Studija Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija Teisingumo Teismo jurisprudencijoje

Santrauka. Studijoje analizuojamas ES pagrindinių teisių chartijos, kuriai 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusia Lisabonos sutartimi pripažintas privalomos pirminės ES teisės statusas, poveikis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Pagal Europos Sąjungos sutarties 19 str. 1 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas apima Teisingumo Teismą, Bendrąjį Teismą ir specializuotus teismus. Dabar ESTT sudaro dvi teisminės institucijos: Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas. Šioje studijoje nagrinėjama tik Teisingumo Teismo veikla. jurisprudencijos plėtojimui. Anksčiau Teisingumo Teismas savo jurisprudenciją formavo apie savo paties, remiantis bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais pagrindinių teisių apsaugos instrumentais, sukurtą jurisprudencinį pagrindinių teisių apsaugos sistemos branduolį, tačiau po Lisabonos sutarties įsigaliojimo šio teismo išeities poziciją pagrindinių teisių apsaugos klausimais pirmiausia lemia ES pagrindinių teisių chartija – pirminis privalomas ES teisės aktas, kuriuo kodifikuota pagrindinių teisių apsauga. Teisingumo Teismo, kaip Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų sistemos aiškintojo ir plėtotojo, vaidmens bruožai išryškėja šiam teismui įtvirtinant Chartijos, kaip svarbiausio pagrindinių teisių šaltinio, reikšmę ir jos aiškinimo autonomiškumą, apibrėžiant Chartijos taikymo sritį ir tikslinant tos srities ribas, formuojant Chartijos ir kitų pagrindinių teisų apsaugos sistemų sąveikos jurisprudencinę sampratą (Chartija ir konstitucinė apsauga, Chartija ir EŽTK bei kiti tarptautiniai instrumentai), naudojant Chartiją kaip ES teisinio statinio kokybės užtikrinimo instrumentą, padedantį „išvalyti“ ES sistemą, pašalinant iš jos Chartijos standartų neatitinkančius išvestinės ES teisės aktus ar jų nuostatas, aiškinant Chartijoje įtvirtintus pagrindinių teisių apsaugos standartus.

Pagrindiniai žodžiai: Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Teisingumo Teismo jurisprudencija, Chartijos taikymo sritis, pagrindinių teisių apsaugos sistemų sąveika.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. Teisingumo Teismas kaip pagrindinių teisių apsaugos kūrėjas ES teisinėje sistemoje ir jos plėtotojas6
3. 2. Jurisprudencinės pagrindinių teisių apsaugos pasiekimų įtvirtinimas ES pirminės teisės aktuose16
4. 3. Teisingumo Teismas kaip Chartijos aiškintojas ir joje įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų tikslintojas ir plėtotojas19
1. 3.1. Chartijos, kaip svarbiausio pagrindinių teisių šaltinio, reikšmės ir jos aiškinimo autonomiškumo įtvirtinimas20
2. 3.2. Chartijos taikymo valstybėse narėse srities apibrėžimas ir tikslinimas24
3. 3.3. Chartijos ir kitų pagrindinių teisių apsaugos sistemų santykių išaiškinimas29
1. 3.3.1. Chartija ir konstitucinė pagrindinių teisių apsauga29
2. 3.3.2. Chartija ir EŽTK (ir EŽTT jurisprudencija) bei kiti tarptautiniai šaltiniai34
4. 3.4. Chartija kaip ES teisinio statinio kokybės užtikrinimo instrumentas39
5. 3.5. Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių aiškinimo plėtotė, apsaugos standartų taikymas įvairiose teisinio reguliavimo srityse41
5. Išvados45
6. European Union Charter of Fundamental Rights in the Case-Law of the Court of Justice47

Įvadas

Pagrindinių teisių apsaugą Lietuvoje, be konstitucinės ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos sistemų, taip pat užtikrina Europos Sąjungos teisė. Lisabonos sutarties, kuria ES pagrindinių teisių chartijai (toliau – ir Chartija) pripažintas pirminės privalomos teisės statusas, įsigaliojimas 2009 m. gruodžio 1 d. lėmė, „kaip buvo tikėtasi, naują pagrindinių teisių gynybos Europos Sąjungoje pakilimą“ Vassilios Skouris, « Développements récents de la protection des droits fondamentaux dans l‘Union européenne: les arrêts Melloni et Åkerberg Fransson », p. 229. .

Pirminės teisės pokyčiai negalėjo nedaryti įtakos Teisingumo Teismo, kuriam patikėta misija užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės, jurisprudencijai. Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo Teisingumo Teismas reiškėsi kaip pagrindinių teisių jurisprudencinės apsaugos kūrėjas Įprastas vadovėlinis teiginys: „žmogaus teisių apsauga Bendrijos teisinėje tvarkoje yra, visų pirma, teismo kūrinys“ (žr. Melchior Wathelet, Sean van Raepenbusch, « La protection des droits fondamentaux au sein de l’Union européenne après le Traité de Nice », p. 345–346). ir tokios apsaugos plėtotojas apie šio teismo suformuotą jurisprudencinį branduolį, tačiau Chartijos, modernaus rašytinės teisės akto, tapimas visaverte pirmine teise suponavo tam tikrus Teisingumo Teismo jurisprudencijos plėtojimo šioje srityje poslinkius. Jurisprudencinės apsaugos pradininkas ir jos ilgametis kūrėjas virto Chartijoje, ES pirminės teisės akte, įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų aiškintoju ir plėtotoju. Chartijos, rašytinės pirminės teisės akto, buvimas drausmina teismą, jo jurisprudencijos plėtotei suteikia itin aiškiai apibrėžtą veikimo kryptį ir jos rėmus. Įvairūs įkvėpimo šaltiniai (konstituciniai, europiniai, tarptautiniai), kuriais buvo grindžiami Teisingumo Teismo sprendimai, formavę europinę pagrindinių teisių apsaugos sistemą, užleido pirmąją vietą Chartijai – autonomiško pobūdžio aktui, kuriam nereikalingas papildomas pagrindimas. Nors Teisingumo Teismas pabrėžia jurisprudencijos tęstinumą, Chartija laikytina ir reikšmingu impulsu ES teisės atsinaujinimui, galimybe iš naujo pažvelgti į įprastas koncepcijas. Jau septyneri metai, kai jurisprudencinis aiškinimų masyvas formuojamas apie šį aktą.

