtent adresatas (t. y. tyrimo medžiagą sudaro įvairių asmenų laiškai, skirti jam), nors tyrimo atskaitos taškas yra Mieželaitis. Toks netiesioginis santykis gal net patikimiau leidžia tirti rūpimą objektą, kuris, atspindimas skirtingų adresantų, iš tiesų tampa „Kitu“.

Kodėl pasirinktas 7-asis dešimtmetis? Pirmiausia dėl to, kad archyve iš to laikotarpio esama daugiausia laiškų, be to, tai laikas, išskirtinis ir sovietmečio istorijoje (su chruščioviniu atlydžiu prasidėjęs liberalizacijos procesas, meno, kultūros modernizacija), ir paties Mieželaičio kūryboje: 7-ąjį dešimtmetį galima laikyti jo kūrybos ir jo galios literatūros lauke kulminacija. Po penkerių ignoravimo metų Mieželaitis grįžo į sovietinę literatūrą ir neilgai trukus pergalingai atsidūrė literatūros lauko centre: Lenino premija (1962), Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas (1959–1970), LKP CK narys (1960–1989), TSRS AT deputatas (1962–1970), LTSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas (1975). Mieželaitis jautėsi priklausąs ir sąjunginiam elitui (tuo metu daug laiko praleisdavo Maskvoje, nes pagal pareigybę respublikų rašytojų sąjungų pirmininkai tapdavo sąjunginės rašytojų organizacijos valdybos nariais), buvo daugelio tarybų ir fondų, leidyklų ir žurnalų redkolegijos narys, daug keliavo po užsienius, Lietuvoje ir kitur leido knygą po knygos, gaudavo didžiulius honorarus, pasak Albino Bernoto, jautėsi esąs lietuvių poezijos kunigaikštis.

Taigi 7-ojo dešimtmečio literatūros lauko struktūroje konstatavus hierarchišką Mieželaičio padėtį, rūpi pasiaiškinti, ne kaip ji tokia susidarė (tai būtų lauko istorijos dalis), o kokios įtampos tuo metu ją supo, kokios rašytojų grupės formavo lauko struktūrą. Išskirtinė Mieželaičio padėtis lėmė natūralų jo siekį išlaikyti status quo. Bet ši pozicija lieka už tyrimo ribų jau vien dėl to, kad pasitelkiami ne Mieželaičio rašyti laiškai. Jų autorius pagal padėtį literatūros lauke (o nuo to priklauso intencijos, strategija, elgesys) galima suskirstyti į keletą grupių: 1) sovietinės valdžios represuoti ar kitaip į paribius nustumti vyriausiosios kartos rašytojai, norėję grįžti į literatūrą (Stasys Anglickis, Valys Drazdauskas, Jonas Graičiūnas, Kazys Jankauskas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis, Kazys Boruta, Vytautas Sirijos Gira, Juozas Grušas, Juozas Paukštelis); 2) literatūros procese dar aktyviai besireiškiantys ideologiškai patikimi vyresnieji rašytojai (Juozas Baltušis, Teofilis Tilvytis, Antanas Venclova, Jonas Šimkus), jautę pavojų būti pastumti į nuošalę jaunesnės kartos kolegų; 3) kūrybiškai subrendę jaunesnieji, kurie siekė įgyti dominuojančią padėtį ir su kuriais buvo siejama literatūros ateitis (Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Mykolas Sluckis, Alfonsas Bieliauskas, Jonas Avyžius, Juozas Macevičius, Vacys Reimeris, Vytautas Petkevičius; 4) lauko autsaideriai, bandę tiesiog išgyventi (Antanas Pakalnis, Kostas Kubilinskas, Kazys Marukas).

„Draugas Edzka“

Laiškas rodo dviejų asmenų ryšį, individualų, asmenišką, bet tuo pačiu jis fiksuoja ir socialinių padėčių santykius, formuojančius literatūros lauko įtampas. Asmenys čia virsta lauko dalyviais ar veikėjais. Nors formaliai šiuose laiškuose komunikacija vienpusė, bet juose esama ženklų, kurie skaitytojui leidžia atkurti dialogo situaciją. Pirmiausia apie ją signalizuoja laišką pradedantys kreipiniai ir baigiamieji atsisveikinimo žodžiai.

