Straipsnis Dvi valdžios sampratos: valdžia kaip nuosavybė ir valdžia kaip strategija

Santrauka. Straipsnyje analizuojamos dvi valdžios sampratos: valdžia kaip nuosavybė ir valdžia kaip strategija. Šios dvi valdžios sampratos yra glaudžiai susijusios su skirtingais istorijoje egzistavusiais režimais – valdžios kaip nuosavybės samprata atitinka ancien regime vyravusius hegemoninius santykius, o valdžios kaip strategijos samprata daug labiau tinka demokratiniams režimams analizuoti. Taip yra dėl to, kad demokratiniuose režimuose, skirtingai nei monarchijoje ar oligarchijoje, neegzistuoja konkretus asmuo, kuriam priklausytų valdžios aparatas. Valdžios aparatas demokratiniame režime tampa įrankiu, kuriuo naudotis gali bemaž visi balsuoti galintys individai. Remdamiesi šiomis įžvalgomis daug geriau galime suvokti valdžios kaip (privačios) nuosavybės ir valdžios kaip strategijos (viešos nuosavybės) skirtumus ir jų implikacijas, kuriuos savo darbuose nagrinėja H. H. Hoppe. Taip pat darbe parodoma, kad liberalistinė klasinio antagonizmo teorija daug geriau atitinka valdžios kaip strategijos sampratą, o socialistinė klasinio antagonizmo teorija, nors ji ir postuluoja valdžios kaip nuosavybės sampratą, implicitiškai vadovaujasi valdžios kaip strategijos samprata.

Pagrindiniai žodžiai: valdžia, nuosavybė, strategija, klasinis antagonizmas, liberalizmas, marksizmas, demokratija.

Įvadas

Šiame straipsnyje bus siekiama pateikti ir išanalizuoti dvi valdžios sampratas: valdžios kaip nuosavybės ir valdžios kaip strategijos. Valdžios kaip nuosavybės samprata išreiškia tam tikrą požiūrį, kuriuo remiantis teigiama, kad valdžia priklauso konkrečiam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. valdžia yra jų nuosavybė. Kita vertus, valdžia kaip strategija – šį valdžios apibrėžimą savo darbuose naudoja M. Foucault ir būtent iš čia jis yra pasiskolintas – yra tokia valdžios samprata, kuri nenukreipta į vieną kurį nors subjektą. Valdžios kaip strategijos samprata reiškia, kad valdžios savininkas neegzistuoja, jog valdžia kaip tokia neturi veido, jog ji yra anonimiška. Be to, valdžios kaip strategijos samprata reiškia, jog iš esmės bet kuris subjektas, pilietis ar asmuo potencialiai gali tapti valdovu kito subjekto atžvilgiu. Žodis „strategija“ yra vartojamas trimis atvejais. Pirma, tai yra priemonės, kuriomis siekiama kokio nors tikslo. Antra, tai būdas, leidžiantis kam nors naudotis kitais. Trečia, tai procedūros, kurios konfrontuodamos su kuo nors leidžia sumenkinti konfrontuojančio gebėjimą priešintis ir priverčia jį nebesipriešinti, kitaip sakant, tai procedūros, kurios leidžia pasiekti pergalę Žr. Michel Foucault, Society Must Be Defended: Lectures at the College de France 1975–1976, p. 346. .

Socialistų mąstytojai paprastai valdžią suvokia kaip nuosavybę. Šiuo atveju kapitalas yra suvokiamas kaip valdžios šaltinis. Straipsnyje, remiantis valdžios kaip strategijos samprata, bus siekiama parodyti, kad kapitalas nėra valdžios šaltinis. Kita vertus, taip pat bus siekiama parodyti, kad K. Marxas, kuris prima facie vadovaujasi valdžios kaip nuosavybės samprata, analizuodamas istorinius reiškinius ir valdžios paėmimo klausimus, pasitelkia valdžios kaip strategijos sampratą. Tokiu būdu bus bandoma atskleisti, kad valdžios kaip strategijos samprata yra analitiškai daug tikslesnė ir produktyvesnė nei valdžios kaip nuosavybės samprata. Skirtinga valdžios samprata nulemia ir klasinio antagonizmo koncepcijų skirtumus. Valdžios kaip nuosavybės samprata suponuoja fiksuotą klasės sampratą, o valdžios kaip strategijos samprata reiškia, kad valdžia priklauso tam, kuris konkrečiu atveju ja naudojasi.

