Straipsnis Metaforinė ąžuolo kulto raiška lietuvių etnokultūroje (pagal žemaičių legendą „Baublys“)

Santrauka. Publikacijoje pateikiamas naujas „Baublio“ vertimas, skirtas pirmojo Lietuvoje istorijos muziejaus 200-osioms įkūrimo metinėms. Įvadinėje dalyje samprotaujama apie spėjamą žemaičių legendos autorių, eilėmis pagerbusį tūkstantmečio ąžuolo kamiene be paliovos triūsiančią „bitelę“ D. Pošką, jo domėjimąsi senovinėmis religinėmis apeigomis, mitologija, gilinimąsi į lietuvių tautos ištakas, atsidavimą senosios pagoniškosios Lietuvos istorijai. Pagrindinis autorės tikslas – paanalizuoti dviejų tipų ąžuolo – antgamtinės būtybės ir žmogaus – ąžuolo metaforų perkėlimo modelius lietuvių etnokultūroje remiantis šio medžio vardo etimologija ir kaimyninių tautų etnolingvistiniais tyrimais, taip pat pasitelkiant ąžuolo metaforinės raiškos ir jos transformacijų kontekstą. Prieinama prie galimos išvados, kad ąžuolo vardą lietuviai taria meiliai, nevengdami ir eufemizmų, kelių pakopų darybinių deminutyvinių formų (plg. ąžuolužėlytėlis), dėl tabu (jaučiant baimę) prieš stiprią ir labai galingą jame gyvenančią dvasią. Tokia raiška rodo antropomorfinį šio medžio kultą. Konkrečiais tekstais parodoma, kad net pats moderniausias šių laikų metaforų perkėlimo modelis yra kognityvinių mąstymo modelių tąsa ir atspindys kalboje, tradicinė tautos mentaliteto raiška.

Pagrindiniai žodžiai: Baublys, ąžuolo metaforos, etnokultūra, etnolingvistika, pagoniškoji Lietuva.

Baublys Iš lenkų kalbos vertė Regina Koženiauskienė. Originalo tekstas – 160 eilučių (arba 20 numeruotų aštuoniaeilių). Kūrinys saugomas VUB Rankraščių skyriuje, Filomatų fonde: VUB RS, F24–133.

Žemaičių legenda

1.
Paklausyk! Koks garsas girioj?
Gal tai stumbras sumaurojo?
Gal tai vėtra neša myrį?
Gal tai priešas atgrūmoja?
Čia iš debesų lyg krinta
Ir Perkūną net užgožia,
Čia jo aidas tolsta, rimsta,
Tyliai šlama, tykiai ošia.

2.
Ne, ne stumbras sumaurojo,
Ne, ne vėtra neša myrį,
Ir ne priešas atgrūmoja,
Tik Baublys riaumoja girioj.
Lietuvos miškų karalius
Amžius stovi nepalinkęs,
Juokiasi iš vėtros valios,
Trankosi šakom galingom.

Spustelėjus išskleisti...

3.
Kaip uola didingo stoto –
Galvą debesim pridengus,
Net nepaiso, kai putotos
Plaka šonus aršios bangos.
Veltui jūra taip putoja,
Veltui niršta prieš valdovę,
Turi nusilenkti uolai,
Kai ši išdidžiai taip stovi.

4.
Taip tamsių miškų karalius
Vėtrų atremia siautimą,
Nes Perkūnas saugo valią –
Rimgaudo atsiminimą.
Baublį saugo jis akylai:
Juk kasdien iš jo pavėsio
Smilkalai kvapnieji kyla
Ir pagarbios giesmės šviesios.

Spustelėjus išskleisti...

5.
Kardas Rimgaudo plieninis
Dar krauju Rusios varvėjo,
Ir, Mogilną prisiminęs,
Sviatoslavas dar virpėjo,
Kai Žemaičių ir Lietuvių
Vis nerimstantis valdovas
Vėl turėjo su kariūnais
Stoti į nelemtą kovą.

6.
Girių stumbras mat uvėriai
Trypė Žemaitijos grūdą,
Žmogų gąsdino ir žvėrį,
Žemdirbį nekaltą žudė.
Nugalėjęs prie Mogilnos
Rimgaudas vėl tempė lanką
Ir gerumo tautai pilnas
Gaudynes baisiąsias rengė.

Spustelėjus išskleisti...