Dėl Chartijos reikšmės daug diskutuota, kelti kuo įvairiausi lūkesčiai. Vieniems ji turėjo būti aktu, skirtu apriboti ES institucijoms, kitiems – ES svarbiu konstitucionalizacijos elementu, tretiems – nauju Bill of Rights, panašiu į EŽTK. Tokios vizijos (tarpvyriausybinė, konstitucinė ir konvencinė) Apie tai žr. Antoine Bailleux, « Entre droits fondamentaux et intégration européenne, la Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne face à son destin », p. 210. laikytos savotiškais pasiūlymais Teisingumo Teismui pagrindinių teisių apsaugos koncepcijai plėtoti.

Chartijos aiškinimas ir taikymas nepakeitė Teisingumo Teismo, ES teisinės sistemos saugotojo, vaidmens. Jis netapo nei antru žmogaus teisių teismu, nei „super konstitucine“ instancija. Tačiau Chartijoje įtvirtinta pagrindinių teisių apsaugos pagal ES teisę dimensija tapo ryškesnė, šių teisių gynyba – labiau apibrėžta, kryptinga ir numanoma. Tai leidžia kalbėti ir apie tam tikrus poslinkius Teismo darbe plėtojant europinę pagrindinių teisių apsaugos sistemą.

Problemos, kylančios Chartijos jurisprudencinio aiškinimo ir taikymo srityje, nuolatos yra mokslinės doktrinos dėmesio centre. Tokios jurisprudencijos raida įvairiais aspektais nagrinėta užsienio autorių darbuose Žr. Koenraad Lenaerts, “The Court of Justice of the European Union and the Protection of Fundamental Rights,” 2011; Thomas von Danwitz, Katherina Parashas, “A Fresh Start for the Charter: Fundamental Questions on the Application of the European Charter of Fundamental Rights,” 2011; Allan Rosas, Heidi Kaila, « L’application de la Charte des droits fondamentaux de l‘Union européenne par la Cour de justice: un premier bilan », 2011; Koenraad Lenaerts, “Exploring the Limits of EU Charter of Fundamental Rights,” 2012; Clemens Ladenburger, “European Union Institutional Report,” 2012; Marek Safjan, “Areas of Application of the Charter of Fundamental Rights of the European Union: Fields of Conflict?,” 2012; Vassilios Skouris, « Développements récents de la protection des droits fondamentaux dans l‘Union européenne: les arrêts Melloni et Åkerberg Fransson », 2013; Koenraad Lenaerts, “The EU Charter of Fundamental Rights: Scope of Application and Methods of Interpretation,” 2013; Allan Rosas, “When is the EU Charter of Fundamental Rights Applicable at the National Level?,” 2012; Marek Safjan, Dominik Düsterhaus, Antoine Guérin, « La Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne et les ordres juridiques nationaux, de la mise en œuvre à la mise en balance », 2016. , apie ją yra rašę ir Lietuvos teisininkai Pavyzdžiais galėtų būti šie darbai: Salvija Kavalnė, Inga Jablonskaitė-Martinaitienė, „Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija Teisingumo Teismo praktikoje po Lisabonos sutarties įsigaliojimo: bendros tendencijos ir ateities perspektyvos“, 2012; Inga Daukšienė, „Žmogaus teisių apsauga Europos Sąjungoje: raida, pokyčiai, tendencijos“, 2013; Skirgailė Žaltauskaitė-Žalimienė, “Interpretation and Application of the European Union Charter of Fundamental Rights,” 2014; Salvija Kavalnė, Ingrida Danėlienė, „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija kaip individualių teisių gynimo instrumentas“, 2015; Skirgailė Žaltauskaitė-Žalimienė, „Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos turinio paieškos“, 2015; Inga Jablonskaitė-Martinaitienė, „Pagrindinių teisių apsauga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje: Quo vadis?“, 2015. . Mūsų studijos tikslas – išsiaiškinti Chartijos įtaką Teisingumo Teismo, pagrindinių teisių saugotojo ES teisėje, jurisprudencijos plėtojimui. Tai suponuoja ir Teisingumo Teismo ankstesnės (iki 2009 m. gruodžio 1 d.) veiklos, susijusios su pagrindinių teisių apsaugos ES teisinėje sistemoje įtvirtinimu ir plėtojimu, aptarimą bei jos palyginimą su Teisingumo Teismo, kuriam tenka užtikrinti Chartijoje, moderniame teisės akte, įtvirtintas pagrindines teises, jurisprudencija. Chartijos, kaip svarbiausio pagrindinių teisių apsaugos šaltinio, reikšmės ir jos aiškinimo autonomiškumo, Chartijos taikymo srities sampratos, Chartijos ir kitų pagrindinių teisų apsaugos sistemų (konstitucinės apsaugos, apsaugos, įtvirtintos EŽTK ir kituose tarptautiniuose instrumentuose) sąveikos, Chartijos, kaip ES teisinio statinio kokybės užtikrinimo instrumento, taikymo, Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų sistemos aiškinimo ir taikymo klausimų sprendimas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje turėtų padėti atsakyti į klausimą, ar galima įžvelgti jos poslinkius.

