Straipsnis Seksualinę prievartą patyrusių vaikų psichologinio saugumo užtikrinimas baudžiamojo proceso metu

Santrauka. Seksualinio pobūdžio nusikaltimai vaikams nėra naujas reiškinys, tik ilgą laiką tai buvo uždrausta tema. Pastaruoju metu vis dažniau apie tai prabylant ir šviečiant tėvus bei specialistus, po truputį keičiantis visuomenės nuostatoms, išaugo įtariamų nuo seksualinės prievartos nukentėjusių vaikų skaičius. Teisėsaugos institucijoms pranešama gal tik apie dešimtadalį seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų. Vien tik Lietuvoje, oficialiais duomenimis, per 2004 m. seksualinę prievartą patyrė 210 vaikų: išžaginta (BK 149 str.) 113 vaikų, seksualinį prievartavimą patyrė (BK 150 str.) 47 vaikai, 50 atvejų buvo tvirkinami mažamečiai (BK 153 str.); (per 2004 m. fizinį smurtą patyrė 1417, psichologinę prievartą – 157, nepriežiūrą – 21 vaikas) Forma F 50 N – Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Duomenys apie nukentėjusius nepilnamečius 2004 m. . Seksualinę prievartą prieš vaikus ypač sunku tirti, nes neretai pagrindiniu informacijos šaltiniu tampa nukentėjusio vaiko parodymai. Vaikas, patyręs seksualinės prievartos traumą, įtraukiamas į baudžiamąjį procesą ir neretai patiria pakartotinę traumą. Šiuo straipsniu siekiama 1) apibrėžti pagrindinius ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso veiksnius, kurie gali pakartotinai traumuoti vaiką, 2) apibūdinti seksualinės prievartos ir antrinės traumos sukeliamas pasekmes nukentėjusiam vaikui bei 3) aptarti antrinio traumatizmo mažinimo galimybes ir būdus, kuriais šiandieninėje teisinėje sistemoje būtų galima užtikrinti nuo seksualinės prievartos nukentėjusio vaiko psichologinį saugumą.

Pagrindiniai žodžiai: seksualinė prievarta, nukentėjęs vaikas, antrinė trauma, psichologinis saugumas, baudžiamasis procesas.

Įvadas

Nepilnamečių liudijimas ikiteisminiame ir teisminiame procese iki šiol kelia nemažai sunkumų: vaikai nėra tinkamai apsaugoti ir gali būti pakartotinai ar papildomai traumuojami baudžiamojo proceso metu; trūksta kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų efektyviai, netraumuodami vaiko jį apklausti. Dėl šių priežasčių nukenčia parodymų tikslumas bei sėkminga bylos eiga.

1. Vaikas – baudžiamojo proceso dalyvis: pagrindiniai traumuojantys veiksniai

Nukentėjusio nepilnamečio dalyvavimas atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisminiame procese neretai yra dar vienas vaiką traumuojantis įvykis, paliekantis gilius pėdsakus vaiko tolesnėje psichologinėje raidoje. Mūsų teisinė sistema orientuota į suaugusius žmonės, ir, net drįstume teigti, daugiau į įtariamųjų ir nusikaltėlių, o ne nukentėjusiųjų, ir ypač vaikų, poreikių bei teisių užtikrinimą baudžiamojo proceso metu. Vaikai nėra maži suaugusieji, duodantys parodymus teisiniame procese. Jie yra besivystančios asmenybės, turinčios specifinių raidos ir emocinių poreikių, jų suvokimas bei kognityviniai gebėjimai dar nėra išsivystę. Dabartinės teisinės sistemos procedūros neužtikrina nukentėjusio vaiko psichologinio saugumo baudžiamojo proceso metu, neatitinka vaiko emocinių ir vystymosi poreikių, neretai sukelia papildomą stresą ir įtampą, vaikas negali duoti išsamių ir tikslių parodymų, todėl stringa nusikaltimo tyrimas Žr. Desmond K. Runyan, Mark D. Everson, Gail A. Edelsohn, Wanda M. Hunter, Martha L. Coulter, “Impact of Legal Intervention on Sexually Abused Children,” 1988. .

Baudžiamojo proceso metu vaikas gali susidurti su daugeliu traumuojančių veiksnių. 2004 m. atliekant apklausą Žr. Specialistų apklausa Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Lietuvos psichologų sąjunga: mokomieji seminarai vaikų seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo tema, p. 1–17. įvairių sričių specialistams buvo pateiktas klausimas, ką, jų nuomone, reikėtų keisti Baudžiamojo proceso kodekse, kad būtų greičiau ištirta byla ir užtikrinta pagalba nuo seksualinės prievartos nukentėjusiam vaikui. Dauguma respondentų nurodė, jog būtina tobulinti vaiko apklausą („Labiau apsaugoti vaiką nuo pakartotinių apklausų“, „Reikia gerinti apklausų kokybę“, „Vaikas turėtų būti apklausiamas tik vieną kartą ir ne raštu, o bendraujant su specialistu, pokalbis fiksuojamas kamera ir įrašas panaudojamas teisme“, „Apklausoje turi dalyvauti kuo mažiau žmonių“. Dalis respondentų pažymėjo, jog, kalbant apie apklausos sistemos tobulinimą, būtina: „Labiau pasitikėti vaiku liudininku“, „Vaiko parodymais turi būti neabejojama“). Beveik kas penktas respondentas nurodė, jog reikia griežtinti bausmes nusikaltėliams ir sutrumpinti tyrimo procesą, siekiant kuo mažiau papildomai traumuoti nukentėjusį vaiką. Kai kurie specialistai labai abstrakčiai nurodė, jog reikia tobulinti, t. y. konkretinti, įstatymus (pvz., griežčiau apibrėžti seksualinės prievartos terminą), kad būtų daugiau įstatymų, kurie „galiotų prevenciniame etape“ ir vėliau užtikrintų visokeriopą vaiko saugumą, ir kad įstatymai būtų „palankesni vaikų interesams ginti“.

