Straipsnis Fonetinio rašybos principo realizacija S. Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje

Santrauka. Straipsnyje ištirta ir patikslinta, kad ankstyvojoje Daukanto leksikografijoje didžiausią rašybos dalį užima fonetinis rašybos principas, kuris daugiausia susijęs su šaknies rašyba, tačiau tokių rašybos atvejų pasitaikė ir galūnėse. Fonetinis rašybos principas reiškiamas sudėtiniais rašmenimis su diakritikais, atspindi įvairius fonetinius procesus. Sudėtiniai rašmenys su diakritikais vartoti atskirti žemaitiškus ir aukštaitiškus balsius, taip pat diferencijavo aukštaitiškųjų kokybę.

Pagrindiniai žodžiai: sudėtinės grafemos, grafemų vartosena, Simonas Daukantas, Simono Daukanto rašyba, rašybos principai.

Įvadinės pastabos

Šio straipsnio tikslas – ištirti tik fonetinio rašybos principo raišką Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje. Išsikelti šie uždaviniai – nustatyti, kaip šis principas realizuojamas ir kuo jis Daukanto darbe išskirtinis.

Darbo objektas – duomenys, rinkti iš tyrimo šaltinių – žemaičių kretingiškių tarme parašytų Epitome Historiae Sacrae (1838 m.) lietuviškų antraščių ir Žodrodžio, taip pat Lenkų–lietuvių kalbų žodyno (sutrumpintai MLL), parašyto 1839–1842 m. ar 1846 m., ir Lietuvių–lotynų kalbų žodyno (sutrumpintai LL), sudaryto tarp 1842 ir 1850 m., pildyto po 1851 m. Papildomai remiamasi Daukanto vadovėliais Prasmą łotinû kałbos (1837) ir Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842).

Darbe stengiamasi nustatyti, kaip iš tiesų reiškiasi fonetinis ankstyvosios Daukanto leksikografijos rašybos principas, jį atsiejant nuo ankstesnių tyrimų rezultatų. Daukanto rašybos principai buvo bendrais bruožais aptarti ankstesnių tyrėjų, tačiau nebuvo gilinamasi į jų raišką, konkrečius rašmenis ir šių rašybos principų išskirtinumą ankstyvojoje Daukanto leksikografijoje. Tai atskleisti stengiamasi šiame straipsnyje. Darbas aktualus naujesniais fonetinio rašybos principo raiškos aspektais. Apsibrėžta tirti tik balsių rašybą. Pavyzdžių puslapiai rašomi keleriopai: iš Žodrodžio nurodoma pavyzdžio Daukanto žodyne puslapių nuoroda, iš Epitome Historiae Sacrae nurodoma žodžio Daukanto žodyne puslapių nuoroda ir eilutės numeris, rankraštiniuose žodynuose puslapių nėra, todėl pateikiama tik žodyno santrumpa.

Straipsnyje taikyti aprašomasis, literatūros apžvalgos, analizės metodai.

Rašybos principų tendencijos. Daukanto ankstyvosios leksikografijos rašybos principų tyrimai

XVI–XVII a. Rytų Prūsijoje pagrindiniai balsių rašybos principai buvo du. Tuo metu daugiausia buvo remtasi fonetiniu principu, tačiau kai kuriuose to meto Rytų Prūsijos raštuose išsiskyrė formų skiriamasis arba diferencinis rašybos principas Žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 23. . Nuo pat pirmųjų lietuviškų raštų pasirodymo per visą XVI–XVII a. priebalsiai buvo rašomi dviem principais: fonetiniu ir morfologiniu Žr. ten pat, p. 24. .

Panaši rašybos tendencija išliko XIX a. Didžiojoje Lietuvoje, kur buvo remtasi Mažosios Lietuvos gramatikomis, perimta nemažai rašto naujovių, tačiau ten nebuvo įprasta laikytis diferencinio rašybos principo, rašyba buvo daug paprastesnė ir beveik nevartoti diakritikai.