Atsakymai į iškeltą klausimą reikšmingi ne tik mokslinės doktrinos požiūriu. ES valstybėse narėse nacionaliniai teismai turi garantuoti tinkamą ES teisės taikymą bei iš šios teisės jos subjektams kylančių teisių teisminę apsaugą, jiems kyla pareiga bendradarbiauti su Teisingumo Teismu Tokio bendradarbiavimo institucionalizuota forma – prejudicinio sprendimo procedūra. Reikšmingos ir kitos teisminio dialogo formos (dažnai neformalios). Teisingumo Teismo jurisprudencijoje atskleista pagrindinių teisių apsaugos esmė, jų taikymo sritis, konkrečių teisių turinys ir jų sąsaja yra privalomi orientyrai valstybių narių institucijoms ir teismams. , kurio išaiškinimai užtikrina ES teisės taikymo vieningumą. Teisingumo Teismo vaidmens ES pagrindinių teisių apsaugos sistemoje žinojimas turėtų prisidėti prie minėto bendradarbiavimo sėkmingumo.

1. Teisingumo Teismas kaip pagrindinių teisių apsaugos kūrėjas ES teisinėje sistemoje ir jos plėtotojas

Pagal dabar galiojančią pirminę ES teisę pagrindinių teisių apsauga yra vienas iš ES tikslų ir viena iš ES vertybių, kuria ji yra grindžiama.

Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo pagrindinėmis teisėmis galėjo būti remiamasi kaip ES teisės bendraisiais principais, t. y. jos buvo teisminės teisėkūros kūrinys. Koenraad Lenaerts, José Antonio Gutiérez-Fons, “The Place of the Charter in the EU Constitutional Edifice,” p. 1559.

Spustelėjus išskleisti...

Teisingumo Teismui teko imtis pagrindinių teisių apsaugos ES teisėje pradininko ir kūrėjo vaidmens.

Pirmaisiais europinės integracijos metais dominavo požiūris, kad Bendrijos teisė yra orientuota į bendros rinkos sukūrimo tikslų užtikrinimą (todėl asmens teisių tematika turėjo likti šone nuo ekonominio proceso reguliavimo, nors kai kurios iš pagrindinių teisių, pvz., judėjimo laisvė, diskriminacijos draudimas dėl pilietybės ar vienodas apmokėjimas už darbą vyrams ir moterims susilaukė sutarčių kūrėjų dėmesio, nes jos tiesiogiai sietos su ekonominiais santykiais, bendros rinkos sukūrimu). Manyta, kad Sutarčių tikslas yra išimtinai ekonominis, kad žmogaus teisių apsaugai europiniu lygiu visiškai turėtų užtekti EŽTK ir EŽTT. Ir Teisingumo Teismas labai atsargiai žvelgė į pagrindinių teisių tematiką, jis atsisakydavo imtis pagrindinių teisių apsaugos kontrolės Antai 1959 m. vasario 4 d. sprendime Stork byloje (Friedrich Stork & Cie prieš Europos anglių ir plieno bendrijos Aukščiausiąją valdžios instituciją) Teisingumo Teismas manė, jog negalima Bendrijos priemonių vertinimui taikyti jų atitikimo konstituciškai garantuotoms teisėms kriterijaus. Tokią pat poziciją atspindi ir 1965 m. balandžio 1 d. Sgarlata bylos sprendimas (Sgarlata ir kt. prieš Komisiją). .

Ekonominė integracija pasirodė susijusi su kitomis socialinio gyvenimo sritimis. Pagrindinių teisų dimensijos ES teisėje nebuvimas trukdė šią sistemą traktuoti kaip visapusę. Pamažu tapo aišku, kad ir ES teisės pagrindu kilusiuose santykiuose yra būtina užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą. Požiūrio į pagrindinių teisių apsaugos svarbą pokyčiui turėjo reikšmės ir tai, kad kai kurie nacionaliniai konstituciniai teismai pastebėjo tokį ES teisinės sistemos nepakankamumą. Antai VFR Konstitucinio Teismo 1967 m. spalio 18 d. sprendime buvo konstatuotas pagrindinių teisių pakankamos apsaugos nebuvimas Bendrijų teisėje, tuo ginčijant ES teisės pirmenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Panašų požiūrį regime 1974 m. gegužės 29 d. vadinamajame Solange I sprendime, taip pat Italijos Konstitucinio Teismo 1973 m. gruodžio 18–27 d. Frontini sprendime. Toks požiūris, kurio reikšmė kartais suabsoliutinta Antai C. Rizcallah bando, nagrinėdama Stauder sprendimo (1969 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Stauder prieš Stadt Ulm) genezę, Teisingumo Teismo doktrinos pokyčius susieti su minėtų konstitucinių teismų pozicija. Ji teigia, kad toks Teisingumo Teismo jurisprudencijos pokytis neatrodo išimtinai susijęs su Teisingumo Teismo rūpesčiu visų pirma kuo geriau apsaugoti pagrindines teises, bet su šio teismo siekiu užtikrinti ES teisės pirmenybę, vieningumą ir veiksmingumą bei garantuoti ES teisinės tvarkos autonomiškumą. (žr. Cecilia Rizcallah, « La protection des droits fondamentaux dans l’Union européenne: L’immuable poids d’origines? », p. 400). Šios autorės manymu, Teisingumo Teismo prioritetas (beje, anot jos, ir toliau darantis didelę įtaką pagrindinių teisių apsaugai) buvo pačios ES teisės apsaugos interesai. Tokia logika atspindėjo ne tiek grynai humanistinių tikslų, bet daugiau funkcinę (arba instrumentinio, utilitarinio pobūdžio) pagrindinių teisių apsaugos ES teisėje sampratą, nes ja buvo siekiama neleisti, kad atsirastų kliūtys vienodam ES teisės taikymui (t. y., kad konstituciniai teismai jos taikymui neužkirstų kelio priešpriešindami ES teisei pagrindinių teisių apsaugos imperatyvo). Beje C. Rizcallah, matydama ne vieno Teisingumo Teismo pastarųjų metų sprendimo, susijusio su pagrindinių teisių apsauga, argumentuose vis primenamą minėtos ES teisės trejybės (pirmenybė, vieningumas ir veiksmingumas) reikšmę, klausia, ar iki šiol minėtos ištakos išsaugo nepakitusį svorį ir ar ES teisės bei Teisingumo Teismo veiklos pobūdis lieka toks pat. , irgi vertė galvoti apie padėties taisymą.

