Straipsnis Ar įkeitimo teisės akcesoriškumas – dogma?

Santrauka. Straipsnyje analizuojama Lietuvos ir kitų Europos šalių įkeitimo teisės akcesoriškumo problema, kuriant galimą Eurohipotekos modelį. Straipsnyje pabrėžiama, kad akcesoriškumas, kaip vienas iš pagrindinių principų, apibrėžiančių pagrindinės prievolės ir įkeitimo susitarimo priklausomybės pobūdį, lemia įkeitimo subjektų tarpusavio teisinių santykių pobūdį bei teisinės apsaugos lygį. Straipsnyje pažymima, kad įstatymų leidėjas Lietuvoje pripažįsta įkeitimo teisės, taip pat ir įkeitimo teisės akcesoriškumą, tačiau analizuojant kitų šalių įkeitimo modelių reformavimą galima pastebėti tendenciją, kad šalia akcesoriško įkeitimo formuojasi ir neakcesoriški šios teisės modeliai. Autorės teigimu, svarbu analizuoti vieno ir kito modelio taikymo privalumus bei trūkumus, kad būtų galima rinktis ir prievolių užtikrinimo tikslų pasiekti, taikant paprasčiausias ir pigiausias teisines priemones. Diskusija dėl šio principo reikšminga ne vien kuriant Europos Bendrijos įkeitimo modelius, kurie veiktų kartu su nacionaliniais įkeitimais, nes pastaraisiais metais netyla ginčai, ar akcesoriškumo principas nėra ir Europos privatinės teisės principas. Akcesoriškumo principo sampratai, jo vietai, taikant nuosavybės, sutarčių teisę, Lietuvos teisės studijose nėra skirta reikiamai dėmesio, todėl šiame straipsnyje pateikiami atskiri pastebėjimai dėl akcesoriškumo principo santykio su tokiais principais, kaip priežastingumas, abstraktumas, ar užtikrinimo tikslai, pabrėžiama būtinybė į įkeitimo teisę pažvelgti kaip į savarankišką daiktinę teisę ir keisti kreditoriaus bei skolininko ir įkaito davėjo interesų balansą. Atitinkamai atskirose straipsnio dalyse analizuojami Europos įkeitimo teisės teisinio reguliavimo modeliai, jų pranašumai ir trūkumai, akcesoriškumo principo taikymas EB teisėje bei atskirai pateikiama Lietuvos įkeitimo teisės analizė, taikant akcesoriškumo principą. Straipsnyje pagrindžiamos pagrindinės išvados, kad, tiesmukai taikant akcesoriškumą, sumažėja įkaito davėjo teisių apsauga, kai daugelio teoretikų nuomone būtent akcesoriškumo principu remiantis turi būti ginamas skolininkas ir įkaito davėjas. Autorė straipsnyje taip pat pagrindžia išvadą, kad akcesoriškumas yra nebūtinas verslui, esant refinansavimui, tačiau reikalingas vartotojams ir, kad tikslinga nustatyti kreditoriaus bei skolininko interesų pusiausvyrą, esant įkeitimo susitarimams.

Pagrindiniai žodžiai: įkeitimas, hipoteka, akcesoriškumas.

Įvadas

Šio tyrimo objektas – akcesoriškumo arba abstraktumo ir priežastingumo principų taikymas įkeitimuose, akcesoriškumo tipai, jų santykis ir įkeitimo teisės teisinio reguliavimo bei taikymo įvairovė Europos valstybėse, bendros vystymosi tendencijos įkeitimo teisės srityje, būtinybės ir galimybės taikyti neakcesoriškus modelius analizė, naujų įkeitimo modelių tyrimas, atsižvelgiant į priežastingumo ir akcesoriškumo principus.

Lietuvos ir Europos įkeitimų teisinio reguliavimo modelių mokslinis tyrimas, atsižvelgiant į esminius šių teisių taikymo pobūdį apibrėžiančius akcesoriškumo ir priežastingumo principus, yra aktualus tiek Europai, tiek Lietuvai.

Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, atliko milžinišką darbą inter alia derindama nacionalinę teisės sistemą su acquis communautaire. Nuosavybės teisė ir jos panaudojimo teisė – konkrečiai įkeitimo teisė – nėra acquis communautaire dalis, todėl stojančioms į Europos Sąjungą šalims nereikėjo spręsti šių teisių atitikimo Bendrijos teisei klausimo. Vis dėlto negalima teigti, kad pakitusi šalių teisinė padėtis nelemia pasikeitimų įvairiose teisės srityse. Europoje formuojasi naujas fenomenas – Europos privatinė teisė Žr. Gert Brueggemeier, Mauro Bussani, Hugh Collins, Aurelia Colombi Ciacchi, Giovanni Comandé, Muriel Fabre-Magnan, Stefan Grundmann, Martijn Hesselink, Christian Joerges, Brigitta Lurger, Ugo Mattei, Marisa Meli, Jacobien Rutgers, Christoph Schmidt, Lesley Smith, Ruth Sefton-Green, Horatia Muir Watt, Thomas Wilhelmsso, “Social Justice in European Contract Law: A Manifesto,” 2004. , kuri lems ne tik sutarčių teisės esminius pasikeitimus, bet turės įtakos nuosavybės, nekilnojamojo turto teisių pasikeitimams ir kitoms reformoms. Tokia išvada darytina analizuojant Žaliąją knygą, o tiksliau jos IV dalį „Hipotekos užstatas“ Žr. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl žaliosios knygos dėl hipotekinių kreditų Europos Sąjungoje, 2006. . Europos komisija pripažino patrauklia Eurohipotekos idėją. Eurohipotekos tikslas – susilpninti kredito ir įkeitimo sąsają. Komisija pripažino, jog verta paremti šį projektą. Jam pavykus, tai būtų pirmasis žingsnis link rinkų integracijos. Ši integracija būtų pačios rinkos, o ne norminės veiklos rezultatas. Kad būtina harmonizuoti šią teisę, diskusijos Europoje vyksta jau nuo 1966 m., kai prof. C. Segre iškėlė mintį, jog įkeitimo teisės harmonizavimo klausimai taps prioritetiniai; pigiau bus neakcesoriškai įkeisti žemę (angl. land charge) ir greičiau įkeisti įsigyjant būstą, nei naudojantis akcesoriška hipoteka. Įgyti būstą ES šalyse sunkiau, nes skirtingi teisiniai įkeitimo modeliai, todėl naujų teisinių priemonių paieška kreditams užtikrinti įsigyjant būstą turi praktinės reikšmės šios rinkos sričiai.