Daugumos nukentėjusių vaikų ir jų artimųjų gyvenimas, kai seksualinė prievarta atskleidžiama, ne pagerėja, bet, priešingai, pablogėja. Aukos vėl turi išgyventi patirtą prievartą daugkartinių apklausų metu, atliekant medicinos apžiūrą, dalyvaudamos akistatoje su prievartautoju, duodamos parodymus teisme. Dažniausiai sunkiausias intervencijos aspektas yra nežinojimas, kas bus toliau, ir negalėjimas išreikšti savo nuomonės bei paveikti įvykių ir sprendimų Žr. Kathleen Coulborn Faller, Child Sexual Abuse: Intervention and Treatment, pp. 18–21. .

Apibendrinus užsienio šalių tyrimų duomenis ir remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų analize bei asmenine praktika dirbant su patyrusiais seksualinę prievartą vaikais, galima išskirti pagrindinius veiksnius, potencialiai sukeliančius antrinę traumą baudžiamojo proceso metu.

Daugkartinės apklausos. Vaikai yra apklausiami siekiant nustatyti faktines bylos aplinkybes ir vaikui padarytą nusikalstamą veiką, kad būtų įvykdytas baudžiamasis teisingumas. Seksualinės prievartos prieš vaikus bylų procese dalyvauja kelių skirtingų sričių specialistai, ir kiekvienas iš jų turi savo tikslus, ką reikia sužinoti iš vaiko. Kartais vaiką apklausia 5–10 kartų, nors Baudžiamojo proceso kodekso 186 str. 2 d. numatyta, kad „jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 2002. . Užsienio šalių tyrimais įrodyta, jog daugkartinės apklausos, kai apklausia skirtingi žmonės, yra susijusios su antriniu vaikų traumavimu Žr. Roe Bubar, Interviewing Native Children in Child Sexual Abuse Cases, 2000. . Goodman su kolegomis Žr. Karen J. Saywitz, Gail S. Goodman, “Interviewing Children in and out of Court: Current Research and Practice Implications,” 1996. nustatė, jog vaikai, kurie davė parodymus daugiau nei vieną kartą, patyrė daugiau neigiamų emocijų, palyginti su tais, kurie liudijo vieną kartą ar iš viso neliudijo. Nustatyta, jog dėl besikartojančių vaikų, ypač jaunesnių, apklausų gali atsirasti prieštaravimų ir neatitikimų vaiko parodymuose. Blogai organizuotas tyrimas, kai nuolat kartojamos apklausos, gali tik sustiprinti vaiko kaltės ir gėdos jausmus Žr. Paula Kienberger Jaudes, Mary W. Martone, “Interdisciplinary Evaluations of Alleged Sexual Abuse Cases,” 1992. .

Ilgas tyrimo procesas. Baudžiamasis procesas bylose dėl seksualinės prievartos panaudojimo trunka metus, dvejus ar net dar ilgiau. Ilgai trunkantis ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas sukelia dvi pagrindines problemas: 1) vaikas, jo suvokimas bei kognityviniai gebėjimai vystosi. Jau po pusės metų patirtus įvykius vaikas gali visai kitaip suvokti, ne viską atsiminti ir duoti kitokius parodymus, nei buvo užfiksuoti iškart po įvykio, todėl gali kilti procesinių nesklandumų; 2) kol nesibaigė baudžiamasis procesas, vaikas jaučia nuolatinę įtampą, išgyvena nežinomybę, dalyvaudamas teisinėse procedūrose patiria antrinę traumą, negali grįžti į ankstesnį įprastą gyvenimą. Kai kurios baudžiamojo proceso procedūros nukentėjusiam vaikui gali tapti gydomaisiais veiksniais (pvz., pripažinimas, kad seksualinę prievartą iš tikrųjų patyrė), nors faktiškai įveikti patirtos seksualinės prievartos pasekmes ir pasveikti įmanoma tik pasibaigus baudžiamajam procesui.

Akistata su prievartautoju. Daugumai vaikų nusikaltėlio matymas yra sunkiausias etapas duodant parodymus. Tiek dalyvaujant akistatoje, tiek ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo posėdžiuose matomas prievartautojas verčia prisiminti patirtą prievartą ir ją išgyventi iš naujo. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 274 str., nepilnamečiui nukentėjusiajam duodant parodymus ir esant pagrindui manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas kliudys nukentėjusiajam duoti teisingus parodymus, kaltinamasis gali būti išvedamas iš teismo salės Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 2002. . Ši nuostata iš tiesų padeda apsaugoti vaiką nuo pakartotinio traumavimo ir padidina jo saugumą bei galėjimą liudyti. Tačiau ši nuostata galioja tik bylą nagrinėjant teisme, o ikiteisminio tyrimo metu vaikas neretai yra priverstas matyti prievartautoją ir net atsakinėti į jo pateikiamus klausimus.