Būtent Teisingumo Teismui teko imtis pagrindinių teisių apsaugos kūrėjo vaidmens. Teismas, suvokdamas būtinybę ES teisę paversti visaverte daugelio dimensijų teisine sistema, sustiprinti jos taikymo veiksmingumą, turėjo ieškoti kelių tokios apsaugos sistemai formuoti.

Teisminį apsaugos formavimo kelią lengva kritikuoti, Teisingumo Teismą galima kaltinti pernelyg dideliu aktyvizmu, tokio pagrindinių teisių katalogo neapibrėžtumu ir neišbaigtumu. Chartijos priėmimas ir jos tapimas visaverte pirmine teise patvirtino Teisingumo Teismo veiksmų sėkmę. Teismo sprendimų žmogaus teisių apsaugos įtvirtinimo klausimais nagrinėjimas vienaip ar kitaip susijęs su jurisprudencijos norminės dimensijos (ar norminės funkcijos) klausimu.

Ginčų dėl teismų (nacionalinių, tarptautinių ar supranacionalinių) kuriamos teisės pabaigos nematyti. Diskutuojant dėl nacionalinės teisminės teisės, visada primenamas valdžių padalijimo principas. Neretai valdžių padalijimo teorija suprantama pernelyg absoliučia prasme: įstatymų leidžiamoji valdžia kuria įstatymus, vykdomoji – juos vykdo, o teisminė – pagal tuos įstatymus sprendžia ginčus. Laikantis tokios logikos, apie teisminę teisėkūrą apskritai negali būti kalbos.

Tiesa, ES, kuri nėra valstybė, institucinė sistema, yra grindžiama institucine pusiausvyra, kurią išreiškia institucijų autonomiškumas, jų pusiausvyra siaurąja prasme, tarpusavio bendradarbiavimas, veiklos skaidrumas. Be to, ir ESTT tenkanti misija („užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“) suponuoja ne teisinių tekstų aiškinimo ir taikymo, bet teisės atskleidėjo tuose aktuose sampratą. Mums mažiau ortodoksinis, artimesnis tikrovei požiūris yra priimtinesnis. Teismų jurisprudencijos „norminę dimensiją“ (ar funkciją) galima aiškinti kaip vieną iš teisingumo vykdymo elementų. Ir toks jurisprudencijos „normiškumas“ yra siejamas su teisės atskleidimu teisinių aktų tekstuose. Jurisprudencinis aiškinimas visada praturtina rašytinės teisės taisykles, jas sukonkretina, atskleidžia tuos šios teisės aspektus, kurie tampa aiškūs tik atsižvelgus į taisyklių sistemos kontekstą bei teisinio reguliavimo tikslus. Išaiškinta norma ne tik formulavimo požiūriu, bet ir savo turiniu tampa žymiai turtingesnė, interpretacija atskleidžia naujus jos elementus. Pirminis, kartais gan lakoniškas teisinis tekstas jurisprudencijoje tampa daugelyje sprendimų įkūnytomis aiškinimo nuostatomis. Teismo jurisprudencijoje paaiškėja, kad aiškinamą taisyklę išreiškia keletas (ar keliolika) kitų, detalesnių taisyklių, kad jai būdingi tiesiogiai nefiksuoti elementai ir t. t. Kaip tokiu atveju nematyti norminės jurisprudencijos dimensijos?

Iš karto turime pastebėti – įprastinis jurisprudencinis teisės plėtojimas grindžiamas rašytinio teisės akto (tarsi savotiško kietojo branduolio) aiškinimu teismo sprendimuose, t. y. vieno teisinio akto teksto pavertimu teisminiais išaiškinimais. Taip jurisprudencinė teisė tarsi apgaubia tokį teisės aktą, jis suprantamas taip, kaip buvo išaiškintas jurisprudencijoje. Tačiau pagrindinių teisių apsaugos klausimais Teisingumo Teismui teko sukurti tą pirminį branduolį neturint tokio ES teisės akto prieš akis, jurisprudencinis branduolys atsirado atsirėmus į keletą „įkvėpimo“ šaltinių. Jurisprudencinis branduolys, kitaip nei rašytinio akto nuostatos, irgi iškyla palaipsniui. Jurisprudencinio statinio pradinės kolonos tokiu būdu yra tik numanomos, teismas nėra suvaržytas teisės akto nuostatomis. Tokiame neapibrėžtume slypi ir papildomi pavojai – pasiduoti teismo „kūrybinės visagalystės“ pagundai, peržengti to, kas būtina, ribas. Teisės atskleidimo instrumentų tinkamas naudojimas susijęs su teisinės sistemos būtinų raidos poreikių supratimu, Teismo misijos platesniame kontekste suvokimu.