7.
Įsako dėl šito žygio
Visas kraštas jau sulaukė,
Pramogos, šlovė, laimikis
Riterius narsius sutraukė.
Kaip kad žirgas tarp ristūnų
Galvą iškelia išdidžią,
Tokį taurų karaliūną
Mindaugą būrys išvydo.

8.
Džiaugias Lietuva jaunyste –
Vasara penkiolikmečio,
Jaučia išmintį, pažįsta
Jėgą jo ir dorą mato.
Džiaugias, kaip šlovės jis siekia,
Ją pelnyti šauniai moka,
Spąstus pastatyt jam niekis,
Drąsiai ir taikliai jis smogia.

Spustelėjus išskleisti...

9.
Jau ragai medžioklės gaudžia:
Miško tankumyno pusėj –
Gudrūs spąstai grobį jaučia,
Priešais – Mindaugas narsusis.
Nenustygdamas vaikinas
Krato ilgą, smailią ietį,
Rimgaudas šalia mėgina
Kuoką didelę ir kietą.

10.
Kiek skalikų daugel gena,
Mišką drebina lojimas,
Jaučia stumbras žiaurų planą,
Bet, paniekinęs likimą,
Stojas, klausos, baubia grasiai,
Trypia kojom, sprandą riečia,
Uodžia šnervėm grėsmingasis,
Ar arti, ar daug jo priešų?

Spustelėjus išskleisti...

11.
Ragą purto, sprandą riečia,
Baubia, net giria vaitoja,
Silpną tinklą tūžliai plėšo,
Drasko kilpas, trypia kojom,
Įniršis nuo to tik auga,
Drimba baltos snukio putos,
Ten, kur riteriai jo laukia,
Puola rūsčiai kaip pasiutęs.

12.
Mato Mindaugas narsuolis
Stumbro šėlstančio ataką,
Pasirengęs kirčio šuoliui,
Puola priekin lyg apakęs.
Bet vedžioja ranką nirčią
Jaunas karštis pirmutinis:
Nusitaikęs į pat širdį,
Kliudo tik žvėries krūtinę.

Spustelėjus išskleisti...

13.
Juodas kraujas srūva šonu,
Stumbras sukaukė iš skausmo,
Girioj aidi jo dejonė,
Šoka jautis kraupiai bausmei,
Mindaugą jau siekia koja,
Negi kris jis iš rikiuotės?!
Ak, drąsa! Kiek ji kainuoja!
Kaina jauno – rizikuoti.

14.
Bet lyg savo akies vyzdį
Saugo Rimgaudas sūnelį:
Lekia ir žaibu pavijęs
Kuoka stumbrui kakton skelia.
Ar gebės kas apsakyti
Džiaugsmą tėvo kuo švelniausią,
Kai patirt jam lemta šitai –
Gelbėt sūnų mylimiausią?!

Spustelėjus išskleisti...

15.
Mindaugas nuščiuvęs stojas
Ir į glėbį tėvo puola,
Rauda Rimgaudas, bučiuoja
Veidą brangųjį jaunuolio.
Džiaugsmas dvigubas, jau skamba
Balsas riterių garsingas:
Tėvo laimei būti lemta
Ir dar šlovei pergalingai.

16.
Aštrūs kirviai kerta pušį,
Medžių milžinų paunksmėj
Kyla aukuras garbusis,
Girioj girdis džiaugsmo šūksniai.
Pats Krivė Krivaitis laukia:
Stumbrą pranašingai lemtą
Laimina – ir brolių auką
Deda jau ant laužo švento.

Spustelėjus išskleisti...

17.
Rimgaudas tą savo kuoką
Žemėn ligi pusės smeigia,
„O Perkūne, – taria, – tokią
Globą mano tautai teiki,
Kaip šis ginklas palaimingas,
Jis išgelbėjo man vaiką.
Priešams būki Tu rūstingas,
Lietuvą gink visą laiką“.

18.
O stebukle! Nemarūnas
Tąsyk griausmas sudundėjo,
Iš dangaus patsai Perkūnas
Į lietuvį pažiūrėjo.
Siuntė žaibą, ugnį šventą –
Ir ugniakuras liepsnojo,
Juodas dūmas kilo, lemtą
Mirksniu stumbrą paaukojo.

Spustelėjus išskleisti...

19.
Rimgaudo gi kuoka toji
Žalią šaką tuoj išleido,
Greitai jo liemuo plėtojos,
Štai jau ir pavėsį skleidžia.
Puola Lietuva ant kelių,
Meldžia nuolankiai Praamžių:
„Būk pašlovintas, dauggali,
Mus globok per amžių amžius“.

