Straipsnis Jano Karlovičiaus muzikinė ir literatūrinė veikla

Santrauka. Janas Karlovičius (Jan Karłowicz, 1836–1903) – žymus Lietuvos lenkų kalbininkas, etnografas, istorikas, publicistas, redaktorius ir vertėjas, daugiau žinomas Lenkijoje nei Lietuvoje. Ypač mažai pažįstama jo literatūrinė ir muzikinė veikla, kuri straipsnyje ir aptariama. Karlovičiaus muzikinės ir literatūrinės veiklos spektras itin platus. Studijuodamas Maskvoje, jis grojo universiteto orkestre, privačiai mokėsi muzikos, o vėliau Paryžiuje ir Briuselyje ją profesionaliai studijavo, kūrė muziką fortepijonui. Grįžęs į Lietuvą rengė solinius pasirodymus ir koncertavo kartu su orkestru Vilniuje ir kitose vietose. Rūpinosi Stanislavo Moniuškos, su kuriuo susipažino dar mokydamasis Vilniaus gimnazijoje, muzikinio palikimo išsaugojimu. Poezija, vertimais Karlovičius susidomėjo dar jaunystėje. Skelbė publicistiką Varšuvos spaudoje, palaikė artimus ryšius su žinomais pozityvizmo epochos rašytojais E. Orzeszkowa, M. Konopnicka, H. Sienkiewicziumi, A. Świętochowskiu. Karlovičius buvo didis lietuvių kalbos ir literatūros mylėtojas: susirašinėjo su poetu A. Baranausku, privačiame archyve turėjo V. Ažukalnio-Zagurskio ir S. Gimžausko eilėraščių, į lenkų kalbą vertė K. Donelaičio Metų fragmentus.

Pagrindiniai žodžiai: XIX a. antrosios pusės lenkiškoji Lietuvos kultūra, lietuvių ir lenkų kultūrų ryšiai, Vilniaus kultūrinis gyvenimas.

Paradoksalu, kad Janas Karlovičius, visada pabrėždavęs savo lietuvišką kilmę, yra geriau žinomas Lenkijoje nei Lietuvoje. Tiesa, apie jo nuopelnus lietuvių kalbai ir kultūrai dar 1958 metais rašė Kazys Grigas Žr. Kazys Grigas, „Lituanistinė medžiaga J. Karlovičiaus rankraštiniame palikime“, p. 595–600. , o 1979 metais tai priminė ir Algirdas Sabaliauskas Žr. Algirdas Sabaliauskas, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., p. 139–140. . Nuo XXI amžiaus pradžios akivaizdus Karlovičiaus kūrybos „renesansas“ tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje Žr. Elżbieta Koniusz, „Dziedzictwo kulturowe WKL w pracach leksykograficznych Jana Karłowicza”, 2005; Krystyna Rutkowska, „Zasługi Jana Karłowicza dla języka i folkloru litewskiego”, 2012; Halina Karaś, „O potrzebie badań nad życiem naukowym przełomu XIX i XX wieku: Jan Karłowicz (1836–1903) jako animator ówczesnego „ruchu umysłowego”, 2012. . Dauguma Karlovičiui skirtų darbų – tai moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai, aptariantys jo nuopelnus lenkų ir lietuvių onomastikai, leksikologijai, etnologijai. Tačiau kur kas mažiau pažįstama, bent jau lietuvių skaitytojams, muzikinė ir literatūrinė Karlovičiaus veikla. Išimtį sudaro jo ir Antano Baranausko ryšiai, kuriuos yra nagrinėjusi Regina Mikšytė Žr. Antanas Baranauskas, Raštai, p. 208–213. . Straipsnio autorė pamėgino užpildyti šią nišą 2012 metais moksliniame leidinyje Slavistika Vilnensis Žr. Irena Fedorovič, „Korespondencja Jana Karłowicza z polskimi i litewskimi literatami oraz działaczami kulturalnymi”, 2012. ) paskelbusi straipsnį, skirtą Karlovičiaus susirašinėjimui su lenkų ir lietuvių literatais bei kultūros veikėjais Žr. ten pat. . Dabartinio straipsnio tikslas – aptarti Jano Karlovičiaus muzikinę ir literatūrinę veiklą bei jos reikšmę lenkų ir lietuvių kultūrai.

Lenkijoje muzikinę ir literatūrinę Karlovičiaus veiklą yra tyrinėję Edmundas Jankowskis, Elizos Orzeszkowos laiškų komentarų autorius Žr. Eliza Orzeszkowa, Listy zebrane, 1956. , ir Agata Wągiel Žr. Agata Wągiel, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, 2005. . Šio straipsnio autorė susipažino su Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomu Karlovičiaus fondu (jo apimtis – virš 200 vienetų), atrado Karlovičiaus poezijos rankraščių ir daug nepublikuotų laiškų įvairiems asmenims (rašytojams, istorikams, muzikologams, šeimos nariams). Nemažai Karlovičiaus bei jam rašytų laiškų taip pat yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, jie cituojami šioje publikacijoje. Vieną Karlovičiaus laišką bei du jo tėvo laiškus pavyko atrasti Lietuvos literatūros ir meno archyve, Kondratovičių šeimos fonde. Karlovičiaus archyvinis palikimas Vilniuje yra itin gausus, autorė čia panaudojo tik nedidelę jo dalį.