Ar Lietuvos įkeitimo teisės sistema pasirengusi dalyvauti tokio pobūdžio integracijoje, priklauso nuo jos lankstumo, esamų, galbūt ir naujų, jos modelio dalių panaudojimo, siekiant integruotis. Pažymėtina, kad Lietuvoje nėra labai žinomas Europos Sąjungos siekis sukurti naujus hipoteka užtikrintų kreditų rinkų reguliavimo instrumentus, taikant skirtingas teisines tradicijas. Todėl lyginamasis mokslinis šios srities tyrimas, padedantis atsakyti, kokia yra Lietuvos įkeitimo teisė, jos vystymosi perspektyvos ir problemos, neišvengiamai iškilsiančios, mūsų šalyje, yra būtinas.

Todėl šio tyrimo tikslas – atskleisti akcesoriškumo ir priežastingumo principų taikymo kitimus, esant šiuolaikiniams įkeitimo teisiniams santykiams, nustatyti šių principų taikymo galimybes, kurti naujus įkeitimo modelius.

Straipsnyje taikomi lyginamasis, sisteminis, lingvistinis, teleologinis, loginis, kauzalinės analizės bei kiti moksliniai tyrimo metodai.

1. Akcesoriškumas, priežastingumas ir abstraktumas įkeitimų teisėje

Akcesoriškumo samprata teisės darbuose siejama su prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis ir reiškia prievolės įvykdymą užtikrinamosios prievolės priklausomybę nuo pagrindinės prievolės. Pažymėtina, kad įkeitimo teisės arba užtikrinimo teisės (angl. security law) institutų skirtingose teisės sistemose priklausomybė nuo užtikrinamosios prievolės gali skirtis. Ši priklausomybė gali būti įvairi: tai ir savarankiška bei egzistuojanti nepriklausomai nuo užtikrinamosios prievolės, ir visiškai priklausoma nuo pagrindinės prievolės papildomoji prievolė. Akcesoriškumo arba priklausomybės nuo pagrindinės prievolės problema tampa reikšminga, kai prievolinės teisės užtikrinamos daiktinėmis teisėmis – konkrečiai įkeitimo teise, ir kai ši teisė atsiranda remiantis savarankiško įkeitimo sandoriu be pagrindinio sandorio (paskolos, kredito), t. y. prievolinio sandorio šalys ir šios prievolės įvykdymą užtikrinančio sandorio (įkeitimo, hipotekos ir kita) šalys skiriasi. Prisimenant aksiomą, kad daiktinės teisės yra absoliučios teisės, o prievolinės teisės sieja tik prievolinio santykio šalis, daiktinės teisės, kaip papildomos teisės priklausomybė, nuo prievolinės teisės jurisprudencijoje gali kelti ir kelia aštrias diskusijas. Pagrindinės prievolinės teisės santykis su papildoma daiktine teise, jų ryšys bei to ryšio teisinis vertinimas reikšmingas ir praktiškai, šių teisių turėtojų apsaugai, ypač kai daiktinės teisės turėtojas nėra prievolinio teisinio santykio subjektas (pvz., įkaito davėjas – trečiasis asmuo).

Analizuojant, kokia įkeitimo teisės perspektyva, atsižvelgiant į tai, ar akcesoriškumo principas taikomas ar ne, pažymėtina, kad tradiciniu požiūriu įkeitimo teisė vertinama kaip akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės. Jeigu teisė yra akcesoriška (išvestinė, papildoma) kitos teisės atžvilgiu, tai reiškia, kad šios teisės sukūrimas, jos turinys ir buvimas priklauso nuo pastarosios. Įkeitimo teisėje kreditoriaus teisė reikalauti sumokėti, išskaitant iš įkeisto turto, laikoma antrine (šalutine, papildoma) teise, glaudžiai susieta su jo pirmaeile (pagrindine), iš prievolės kylančia teise, kreditoriaus turimą prieš skolininką. Todėl kreditoriaus papildoma arba antrinė teisė laikoma akcesorine, atsižvelgiant į jo pirmaeilę teisę. Akcesoriškumas, kaip pagrindinis principas prievolės įvykdymo teisiniuose santykiuose, reiškia kreditoriaus (pvz., paskolos davėjo) ir skolininko (paskolos gavėjo) santykių susietumą, užtikrinant paskolos grąžinimą. Nustatant prievolės įvykdymo sąlygas ir jo užtikrinimo lygį, svarbu paanalizuoti galimybes sudaryti skirtingo susietumo sandorius, siekiant nustatyti skirtingo lygio santykį tarp pagrindinės prievolės – įkeitimo ir hipotekos, todėl įkeitimo teisės doktrina numato skirtingų tipų akcesoriškumą ir skirtingą šio principo funkciją.