Daukanto tyrėjai yra apibendrinę, kad jis savo darbuose balsius rašė fonetiniu pagrindu, bet galūnėje pasiremdavo ir diferenciniu principu. Fonetiniu pagrindu Daukantas rašė kai kuriuos rašmenis su diakritikais, kuriuos jis įsivedė savo tarmės balsiams tiksliau atspindėti Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 235. .

Subačius yra nustatęs, kad daug rašmenų, kuriuos Plateris rašė Prūsijos lietuvių tradicija, apie devyniolikto amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį panašiai vartojo ir Daukantas Žr. Giedrius Subačius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, p. 403. . Naujausiame straipsnyje šis mokslininkas itin išsamiai išanalizuoja Istorijos žemaitiškos ortografijos raišką Žr. Giedrius Subačius, „Ortografinė Simono Daukanto žemaitiško balsio [ẹ] raiška Istorijoje žemaitiškoje (1828–1834): <e, ę, i, y>“, 2015. .

Tačiau nepaisant to, Daukanto ankstyvosios leksikografijos ortografijos principai, jų realizacija iki šiol nebuvo nuosekliai tirti. Daukantas savo vadovėliuose Žr. K. W. Mylė [Simonas Daukantas], Prasmą łotinû kałbos, 1837; Simonas Daukantas, Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos, 1842. tik pateikė rašybos taisykles. Jomis ir kitais Daukanto darbais remdamasi B. Vanagienė Žr. Birutė Vanagienė, „Redakcinės pastabos“, p. 735. Daukanto Raštų redakcinėse pastabose išskyrė du rašybos principus – fonetinį ir kilminį. Kiti mokslininkų tyrimai daugiausia susiję su siauresne nagrinėjamosios temos sritimi – Daukanto fonetine rašyba.

Su rašybos principais glaudžiai susijęs Daukanto raidynas, kurio šaltinius yra aptaręs P. Jonikas (tai Daukšos, Sirvydo darbai) ir susisteminęs kai kurių Daukanto darbų (Būdo, Pasakų Phedro) ir vadovėlių Prasmos ir Abeciełos duomenis. Jis aprašė Daukanto vartotą raidyną, kurio rašmenimis žymėti tam tikri pajūrinių žemaičių (dab. šiaurės kretingiškių) tarmės garsai, nors pasitaikydavo ir kitų tarmių lyčių, pirmiausia, aukštaičių vakariečių. Abeciełoje esantis Daukanto rašmenų inventorius Joniko laikomas pagrindiniu Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 179. .

Fonetinis rašybos principas ankstyvojoje leksikografijoje

Vienas iš raiškos būdų ankstyvojoje Daukanto leksikografijoje yra diakritiniai ženklai. Jie ryškiausiai nurodo tiek aukštaitišką, tiek žemaitišką fonetinę ypatybę, pvz.: twóra ~ tvora ar dawẽna ~ davena ʻdovana’. Dažniausiai vartoti šie diakritiniai ženklai: `, ´, ^, ˘, ˜, jie buvo dedami virš balsinių rašmenų. Patys diakritiniai ženkleliai šiuose Daukanto darbuose kirčiui žymėti specialiai nenaudoti, tačiau sutampa su pabrėžiamu skiemeniu. Neretai diakritiniai ženklai žymi balsio ilgumą arba trumpumą (akūtas arba gravis).

Išskirtinai žemaitiškus balsius spausdintame žodynėlyje žymi šie sudėtiniai rašmenys: <á>, <ă>, <å>, <à>, <ą> (rašomi galūnėje), taip pat <é>, <è>, <ẽ>, <ĕ>, <ę>, <ó>, <ò>, <ú>, <ù>, pvz.: onżiămęs ~ ant žemės 20, zåmin ~ žemyn 35, żámin ~ žemyn 19, isz senà ~ iš seno, ont stałą ~ ant stalo 2, teep dédei ~ teip didžiai 22, nuzèminimas ~ nužeminimas 20, griżtùs ~ grįžtąs 34, dawẽna ~ davena ʻdovana’, knebiniejĕms ~ knebinėjimas, spęglelis ~ speglelis, dógnós ~ dugnas, stebòklingas ~ stebuklingas 51, essús ~ esąs 31, dziaugsmùs ~ dziaugsmas ʻdžiaugsmas’ 18.