Biografijos štrichai: muzikinė Jano Karlovičiaus veikla

Janas Aleksandras Liudvikas Augustas Karlovičius (Jan Aleksander Ludwik August Karłowicz) gimė 1836 m. gegužės 28 d. Alytaus apylinkėse, Subortovičiuose (liet. Subartonys), Trakų apskrityje, pasiturinčioje sulenkėjusių lietuvių bajorų šeimoje. Nedidelis, vos devynių trobų Subortovičių palivarkas Lenkijos karalių sprendimu daugiau nei du šimtmečius priklausė Karlovičiams Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 44, l. 109–110. . Verta pažymėti, kad praėjus keturiasdešimt penkeriems metams, 1882-aisiais, toje pačioje vietovėje gimė lietuvių rašytojas Vincas Mickevičius-Krėvė.

Janas Karlovičius buvo antrasis Aleksandro (1799–1862) ir Antoninos iš Molochovcų vaikas, tačiau jo vyresnė sesuo mirė vaikystėje Žr. ten pat. . Kultūrinius jaunojo Karlovičiaus pomėgius didžia dalimi formavo tėvas. Jis buvo mokęsis Merkinėje, Lydoje ir Vilniuje, kur 1818 metais baigė gimnaziją. Mėgo medžioti, gerai griežė styginiais instrumentais ir vertino grožinę literatūrą. Įkalbėtas savo kaimyno, lietuvių istoriko Teodoro Narbuto, bendradarbiavo laikraščiuose Dziennik Wileński ir Ondyna Druskiennickich Źródeł, kur Aleksandro iš Bratomiežo (Aleksander z Bratomierza) pseudonimu spausdino eilėraščius, apybraižas ir pasakojimus patriotinėmis bei medžioklės temomis. Išvertė literatūros kūrinių iš rusų ir vokiečių kalbų. Jano Karlovičiaus motina, devyniolika metų jaunesnė už tėvą, taip pat mėgo muziką, neblogai grojo fortepijonu. Vėliau dėl nesantaikos Karlovičiaus tėvai išsiskyrė – tėvas apsigyveno Bratomiežo dvare, Eišiškių parapijoje (Lydos apskrityje), motina gyveno Subartonyse ir Vilniuje Subartonių dvaro likimas man nėra žinomas. .

Mokytis groti fortepijonu ir violončele Janas Karlovičius pradėjo gimtuosiuose namuose. Besimokydamas Vilniaus gimnazijoje (1847–1852), ėmė privačias violončelės pamokas, manoma, pas Samuelį Kossowskį (1805–1861). Asmeniškai susipažino su kompozitoriumi Stanislavu Moniuška, kuris tuomet buvo šv. Jonų bažnyčios vargonininkas. Baigęs gimnaziją aukso medaliu, Karlovičius vienerius metus gyveno su motina Vilniuje. Tuo metu debiutavo Vilniaus scenose kaip atlikėjas – dalyvaudavo viešuose pasirodymuose Didžiajame teatre ir Bajorų klube bei privačiuose vakaruose Žr. Agata Wągiel, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, s. 70. .

1853 metų rudenį Karlovičius išvyko mokytis istorijos ir filologijos į Maskvos Imperatoriškąjį universitetą. Studijuodamas dalyvavo studentų labdaringuose koncertuose, be kita ko, ir neturtingų studentų iš Lietuvos labui. Daug laiko skyrė privačiam mokymuisi groti trimis muzikos instrumentais: basetle, fortepijonu ir violončele. Violončelės pamokas (du kartus per savaitę po du rublius už valandą) ėmė pas Maskvos teatro muzikantą Geblį Ko gero, tai Franco Ksavero Geblio sūnus (žr. Agata Wągiel, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, s. 71). . Pamokos vykdavo Karlovičiaus bute, oficialiai – po valandą, o iš tikrųjų po dvi ar tris valandas Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 103, l. 13, 21–22. . Mokytojo dėka susipažino su pianistu Bołtućiu (greičiausiai lenku) ir švedų smuikininku Grippenbergu Jų vardų nepavyko nustatyti. , su jais daugiau nei kartą per savaitę repetuodavo duetus ir trio. Vasaros atostogų metų Vilniuje Karlovičius aplankydavo Moniušką ir net po daugelio metų prisiminė, kaip drauge su juo skambino fortepijonu keturiomis rankomis Žr. Jan Karłowicz, „Rys żywota i twórczości Stanisława Moniuszki“, s. 47. .

1857 metais baigęs Maskvos universitetą ir gavęs filosofijos kandidato laipsnį, rudenį su Moniuškos rekomendaciniais laiškais Karlovičius atvyko į Varšuvą, o po trijų savaičių išvyko į Paryžių, kur kaip laisvas klausytojas lankė paskaitas Sorbonos universitete ir Collège de France. Nuo 1858 metų sausio trumpai tobulino muzikinius įgūdžius Conservatoire Impérial de Musique et de Déclamation, o vėliau – École Beethoven. Kaip ir anksčiau, neapleido kamerinės veiklos – grojo lenkų-prancūzų kvartete, koncertuodavo. Į Varšuvos spaudą siųsdavo korespondencijas muzikinio gyvenimo temomis Žr. Agata Wągiel, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, s. 76–77. .

Nuo 1858 metų rugpjūčio Karlovičius vieną semestrą studijavo filosofiją Heidelbergo universitete. Čia mokėsi harmonijos pas Karolį Bochą, koncertavo, paskatintas motinos, kūrė kompozicijas fortepijonui. 1859 metų rugpjūčio–spalio mėnesiais Karlovičius keliavo – aplankė Ženevą, Ciūrichą, Romą, Milaną, kitas vietas. Rudenį persikėlė į Briuselį ir vienerius metus universitete studijavo istoriją, taip pat tobulinosi muzikos srityje pas garsųjį Adrieną-François Servaisą (1807–1866), pramintą „violončelės Paganiniu“.