Valdžios kaip nuosavybės samprata yra glaudžiai susijusi su senaisiais feodalizmo, absoliutizmo ir monarchijos bei oligarchijos režimais, kurie implikavo tam tikrą valdžios savininkų klasę. Paprastai ši valdžios savininkų klasė disponuodavo žeme ir joje gyvenančiais pavaldiniais, kurie de facto buvo laikomi valdžios savininkų klasės nuosavybe. Kita vertus, bus siekiama parodyti, kad tokia valdžios samprata nebegalioja demokratiniu laikotarpiu, jog demokratiniu laikotarpiu daug teisingiau būtų kalbėti apie valdžią kaip priemonę, kuria naudodamiesi vieni subjektai įgyja pranašumą kitų subjektų atžvilgiu. Vadinasi, šis pranašumas nėra perduodamas iš kartos į kartą ir juo gali naudotis bemaž visi balsavimo teisę turintys subjektai. Be to, bus siekiama atskleisti, kad šios dvi valdžios sampratos leidžia atskirti liberalistinę klasinio antagonizmo teoriją nuo socialistinės klasinio antagonizmo teorijos. Bus siekiama parodyti, kad socialistinė, o tiksliau K. Marxo ir F. Engelso, klasinio antagonizmo teorija implikuoja valdžios kaip nuosavybės sampratą, nors K. Marxas empiriniuose tyrimuose naudoja XIX amžiaus radikalių liberalų Ch. Dunoyer ir Ch. Comte’o išvystytą klasinio antagonizmo teoriją, glaudžiai siejamą su valdžios kaip strategijos samprata.

Valdžia kaip nuosavybė ir kaip strategija

Nors M. Foucault atmeta valdžios kaip nuosavybės sampratą, tačiau jis teigia, kad būtent toks buvo valdžios pobūdis ancien regime. Visa valdžia referavo į vieną centrą, į suvereną. Suverenumo teorijos feodaliniu ir absoliutizmo laikotarpiu, anot M. Foucault, daug geriau tiko galios santykiams analizuoti, kadangi suverenas vis dar buvo galios santykių centre: jis buvo galios šaltinis ir visų galios santykių galutinis referentas Ten pat p. 35. . Kita vertus, juridinę galios sampratą, kurios centre buvo karalius, pamažu ėmė keisti kita valdžios forma. XVII ir XVIII amžiuje, anot M. Foucault, atsiranda nauja galios technologija, kuri veikia per visuomeninę gamybą ir socialinę tarnybą. Galiai reikėjo prieiti prie individualių kūnų, jų veiksmų, nuostatų ir kasdienio elgesio. Tokiu būdu gimė disciplinavimo mechanizmai.

Disciplinavimo mechanizmai veikia normuodami. Tai yra, kaip teigia M. Foucault, ne įstatymo, o normos valdžia. Normos valdža, kaip rašo prancūzų teoretikas:

[…] tai švietimo sistemos standartizacija ir normalių mokyklų (l’ecole normale) sukūrimas; tuo remiamasi organizuojant tautos medicininio aptarnavimo ir hospitalizavimo tinklą, atveriantį erdvę bendrosioms sveikatos normoms funkcionuoti; juo remiamasi įvedant pramoninių procesų ir gaminių normatyvus. Baigiantis klasikiniam amžiui normalizacija, kaip ir priežiūra, tampa viena galingiausių valdžios priemonių. Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, p. 221.

Spustelėjus išskleisti...

Su disciplinavimu yra susiję kiti modernūs valdžios mechanizmai, kuriems M. Foucault suteikia panoptizmo vardą. Panoptikonas yra efektyvus tuo, kad kaliniai internalizuoja galios santykius, nes valdžia yra matoma, tačiau niekada neverifikuojama. Panoptizmas, anot prancūzų mąstytojo, užtikrina efektyvesnį valdžios aparato veikimą, užtikrina ekonominį efektyvumą, o „[…] dėl savo preventatyvaus pobūdžio, funkcionavimo tolydumo ir mechanizmų automatiškumo užtikrina jo efektyvumą“ Ten pat, p. 244. . M. Foucault teigimu, „[…] panoptinė schema gali susilieti su bet kuria funkcija (švietimo, gamybos, baudimo) ir padidinti jos vertę; ji sudaro mišrų mechanizmą, kuriame valdžios (ir žinojimo) santykiai tiksliai, iki smulkiausių detalių suderinti su kontroliuojamais procesais […] “ Ten pat. . Panoptinė valdžia yra ne tik anoniminė, bet ir demokratinė, tokiu būdu ji yra pasklidusi po visą visuomenės kūną; ji netenka tų smurtinių formų ir niekada, bent jau pavaldinių akyse, nepavirsta tironija. Visą laiką individus stebėdama ir taikydama egzaminavimo technologiją (medicinos, teisės ir švietimo srityse) valdžia gali numatyti individų elgesį ir taip lengviau juos valdyti.