20.
Ir dabar Baublys dar stovi,
Amžiais tvirtas, nepalinkęs,
Po šakom dievams aukojo
Čia Žemaičiai rūpestingi.
Saugo jį Perkūnas meiliai:
Juk kasdien iš jo pavėsio
Smilkalai jam kilo gailūs
Ir pagarbios giesmės šviesios. Kernavė, 1823 rugpjūčio 24.

Spustelėjus išskleisti...

Įvadinės pastabos apie „Baublį“ ir jo spėjamą autorių

Apie anoniminį „Baublio“ autorių kai ką pasako pats tekstas, ypač prie jo esantys autoriaus komentarai. Jie ir šiek tiek pasufleruoja autorių, ir kartu užduoda ne vieną mįslę:

Tai eilės, parašytos kai kieno pageidavimu pagerbti Paškevičiui, kuris iš seno ąžuolo (Baublio) kamieno įsirengė lietuvišką literato kambarėlį.

Spustelėjus išskleisti...

Kas tas asmuo (ar asmenys, lenk. „iest to wiersz napisany z powodu żądania czyegoś“), geidęs pagerbti D. Pošką ir paprašęs gebantį eiliuoti žmogų parašyti kūrinį „Baublys“ (originalo kalba: Baublis), kurio paantraštė „Žemaičių legenda“? Kas pats autorius? Mįslė galutinai lieka neatsakyta ir po 200 metų nuo Baublio įkūrimo. Neseniai išėjusioje S. Skrodenio antologijoje Žr. Stasys Skrodenis (sud.), Bitelė Baublyje, 2011. Į antologiją įdėtas pirmasis nerimuotas V. Laurynaičio „Baublio“ vertimas, pirmą kartą išspausdintas: Aitvarai, 1991, nr. 2, p. 22–27. tuo autoriumi nurodytas Jonas Čečiotas (tiesa, skliaustuose ir su klaustuku). Taigi tai tik spėjimas, bet be jokių paaiškinimų. Iš dalies galima būtų palaikyti S. Skrodenio spėjimą ir pridurti, kad kai ėmiausi „Baublio“ vertimo į lietuvių kalbą, pirmoji mintis buvo kaip tik apie J. Čečiotą Žr. Jonas Čečiotas, Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų, 1994. Jonas Čečiotas (1796–1847), VU auklėtinis, filomatas, poetas; tuo pačiu metu Vilniaus universitete studijavo poetai Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, iš Žemaitijos – Simonas Stanevičius. . Panaši stilistinė raiška, leksika, eilėdara, panašūs motyvai ir bandymai M. Strijkovskio (Maciej Stryjkowski) maniera parašyti eiliuotą Lietuvos istoriją Filomatai, vertinę poeziją, buvo labai atsidavę istorijos studijoms. Sklandžiai sueiliuotos legendos pasakojimas yra pagrįstas senosiomis tradicijomis, Lietuvos praeities išmanymu. Pavyzdžiui, minėtosios J. Čečioto Giesmelės yra paremtos kruopščiai išstudijuotais istorijos paminklais, ypač M. Strijkovskio Lietuvos kronika ir T. Narbuto darbais, prie kiekvienos nurodant tikslų šaltinį, tomą, puslapį. . „Baublys“ skambėjo kaip vienos iš jau girdėtų J. Čečioto giesmių aidas – romantiškai perteikto pagoniškojo tikėjimo, legendų ar epo detalių atgarsis, pagaliau gana reikšmingų mitologizuotų XIII a. Vidurio Lietuvos Mindaugas vainikuotas karaliumi 1253 m. istorijos įvykių – prieš pat karališkosios Lietuvos valstybės pradžią. Atkreiptinas dėmesys ir į panašaus pobūdžio kruopščius autoriaus komentarus, bet tik tiek.

Autorius savaip interpretuoja žmonių lūpose skambėjusios, bet neišlikusios lietuvių legendos fragmentą, papasakotą M. Strijkovskio Lietuvos Kronikoje, iš dalies perteiktą M. Husoviano „Giesmėje apie stumbrą“, įvairiomis formomis besikartojančią XIX a. filomatų kūryboje. Kaip filomatai išgarsino Lietuvą, suromantino jos istorinę praeitį, kaip vertino D. Poškos pastangas ir įvairiapusę kūrybinę veiklą, galima spręsti kad ir iš plačiai žinomų garsiojo filomato Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ eilučių, parašytų Paryžiuje praėjus ketveriems metams po Poškos mirties:

Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas
Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?
Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo…

Spustelėjus išskleisti...