Nors įkeitimas reiškia kreditoriaus ir įkaito davėjo susitarimą, tačiau neįmanoma suprasti teisinės įkaito davėjo padėties, neatsižvelgus į kreditoriaus ir skolininko sutartį dėl pagrindinės prievolės bei jų teisinius santykius. Tai tipinis teisinių santykių pavyzdys, kuris gali būti suprantamas išanalizavus visų trijų įkeitime dalyvaujančių subjektų – kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo – tarpusavio teisinius santykius, atsižvelgiant į jų poveikį vienas kitam.

Pirma, įkaito davėjo prievolė yra subsidiarinio (papildomo, šalutinio) pobūdžio, nes, tik pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, įkaito davėjas privalo ją vykdyti, konkrečiai – atsakyti savo turtu už skolininko neįvykdytą prievolę. Tai nėra vienintelis ryšys tarp įkaito davėjo ir pagrindinio skolininko prievolių. Antra, įkaito davėjo ir kreditoriaus susitarimas traktuojamas kaip teisinis pagrindas atsakyti įkaito davėjui savo turtu, kai skolininkas nevykdo įsipareigojimų. Tai reiškia, kad, jeigu įkeitimo sandoris yra negaliojantis, nelieka įkaito davėjo pareigos atsakyti turtu. Taigi įkaito davėjo prievolė priklauso nuo galiojančių jo ir kreditoriaus susitarimų. Šios jo prievolės priežastinis ryšys aiškinamas susitarimu dėl įkeitimo, kuriuo prisiimama prievolė atsakyti turtu už konkrečią paskolą. Tai reiškia, kad įkaito davėjo pareiga ne „abstrakti“, bet „priežastinio“ pobūdžio. Tačiau įkaito davėjo pareiga atsakyti turtu, siekiant įvykdyti pagrindinio skolininko prievolę nepriklauso nuo to, ar galioja, įkaito davėjo ir pagrindinio skolininko susitarimas, ar ne (pvz., trečiojo asmens turto hipotekos, įkeitimo atveju). Šiuo aspektu įkaito davėjo prievolė nepriklauso nuo jo teisinio santykio su skolininku ir dėl to yra „abstrakti“. Tačiau įkaito davėjo prievolės likimas iš esmės skiriasi, jeigu analizuojamas kreditoriaus ir skolininko susitarimas. Šių subjektų susitarimas turi įtakos įkaito davėjo pareigai. Įkaito davėjo pareiga atsakyti savo turtu už skolininko prievolę sumokėti skolą priklauso ne tik nuo kreditoriaus ir skolininko galiojančio susitarimo, bet ir nuo tolesnio šio susitarimo egzistavimo.

Vokiečių teisinėje literatūroje pirmasis paminėtas priklausomybės faktorius vadinamas akcesoriškumu (vok. Entstehungsakzessorietät), kai įkaito davėjas įsipareigoja tik tuo atveju, jei yra pagrindinė prievolė, nes jo prievolė yra išvestinė (akcesorinė), atsižvelgiant į šią pirminę prievolę. Kitas akcesoriškumo aspektas susijęs su įkaito davėjo prievolės turiniu. Šios prievolės turinys priklauso nuo skolininko prievolės turinio Žr. Astrid Stadler, Gestaltungsfreiheit und Verkehrsschutz durch Abstraktion, S. 18–19. . Toks tarpusavio ryšys dar yra apibrėžiamas šiuo teiginiu: įkaito davėjo pareiga yra akcesoriška, atsižvelgiant į pagrindinio skolininko pareigą. Analizuojant įkeitimo teisinių santykių subjektų tarpusavio santykius, svarbu skirti ar teisiniai savitarpio santykiai yra abstraktaus ar priežastinio pobūdžio, ar tam tikra pareiga yra akcesorinė, atsižvelgiant į kitą pareigą, nes pirmasis aspektas bei vienos ir kitos sutarties tarpusavio ryšys – susiję Žr. Wolfram W. Radke, Bedingungsrecht und Typenzwang: eine Untersuchung zu Grundlagen und Grenzen mit autonomen Gestaltung, S. 108–109. .