MLL rankraštiniame žodynėlyje sudėtinių rašmenų rasta akivaizdžiai mažiau nei Žodrodyje – tik keli variantai, visi žymi trumpąjį arba ilgąjį balsį [a·], pavyzdžių iš LL visai nerasta. Vartoti keli sudėtiniai rašmenys su pagrindu <e>, tai <è>, <ę>, <ĕ>, <ẽ>, pvz.: wèriszkas ~ vyriškas 36, spęglelis ~ speglelis, knebiniejĕms ~ knebinėjimas, Attartẽ ~ atarti, dawẽna ~ dovena.

Rašmuo su graviu <è> Daukanto specialiai kirčiui žymėti nevartojamas, tačiau Žodrodyje žymi kirčiuotą skiemenį ML tradicijoje dažniausiai gravis ant rašmens <e> vartojamas tada, kai galūnėje žymi ne kirtį, o inesyvo ir įnagininko galūnes. Ne galūnėje dažniausiai žymimas žodžio kirtis (žr. Mindaugas Šinkūnas, XVI–XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija, p. 44). Kaitomų žodžių formose <è> gravis žymi žodžio kirtį (žr. ten pat, p. 114). . Rašmuo su graviu <è> (13x) Žodrodyje daugiausia vartojamas siaurajam neįtemptajam žemaitiškam balsiui [ẹ] (8x) žymėti, pvz.: warda’s wèriszkas ~ vardas vyriškas 36, nusiczistijèm’s ~ nusičystijimas 15, parsergiejèmas ~ parsergėjimas 25, steniejèms ~ stenėjimas 18, sùderiejèm’s ~ suderėjimas 17.

Rašmuo su akūtu <é> Žodrodyje vartojamas jau minėtam [ẹ] žymėti, pvz.: atémù ~ atimu 2, teep dédei ~ teip didžiai 22.

Taip pat yra ir LL bei MLL, pvz.: Bedróskés ~ bedruskis ir dawẽna ~ dovena, ąta pĩrtiejẽ peramojĭ arba anta ~ anta pirtyje peramoji arba anta (3x). LL žodynėlyje rašmuo <ẽ> (4x) irgi žymi siaurąjį neįtemptąjį [ẹ], pvz.: Attartẽ ~ atarti, Galuóźgalietẽ ~ galiu užgalėti, abbó albẽ abbùdù ~ abu albe ‘arba’ abudu, Apejẽmas ~ apėjimas, Apsiejẽmas ~ apsiėjimas. Panašiai vartojamas ir rašmuo <ĕ> (4x), pvz.: Gyźtĕ ~ gyžti, akys dajriesĕ niekingos pagałbos ~ akys dairėsi niekingos ‘menkos’ pagalbos, Dunples vĕdi Dumples ~ dunplės vedi dumplės; vienas pavyzdys rastas daugiskaitos vardininko galūnėje, pvz.: Bitĕs ~ bitės. MLL yra analogiškas pavyzdys (2x), pvz.: knebiniejĕms ~ knebinėjimas.

Aukštaitiškieji vartosenos atvejai įvairūs. Rašmenys su diakritikais balsiams žymėti ne tokie gausūs, tačiau vienas iš pagrindinių dalykų yra balsio kiekybės skyrimas (akivaizdi tendencija žymėti ilguosius ir trumpuosius balsius).

Trumpieji balsiai

Rašmuo su graviu <è> nuo Žodrodžio vidurio palaipsniui pakeičia rašmenį su akūtu, vartotą iki 25 puslapio. Dažniausia <è> žymėjo tarminį [ẹ]. Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse rašmuo su graviu <è> žymi trumpąjį balsį [ĕ], pvz.: Jozuèso smertis ~ Jozuės smertis ‘mirtis’ 28₁.