Artimo A. Mickevičiaus bičiulio J. Čečioto patriotizmas buvo itin ryškus. Tikėtina, kad šiltą vasaros rugpjūtį (pasirašyta 1823 m. rugpjūčio 24 d. data) jis galėjo viešėti Kernavėje (aplink Kernavę buvo nemaža jo bičiulių tėvonijų ir dvarų) ir įkvėptas paslaptingos senosios Lietuvos sostinės grožio – jos piliakalnių, Aukuro, Krivaičio ir Pilies kalnų Istorikas ir etnografas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868), su kuriuo J. Čečiotas bendravo ir susirašinėjo, knygoje Neris ir jos krantai (žr. Konstantinas Tiškevičius, Neris ir jos krantai, 1992), aprašydamas savo mokslo kelionę 1857 m., kurioje viena gražiausių jos stotelių – Kernavė, „tos senosios Lietuvos kunigaikščių sostinės“ paminklas, parodo ją tokią, kokia ji iškyla ir anoniminio autoriaus žemaičių legendoje „Baublys“: „Ten pirmoji Lietuvos vyriausiojo kunigo buveinė. Ten pirmoji Amžinojo Židinio vieta“. Kernavei skirta visa XIX knyga (p. 257–272). K. Tiškevičius minimoje knygoje papasakoja apie kunigaikštį Rimgaudą ir jo sūnų Mindaugą, kuris esą Kernavėje užėmė sostą 1242 metais. K. Tiškevičius rašo, kad Kernavė likusi Lietuvos kunigaikščių rezidencija ligi Gedimino laikų. Vėliau trumpai papasakoja kitą legendą apie stumbro medžioklę ir Vilniaus įkūrimą. Taigi žemaičių legendoje „Baublys“ stumbro medžioklė tampa ir pirmosios lietuvių kunigaikščių sostinės – Kernavės – įkūrimo temos pagrindu, tarsi įvadu į Vilniaus įkūrimo legendą. galėjo parašyti „Baublį“. Pasitelkus kontekstą, galima pasakyti, kad tie poeto metai buvo pažymėti didžiausio kūrybinio įkvėpimo. Kaip tik tais metais J. Čečiotas Vilniuje įsteigė „Kastalijos“ klubą, kurio pavadinimas rodo, kad į jį buvo kviečiami Apolono ir mūzų šaltinio vandens ištroškę poetai. Vilniaus universitete tuo metu studijavo ir garsus žemaitis S. Stanevičius. Pabrėžtinas sutapimas! Parašymo metai ir mėnuo sutampa su S. Stanevičiaus „Šlove Žemaičių“ (1823 m. rugpjūčio 3 d.). Šioje odėje taip pat pasveikinamas Rimgaudas ir Mindaugas: „Sweiks Ringaude mūsų tėve! Sweiks Mendauge karalunay!“, tiesa, minimi ir kiti senosios Lietuvos kunigaikščiai. Kuo svarbūs ir išskirtiniai 1823 metai? Kodėl būtent tais metais norėta pagerbti D. Pošką? Gal taip savo eilėmis jaunieji filomatai ir jų bičiuliai palaikė buvusį tos pačios Kražių gimnazijos auklėtinį, jau tuo metu 66 metų senelį žymųjį poetą žemaitį Dionizą Pošką, gal taip patriotiškai atsakė į 1823 metų susidorojimą su „Juodaisiais broliais“, anticarine Kražių gimnazijos moksleivių organizacija? Žr. Juozas Girdzijauskas (sud.), Lietuvių literatūros istorija: XIX a., p. 453. . O gal buvo kita proga? Galbūt eilės parašytos „Baublio“ muziejaus įsteigimo dešimtosioms metinėms? Gal jas parašė arba užsakė kraštietis S. Stanevičius, rašęs ir lenkiškai, ir lietuviškai? Atidžiai palyginus Giesmelių ir „Baublio“ autorių rašyseną, galima matyti skirtumų: „Baublio“ autoriaus rašysena labai kaligrafiška, raidės smulkesnės, lygesnės, ryškiai pasvirusios į dešinę, lengviau įskaitomos negu Giesmelių autoriaus. Neatmetama ir versija, kad kūriniai galėjo sklisti nuorašais (tai tipiškas kūrinių skleidimo būdas XIX a.). Galima spėti, kad arba pats autorius, arba kūrinio užsakytojas, arba nuorašą padaręs asmuo galėjo būti filomatas, dėl to jis ir saugomas Filomatų fonde. Taigi mįslė lieka iki galo neįminta: spėjamas autorius, spėjamas kūrinio užsakytojas, spėjamos ir užsakymo intencijos. . D. Poška, kaip pagrindinė Žemaičių kultūrinio sąjūdžio figūra, turėjo daug talento gerbėjų ir idėjų palaikytojų Be S. Stanevičiaus, jis susirašinėjo su vyskupu Juozapu Arnulpu Giedraičiu, su gerai gebėjusiais eiliuoti Antanu Klementu, Leonu Uvainiu, Silvestru Valiūnu, Kajetonu Nezabitauskiu ir kitais kūrėjais. Pats siuntė eiliuotus laiškus Ksaverui Bogušui, Tadeušui Čackiui, susirašinėjo su Vilniaus universiteto profesoriais Joachimu Leleweliu ir Ivanu Loboiko. D. Poškos literatūriniai ryšiai buvo iš tiesų platūs. .