Pavyzdžiui, Vokietijoje įkeitimo sandoris, kaip daiktinės teisės atsiradimo sandoris, atskirtas nuo prievolines teises nustatančių sutarčių, taip pat ir įsipareigojimas užtikrinti pagrindinę prievolę numatytas kitame, o ne įkeitimo susitarime, t. y. toks prievolinio pobūdžio susitarimas yra priežastis (lot. causa) įkeitimo sandoriui atsirasti. Esant sutarčių atskyrimo principu paremtiems teisiniams santykiams, sukuriamas savarankiškas daiktinės teisės atsiradimo sandoris. Tokiais atvejais daiktinė teisė gali likti galioti ir pagrindinei prievolei pasibaigus, t. y. daiktinė teisė grįžta pas jos davėją, o pastarasis gali ją taikyti kitoms prievolėms užtikrinti. Prievolių ir jų įvykdymą užtikrinančių priemonių atskyrimo sutarčių teisėje sąranga leidžia daiktinę teisę, užtikrinančią prievoles, „atsieti“ nuo pagrindinės prievolės ta prasme, kad, pasibaigus prievolei, įkeitimo teisė lieka galioti. Pažymėtina, kad tokios įkeitimo sandorių sudarymo praktikos laikomasi tose šalyse, kuriose nesilaikoma romėnų teisės principo, kad negalima sukurti teisės sau, ir sutarčių teisėje taikomas atskyrimo, o ne jungimo principas, kur akcesoriškumas ir priežastingumas taikomi kartu. Praktinė tokios teisės galiojimo reikšmė svarbi, nes grąžinus kreditą, užtikrintą hipoteka ar įkeitimu, šios teisės gali būti vėl panaudojamos kitoms prievolėms užtikrinti. Taip sutaupoma lėšų, laiko, prarandamo hipotekai užbaigti ir kitai hipotekai tam pačiam daiktui sukurti. Tokia savarankiška hipoteka labai patogi kreditams ir skoloms refinansuoti. Taigi tokio tipo pagrindinės prievolės ir jas užtikrinančios teisės santykiai nėra absoliučiai akcesoriški, ir tokio tipo teisinius santykius galima formuoti įgyjant tiek apsaugą susijusią su nuosavybės teise, tiek ir su sutarčių teise. Nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, savybės taikomos ir šiai teisei panaudoti sukurtoms daiktinėms teisėms, pavyzdžiui, hipotekai, o sutarčių teisėje galimos įvairios sutartinės konstrukcijos, tik svarbu jas tinkamai pasirinkti ir jų laikytis.

Atskyrimo principas pasireiškia, kai prievolinis sandoris nustato teises ir pareigas sutarties šalims, o prievolės įvykdymą užtikrinantis įkeitimo sandoris yra savarankiškas daiktinės teisės atsiradimo sandoris. Atskyrimo principu paremtų teisinių santykių esmė ta, kad sudaromas atotrūkis tarp:

1. paskolos sutarties, užtikrinančios poreikį grąžinti paskolą;
2. įkeitimo sandorio, nustatančio santykius tarp įkeitimo teisės atsiradimo sutarties ir reikalavimo įkeisti turtą įvykdymo.

Bankinėje teisėje užtikrinimo priežastis (lot. causa) įrašoma į pagrindinės prievolės, pavyzdžiui, paskolos sutartį. Tai svarbu, siekiant mažinti riziką, nes jeigu klientas neužtikrina grąžinsiąs paskolą, bankas gali neišduoti kredito sutartyje sulygtų sumų. Teisė į užtikrinimą (įkeitimo teisė, hipotekos teisė) turi atsirasti, kad kreditorius iš įkeisto turto turėtų naudos. Bet jeigu priežastis (lot. causa) neatsiranda, tai įkeitusi šalis gali nepagrįstai praturtėti, kai įkeitimas jai atitenka, kaip nuo paskolos ar kredito sutarties atskirta teisė (pvz, žemės įkeitimo atveju Vokietijoje) Žr. Otmar M. Stöcker, “Non-accessory Security Rights over Real Property for Central Europe,” 2003. .

Todėl, laikantis atskyrimo principo, santykiai tarp sutarčių – prievolės ir jos įvykdymo – galėtų būti vertinami taikant grupinius principus: priežastingumą ir abstraktumą, akcesoriškumą ir priežastingumą, akcesoriškumą ir abstraktumą. Priežastingumo principo taikymo versijos plačiau paplitusios ir reiškia, kad be aiškios priežasties negali būti in rem sandorio Žr. Lenkijos CK 156 str., 2007. . Nesant veiksmingo pagrindo (lot. causa), negali būti ir veiksmingo in rem sandorio. Priešingai priežastingumo principui abstraktumo principas Vokietijos teisėje (vok. Abstraktionsprinzip) veiksmingas in rem sandoriuose, kai tokie susitarimai galimi ir nesant aiškios priežasties (Vokietijos CK 873 (1) ir 929 (1) str.) Žr. Vokietijos CK, 2007. . Abstraktumo principo atveju daiktinės teisės sandorio veikimas nepriklausomai nuo priežasties nereiškia, kad daiktinės teisės perdavėjo (įkaito davėjo) teisiškai nesaugi padėtis, nes įkaito teisės gavėjas negali nepagrįstai praturtėti.

Vertinant priežastingumo ir akcesoriškumo skirtumą, būtina pažymėti, kad prievolių užtikrinimo akcesoriškumas reiškia pagrindinės ir užtikrinimo prievolės ryšį. Tai yra prievolių priklausomybės principas, o priežastingumas atskleidžia priežastį, dėl kurios sudarytas įkeitimo sandoris – reikalavimą užtikrinti prievolės įvykdymą. Taigi prievolės įvykdymo užtikrinimas ir reikalavimas sudaryti įkeitimo sandorį yra susiję, bet ne tas pat. Akcesoriškumas nustato santykį tarp skolos ir jos grąžinimą užtikrinančio įkeisto turto, bet nėra sutartinė sąlyga, įpareigojanti tokią prievolę sukurti. Todėl nesant priežasties sukurti įkeitimą (t. y. nesant paskolos), turto įkeitimas gali veikti (pvz. žemės įkeitimas vok. Grundschuld, angl. land charge).