MLL žodynėlyje rašmuo su graviu <è> rastas tik poroje pavyzdžių, jis sutampa su pabrėžiamu trumpuoju balsiu [ĕ], kirčiuotu nepagrindiniu kirčiu: kètùrdienis ~ keturdienis, łajdau karwès ~ laidau karves, taip pat vartotas ir LL (8x), pvz.: Èkètys ~ eketys, Braszkèsis ~ braškesys.

Trumpąjį aukštaitiškąjį balsį [ĕ] šaknyje iliustruoja Žodrodžio rašmuo <é>: téczaus ~ tečiaus ‘tačiau’ 5 (1x); priešdėlyje, pvz.: nétaika ~ netaika 13 (1x), kur yra abiem atvejais pabrėžiamas skiemuo (tiek pagrindiniu, tiek atitrauktiniu kirčiu). Šis rašmuo vartojamas po minkštojo priebalsio trumpajam balsiui [ĕ] žymėti, pvz.: czé ~ čia 19 (1x).

Dauguma rašmenų su pagrindu <i> žymėjo trumpąjį aukštaitiškąjį [ĭ] (<î, ì, í, ĩ, ĭ>). Negausiuose Žodrodžio pavyzdžiuose (6x) rašmuo <î> žymi minkštumą, pvz.: tęisa wirîausioîe ~ tiesa vyriausioji 22, blikczîoiù ~ blykčioju 25, biaurîoiù ~ bjaurioju 30. Tik LL rasta <í> (1x), pvz.: nutíks ~ nutiks, kur jis žymi trumpąjį balsį. Sinonimiškai vartojami rašmenys <î> ir <ĩ>.

Sudėtiniai rašmenys su pagrindu <o> žymi tiek žemaitiškus, tiek aukštaitiškus balsius, nors vyrauja aukštaitiškieji. Dažniausiai jie buvo vartoti šaknyje, visi žymėjo balsį [o·], kai kurie iš jų – tarminį siaurąjį šiaurės žemaičių [ọ] (tai <ó> ir <ò>). Rašmenų vartosena susijusi arba su senoviniu, arba žemaitiškuoju žodžio kirčiu (šiuo atveju – nukeltiniu).

Viena iš ryškesnių Žodrodžio fonetinių ypatybių – minėtas siaurasis neįtemptasis šiaurės žemaičių kretingiškių balsis tarp [u] ir [o] – [ọ] – negalūniniuose žodžių skiemenyse ir prieš galūnes su siauruoju vokalizmu Žr. Antanas Salys, Raštai, t. 4: Lietuvių kalbos tarmės, p. 37. – rašomas <ù> arba <ó>.

Rašmuo su akūtu <ó> (29x) LL buvo negausiai vartotas, jis pasirinktas žemaitiškoms fonetinėms ypatybėms žymėti, pvz.: Brózdesis ~ bruzdesys (dar plg. Bròzdietĭ ~ bruzdėti). Tokiu būdu galima spręsti, kad šiais rašmenimis Daukantas žymi tą patį balsį.

Vienas gausiausių – rašmuo su graviu <ù> (apie 400x). Dažniausiai jis žymi (303x) balsį [ọ], pvz.: brùkte ~ brukti 2, brùsdù ~ bruzdu 29, aukùras ~ aukuras 4, nors rašyta ir aukuras ~ aukuras 5. Rašmuo <ú> vartojamas balsiui [ŭ] žymėti (19x). Jis rastas Žodrodyje bei MLL žodyne (8x), pvz.: súsitinkù ~ susitinku 9, súrîszù ~ surišu 9, úźkéjkiejas ~ užkeikėjas. Sudėtinis rašmuo <û> taip pat vartojamas šiam balsiui žymėti, pvz.: mîtûkay ~ mitukai 30.