Dauguma laiškų rašyti Mieželaičiui kaip Rašytojų sąjungos pirmininkui, įtakingam ir literatūros, ir galios lauko žmogui, bet juose esančių kreipinių skalė vis dėlto rodo įvairaus modalumo santykį: nuo oficialaus, draugiškai pagarbaus, asmeniško iki pabrėžtai familiaraus, nuo „Gerbiamas“, „Mielas“, „Brangus“ drauge Mieželaiti, „Mielas Eduardai“, „Mielas Edvardai“ iki „Mielas, geras Edzka“. Pastarasis kreipinys iš Antano Pakalnio (1923–1977), kurį įvardinau kaip literatūros lauko autsaiderį, laiškų; prie autsaiderių jį priskyriau ne tiek dėl jo kūrybos kokybės (rašė apsakymus, feljetonus ir humoreskas), kiek dėl bohemiško gyvenimo būdo ir susitaikymo su nuošale. Būtent tai suteikė jam privilegiją šaipytis iš ideologiškai konotuotų dalykų:

Malonus Edzka, Norėjau pradėti kažką apie pavasario gėlytes ir šventes, bet giliai papiktino Vilniaus tikrovė: baisiai trūksta mieste šikinykų; o vietoj jų pristeigė agitpunktų. […] Na, už Tavo ir savo Gegužį! Antanas. 1971.IV.29. Antanas Pakalnis, 1971.IV.29, l. 24. ,

Spustelėjus išskleisti...

– taip dviprasmiškai jis baigia sveikinimo atviruką Dar esama teksto, rašyto pieštuku, ant nuplėšto lapelio be datos: „Labai man džiugu, kad Tu tas pats, Edzka! O aš, durnius, kažkaip net nedrįsau“ (Antanas Pakalnis, be datos, l. 30). . Ironiškai anarchistinė dvasia ir kitame sveikinime:

Proletariškai sveikinu su žmonių švente! Dvikojai vertikalūs gyviai irgi ją švenčia, bet nekenčia. Tasai į akį jiems! Tegyvuoja 17-ųjų dvasia! Labai dėkingas už viską –

Antanas
Druskininkai, 69.XI.5. Antanas Pakalnis, 1969.XI.5, l. 17.

Spustelėjus išskleisti...

Dauguma Pakalnio atvirukinių laiškų susiję su įvairiais prašymais (užtarti dėl pašalpos, komandiruotės, skirti butą), kurių, atrodo, ne vienas buvo išpildytas:

Aš labai dėkingas už butą, bet per jį teko įbristi į skolas. […] Dėl gėrimo nebijok – tą linksmybių bonką užkimšau ilgesniam laikui 1958.X.27. Antanas Pakalnis, 1958.X.27, l. 4. ,

Spustelėjus išskleisti...

– tikina adresatą. Sveikindamas Mieželaitį su premijuotu Žmogumi jis rašė:

Mielas Edzka, Sveikinu padarius gerą Žmogų!
Nunc est
bibendum! Dabar laikas išgerti (lot.). Antanas Antanas Pakalnis, 1962.XII.31, l. 6.

Spustelėjus išskleisti...

Iš laiškų akivaizdu, kad autorius pasitiki adresatu, kreipiasi į jį įvairiose krizinėse situacijose, apimtas depresyvių nuotaikų:

Mielas geras Edzka, rašau beveik verkdamas. Naujų metų išvakarės, šalia ruošia balius, o aš visiškai vienas… […] Patark, Edzka, ką man daryti? Laukti tų naujų rūmų, ar viską metus, iškeisti tuos savo senus ir vieną kartą pradėti žmoniškai gyventi? […] Slapta mano linija tokia – 1963 metais visiškai atsisakau velnio lašelių. 1962.XII.31.22 val. Antanas Pakalnis, ten pat, l. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Tiesa, viename laiške kreipinio forma „Draugas Edzka“, oksimoroniškai jungdama oficialumą ir familiarumą, sukelia ironiškai komišką efektą, kuris rodytų tam tikrą neprielankumą adresatui, nors laiško tekstas tarsi nieko priešiško nereiškia:

Draugas Edzka, Geras žmogus –
didžiausias stebuklas.
Tegyvuoja geri
žmonės! Antanas
1963.IV.29. Antanas Pakalnis, 1963.IV.29, l. 10.

Spustelėjus išskleisti...