Praktikoje prievolė įkeitusiam žemę kreditoriui nustatoma atskira suteikiančio tokį įkeitimą ir jį gaunančio sutartimi (prievolių užtikrinimo sutartys). Šiose sutartyse numatyti tikslai – užtikrinti šios teisės turėtojo reikalavimus (vok. Sicherungszweck) Žr. Otto Soergel, Otmar M. Stöcker, “EU Enlargement and Property Law,” 2002. . Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas (lot. causa) sudaryti įkeitimą. Jeigu įkeitimo sandoris sudaromas tokiu būdu, kad apima prievolę turtą įkeisti, t. y. suteikti suderėtą įkeitimą, tai paskolos sutartyse tokia prievolė jau nenumatoma. Pavyzdžiui, Vokietijos teisėje žinomi įkeitimo sandoriai, kurie nėra akcesoriški, bet tai nereiškia, kad atsiranda be priežasties. Tai iš esmės visiškai tas pat ar nesant causa (paskolos sutarties) teisė į įkeistą turtą baigiasi automatiškai, ar turi būti sugrąžinta įkaito davėjui. Skirtumas – tiksluose, kai įkeičiamas turtas siekiant apsaugoti konkrečios prievolės įvykdymą ar abstrakčiai, todėl priežastingumo principu ne visada galima paaiškinti prievolės akcesoriškumą ar neakcesoriškumą.

Tam tikras skirtumas yra ir tarp abstraktumo bei akcesoriškumo principų. Akcesoriškumas reiškia, kad įkeitimo teisės turinys tam tikru mastu prisitaiko prie prievolinio reikalavimo, kurio įvykdymo apsaugai ji yra sukurta, kai tuo tarpu abstraktumas remiasi daiktinio sandorio, kuriuo remiantis atsiranda įkeitimo teisė, nepriklausomumu nuo prievolinio sandorio. Toks sandoris šia prasme nesusijęs su prievole, kurios įvykdymo apsaugai sukurtas. Nuo šio sandorio yra abstrahuota (atskirta) įkeitimo teisė, todėl akcesorinės įkeitimo teisės yra atsietos (abstrakčios). Šiuo atveju akcesoriškumo principas gali funkcionuoti kaip mechanizmas, dėl kurio tam tikri skolos išgavimo elementai galėtų sukurti įkaito davėjo ir kreditoriaus teisinius santykius. Jeigu skolininko kreditoriui skola išreikšta bendrojo pobūdžio susitarime, neatsižvelgiant į tai, kada sandoris buvo sudarytas ir net kada turi būti padengtos būsimosios skolos, akcesoriškumo principo poveikis sumažintas iki minimumo. Prievolė atsakyti įkeistu turtu įkaito davėjui nenustos galioti taip greitai, nes ji iš tikrųjų nesusijusi su bet kurios konkrečios skolininko skolos grąžinimu kreditoriui, o akcesoriškumo principas neturi įtakos atleidžiant įkaito davėją nuo jo šalutinės (antraeilės) prievolės. Likus galioti bet kuriai skolininko prievolei, kreditoriui liks galioti ir antraeilė įkeitimo prievolė. Tai skirtingas prievolių priklausomybės laipsnis, nusakantis akcesoriškumo principo veikimo mastą. Tačiau tais atvejais, kai nelieka akcesoriškumo, įkaito davėjo pareiga tampa abstrakčia. Esant abstrakčiam įkeitimui, įkaito davėjo prievolė užtikrinti įkeistu turtu nepriklauso nuo kreditoriaus ir skolininko susitarimo galiojimo. Tai reiškia, kad, kai įkaito davėjo prievolė tęsiasi nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės buvimo, įkeitimo susitarimas bus abstraktus. Tokią situaciją daugelis autorių vertina kaip įkaito davėjo atsisakymą nuo gynybos Žr. Sjef van Erp, “Surety Agreements and the Principle of Accessority: Personal Security in the Light of a European Property Law Principle,” 2005. .