D. Melossi’s atkreipia dėmesį į tai, kad panašias idėjas kėlė XX amžiaus pradžios Amerikos teoretikas Arthuras Bentley’us, kuris atmetė suverenumo idėją kaip centrinę politinės minties idėją. Galbūt dėl to, kaip teigia D. Melossi’s, R. Rorty sakė, kad G. Deleuze’as ir M. Foucault keliauja keliu, kurio pabaigoje jie susitiks Jamesą ir Dewey. XX amžiuje, rašo D. Melossi’s, Johnas Dewey, George’as Herbertas Meadas, C. Wrightas Millsas ir kt. kalbėjo apie demokratiją kaip apie santvarką, kurioje socialinę kontrolę užtikrina ne ginklai, o proto ir kalbos santara, dermė (common mind and language) Žr. Dario Melossi, “Michel Foucault and the Obsolescent State: Between the American Century and the Dawn of the European Union,” p. 6. . Panašias idėjas kėlė M. Foucault, kurio teorijoje svarbiausią vietą užėmė tokios sąvokos kaip „diskursas“, „tiesa“ ir „galia“. Tokio pobūdžio visuomenė, anot D. Melossi’o, ėmė rastis Europoje tik aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje, neatsitiktinai, autoriaus manymu, kaip tik šiuo metu radosi ir M. Foucault galios teorija, kuri atmeta represiją ir valstybę kaip galios įrankį Žr. ten pat. . Į įvykusius pasikeitimus, kai monarchiją pakeitė moderniosios demokratinės respublikos, dėmesį atkreipė Hansas-Hermannas Hoppe. Naudodamas prakseologinį metodą Žr. Ludwig von Mises, Human Action; Murray N. Rothbard, Man, Economy and State with Power and the Market; Degutis, 1998. šis teoretikas ištyrė tokių pokyčių implikacijas.

Valdžia kaip privati ir kaip vieša nuosavybė

Pirmasis pasaulinis karas, anot H. H. Hoppes, žymi ribą, po kurios Vakarų pasaulis perėjo nuo monarchijos prie demokratinės respublikos Žr. Hans-Hennann Hoppe, Democracy: The God that Failed, p. ix. . Romanovai, Hohenzollernai, Habsburgai turėjo atsisakyti sosto arba atsistatydinti. Visos naujosios valstybės (Latvija, Lietuva, Jugoslavija etc.) irgi buvo respublikos. Graikija ir Turkija tapo respublikomis. O tose šalyse, kuriose monarchija išliko (Nyderlandai ar Belgija), monarchas nebeturėjo galios, jo valdžia buvo formali. Šią istorinę transformaciją Hoppe siūlo nusakyti kaip perėjimą nuo austriškos santvarkos tipo prie amerikietiškos Žr. ten pat. , nes Austrija pradėjo karą, o Amerika jį baigė; Austriją valdė monarchas, o Ameriką – demokratiškai išrinktas prezidentas.

Nuo to laiko, kai Austrija dingo iš tarptautinės galios žemėlapio, jos vietoje atsirado nauja pasaulio jėga – Amerika. Prasidėjo pax Americana. Vis dėlto, kaip teigia Hoppe, XX amžiaus pabaigoje tapo aišku, kad amerikietiškasis modelis patiria krizę. Nuo septintojo ir aštuntojo dešimtmečio pajamos JAV ir Vakarų Europoje nustojo augusios arba sumažėjo. Nedarbo lygis išaugo, valstybės skolos tapo astronominės, socialinės apsaugos sistemos ėmė bankrutuoti Žr. ten pat, p. xi. . Be to, kaip pastebi autorius, Sovietų sąjunga imta sieti ne su demokratijos pergale, o su socializmo idėjos bankrotu. Dėl minėtų pasekmių imta abejoti amerikietiškosios sistemos adekvatumu Žr. ten pat, p. xiii. .

