Straipsnis Psichosocialinės asmenybės raidos pokyčių tendencijos: delinkventinis elgesys ir prognozės

Santrauka. Straipsnyje aptariama delinkventinio asmenų elgesio problema besikeičiančioje visuomenėje ir priežastys, lemiančios nepilnamečių elgsenos transformacijas bei trikdančios jų socializacijos procesą. Kaip viena galima psichosocialinės asmenybės raidos pokyčių priežastis įvardijama „socialinės atskirties“ asmenų grupė, kurios ekonominis-psichosocialinis statusas lemia įvairių deviacijų apraiškas įvairiose socialinėse situacijose. Aptariant nepilnamečių delinkventinio elgesio ištakas pabrėžiama asmenų adaptacijos socialinėje aplinkoje problema bei įgyvendinamos nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepcijos reikšmė.

Pagrindiniai žodžiai: psichosocialinė asmenybės raida, nepilnamečių delinkventinis elgesys, socialinė atskirtis.

Įžanga

Kiekvieno visuomenės nario tiek socialinio, tiek ir asmeninio gyvenimo funkcijas reglamentuoja tam tikros taisyklės ir normos, kurių veikimo principai pagrįsti nuolatine priverstinumo ir konvencionalumo postulatų kaita bei jų reguliuojančio poveikio įtaka. Akivaizdu, kad asmenybės elgseną apibrėžiančios normos yra pagrįstos autoritetu, kuris teikimo lygmeniu gali būti nepakankamas arba kaip poveikio būdas, nepriimtinas tam tikrai visuomenės narių daliai, arba pagrįstas diskursu, kai mėginama įtikinėti argumentais ir gauti pritarimą. Teigiama, kad „siekdami diskursu pagrįsti normas, pasitelkime tris argumentavimo formas: utilitaristinę, paremtą teisingumo teorijomis, ir klasikinę, paremtą prigimtine teise“ Arno Anzenbacher, Etikos įvadas, p. 129. , kurias tikslinga tarpusavyje susieti ir racionaliai taikyti siekiant sušvelninti arba net pašalinti įvairius neigiamus teisės ir doros normų nesilaikymo atvejus. Teisinga samprata, kad įvairių žmogiškųjų, pilietinių, šeiminių ir kitų prievolių (teisės, doros ir kt.) normų pripažinimas ir jų laikymasis yra ne tik kiekvieno individo funkcionavimo sociume būtina prielaida, bet ir vienas svarbiausių visuomenės darnios socialinės ekonominės raidos garantų. Normomis, įvardijančiomis įvairių socialinių grupių bei klasių interesus, apibrėžiamos ir tam tikros pritaikytos elgsenos formos, santykių ir veiklos pobūdis, galimi tikslų siekimo visuotinai priimtinais būdais metodai. Vienareikšmiškai pažymima, kad

normos yra socialinės veikimo taisyklės. Teisės normos (be kita ko) yra socialiai veiksmingos todėl, kad jų laikymasis yra priverstinis, o dorovės normos egzistuoja todėl, kad joms pritaria socialinių struktūrų narių dauguma. Jos įsigalioja, vos tik tampa pripažintos individualios sąžinės motyvacijos horizonte. Dorovės normos yra socialinio etoso elementai. Ten pat, p. 106.

Spustelėjus išskleisti...