Analizuojant klausimą, ar sutartyse galima atsisakyti akcesoriškumo ir ar akcesoriškumo principas privalomas, pažymėtina, kad ne tik įkeitimų, bet visoje prievolių įvykdymą užtikrinančioje teisėje kreditoriaus teisė reikalauti, kad įkaito davėjas sumokėtų yra antraeilė ir šalutinė, akcesorinė teisė, glaudžiai susieta su teise, kreditoriaus turima prieš skolininką ir laikoma pagrindine teise Žr. Otto Soergel, Otmar M. Stöcker, “EU Enlargement and Property Law,” 2002. . Todėl kreditoriaus antraeilė teisė laikoma akcesorine teise jo pirmaeilės (pagrindinės) teisės atžvilgiu. Pačiam įkaito davėjui ši prievolė taip pat antraeilė (šalutinė). M. Habersach nuomone, akcesoriškumo principo taikymas supaprastino teisę ir sumažino poreikį nustatinėti specialias teisės terminologijos taisykles, kurios priešingu atveju būtų reikalingos, jeigu kiekvieną nagrinėjamą sritį (pvz., trečiojo asmens įkaito davėjo prievolės buvimą ir turinį) reikėtų studijuoti atskirai. Dar daugiau, taikant teisinę konstrukciją, kad įkaito davėjo prievolė akcesorinė, atsižvelgiant į kreditoriui priklausančią pagrindinę (užtikrinamąją) prievolę, žymiai paprasčiau suprasti, įvertinti ir cesiją, kai pirmaeilės prievolės perleidimas reiškia akcesorinės (antraeilės) prievolės perdavimą, nes šios dvi prievolės yra glaudžiai susijusios, ir tokia prezumpcija, perleidžiant teisę, galėtų būti paneigta, kai sutartyse aptarta netaikyti tokio perleidimo Žr. Mathias Habersach, „Die Akzessorietät – Strukturprinzip der europäischen Zivilrechte und eines künftigen europäischen Grundpfandrechts“, 1997. . Tačiau akcesoriškumą negalima laikyti dogma. Šį principą reikėtų taikyti lanksčiai, atsižvelgiant į jo tikslą ir paskirtį. Akcesoriškumo principo privalumus taikliausiai apibūdina Th. Wachter, pagrindinį dėmesį skirdamas šio principo analizei, taikant jį daiktiniams prievolių įvykdymo užtikrinimams Žr. Thomas Wachter, « La garantie de crédit transfrontalier sur les immeubles au sein de l'Union européenne – L'Eurohypothèque », 1999. . Išnagrinėjus teisės aktų veikimą Europos Bendrijos privatinės teisės srityje, galima konstatuoti, kad čia vartotojų teisių apsauga pirmauja. Vadovaujantis akcesoriniu principu, kreditoriaus papildoma teisė kyla ne iš nekilnojamojo turto įkeitimo teisės, o iš hipotekos, užtikrinančios, kad kreditorius negalėtų taikyti šios teisės, kur nėra efektyvaus saugumo. Akcesoriškumo principas apima būtinumą apsaugoti įkaito davėją, ypač jeigu jis ne vartotojas. Nes nekilnojamojo turto įkeitimo teisė kredito vartojimo srityje vertintina kaip papildoma garantija, užtikrinanti efektyvią vartotojų apsaugą Europoje.

Th. Wachter, kaip ir A. Stadler nurodė kelis akcesoriškumo trūkumus. Vienas esminių akcesoriškumo trūkumų, kad žymiai sudėtingiau ir sunkiau atlikti pagrindinės (užtikrintosios) prievolės pakeitimus, nes tam taip pat būtini atitinkami šalutinės (antraeilės) prievolės pakeitimai, siekiant išvengti įkeitimo arba vengiant prarasti kitą bent dalinį užtikrinimą Žr. Thomas Wachter, « La garantie de crédit transfrontalier sur les immeubles au sein de l'Union européenne – L'Eurohypothèque », 1999. . Paaiškėjus, kad neįmanoma pakeisti išvestinės prievolės, tokia prievolė bus susieta su pagrindine (pirmine) prievole, kaip sutarta iš pat pradžių, ir tuomet nebus apsaugoti jokie pakeitimai. Tokiais atvejais akcesoriškumo principo netaikymas pasirodys esąs žymiai efektyvesnis būdas, nes tada galima išvengti su sandorio sudarymu susijusių išlaidų, atsirandančių pakartotinai keičiant išvestinę prievolę. Akcesoriškumo principo netaikymas turės įtakos ne tik įkeitimo teisės turiniui ir jos buvimui, bet ir jos pabaigai. Įkeitimo susitarimas vis dar liks egzistuojantis ir veikiantis, nors nebeliks pagrindinės prievolės. Tuo tarpu esant neakcesoriniam įkeitimui, kreditorius, remdamasis įkeitimo sutartimi, gali perleisti teises atskirai nuo jo pagrindinio reikalavimo skolininkui.

Todėl darytina išvada, kad, nepritaikius akcesoriškumo principo, išvestinė, antrinė prievolė, atsiradusi iš užtikrinimo susitarimo, tampa nepriklausoma nuo pagrindinės prievolės, o kreditorius dėl to tampa labiau apsaugotas, nes gali šalutine antraeile teise – užtikrinimo teise – naudotis atskirai nuo pagrindinės teisės.

Kita vertus, netaikant akcesoriškumo principo gali kilti grėsmė įkaito davėjo, skolininko teisinei apsaugai. Jeigu neliktų pagrindinės skolos, išlikusi išvestinė (antrinė) prievolė reikštų, kad įkaito davėjas vis dar turi atsakyti savo turtu, o, norėdamas išlaisvinti turtą nuo suvaržymo, įkaito davėjas turėtų kelti reikalavimus kreditoriui, dėl to, be abejo, atsirastų visi su tuo susiję procedūriniai nepatogumai ir išlaidos. Įkaito davėjui – vartotojui reikėtų užtikrinti atitinkamą apsaugą ir gynybą. Jeigu nebūtų taikomas akcesoriškumo principas, tokia apsauga, kaip ją traktuoja nuosavybės teisė, taptų probleminė. Apsaugą tektų nustatyti sutartyse ir numatyti, kada įkaito davėjo atsakomybė bus ribota ir baigsis kai, pavyzdžiui, skolininkas įvykdys prievolę sumokėti skolą, buvusią įkeitimo sutarties sudarymo momentu. Įkeitimas nustatomas dokumentu, kuris, įvykdžius prievolę, grąžinamas skolininkui ar įkaito davėjui. T. y. kai savo paties naudai įkeičiamas pats nekilnojamasis turtas (žemė). Įkaito davėjas gali vėl gauti paskolą ir jos grąžinimą užtikrinti perdavęs tą patį dokumentą. Naujas įkeitimo susitarimas nesudaromas. Bet apsaugoti ir ginti įkaito davėjo bei skolininko teises turi būti numatyta hipotekinio kreditoriaus ir skolininko sutartyje. Dėl minėtos priežasties jo apsauga yra sutartinio, o ne daiktinio pobūdžio.