Grįžęs iš Briuselio, Karlovičius apsigyveno su tėvu Bratomiežo dvare, aplankydavo ir Vilniuje gyvenančią motiną, dalyvaudavo labdaringuose koncertuose. Pavyzdžiui, 1861 m. vasario 20 d. kartu su operos solistais dalyvavo labdaringuose koncertuose Didžiajame teatre Vilniuje, atliko, be kita ko, Moniuškos operos Halka fragmentus. Kovo 17 d. Bajorų klubo salėje įvyko svarbus koncertas, skirtas poetui Vladislovui Syrokomlei paremti. Jame dalyvavo ne tik Janas Karlovičius (kartu su G. Michalovskiu ir L. Paradzinskiu jis atliko du solinius kūrinius violončelei ir Mendelssohno trio D-moll), bet ir jo pusseserė, dainininkė Emilija Molochoviec Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 63, l. 7. . Po vieno labdaringo koncerto rašytoja, kunigaištienė Gabrielė Giunter-Puzinienė (Gabriela Gűnter-Puzynina) parašė Karlovičiui eilėraštį, prasidedantį žodžiais: Znów Cię słyszymy, słyszą Cię i z nieba… („Vėl Tave girdime, girdi Tave ir iš dangaus…“) LVIA, F 1135, ap. 10, b. 44, l. 30. .

1862 metų rudenį Karlovičius išvyko studijuoti istoriją, šįkart į Berlyno universitetą. Pradėjo versti į lenkų kalbą muzikologo Ernsto Friedricho Richterio harmonijos vadovėlį Lehrbuch der Harmonie (knyga buvo išleista Varšuvoje 1863 metais). Po netikėtos tėvo, studijų rėmėjo, mirties gruodžio mėnesį Karlovičius privalėjo grįžti į tėviškę ir iki 1865 metų gegužės gyveno Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu kartu su kitais atlikėjais (smuikininku Vladislavu Bartoševičiumi, pianistu Vitoldu Pžybora, dainininke Valerija Rostkovska) daug koncertavo Vilniaus Didžiojo teatro ir Bajorų klubo scenose. Taip pat dalyvavo privačiuose vakaruose kaip solistas tenoras ir violončelininkas. Pasak Agatos Wągiel, Karlovičius jautėsi esąs „virtuozas“, nors afišose dažnai buvo pristatomas kaip „violončelininkas mėgėjas“ Agata Wągiel, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, s. 84. .

Studijas Berlyne Karlovičiui pavyko baigti tik 1866 metais (gavo daktaro laipsnį). 1865 metų rugsėjį jis vedė bajoraitę Ireną Sulistrovską iš Vyšniavo dvaro, Švenčionių apskrities, Vilniaus gubernijos. Su ja kiek pagyvenęs Berlyne, persikėlė į Varšuvą, kur nesėkmingai bandė gauti istorijos docento vietą universitete. Tuomet grįžo į Bratomiežo dvarą, tvarkė ūkinius reikalus, tęsė koncertinę veiklą Vilniuje, taip pat koncertavo Minske, Pskove (1868) Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 114, l. 539. . Minsko dainininkė Marija Sudakuvna laiške Karlovičiui rašė, kad jo grojimas yra „labai gražus“, „publikos mėgstamas ir visada laukiamas“ LVIA, ap. 10, b. 111, l. 1. .

Labai svarbūs Karlovičiui buvo jo koncertai Varšuvoje 1870 metais. Lapkričio 9 d. jis pasirodė Rotušėje, Aleksandro salėje, koncerte, skirtame paremti nepasiturinčius Varšuvos Muzikos instituto (konservatorijos) mokinius. Orkestrui dirigavo Stanislovas Moniuška ir Apolinaras Kontskis (Apolinary Kątski) Apolinary Kątski (1826–1879) – smuikininkas, kompozitorius, Varšuvos muzikos instituto (konservatorijos) įkūrėjas (1862). . Karlovičius atliko solo Fryderyko Chopino Noktiurną, taip pat akomponavo soprano dainininkei Vilgockai. Apie koncertą, kuriame dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai žmonių, plačiai rašė vietos spauda, visi pabrėžė aukštą Karlovičiaus atlikimo lygį. Tikriausiai būtent tada Varšuvos konservatorijos direkcijai kilo mintis jį pakviesti dėstyti. Karlovičius buvo įdarbintas 1871 m. vasario 9 d., turėjo tris chorinio dainavimo ir rusų kalbos pamokas po dvi valandas, už kurias buvo mokama 25 rb. per mėnesį Žr. Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), s. 298. . Deja, dėl akių ligos ir „svarbių asmeninių kliūčių“ buvo priverstas atsisakyti šio darbo vos po dvylikos paskaitų, vadinasi, maždaug po mėnesio. Antrą kartą Karlovičius buvo pakviestas dėstyti Varšuvos konservatorijoje harmoniją, istoriją ir estetiką 1878 metais, bet šio darbo iš karto atsisakė, pasak Felikso Starczewskio, todėl, kad „nenorėjo savo jėgų išsklaidyti įvairiose kryptyse“ Ten pat, s. 299. .

1871 metų rudenį grįžęs į Lietuvą, Karlovičius apsigyveno su šeima (tuomet jau buvo gimę du vaikai 1869 metais gimė duktė Stanislava, 1871 metais – sūnus Edmundas. Dar po metų Vilniuje gimė antroji duktė Vanda, 1876 m. gruodžio 11 d. Vyšniavo dvare – sūnus Mečislavas, būsimasis kompozitorius. ) Padzitvoje, Lydos apskrityje (paveldėjo šį dvarą iš tėvo brolio). Nuo 1873 metų rudens įsikūrė žmonos tėvų dvare Vyšniave, už 100 km nuo Vilniaus. Iš čia Karlovičius atvykdavo į Vilnių, kaip ir anksčiau, pasirodydavo kamerinėse grupėse kartu su Faustinu Lopatinskiu, Vincentu Demiro-Saulskiu, Mikolajumi Voicechovskiu. Koncertai vyko ne tik Bajorų klube, bet ir Didžiajame teatre, Tyzenhauzo name, o taip pat pačiame Vyšniave Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 63, l. 7. . Pasirodymuose Vyšniave dalyvaudavo žmona Irena ir jos sesuo Vanda Sulistrovska-Riomerienė, kurios abi gražiai dainavo. 1874 metais Karlovičius kartu su smuikininku Michalu Jelskiu koncertavo Vilniuje, o 1876-ųjų rudenį – Šauliuose, Žemdirbių parodoje.