Delinkventinio elgesio paradigmos: modeliavimas ir situacija

Teoriniu lygmeniu, kaip ir empiriškai bandant išsamiau įsigilinti į delinkventinio elgesio ištakas, aiškėja, kad, nepaisant daugelio mokslininkų principinio sutarimo atsižvelgti ir objektyviai įvertinti esminius elgesį lemiančius veiksnius, yra gana daug skirtumų, susijusių su asmenybės raidos vertinimo teorijų biologiniais, socialiniais, psichopedagoginiais ir kitais aspektais. Suprantama, kad prognozuojant individo elgseną ir galimas jos transformacijas būtina atsižvelgti į esmines ir specifines asmenybės struktūros savybes, socialinių veiksnių bei atskirų socialinių situacijų ypatumus, kurie gali lemti delinkventinį elgesį. Metodologiniai mokslininkų ir jų grupių nusikalstamumo problemos sprendimo skirtumai lėmė, kad dauguma teorijų yra gana vienpusiškos, kompleksiškai neatspindi ir nepaaiškina tikrosios situacijos (biologinė agresyvumo teorija, frustracinė agresijos teorija, anomijos teorija, subkultūros ir diferencijuotų galimybių teorija, stigmatizavimo (žymėjimo) teorija, socialinės kontrolės teorijos, socialinio mokymosi (socializacijos) teorija, informacijos apdorojimo teorija ir kt.). Koncepcijų gausa ir dažnai skirtingas delinkventinio elgesio genezės interpretavimas trikdo delinkventų, ypač nepilnamečių, elgesio modeliavimo ir prognozavimo vienodos klasifikacinės sistemos sudarymo galimybes, tačiau suteikia įvairios informacijos apie asmenybės raidą transformuojančius objektyvius ir subjektyvius veiksnius. Įvertinant atliktą tyrimų svarbą būtina atkreipti dėmesį į B. B. Cattellas Žr. Raymond Bernard Cattell, Naučna analiza ličnosti, 1978. teiginį, kad nors yra nemažai bandymų asmenybės tipologijos pagrindu sisteminti elgesio modelius, kiekvienu atveju toks prognozavimas susijęs ir su tam tikru determinavimo laipsniu. Jis pažymi, kad visada yra tam tikrų apribojimų galimybė, jeigu socialinio elgesio klasifikacijoje remiamasi tik vyraujančiais asmenybės struktūros komponentų požymiais. Mokslininko nuomone, asmenybės adaptacija ir integracija socialinėje aplinkoje negali būti vien tik asmenybės tapsmo padarinys.

Būtina įsisąmoninti, kad asmenybės socialinio reagavimo galimybės yra ribojamos: 1) psichinių gebėjimų, kurie negali aprėpti visų pavienių įvykių ir galimybių; 2) nesėkmingų ryšių, galimų dėl kai kurių interakcijos ypatumų, ir 3) tam tikrų nedeterminuotų vidinių psichikos procesų, kurie tyrimais dar nėra pakankamai išaiškinti Žr. Raymond Bernard Cattell, Naučna analiza ličnosti, 1978. . Pastebima, kad nors kiek emocionaliai stabili asmenybė vis dėlto turi tam tikrus elgesio modelius, kurie kinta. Jų kitimas priklauso nuo socialinių (pirmiausia tam tikrų situacijų poveikio) aplinkybių, tačiau jų bendras ir pagrindinis reagavimo būdas, nepaisant specifiškesnių socialinių situacijų, iš esmės išlieka gana pastovus. Svarbu tai, kad, jeigu asmenybė negalėtų modifikuoti savo elgesio pritaikydama jį prie esamos socialinės situacijos reikalavimų, individas neprisitaikytų prie naujai susiklostančių situacijų ir socialinė integracija apskritai būtų neįmanoma Žr. ten pat. . Būtina pabrėžti empiriškai nustatytą faktą, kad nepakankamai integruotai arba socialiai dezintegruotai asmenybei būdinga, nepaisant įvairių socialinės situacijos pokyčių, reaguoti į jas tuo pačiu pagrindu, t. y. remiantis tam tikru elgesio modeliu. Daroma prielaida, kad daugelis šių asmenų priklausomai nuo jų atitinkamo elgesio kontrolės arba jo reguliavimo gebėjimų pasižymi tam tikrais patologiniais bruožais Žr. Vojislav Kovačević, Problemi resocijalizacije maloljetnika s delinkventnim ponašanjem, 1981. .