Ilgieji balsiai

Ilgąjį balsį [e·] žymi MLL rašmuo <ē> (3x), pvz.: klēgoti ~ klegoti, źůsis klēgo ~ žąsys klego[ja], klēgojimas ~ klegojimas. Rankraštiniuose žodynėliuose rašmuo <é> taip pat vartojamas balsiams [e·], [ẹ], [ĕ] ar [e̤·] žymėti, pvz.: neképielis ~ nekepėlis, pabajgéjas ~ pabaigėjas.

LL negausūs atvejai rasti vardažodžių priesagose, iš jų 6x yra daiktavardžiai, pvz.: Abrakélis ~ abrakėlis, [ak]éle ~ akelė, Akéle ~ akelė, Ąngéle ~ angelė, apůkéłis ~ apuokėlis, erélis ~ erelis; taip pat pavienė aukštesniojo laipsnio būdvardžio priesaga pavyzdyje Aiskésznis ~ aiškesnis.

Rašmuo su graviu <è> Žodrodyje taip pat žymi ilgąjį kirčiuotąjį balsį [e·] (1x), pvz.: nuzèminimas ~ nužeminimas 20. Jis dar žymi aukštaičių [e̤·], pvz.: absîièmîm’s ~ apsiėmimas 25, absîjèmîm’s ~ apsiėmimas 26.

Tik keli rašmenys su pagrindu <i> (<ī, ï, ī>) žymėjo ilgajį [i·]. Tam tikrais atvejais rašmenys su diakritikais irgi žymi tarminio kirčio vietą (dažniausiai nukeltinio).

Tik LL rasta <ī> (4x), pvz.: Atkībytĭ ~ atkibyti, Atskirīmas ~ atskyrimas, bīlis ~ bilys (lot. orator). Rašmuo su brūkšneliu greičiausiai vartotas ilgajam balsiui žymėti.

Žodrodyje ir Epitome Historiae Sacrae antraštėse rašmenys <ō> (2x) ir <ŏ> žymi atitinkamai ilgąjį [o·] ir pusilgį [o.], pvz.: mōrînas ~ morynos 17, pakłōte ~ paklotė 3, Żmŏnos ~ žmonos 54, kaip ir MLL jōdas ~ jodas ‘kipšas’ ar LL Atimdĭnietŏs ~ atimdinėtojas.

Pasitaikė, kad rašmuo <û> vartotas ir ilgajam balsiui [u·] reikšti, pvz.: sûdijù ~ sūdiju 15 (1x), kaip ir rašmuo <ū> (7x), kuris rastas tik Žodrodyje, pvz.: brūsdù ~ brūzdu ‘bruzdu’ 3, 8, 13, 29, ūdiiù ~ ūdiju 20, smūgys ~ smūgis 23.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad diakritikais atskiriami žemaitiški ir aukštaitiški balsiai, o tada savo ruožtu jie skiriami pagal ilgumą arba trumpumą. Graviu linkstama žymėti trumpąjį balsį, akūtu – ilgąjį.

Akivaizdu, kad abiejų rankraštinių žodynėlių sudėtinių rašmenų vartosena daug paprastesnė už Žodrodžio rašmenis.

Išvados

1.Ankstyvojoje Daukanto leksikografijoje didžiausią rašybos dalį užima fonetinis rašybos principas, jis yra susijęs su šaknies rašyba, tačiau rašybos atvejų pasitaikė ir galūnėse.

2. Fonetinis rašybos principas reiškiamas sudėtiniais rašmenimis su diakritikais, atspindi įvairias fonetines ypatybes.

3. Sudėtiniai rašmenys su diakritikais vartoti atskirti žemaitiškus ir aukštaitiškus balsius, taip pat diferencijavo aukštaitiškųjų balsių kiekybę. Paprastėjant sudėtinių rašmenų vartosenai ankstyvosios Daukanto leksikografijos žodynuose, mažėja ir balsių diferenciacija tarp aukštaitiškų ir žemaitiškų.