Be koncertinės veiklos, po Stanislovo Moniuškos mirties (1872) našlės prašymu Karlovičius ėmėsi tvarkyti Varšuvos laikotarpio kompozitoriaus palikimą (1858–1872). Šio varginančio darbo rezultatas buvo 7-ojo Naminio giesmyno (Śpiewnik domowy) išleidimas (1874). Jį sudarė dvidešimt keturios dainos, iš jų aštuoniolika – niekada nespausdintos. Tuomet bemaž stebuklingai pavyko išsaugoti kompozitoriaus laiškus žmonai, kuriuos ji ketino sudeginti Žr. Stanisław Moniuszko, Listy zebrane, s. 22–24. Buvo išleisti 794 laiškai, rašyti 1826–1872 metais, 88 proc. jų – iš Varšuvos Muzikų draugijos rinkinių, tarp jų – ir Karlovičiaus daryti nuorašai. .

Nuo 1876 metų pavasario Karlovičius keletą mėnesių praleido Amerikoje. Be kita ko, dalyvavo Filadelfijos parodoje, kur pristatė savo novatorišką darbą Project of a new way of writing musical notes Darbas išleistas 1876 metais anglų kalba ir išverstas į prancūzų (1878), lenkų ir vokiečių (1892) kalbas. .

Aistra mokslui paskatino Karlovičių iš naujo pradėti studijas. Būdamas keturiasdešimt šešerių, jis išvažiavo į Heidelbergą studijuoti kalbotyrą ir etnografiją (1882–1885) Kitos priežastys, dėl kurių Karlovičius nusprendė pakeisti gyvenimo vietą, buvo motinos (1880), o vėliau ir dvylikametės dukters Stanislavos mirtys (1881). Prieš išvykdamas į Vokietiją jis pardavė Padzitvos ir Bratomiežo dvarus. . Paskui jį atvyko ir žmona su trimis vaikais. 1883 metų pradžioje Karlovičiui suintensyvėjo reumatizmo priepuoliai Žr. LMVB, Rankraščių skyrius, f. 7-53c. , dėl kurių jis koncertavo vis rečiau, o maždaug po dešimties metų galutinai atsisakė griežti violončele. Šiuo laikotarpiu Karlovičius siuntė į lenkų spaudą pranešimus apie muzikinį Vokietijos gyvenimą (Heidelberge, Frankfurte, Kelne ir kt.) Žr. Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), s. 300, 312–314. . 1885 metais Varšuvos laikraštyje Echo Muzyczne jis paskelbė prisiminimus apie kompozitorių Stanislavą Moniušką Žr. Jan Karłowicz, „Rys żywota i twórczości Stanisława Moniuszki”, 1885. . Taip pat iš čia, iš Heidelbergo, pasiuntė dovaną Poznanės Mokslo bičiulių bibliotekai – Moniuškos dviejų veiksmų operos Halka versijos, pastatytos 1848 metais Vilniuje, gaidų partitūrą. Šį autografą apie 1860-uosius kompozitorius padovanojo bičiuliui Achilėjui Bonaldžiui, Jontko partijos atlikėjui, o į Karlovičiaus rankas jis pateko 1873-aisiais.

1887 metais Karlovičius su šeima visam laikui persikėlė į Varšuvą. Nuo 1888-ųjų aktyviai įsijungė į Varšuvos vokalinės draugijos „Lutnia“ (įsikūrusios prieš metus) veiklą, dainavo tenorų grupėje, septynerius metus buvo jos vicepirmininkas. Šiuo metu pradėjo rinkti liaudies dainas ir melodijas, užrašinėjo jas įvairiuose regionuose – Polesėje, Silezijoje, Baltarusijoje. Kai kurias iš tų dainų harmonizavo, pritaikydamas vyrų chorui.

1891–1895 metais Karlovičius buvo Varšuvos Muzikų draugijos vicepirmininkas. Draugijos pavyzdys – Vienos Muzikos bičiulių draugija, kuri rūpinosi konservatorija su operos ir dramos mokyklomis bei didelių koncertų su choru ir orkestru organizavimu. Karlovičiaus iniciatyva 1891 metais Varšuvos Muzikų draugijoje buvo įsteigta Stanislavo Moniuškos sekcija (ketverius metus buvo jos pirmininkas), o 1899-aisiais – Fryderyko Chopino sekcija. Moniuškos sekcija rūpinosi kompozitoriaus palikimu (kūrinių biblioteka, laiškų rankraščiais bei išleistais ir neišleistais kūriniais, partitūromis), jo kūrybos populiarinimu šalyje ir užsienyje, leidyba, medžiagos kaupimu kompozitoriaus muziejui iš privačių rinkinių. Karlovičiaus dėka muziejuje atsirado asmeniniai Moniuškos baldai (pavyzdžiui, sofa) ir daiktai (knygos, portretai, antspaudas su herbu). Kompozicijų rankraščių buvo ieškoma ne tik Lenkijoje (daugiausiai jų turėjo Krokuvos Muzikos draugija), bet ir įvairiuose Europos miestuose. Pavyzdžiui, Jaunuolių giesmės iš Sonetų ciklo (Pieśń młodzieńców z cyklu Sonetów) rankraštis buvo rastas Strasburge Žr. LVIA, ap. 10, b. 112, l. 158. . Varšuvos Muzikų draugijos Moniuškos sekcijos parengtos pirmosios publikacijos pasirodė 1897 metais, kompozitoriaus mirties 25-ųjų metinių proga.