Norėdamas parodyti, kokiu būdu perėjimas nuo monarchijos prie demokratijos sukėlė visas šias pasekmes, H. H. Hoppe pasitelkia laiko pirmenybės kategoriją. Laiko pirmenybės esmė tokia: individo dabartinio vartojimo santykis su vartojimu ateityje. Kitaip sakant, aukšta laiko pirmenybė reiškia, kad individas teikia pirmenybę šiandienos vartojimui. Kita vertus, žema laiko pirmenybė reiškia, kad individas nori atsidėti dalį gėrybių vartojimui ateityje (taupyti). Palūkanų norma bent jau laisvosios bankininkystės sąlygomis yra laiko pirmenybės aproksimacija skaičiais rinkoje. Individas visuomet bent šiek tiek teiks pirmenybę dabartiniam vartojimui, kadangi tik vartodamas jis gali išgyventi (nebent individas sugėtų kažkokiu būdu išgyventi be maisto ir drabužių). Kita vertus, dalis, kurią jis norėtų atsidėti vartojimui ateityje (kapitalas), priklauso nuo jo laiko pirmenybės. Kitaip sakant, jei individo laiko pirmenybė aukšta, jis labiau norės vartoti turimas gėrybes dabar. Kita vertus, jei individo laiko pirmenybė yra žema, tuomet individas bus linkęs labiau taupyti nei vartoti. Laiko pirmenybė turi didelę reikšmę kapitalo kaupimui ir „civilizavimo procesui“ Ten pat, p. 5. . Kaip pastebėjo XIX amžiaus ekonomistai, kapitalą sudaro darbas, „žemė“ (žaliavos) ir laikas, t. y. kapitalas yra pertam tikrą laiką atliktas darbas ir sukaupta „žemė“. Keičiantis laiko pirmenybei, keičiasi ir kapitalo kaupimo procesas: kai tik asmens laiko pirmenybės lygis yra pakankamai žemas, kad leistų kaupti kapitalą, tuomet prasideda laiko pirmenybės mažėjimo tendencija (didesnis kapitalo kiekis užtikrina aukštesnį pragyvenimo lygį, tai savo ruožtu leidžia atsidėti didesnį kiekį turto vartojimui ateityje arba investavimui), o po jos – „civilizavimo procesas“ Ten pat. .

Visuomeniniame kontekste individo aproprijuotų gėrybių kiekį ir laiko pirmenybės kreivę gali lemti kitų veiksmai. Jei pažeidžiamos nuosavybės teisės, pavagiamos arba kaip kitaip sunaikinamos individo pagamintos gėrybės, tokiu atveju, pastebi H. H. Hoppe, laiko pirmenybės mažėjimo tendencija bus sutrikdyta, sustabdyta arba netgi pastūmėta priešinga linkme Žr. ten pat, p. 10–11. .

Hoppes teigimu, nusikalstamumas arba valdžios intervencijos gali daryti įtaką laiko pirmenybės mažėjimo tendencijai Žr. ten pat, p. 11. . Nusikalstamumas būna sporadiškas ir neteisėtas, todėl paprastai individai jo gali išvengti. Daug svarbesnis, Hoppes manymu, yra antrasis nuosavybės pažeidimo būdas. Individai negali apsisaugoti nuo valdžios intervencijų, nes jos yra teisėtos. Dėl to visos esamos ir potencialios valdžios vykdomų nuosavybės pažeidimų aukos renkasi didesnį gamybos ateityje rizikos laipsnį ir nuolatosįvertina savo lūkesčius dėl dabartinių investicijų grąžos ateityje Žr. ten pat, p. 12–14. .

Vis dėlto, kaip pastebi H. H. Hoppe, tokios veiklos poveikio intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, ar valdžia yra privati nuosavybė (private property), ar vadinama vieša nuosavybė (public property). M. N. Rothbardas atkreipė dėmesį, kad viešoji nuosavybė net negali būti vadinama nuosavybe, nes ji neatitinka nuosavybės apibrėžimo Žr. Murray N. Rothbard, Man, Economy and State with Power and the Market, p. 1276–1278. . Valdžios funkcionieriai tik laikinai ja naudojasi, jie paprastai šios nuosavybės negali parduoti ar perduoti savo įpėdiniams. Dėl to nedera demokratijos hegemoninių santykių analizuoti remiantis prielaida, kad valdžia yra nuosavybė, nes ji ipso facto tokia būti negali.

Vienas esminių privačios valdžios bruožų yra toks: eksproprijuoti ištekliai ir išteklių ekspropriacija ateityje priklauso valdovui Žr. Hans-Hennann Hoppe, Democracy: The God that Failed, p. 17. . Be to, valdovas gali perduoti šią nuosavybę savo įpėdiniui, todėl jis yra daug labiau suinteresuotas išsaugoti ir padidinti kapitalinę savo turto vertę. Privatus valdžios savininkas turi vengti per didelio pavaldinių apmokestinimo, kad nesumažintų savo pajamų ateityje Žr. ten pat, p. 18–20. .

Be to, privatus valdžios ir juridinio monopolio savininkas bus suinteresuotas privačios nuosavybės teisės palaikymu. Kuo mažesnis kiekis privačių nusikaltimų, tuo daugiau bus privataus turto ir tuo daugiau valdovas galės eksproprijuoti. Kiekviena privati valdžia yra išskirtinė nuosavybė. Šis išskirtinumas reiškiasi tuo, kad tik valdančioji šeima gali mėgautis parazitavimo teikiamais malonumais. Patekti į šią šeimą yra arba išvis neįmanoma, arba labai sudėtinga. Dėl to privati valdžia lemia valdomųjų „klasinės sąmonės“ atsiradimą ir skatina priešinimąsi valdžios apmokestinimo galiai Žr. ten pat, p. 21–22. .