Neatsitiktinai gana daug dėmesio skiriama kognityviniams ir konatyviniams (patologiniams, subordinacijos veiksniams, intravertiškumui ir ekstravertiškumui) veiksniams. Išskirtas tam tikras protinio brendimo raidos neurologinės organizacijos ir mokymo proceso bendrumas. Modeliuojant tris esminius nervų sistemos lygius ir aiškinant minėtų sistemų sąveikos neurofiziologiniu ir psichologiniu lygmenimis ypatumus bandoma surasti galimus dezadaptuoto ir net nusikalstamo elgesio asmenybės tipologinių bruožų Žr. Gordon W. Bronson, “The Hierarchical Organization of the Central Nervous System: Implication for Learning Processes and Cortical Periods in Early Development,” 1965. . Remdamiesi šiomis nuostatomis daugelis mokslininkų struktūriniais tyrimais bandė ir bando įrodyti elgesio, jo reguliacijos ir savireguliacijos bei integracijos į socialinę aplinką sėkmingumo priklausomybę. Buvo nustatyta, kad, jei nepilnamečiai tiriamųjų grupės nariai susidurdavo su elgesio savireguliavimo sunkumais ir visuomenė nespėjo imtis atitinkamų priemonių, tai polinkis į delinkventinį elgesį išliko ir jiems suaugus Žr. Vojislav Kovačević, Problemi resocijalizacije maloljetnika s delinkventnim ponašanjem, 1981. . Kai kurie mokslininkai teigia, kad įvairioms asmenybės struktūroms greičiausiai būdingos ir įvairios asocialaus elgesio formos, trikdančios individo adaptacijos sociume procesą. Jų įsitikinimu, žmogus taip pasirenka tas elgesio formas, kurios lengviausiai „įsilieja“ į besiformuojančios asmenybės struktūrą. Manoma, kad dėl šios priežasties nepilnamečiams delinkventams būdingos nestabilios asocialios veiklos formos ir jų įvairovė, palyginti su suaugusiaisiais. Šią prielaidą įtikinamai patvirtino atlikti tyrimai. Buvo pastebėta, kad nepilnamečiai įstatymus pažeidinėja „esant palankiam momentui“ (net 58 proc. atvejų visų įvykdytų teisėtvarkos pažeidimų). Suaugusių nusikaltėlių aktyvumas tokiose pat situacijose buvo užfiksuotas tik 9 proc. atvejų. Fiksuojant ir įskaitant visus nepilnamečių delinkventų „esant palankiam momentui“ atliktus asocialius veiksmus pasirodė, kad ši aplinkybė juos išprovokuodavo net 90 proc. atvejų. Tų pačių duomenų lyginimas su suaugusių delinkventų duomenimis aktyvumą rodė tik 6 proc. atvejų.

Gauti duomenys patvirtino prielaidą, kad nestabilios nepilnamečių elgesio formos greičiausiai yra specifinės jų asmenybės struktūros šiame amžiaus tarpsnyje padarinys Žr. Vojislav Kovačević, Konstantin Momirović, Mladen Singer, „Razlike u strukturi ličnosti između delinkventne i nedelinkventne populacije”, 1971. .

Tiriant nepilnamečių delinkventų konatyvines charakteristikas buvo aptiktos reakcijos, kurioms būdingas padidėjęs impulsyvumas ir elgesio agresyvumas bei mažesnės galimybės kontroliuoti tokį elgesį. Naudojant gretinamąją analizę įvairiose tiriamųjų grupėse buvo suformuluota hipotezė, kad apie 15-uosius gyvenimo metus konatyvinis patologinis veiksnys stabilizuojasi Žr. Konstantin Momirović, Struktura i mjerenje patoloških konativnih faktora, 1971. .

Anksčiau minėtų delinkventinį elgesį lemiančių įvairių veiksnių poveikį patvirtina ir 1998 m. Lietuvoje atlikti kriminologiniai tyrimai. Pastebėta tendencija, kad daugiau kaip du trečdaliai respondentų, būdami paaugliai, yra padarę administracinį teisės pažeidimą ar nusikaltimą, bet nebuvo nubausti dėl įvairių priežasčių. Esmė yra ta, kad šio amžiaus tarpsnio asmenims asocialus elgesys dažniau yra norma nei nukrypimas nuo jos. Suprantama, kad šie teisės pažeidimai yra labai skirtingo pobūdžio ir masto (duomenys pateikiami 1 lentelėje).

Informatyvi statistika susijusi ir su nusikaltimų darymo tendencijomis, ypač nustatant grupinių, pakartotinių ir kitų delinkvencijų dinaminius ypatumus (žr. 2 lentelę).

Įvertinant gana sudėtingą kriminologinę padėtį vis dėlto teigiama, kad

vaikų ir jaunimo nusikalstamumo situacija Lietuvoje nėra dramatiška, t. y. negalima teigti, jog tikrais nusikaltėliais tampa labai daug vaikų. Nors registruotas vaikų nusikalstamumas didėja, 1998 m. 65 asmenims nuo 14 iki 17 metų teko vienas šios amžiaus grupės nusikaltęs asmuo. Tai reiškia, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kur kas daugiau yra tokių vaikų (bent jau statistiškai), kuriems intensyvus nusikalstamas elgesys nėra būdingas. Tais pačiais metais tikimybė Lietuvos gyventojui nukentėti nuo tokio amžiaus asmens (registruoto) nusikaltimo buvo lygi 0,001 proc. (nuo suaugusiojo – 0,02 proc.). Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje, p. 146.

Spustelėjus išskleisti...