Neakcesoriškos Eurohipotekos modelio šalininkai akcesoriškumo principo trūkumus formuluoja kiek kitaip, nei minėtame straipsnyje vokiečių mokslininkai. Todėl atsakant į klausimą, kodėl vis dėlto daiktinės hipotekinės teisės srityje toks principas laikomas probleminiu, Forumo studijoje Žr. Andrius Smaliukas, Kilnojamojo turto įkeitimo teisės reforma ir derinimas: lyginamoji analizė, p. 291–292. nurodoma, kad esant dideliam akcesoriškumui nepalengvėja paskolos bei nekinta įkeitimo sutartys, ir to rezultatas – nelankstumas, sumažinantis ekonominę verslo laisvę taip pat darantis kliūtis paskolos davėjui. Akcesoriškumas veikia skirtingu mastu, gali būti taikomas įvairiais būdais bei varžyti pakartotinio finansavimo mechanizmą, rizikų balansavimo valdymą. Pirminėje Forumo studijos versijoje akcesoriškumas didžiausiu kliuviniu buvo kreditų davėjams, tačiau po nemažos kritikos įrodinėjama, kad ir įkaitų davėjai, ir gavėjai gautų naudos panaikinus šį principą ar bent sumažinus jo taikymo poveikį.

Iš anksčiau pateiktos trumpos akcesoriškumo principo pranašumų ir trūkumų apžvalgos galima būtų daryti išvadą, kad tikslinga nustatyti kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą.

Kalbant apie realinius (daiktinius) prievolių įvykdymo užtikrinimus, reikėtų pažymėti, kad kreditorius yra apsaugotas, vadovaujantis nuosavybės teise. Įkeitimo teisė suteikia kreditoriui pirmumo teisę (sukuria pranc. droit de préférence et droit de suite), atsižvelgiant į tos teisės sukūrimo laiką bei pardavimo pajamas tuo atveju, kai skolininkas tampa nemokus ir reikia parduoti jo turtą. Ji taip pat suteikia kreditoriui neribotą teisę, nes tokio turto nuosavybės perdavimas neapribos jo teisių. Nuosavybės teisė, remiantis akcesoriškumo principu, taip pat apsaugo ir gina skolininką. Įkeitimo teisės (užsitęsęs ar tebeesantis) buvimas, jos mastas ir turinys priklauso nuo priklausančios/neapmokėtos paskolos buvimo, masto ir turinio. Jeigu kreditoriaus teisė tampa nepriklausoma nuo pagrindinės paskolos sutarties, ir šalys turi vienodą derėjimosi galią ir teisę, skolininkas žino, ko atsisako. Jeigu šalys neturi vienodos derėjimosi galios, kreditorius, sudarydamas neakcesorinį susitarimą, gali įgyti įvairių pranašumų, nekompensuojamų jokiais skolininko pranašumais, o tai gali daryti žalos skolininkui. Todėl skolininkui reikia apsaugos, kad būtų atkurta jo ir kreditoriaus teisių pusiausvyra. Tai galima padaryti įkeitimo sandoriu, tačiau sutartys susaisto tik susitarimo šalis, o ne trečiąsias šalis. Kai netaikomas akcesoriškumo principas, remiantis sutartimi skolininkui neprofesionalui – vartotojui vis-à-vis kreditoriui suteikiama apsauga turėtų būti ypač veiksminga ir garantuoti trečiosios šalies poveikį. Tai reiškia, kad bet kuri įkeitimo teisę perleidimu įgyjanti trečioji šalis, kuri buvo ar turėjo būti informuota apie įkeitimo susitarimą, turėtų būti susaistyta, remiantis tokio susitarimo sąlygomis. Nesuteikus vartotojui skolininkui pakankamos apsaugos, kaip numatyta sutarčių teisės, nelieka tikros ir teisingos interesų pusiausvyros.

2. Akcesoriškumo principo taikymas Lietuvos įkeitimų teisėje

Lietuvoje akcesoriškumo principas, kaip savaime suprantamas, minimas atskiruose teisės darbuose, pavyzdžiui, A. Smaliuko moksliniame darbe Žr. Andrius Smaliukas, Kilnojamojo turto įkeitimo teisės reforma ir derinimas: lyginamoji analizė, p. 291–292. . E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti Žr. Egidijus Baranauskas, Įkeitimo teisinis reguliavimas, p. 51. . Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės. V. Mikelėnas, analizuodamas daiktinės ir prievolinės teisių santykį, teigia, kad hipoteka ir įkeitimas galioja tiek, kiek galioja jais užtikrinta prievolė Žr. Valentinas Mikelėnas, Prievolių teisė, d. 1, p. 40–45. . Minėti teiginiai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos įkeitimo teisė yra absoliučiai akcesoriška. Tačiau taip vienareikšmiškai galbūt būtų galima atsakyti tada, jeigu įkaito davėjas ir skolininkas – tas pats asmuo. Tais atvejais, kai įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, atsakymas galimas analizuojant įkeitimo sandorio sutarties ir paskolos santykį.