Skirtingai nei privati valdžia, anot vokiečių mąstytojo, demokratinė (vieša) valdžia prisideda prie sistemingo valdžios galios augimo ir decivilizavimo tendencijos. Demokratiškai išrinktam valdovui priklauso tik dabartinė teisė naudotis valdžios ištekliais. Dėl to valdovas ar valdovai nori kuo labiau padidinti ne valstybės bendrąjį turtą, o dabartines pajamas. Saikingumas prezidentui, skirtingai nei karaliui, neteikia jokios naudos Žr. ten pat, p. 24. .

Kaip pastebi vokiečių filosofas, nebelieka ir antrosios, saiką skatinančios priežasties – aiškios ir išvystytos valdinių „klasinės sąmonės“. Dingsta aiškus valdinių ir valdovų skirtumas, o valdinių „klasinė sąmonė“ tampa miglota. Atitinkamai susilpnėja ir visuomenės pasipriešinimas valdžiai. Taigi, anksčiau ekspropriacija buvo laikoma priespauda, o dabar taip nebėra. Dėl to didėja mokesčiai ir valdžios struktūrose dirbančių asmenų skaičius Žr. ten pat, p. 25–26. .

Kadangi ne patys valdovai turi grąžinti skolas, jie labiau linkę skolintis; auga viešosios valdžios skola ir didėja dabartinis vartojimas ateities vartojimo sąskaita. O kadangi tikimasi didesnių mokesčių ateityje, išauga visuomenės laiko pirmenybė Žr. ten pat, p. 27. . „Viešosios“ teisės valdoma valstybė vis labiau naudojasi valdžia ir leidžia įstatymus, kurių tikslas – turto perskirstymas visuomenės viduje. Rinkimai ir laisvas priėjimas prie valdžios lemia tai, kad turto perskirstymo politika tampa neišvengiama kiekvienam, kuris norės patekti į valdžią. Taip bus sustiprinta bendra mokesčių augimo, darbuotojų skaičiaus didėjimo bei prasiskolinimo tendencija ir valstybė palaipsniui pavirs „gerovės valstybe“ Ten pat, p. 29. .

Perėjimas nuo privačios prie viešosios valdžios nulemia daug didesnį ekonominį išnaudojimą ir socialinės laiko pirmenybės didėjimą. H. H. Hoppes pateikiami statistiniai duomenys rodo, kad įvykiai Vakarų pasaulyje pakrypo būtent šia linkme po Pirmojo pasaulinio karo Žr. ten pat, p. 54–62. .

Dvi klasinio antagonizmo sampratos

Nors klasinio išnaudojimo ir klasinio antagonizmo sąvokas vartojo tokie XIX amžiaus liberalizmo teoretikai, kaip Thomas Hodgskin, Herbert Spencer, Gustave de Molinari, Vilfredo Pareto, Benjamin Constant, John Stuart Mill, Richard Cobden ir Alexis de Tocqueville, tačiau labiausiai šią teoriją išvystė du radikalūs prancūzų liberalai Charles Comte ir Charles Dunoyer. Jie suformavo savas klasinio antagonizmo teorijas tuo pat metu, kaip ir modernaus socializmo tėvas H. de Saint-Simon ir jo sekėjai.

Ch. Comte’as ir Ch. Dunoyer (bei A. Thierry) teigė, kad egzistuoja produktyvi industrielesklasė (ją sudaro darbininkai, antrepreneriai ir inteligentija), kuri turi grumtis su kita klase, siekiančia gyventi neproduktyviai pirmosios klasės sąskaita. Valdžia ir privilegijuotosios klasės bei jų sąjungininkai yra neproduktyvioji klasė. Istoriškai šios dvi klasės visuomet buvo viena kitai priešiškos. Iki šiol vienintelę rimtą Ch. Comte’o ir Ch. Dunoyer teorijų studiją yra atlikęs tik D. Hartas Žr. David Mercer Hart, Class Analysis, Slavery and the Industrial Theory of History in French Liberal Thought, 1814–1830: The Radical Liberalism of Charles Comte and Charles Dunoyer. .

Kiekvienu istoriniu laikotarpiu, anot Ch. Dunoyer, egzistavo savita klasinė struktūra ir savitas išnaudojimo būdas, kuris priklausė nuo tam laikotarpiui būdingo gamybos būdo. Ch. Dunoyer manė, kad gamybos būdas turėjo nepaprastai daug reikšmės individų intelektiniam, religiniam ir moraliniam vystymuisi ir kad žmonių elgseną galima aiškinti remiantis ekonominėmis jėgomis, kurios veikia visuomenėje. Visuomenėje vyraujanti moralė, ideologija, filosofija yra artimai susijusios ir priklauso nuo to, kokiomis priemonėmis šias idėjas puoselėjantys asmenys įgyja savo turtą ir užsitikrina pragyvenimą.

