Straipsnis Eurocentrizmo ideologijos virsmai Vakarų filosofijoje

Santrauka. Pagrindinis straipsnyje tyrinėjamas objektas – eurocentrizmo ideologiniai virsmai, jų filosofinio pagrindimo būdai ir kai kurie esminiai pasaulėžiūrinių mąstymo nuostatų pokyčiai Vakarų filosofijoje. Iš čia kyla autoriaus užsibrėžtas tikslas – kritiškai aptarti idėjų istorijoje išryškėjusias įvairias helenomanijos ir eurocentrizmo apraiškas. Straipsnis grindžiamas įvairiomis tarpdalykinėmis ir komparatyvinėmis strategijomis, kurios parankiausios analizuojant sudėtingas nagrinėjamos problemos teorines variacijas.

Pagrindiniai žodžiai: etnocentrizmas, eurocentrizmas, romantizmas, rasizmas, ideologija, tarpkultūrinės filosofija.

Eurocentrizmo problema idėjų istorijoje

Pasirinkta tema kyla iš nūdienos mūsų filosofinės minties raidos peripetijų, kurios tiesiogiai siejasi su etnocentrizmo ideologijų virsmais, metamorfozėmis ir stiprėjančiu nuosmukiu ilgai viešpatavusio Vakarų filosofinėje sąmonėje eurocentrizmo, kurio paskiri rudimentai kitokiu, lankstesniu, užmaskuotu pavidalu aptinkami pokolonijiniame akademiniame diskurse. Nuo antikos laikų Vakarų pasaulyje ilgai klestėjo eurocentrizmas, „…diskursyvi tendencija, neeuropinių tautų istorijas ir kultūras aiškinanti iš europiečių (vakariečių) perspektyvos“ Colin Mackerras, “Eurocentrism,” (eurocentrizmo enciklopedinis apibrėžimas). . Taigi ši tendencija yra paremta įsitikinimais, kad Europos regionas, jo civilizaciniai laimėjimai, mąstymo tradicijos, meno stiliai ir pan. pagrindžia kitų žemės rutulio kontinentų raidą ir nužymi ištisų tautų bei kultūrų tolesnės raidos gaires. Šiuos požiūrius pirmiausia išklibino Arthuras Schopenhaueris ir kiti neklasikinės filosofijos šalininkai, o diskreditavo Rytų mąstymo tradicijų tyrinėtojai (Abrahamas Anquetil-Duperronas, Jeanas-Pierre’as Abel Rémusatas, Silvestras de Sacy, Friedrichas Maxas Mülleris, Paulas Deussenas, Jamesas Legge, Édouardas Chavannesas ir kt.) bei po Antrojo pasaulinio karo įvairiose žemės rutulio dalyse sparčiai besiplėtojančios komparatyvistinės filosofijos ir galiausiai postmodernizmo filosofijos šalininkai.

Nors eurocentrinės pasaulėžiūros pamatai jau yra pakirsti daugelyje pažangos avangarde žengiančių dabartinio pasaulio tautų, tačiau jų rudimentai, nepaisant ryškių poslinkių dabartinėje Lietuvos komparatyvistikoje ir orientalistikoje, dar tradiciškai tebėra gyvybingi lietuviškame akademiniame, ypač filosofiniame, diskurse. Apšvietos ideologų sukurtos ir vokiečių klasikinės filosofijos šalininkų išpopuliarintos, ypač dėl Hegelio helenomanija persmelktos mitologijos, eurocentrizmas suleido gilias šaknis vokiečių klasikinėje filosofijoje, o per ją – ir Vakarų mąstymo tradicijoje bei su ja glaudžiai susijusioje modernioje Lietuvos filosofijoje. Dėl eurocentrizmo ideologijos sklaidos kolonializmo epochoje hiperbolizuojama senovės graikų ir iš jos išsirutuliojusi Vakarų mąstymo tradicija, jų suformuotas mokslinis instrumentarijus nekritiškai ir tiesmukai buvo europiečių mokslininkų perkeltas anapus Europos kultūros arealo ribų esančių kitų civilizacijų mąstymo tradicijų tyrinėjimus, dažnai neatsižvelgiant į konkretaus civilizacinio pasaulio, šalies kultūrinę specifiką, istoriją, pamatines pasaulio suvokimo, mąstymo kategorijas ar konkrečių sociokultūrinių grupių gyvenimo būdą.