Teisingumo Teismo apsisprendimą, kad taikant Bendrijos teisę, reikia laikytis pagrindinių teisių, žymi 1969 m. lapkričio 12 d. Stauder bylos sprendimas Žr. Teisingumo Teismo 1969 m. lapkričio 12 d. sprendimas Stauder prieš Stadt Ulm. . Jame pagrindinės teisės Bendrijos teisėje buvo pripažintos kaip bendrųjų teisės principų, kuriuos užtikrina ESTT, sudedamoji dalis. Sprendime Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad taip aiškinamoje teisės nuostatoje nėra nieko, „kas galėtų pažeisti pagrindines teises, įtrauktas į bendruosius Bendrijos teisės principus ir saugomas Teismo“.

Teisingumo Teismo sprendimo nuostata, kad „asmens pagrindinės teisės suprantamos kaip Bendrijos teisės bendrieji principai, kurių laikymąsi užtikrina Teismas“ žymi slenksčio peržengimą. Pagrindinių teisių laikymasis pripažintas ES teisės aktų teisėtumo sąlyga. Taip Teisingumo Teismas, panaudodamas bendrųjų teisės principų institutą, įvedė pagrindines teises į ES teisinę apyvartą.

Pagrindines teises pripažinus Bendrijos teisės bendrųjų principų, kurių laikymąsi užtikrina Teismas, dalimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis. Reikėjo tęsinio, reikėjo sukurti konkretų teisių katalogą. Iš kur semtis įkvėpimo, kokiais šaltiniais remtis, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija neatrodytų savavališka?

Pirmu tokiu šaltiniu tapo valstybių narių konstitucijos. Tai – dar vienas vykęs pasirinkimas. 1970 m. Internationale Handelgessellschaft bylos sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad pagarba žmogaus pagrindinėms teisėms yra integrali bendrųjų teisės saugomų principų, kurių laikymąsi užtikrina ETT, dalis, ir kad šių principų apsauga, įkvėpta valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų, turi būti užtikrinta Bendrijos struktūrų ir tikslų rėmuose Žr. Teisingumo Teismo 1970 m. gruodžio 17 d. sprendimas Internationale Handelsgesellschaft. . Tai neturi stebinti. Juk valstybės, kurdamos Bendrijas, rėmėsi savo konstitucijomis. Todėl logiška, kad pagrindinių teisų apsauga ES teisėje išvesta iš valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų.

Kitu pagrindinių teisų apsaugos šaltiniu Teisingumo Teismas pripažino tarptautinius aktus pagrindinių teisų apsaugos klausimais.

1973 m. Nold bylos sprendime Žr. Teisingumo Teismo 1974 m. gegužės 14 d. sprendimas Nold prieš Komisiją, p. 13. Teisingumo Teismas nurodė, kad įkvėpimo semiasi ne tik iš konstitucinių tradicijų, bet ir iš tarptautinių sutarčių dėl pagrindinių teisių apsaugos, kurias pasirašė valstybės narės. Šiame sprendime nurodoma, kad Teisingumo Teismas jau patvirtino, kad pagrindinės teisės yra bendrųjų teisės principų, kurių apsaugą jis užtikrina, dalis, kad užtikrindamas šių teisių apsaugą jis vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis, todėl negalima palaikyti priemonių, nesuderinamų su pagrindinėmis teisėmis, kurias pripažįsta ir garantuoja šių valstybių konstitucijos, taip pat kad tarptautiniai instrumentai, susiję su pagrindinių teisių apsauga, kuriuos pasirašė ir kuriuose dalyvauja valstybės narės, teikia gaires, į kurias būtina atsižvelgti taikant Bendrijos teisę. Ypatinga reikšmė Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo pripažinta EŽTK ir EŽTT jurisprudencijoje išplėtotiems principams. 1974 m. Rutili sprendime Žr. Teisingumo Teismo 1975 m. spalio 28 d. sprendimas Rutili prieš Ministre de l'intérieur. ETT pirmąsyk tiesiogiai „į apyvartą“ įvedė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taigi, prasideda EŽTK ir kartu EŽTT jurisprudencijos naudojimo ETT sprendimuose praktika.

1979 m. Hauer bylos sprendimas Žr. Teisingumo Teismo 1979 m. gruodžio 13 d. sprendimas Hauer prieš Land Rheinland-Pfalz. įsimintinas dėl jame esančio jurisprudencinės ES pagrindinių teisių apsaugos esminių elementų išdėstymo. Nagrinėdamas klausimą dėl žemės ūkio reglamentavimo atitikties pagrindinėms teisėms Teisingumo Teismas fiksavo tokias jų apsaugos sistemos gaires: 1) pagrindinių teisių apsauga yra valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų dalis, taigi nuo šiol Bendrijai nepriimtinos priemonės, nesuderinamos su pagrindinėmis teisėmis, kurias pripažįsta valstybių narių konstitucijos; 2) „tarptautiniai instrumentai“, su kuriais valstybės narės bendradarbiauja ar kuriems jos priklauso, gali taip pat teikti naudingus nurodymus, tačiau pagrindinės teisės nėra absoliučios prerogatyvos, bet turi būti suvokiamos siejant su jų funkcija visuomenėje; jų ribojimai turi būti pateisinami bendru interesu ir nebūti nepamatuotais ir netoleruotinais įsikišimais į šių teisių esmę; 3) reikalavimas laikytis pagrindinių teisių taip pat saisto valstybes, kai jos įgyvendina Bendrijų teisės reglamentavimą; 4) tais atvejais, kai Bendrijų teisė palieka nacionalinėms valdžios institucijoms pakankamą vertinimo laisvę, jos turi taikyti Bendrijos taisykles atsižvelgdamos į pagrindinių teisių apsaugos reikalavimus.