Stebina tokia neordinariška komunikacija dabar, nesuprasta ji buvo ir anuomet. Vytautas Petkevičius laiške iš Druskininkų (1970.I.12.) persako Elenos Kriaučiūnaitės, anuomet „Dainavos“ sanatorijos vyriausiosios gydytojos, pasakojimą, kaip Mieželaitis popinęs, Petkevičiaus apibūdinimu, „tą vargo pisuoklį Antaną Pakalnį“ Vytautas Petkevičius, 1970, l. 5. , kaip pergyvenęs dėl kiekvieno nieko. Jie nebuvo draugai, turbūt Mieželaitis, kaip ir ne vieną kitą kartą, ėmėsi globėjo vaidmens iš žmogiško ir kolegiško solidarumo: pats buvo patyręs „velnio lašų“ galią. 1977 metais Pakalnis mirė.

Kiti du sovietinio lauko autsaideriams mano priskirti rašytojai – Kostas Kubilinskas ir Kazys Marukas – buvo artimi Mieželaičio draugai. Su Kubilinsku jis susipažino pirmaisiais pokario metais, draugavo ir šeimomis. Kai Kubilinskas 1962-aisiais Malejevkos kūrybos namuose prie Maskvos mįslingomis aplinkybėmis mirė, Mieželaitis aiškinosi situaciją Esama TSRS Rašytojų sąjungos Literatūros fondo direktoriaus Vartkeso Tevekeliano oficialaus atsakymo į Mieželaičio užklausimą dėl Kubilinsko mirties priežasčių (Vartkesas Tevekelianas, 1962.IV.6, l. 60–63). Oficiali versija – apsinuodijimas alkoholiu (mirė 1962.III.9, 13 val. – esą gėręs su moldavų rašytoju Jemeljanu Bukovu). Šis laiške Mieželaičiui aiškinosi, kad būta ne taip: jis miegojęs, o atsibudęs pamatė negyvą Kubilinską (Jemeljanas Bukovas, be datos, l. 64–65). , rūpinosi laidotuvėmis, kūrybos leidimu. Kai buvo rengiama pomirtinė Kubilinsko poezijos rinktinė Lygumos dainuoja (1964), laiške knygos redaktorei Stasei Budrytei (1964.II.9.) apgailestavo, kad sudarytojo [Vytautas Rudokas] kūrinių atranka neatskleidžia poeto esmės, kad nelikę raidos dramatizmo:

Drg. Stase, grąžinu Jums Kosto Kubilinsko eilėraščių rinkinio „Lygumos dainuoja“ naują, kiek aš suprantu, spaudai paruoštą variantą. […] Šis variantas, be abejo, leidyklai bus „labiausiai priimtinas“, nes neužtrauks jokios audros, nesukels jokių konfliktų. Bet šis variantas neatskleidžia, neparodo viso poeto. Iškrito idėjiniu ir meniniu požiūriu įdomūs eilėraščiai, būdingi šio poeto evoliucijai. Dabar nusveria evoliucijos išdavos, nusveria bendri eilėraščiai. Gal ir taip – taip kai kam bus ramiau… Bet K. Kubilinskas buvo sudėtingas plačiašakis, vėjo suveltais plaukais poetas. Ir ne toks sulaižytas ir sušukuotas, kaip šiame rinkinyje. Pirmame [variante] matėsi du poetai, jų vidinis konfliktas, kova, pralaimėjimai ir pergalės. Čia viskas aišku, suprantama, nekelia jokių abejonių […]. Skaitytojui, prisiklausiusiam apie šį „keistą poetą“ įvairių legendų, liks visai neaišku, kas gi iš tiesų su juo ir kas jame (sieloje!) dėjosi. Eduardas Mieželaitis, 1964.II.9.

Spustelėjus išskleisti...

Beje, Mieželaitis pats buvo šios knygos redakcinės komisijos pirmininkas, bet viešai, atrodo, nesiėmė iniciatyvos, kad būtų pasirinktas, jo žodžiais, geresnis pirmas variantas.