1901 m. gruodžio 7 d. Karlovičius Muzikos draugijai perdavė visų turimų Moniuškos laiškų (gautų iš našlės, o taip pat iš privačių kolekcijų) nuorašus, kuriuos savo ranka perrašė duktė Vanda Karlovič-Vasilevska. Kai kurių laiškų originalai pražuvo, tad jie yra žinomi tik iš šių nuorašų ir Karlovičiaus komentarų. Komentarai (susiję su datomis, miestų pavadinimais ir pan.) buvo aktualūs iki pat 1969-ųjų, kai juos pataisė Witoldas Rudzinskis Žr. Stanisław Moniuszko, Listy zebrane, 1969. .

Gyvendamas Varšuvoje, Vilnių ir Lietuvą Karlovičius aplankydavo tik retkarčiais, bet palaikydavo ryšius su čia gyvenančiais literatais, menininkais, mokslininkais. Iki 1894 metų, kada Vyšniavo dvaras buvo parduotas, jame dažnai lankydavosi tik sūnus Mečislavas. 1893 metais Karlovičius dėl ligos galutinai atsisakė griežti violončele. Rašė pažįstamiems, kad gali visam laikui baigti grojimą, nes turi vertą įpėdinį – sūnų Mečislavą, Stanislavo Barcevičiaus ir Zygmunto Noskovskio mokinį Žr. LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 151-205. 1893 metais Mečislavas Karlovičius gavo brandos atestatą, o pirmasis viešas jo koncertas įvyko metais anksčiau Zakopanėje (rugpjūčio 24 d.); pirmąsias muzikines kompozicijas jis sukūrė 1891-aisiais. Tragiškai mirė 1909 metais, palaidotas Zakopanėje. . Janas Karlovičius labai domėjosi sūnaus kompozicijomis, dalyvavo jo koncertuose Berlyne 1897, 1898 metais ir 1903 metų kovą, likus trims mėnesiams iki mirties Žr. Agata Wągiel, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, s. 99. . Tėvą ir sūnų jungė ne tik muzika, bet ir meilė kalnams – 1895 metais jie abudu buvo įstoję į Tatrų draugiją.

Janas Karlovičius mirė Varšuvoje 1903 m. birželio 14 d., būdamas 67 metų. 1909-aisiais našlė perdavė vyro palikimą lenkų Mokslo bičiulių draugijai Vilniuje (Towarzystwo Przyjaciół Nauk). Iš ten Karlovičiaus rankraščiai ir laiškai pateko į archyvą, o knygos (virš trijų tūkstančių) iš privačios kolekcijos – į Vrublevskių biblioteką.

Apibendrindamas Karlovičiaus nuopelnus muzikos srityje, Varšuvos kritikas Feliksas Starczewskis teigė, kad šis jo veiklos laukas buvo nepaprastai platus. Jis apėmė vokalinių kūrinių komponavimą (solo ar partijas vyrų chorui), perrašų ir vertimų rengimą, muzikos straipsnių ir studijų rašymą, pranešimus spaudai apie muzikinius renginius, poleminius straipsnius Žr. Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), s. 303. . Archyvinė medžiaga patvirtina šias išvadas. Tačiau Lietuvos muzikologams ir muzikinio gyvenimo istorikams itin svarbi Karlovičiaus koncertinė veikla septintame ir aštuntame dešimtmečiais, kai jis dalyvavo beveik visuose reikšmingiausiuose Vilniaus ir Vilnijos koncertuose, garsino Lietuvos vardą Varšuvoje, Heidelberge, Briuselyje. Ši jo veikla dar laukia gilesnių tyrinėjimų. Taip pat verta paminėti ypatingus Karlovičiaus nuopelnus saugant didžiausio XIX amžiaus Vilniaus kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos palikimą. Galima tik apgailestauti, kad tas palikimas, didžiąją dalimi atvežtas iš Vilniaus, visam laikui pasiliko Varšuvoje ir yra žinomas tik siauram specialistų ratui.

Literatūriniai interesai, kontaktai su lietuvių ir lenkų rašytojais

Viename iš laiškų, rašytų tėvui 1855 metais, Janas Karlovičius, Maskvos universiteto studentas, rašė: „Skaitau Homerą ir Schillerį originalo kalba, Bibliją – angliškai, lenkiškai Lelevelį arba Libeltą, arba desertui – Mickevičių ir Malčevskį“ Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 102, l. 132–133. . Šalia mokslinės ir muzikinės veiklos Karlovičius daug skaitė, pradėjo kaupti grožinės ir mokslinės literatūros knygas įvairiomis kalbomis. Tėvas ragino jį pačiam imtis plunksnos, rašyti korespondencijas Varšuvos spaudai, net sugalvojo slapyvardį – Literatas be apatinių (Literat bez gatek). Tačiau tuo metu Karlovičius to dar nesiryžo daryti. Jis išpildė tėvo svajonę 1873 metais, jau po studijų Paryžiuje, Briuselyje ir Berlyne. Iš Vyšniavo, kuriame gyveno su šeima, ėmė siųsti korespondencijas į Varšuvą ir skelbė jas Biblioteka Warszawska skiltyse. 1878 m. sausį Biblioteka Warszawska inicijavo „šių laikų piliečio gyvenimą“ vaizduojančios apysakos konkursą. Karlovičius, galvodamas apie konkursą, parašė kūrinį Suvažiavimas Kochanove, didaktinė apysaka. III dalis: Ateitis (Zjazd w Kochanowie, powieść dydaktyczna. Część III: Przyszłość), kurio fragmentus patalpino Varšuvos laikraštyje Prawda (visas jis publikuotas nebuvo). Šiame laikraštyje Karlovičius spausdindavo straipsnius antropologijos, etnologijos, lingvistikos, muzikos temomis. Apybraižas, kelionės po Vokietiją ir Čekiją įspūdžius bei literatūrinius ir kritinius straipsnius skelbė leidiniuose Bluszcz (1877), Ateneum (1878–1879), Wiek (1879–1880), Prawda (1881–1887), Kurier Codzienny, Głos (1897), Tygodnik Ilustrowany. Kitas svarbus bendradarbiavimo su Varšuvos spauda etapas – geografinio-etnografinio mėnraščio Wisła redagavimas (1888–1899).