Turint omenyje tezę, kad dauguma vaikų statistiškai dar nepasižymi intensyviu nusikalstamu elgesiu (jeigu nekreipsime dėmesio net ir į šiam raidos etapui būdingą delinkvencijų latentiškumą), būtina prisiminti keletą esminių adolescentinio amžiaus ypatumų, galinčių nulemti elgsenos transformacijas. Gana formaliai apibendrinant skiriamuosius šios amžiaus grupės ypatumus teigiama, kad

tikslinga aiškiai išskirti turinį, kuris siejamas su sąvoka „jaunimo ypatumai“. Praktiškai jais gali būti nusakoma:

1. įvairių jaunimo kartų mąstymo, vertinimo ir elgesio specifika (kartų ypatumai);
2. jaunimo visuomeninės padėties ir visuomeninių gyvenimo sąlygų specifika (objektyvių gyvenimo sąlygų ypatumai);
3. jaunimo elgesio, mąstymo, vertinimo ir poelgių specifika lyginant juos su vaikais ir suaugusiaisiais (elgesio ypatumai). Бронислав Константинович Лисин (ред.), Критика буржуазных теорий молодежи, с. 288.

Spustelėjus išskleisti...

1. susitaikyti su savo kūno pokyčiais ir juos priimti;
2. suvokti savo lyčiai būdingą vaidmenį;
3. tapti nepriklausomam nuo tėvų ir kitų auklėtojų (įskaitant ir mokytojus);
4. pasiekti ekonominį suaugusiojo statusą;
5. sukurti savo vertybių sistemą. Suprantama, galima kritiškai vertinti D. P. Ausubelio teiginius, įžvelgti pernelyg pabrėžiamą biologinio vystymosi reikšmę arba psichoanalitinės krypties įtaką, tačiau atsižvelgiama ir į socialinius, ypač kultūrinius, veiksnius.

Per daug nesigilinant į specifinius šios amžiaus grupės ypatumus akivaizdu viena, kad jaunimo (pirmiausiai nusikalstančios jo dalies) socializacijos problema yra susijusi ne tik su teoriniu jos sprendimo reikšmingumu, bet turi lemti ir socialinės valstybės politikos prioritetų parinkimą tinkamai įvertinant šių ypatumų socialinius ekonominius, psichologinius, pedagoginius, kriminologinius ir kitus aspektus. Būtina įvertinti ir atsižvelgti į dažnai besikeičiančius nusikalstančio jaunimo poreikius, interesus, įsitikinimus, vertybinę orientaciją, pasirinktus elgsenos modelius ir pan., siekiant tikslingai panaudoti esamą didžiulį potencialą asmenybės ugdymo procese ir vengiant priešpriešos ir destruktyvaus protesto. R. Parko įvestą marginališkumo sampratą, įvardijant tokias asmenybės savybes kaip nerimas, garbės troškimas, jautrumas, drovumas, egocentriškumas, agresyvumas ir su ja susijusius bruožus, dažniausiai būdingus jaunajai kartai, taip pat galima vertinti ir kaip saviraiškos, ir kaip protesto sudedamąsias dalis. Saviraiška, ypač dažnai įgaunanti protesto pobūdį, nebūtinai turi įgauti destruktyvumo atspalvių, nors turint omenyje plintančią narkomaniją, įvairių sektų populiarumą, didėjantį paauglių bei jaunuolių agresyvumą ir kitas deviacijas suprantamas visuomenės susirūpinimas kintančios vertybių sistemos įtaka tolesnei bręstančios asmenybės raidai ir galimiems pokyčiams.

Iš esmės neužtenka apibūdinti deviaciją tik kaip normų laužymą. Visose socialinėse sistemose egzistuoja daugiau ar mažiau nubrėžtos tolerancijos ribos. Deviacija siaurąja prasme yra tam tikras apibrėžimas, etiketė, „kitokio“ elgesio stigmatizavimas.

Gyvenime deviantinis elgesys gali tapti teigiama arba neigiama funkcija. Teisingai pažymėta, kad deviacija yra socialinių sistemų griovimo elementas, grupėse provokuojantis identiteto krizes ir verčiantis kontrolės sistemas tapti griežtesnes. Taigi būdama ambivalentiška deviacija tampa funkcine socialinių sistemų būtinybe.