Tinkamo atstovavimo vaikui baudžiamojo proceso metu neužtikrinimas (nėra skiriama nemokama valstybinė teisinė pagalba). Vyrauja nuomonė, kad nukentėjusiam vaikui nereikia advokato, kuris jam atstovautų, nes su vaiku baudžiamojo proceso metu yra atstovas pagal įstatymą ir prokuroras, kuris yra valstybės kaltintojas ir netiesiogiai atstovauja nukentėjusiojo interesams. Bet iš tikrųjų prokuroro pirminis uždavinys yra padėti teismui vykdyti teisingumą. Nepilnametis nukentėjusysis neįstengtų savarankiškai įgyvendinti savo teisių visa apimtimi, todėl turi teisę į atstovą. Baudžiamojo proceso kodekso 54 str. nurodyta, kad atstovas pagal įstatymą turi padėti atstovaujamajam asmeniui (seksualinę prievartą patyrusiam vaikui) pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 2002. . Nukentėjusiojo vaiko atstovai pagal įstatymą dažniausiai yra vaiko tėvai, tuo metu patys išgyvenantys krizę. Be to, dauguma tėvų neturi teisinio išsilavinimo ir nežino ne tik jų atstovaujamų asmenų – savo vaikų, bet ir savo pačių teisių. Nuo seksualinės prievartos nukentėjusio vaiko interesams atstovauti būtina skirti valstybės mokamą gynėją (advokatą). Gal dauguma seksualinės prievartos prieš vaikus bylų būtų sklandžiau sprendžiamos, jei būtų ne tik užtikrintos įstatymiškai, bet ir padedamos įgyvendinti nukentėjusių vaikų teisės, tokios kaip: pareikšti nušalinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ar specialistui (LR BPK 57 str. 2d.) arba apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį arba nutartį (LR BPK 62 str.); prašyti taikyti (proceso dalyvio) anonimiškumą (LR BPK 198 str.), kai siekiama apsaugoti privatų nukentėjusiojo gyvenimą (dauguma seksualinę prievartą patyrusių vaikų jaučiasi nesaugiai, kai jų asmeniniai duomenys, gyvenamoji vieta, mokykla, duomenys apie tėvus, jų nuotraukos atliekant atpažinimo procedūrą yra įsegama į bylą, su kuria turi teisę susipažinti įtariamieji); ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla (LR BPK 237, 181 str.); įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis turi teisę gauti valstybinę teisinę pagalbą (LR BPK 55 str.) Žr. ten pat. .

Neretai kalbėdami apie vaiką pakartotinai traumuojančius veiksnius baudžiamojo proceso metu turime kalbėti ne tik apie įstatymų spragas, bet ir apie teisinės sistemos kultūrą. Pvz., Baudžiamojo proceso kodekse numatyta pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir jas užtikrinti (LR BPK 45 str.); nepilnamečiai nukentėjusieji „ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Jų apklausos metu gali būti daromas vaizdo ir garso įrašas“ (LR BPK 186 str.) Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 2002. . Tačiau ar egzistuoja tokia praktika? Daugelis nukentėjusių vaikų ir jų tėvų, dalyvavusių ikiteisminiame tyrime ir teisminiame procese, atsakytų neigiamai.

2. Seksualinės prievartos ir antrinės traumos padariniai nukentėjusiam vaikui

Prievarta, patirta vaikystėje, formuoja ir deformuoja asmenybę. Prievartą patiriantis vaikas susiduria su dideliais sunkumais. Jis turi išmokti pasitikėti žmonėmis, kurie nėra verti pasitikėjimo, išsaugoti saugumo jausmą tokioje aplinkoje, kuri jam nėra saugi, kontroliuoti situacijas, kurios yra neprognozuojamos, įgauti stiprybės situacijose, kuriose jis yra bejėgis. Judith Lewis Herman, Trauma and Recovery: The Aftermath of Violence – from Domestic Abuse to Political Terror, p. 96.

Spustelėjus išskleisti...

Seksualinės prievartos patirtis palieka gilius pėdsakus vaiko raidoje, įvairiapusiškai pažeidžia vaiko funkcionavimą. Seksualinės prievartos pasekmės gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės. Trumpalaikės pasekmės – tai kartu ir požymiai, kurie padeda atpažinti, ar vaikas yra nukentėjęs nuo seksualinės prievartos ar išnaudojimo.

Išskiriamos kelios seksualinės prievartos pasekmių – požymių grupės:

1. psichologinės pasekmės;
2. tarpasmeninių santykių, socialinio funkcionavimo sunkumai;
3. fiziniai požymiai;
4. seksualiniai požymiai;
5. elgesio pokyčiai.

2.1. Trumpalaikės seksualinės prievartos pasekmės

Psichologinės pasekmės:

– stiprios emocijos, jausmai. Prievartą patyrę vaikai išgyvena daugybę sunkių, neigiamų jausmų: baimę, nerimą, pyktį, norą atkeršyti, beviltiškumą, nesaugumą, pažeidžiamumą, bejėgiškumą, kaltę, gėdą, jausmą, kad yra išduoti, kad yra kitokie nei bendraamžiai Žr. Anthony J. Urquiza, Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, pp. 18–20. . Dėl daugybės įvairių jausmų seksualinę prievartą patyrę vaikai gali būti sutrikę, nuolat kintančios emocinės būsenos. Dėl ilgalaikių emocinių išgyvenimų gali atsirasti tam tikrų emocinių sutrikimų: depresija, nerimas. Vaikai, patyrę prievartą, dažniau nei jų bendraamžiai būna liūdni, užsisklendę, išsako savižudiškas mintis Žr. Neringa Grigutytė, Evaldas Karmaza, Sigita Kemerienė, Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija: metodinės rekomendacijos psichologams, p. 10–11. .