Ch. Dunoyer buvo vienas pirmųjų teoretikų, kuris atkreipė dėmesį į reiškinį, kylantį iš privačios ir viešosios individo veiklos. Šį reiškinį galime apibūdinti šizomoralės (arba suskilusios moralės) sąvoka. Šizomoralė reiškia tam tikrą moralinį skilimą, moralinį „dviveidiškumą“ ir dvigubų moralės standartų taikymą. Ch. Dunoyer atkreipė dėmesį į tai, kad individai, kurie paprastai nėra linkę vogti, grobti ir žudyti, qua individai, tapę piliečiais, t. y. civitas dalimi, atsisako šios moralės ir pritaria kolektyviniam plėšikavimui ir žudymui. „Tai ne tik kad įmanoma, rašo Ch. Dunoyer, bet tai yra įprasta, labai nesunku pastebėti, kad tautos nariai kaip politiniai (subjektai E. J.) vykdo arba toleruoja tokius dalykus, kuriuos, be jokios abejonės, pasmerktų ir nuo kurių susilaikytų kaip privatūs asmenys“ Charles Dunoyer, Nouveau traite d’economie sociale, p. 106. . Kitaip sakant, demokratiniu laikotarpiu F. Nietzsche’s įvesta vergų ir aristokratų moralės dichotomija yra būdinga kiekvienam individui.

Ch. Dunoyer kolegai Ch. Comte’ui didelę įtaką padarė J. Benthamo utilitarizmas. Naudodamas utilitaristinį metodologinį individualizmą Comte’as atkreipė dėmesį į tai, kad darbas yra skausmingas, o jo tikslas visuomet yra poreikių patenkinimas. Kadangi veikėjai yra linkę visuomet siekti malonumo ir vengti skausmo, labiausiai pageidautina padėtis yra tokia, kai galima gauti kuo daugiau malonumo patiriant kuo mažiau skausmo. Kitaip sakant, veikiantis individas visuomet teiks pirmenybę tokiai padėčiai, kai jis gali naudotis darbo vaisiais nepatirdamas su darbu susijusio skausmo. Taip, anot Ch. Comte’o, gimsta klasinis išnaudojimas, nes išnaudotojų klasė kaip tik ir yra tokia klasė, kuri naudojasi svetimais darbo vaisiais Žr. Charles Comte, Traite de legislation, ou exposition des lois generales suivant lesquelles les peuples prosperent, deperissent ou restent stationnaire, p. 10–11. .

Ch. Comte’as ir Ch. Dunoyer pirmieji pastebėjo, kad priklausymas kuriai nors klasei nėra pastovus reiškinys, jog tas pats individas gali veikti kaip vienos ir kaip kitos klasės atstovas. Antrepreneris, veikiantis laisvosios rinkos sąlygomis, priklauso produktyviajai klasei, tačiau tas pats antrepreneris, kai jis pelnosi iš valstybės jam suteikto monopolio, priklauso „parazitų“ klasei. Tokią pat skirtį galima pritaikyti visiems visuomenės veikėjams. Taigi šie teoretikai priartėjo prie moderniosios klasės kaip strategijos sampratos, kurią iškėlė M. Foucault, ir gerokai pralenkė savo kolegas socialistus.

K. Marxas ir F. Engelsas savo garsiojoje Komunistų partijos manifesto įžangoje skelbia apie istorijoje vykstantį klasinį antagonizmą tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Visos „ikiburžuazinės“ išnaudotojų klasės buvo glaudžiai susijusios su prievartos aparatu ir disponavo politine valdžia. Dėl šios priežasties su šia istorijos interpretacija sutiktų ir radikalūs liberalų teoretikai. Kita vertus, porevoliucinėje Europoje, anot sensimonistinės ir marksistinės istoriografijos, atsiranda nauja išnaudotojų klasė – buržuazija. Ši klasė yra valdančioji, anot mąstytojų, nes būtent jai priklauso gamybos priemonės. Vis dėlto K. Marxas yra nenuoseklus ir, analizuodamas istorinę medžiagą, atsisako valdžios kaip nuosavybės sampratos, kurią jis sieja su gamybos priemonėmis. Tokiais atvejais, kaip ir liberalai, K. Marxas valdžią sieja ne su disponavimu gamybos priemonėmis, o su galimybe pasinaudoti valdžios aparatu. Kitaip sakant, valdo tik tos socialinės grupės, kurios gali pasinaudoti smurto monopoliu, o ne tos, kurių rankose yra gamybos priemonės.