Romantiškai aprašytoje Stumbro medžioklėje veikia svarbiausi pagoniškosios Lietuvos karaliai – tarsi kertiniai akmenys, ant kurių laikėsi jos galybė ir nepriklausomybė: į pirmą planą iškeltas Lietuvos kulto objektas medžių karalius Ąžuolas, žmonių nuo seno vadinamas Baubliu Baublio gimimas siejamas su kunigaikščio Rimgaudo surengta įsisiautėjusio stumbro medžiokle: „Girių stumbras mat uvėriai // Trypė Žemaitijos grūdą, // Žmogų gąsdino ir žvėrį, // Žemdirbį nekaltą žudė“. , po kurio šakomis garbinti senovės dievai (čia minimas aukščiausiasis dievaičių globėjas Perkūnas, kūrenama šventoji ugnis, prie kurios aukuro budi pats Krivis Krivaitis – vyriausiasis lietuvių dvasininkas). Kūrinio siužetas sukasi apie Lietuvos legendų objektą – miško žvėrių karalių Stumbrą Lenk. zubr. Stumbro žiaurumas, begalinė jėga, siaubą kelianti išvaizda aprašyta M. Husoviano „Giesmėje apie stumbrą“ (1523). Toks galingas, įniršęs, baisus, šėlstantis jis vaizduojamas ir „Baublyje“. , be galo stipraus ir klastingo Lietuvos priešo simbolį. Baisiam žvėries žiaurumui, jėgai ir atšiaurumui pasipriešina ir jį įveikia kunigaikštis Rimgaudas, jam talkina jaunutis penkiolikmetis jo sūnus Mindaugas, būsimas Lietuvos karalius.

„Baublys“ – pačios Lietuvos archetipas, pagoniškojo tikėjimo simbolis. Autorius aprašo stebuklingą Baublio gimimą iš įbestos lazdos, lietuvių vadinamos bubuliu Šio medžio vardas etimologiškai siejamas su babilu (storuliu) ir bubuliu – buku pagaliu, tokiu apskritu daiktu. Legendoje minima stora kuoka gal ir yra tas bubulys (bukas pagalys), kuriuo Rimgaudas trenkė stumbrui į kaktą ir išgelbėjo sūnų Mindaugą, o paskui smeigė jį į žemę ir tas, stebuklingai sužaliavęs, išaugo į galingą ąžuolą baublį. Baubliu lietuvių vadinamas ir išpuvęs medis (D. Poškos Baublys iš tiesų buvo bebaigiąs savo amžių, viduje 50 cm nuo apačios jau papuvęs, piemenų išdegintomis šaknimis. Reikėjo jį gelbėti nuo visiško sunaikinimo. Antraip, D. Poškos prisipažinimu, jis nebūtų drįsęs nukirsdinti šventojo ąžuolo). , kuria Rimgaudas nudobė galingąjį stumbrą, parodo lietuvių ištikimybę sudvasintam ąžuolui, mintyse nuolat veda metaforines paraleles tarp ąžuolo ir žmogaus. Ir kariūno kunigaikščio Rimgaudo, ir jo sūnaus Mindaugo, kaip didelės, narsios, nepriklausomos pagoniškosios Lietuvos simbolių, nepalaužiama dvasia, drąsa, karingumas, išdidumas prilygsta Baublio didybei, jėgai ir galiai.