Kazys Marukas buvo Mieželaičio draugas dar iš Kauno gimnazijos laikų. Juos siejo proletariška kilmė, mokymosi metai, panaši pasaulėžiūra, karo metai Rusijoje. Vis dėlto, nepaisant visų palankių sovietmečiui biografijos aplinkybių, Marukas liko eilinis. Priešingai Bieliauskui, kitam gimnazijos draugui, jis neturėjo ambicijų būti garsiu rašytoju (ar bent jų viešai nereiškė), buvo susitaikęs su antraeilio padėtimi ir draugavo su Mieželaičiu, atrodo, be jokio išskaičiavimo – bent jau jo laiškuose pragmatinis momentas beveik nejuntamas. Tiesa, viename laiške yra pasiguodęs, kad užbaigė romaną Kam patekės saulė, bet leidykla jo neįtraukusi į 1965 metų planus:

Įtrauktos knygos tų, kurie turi aštresnius dantis, stipresnes alkūnes. O aš kas? Kandžiotis nemoku ir nenoriu. Kazys Marukas, 1964, l. 5.

Spustelėjus išskleisti...

Dar kartą dėkoju už draugą Kursyvas cituojant – E. B.-R. Froidą. Baigiu su juo susipažinti. Akys atsivėrė į pasaulį, nors galima su juo ir nesutikti. Kazys Marukas, 1965.III.5, l. 7.

Spustelėjus išskleisti...

Pav., Polevojus taip išsireiškė apie Selindžerį, Kafką, Hemingvėjų – girdi, ne kažin koki čia rašytojai ir iš jų nėr ko mokytis… Dieve padėk tam Polevojui – tegu sau taip galvoja. […] Kai tik gausiu stipendiją, tuosyk ir Tavo daliai nupirksiu kobinukus ir kitko. Kazys Marukas, 1967.II.15, l. 12.

Spustelėjus išskleisti...

Dauguma Mieželaičiui skirtų laiškų, jei tai ne sveikinimo atvirukai, iš esmės susiję su įvairiais prašymais: nuo butų, pašalpų, savų ir giminaičių pensijų, kūrinių leidimo spartinimo, užtarimo dėl vertimų, dėl publikacijų spaudoje, atsiliepimų apie kūrybą iki maldavimų išvaduoti iš psichiatrinės ligoninės, žadant amžiną blaivybę. Kadangi dauguma tokių laiškų turėjo tęsinius, galima susidaryti vaizdą apie Mieželaičio reakcijas ir veiksmus. Akivaizdu, kad jis stengėsi padėti, reaguodavo, kreipdavosi į įvairias instancijas, ir ne kartą rezultatyviai.

„Maestro“

Bene intensyviausiai Mieželaičio susirašinėta su vyresniosios kartos rašytojais, kurie aktyviai reiškėsi tarpukario Lietuvoje ir kurie pokariu buvo neįleisti į sovietinę literatūrą; ne vienas iš jų patyrė „specevakuaciją“ Oficialiuose raštuose taip buvo vadinama tremtis. ar lagerį. Kaip tik tuo metu, kai Mieželaitis dirbo Rašytojų sąjungoje (nuo 1954-ųjų sekretoriumi, nuo 1959-ųjų pirmininku), daugelis represuotų rašytojų buvo amnestuoti, grįžo į Lietuvą, dauguma jų savo gyvenimą ir toliau norėjo sieti su literatūra, bet čia dažnai nebeturėjo nei kur, nei iš ko gyventi. Daug tokių pagalbos (ir materialinės, ir moralinės) prašančių laiškų yra parašę Antanas Miškinis, Viktoras Katilius, Valys Drazdauskas, Kazys Jankauskas, Jonas Graičiūnas, Stasys Anglickis (šis nebuvo ištremtas ar įkalintas, bet 1950 m. pašalintas iš Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos). Jų laiškuose Mieželaitis traktuojamas ne tik kaip valdžios atstovas, nuo kurio daug kas priklauso, bet ir kaip pasitikėjimą išlaikęs kolega rašytojas. Jų atmintyje gal tebebuvo ir paties Mieželaičio dar nesenas stalininis ujimas.