Janas Karlovičius maždaug nuo 1859 metų pradėjo rašyti eilėraščius ir versti Heinricho Heine’s poeziją Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 46, l. 1–70. . Daugiausiai išliko jo kūrinių (satyrinių ir meilės eilėraščių), parašytų septinto dešimtmečio pradžioje, kai po vieno semestro studijų Berlyne jis apsigyveno Bratomieže Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 46, l. 1–70. . Būtent tada Karlovičius susipažino su būsimąja žmona Irena Sulistrovska. Vilniaus archyviniuose rinkiniuose saugomi jai dedikuotų meilės eilėraščių rankraščiai ir rankraštiniai „Telegrafo pranešimai“ (Depesze telegraficzne), kurie atspindi Vilniaus muzikinio gyvenimo įvykius Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 46, l. 3–7, 36. Rankraščiuose yra anotacija, kad šie Karlovičiaus kūriniai buvo spausdinti 1865 metais laikraštyje Gazeta Wileńska, bet neaišku, ar toks laikraštis tuomet ėjo; jo nėra sąraše, kurį parengė Jadvyga Kazlauskaitė (žr. Jadvyga Kazlauskaitė, Vilniaus periodiniai leidiniai 1760–1918: bibliografinė rodyklė, p. 100). Galimas daiktas, kad Karlovičius savo lėšomis išleido keletą šio laikraščio numerių. .

Svarbi Jano Karlovičiaus mokslinių interesų sritis – lietuvių literatūra, kultūra, folkloras. Varšuvoje ir Krokuvoje, kur buvo leidžiami enciklopediniai leidiniai, Karlovičius vertintas kaip vienas geriausiai Lietuvos istoriją ir kultūrą išmanančių mokslininkų. Aštunto dešimtmečio pradžioje jis susidomėjo kalbotyra ir etnografija, taip pat lietuvių kalba, tautosaka. Rinkti tautosaką jam padėjo šeimos nariai (svainis, tapytojas Alfredas Riomeris ir pusseserės sūnus Boleslavas Šliageris), pažįstami iš visos Lietuvos (aktyviausias buvo Mečislovas Davainis-Silvestraitis). 1875 metais Krokuvoje Karlovičius išleido veikalą Apie lietuvių kalbą (O języku litewskim), kuris lingvistų, pavyzdžiui, profesoriaus Jano Baudouino de Courtenay, buvo gerai vertinamas. Archyvinė medžiaga rodo, kad 1868–1872 metais Karlovičius mėgino į lenkų kalbą versti Kristijono Donelaičio Metus (1818). Rankraštyje liko 40 lapų poemos fragmentų vertimo: Uciechy wiosny („Pavasario linksmybės“, menine prasme geriausias ir plačiausias, apimantis 660 eilučių), Dary jesieni („Rudens gėrybės“) ir Troski zimowe („Žiemos rūpesčiai“) Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 190. . Pradinį Metų fragmentą su incipitu Już słoneczko znów się wzbijając zbudziło świat… vertimo autorius įdėjo į savo apybraižą O języku litewskim. Lituanistų nuomone, Karlovičiui buvo žinomi Liudviko Rėzos, Augusto Šleicherio ir Ferdinando Neselmano Donelaičio Metų vertimai į vokiečių kalbą, kurių pastabomis jis vadovavosi Žr. Albinas Jovaišas, „K. Donelaičio kūrybos vertimai į kitas kalbas“, 1965; Vladas Žukas, „Keletas K. Donelaitį liečiančių rankraščių“, 1965. . 1895 metais Karlovičius parengė tekstą apie Donelaitį leidiniui Wielka Encyklopedia Powszechna Ilustrowana Žr. Jan Karłowicz, „Donalitius Krystyn”, 1895. .

Janas Karlovičius savo lituanikos rinkiniuose turėjo ranka rašyto ir iliustruoto laikraštėlio „Kalvis melagis“ du 1876 m. sausio mėnesio numerius Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 189. , taip pat keletą rankraštinių Valerijono Ažukalnio-Zagurskio (1816–1874) ir kunigo Silvestro Gimžausko (1845–1897) kūrinių. Apie Ažukalnį-Zagurskį žinoma, kad jis buvo poetas ir vertėjas, o 1840–1856 metais dirbo Vilniaus Teofilio Glücksbergo spaustuvėje. Jo mėgstamas lenkų poetas ir bičiulis buvo Vladislavas Syrokomlė (Władysław Syrokomla, Ludwik Kondratowicz, 1823–1862), kurio kūrybą aukštai vertino pats Janas Karlovičius ir jo tėvas, vadinęs poetą „Lietuvos bardu“ LLMA, f. 96, ap. 1, b. 307, l. 1–2; b. 68, l. 1–2. . Karlovičiaus rinkiniuose atsidūrė ne tik Ažukalnio-Zagurskio eilėraščių rankraščiai („Draugiej su Wewersiu oraz Draugiej su Laksztingiely“), bet ir jo Adomo Mickevičiaus baladės Świtezianka („Svitezietė“) vertimas, pavadinimu „Ižguldimas“ Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 197. .