Ąžuolo – antgamtinės būtybės ir žmogaus – ąžuolo metaforos

Bet kuris net pats moderniausias šių laikų metaforų perkėlimo modelis yra seniausių laikų nusistovėjusių kognityvinių mąstymo modelių tąsa ir atspindys kalboje, tradicinio tautos mentaliteto raiška.

Žemaičių legendoje „Baublys“ – kulto medis – išskirtinis, ypatingas, šventasis Plg.: „Ant piliakalnių, ant smėliakalnių // Ąžuolai šventi kerojo // Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai, // Kuriuos lietuviai turėjo.“ A. Baranauskas „Giedu giesmelę“. ąžuolas, mitinė būtybė, tarpininkas tarp žemės ir dangaus, globėjas, užtarėjas prieš dievaitį Perkūną. Anoniminis autorius apie Baublį kalba kaip apie jaučiančią būtybę, pagarbiai, su pietizmu.

Legendoje vartojamos antropomorfinės personifikacijos rodo, kad Baublys – didinga antgamtinė būtybė: „tamsių miškų karalius“, išdidus, balsingas, baubiantis, būbiantis, jo balsas stiprus, galingas, gąsdinantis priešą, jis juokiasi, kvatoja, kaip koks narsusis karžygys „vėtrų atremia siautimą“, baubdamas įspėja apie pavojų, gina, globia lietuvį, saugo jo ūkį, pasėlius, šeimą, namus nuo artėjančios gamtos stichijos ar baisaus žvėries. Tiesa, tas Baublio balsas, įspėjantis apie artėjantį priešą, sunkiai identifikuojamas: ne žmogaus, bet vis dėlto gyvos būtybės: tokiu storu balsu baubia arba būbia mitinis jautis ar jo gentainis stumbras (plg. baubti, baukti, bubenti, būbti, būkauti, bubinti, bubyti). Baubliu lietuviai vadina ir garnių šeimos paukštį. Gal šis paukštis iš ąžuolo bubena tokiu antgamtišku balsu? Panašų garsą dar skleidžia grėsmingai gausdamos bitės Plg. su LKŽ: būbia ir būbia kai bitės avily Vdš. Kai 1812 m. nukirsdinto tūkstantmečio ąžuolo kamiene D. Poška įrengė pirmąjį Lietuvoje istorijos muziejų ir aprašė „Bitelę Baublyje“ (Pczołka w Baublu), tai ta simbolinė bitelė buvo jis pats, nes jis nešė ir nešė iš piliakalnių ir milžinkapių tarsi į senovinį apvalų aulį, į visą pasaulį jam atstojusią jaukiąją buveinę įvairiausias senienas – surūdijusius šalmus, kardus, kovos kirvius… Baublys jam buvo brangesnis už plačiausius rūmus: ir paguoda, ir miela pastogė, čia jis sutalpino pačią Lietuvos istoriją, jame apgyvendino senosios tėvynės dvasią, jos tikėjimą, papročius, mitus. . Taigi gal jame gyvenantis bičių dievaitis lietuvius įspėja apie būsimą priešo artėjimą? Mat ąžuolas siejamas su medaus ir bičių dievu Bubilu S. Stanevičius lietuvių „Mitologijos aiškinime“ (Wyjasnienie mythologii) remdamasis M. Strijkovskiu mini lietuvių ir žemaičių dievus, iš jų dievaitį Bubilą, medaus ir bičių dievą (žr. Simonas Stanevičius, Raštai, p. 920) (Lasickis šį dievaitį vadina Babilu, arba Baubliu). . Etimologiškai Remtasi Frenkelio etimologijos žodynu (žr. Ernst Frenkel, Litauisches Etymologisches Wörterbuch, S. 61). baublys, būblys paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės ir turi atliepinių kitose indoeuropiečių kalbose: skr. bukati, gr. boubalios, lot. bubalus, bubo, bos, bubere, plg. lat. baubt, rus. byk, bujvol.