– nepasitikėjimas aplinkiniais žmonėmis. Neretai vaikai prievartą patiria iš artimų ir pažįstamų žmonių. Nusivylęs artimais žmonėmis, vaikas pradeda nepasitikėti ne tik jais, bet ir visais kitais suaugusiaisiais bei bendraamžiais. Vaikui sunku patikėti, kad kiti žmonės gali jį suprasti, jo neįskaudinti, stengtis jam padėti. Dėl to prievartą išgyvenę vaikai neretai būna priešiški kitų žmonių atžvilgiu.

– nepasitikėjimas savimi, prastas savęs vertinimas. Dėl panaudotos prievartos vaikai kartais kaltina save, mano, kad jie yra negeri ir dėl to taip su jais nutiko. Ilgą laiką patiriantys prievartą vaikai pradeda savęs nevertinti, mano, kad yra blogesni nei kiti, kad jie yra verti to, kaip su jais elgiamasi Žr. Frances Sarnacki Porter, Linda Canfield Blick, Suzanne M. Sgroi, “Treatment of the Sexually Abused Child,” 1983. .

– netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai. Dažniausiai tokie vaiko emocijų pokyčiai susiję su prievartą naudojusiu asmeniu, vieta, kur prievarta buvo naudojama, ar kitomis aplinkybėmis Žr. Neringa Grigutytė, Evaldas Karmaza, Sigita Kemerienė, Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija: metodinės rekomendacijos psichologams, p. 10–11. .

Socialinio funkcionavimo padariniai. Prievartos patirtis turi didelę įtaką vaiko santykiams su kitais žmonėmis, jo tarpasmeniniams ryšiams. Vaikams, patyrusiems prievartą, sunkiau užmegzti ilgalaikius tarpasmeninius santykius, bendraudami su bendraamžiais jie elgiasi priešiškai. Dėl nepasitikėjimo aplinkiniais ir pačiu savimi, jausmo, kad yra kitoks nei kiti vaikai, seksualinį išnaudojimą patyręs vaikas dažnai būna atsiskyręs nuo kitų vaikų, vienišas Žr. Anthony J. Urquiza, Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, pp. 18–20. .

Fizinės pasekmės. Naudojant seksualinę prievartą galima fiziškai sužaloti tam tikras kūno vietas, pavyzdžiui, gali likti sužalojimų vaiko genitalijų srityje Žr. Anthony J. Urquiza, Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, pp. 18–20. . Taip pat seksualinė prievarta gali sukelti daugelį psichosomatinių negalavimų ar požymių. Pastebėta, kad prievartą patyrę vaikai dažniau nei bendraamžiai skundžiasi galvos, pilvo, skrandžio skausmais, turi miego, valgymo sutrikimų, dažniau nei kiti vaikai šlapinasi į lovą Žr. Joseph S. Volpe, “Effects of Domestic Violence on Children and Adolescents: An Overview,” 1996; Renee Z. Dominguez, Connie F. Nelke, Bruce D. Perry, “Sexual Abuse of Children: Its Psychosomatic Consequences,” 2001. .

Seksualinės pasekmės. Tai yra specifinės, būtent seksualiniam išnaudojimui ir prievartai būdingos pasekmės. Tai gali būti lytiniu būdu plintančios ligos, nėštumas – ryškiausi požymiai, rodantys, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą. Dėl seksualinės prievartos patirties gali pasireikšti itin seksualizuotas vaiko elgesys ar perdėtas, neatitinkantis vaiko amžiaus domėjimasis seksualiniais dalykais, lytiniais santykiais. Friedricho ir kt. (1991) tyrimas rodo, kad beveik 3/4 prievartą patyrusių berniukų ir 2/5 prievartą patyrusių mergaičių pasižymi pernelyg seksualizuotu elgesiu, pavyzdžiui, labai daug arba viešose vietose masturbuojasi, turi polinkį dažnai ir su įvairiais žmonėmis kalbėti apie seksualinius dalykus Žr. Anthony J. Urquiza, Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, pp. 18–20. .

Elgesio pasekmės. Tyrimai rodo, kad seksualinės prievartos patirtis veikia ir vaikų elgesį. Visų pirma poveikis pasireiškia elgesio pokyčiais – vaikas gali tapti labai priešiškas, agresyvus, impulsyvus ar, priešingai, nuolankus, pataikūniškas, nedrįstantis išreikšti savo nuomonės. Vaikui gali būti būdingas itin asocialus arba delinkventinis elgesys Žr. Anthony J. Urquiza, Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, pp. 18–20. . Pastebimi ir kitokie vaiko elgesio pokyčiai – vaikas gali pradėti elgtis ne pagal savo amžių – itin brandžiai arba, priešingai, labai vaikiškai (elgesys panašėja į būdingą jaunesnio amžiaus vaikams). Prievartą patyręs vaikas gali tapti autoagresyvus, pradėti žaloti save ar mėginti nusižudyti. Dar viena elgesio pasekmių grupė – mokykloje kylantys sunkumai: vaikas neįstengia sukaupti dėmesio, vengia eiti į mokyklą, bėga iš pamokų Žr. Neringa Grigutytė, Evaldas Karmaza, Sigita Kemerienė, Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija: metodinės rekomendacijos psichologams, p. 11–12; Anthony J. Urquiza, Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, pp. 18–20. .