Tačiau nereikia manyti, kad tai tik vakariečiams būdinga liga. Tūkstantmečiais kinai ne be pagrindo savo šalį vadino „paskliautės imperija“, o į kitas, vadinasi, ir Vakarų šalis, žvelgė kaip į žemesnės kultūros „barbariškus kraštus“. Neatsitiktinai sparčiai besivystančiuose ir dabar pretenduojančiuose į pasaulinę lyderystę Rytų Azijos kraštuose regime stiprėjančią kitą dabartinio etnocentrizmo formą – azijocentrizmą, kuris tiesiogiai siejasi su šio regiono ekonominės ir politinės galios pasaulyje augimu. Rusijoje pastarąjį dešimtmetį regime agresyviai atgimstančias panslavizmo arba vadinamojo „rusiškojo mesianizmo“ formas, arabų musulmoniškajame pasaulyje – panarabizmo ir pantiurkizmo, Lotynų Amerikoje – įvairias Lotynų Amerikos civilizacijos savitumą sureikšminančias etnocentrizmo formas. Juodojoje subsacharinėje Afrikoje įvairiais pavidalais atgimsta negritiudo ideologija. Iš čia kyla pagrįstas dabartinės komparatyvistinės filosofijos atstovų domėjimasis, atrodytų, seniai diskredituotų filosofinių etnocentrizmo prielaidų, ypač įvairaus filosofinio eurocentrizmo pagrindimo įtakingiausių jo ideologų veikaluose tyrinėjimais. Palygindamas romantizmo, rasizmo idėjų istorijos tendencijas, straipsnio autorius gvildena eurocentrinio teorinio modelio, paremto kultūriniais prietarais, kad Europos regionas ir jo civilizaciniai laimėjimai pagrindžia kitų kontinentų raidą bei kultūrų raidos gaires, tendencijas.

Eurocentrizmo ideologijos kontūrai

Eurocentrizmo teorinės variacijos – nekritinis Vakarų sąvokų, idėjų ir koncepcijų pamėgdžiojimas – rodo šios problemos ir ideologijos glaudų ryšį. Eurocentrizmas iš esmės yra koncepcijų, iškeliančių Europos įvairiapusį dominavimą, visuma. O štai ideologija yra pastarojo teorijų rinkinio, artimai susieto su panašiais manymais, idėjomis ar nuostatomis, apibūdinimas, kurį galima priskirti tam tikrai grupei ar bendruomenei. Vadinasi, eurocentrizmas yra viena iš ideologijų, atstovaujančių tam tikriems interesams. Siekdamas suvokti eurocentrizmo ideologinius pamatus ir šios problemos susidarymo prielaidas, straipsnio autorius čia tyrinėja eurocentrizmo ideologijos laisvės ir racionalųjį bei neracionalųjį pradus remdamasis filosofo Gintauto Mažeikio ir užsienio mąstytojų įžvalgomis.

Šiuolaikiniuose kultūrų tyrinėjimuose patys graikų filosofai pripažįsta, kad šlovingos Senosios Graikijos vaizdinys suformuotas Švietimo ir romantizmo epochose. Būtent Vakarų Europos šalių intelektualai sukūrė daugybę idėjų, kurių pagrindu „…graikų tauta buvo iš naujo sukurta remiantis europiečių istorijos terminais ir buvo parengtas temų, dalykų ir sričių repertuaras, pagal kurį tapė dailininkai, rašė autoriai ir nustatė kontūrus tam, ką regėjo keliautojai“ Nikos Panayotopoulos, “On Greek Photography: Eurocentrism, Cultural colonialism, and the Construction of Mythic Classical Greece,” p. 183. . Remiantis graikų mąstytojo Nikos Panayotopoulos (g. 1963 m.) mintimi, galima teigti, kad apdovanoti lakia moksline vaizduote ir rutuliodami romantikų bei švietėjų idealus moderniųjų laikų Europos intelektualai kurpė eurocentrines ideologijas, pateikiančias iš anksto paruoštus atsakymus į pastarojo transkontinento kilmės, konkrečių idėjų atsiradimo klausimus. Tad ištisų intelektualų kartų rūpestis organizuoti eurocentrinių ideologemų kūrimą kilo iš racionalių tos veiklos paskatų ir principų. Dėl šios priežasties eurocentrinės propagandos „…ideologinis subjektas yra sukonstruotas kitaip, negu mąstytojai, kurie plėtoja savo patirtį, intelektualinius įsitikinimus ir įspūdžius“. Gintautas Mažeikis, Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika, p. 265. Anot filosofo G. Mažeikio, ideologizuotų tekstų, taip pat ir eurocentrine dvasia parašytų veikalų, tikslas – įtikinti skaitytoją pateikiamos informacijos teisingumu. Nuolat susidurdamas su panašiomis žiniomis, jis galiausiai patiki skelbiama ideologija, pavyzdžiui, kad filosofija ir civilizacija atsirado Graikijoje. O štai pats mąstytojas operuoja įvairialype informacija ir dažnai pasižymi kritiniu mąstymu, kurį gali panaudoti eurocentrinių ideologemų demaskavimui arba jų kūrimui. Straipsnio autoriaus nuomone, filosofas Mažeikis suteikia beveik platoniško demiurgo funkciją mąstytojui, kuriančiam ideologijos kerus, ir neatsižvelgia į aplinkybę, kad ir pats filosofas, ir jo tekstų skaitytojai gali būti tie patys eurocentrinės ideologijos įkaitai. Juk nepaisant kritinio mąstymo gebėjimų, reikia turėti mintyje, kad mąstytoją gali veikti taip pat kaip ir eilinį jo tekstų skaitytoją eurocentrizuota akademinė aplinka ir joje įgytos žinios, kurios turi didžiulę įtaką netgi kritiškai mąstančio filosofo požiūriui į pasaulį ir į mokslą. Taigi eurocentrinės ideologijos veikimas turi įtakos tiek asmenybės racionaliam mąstymui, tiek pasąmoniniams kūrybiniams impulsams.