Baublio balsas drebina žemę, jis tuo metu, nors ir senas, dar labai stiprus, „amžius stovi nepalinkęs, juokiasi iš vėtros valios, trankosi šakom galingom“, tokia tuo metu buvusi ir Lietuva. Baublį gerbia, saugo ir globoja pats galingasis dievas Perkūnas. Mat jam kasdieną iš Baublio „pavėsio smilkalai kvapnieji kyla ir pagarbios giesmės šviesios“. Juk tą patį ir D. Poška rašo apie savo Baublį: čia „Perkūnasui degė avys, ožkos“.

Taigi pirmoji metaforų grupė ąžuolas – antgamtinė būtybė atveria giliausius tautos archetipinės sąmonės klodus, liudija, kad su ąžuolu lietuvius nuo amžių siejo toteminis antgamtinis ryšys: Baublys, stebuklingai tarsi pasakoje sužaliavęs iš įbestos lazdos, tampa lietuvių patronu, protėvių dvasių saugotoju, mat lietuviai tikėję, kad jos gyvena erdviame šio medžio kamiene.

Daugelio Europos tautų folkloristikoje taip pat randami pasakojimai apie mergaitę, gyvenančią pušies kamiene, ar apie senus medžius, kuriuose gyvena miško dvasios – elfai; kertant tam tikrus medžius, girdisi dejonės ir pan. B. E. Tailoro duomenimis, dar XIX a. pabaigoje estų gyvenamose teritorijose buvo dažnai aptinkamas reiškinys – šventų liepų ir ąžuolų, esančių netoli nuo sodybos, aptvėrimas ir vaisingumo, t. y. gyvulių kraujo aukos ant jų šaknų, ritualas. Slavų tautos taip pat gerbė šventus medžius, siejo juos su gyvybės mitologema, ir ši tradicija atsispindi stebuklinėje pasakoje apie Kaščėjų Nemirtingąjį, – pastarojo gyvybė paslėpta ąžuole ir pan. Paprastai dievybės, mitiniai personažai ar sielų įsikūnijimai siejami su konkrečiais medžiais – dažniausiai ąžuolu, kedru, palme ir kt., kurie tuo pačiu yra ir kosminių medžių analogai. Jolanta Zabulytė, „Medžio, augalo vaizdiniai pasaulėžiūroje“, 2002.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvių tikėjimas, kad ąžuole gyvenančios protėvių dvasios, mitiniai paukščiai, įvairūs dievai, padarė jį patį antgamtine jaučiančia būtybe. Įdomi detalė: pagal etimologinį šio medžio vardo Aržuolas aiškinimą, tai esanti „mitinė pikta dvasia, anot senųjų pasakojimų, saugojusi Rojaus vartus, šis vardas sietinas su aržus – smarkus, aršus, aštrus, atkaklus“ Ernst Frenkel, Litauisches Etymologisches Wörterbuch, S. 61. . Plg.: „Jis yra labai aržus kaip jautis“ Kp.

„Baublyje“ galima įžiūrėti, nors tiesiogiai jos neįvardytos, ir antrosios grupės metaforų, alegorijų, simbolių, kai žmogui suteikiamos medžio (ąžuolo) ypatybės. žmogaus – ąžuolo metaforų reikšmės lietuvių tautosakoje ir vėlesnėje, ir šiuolaikinėje rašytinėje kūryboje implicitiškai be jokios išimties yra teigiamos, jos turi tvirtumo, galingumo, stiprumo, atkaklumo, nenugalimumo, nepralenkiamumo, sveikatingumo, ilgaamžiškumo, karingumo, gražumo, aukštumo, nemirtingumo semos branduolį. Kad ąžuolas apdovanotas tokia teigiama semantika ir simbolika, rodo lietuvių liaudies pasakų, dainų tekstai, senųjų ir naujųjų autorių kūryba iki pat šių dienų. Jos matyti ne tik iš pačių metaforų, bet ir iš gausios lietuvių frazeologijos, paralelizmų, alegorijų, palyginimų (palyginimas, kaip tertium comparationis, ir yra tradiciškai suprantamos metaforos kūrimo pagrindas: „žalias, gražus kaip ąžuolas“ Sln., „sveikas kaip ąžuolas“ Sz., „įaugęs vyras kaip ąžuolas“ Skr.).

Vienoje archajiškiausių lietuvių pasakų apie Eglę žalčių karalienę patį vyriausią, atkakliausią, patį ištvermingiausią „Vyresnįjį sūnų [žaltienė] ažkeikė, kad virstų Ąžuolan“ BM 457 Anton Baranowski, Litauische Mundarten, 1920. .