Nustatyta, kad deviacija tampa sisteminga, kai grupė asmenų taiko kontrolės veiksmus, nukreiptus prieš individą. Stigmatizavimas pasireiškia neigiamais ir niekinančiais daugiau ar mažiau iškalbingais terminais, bet pirmiausia jis įgauna konkrečią institucijų, skirtų kontroliuoti deviaciją, pavyzdžiui, racionalizuojant netikrus terapinius ar reabilitacijos tikslus, išraišką. Tokie pasmerkimo veiksmai stigmatizuojamiems subjektams sukelia daug neigiamų padarinių, ypač kai jie yra uždaryti vadinamosiose „totalinėse institucijose“; psichologiniu lygmeniu pastebimi tokie jausmai kaip netektis, savęs nuvertinimas, identiteto krizės, kurie laikui bėgant neleidžia subjektams keisti savo elgesio. Čia nereti tokie jausmai kaip atskyrimas ir išvarymas. Juos asmuo išgyvena kaip primestus, tikslius ir negrįžtamus vaidmenis, kurie yra sustiprinami priklausant grupėms, kurioms deviacija yra tapusi pagrindiniu gyvenimo būdu. Dėl šios priežasties deviantas pamažu išvaromas iš tokių socialinių grupių, kurioms deviacija neturėtų būti pakankamu išvarymo motyvu (pvz., iš darbo), jam taikant vien tik jo „skirtingumo“ kriterijų, taip pasmerkiant jį izoliacijai, nes visuomenė netiki subjekto galimybe integruotis. Socialinės kontrolės centrus sunku įtikinti, kad deviantai nuoširdžiai stengiasi sugrįžti į visuomenę.

Antra vertus, priklausymas tam tikrai deviantinei struktūrai suteikia deviantui tam tikrų pranašumų: leidžia neutralizuoti kaltės ar išvarymo jausmus, išmoko elgesio, užtikrinančio išlikimą ir galimybę užmegzti tam tikrus ryšius su visuomene. Tačiau aišku, kad deviantas priverstas pertvarkyti savo gyvenimą, atsižvelgti į naujus interesus ir kartu didinti atotrūkį nuo oficialiosios tvarkos. Šiai galutinei deviacijos stadijai būdinga tai, kad sukuriama tam tikra ideologija, kuri savo esme yra bandymas racionalizuoti ir pateisinti post factum išstūmimo situaciją. Tokia ideologija gali aprėpti objektyviai pagrįstas motyvacijas (pvz., suvokimą, kad esi išstumtas iš visuomenės dėl jos socialinės struktūros), tačiau dažnai paskęsta pseudomotyvuose (pvz., esant įsitikinimui, kad deviacija yra iš esmės ne tik teisingas, bet ir moraliai pranašesnis elgesys).

Kita vertus, išstūmimas vis radikalėja Žr. James M. Henslin, Down to Earth Sociology: Introductory Readings, 1991. . Problema yra ne tik tai, kiek išstūmimas iš visuomenės yra argumentuojamas juridiniais, moraliniais ar kitais argumentais, bet ir tai, kokiu įsisąmoninimo lygiu tie argumentai lieka kiekvieno individo sąmonėje. Tyrimais įrodyta, kad adaptacijos (nuo šio proceso labai priklauso ir elgsenos pokyčiai) sėkmė priklauso ne tik nuo adaptacinio potencialo. Svarbi ir socialinė aplinka, t. y. aktualusis socialinis laukas, kuriame yra individas, ir to lauko keliami reikalavimai, sąveika su individu. Teigiama, jog

yra prielaida, kad adaptacija ir jos nesėkmės priklauso nuo individo psichologinio išsivystymo lygio ir paramos interakcijoje, kurią teikia aplinka, laipsnio. Aukšto išsivystymo lygio asmenys, kuriems būdinga ryški stabilios socialinės aplinkos parama, turi didesnę tikimybę sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Žemo išsivystymo lygio asmenys paramos neteikiančioje nestabilioje socialinėje aplinkoje tikriausiai turės adaptacijos problemų. Leslie Phillips, Human Adaptation and Its Failures, 1968.

Spustelėjus išskleisti...