Teisingumo Teismo sprendimai, susiję su pagrindinių teisių apsaugos klausimais, „vertinami kaip „sukėlę Bendrijos teisinės tvarkos mutaciją“ Frédéric Sudre, Romain Tinière, Droit communautaire des droits fondamentaux, p. 17. . Plėtodamas jurisprudencinę pagrindinių teisių apsaugos teisę Teisingumo Teismas, pasirėmęs bendraisiais ES teisės principais, ėmėsi formuoti pagrindinių teisų katalogą Bruno de Witte yra pastebėjęs: „Gerai žinoma, kad Bendrijos sutartyse nebuvo jokio teisių sąrašo ir kad Teisingumo Teismas užpildė šią spragą […]“ (Bruno de Witte, « Droit communautaire et valeurs constitutionnelles nationales », p. 91). , kurio laikytis privalėjo ES ir nacionalinės institucijos, kai jos taikė ES teisę. Teisė į privataus gyvenimo apsaugą aiškinta sprendimuose National Panasonic prieš Komisiją ir X prieš Komisiją Žr. Teisingumo Teismo 1980 m. birželio 26 d. sprendimas National Panasonic prieš Komisiją ir Teisingumo Teismo 1994 m. spalio 5 d. sprendimas X prieš Komisiją. , nuosavybės teisė – jau minėtame sprendime Hauer, bausmių atgalinio veikimo nepripažinimas – Kirk Žr. Teisingumo Teismo 1984 m. liepos 10 d. sprendimas Kirk. sprendime, lygybė prieš įstatymą – Racke, EARL ir Karlsson bylų sprendimuose Žr. Teisingumo Teismo 1984 m. lapkričio 13 d. sprendimas Racke prieš Hauptzollamt Mainz; 1997 m. balandžio 17 d. sprendimas EARL de Kerlast; 2000 m. balandžio 13 d. sprendimas Karlsson ir kt. , teisė į gynybą – sprendimuose Kadi ir Al BarakaatInternational Faundation prieš Tarybą ir Komisiją Žr. Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P. , žmogaus orumo ir asmens integralumo apsauga – sprendime Olandija prieš Parlamentą ir Tarybą Žr. Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 9 d. sprendimas Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą. , išraiškos laisvė – sprendime Stichting Collectieve Antenevoorziening Gouda Žr. Teisingumo Teismo 1991 m. liepos 25 d. sprendimas Stichting Collectieve Antennevoorziening Gouda prieš Commissariaat voor de Media. , teisė į racionalios trukmės procesą – Baustahlgewebe Žr. Teisingumo Teismo 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją. sprendime.

Iš pradžių Teisingumo Teismas tikrino tik Bendrijos aktų suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis, vėliau išplėtė požiūrį ir į valstybių narių aktus, kurie patenka į Bendrijos teisės sritį.

Teisingumo Teismo pripažintos teisės nelaikomos absoliučiomis, jos traktuojamos atsižvelgiant į jų funkcijas visuomenėje. Pripažįstami jų ribojimai, taip pat ir organizuojant bendrą rinką, su sąlyga, kad jie veiksmingai atitinka Bendrijos siekiamą bendrąjį interesą ir nėra, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, perdėtas ir netoleruotinas įsikišimas, kuriuo kėsinamasi į šių teisių esmę.

Teisingumo Teismo jurisprudencinės pagrindinių teisių apsaugos teisės suformavimas stebina savo kūrybiškumo mastais. Pirmiausia atskleistas pats apsaugos mechanizmo formavimo kelias per bendruosius principus, paskui surasti relevantiški teisių atskleidimo šaltiniai ir palaipsniui suformuotas teisių katalogas ir jų apsaugos standartai. Teisingumo Teismo sprendimuose suformuluota pagrindinių teisių apsaugos koncepcija ir tos apsaugos standartai padarė įtaką visai ES norminei sistemai bei jos taikymui. Pasak Jose Luiz da Cruz Vilaça, nerašytinio pagrindinių teisių katalogo „atradimas“ laikytinas dar vienu „žingsniu Sutarties [ES teisės] Autoriaus paaiškinimas laužtiniuose skliaustuose. „konstitucionalizavimo“ procese“ José Luís da Cruz Vilaça, EU Law and Integration: Twenty Years of Judicial Application of EU Law, p. 20. .

2. Jurisprudencinės pagrindinių teisių apsaugos pasiekimų įtvirtinimas ES pirminės teisės aktuose

Dėl jurisprudencinės teisės poveikio pagrindinių teisių matmuo palaipsniui buvo įtvirtintas ir ES pirminėje teisėje. 1986 m. Suvestiniame Europos akte pirmąsyk buvo paskelbta, kad šalys nusprendė skatinti demokratiją, remiantis pagrindinėmis teisėmis, pripažintomis valstybių narų konstitucijų ir įstatymų, EŽTK ir Europos socialinės chartijos.

Šis požiūris pakartotas Mastrichto sutartyje įtvirtintose nuostatose, pagal kurias Sąjunga gerbia pagrindines teises, garantuotas EŽTK ir kylančias iš valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų, kaip bendrųjų ES teisės principų (žr. 1993 m. ESS 6 str. 2 d. redakciją).

Amsterdamo sutartimi padaryti tolesni pakeitimai. Nauja (1997 m. ESS 6 str. 1 d. redakcija numatė, kad ES yra grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principais, taip pat teisine valstybe. Taigi jau regime ne vien paprastą nuorodą į žmogaus teises, bet ir jų pripažinimą ES pagrindais. Naujas ESS 49 str. nustatė, kad pagarba šiems principams – narystės ES sąlyga. Sankcijų mechanizmo valstybėms narėms, kurios pažeidžia ESS 6 str. 1 d. principus, nustatymas 1997 m. redakcijos ESS 46 str. sustiprino pirmosios minėtos nuostatos reikšmę. Amsterdamo sutartyje pagarba žmogaus teisėms laikoma vienu iš ES grindžiančių bendrųjų principų.