Nekilnojamojo turto hipotekos sutartis (lakštas) – savarankiškas sandoris, kurį sudaro įkaito davėjas ir kreditorius. Jeigu įkaito davėjas – ne pagrindinis skolininkas, analizuojant tai, kiek jį saisto pagrindinio skolininko ir kreditoriaus paskolos sutartis, pažymėtina, kad Lietuvoje įkeitimo teisės sukūrimo praktika skirtinga, nei tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, kuriose tradiciškai gaunantis kreditą subjektas įsipareigoja grąžinti skolą ir užtikrinti šio įsipareigojimo įvykdymą bei šį pažadą įtvirtina atskiru užtikrinimo sandoriu.

Lietuva pasirinko vokiškąjį įkeitimo teisės reglamentavimo modelį Žr. Egidijus Baranauskas, Įkeitimo teisinis reguliavimas, p. 44. , tačiau, nustačiusi gana didelį daiktinių teisių sąrašą (lot. numerus clausus), neatskyrė daiktinių teisių ir prievolinių teisių atsiradimo pagrindų. Galima teigti, kad Lietuvoje sutarčių teisė aiškinama, remiantis prievoliniais teisiniais santykiais, dažnai pamirštant, kad daiktinės teisės sukuriamos, pakeičiamos, perleidžiamos tais pačiais sandoriais. Pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiama daiktinė nuosavybės teisė ir nustatomi prievoliniai atsiskaitymo santykiai, o atsiskaitymo prievolei užtikrinti neretai įkeičiama ta pati įgytoji nuosavybė. Daiktinė teisė tokio pobūdžio pirkimo-pardavimo santykiuose yra pagrindinė ir papildoma prievolė. Tačiau dėl to pardavėjas – šių teisių turėtojas – lieka nesaugus, nes jo teisė, kad jam būtų sumokėta, priklauso nuo prievolinio paskolinio santykio, kuriame jis nedalyvauja, bet kurio įvykdymas apsaugomas jau įgyta iš jo nuosavybe. Tokia teisių panaudojimo teisinė konstrukcija neužtikrina daiktinių teisių perleidimo prievolių įvykdymo. Lietuvos sutarčių teisės doktrina iki šiol neapibrėžusi įkeitimo teisę sukuriančio sandorio prigimties ir tokio sandorio savarankiškumo. Tipinė standartizuota lakštinė įkeitimo teisę nustatanti sistema patogi registrams, bet, esant tokiai situacijai, mažina įkaito davėjo ir įkaito gavėjo teisę susitarti kitaip. Kyla klausimas, ar papildoma teisė praranda savo daiktiškumą, ir ją ištinka pagrindinės teisės, kuri dažniausiai yra prievolinė teisė, lemtis. Kitaip sakant, kiek įkeitimo teisė gali būti priklausoma nuo pagrindinės prievolės, kurią užtikrina. Priklausomumo laipsnį nulemia keletas aspektų: 1) kokius daiktus įkeičiame; 2) kas juos įkeičia (subjektiškumas); 3) kur įforminta šalių valia (kiek sudaroma sandorių); 4) kada sukuriama įkeitimo teisė; 5) įkeitimo teisės santykis su pagrindine prievole, jos dydžiu.

Lietuvos įkeitimo teisė, laikantis romėnų teisės tradicijos, pripažįstama akcesoriška, nesiaiškinant to priklausomumo laipsnio, o atskiruose teisės darbuose ši teisė įvardijama kaip prievolinių teisių priklausinys Žr. Valentinas Mikelėnas, Prievolių teisė, d. 1, p. 45. . CK 4.200 str. 2 d. įtvirtinta bendroji taisyklė dėl pagrindinės ir papildomos prievolės santykio, tačiau šio įkeitimo (kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių) akcesoriškumo absoliutų pobūdį negalima tiesiogiai taikyti įkeisti nekilnojamuosius daiktus (hipotekai), nes hipoteką nustatančios teisės normos nenumato tokio absoliutaus akcesoriškumo. Kita vertus, toks įkeitimo santykių reguliavimas – prieštaringas. Jeigu įkeitimo teisė yra daiktinė teisė, tai jai negali būti būdingas absoliutusis akcesoriškumas, nes ši, nors ir specifinė daiktinė teisė, santykinai savarankiška, nepriklausoma nuo pagrindinės prievolės, ir dėl įkeitimo teisės, kaip papildomos teisės, sandorio šalys gali susitarti kitaip. Įkeitimo sandoris – daiktinės teisės sandoris, kuris sudaromas skirtingai negu prievolinis paskolinis sandoris jau bent tuo, kad, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, būtinas savininkų sutikimas, o paskolos šalys – tik prievolę prisiimantys asmenys. Kita vertus, prievolinio bei daiktinio teisinio santykio šalys gali būti skirtingos ne vien dėl nuosavybės santykių subjektinės sudėties, bet ir dėl to, kad įkaito davėjas yra trečias asmuo.