2.2. Ilgalaikės seksualinės prievartos pasekmės

Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad seksualinės prievartos aukoms būdingos ne vien trumpalaikės, bet ir ilgalaikės pasekmės Žr. Paul Edward Mullen, Jillian Fleming, Long-Term Effects of Sexual Abuse, pp. 1–11; Myriam S. Denov, “The Long-Term Effects of Child Sexual Abuse by Female Perpetrators: A Qualitative Study of Male and Female Victims,” 2004; Joseph H. Beitchman, Kenneth J. Zucker, Jane E. Hood, Granville A. DaCosta, Donna Akman, Erika Cassavia, “A Review of the Long-Term Effects of Child Sexual Abuse,” 1992. . Seksualinės prievartos pasekmės gali pasireikšti vėliau, būti uždelstos ar laikui bėgant sunkėti. Beitchmanas ir kt. (1992) teigia, kad suaugusieji, vaikystėje nukentėję nuo seksualinės prievartos, vėlesniame amžiuje dažniau nei jų bendraamžiai turėjo psichologinių ir psichinių problemų, sutrikimų: dažnesni nerimo sutrikimai, depresijos, savižudybės atvejai. Vaikystėje patirta prievarta turi įtakos vėlesniems tarpasmeniniams ryšiams, bendravimo su kitais žmonėmis ypatumams. Seksualinę prievartą vaikystėje patyrę asmenys susiduria su sunkumais užmegzdami ilgalaikius, tvirtus tarpasmeninius santykius. Nustatyta, kad seksualinę prievartą patyrę asmenys nepasitiki kitais žmonėmis, vengia užmegzti artimus ir intymius tarpasmeninius santykius Žr. Paul Edward Mullen, J. Lorenzo Martin, John C. Anderson, Sarah E. Romans, G. Peter Herbison, “The Long-Term Impact of the Physical, Emotional, and Sexual Abuse of Children: A Community Study,” 1996; David Finkelhor, Angela Browne, “Impact of Child Sexual Abuse: A review of the Research,” 1986; Myriam S. Denov, “The Long-Term Effects of Child Sexual Abuse by Female Perpetrators: A Qualitative Study of Male and Female Victims,” 2004. . Seksualinės prievartos aukos vėlesniame amžiuje susiduria su seksualinėmis, intymumo ir kt problemomis.

Nustačius prievartos faktą ir suteikus tinkamą pagalbą vaikui, jo artimiausiai aplinkai, neigiamus prievartos efektus galima sumažinti. Tačiau, kaip jau minėjome, neretai tiriant seksualinės prievartos faktą įvairių institucijų intervencija nukentėjusiam vaikui sukelia antrinę traumą, pagilindama ir pasunkindama seksualinės prievartos traumos sukeltus požymius, arba naujų papildomų nemalonių išgyvenimų.

2.3. Antrinis traumatizmas ir jo sukeliamos pasekmės

Antrinis traumatizmas, arba antrinė žala, – tai toks socialinę ir kitokią pagalbą vaikui teikiančių institucijų elgesys, kai reikiama pagalba išvis nėra teikiama arba rodomas abejingumas, nejautrumas vaiko išgyvenimams, emociniams poreikiams, ir prioritetu tampa ne prievartą patyrusio vaiko, o institucijos poreikiai ir tikslai. Toks pagalbą teikiančių institucijų elgesys sustiprina patirtos prievartos pasekmes ir neužtikrina vaiko fizinio bei psichologinio saugumo.

Seksualiai išnaudoti vaikai antrinę traumą gali išgyventi dėl įvairių veiksnių Žr. Tilman Furniss, Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą: darbo organizavimas, psichoterapija, teisinė apsauga ir priežiūra, p. 19–21. , tokių kaip: neigiamų artimiausios socialinės aplinkos (mokytojų, kaimynų, draugų) reakcijų; vaiką žalojančio šeimos elgesio (kai tėvai ar kiti šeimos nariai nukentėjusiu vaiku netiki, neigia prievartos faktą, kai vaikas yra kaltinamas ir baudžiamas už kilusias problemas); įvykio paviešinimo žiniasklaidoje; netinkamo, nekoordinuoto ir ne laikų įvairių sričių specialistų įsikišimo į šeimą.

Netgi labai patyrę specialistai kartais įsikiša ne laiku, ne vietoje ir dėl to dar kartą traumuoja vaikus. Pavyzdžiui, tėvai suimami vien tam, kad vėliau būtų paleisti, visai neatsižvelgiant į tai, kad tokio bandymo užkirsti kelią nusikaltimui poveikis gali būti priešingas. Vaikai gali būti ilgam paimami iš šeimos, ir tai kartais nepadeda pasiekti gerų rezultatų, jei nėra dirbama su šeimos nariais, mokant juos, kaip apsaugoti vaiką. Po tokių nesuderintų veiksmų šeima gali tapti uždara, slėpti, kas vyksta šeimoje, o tai gali sudaryti palankią terpę toliau išnaudoti vaiką.

Dabartinė pagalbos nuo prievartos nukentėjusiam vaikui sistema neretai labiau sužaloja vaiką, nei jam padeda. Antrinis traumatizmas sudaro palankią terpę gilėti, sunkėti, sudėtingėti vaiko neigiamiems išgyvenimams bei prievartos pasekmėms. Todėl antrinės traumos sukeltos pasekmės vaiko elgesiui, emocinei būsenai gali būti gerokai sunkesnės nei patirta prievarta. Tai patvirtina vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo pavyzdys: vaikai, kurie buvo filmuojami ar fotografuojami pornografijos tikslais ir už tai gavo atlygį, dažnai nesijaučia buvę išnaudoti. Įvairūs požymiai, tokie kaip nerimas, nemiga, negalėjimas sukaupti dėmesio ir kt., neretai išryškėja ikiteisminio tyrimo metu.