1999 m. įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai ir Europos Tarybai Kelne ir Tamperėje priėmus sprendimus dėl Sąjungos pagrindinių teisių chartijos parengimo galutinai paaiškėjo ES pasirinktas kelias – „autonomiškos žmogaus teisių apsaugos sistemos sukūrimas“ Frédéric Sudre, « Introduction », p. 7. .

Sprendimas įgyvendintas Nicos sutartimi (2000 m.) paskelbus ES Pagrindinių teisų chartiją. Tai liudijo, kokį svorį įgavo žmogaus teisės Europos integracijos procese. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šis dokumentas aiškintas taip:

Kalbant apie Chartiją, ją 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje iškilmingai paskelbė Parlamentas, Taryba ir Komisija. Ši Chartija nėra privalomas teisinis dokumentas, tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjas vis dėlto siekė pripažinti jos svarbą, direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje pažymėdamas, kad pastaroji atitinka principus, pripažintus ne tik EŽTK 8 straipsnyje, bet ir Chartijoje. Be to, kaip matyti iš Chartijos preambulės, pagrindinis jos tikslas – kad būtų dar kartą įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties ir Bendrijos sutarčių, […] (EŽTK), Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir […] Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos. Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, p. 38.

Spustelėjus išskleisti...

Taip suprantama Chartija – savotiška soft law. Greit išryškėjo ES institucijų pasiryžimas laikytis Chartijos reikalavimų. Teisingumo Teismo veikloje Chartija pirmiausia pasirodė generalinių advokatų išvadose, vėliau – ir Teismo sprendimų argumentacijoje. Iš pradžių Teismas labai atsargiai minėjo Chartiją, tačiau po kiek laiko ne vieno sprendimo motyvuose Chartija minima be jokių papildomų paaiškinimų (pvz., Advokaten Voor de Wereld, International Transport Workers Federation, Laval, Varec, Dynamic Medien, Kadi et Al Barakaat International Foundation, Mono Car Styling Žr. Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Advocaten voor de Wereld; 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas International Transport Workers Federation; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas Laval un Partneri; 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Varec; 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Dynamic Medien; 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P; 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Mono Car Styling. ir kitų bylų sprendimai).

Ir pagaliau Lisabonos sutartimi, įsigaliojusia 2009 m. gruodžio 1 d., nustatyta, kad Chartija ES pagrindinių teisių chartija kodifikuoja ir garantuoja Europos Sąjungoje pagrindines teises. Joje įtvirtintos ES piliečių ir Sąjungos gyventojų teisės, susijusios su: orumu (orumas, teisė į gyvybę, asmens neliečiamybė, kankinimų ar nežmoniško elgesio draudimas, vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas), laisvėmis (teisė į laisvę, privatų ir šeimos gyvenimą, asmens duomenų apsauga, teisė tuoktis ir turėti šeimą, minties, sąžinės ir religijos laisvė, informacijos, susirinkimų ir asociacijų, menų ir mokslo, teisės į mokslą, profesiją, verslą, nuosavybę, prieglobsčio teisė), lygybe (lygybė įstatymui, diskriminacijos draudimas, religijų laisvė, moterų ir vyrų lygybė, vaiko teisės, pagyvenusių žmonių teisės, neįgaliųjų integravimas), solidarumu (darbuotojų teisė į informaciją, kolektyvinės derybos, apsauga nuo nepagrįsto atleidimo, tinkamos darbo sąlygos, vaikų darbo draudimas, socialinė apsauga, sveikatos apsauga, aplinkos apsauga ir t. t.), pilietybe (teisė balsuoti ir kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose, vietos savivaldos rinkimuose, teisė į gerą administravimą, teisė susipažinti su dokumentais, peticijos, judėjimo laisvė, diplomatinė ir konsulinė apsauga), teisingumu (teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nekaltumo prezumpcija, bausmės proporcingumas veikai, teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią veiką). Chartijos tekste taip pat pateikiamos ir jos aiškinimo ir taikymo bendrosios nuostatos. turi tą pačią teisinę galią, kaip ir sutartys, taip pat buvo numatytas ES prisijungimas prie EŽTK. Kartu ESS pažymėta, kad Chartija neišplėtė ir nesukūrė naujos ES kompetencijos.

Koks Chartijos įnašas į pagrindinių teisių apsaugą Europos Sąjungoje?

Rašantieji apie Chartiją kone visada pažymi keletą dalykų. Pirmiausia – Chartijos kodifikacinę reikšmę. Priėmus Chartiją pagrindinių teisių jurisprudencinis katalogas įgavo apibrėžtą rašytinį pavidalą, iš jurisprudencinės virto pirmine rašytine, taigi aiškiau regima teise Tokį siekį parodo Chartijos preambulės 4 pastraipa, kuri skelbia, kad yra būtina, atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius, socialinę pažangą ir mokslo bei technologijų laimėjimus, stiprinti pagrindinių teisių apsaugą, labiau jas išryškinti Chartijoje; Preambulės 5 pastraipa, pagal kurią Chartijoje dar kartą patvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų. EŽTK, ES ir ET priimtų socialinių chartijų ir ESTT ir EŽTT teisminės praktikos. . Antra, pažymima, kad Chartija sietina su tam tikrų ekonominių ir socialinių teisių išplėtimu EŽTK iš esmės apima asmens integralumo ir civilinių bei politinių teisių sritį, o Chartija gan dažnai kartoja EŽTK artimas redakcijas, bet taip pat nemažai socialinių teisų (žr. būtent III antraštinės dalies „Lygybė“ 25 str. (pagyvenusių žmonių teisės) ir 26 str. (neįgaliųjų asmenų integravimas) ir IV antraštinės dalies „Solidarumas“, kurios straipsniai įtvirtina darbuotojų teisę į informaciją ir konsultacijas, 54 str., 18 str. ir t. t.). . Trečia, Chartija traktuojama kaip teisių katalogo modernizacijos priemonė Antai EŽTT, spręsdamas, kad Konvencija „yra gyvas instrumentas, interpretuojamas atsižvelgiant į aktualaus gyvenimo sąlygas“, aktualizavo Konvenciją, pavyzdžiui, taikydamas privataus ir šeimos gyvenimo sąvokas užsieniečių išsiuntimo priemonėms, aiškindamas teisę į sveiką aplinką, saugodamas neįgaliųjų teises, išvedė teisę į streiką, bent jau tam tikroms aplinkybėms esant, iš 11 str., kuris jos nemini, bet garantuoja profesinių sąjungų laisvę. Tačiau Chartija žengė dar toliau, pripažindama bioetikos principus ir drausdama žmogaus reprodukcinį klonavimą, užtikrindama asmens duomenų apsaugą, vaiko teises, vartotojų apsaugą, teisę į gerą administravimą (41 str.); teisę susipažinti su dokumentais (42 str.) ir t. t. . Ketvirta, Chartija aiškiai nustatė savo aiškinimo ir taikymo pagrindus. Iš to daroma išvada apie Chartijos, kaip pagrindinių teisių apsaugos ES teisėje sustiprinimo instrumento, reikšmę.