Analizuojant socialinio lauko įtaką individo adaptacijai negalima nepastebėti esminio fakto, būtent, kad socialinio lauko (pvz., šeimos, mokyklos, darbo aplinkos ir pan.) adaptacinę įtaką ir naudą gerokai lemia konkreti socialinė aplinka, kurios dalis yra ir jis pats. Pažymima, kad, jeigu socialinė aplinka (konkreti visuomeninė sistema) kaip didžiausią vertybę pripažįsta „priklausomybę ir paverčia žmogų kitų išnaudojimo ir eksploatacijos instrumentu ir (arba) slopina spontaniškumą, iniciatyvą ir laisvę, ji sukurs ir didžiausius adaptacijos sunkumus“ Erich Fromm, The Crisis of Psychoanalysis: Essays on Freud, Marx, and Social Psychology, 1970. . Socialinio išsivystymo veiksnys turi didelę reikšmę dėl labai sudėtingų kintamųjų (variablių). Tai reikia suprasti kaip socialinės aplinkos poveikio ypatumus ir kaip kai kurių asmenybės savybių įtaką šio veiksnio parametrams. Esmė ta, kad intelektualumas ir neurotiškumas, kaip asmenybės savybės, daug kuo nulemtos genetiškai, tačiau, kita vertus, socialinė aplinka taip pat veikia intelekto ir neurotiškumo genezę. Pažymima, kad, jeigu kaip tikimybę priimtume prielaidą apie 80 proc. variantų intelekto paveldimumą (beje, šiuo klausimu kai kurių autorių, pvz., Cattello, Burto, Gottesmano, Guilfordo ir kt., nuomonės labai skiriasi), visada lieka pakankamai erdvės poveikiui šiems gabumams plėtotis Žr. Vladimir Stančić, Adaptivni potencijal i integracija slijepih, 1981. . Šis poveikis ypač svarbus ankstyvojoje vaikystėje, kai nepakanka dirgiklių ir stimuliacijos (izoliacijos, separacijos, deprivacijos ir kitų reiškinių). Tai gali turėti rimtų padarinių intelektualumo raidai. Vis dėlto kai kurie autoriai įrodė, kad atsilikimas dėl tokių priežasčių labai ankstyvame amžiuje laiku taikant tam tikras korekcines priemones ne visada kaip padarinys gali būti pakankamai generalizuotas ir nenutrūkstamas intelektinis deficitas (Dennis, Najarijan ir kt.).

Socialinė aplinka taip pat veikia ir neurotiškumą; tai matoma stiprėjant emociniam stabilumui, kuris kinta dėl chronologinio amžiaus, t. y. bręstant asmenybei Žr. Vladimir Stančić, Adaptivni potencijal i integracija slijepih, 1981. . Konstatuojamas glaudus emocinio, intelektinio ir socialinio išsivystymo ryšys ir sąveika. Teigiama, kad beveik praktiškai viską, ką galima pasakyti apie emocinį išsivystymą, aprėpia socialinė raida ir iš visų galimų sąveikos variantų socialinei vaiko brandai nė vieno negali būti svarbesnio už mokymą Žr. Harold H. Anderson, Gladys L. Anderson, “Social Development,” 1965. . Jų nuomone, socialinė raida yra grindžiama iš esmės išnaudojant savo intelektinį ir emocinį konatyvinį imlumą, socialinei aplinkai lemiant asmenybės socialinio mokymosi procesą. Pasak jų, suvokimo ir kalbinės komunikacijos ypatumai, teiginių ir vertybių sistemos, taikomos tenkinant žmogaus poreikius, kalbinė interpretacija ir dvipusis bendrų tikslų tarp esamų skirtingų suradimas veiksminiame akte be galimos prievartos, grasinimų arba kaltumo – visa tai yra tam tikras psichologinis augimas, socialinė raida. Socialinė raida tam tikru mastu reiškia ir individo socializaciją, kuri įgyvendinama jo paveldėtus biologinius duomenis veikiant socialiniams veiksniams. Mokslininkai teigia, kad tinkamas asmenybės suvokimas jos socialinio išsivystymo prasme būtinai reikalautų įtraukti į šią sampratą ir įvairių socialinių institucijų išvardijimą, pradedant šeima ir baigiant nacionalinėmis ir kultūrinėmis grupėmis Žr. ten pat. .

Tuo tarpu mūsų šalyje susiklostė tokia padėtis, kad vykstančios ekonominės ir socialinės reformos paliečia daugumą visuomenės narių ir dažniausiai socialiai menkiau apsaugotus sluoksnius. Padidėja įtampa tarp naujai besiformuojančių socialinių grupių, labai susilpnėja arba niveliuojasi socialinių ir kultūrinių vertybių ryšiai. Būtiniausių poreikių tenkinimo galimybių netolygumai ir interesų konfliktai transformuoja individualumo ir socialumo santykį, supriešina atskiras visuomenės grupes ir trikdo integracijos ir socializacijos procesus. Tokia situacija modeliuoja reiškinį, kuris 1999 metais socialinės politikos grupės parengtame pranešime buvo įvardytas „socialine atskirtimi“ Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, p. 17. . Remiantis įvairiais statistikos duomenimis konstatuojama, kad