Viena vertus, galime sakyti, kad dėl pasirinktų skirtingų prielaidų – darbininkas laisvojoje rinkoje yra išnaudojamas, o kapitalistas, nepriklausomai nuo to, ar jis naudojasi valdžios teikiamomis privilegijomis, ar veikia laisvosios rinkos sąlygomis, vis tiek išnaudoja darbininką ir naudojasi savo valdžia – ši teorija yra logiškai nuosekli. Kita vertus, paradoksalu yra tai, ir į tai atkreipė dėmesį R. Raico Žr. Ralph Raico, “Classical Liberal Exploitation Theory: A Comment on Professor Liggio’s Paper,” p. 179–183. bei M. N. Rothbardas Žr. Murray N. Rothbard, An Austrian Perspective on the History of Economic Thought. , jog Marxas savo empiriniuose tyrimuose remiasi liberalistine, o ne socialistine klasinio antagonizmo samprata. Būtent liberalistine klasinio antagonizmo samprata K. Marxas remiasi analizuodamas savo laikmečio įvykius darbe Liuji Bonaparto Briumerio aštuonioliktoji Žr. Karl Marx, Liuji Bonaparto Briumerio aštuonioliktoji. . Taip pat K. Marxas šią schemą pasitelkia Kapitalo pirmojo tomo paskutiniame skyriuje analizuodamas faktą, kaip Anglijos didikai industrinės revoliucijos išvakarėse nuvarė valstiečius nuo žemių ir taip sukūrė didžiulę nuskurdusių žmonių armiją Žr. Karl Marx, Kapitalas, I knyga: kapitalo gaminimo procesas, p. 638–682. . Visais šiais atvejais K. Marxas pasitelkia liberalistinę klasės sampratą, kuri valdymą supranta kaip disponavimą (tiek strategine, tiek ir nuosavybės prasme) valdymo aparatu. Be to, K. Marxas ir F. Engelsas savo veikale Vokiečių ideologija taip pat išreiškia požiūrį, kad pirminis valdžios šaltinis yra ne gamybos priemonės, o valdžios aparatas. Kiekviena valdyti siekianti klasė, anot mąstytojų, „[…] pirmiausia turi išsikovoti politinę valdžią, kad savo interesą galėtų pavaizduoti vėl kaip visuotinį, ir tai padaryti ji priversta iš pat pradžių“ Karl Marx, Friedrich Engels, Vokiečių ideologija, p. 28. .

R. Raico manymu, šis neatitikimas tarp postuluojamos socialistinės klasinio antagonizmo ir darbe naudojamos liberalistinės klasinio antagonizmo teorijų kyla dėl to, kad socialistinės klasinio antagonizmo teorijos ištakos yra tokios pat kaip ir liberalistinės klasinio antagonizmo teorijos, be to, socialistinė teorija perėmė nemažai klasikiniam liberalizmui būdingų elementų Žr. Ralph Raico, “Classical Liberal Exploitation Theory: A Comment on Professor Liggio’s Paper,” p. 179–183. . Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad liberalistinė klasinio antagonizmo samprata analitiškai daug tikslesnė ir produktyvesnė nei socialistinė, kadangi liberalistinis valdančiosios klasės apibrėžimas yra ne toks rigidiškas ir statiškas kaip socialistinis. Liberalistinė klasinio antagonizmo samprata implikuoja požiūrį, kad valdžia yra labiau strategija nei nuosavybė – kaip pasakytų M. Foucault – arba pragyvenimui įgyti naudojama politinė priemonė Žr. Franz Oppenheimer, The State, p. 12. . Disponavimas valdžia ir priklausymas išnaudotojų klasei joje nėra fiksuotas.

Išvados

1) M. Foucault parodo, kad valdžios, kaip nuosavybės, samprata galiojo tik ancien regime sąlygomis. Dėl šios priežasties, siekiant analizuoti moderniąją valdžios sampratą, daug vaisingiau ir analitiškai adekvačiau ją laikyti strategija, o ne nuosavybe. Šią strategiją M. Foucault sieja su disciplininiu aparatu, kuris užtikrina valdinių paklusnumą per valdžios internalizaciją.

2) H. H. Hoppe teigia, kad perėjimas nuo valdžios, kaip privačios nuosavybės, prie valdžios, kaip viešosios nuosavybės arba strategijos, turėjo rimtų implikacijų tam, ką jis vadina „civilizavimo procesu“. Valdžia, kaip viešoji nuosavybė, lemia laiko pirmenybės augimą. Kita vertus, viešoji nuosavybė reiškia, kad panaikinama aiški skirtis tarp valdovo ir valdinio, kadangi bet kuris balsavimo teisę turintis asmuo potencialiai gali tapti valdovu kito asmens atžvilgiu.