Šių „atstumtųjų“ asmenų laiškai ilgi, rašyti dažnai – ne vien tik švenčių progomis. Akivaizdu, kad jų autoriai jaučiasi vieniši, nesuprasti, valdžios įskaudinti. Jie nori pritaikyti savo literatūrinius gebėjimus ir žinias, bet visur atsimuša į sieną – ar tai būtų literatūrinių leidinių redakcijos, leidykla, ar biurokratų kabinetai (pensijų, darbo, gyvenamojo ploto, registracijos Lietuvoje ir kt.). Bet šiuose laiškuose ne tik apie tai. Juos rašo išsilavinę, kūrybingi asmenys: laiškuose svarstomi literatūros proceso klausimai, ginčijamasi su kritikos vertinimais, siūlomos savos interpretacijos, taip pat ir Mieželaičio kūrybos. Graičiūnas laiške (1960.II.5.) rašo, kad jį papiktinę straipsnio „Ties praėjusių metų poezijos aruodu…“ Žr. Literatūra ir menas, 1960.I.16. teiginiai apie Žvaigždžių papėdę, esą ši poezija neturi atsiplėšti nuo bendro skaitytojų lygio. Jis nepritaria, kad didžiausiu praėjusių metų laimėjimu būtų laikomi Ugnies lašai: „Nors Degutytė ir poetinga, ir neabejotinai talentinga, bet ji savo poetingomis akvarelėmis ir jų maštabu kol kas man labiau priminė Meškaitytę, bet jokiu būdu ne „plačiaekraninius menininkus“ Jonas Graičiūnas, 1960.II.15, l. 15. . Savo pozicijos jie negali išsakyti viešai (Drazdauskas rašo, kad redakcijos nepriima jo kritikos straipsnių, todėl siunčiąs juos Mieželaičiui ir laukiąs jo nuomonės Žr. Valys Drazdauskas, 1958.VI.1, l. 1. ). Vienintelė reali daugumos jų viltis dirbti su literatūra susijusį darbą – vertimai. Bet leidykla ir tų neskubėjo užsakyti. Dėl visų šių dalykų ir kreipiamasi į Mieželaitį. Galima suprasti, kad jis, kaip Rašytojų sąjungos pirmininkas ir kaip kolega, pritariančiai reagavo į rašytojų norą sugrįžti literatūron: akivaizdu, kad jie buvo skatinami kurti, teikti prašymus stoti į Rašytojų sąjungą ir į Litfondą, ne vienam tarpininkauta dėl vertimų ar sprendžiant materialines, buitines problemas. Jie dalijosi savo kūrybiniais sumanymais, siuntė savo kūrinius, prašė juos rekomenduoti Pergalei ar Literatūrai ir menui, rašė laukią Mieželaičio nuomonės.

Formuojasi galvoje (ir net sapnuoju) kelių poemų kontūrai. Galvoju išeiti galutinai apsisprendusiu socialistinės epochos šaukliu,

Spustelėjus išskleisti...

– iš Ramygalos 1958.I.29. rašė Graičiūnas Jonas Graičiūnas, 1958.I.29, l. 8. . Daugumoje šių laiškų Mieželaičiui gerokai meilikaujama, giriama jo kūryba, peikiami jos kritikai, liaupsinami skaitytojai, ją suprantą ir mylį.

Po ilgo tylėjimo pamačiau spaudoj sunkiai išstenėtą vieną kitą tos knygos recenziją. Man pikta. Bet žinok, kad Tave kai kas recenzuoja ašaromis,

Spustelėjus išskleisti...

– rašė Drazdauskas apie Duoną ir žodį Valys Drazdauskas, 1966.IV.18, l. 25. . Vieni adresatą palankiai nuteikti stengėsi oriau (pavyzdžiui, Drazdauskas, Katilius ne tiek prašo, kiek reikalauja; Jankauskas, net Mieželaičio raginamas rašyti pareiškimą stoti į Rašytojų sąjungą, atsakė, kad tą padarys tik tada, kai gaus ženklą, jog galįs būti priimtas), kiti – gerokai nusižeminę, bet, kaip rodo laiškai, visi jie sulaukė ir materialinės, ir moralinės paramos. Iš šios grupės rašytojų asmeniškiausias ryšys Mieželaitį siejo su Miškiniu. Beje, Miškinis buvo pokariu išleistos Mieželaičio knygos Tėviškės vėjas redaktorius; 1946 m. rašytojų visuotinio susirinkimo metu Kazys Preikšas ideologinius kaltinimus bėrė jiems abiems. Archyve yra 72 lapai Miškinio laiškų Mieželaičiui, rašytų 1956–1972 metais. Intensyviausiai susirašinėta, kol Miškinis gyveno Betygaloje (žmonos tėviškėje) ir Juknėnuose (tėviškėje pas brolį); kai gavęs leidimą apsigyveno Vilniuje (padedant Mieželaičiui), laiškus pakeitė pokalbiai. Bet ir iki tol Miškinis, jo žodžiais, poetų draugijos ilgesio atgintas į Vilnių, „žalių bromų miestą“, ne kartą svečiavosi pas Mieželaičius (ir Mieželaitis lankė Miškinį Juknėnuose). Apie vieną pirmųjų susitikimų, grįžus iš lagerių, Miškinis laiške rašo:

Svarbu, kad mes vis dėlto vienas kitą supratom, pajutom. Ir tai jau labai gerai. Antanas Miškinis, 1957, l. 3.