Ąžuolas su žaibais ir vėtromis daug jau buvo kariavęs (K. Donelaitis).
Augo girioj ąžuolėlis, pas tėvelį – sūnaitėlis Rm. (Ramygala, Panevėžio r.).
Jo balsas medžius laužo, ąžuolus išverčia KN 30.
Vyrai mūrai ąžuolai Pn.
Vyrai kai ąžuolai abim pusim virto (S. Daukantas).

Spustelėjus išskleisti...

Frazeologizmas kaip ąžuolas arba metafora ąžuolas ligi šiolei vartojami, kai turima galvoje puiki žmogaus sveikata, grožis, tvirtumas, stiprybė, narsumas:

Turėjo jis keturis sūnus kaip ąžuolus plačiašakius, kurie buvo vienas už kitą stipresnis, vienas už kitą narsesnis (V. Krėvė).

Spustelėjus išskleisti...

O ir žodžiuose, turinčiuose ąžuolo šaknį, užkoduotos minėtos geriausios žmogaus ypatybės:

Jis tai ąžuolinis (= stiprus, tvirtas), stipras vyras Skr.
Ąžuoliškas (panašus į ąžuolą).

Spustelėjus išskleisti...

Spėjamo „Baublio“ autoriaus J. Čečioto knygoje (žr. 3-ią išnašą) yra Nr. XXI pažymėta giesmė „Žemaitis Kailima 1298 m. valdant Vyteniui“, kurioje aprašoma ąžuolinė Kailimos kuoka. Jos esą niekas negalėjęs atlaikyti, lygiai taip niekas negalėjęs prilygti ąžuoliniam vaikinui Kailimai. Šiuo tekstu tarsi sutvirtinama archetipinė žmogaus – ąžuolo metafora. Be to, čia galima matyti tiesiogines sąsajas su Rimgaudo kuoka Abiejuose kūriniuose kuoka lenk. vadinama maczuga. Giesmelėse J. Čečiotas rašo: „W żmudzkich lasach zrodzona // ta maczuga toczona!“ „Baublyje“ rašoma: „Przybiegł i maczugą silną // W byka łbie topi glęboko.“ , kuria jis užmušė baisųjį stumbrą. Kailima – ne šiaip eilinis vyras, jis iš visų stipriausias, galingiausias („Sam też Kajlim na żmudzi // Siły większej nad ludzi“). Taip išvedamos amžinosios galingiausiųjų – ąžuolo (šiuo atveju iš ąžuolo išdrožtos kuokos), Perkūno („Kuokos tarsi Perkūno neatlaiko joks kūnas“) ir žmogaus – paralelės.

Augus girioj Žemaičių
Kuoka ta ąžuolaičio,
Ten ir Kailima gimęs –
Ąžuolinis vaikinas!

Spustelėjus išskleisti...

Jeigu lygintume su slavų kalbose (ir dialektuose, ir literatūrinėje kalboje) plačiai paplitusia žmogaus – ąžuolo metaforos semantika, tai iš tiesų rastume ne tik panašumų, bet ir esminių skirtumų. Etnolingvistiniai tyrimai rodo, kad senų senovėje ąžuolo įvaizdis slavų kalbose, šiuo atveju – rusų, buvęs toks pats teigiamas kaip ir lietuvių, tačiau pamažu transformavosi iš pozityvaus į negatyvų: su šio žodžio (rus. ąžuolas – dub) šaknimi padaryta gana daug pejoratyvinę semą turinčių ekspresyvių emocinių vertinamųjų žodžių žmogaus būdui, charakteriui, psichikai nusakyti tokia negatyvia reikšme: nejautrus, bukas, šiurkštus, kvailas (pavyzdžiui, dubas, dubina – kvailys Žr. Елена Валентиновна Колосько, «Метафорический перенос «Растение – человек» в русских народных говорах», с. 70–72. , dar ir dubolaz (nenuorama), duboglot (godus, nepasotinamas žmogus), dubovatyj, dubjo, dubec, dubiaka, dubotolk, dubonosyj (nepaklusnus, užsispyręs). Nepaklusnumo, užsispyrimo semą turi ir lenkų frazeologija su bendrašakniu žodžiu dąb, pavyzdžiui, stanąc dęba = piestu stoti (apie arklį); pasišiaušti (apie plaukus); ožiuotis, spirtis; frazeologizmas dać dęba = pasprukti, pabėgti, taigi nepaklusniai elgtis.