Lietuvoje jau beveik susiformavo didelė socialiai atskirtų žmonių grupė, kuri, vaizdžiai tariant, neturi jokių perspektyvų mūsų visuomenėje, ir jų menka gerovė priklauso vien tik nuo išorinių veiksnių. Tai ilgamečiai bedarbiai (neturintys gero išsilavinimo, „bėgliai“ iš kaimo vietovių, teisti asmenys, alkoholikai ir kt.), vargingai gyvenantys kaimuose, besiverčiantys trumpalaikiu ir blogai mokamu darbu, nekvalifikuoti darbininkai, elgetaujantys ir kiti asmenys, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu patekę į socialiai nuskriaustųjų grupę. Gintautas Sakalauskas, Vaiko teisių apsauga Lietuvoje, p. 53.

Spustelėjus išskleisti...

Akivaizdu, kad tik „socialinės atskirties“ asmenų šeimose ugdomos asmenybės raida yra veikiama daugelio papildomų neigiamų veiksnių, kurie smarkiai trikdo visapusiškos socializacijos galimybę. Įvairių institucijų duomenimis, nuo 1995 metų rajonų (miestų) vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 65 proc., o vaikų jose – 44 proc. Žr. Aistė Bartkevičienė, „Vaikai – prievartos aukos“, 2001. .

Daugėja motinų, kurios vaikus turi auginti vienos dėl sutuoktinio mirties (jau daugiau kaip 20 metų darbingo amžiaus vyrų mirtingumas apie 4 kartus viršija moterų), dalis jų lieka be darbo ir pajamų, nebesugeba rūpintis vaikais ir praranda poreikį rūpintis jų ugdymu. Šalyje nemažėja ištuokų: kasmet išsituokia 11–12 tūkst. porų, susituokia 18–19 tūkst. porų. Po ištuokos apie 11–12 tūkst. vaikų lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina (tik apie 200–300 vaikų – su tėvu). Daugėja vaikų, gimusių nesusituokusių tėvų šeimoje: 1970–1995 metais tokių vaikų gimdavo 6–7 proc., 1999 metais jų skaičius padidėjo iki 18 proc. Dar keletas faktų: per 1990–1999 metus vaikų šalyje sumažėjo apie 100 tūkst. (demografinės problemos), o vaikų, netenkančių tėvų globos, padaugėjo nuo 1190 vaikų 1990 m. iki 3502 vaikų 1998 m. (socialinės-psichologinės problemos). 1999 metais tėvų globos neteko 3261 vaikas Žr. Aistė Bartkevičienė, „Vaikai – prievartos aukos“, 2001. .

Įvairūs statistikos duomenys (jų galima pateikti kur kas daugiau, ypač susijusių su globėjų statuso pokyčiais, įvaikinimo problemomis, nusikaltimais, kurių metu nukentėjo vaikai ir pan.) patvirtina hipotezę, kad socialinės atskirties atvejų daugėja, dalies visuomenės saugumo poreikis netenkinamas ir lemia abejingą arba net priešišką požiūrį į įvairių normų ir vertybių sistemą. Tokioje socialinėje situacijoje net mokykla, kaip ugdymo institucija, turi ribotas galimybes garantuoti mokyklinio amžiaus asmenims jų teisės ir saugumą, užtikrinti sąlygas jų tolesnei psichofizinei raidai bei aktyviam įsitraukimui į pozityvų visuomenės gyvenimą. Neatsitiktinai konstatuojama, kad jau pradinėse klasėse išryškėja 4–6 proc. rizikos grupių moksleivių, o 7–8 klasėse jų skaičius padidėja 4–5 kartus. Turint omenyje, kad, atliktų tyrimų duomenimis, iš 600 vaikų nuolat agresyviai elgtis linkę apie 7 proc. respondentų, o tam tikrose situacijose žiauriai pasielgtų dar daugiau, rizikos grupių kiekybiniai poslinkiai yra dėsningi Žr. Rita Žukauskienė, Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų agresyvaus elgesio ypatumai, 1998. .