4. Nors specialiai kirtis nebuvo žymėtas, tačiau pastebėtas dėsningumas gravį vartoti trumpajam balsiui, akūtą – ilgajam žymėti, t. y. diakritikų vartojimas sutampa su kirčiuotu skiemeniu.

Literatūra ir šaltiniai

• Daukantas, Simonas, Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos, Petropilis: K. Krajaus spaustuvė, 1842.
• Daukantas, Simonas, Lenkų–lietuvių kalbų žodyno medžiaga, Cz (czerwcowy) – Z, saugomas LLTI rankraštyne, šifras SD 13, [trūksta pirmųjų 24 puslapių].
• Daukantas, Simonas, Lietuvių–lotynų kalbų žodynas, A–G (gvildyti), be datos, saugomas LLTI rankraštyne, šifras SD 14, [darbas nebaigtas, didesnė žodyno dalis neišversta iš lotynų kalbos].
• [Daukantas, Simonas], [antraščių vertimas], C[harles] F[rançois] L‘homond: Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, LMAB RSS: L–19/146.
• [Daukantas, Simonas], Ƶodrodys, Charles François L’Homond, Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, p. 1–42 (atskira puslapių numeracija knygos pabaigoje), LMAB RSS: L–19/146.
• Girdenis, Aleksas; Danutė Girdenienė, 1759 metų „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
• Gudelienė, Birutė, „Grafema su pagrindu <a>: sudėtinių grafemų ir fonemų santykis ankstyvojoje Simono Daukanto leksikografijoje“, Žmogus ir žodis, 2013, t. 15, nr. 1, p. 58–63.
• Gudelienė, Birutė, „Sudėtinių grafemų <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> vartosena Simono Daukanto Žodrodyje“, 2014, Žmogus ir žodis, t. 16, nr. 1, p. 62–69.
• Jonikas, Petras, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, Čikaga: Pedagoginis literatūros institutas, 1972.
• Mylė, K. W. [Simonas Daukantas], Prasmą łotinû kałbos, Petropilis: K. Hintzės spaustuvė, 1837.
• Palionis, Jonas, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967.
• Palionis, Jonas, Lietuvių literatūrinė kalbos istorija, Vilnius: Mokslas, 1979.
• Salys, Antanas, Raštai, t. 4: Lietuvių kalbos tarmės, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992.
• Subačius, Giedrius, „Ortografinė Simono Daukanto žemaitiško balsio [ẹ] raiška Istorijoje žemaitiškoje (1828–1834): <e, ę, i, y>“, Archivum Lithuanicum, 2015, t. 17, p. 167–234.
• Subačius, Giedrius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
• Šinkūnas, Mindaugas, XVI–XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04 H), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010.
• Vanagienė, Birutė, „Redakcinės pastabos“ | Simonas Daukantas, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1976, p. 735–742.

The Realization of Phonetic Orthography Principle in the Early Lexicography of S. Daukantas

Summary. The data for the article were collected from Žodrodis (1838) by Simonas Daukantas with additional reference to the data of the headlines of Epitome Historiae Sacrae, hand-written dictionaries and the textbooks Prasmą łotinû kałbos (1837) and Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842) by S. Daukantas. The aim of the paper is to determine the prevailing orthography principle in the early lexicography of S. Daukantas irrespectively of the results of previous studies. In the article it is determined and specified that the greatest part of the orthography in the early lexicography of S. Daukantas is based on the phonetic orthography principle, which is related to the spelling of the root, although there are some instances of such spelling in inflections as well. The phonetic orthography principle is expressed through complex letters with diacritics and reflects various phonetic processes. The complex letters with diacritics were used to separate the Samogitian and Aukštaitian phonetics and also differentiated the quality of the Aukštaitian phonetics. The orthography was also influenced by the inhomogeneous tradition of spelling compound graphemes taken from the texts of Mikalojus Daukša and writers of Lithuania Minor, as well as developed by S. Daukantas himself.

Keywords: compound graphemes, use of graphemes, Simonas Daukantas, orthography of Simonas Daukantas, principles of writing.