3. Teisingumo Teismas kaip Chartijos aiškintojas ir joje įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų tikslintojas ir plėtotojas

Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo pagrindinių teisų apsauga ES teisėje įgavo aiškiau apibrėžtą, pilnesnį ir modernesnį pobūdį. Chartijos, kaip visavertės pirminės ES teisės, priėmimas reiškė, kad atsirado kodifikuotas aktas pagrindinių teisių apsaugos klausimais, kad yra suformuotas tų klausimų suvokimo svarbiausiasis pirminis centras. Naujas teisinis pagrindas, nežiūrint deklaruojamo apsaugos tęstinumo, visados yra pagrindas naujai pažvelgti į įprastus vertinimus. Marek Safjan, nagrinėdamas Chartijos reikšmę Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pažymi, kad rėmimasis ja negali būti laikomas jos papuošimu ornamentais, kad jos nuostatos „daro įtaką aiškinimui, atskirų normų tikrojo turinio, jų apimties ir teisinių padarinių nustatymo procesui […]“ Marek Safjan, “Fields of Application of the Charter of Fundamental Rights and Constitutional Dialogues in the European Union,” p. 2. .

Per septynerius metus Teisingumo Teismo jurisprudencija pasipildė įspūdingu sprendimų, kuriuose vienaip ar kitaip minima Chartija, skaičiumi. Kai kuriuos iš jų mokslinė doktrina laiko itin svarbiais, kitų reikšmė – daugiau lokalaus pobūdžio. Nemanau, kad reikėtų pernelyg akcentuoti, kiek kartų (iš tikrųjų – daugiau kaip kelis šimtus) Chartija paminėta Teismo sprendimuose. Juk vienais atvejais Teisingumo Teismas pateikė esminės reikšmės Chartijos nuostatų išaiškinimą, kitais – Chartija tik paminėta. Tačiau visuose tuose sprendimuose ir formuojama Chartijos aiškinimo praktika. Pastebima, kad „naujasis post-Lisabonos žmogaus teisių režimas svyruoja tarp tradicijos ir pasikeitimo“ Wolfgang Weiß, “The EU Human Rights Regime Post-Lisbon: Turning the CJ EU into Human Rights Court?,” p. 88. . Tai suprantama, Teismas toliau tęsia savo darbą užtikrindamas pagrindines teises ES teisėje. Chartija – tik postūmis naujų požiūrių ir aspektų iškilimui remiantis suformuotais pagrindais. Chartijos taikymas kai kuriuos autorius skatina daryti išvadą, kad „ESTT atrodo darantis pirmus žingsnius tampant žmogaus teisių teismu“ Ten pat, p. 89. . Gal kiek vienpusis pastebėjimas. Pagrindinių teisių apsaugos svarba ES teisėje neginčytina, bet ji ne pakeičia, o tik sustiprina Teismo – ES teisės kaip tokios saugotojo – vaidmenį.

Teisingumo Teismo kaip Chartijos aiškintojo, kaip joje įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų tikslintojo ir plėtotojo vaidmuo išryškėja:

• įtvirtinant Chartijos, kaip svarbiausio pagrindinių teisių šaltinio, reikšmę ir jos aiškinimo autonomiškumą;
• apibrėžiant Chartijos taikymo sritį ir tikslinant tos srities ribas;
• formuojant Chartijos ir kitų pagrindinių teisų apsaugos sistemų sąveikos jurisprudencinę sampratą (Chartija ir konstitucinė apsauga, Chartija ir EŽTK bei kiti tarptautiniai instrumentai);
• naudojant Chartiją kaip ES teisinio statinio kokybės užtikrinimo instrumentą, padedantį pašalinti iš ES sistemos Chartijos standartų neatitinkančius išvestinės ES teisės aktus ar jų nuostatas;
• aiškinant Chartijoje įtvirtintas teises, plėtojant šių teisių apsaugos standartus, detaliai atskleidžiant teisių turinį ir teisiškai reikšmingas jų sąsajas.

3.1. Chartijos, kaip svarbiausio pagrindinių teisių šaltinio, reikšmės ir jos aiškinimo autonomiškumo įtvirtinimas

Europos Sąjungos sutarties 6 str. nuostatos, skelbiančios, kad ES pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus, kad Chartija turi tokią pat teisinę galią kaip Sutartys, lemia Chartijos kaip pirmojo ir paties svarbiausiojo ES pagrindinių teisių apsaugos sistemos šaltinio reikšmę.