3) Valdžia, kaip nuosavybė, yra glaudžiai susijusi su K. Marxo darbuose suformuluota klasinio antagonizmo teorija. Kita vertus, liberalistinė klasinio antagonizmo teorija yra suderinama ir implikuoja valdžios, kaip strategijos, sampratą respublikiniu ir demokratiniu laikotarpiu. Be to, K. Marxo ir F. Engelso darbuose pateikiama valdžios samprata – ypač empiriniuose tyrimuose – dažnai būna daug artimesnė liberalistinei valdžios, kaip strategijos, sampratai nei socialistinei valdžios, kaip nuosavybės, sampratai, kurią implikuoja K. Marxo ir F. Engelso teorijoje keliama mintis, jog visuomet valdo gamybos priemones kontroliuojanti klasė. Taip yra dėl to, kad valdžia kaip strategija ir liberalistinė klasinio antagonizmo teorija labiau atitinka moderniuose demokratiniuose režimuose vyraujančius hegemoninius santykius.

Literatūra

• Comte, Charles, Traite de legislation, ou exposition des lois generales suivant lesquelles les peuples prosperent, deperissent ou restent stationnaire, Paris: A. Sautelet et Cie, 1827.
• Degutis, Algirdas, Individualizmas ir visuomeninė tvarka, Vilnius: Eugrimas, 1998.
• Dunoyer, Charles, Nouveau traite d’economie sociale, Paris: Sautelet et Mesnier, 1830.
• Foucault, Michel, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
• Foucault, Michel, Society Must Be Defended: Lectures at the College de France 1975–1976, New York: Picador, 2003.
• Hart, David Mercer, Class Analysis, Slavery and the Industrial Theory of History in French Liberal Thought, 1814–1830: The Radical Liberalism of Charles Comte and Charles Dunoyer, expanded version of unpublished PhD, King's College Cambridge, 1994, 1997.
• Hoppe, Hans-Hennann, Democracy: The God that Failed, New Brunswick, NJ: Transaction Publishers, 2007.
• Marx, Karl (Karlas Marksas), Kapitalas, I knyga: kapitalo gaminimo procesas, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.
• Marx, Karl (Karlas Marksas), Liuji Bonaparto Briumerio aštuonioliktoji, Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1947.
• Marx, Karl; Friedrich Engels (Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas), Vokiečių ideologija, Vilnius: Mintis, 1974.
• Melossi, Dario, “Michel Foucault and the Obsolescent State: Between the American Century and the Dawn of the European Union” | David A. Gabbard (ed.), Michel Foucault and Power Today: International Multidisciplinary Studies in the History of the Present, Oxford: Lexington Books, 2006, pp. 6–34.
• Mises, Ludwig von, Human Action, Auburn, Al.: Ludwig von Mises Institute, 1996.
• Oppenheimer, Franz, The State, Quebeck: Black Rose Books, 1975.
• Raico, Ralph, “Classical Liberal Exploitation Theory: A Comment on Professor Liggio’s Paper,” Journal of Libertarian Studies, 1977, 1 (3), pp. 179–183.
• Rothbard, Murray N., An Austrian Perspective on the History of Economic Thought, vol. 2, Auburn, Al.: Ludwig von Mises Institute, 2006.
• Rothbard, Murray N., Man, Economy and State with Power and the Market, Auburn, Al: Ludwig von Mises Institute, 2009.

Two Conceptions of Power: Power as Property and Power as Strategy

Summary. This paper analyzes two conceptions of Power: Power as property and Power as strategy. Both of these conceptions are tied to the regimes that used to exist or still exist now. The conception of Power as property is useful when we analyze the ancient regime but as M. Foucault, M. N. Rothbard and H. H. Hoppe shows, this conception is unsuitable once we analyze democratic regimes. These insights are used by H. H. Hoppe to analyze democracy where the government is conceived as public property (power as strategy) in contrast to monarchies where government is the private property of the ruling family (power as property). These differences have a rather great bearing on the time preference of society at large and civilization as a whole. Once government becomes public property various negative consequences ensue. The mentioned distinction between two conceptions of Power can also be found in the two different theories of class warfare: the Liberal one and the Marxist one. The Liberal theory of class warfare uses the conception of Power as strategy, whereas the Marxist theory conceives Power as the property of the ruling class, yet on closer examination one can see that K. Marx and F. Engels uses (at least implicitly) the conception of Power as strategy rather than property.

Keywords: power, property, strategy, class warfare, Liberalism, Marxism, democracy.