Spustelėjus išskleisti...

Kitame teiraujasi: „O ar Tu dar tebedainuoji, kai išgeri, tą gražią dainelę – „O ko jūs liūdit, jaunieji broleliai?“ Antanas Miškinis, 1956.XII.9, l. 2. . Su laiškais Miškinis siuntė ir savo eilėraščių, prašydamas juos perduoti Literatūrai ir menui arba Pergalei. Rašė, kad atkakliai ieško vietos šios dienos literatūroje.

Manau, anksčiau ar vėliau, aš ją surasiu. Ak, Eduardai, kaip sunku pabėgti nuo savo stiliaus, – vis tiek koks jis bebūtų – geras ar blogas. Antanas Miškinis, 1957, l. 18.

Spustelėjus išskleisti...

Miškinio laiškai palieka įspūdį, kad jų susirašinėjimas buvo dviejų poetų lygiavertis pokalbis apie abiems svarbius profesinius dalykus. Abu buvo tos pačios nuomonės, kad ketureilis yra jau išnaudota forma Žr. Antanas Miškinis, 1957, l. 4. , kad dabar aktualesnė laisva, vitmeniška poetika (Miškinis informuoja, kad pasirašęs sutartį su leidykla dėl Žolės lapų vertimo):

Kankinuosi ir su Whitmanu Priešingai sovietinio meto praktikai, Whitmano pavardė Miškinio laiške rašoma originalo forma, ir tai rodo prieškario kultūrinę tradiciją. . Tu šventą teisybę pasakei, kad tai minties gremėzdas. Bet jo viena labai gera ypatybė: kai skaitai, gremėzdiška atrodo, bet perskaičius kažkas ilgesniam laikui pasilieka, nelyginant nuo džino – dar kelias dienas atsirūgsti… Tuo jis geras. Antanas Miškinis, 1957, l. 19.

Spustelėjus išskleisti...

Miškinis laiškuose ne kartą į Mieželaitį kreipiasi „Maestro“ Šį kreipinį dar aptikau Justo Paleckio sveikinime Mieželaičiui (Justas Paleckis, 1969.XII.28, l. 22). . Šis nesovietinis, elitinis kreipinys, rodantis pagarbą ir ypatingą menininko įvertinimą, jų bendravimą iškelia už ideologizuoto laiko ribų.

Šios grupės narių tolesni literatūriniai likimai susiklostė įvairiai: prozininkas Katilius taip ir nebuvo įleistas į literatūrą, tą patį galima pasakyti ir apie žinomą prieškario romanistą, Varpų almanacho dviejų knygų (1943–1944) sudarytoją Jankauską. Tik vertimais viešame gyvenime reiškėsi Drazdauskas. Kiek lengviau sovietmečiu buvo poetams: Graičiūnas išleido penkias poezijos knygas, Anglickis, itin produktyvus autorius, – net dvylika. Miškinis buvo priimtas į Rašytojų sąjungą (1964), išleido aštuonis poezijos rinkinius, bet labiausiai literatūros procesą paveikė savo pasakojimų knyga Žaliaduonių gegužė (1977) „Miškinio vakaras teatre. Nuostabiai pastatyta „Žaliaduonių gegužė“. Aukštait. tonacijos, laikysena, spontaniškumas, džiaugsmas. Nuostabu, kaip jis čia gyvas, tikras, pagerbtas, kaip tikrai sugrįžęs. Kaip apsimokėjo jam ta ištikimybė Juknėnams. O juk „Žaliaduoniai“ išpasakoti lageryje – kokią galią jie įgyja tame kontekste. / […] Žmonės užmirš jo grįžimo lyriką – kompromisų lyriką. Liks tik prieškaris, lageris, „Žaliaduoniai“. / Epocha mindė ne vieną, ištisi biografijos gabalai į purvą sutrypti. Bet išlieka kažkas tikra. Miškinis išlieka po visų pažeminimų. Ar išliks Mieželaitis?“, – svarsto Vytautas Kubilius (Vytautas Kubilius, Dienoraščiai: 1978–2004, p. 158). .