Įdomu, kad pirmasis rašytojas, su kuriuo Janas Karlovičius užmezgė susirašinėjimą, buvo Antanas Baranauskas (1835–1902) – garsus lietuvių poetas, matematikas ir kunigas, nuo 1867 metų Kauno dvasinėje seminarijoje dėstęs moralinę teologiją, homiletiką ir liturgiką. Kunigo ir poeto laiškai Karlovičiui saugomi Lvovo Mokslų akademijos bibliotekos rinkiniuose, jie buvo publikuoti (originalai ir vertimai į lietuvių kalbą) Žr. Antanas Baranauskas, Raštai, p. 208–213. . Iš korespondencijos aiškėja, kad Karlovičius 1877 metais kreipėsi į Baranauską prašydamas pagalbos redaguojant lietuvių liaudies dainų rinkinį. Baranauskas padarė tekste pataisų, tačiau prisipažino pernelyg gerai neišmanąs Augustavo tarmės, kuria buvo užrašytos dainos. Iš Baranausko laiško prierašo matyti, kad jis pažinojo Jano Karlovičiaus žmoną Ireną, taip pat ir Mariją Molochoviec, jo giminaitę iš motinos pusės (padėkojo abiems ponioms už linkėjimus ir atminimą). Kiti lietuvių poeto laiškai Karlovičiui rašyti 1881 metais. Vasario 8 (20) d. laiške Baranauskas informavo Karlovičių apie tai, kad jo alumnai Kauno dvasinėje seminarijoje atsigabenę iš Kazanės ten profesoriaus Jano Baudouino de Courtenay pastangomis išleisto Antano Juškos rinkinio Lietuviškos dainos egzempliorių (t. 1–3, 1880–1882). Jie turėjo leidimui daug pastabų – atrado rašybos, akcentologijos klaidų, priekaištavo, kad dainos nesuklasifikuotos. Antroji šio laiško dalis skirta įvertinti Karlovičiaus Baranauskui atsiųstą nežinomo autoriaus eilėraštį, parašytą Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) kūrybinės veiklos 50-mečio proga. Jubiliejinės iškilmės įvyko Krokuvoje, 1879 m. spalio pradžioje. Karlovičius dalyvavo šiame svarbiame renginyje, įteikė jubiliatui rinktinę Upominek (Atminimas), išleistą Vilniuje. Karlovičiaus prašymu Baranauskas atliko filologinę teksto analizę, tačiau autorystės mįslės neišnarpliojo Inesos Szulskos nuomone, tai galėjo būti Andrius Jonas Vištelis (Višteliauskas, 1837–1912), lietuvių poetas, vertėjas ir publicistas, kurį su Kraševskiu siejo ilgametė draugystė (žr. Inesa Szulska, Litwa Józefa Ignacego Kraszewskiego, s. 81–82). . Jis atsekė, kad autorius gali būti kilęs iš Trakų ar Kauno apskričių arba iš Užnemunės ir yra susipažinęs su vokiečių darbais apie lietuvių kalbą. Baranauskas pažodžiui išvertė šį eilėraštį į lenkų kalbą su incipitu:

Hosanna! Pieśń uwielbienia Bogu Ojcu na wysokości!
Ojczyźnie chwała na niskości!
Radujcie się Litwini, Polacy, kto jeno żyje,
Że nam wydali (Bóg i Ojczyzna) miłego męża Kraszewskiego […]. Antanas Baranauskas, Raštai, p. 212; Irena Fedorovič, „Korespondencja Jana Karłowicza z polskimi i litewskimi literatami oraz działaczami kulturalnymi”, s. 207.

Spustelėjus išskleisti...

Kitame, jau po dienos rašytame laiške (1881 m. vasario 9 (21) d.), Baranauskas pateikė naują, patobulintą vertimo variantą ir patvirtino, kad visiškai palaiko autoriaus susižavėjimą poetine Kraševskio trilogija Anafielas (1840–1845).

1887 metais persikėlęs į Varšuvą Janas Karlovičius kartu su žmona priiminėdavo svečius, jų namai iš pradžių Chmielna gatvėje, o vėliau – Jasna gatvėje nr.10 buvo praminti „Varšuvos inteligentijos salonu“ (taip juos apibūdino rašytoja Juzefa Sawicka, slapyvardžiu Ostoja, 1859–1920). Be Sawickos, pas Karlovičius svečiuodavosi kiti įžymūs rašytojai, pavyzdžiui, Aleksandras Świętochowskis (1849–1938), Henrykas Sienkiewiczius (1846–1916). Su Świętochowskiu Karlovičius buvo susibičiuliavęs nuo bendradarbiavimo Varšuvos leidinyje Prawda laikų. 1887 metais profesoriaus iniciatyva, aktyviai dalyvaujant Świętochowskiui, buvo suorganizuota konspiracinė publicistų grupė, pavadinta Literatų draugija. Ši organizacija, be kita ko, rengė informacines brošiūras apie politinę padėtį Lenkijos karalystėje, korespondenciją, susijusią su gyvenimu rusų okupacijoje. 1895 m. gruodžio 29 d. Varšuvoje įvyko Świętochowskio literatūrinės veiklos 25-mečio minėjimas. Karlovičius buvo vienas šio renginio organizatorių, pasakė kalbą, kurioje jubiliatui išreiškė „pagarbą, dėkingumą ir pripažinimą“ Maria Brykalska, Aleksander Świętochowski: biografia, s. 456. . Taip pat jis prisidėjo leidžiant jubiliejinę knygą su dedikacija Aleksandrui Świętochowskiui – lenkų rašytojai.