Tiriant vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, bylas svarbus vaidmuo tenka teisinei sistemai. Vaikas, atskleidęs seksualinio išnaudojimo faktą, daug kartų susiduria su įvairiomis teisinėmis procedūromis. Klausimas, kokį psichologinį poveikį vaikui daro dalyvavimas teisminėse procedūrose, jau ne pirmi metai yra aktualus tiek psichikos sveikatos, tiek teisės specialistams. Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į du aspektus: dalyvavimas teisme ir kitose teisinėse procedūrose vaikui kelia nerimą, įtampą, baimę ir palieka tam tikras psichologines pasekmes, o didelės įtampos išgyvenimas apklausų ir teismo metu neleidžia vaikui pateikti patikimų ir tikslių parodymų Žr. Desmond K. Runyan, Mark D. Everson, Gail A. Edelsohn, Wanda M. Hunter, Martha L. Coulter, “Impact of Legal Intervention on Sexually Abused Children,” 1988; Ralph Underwager, Hollida Wakefield, “Poor Psychology Produces Poor Law,” 1992; Gail S. Goodman, Elizabeth Pyle Taub, David P. H. Jones, Patricia England, Linda K. Port, Leslie Rudy, Lydia Prado, John E. B. Myers, Gary B. Melton, “Testifying in Criminal Court: Emotional Effects on Child Sexual Assault Victims,” 1992. .

Atlikta daug tyrimų bandant nustatyti dalyvavimo teisiniuose procesuose sukeltas psichologines pasekmes prievartą patyrusiam vaikui. Remiantis tyrimų duomenimis galima teigti, kad bent jau tam tikram skaičiui vaikų dalyvavimas baudžiamajame procese yra susijęs su nuolatinės įtampos išgyvenimu Žr. Karen J. Saywitz, Gail S. Goodman, “Interviewing Children in and out of Court: Current Research and Practice Implications,” 1996. . Dalyvaudami apklausose, teismuose vaikai išgyvena ne tik didelę įtampą, bet ir baimę – didžiausia vaikų išgyvenama baimė yra susidurti su kaltinamuoju Žr. Louise Dezwirek Sas, The Interaction between Children’s Developmental Capabilities and the Courtroom Environment: The Impact on Testimonial Competency, 2002. . Prievartą patyrę vaikai neretai yra įbauginti ir prigrasinti savo skriaudėjų niekam nepasakoti apie patirtą prievartą. Vaikai baiminasi prievartos atskleidimo pasekmių, dėl to jiems yra sunku kalbėti apie patirtą prievartą. Kaltinamojo–aukos santykis emociškai stipriai veikia vaiką apklausos ar teismo, kuriame dalyvauja ir kaltinamasis, metu.

Goldsteino (1987) tyrimai parodė, jog dalyvavimas daugelyje apklausų sustiprina seksualinę prievartą patyrusių vaikų kaltės ir gėdos jausmus, sukelia abejonių, kad jų pasakojimu netikima Žr. Paula Kienberger Jaudes, Mary W. Martone, “Interdisciplinary Evaluations of Alleged Sexual Abuse Cases,” 1992. . To padariniai – sustiprėjęs nukentėjusio vaiko kaltės ir atsakomybės jausmas dėl patirtos prievartos; manymas, kad jis pats yra blogas ir nusipelnė to, kas jam atsitiko; nepasitikėjimas kitais žmonėmis; netikėjimas, kad atsitikus bėdai galima sulaukti pagalbos, ir manymas, kad visas pasaulis yra priešiškas bei blogas. Pastebėta, kad daugkartinės apklausos, susitikimas su kaltinamuoju teisinių procedūrų metu bei tinkamos pagalbos ir palaikymo stygius susijęs su didesniu skaičiumi neigiamų pasekmių Žr. Gail S. Goodman, Elizabeth Pyle Taub, David P. H. Jones, Patricia England, Linda K. Port, Leslie Rudy, Lydia Prado, John E. B. Myers, Gary B. Melton, “Testifying in Criminal Court: Emotional Effects on Child Sexual Assault Victims,” 1992; Louise Dezwirek Sas, The Interaction between Children’s Developmental Capabilities and the Courtroom Environment: The Impact on Testimonial Competency, 2002; Nicholas Bala, “Children in the Canadian Justice System: Progress & Problems,” pp. 7–9. .

3. Vaiko psichologinio saugumo užtikrinimo ir antrinio traumatizmo mažinimo baudžiamojo proceso metu galimybės

Aptarus pagrindinius antrinę traumą sukeliančius baudžiamojo proceso veiksnius bei pasekmes nukentėjusiam vaikui, kyla klausimas, o ką būtų galima daryti kitaip. Atsakymus į šį klausimą galima svarstyti tik tada, jei teigiamai atsakoma į klausimą, ar iš viso būtina ką nors keisti ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu, nagrinėjant seksualinės prievartos prieš vaikus atvejus. Daugumos specialistų nuomone Žr. Specialistų apklausa Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Lietuvos psichologų sąjunga: mokomieji seminarai vaikų seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo tema, p. 1–17. , kad seksualinę prievartą patyręs vaikas nebūtų traumuojamas, būtina tobulinti įstatymus. Iš tikrųjų teisės aktuose galima rasti spragų. Tačiau nemaža dalis šiuo metu Lietuvoje galiojančių įstatymų nuostatų, užtikrinančių nukentėjusių vaikų saugumą, nėra įgyvendinamos praktiškai.