„Mielas [Gerbiamas] drauge Eduardai“

Apžvelgėme „autsaiderių“ ir „ideologiškai nepatikimų“ rašytojų grupes, kurios neturėjo esminės įtakos sovietinės literatūros laukui – buvo pačiame jo paribyje. 7-ajame dešimtmetyje lauko struktūrą formavo kova tarp vadinamųjų ideologiškai patikimų tradicionalistų, arba „senatorių“ Senatorių stovyklą formavo Baltušis, Tilvytis, Aleksys Churginas, Antanas Venclova. , ir ideologiškai mažiau patikimų modernistų – „novatorių“ Šie įvardijimai anuomet funkcionavo ir kasdienėje vartosenoje. Antai Monika Mironaitė laiške savo vyrui Juozui Baltušiui (1967, birželis) apgailestaudama dėl Vinco Mykolaičio-Putino mirties ir dėl to, kad negali sugrįžti į jo laidotuves, liepia jam daugiau rūpintis savo sveikata: „Žiūrėk, kaip išeina paskutiniai mohikanai, jei dar tu nepasisaugosi – liks vieni… novatoriai“ (Dagnė Jakševičiūtė, Monikos Mironaitės gyvenimo romanas, p. 176). . Ši perskyra sutapo su vyresniąja ir jaunesniąja kartomis. Mieželaitis toje kovoje buvo novatorių (Mykolas Sluckis, Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Kazys Ambrasas) vėliavnešys. Po Žmogaus apdovanojimo Lenino premija atrodė, kad ši kova nebeturi perspektyvos, bet Nikitos Chruščiovo išpuolis prieš abstraktųjį meną Centrinėje Maskvos parodų salėje Manieže (1962.XII.1.) bei po to vykę Komunistų partijos ir vyriausybės vadovų susitikimai su kūrybinės inteligentijos ir meno atstovais (1962.X.17; 1963.III.7–8) įkvėpė senąją gvardiją mobilizuotis ir pereiti į puolimą. Situaciją komplikavo tai, kad mūšyje dėl poetikos dalyvavo ideologiniai argumentai. Maskvos pavyzdžiu, Lietuvoje buvo sušauktas respublikinis kūrybinių darbuotojų pasitarimas (1963.IV.4–5.), dabar prisimenamas kaip modernistų dorojimas Rusų dramos teatre. Antano Barkausko, LKP CK sekretoriaus, pranešime Žr. Antanas Barkauskas, „Už idėjiškumą ir meninį meistriškumą“, p. 2. Romualdas Lankauskas kritikuotas už pesimizmą, tariamą, beidėjinį novatoriškumą romanuose Vidury didelio lauko ir Tiltas į jūrą. Dėl perdėto dėmesio formai ir netinkamo turinio priekaištauta dailininkams Vincui Kisarauskui, Saulei Kisarauskienei Apie jos iliustracijas Mieželaičio knygai Barkausko pranešime pasakyta: „Dalį iliustracijų sudaro suglebę, kažkokie beformiai kūnai, iškraipyti, neestetiški veidai; nuo jų dvelkia pesimizmas ir niūrumas“ (Antanas Barkauskas, „Už idėjiškumą ir meninį meistriškumą“, p. 2). , Birutei Žilytei.

Dėl esamų trūkumų dalis atsakomybės tenka ir plačiai pripažintiems mūsų meno meistrams, kurių kūryboje reiškiasi neigiamos tendencijos ir jos įgauna atgarsį jaunųjų kūryboje. Kaip pavyzdį, galime paminėti E. Mieželaičio kūrybą. Jo talentingose knygose pasireiškė tam tikras abstraktumas, ir tai rado atgarsį ne tik jaunųjų poetų, prozaikų, bet ir jaunųjų kompozitorių bei dailininkų kūryboje. Būtina pastebėti, kad ir paties E. Mieželaičio kūryboje anksčiau paminėtų tendencijų tolesnis vystymasis slepia savyje kai kuriuos pavojus. Mums atrodo, kad paskutinėje knygoje „Autoportretas. Aviaeskizai“ rašytojas, pernelyg puoselėdamas formą, kai kur gerokai nukrypsta į tuštoką barokinį puošnumą. Čia sutinkame ir tam tikro paviršutiniško estetizavimo. Antanas Barkauskas, „Už idėjiškumą ir meninį meistriškumą“, p. 2.