Nėra žinoma, kada Karlovičius asmeniškai susipažino su Henryku Sienkiewicziumi, Trilogijos autoriumi. Garantuotai pasižinojo bendradarbiaudami Wisłoje, kur Sienkiewiczius publikavo kai kuriuos savo kūrinius (pavyzdžiui, 1890 metais – Sabałowa bajka, Sabalo pasaka). Iš archyvinės medžiagos aiškėja, kad apie 1900-uosius Sienkiewiczius pradėjo domėtis savo giminės istorija, norėjo sužinoti šeimos herbo Łabędź („Gulbė“) kilmę. Tokių žinių jam suteikė Karlovičius ir heraldikas Adamas Bonieckis. 1900 metais Karlovičius buvo įsitraukęs į literatūrinės Sienkiewicziaus veiklos 25-mečio minėjimo komitetą Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 77. . Minėjimai surengti keliuose didžiausiuose miestuose (Krokuvoje, Poznanėje, Lvove). Iškilmės Varšuvoje vyko gruodžio 22 dieną, Karlovičius prie jų aktyviai prisidėjo. Jis pareiškė jubiliatui pagarbą ir įteikė dovanas sykiu su delegacija iš Lietuvos; pastarajai vadovavo archeologas Vandalinas Šukevičius iš Nočios (1852–1919).

Karlovičius susirašinėjo su daugeliu Varšuvos rašytojų. Tarp jų buvo poetė ir novelistė Marija Konopnicka (1842–1910). Kada užsimezgė jų pažintis, nėra žinoma. Galima spėti, kad tai atsitiko po skandalo, kurį 1880 metais Vilniuje (datuotas 1881) sukėlė jos antiklerikalinio kūrinio Z przeszłości. Fragmenty dramatyczne (Iš praeities. Dramatiški fragmentai) pasirodymas. Tuomet Karlovičius parašė pagiriamąją recenziją, kuri, nors ir neišspausdinta, buvo labai svarbi kritikos palaužtai autorei Žr. Alina Brodzka, Maria Konopnicka, s. 19. .

Vilniaus archyviniuose rinkiniuose yra Konopnickos laiškų iš to meto, kai ji lankėsi užsienyje. 1893-aisiais, kelionės po Italiją metu, Konopnicka padėjo Karlovičiui surasti vertėją į italų kalbą Adomo Mickevičiaus Krymo sonetų leidimui lenkų-vokiečių-italų kalbomis (su Moniuškos muzika). Konopnickos laiškai atskleidžia, jog Karlovičius pagelbėjo jai renkant medžiagą apie nykštukus, ši medžiaga buvo panaudota itin populiarioje jos apysakoje vaikams O krasnoludkach i sierotce Marysi (Apie nykštukus ir našlaitėlę Marysią, 1896). Taip pat žinoma, kad Karlovičius parašė muziką kai kuriems poetės eilėraščiams. Beje, 1902 metais sykiu su Orzeszkowa, Sienkiewicziumi ir Świętochowskiu jis priklausė Konopnickos literatūrinės veiklos 25-mečio jubiliejaus komitetui. Jubiliejiniai minėjimai vyko Krokuvoje ir Lvove. Visi krašto periodiniai leidiniai skyrė dėmesio šiai sukakčiai. Pagiriamąjį straipsnį apie Konopnicką parašė ir Karlovičius, už tai ji autoriui padėkojo gražiu tokio turinio atviruku iš Firenzos:

O kaip puikiai Ponas apie mane parašė. Labai nudžiugau ir labai Ponui dėkoju. Nuoširdžiai atsidavusi – Marija Konopnicka. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 104, l. 268.

Spustelėjus išskleisti...

Janas Karlovičius susirašinėjo ir su baltarusių folkloro tyrinėtoja, Vilniaus švietimo veikėja, rašytoja Ema Jelenska-Dmochowska (1864–1919) Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 94. , su lietuvių ir latvių folkloro tyrinėtoja, rašytoja, vertėja Stefanija Ulanowska (1836–?) Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 112. bei tuo metu pradedančiuoju rašytoju modernistu Stefanu Žeromskiu (1864–1925) Žr. LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 113. . Beveik dvidešimt metų, net iki 1896-ųjų, tęsėsi Karlovičiaus susirašinėjimas su Gardine gyvenusia Eliza Orzeszkowa (1841–1910), slapyvardžiu Gabriela Litwinka (Gabrielė Lietuvė); dalis tų laiškų buvo paskelbta Žr. Eliza Orzeszkowa, Listy do literatów i ludzi nauki, s. 7–114; Listy zebrane, s. 7–120. . Iš jų matyti, kad Orzeszkowa užmezgė šį susirašinėjimą norėdama pasidalyti su Karlovičiumi ambicingais leidybiniais sumanymais, kuriuos iš dalies jai ir pavyko įgyvendinti – leidybinis knygynas Orzeszkowa i spółka („Ožeškienė ir kompanija“) Vilniuje sėkmingai veikė pustrečių metų (1879–1882). Karlovičiaus asmenyje rašytoja iš karto pajuto brolišką sielą, žemietį. Jau pirmame (1879 m. spalio mėn.) laiške rašė:

Lietuvis būdamas ir Lietuvoje pastoviai gyvendamas, geriau negu kas nors kitas, Ponas, žinai sąlygas ir mūsų poreikius. Eliza Orzeszkowa, Listy zebrane, s. 8.

Spustelėjus išskleisti...

Užtat jį ir ragino bendradarbiauti, prašė pagalbos platinant knygyno leidinių prospektus.