Vertinant dabartinę vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, padėtį ir jiems teikiamą pagalbą, akivaizdu, kad šiems vaikams teikiama ne tik nepakankamai veiksminga pagalba, bet ir teikiant pagalbą vaikai yra pakartotinai traumuojami. Kilus įtarimui ar išaiškėjus faktui, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą, apie tai yra informuojamos vaiko teisių apsauga besirūpinančios institucijos, o vaikui ir jo artimiesiems tenka ieškoti medicininės, psichologinės, socialinės, teisinės pagalbos. Išaiškėjus prievartos faktui vaikams tenka susidurti su keturiomis penkiomis, o kartais ir daugiau skirtingų socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą teikiančių institucijų. Neaiškios institucijų teikiamos pagalbos ribos, nediferencijuotos skirtingų organizacijų funkcijos pagalbos vaikui sistemoje, nukentėjusiam asmeniui nepalanki teisinė sistema lemia tai, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas teikiant pagalbą yra pakartotinai traumuojamas. Tyrimai rodo, kad nuo seksualinės prievartos nukentėjusiam vaikui teikiant gerai koordinuojamą pagalbą, suteikiant įvairią – psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą vaikui ir jo artimiausiai socialinei aplinkai, neigiamus antrinio traumatizmo efektus galima sumažinti Žr. R. Kim Oates, Deborah L. Lynch, Ann E. Ster, Brian I. O’Toole, George Cooney, “The Criminal Justice System and the Sexually Abused Child: Help or Hindrance?,” 1995; U. Klopfer, Cheryl Berger, Ilka Lennertz, B. Breuer, Felicitas Deget, Anna Wolke, Joerg M. Fegert, Gerd Lehmkuhl, Ulrike Lehmkuhl, Alexander Lüderitz, Margit Walter, “Institutional Handling of Sexual Abuse: Experiences, Evaluations, and Desires of Nonabusing Parents of Sexually Abused Children,” 1999; Nicholas Bala, “Children in the Canadian Justice System: Progress & Problems,” pp. 7–9. . Siekiant nukentėjusiam vaikui padėti, užtikrinti saugumą, ne vaikas turi būti siuntinėjamas iš vienos institucijos į kitą. Jau kuris laikas Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) bandoma sudaryti tarpžinybines grupes seksualinės prievartos atvejams tirti, o tai reikštų, kad skirtingų sričių specialistai suvienija savo jėgas ir išteklius, aiškiai apsibrėžia tikslus ir atsakomybės ribas tiriant seksualinės prievartos atvejį, o kartu pasiekia greitesnių ir veiksmingesnių tyrimo rezultatų, sutrumpina tyrimo proceso eigą, visapusiškiau įvertina problemą bei priima geresnius sprendimus, sumažina nukentėjusio vaiko apklausų skaičių ir mažiau traumuoja nukentėjusį vaiką.

Taigi siekiant efektyviai tirti vaikų seksualinės prievartos atvejus bei vaikams suteikti tinkamą pagalbą, labai svarbi ne tik įvairių sričių specialistų pagalba, bet ir jų sklandus bendradarbiavimas Žr. Friedhelm Kirchhofer, “Institutional Management of Child Sexual Abuse,” 1996; Tilman Furniss, Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą: darbo organizavimas, psichoterapija, teisinė apsauga ir priežiūra, p. 19–21. , svarbi koordinacija tarp vaiku besirūpinančių institucijų, aiškus vaidmenų bei veiklos ribų nustatymas pagalbos vaikui sistemoje bei orientacija į vaiko poreikius, jo norus ir galimybes Žr. Kathleen Coulborn Faller, Child Sexual Abuse: Intervention and Treatment, pp. 41–59; Rebecca Campbell, Sheela Raja, “Secondary Victimization of Rape Victims: Insights from Mental Health Professionals Who Treat Survivors of Violence,” 1999. . Toliau aptarsime, kaip dabartinėje teisinėje sistemoje galima būtų didinti nuo seksualinės prievartos nukentėjusio vaiko psichologinį saugumą teisinių procedūrų metu bei mažinti šių procedūrų sukeliamas neigiamas pasekmes.

Vaiko paruošimas apklausai ir kitoms teisinėms procedūroms

Paprastai vaikai turi miglotą supratimą apie teisines procedūras ir teisėsaugos pareigūnų funkcijas. Informacijos suteikimas nukentėjusiems vaikams, kad teisėsauga atlieka ne tik baudžiamąją funkciją, bet ir saugo bei padeda, paaiškinimas, kas bus, kai apie nusikaltimą jie praneš teisėsaugos institucijoms, kokios laukia vėlesnės teisinės procedūros, yra būtinas mažinant vaikų nerimą, stiprinant psichologinio saugumo jausmą bei paruošiant vaiką baudžiamojo proceso procedūroms Žr. Neringa Grigutytė, Evaldas Karmaza, Sigita Kemerienė, Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija: metodinės rekomendacijos psichologams, p. 24–26. .

Teisinėms procedūroms vaiką paruošti gali psichologai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, socialiniai pedagogai, teisėsaugos institucijų darbuotojai. Paruošimą galima pradėti prieš pradedant vaiko apklausas ir jis gali trukti vieną ar keletą susitikimų. Vaiko paruošimas teisinėms procedūroms paprastai susideda iš keleto dalių: vaikas supažindinamas su teisinėmis sąvokomis, baudžiamojo proceso taisyklėmis ir pačiomis procedūromis, su vaiko vaidmeniu teisinėse procedūrose. Tuo pat metu stengiamasi padėti vaikui įveikti baimes, kurias sukelia dalyvavimas baudžiamajame procese, vaikas mokomas strategijų, kurios padėtų jam geriau ir tiksliau duoti parodymus ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą Žr. Howard Dubowitz, Diane DePanfilis, Handbook for Child Protection Practice, p. 537–571. . Ruošiant vaiką teisinėms procedūroms svarbu supažindinti ir su aplinka, kurioje jos vyks. Pavyzdžiui, apsilankymas teismo salėje gali gerokai sumažinti vaiko nerimą teismo metu Žr. Karen J. Saywitz, Gail S. Goodman, “Interviewing Children in and out of Court: Current Research and Practice Implications,” 1996. . Pirminiai vaiko paruošimo teisinėms procedūroms tikslai – padėti vaikui geriau, tiksliau atsakyti į klausimus, duoti parodymus ir sumažinti baimę, jog vaikas patirs su baudžiamuoju procesu susijusias neigiamas pasekmes.