Spustelėjus išskleisti...

Nemažai kritiškų pastabų Mieželačiui buvo pareikšta ir kaip Rašytojų sąjungos vadovui: Baltušis, Tilvytis, Reimeris kalbėjo apie skaldytojišką Rašytojų sąjungos valdybos politiką, pokario literatūros menkinimą, realistinės tradicijos neigimą. Palaikomi aukščiausių partijos ir vyriausybės vadovų, vyresnieji džiaugėsi pergale. Triukšmo būta daug, bet visa baigėsi beveik be pasekmių: tiesa, „novatoriai“ paaukojo savo stovyklos narį Kazį Ambrasą, tuomet aktyviai besireiškusį kritikoje, atšaukdami jį iš Rašytojų sąjungos valdybos. Bet svarbiausi postai, lėmę literatūros lauko galias, buvo išsaugoti: Marcinkevičius liko Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko Mieželaičio pavaduotoju, Maldonis – „Vagos“ leidyklos, Baltakis – Pergalės žurnalo vyriausiaisiais redaktoriais. Apie šias lauko įtampas laiškuose Mieželaičiui užsimena ne vienas „novatorių“ stovyklos narys. Atėjus žiniai, kad Mieželaičiui paskirta Lenino premija, Mykolas Sluckis laiške į Maskvą (1962.IV.18.) jam rašė:

Išdidūs sėdėjome respublikos ideologiniame pasitarime Sporto salėje. Justas Justinas Marcinkevičius. – Gintarėlis [?] – įsidrąsino ir rėžė šaunią kalbą, kuri „dėdėms“, atrodo, nepatiko. Jis kalbėjo apie didelę literatūrą, o visi kiti apeliavo į jos praeities dienas. Tavo žygis suteikė Justui drąsos, ir jis įvarė neblogą „cvieką“. Raukėsi tie, kurie neprigirdi Aliuzija į Baltušį. , juos bandė oficialiai „guosti“, bet įspūdis liko ne jų naudai. Mykolas Sluckis, 1962.IV.18, l. 1.

Spustelėjus išskleisti...

Apskritai šiuose laiškuose daugiausia negatyvaus dėmesio yra tekę Baltušiui. Vytautas Petkevičius laiške eiliavo apie jį satyrinius kupletus Keletas posmelių: „Buvo karas, buvo badas, / Buvo pergalės paradas, / Bet Baltušiui to dar negana! / Na, na!? // Pasauliniam kapitalui / Juozas ruošia baisų galą – / Žada išrūkyt jį machorka. / Cha, cha!“ (Vytautas Petkevičius, 1970, l. 9). , atrodo, kad ir Mieželaitis jam siuntęs humoristinę poemą. Ypač daug neprielankių komentarų Baltušis sulaukė, kai, grįžęs iš kelionės į Ameriką, spaudoje ėmė skelbti savo teigiamus įspūdžius: priešininkų stovyklos įtarinėtas noru „užsidirbti populiarumo“, pasirodyti demokratu. Tada dėl šių įspūdžių Baltušis užsitraukė ir valdžios nemalonę. Šluotoje (1964, nr. 23) Juozas Chlivickas išspausdino humoreską („Laiškas broliui“) apie puodžių, kuris, užuot rašęs literatūrą, rašo skundus ir nori užimti pirmininko kėdę.

Viename laiškų iš Maskvos (1964.XII.18.) Sluckis aprašo savo įspūdžius apie ten vykusį Mieželaičio poezijos vakarą:

Dar kartą pajutau, koks Tu buvai teisus, ryždamasis konfliktui su savo švelnios, lyrinės mūzos gerbėjais, su tradicijomis, su kritika, kuri nemato toliau savo panosės. […] ir beveik su baime galvoju apie tai, kas būtų buvę, jeigu mūsų literatūros priešakyje tebestovėtų tušti pilvoti ąsočiai. Mykolas Sluckis, 1964.XII.18, l. 3.

Spustelėjus išskleisti...