Be individo mąstymo kontrolės aspekto, ideologijai būdinga laisvės suspendavimo ypatybė. Iš esmės visos ideologijos vienu ar kitu atžvilgiu prabyla apie laisvę. Antai Marxas ir Engelsas, kurdami socialistines ideologemas, pabrėžė, kad jų inicijuojama proletariato kova su buržuazijos klasėmis skirta išvaduoti žmoniją nuo nelygybės ir pasiekti visišką laisvę, tačiau vienos klasės laisvė pasiekiama likvidavus antagonistinę socialinę klasę. Pastarasis prieštaravimas tarp universalios laisvės siekio ir riboto šio siekio įgyvendinimo sociokultūrinės tikrovės tam tikroje nišoje būdingas ir eurocentrizmo ideologijai. Joje lygiai taip pat pasireiškia „…socialinė ideologijos funkcija, priverčianti intelektualiai paklusti žmogų…“ Patrick Corbett, Ideologies, p. 57. , nepaisant deklaruojamo kilnaus siekio sukurti laisvę individų visumai. Šio aspekto apraiškų galima aptikti postkolonijiniuose metropolijų santykiuose su buvusiomis kolonijomis, kada teikiama humanitarinė pagalba skurdžioms valstybėms rodo didžiųjų Vakarų valstybių susirūpinimą skurdo problemomis tuose regionuose. Antra vertus, šitaip Vakarų šalys ir toliau skatina plėtotis skurdo kultūrą, kadangi buvusios kolonijos tampa priklausomos nuo gaunamos paramos.

Galiausiai, kaip ir bet kuri kita ideologija, eurocentrizmas yra nevienalytis. Jame galima aptikti etnocentrizmo, romantizmo ir pažangos ideologijų, atitinkančių epochos dvasią, tuo metu madingą argumentavimo tvarką, pasižyminčia ideologijos kūrėjo moksline vaizduote ir savitu rašymo stiliumi. Šios patrauklios eurocentrinės ideologijos ypatybės tokiu būdu paslepia šios ideologijos iliuziją: kultūros ištakos, jos plėtotė ir pažanga kyla iš Europos kontinento teorinių ir metodologinių horizontų. Tokiu būdu tampa nesuprantamas priešingas požiūris, kad pasaulyje esama daugelio sociokultūrinių ir civilizacinių centrų, kurių indėlis į žmonijos kultūrų raidą yra lygūs Europos laimėjimams.

Literatūra

• Corbett, Patrick, Ideologies, New-York, Harcourt, Brace & World, 1965.
• Mackerras, Colin, “Eurocentrism,” žiūrėta 2014 m. gruodžio 14 d.
• Mažeikis, Gintautas, Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika, Šiauliai: Saulės delta, 2005.
• Panayotopoulos, Nikos, “On Greek Photography: Eurocentrism, Cultural colonialism, and the Construction of Mythic Classical Greece,” Third Text 23, 2009.

The Transformations of an Eurocentric Ideology in Western Philosophy

Summary. The object of the article is the transformations of ideological and Weltanschauungs attitudes linked with the Eurocentric problem in Western philosophy. The author explicates the processes of hyperbolization of European culture and of hiperbolization of the Western scientific methodology in respect to different cultural researches. The article utilizes diverse interdisciplinary and comparativistic strategies which are applied in an analysis of complicated theoretical variations of the Eurocentric problem.

Keywords: ethnocentricity, eurocentrism, romanticism, racism, ideology, intercultural philosophy.