Nustatyta, jog tinkamas nukentėjusio vaiko paruošimas teisinėms procedūroms, supažindinimas su procedūrų eiga, jose dalyvaujančiais asmenimis, jų tikslais paspartina teisinių procedūrų eigą bei sumažina vaiko patiriamą psichologinę traumą teisinių procedūrų metu Žr. Karen J. Saywitz, Gail S. Goodman, “Interviewing Children in and out of Court: Current Research and Practice Implications,” 1996; Neringa Grigutytė, Evaldas Karmaza, Sigita Kemerienė, Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija: metodinės rekomendacijos psichologams, p. 24–26. . Gali susidaryti įspūdis, jog reikia atskiro žmogaus, kuris paruoštų vaiką dalyvauti teisinėse procedūrose. Iš tiesų ir Lietuvoje įgyvendinamos programos, kurių metu vaikai ruošiami teisinėms procedūroms. Tačiau nemažai gali padaryti kiekvienas teisinės sistemos atstovas, paaiškindamas vaikui, kokios yra jo pareigos ir funkcijos, kodėl tai reikia daryti, kokios teisinės procedūros laukia vaiko ir t. t. Pavyzdžiui, tyrėjas nukentėjusiam vaikui prisistato, pasako, jog jis yra atsakingas ir sieks išsiaiškinti tai, kas įvyko, dėl to prašys vaiko papasakoti apie įvykį. Jis taip pat gali nuraminti vaiką, kad kelis kartus perklaus tam tikrų dalykų ne todėl, kad netiki, ką vaikas jam pasakoja, bet todėl, kad nori teisingai suprasti tai, ką vaikas sako, pamatyti viską, kas įvyko, tarsi filme. Tyrėjas gali užtikrinti, kad jis supranta, jog vaikui gali būti sunku papasakoti kai kurias įvykio detales, bet jis pasiruošęs vaikui padėti. Jis taip pat norės pasikalbėti ir su skriaudiku bei kitais žmonėmis. Visa tai, ką vaikas pasakoja, jis užrašys, o paskui perskaitys vaikui norėdamas patikslinti, ar viską teisingai, taip kaip sakė vaikas, užrašė. Tyrėjas gali pasakyti vaikui, kad, nors jis viską ir papasakojo, jis gali dar kartą tai papasakoti vadinamajam ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes… Šį pavyzdį būtų galima ilgai tęsti, kiekvieną kartą pasakant vaikui, kas jo laukia ir kodėl to reikia, pasakant, ką vaikas ir jo atstovas (tėvai) turės daryti, perklausiant, ar vaikas teisingai suprato, atsižvelgiant į jo su procesu susijusias baimes ir nerimą.

Vaiko apklausa

Siekiant mažinti ikiteisminio tyrimo ir jo metu vykstančių apklausų neigiamą poveikį galima taikyti tam tikras strategijas. Vienas iš svarbių pokyčių būtų mažinti apklausų skaičių. Nors Baudžiamojo proceso kodekse yra įtvirtinta nuostata, kad nepilnametis paprastai apklausiamas vieną kartą, iš tikrųjų vaikams dažnai tenka dalyvauti daugkartinėse apklausose.

1) Vaiko apklausos kambarys. Apklausų skaičių sumažinti iki minimumo būtų galima naudojantis vaiko apklausos kambariu Žr. Kathleen Coulborn Faller, Child Sexual Abuse: Intervention and Treatment, pp. 41–59. . Vaiko apklausos kambarys – tai specialiai vaiko apklausai skirta patalpa, kurioje įmontuota vaizdą ir garsą fiksuojanti įranga – mikrofonai, vaizdo kameros. Visa tokioje patalpoje atliekama apklausa yra įrašoma ir įrašas gali būti naudojamas vėlesnėse teisinėse procedūrose. Apklausos kambarys turėtų būti jaukus apklausoje dalyvaujančiam vaikui, vaizdo įranga sumontuota taip, kad apklausą su visom jos smulkmenom būtų galima stebėti bei įrašyti esant kitoje patalpoje. Dėl to apklausos kambaryje būna ne viena, o dvi ar daugiau kamerų. Tokios apklausos metu vaiką apklausti gali vienas ar pora specialistų, tuo tarpu kiti su apklausa susiję asmenys bei specialistai vaiko apklausą gali stebėti kitoje patalpoje per vienpusį veidrodį ar monitoriaus ekrane. Kitoje patalpoje esantys specialistai gali pateikti jiems svarbius klausimus apklausėjui per ausines, o šis klausimus perteikia vaikui suprantama kalba. Vaiko apklausos kambariai jau ne vieneri metai naudojami įvairiose šalyse – Islandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje ir kitur. Ši praktika diegiama ir Lietuvoje. Praktika rodo, kad vaiko apklausos kambarys padeda sumažinti apklausų skaičių, o vaikui palengvina dalyvavimą apklausoje.