Atsižvelgiant į nepilnamečių psichofizinės raidos ypatumus ir jų socialinio patyrimo kokybinį turinį (ypač ugdomų „socialinės atskirties“ asmenų šeimose), akivaizdu, kad „krizinių grupių“ asmenų, patenkančių į minimalios ir vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių institucijas, skaičius sparčiai kinta. Neatsitiktinai Lietuvoje yra net 5 institucijos (specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai ir nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centras), kurios izoliacijos sąlygomis iš esmės vykdo resocializaciją, nes ne laiku arba nesėkmingai buvo atliekamas prevencinis darbas, kita vertus, kitokių alternatyvų šalies justicijoje lyg ir nebuvo. Rimtos analizės reikalauja faktas, kad, pavyzdžiui, Gruzdžių specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų ugdytinių personalinės dokumentacijos grafoje „nusikaltimai“, kurios tikslesnis įvardijimas būtų „psichosocialinės adaptacijos problemos“, galima išskirti per 30 įvairių pražangų rūšių. Delinkventiškos iš esmės yra ten paminėtos „automobilių vagystės, teisėtvarkos pažeidimai, vagystės, agresyvi opozicija aplinkiniams“. 1993–1999 m. iš 187 asmenų tokių rimtesnių pažeidimų padarė tik 7 proc. (13 asmenų). Pagrindinė ugdytinių dalis į instituciją pateko dėl pražangų, kurios buvo nulemtos jų socialinio lauko ypatumų (žemas šeimos arba vieno iš tėvų socialinis, ekonominis, kultūrinis statusas, netinkamas gyvenimo būdas, menki socialiniai ir doros įgūdžiai, pakitusi vertybių skalė ir pan.), susijusių su šalyje vykstančiomis ekonominėmis ir socialinėmis permainomis. Tikėtina, kad dalis nepilnamečių nusikalstamumo problemų bus išspręsta įgyvendinant nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepciją.

Išvados

Asmenybės elgesio transformacijas lemia daugelis objektyviai ir subjektyviai veikiančių veiksnių: asmenybės struktūros ypatumai, nuostatos ir siekiai, socialinės aplinkos įtaka, deklaruojamų normų ir taisyklių pripažinimo ir laikymosi tendencijos ir kt. Vykstančios ekonominės ir socialinės reformos palietė visus gyventojų sluoksnius, konstatuojamas „socialinės atskirties“ reiškinys lemia dalies visuomenės socialinės ir ekonominės raidos netolygumus. Tai nulemia šių asmenų ir jų šeimose kaip asmenybės besiformuojančių nepilnamečių kintantį požiūrį į vertybių sistemą, neigiamą ir gana dažnai asocialų elgesio tipą sąveikaujant su kitais asmenimis.

Pastaruoju metu atliekami tyrimai įvairiose minimalios ir vidutinės priežiūros įstaigose (MVPĮ) patvirtina prielaidą, kad būtina vykdyti nepilnamečių kriminalinės justicijos reformą. Išryškėja įvairios patekimo į įstaigą aplinkybės, tačiau iš esmės mechanizmas yra gana elementarus: nedarni, dažnai asociali šeima, socialinės atskirties grupės šeima ir iškreipti socialiniai santykiai joje bei mokyklos bendruomenėje. Tai lemia bėgimą iš šeimos bei mokyklos, homogeninių grupių gausą ir jų delinkventinį aktyvumą, dažnai susijusį su bendrųjų fizinių bei saugumo poreikių tenkinimu (smulkios vagystės, plėšikavimas, įžūlus elgesys ir pan.). Įtakos turi ir paklusnumas grupės deklaruojamoms normoms ir taisyklėms, o tai lemia žalingų įpročių atsiradimą.

Sąlygiškai logiškas ugdytinių nukreipimas į atskiras institucijas atsižvelgiant į jų mokslumo išsivystymo lygį, tačiau paskirstymas (net ir gana trumpalaikis) į klases (1–4) remiantis tik šiuo kriterijumi kelia tam tikrų abejonių. Kai tarp ugdytinių būna (pradiniame mokymo(-si) ir resocializacijos etape) gana didelis amžiaus skirtumas (7–16 metų) ir skirtingos patekimo į instituciją priežastys (polinkis į delinkventinį elgesį ir delinkventinis elgesys, paskatintas įvairių socialinių aplinkybių), yra didelė tikimybė perimti neigiamas nuostatas ir atitinkamą elgesio motyvaciją prisitaikėliškai mėgdžiojant vyresnius, „autoritetingus“ ugdytinius.

Turint omenyje „krizinio“ amžiaus asmenų raidos ypatumus neatsitiktinės yra vis dažniau pastebimos delinkventinio elgesio tendencijos, kurių neutralizavimą arba bent pristabdymą gali lemti socialinės politikos pokyčiai apskritai, jaunimo socialinės politikos nuostatų peržiūrėjimas ir prioritetų išskyrimas bei nuoseklus delinkventinio elgesio prevencijos programos vykdymas įgyvendinant nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepciją.