Straipsnis Dailės ir terapijos santykis terapiniame kontekste

Santrauka. Straipsnyje glaustai aptariamas dailės ir terapijos santykis, akcentuojant terapinį šio santykio kontekstą. Dailės terapijos reiškinys paradoksaliai jungia (ar bando jungti) kartais sunkiai suderinamus praktinius veiklos būdus ir teorinius diskursus. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į tai, kaip dailės praktikos ir estetinė retorika integruojamos į terapinį institucinį kontekstą ir jame transformuojamos kūrybos, išraiškos, kūrinio sampratos. Bandomi išryškinti diskursyvūs ir praktiniai dailės ir dailės terapijos praktikų skirtumai, skirtingų požiūrių į kūrybos, meninės išraiškos veiksmą specifika.

Pagrindiniai žodžiai: dailės terapija, psichoterapija, tarpdiscipliniškumas, meninė išraiška, estetika, dailė, subjektyvi individo patirtis.

Įvadas

Dailės terapijos sąvoka, bent jau Lietuvoje, yra vis dar labai miglotai suvokiama ir daugiareikšmė. Jau net nekalbant apie tas Vakarų šalis, kuriose šios tarpdisciplininės sistemos tradicija siekia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, kuriose susiformavę praktinės dailės terapijos taikymo tradicijos ir gilūs poleminiai teoriniai diskursai.

Dailės terapijos reiškinys, jei kalbėsime apie jį bendrai, o ne išskirdami kurią nors vieną mokyklą, kryptį, apjungia daugybę įvairių disciplinų, įvairių praktinių veiklos būdų ir teorinių tradicijų. Šis reiškinys aprėpia psichologijos, psichoanalizės, filosofijos ir net estetikos retoriką. Instituciškai, dailės terapijos ribos peržengia siaurą psichiatrinį kontekstą ir paradoksaliai įsilieja į platesnius socialinius ir kultūrinius kontekstus. Tokiu būdu dailės terapija taip pat savotiškai atspindi ir išreiškia dabartinės Vakarų kultūros kontekstualumą, daigialypiškumą ir prieštaravimus.

Šiame straipsnyje išsamiau aptarsime „dailės terapijos“ sąvoką, kurią sudaro dailės ir terapijos jungtis. Ši jungtis tarsi sako, kad dailės terapijos specifika remiasi dailės taikymu terapiniais arba plačiąja prasme gydomaisiais tikslais. Šiuo atveju ši sąjunga yra aiški ir natūrali, bet kartu paradoksali ir prieštaringa. Taip yra todėl, kad, neva, savaime akivaizdžios dailės terapijos funkcijos iš tiesų nėra tokios akivaizdžios ir apibrėžtos. Jos remiasi būtent dailės praktikų transformacija į terapines. Jei kūryba plačiąja prasme apskritai yra terapinė, savotiškai gydanti kuriantįjį individą, kodėl reikia kurti specifines institucines praktikas, kurios suvokiamos ne tiesiog kaip dailės praktikos (nors neretai, dailės terapijos praktikos beveik niekuo nesiskiria nuo tiesiog dailės praktikų), bet kaip dailės terapijos praktikos Šiame straipsnyje kalbama apie tas dailės terapijos praktikas (vadinamas multimodalinėmis), kuriose akcentuojami kūrybiniai pradai, giminystė su dailės praktikomis, menu plačiąja prasme. Praktikos, susijusios su griežtais psichoterapiniais modeliais bei technikomis ir tebesivadinančios „dailės terapija“, neaptariamos. ?

Straipsnio tikslas – išryškinti ir išgryninti terapines meninės išraiškos funkcijas platesniame kūrybos sampratos ir siauresniame dailės terapijos sampratų kontekste.

Estetinio ir terapinio kontekstų specifika

Taigi šiame straipsnyje pabandysime pažvelgti į esminį dailės terapijos praktikų – terapinį – aspektą, išskiriantį iš bendros estetinės (dailės praktikų) sistemos ir paverčiantį jas specifiniu reiškiniu. Pati „dailės terapijos“ sąvoka jau lemia dviejų – meninio ir terapinio – aspektų koegzistavimą. Jei kūryba plačiąja prasme kreipia žvilgsnį į bendresnius psichoegzistencinius, psichokultūrinius kontekstus, suvokiamus per šiuolaikinę estetinę sistemą, tai terapinis meninės išraiškos aspektas, neprarasdamas bendro metaforiškumo pobūdžio, kreipia pastarąjį į psichosocialinius elgesio lygmenis. Šiame straipsnyje bandysime akcentuoti ir išryškinti dailės terapijos, artimos dailės praktikoms, terapinį, psichoterapinį lygmenis sistemoje, kuri paradoksaliai gali būti priskirtina ir marginaliosios estetikos sferai.

Šiame kontekste bet kokie formalūs vaizduojamosios išraiškos elementai ar sudėtingesnės jų visumos yra betarpiškai susiejamos su psichoafektyviais konkretaus individo lygmenimis, t. y. psicho(pato)loginėmis reakcijomis. Tai reiškia, kad iš pat pradžių dar teorinio konceptualizavimo lygmenyje, dailės praktikų (kūrybos, suvokiamos estetiškai) ir dailės terapijos praktikų funkcijos atskiriamos, kūrybos sąvoką terapiniame kontekste traktuojant kitaip, nei tai daroma estetiniame kontekste. Tos ribos kartais yra gana miglotos, bet leidžia spekuliatyviai atskirti funkcijas ir praktiniame lygmenyje.

Dailės terapijos kontekste meninė išraiška plačiąja prasme dažniausiai funkcionuoja tam tikros simptomų visumos, patodiagnozės ar bendresnių tarpasmeninės, socialinės sferos afektų, sutrikimų, kaip specifinių diskursų su savais prasminiais kodais ir sąvokomis, kontekste.

Bendrąja socioegzistencine prasme terapinės kūrybinių procesų funkcijos maždaug atitinka meno – autentiškumo, kūrybiškumo, motyvacijos, unikalumo suvokimo skatinimo ir tuo pačiu bendrystės su kitų žmonių vertybėmis ugdymo – funkcijas apskritai. Tiesiog išvardytos sąvokos talpinamos į kiek specifiškesnį psichopatologijos kontekstą ir yra neišvengiamai susiejamos su psicho(pato)loginio konteksto reikšmėmis – depersonalizacija, rigidiškumu, stereotipizacija, asmenybine / vertybine niveliacija. Psichopatologijos kontekstas šio straipsnio kontekste suvokiamas ne kaip psichiatrinis, bet apimantis ir lengvesnes individo psichosocialinio funkcionavimo visuomenėje formas, kartais net pereinančias į įvairias edukacines praktikas.

Todėl šiame kontekste minėtos sąvokos dažniausiai įgauna praktinę reikšmę, bandant formuoti, atkurti, skatinti prarastus, sutrikusius, deformuotus bendravimo, betarpiško (ir bendresnio egzistencinio pobūdžio) sąlyčio su aplinkine socialine sfera įgūdžius.

Taigi šiame terapiniame simptominiame kontekste pamatiniai meninės vaizduojamosios išraiškos elementai atlieka specifines funkcijas ir yra susiejami su specifinėmis patologinėmis asmenybės, patosocialinėmis prasmėmis, kurios, net ir suaugusios su estetiniais kontekstais, pastarųjų prasmes redukuoja. Šiuo atveju meninė išraiška pirmiausia bendrąja prasme tampa socializacijos – bendravimo, bendrystės, įsijautimo, taip pat daugiau ar mažiau kontroliuojamo ryšio su „psichopatologiniais psichikos lygmenimis“ – nustatymo įrankiu. Vadinasi, meninę išraišką apskritai galime skaidyti į estetines ir simptomines metaforas. Pastarosioms, dominuojančioms terapiniame kontekste, nustatyti naudojami anksčiau minėti diagnostiniai testai, pagal kuriuos kiekvieno kliento / paciento meninę išraišką galima priskirti konkrečiam simptominiam (sindrominiam) ligos kontekstui.

Kūryba ir terapija

Kalbėdami apie diagnostinius testus pereiname iš dailės sferos į tą transformuotąją – terapijos ir psichologinio testavimo sferas, kurios išlaiko visus formaliuosius dailės praktikos elementus, bet redukuojamos taip, kad ši praktika jau nebegali būti vadinama kūryba ta prasme, kuri funkcionuoja estetinėje retorikoje ir kuri siūlo atitinkamus dailės kūrinio interpretacijos, „perskaitymo“ būdus. Bendrąja prasme estetinis dailės kūrinio / produkto „perskaitymas“ visada yra susijęs su „grožio“ retorika, o dailės kūrinys / produktas dailės terapijos kontekste (nekalbant apie piešimo testus psichoterapijos praktikose) ir jo „perskaitymas“ siejamas su kita problematika – simptomine, subjektyvia konkretaus individo (patologizuojančia, traumuojančia) patirtimi. Estetinė, arba „grožio“, problematika šiuo atveju nėra svarbi arba gali funkcionuoti atskirai.

Taigi psichinė tikrovė per meninę išraišką įsilieja į socialinę, kultūrinę ar institucinę tikroves. Meninė veikla terapine prasme pirmiausia suvokiama kaip galinti išreikšti kalba sunkiai išreiškiamas, užblokuotas emocijas. Spontaniška išraiška terapijos procese, neva, sukuria betarpišką terapinį – atsipalaidavimo, streso redukcijos efektą – ir padeda tokiais specifiniais – emocinės krizės, fizinės ligos ar priešmirtinės būsenos (mirštant nuo nepagydomos ligos) atvejais. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, net profesionalus dailininkas, tapydamas abstrakčius paveikslus, atlieka ir šiokį tokį autoterapinį veiksmą, tačiau specifiškesniame terapiniame kontekste labiausiai akcentuojamas ir provokuojamas pats sublimacijos, afektų redukcijos procesas grynai psichologine prasme. Spontaniški vaizdiniai išlaisvina psichinę intuiciją ir vidinius kūrybinius sugebėjimus.

Abstraktus arba spontaniškas piešinys, pvz., psichoanalitinės pakraipos terapijoje, naudojamas ne vien tik psichomotorinei iškrovai, bet ir spekuliatyviai glaudžiai susiejamas su intrapsichiniais, kitaip – pasąmoninės retorikos – turiniais. Tikėtina, kad spontaniška abstrakcija yra betarpiškiausiai susijusi su „probleminiais“, afektyviais, užslopintais pasąmoniniais turiniais ir bet kokiu atveju tokios abstrakcijos simbolizmas kils iš neurotinių ar psichozinių „gelmių“. Tokiu būdu padedant išreikšti šiuos turinius bus pasiekti ir vidinių intrapsichinių transformacijų lygmenys. Taigi net abstraktus, spontaniškas piešinys tam tikros pakraipos klinikiniame kontekste bus suvokiamas tik terapiniame diskurse. Pastarajame pamatinės išraiškos priemonės – linija, spalva, gestas – yra siejami ne tiek su estetiniu kontekstualumu, kiek su specifinėmis terapinėmis sąvokomis, tokiomis kaip psichoanalizėje vartojamos perkėlimo, kontraperkėlimo ar analitinėje psichologijoje – padidinimo, stiprinimo sąvokos. „Perkėlimo“ sąvoka reiškia tai, kad klinikiniame kontekste klientas ar pacientas perkelia (projektuoja) savo emocijas ar jausmus į terapeutą ar piešinį, taigi formalioje pastarojo struktūroje galima įžiūrėti pagrindinių kliento vidinių ar tarpasmeninių konfliktų „atspaudus“.

Tarkim, pagal K. G. Jungo Žr. Jung, Karl Gustav, Psichoanalizė ir filosofija. analitinės psichologijos teoriją „sustiprinimo“ sąvoka susiejama su piešiniu ar tapybos darbu, remiantis prielaida, kad kliento kūrinio turinys slepia ne tik faktiškąjį, bet kur kas gilesnį simbolinį lygmenį. Taigi, kad ir koks estetiškai tobulas ar nevykęs būtų toks kūrinys, svarbiausias jame yra specifinis turinio simbolizmas, pasireiškiantis ir sapnuose, tačiau suvokiamas ne estetinės sistemos simbolių kontekste, bet galintis daug ką pasakyti apie konkrečios asmenybės psichoegzistencinę būklę. Šiuo atveju net ir turinio simbolizmas pajungiamas terapiniam kontekstui. Vaizduotės įtaka kūrybiniams procesams tiek estetiniame, tiek terapiniame (ar net psichopatologiniame) kontekstuose yra didžiulė, tačiau net ir vaizduotės funkcijas galima (labiau diskursyviai, žinoma) suskaidyti į estetines ir terapines.

Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Subjektas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba sunkias akimirkas. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė, ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti, arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi pasakęs. Jis gali pavaizduoti save jaunesnį arba atkurti seniai buvusį šeimos vaidą. Ypač veiksminga pasiūlyti jam piešiant kalbėti, geriausia esamuoju laiku ir vienaskaitos pirmuoju asmeniu, jo įsivaizduojamą amžių atitinkančiais žodžiais ir balso tonu. Galima raginti pavaizduoti pirmųjų seksualinių eksperimentų akimirkas, pirmąsias atmintyje saugomas brangias akimirkas arba patirtą seksualinį priekabiavimą ar smurtą. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. John Birtchnell, „Meno terapija kaip psichoterapijos forma“, cit. pgl. Tessa Dalley, Dailė kaip terapija: dailės taikymo gydymui įvadas, p. 66)

Spustelėjus išskleisti...

Pirmiausia vaizduotėje, kaip bendroje pirminėje kūrybinių procesų paskatoje, atskiriamos estetinės ir terapinės (ar simptominės) funkcijos, kurių kontekste meninė išraiška patenka į psichopatologinių sąvokų ir prasmių pasaulį. Šiame taške meninė estetinė ir meninė terapinė funkcijos vis dėlto išsiskiria. Taip atsitinka, net jei šis konceptualus judesys atliekamas tame pačiame kūrinyje ar veiksme. Šios funkcijos gali koegzistuoti šalia kaip savarankiškos ir kartu kaip viena kitą papildančios, tačiau bet kokiu atveju viena kuri nors funkcija, atsižvelgiant į institucinį kontekstą, turi bent šiek tiek dominuoti. Terapinis kontekstas diktuoja atitinkamo terapijos būdo – direktyvaus ar nedirektyvaus parinkimą.

Šis aspektas, ko gero, taip pat yra vienas svarbiausių, atskiriančių estetinę ir terapinę funkcijas, kadangi direktyvieji terapijos būdai lemia aktyvų terapijos specialisto įsikišimą / dalyvavimą meninės išraiškos procese (nedirektyvios terapijos atveju tiesioginis terapijos specialisto dalyvavimas yra ne toks žymus, paliekant netiesioginę institucinę įtaką). Kūrybiniai procesai šiuo atžvilgiu, kaip buvo minėta, jau kliento vaizduotės lygmenyje, atitinkamų stimulinių, teminių, formalių užduočių pavidalu pradedami struktūruoti pagal specifinius terapinius modelius, kuriuose ir estetiniai kodai gali formuotis spontaniškai, kaip neišvengiami kūrybinės išraiškos elementai, kurie dažniausiai nėra tokios meninės išraiškos radimosi priežastis ir galutinis tikslas. Tai, ko gero, ir yra pagrindinis terapines praktikas konceptualizuojantis elementas, kuris sąmoningai buvo ignoruojamas anksčiau, siekiant išryškinti menines specifiškai estetines dailės terapijos praktikų prielaidas.

Dailės terapijos ir psichoterapijos koncepcijos, skirtingai nei profesionalaus meno praktikos, vis dėlto išlieka glaudžiai susijusios su lokaliais konkretaus individo tarpasmeniniais kontekstais, konkrečiomis moralės normomis ir kuria naratyvus jų viduje. Menas, kuriamas terapijos metu, gali organizuoti ar atspindėti vidinius ankstyvos vaikystės ryšius, tarpasmeninius santykius ir jų problemas, kaip tam tikrus defektyvius momentus – taškus, tapusius vystymosi, emocijų ar kitų sutrikimų priežastimis.

Taip, anot terapinės retorikos, nustatomi ryšiai tarp kliento, terapeuto ir meno produkto. Terapeutas tampa savotišku gidu, galinčiu tokią diskursyvią erdvę koreguoti ar padėti plėtoti tarpasmeninius ryšius. Todėl ir „pereinamosios erdvės“ ar „objektai“ naudojami prasmei struktūrinti, tačiau ne jai paslėpti ar simuliuoti. Todėl svarbus „įrėminimo“ – kaip tiesioginio ir simbolinio fantazijos atskyrimo nuo tikrovės ir gryninimo – vaidmuo. Popieriaus lapas „įrėmina“ kliento vaizdinius (modernizmui artima paveikslo kaip atskiro pasaulio idėja), patalpa, kurioje vyksta terapija taip pat konceptualiai įrėmina kliento problemas, jo ir terapeuto santykius (ekspresyviosios dailės terapijos specialistė Margaret Naumburg stengdavosi nesikišti, o šiuolaikinėse integraliose meno terapijos praktikose kuriama, aktyviai dalyvaujant terapeutui kaip interpretatoriui, pagalbininkui ar net bendraautoriui), gali tapti erdve, kurioje leidžiama reikštis afektams, painioti tikrovę ir vidinius vaizdinius, „išprotėti“, išlieti visus patologiškus, sadistiškus ar panašius afektus, tačiau visa tai padeda galutiniam prasmės, tapatumo psichosocialine prasme atstatymui.

„Meninė“ išraiška terapiniame procese

Kiekvienas terapinis kontekstas koordinuoja meninės išraiškos funkcijas pagal specifines klinikines charakteristikas. Tokiu būdu kiekviena formali priemonė ir išraiškos būdas, atsižvelgiant į psicho(pato)loginį kontekstą, įgauna atitinkamas charakteristikas ir konkretaus veikimo modelį.

Tarkim, šizofrenikai labiau linkę į judesio ar muzikos terapiją nei į vaidybą ar poetinę kūrybą, todėl terapinis procesas bus organizuojamas šiais išraiškos būdais. Vaizduojamojoje terapinėje išraiškoje, kaip jau buvo minėta, net formalios priemonės yra glaudžiai susijusios su konkrečiu diagnostiniu kontekstu. Vaikai, turintys mokymosi sunkumų, po eksperimentų su medžiagomis gali piešti, pvz., pasikartojantį lėktuvo motyvą, o elgesio ar asmenybės sutrikimų turintys individai dažniausiai kurs, improvizuos, nes jiems sunku susikoncentruoti ties viena tema. Tokiu atveju tinka tokią asmenybės struktūrą atitinkanti koliažo klijavimo technika. Dažai tinka išreikšti emocijoms – švelnūs, minkšti akvareliniai atspalviai stimuliuoja emocinę ekspresiją, akriliniai dažai suteikia galimybę taisyti klaidas, aliejiniai – konceptualiai svarbūs tapatinimosi su profesionaliais dailininkais, savo statuso suvokimo prasmeir t. t. Žodžiu, svarbus kūrybinės medijos parinkimas ir pastarosios talpinimas į specifinius kontekstualius rėmus.

Vaikai autistai stokoja pagrindinių žaidimo, bendravimo, suvokimo, imitacijos, motorinės koordinacijos įgūdžių, pasaulio suvokimo ir integracijos. Todėl meninės medijos arba socialinės-meninės praktikos šiame terapiniame kontekste organizuojamos taip, kad lavintų būtent šiuos įgūdžius. Parenkamos tokios medžiagos ir tokios užduotys, kurios lavintų sensorinę motoriką (vizualios, taktilinės ar kvapios), pvz., nupiešti ir iškirpti iš spalvoto popieriaus paprastas geometrines formas, iš kurių vėliau galima formuoti kokį nors objektą. Formuojant pastarąjį svarbu, kad vaikas suvoktų, jog ši motorinė veikla nėra beprasmiška, bet yra socializuojanti.

Lavinant suvokimo ir apibendrinimo įgūdžius, konceptualiai svarbios tampa identiškų objektų, vaizdų / formų, vaizdų su objektais, raidžių, skaičių derinimas. Kokio nors objekto, pvz., medžio tapymas trimis pagrindinėmis (raudona, mėlyna ir geltona) spalvomis.

Komunikacija tiek vaikų, tiek suaugusiųjų autizmo atveju susijusi su socialinio kalbos pragmatizmo ignoravimu. Šiuo atveju nesuvokiama kalbos, akių kontakto ir gestų svarba, organizuojant komunikacinę, egzistencinę aplinką. Akių kontaktas charakterizuoja komunikacinio pobūdžio specifiką (psichoziniai ligoniai dažnai daužo veidrodį, kaip savasties metaforą), o autistus charakterizuoja tokio kontakto nebuvimas. Tarp autisto ir aplinkinių plyti „tuštumos jūra“, todėl kai kurios terapinės praktikos remiasi veidrodžio kaip savasties formavimo, atsako į kito žvilgsnį metaforiškumu. Šiuo atveju veidrodis suvokiamas tiek tiesiogine, tiek perkeltine – aplinkos atsako į autisto komunikacinius požymius – prasmėmis Žr. Claude Sternis, «Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards?», p. 69–75. .

Todėl meninė išraiška arba terapinis procesas organizuojamas taip, kad kuriantysis ne tik lavintų motorinius ir suvokimo įgūdžius, bet ir būtų skatinamas bent kiek apibūdinti terapijos specialistui ar kitiems grupėms nariams (jei tai yra grupinės terapijos seansas ir jei tos grupės autistai pajėgūs nors kiek komunikuoti) savo veiksmus, kuriamą objektą arba bent jau būtų skatinamas užmegzti su aplinka kontaktą, pradėtų skirti save ir aplinkinius asmenis.

Kelių šeimų ar šeiminėse grupėse piešimas gali tapti taip pat šeiminės įtampos, depresijos redukcijos įrankiu ir vaiko autisto priartinimu prie šeimos. Pvz., visi šeimos nariai piešia šeimos portretą. Vaikas autistas, piešdamas save, kartu priverstas domėtis ir kitų šeimos narių vaizduojamąja ir verbaline reprezentacija (šeimos nariai prašomi apibūdinti savo piešinius) ir t. t.

Autizmo atvejais dirbama su pamatinėmis formaliomis vaizduojamojo meno formomis, pvz., abstrakčiojoje dailėje, kur jos susiejamos su bazinėmis objektų, sąvokų, socialinio bendravimo charakteristikomis. Tačiau šis „formalizmas“ dėliojant ir derinant šiuos konceptualius meninius / socialinius šablonus, siekia ne generuoti estetines metaforas, bet formuoti kuo adekvatesnį santykį su aplinkiniu pasauliu (socialinės integracijos prasme).

Apskritai chroniškiems ligoniams, kurių psichomotorinė orientacija stipriai sulėtėjusi, tinka kai kurie paprasti direktyvios terapijos būdai, pvz., kopijavimas. Net šiuo atveju kopijuojama individualiu ir originaliu stiliumi, kuris taip pat tampa ir individualios interpretacijos ir motorinių įgūdžių lavinimo galimybe.

Kalbant apie meninės išraiškos turinio simbolizmą terapiniu aspektu, galima keliais žodžiais apibūdinti, pvz., pastarojo funkcijas ir reikšmę depresijos funkciniame kontekste. Paaugliams depresija dažniausiai pasireiškia padidėjusiu dirglumu ar net agresija. O suaugusiųjų depresija dažniausiai reiškiasi liguistai prislėgta nuotaika, sulėtėjusiomis asociacijomis, prislopintais judesiais Žr. Algirdas Dembinskas, „Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai“, p. 170. . Bet kokiu atveju depresija, kaip emocinis sutrikimas, yra susijusi su prasilenkiančiu su realybe savęs ir aplinkinių vertinimu, t. y. emocinio ir elgesio santykio su aplinkiniu pasauliu sutrikimu. Nuo depresijos kenčiantys žmonės jaučiasi atskirti nuo aplinkinio pasaulio, nevisaverčiai, nepateisinantys grupės (paauglių atveju) lūkesčių ir t. t. Yra aptarti būdingi depresija sergančių žmonių formalūs meninės išraiškos bruožai – niūri ar prislopinta spalvų gama, nedrąsi, trūkčiojanti motorinė piešinio išraiška ar – priešingai – agresyvi išraiška paauglių piešiniuose.

Todėl meninės išraiškos kaip komunikacinės erdvės organizavimas (galimas darbas grupėje, kai visi grupės nariai kuria bendrą piešinį, taip kurdami ne tik simbolinę komunikacinę erdvę kūrinyje, bet ir tiesiogiai bendraudami, bendradarbiaudami, nustatydami individualaus ir kolektyvinio įnašo lygį ir t. t.), kur tokie depresyvūs žmonės galėtų kurti „alternatyvias vizijas“, nekalbinius naratyvus, yra konceptualiai esminis. Turinio simbolizmas, pastarojo interpretavimas ir aptarimas gali padėti įsisąmoninti ir išsakyti pagrindines psichologines depresinės būsenos priežastis. Paaugliams – netiesiogiai išlieti susikaupusią agresiją. Šiuo atveju piešinio turinys, pastarojo simbolizmas projektuojamas į socioegzistencinę depresijos esmę – (savi)analitinius klausimus: „Kodėl mano būsena yra tokia?“; „Kokie barjerai trukdo man gyventi laimingai?“; „Kokios priežastys suformavo šiuos barjerus?“ ir t. t. Pagrindinis turinio organizavimo ir interpretavimo tikslas – skatinti pacientą suprasti save, savo būseną ir ugdyti gebėjimą keistis.

Gesto, judesio meninės praktikos terapiniame kontekste gali būti fokusuojamos į judesio vaidmenį išraiškoje, t. y. sudaryti klientui sąlygas išreikšti savo „fizinį aš“, neatsižvelgiant į tai, kokių rezultatų tikimasi estetine prasme.

Vaidybinės praktikos, minėtos anksčiau, psichiatriniame kontekste neretai vadinamos tiesiog „meninėmis“. Pacientai tiesiog kuria spektaklius ir juose vaidina. Tačiau net tokiu atveju, tiesiog pati „meninė“ išraiška psichiatriniame kontekste bet kokiu atveju suvokiama kaip atliekanti terapines funkcijas. Spektaklio specifika leidžia įsikūnyti į kitus vaidmenis, taip tarsi apeinant ar kuriam laikui paliekant savo psichopatologinę, psichozinę būseną arba psichopatologinį „vaidmenį“. Galų gale kūniška ir asmenybinė transformacija suteikia galimybę lanksčiau suvokti įvairias asmenybines (taip pat psichopatologines) būsenas. Todėl bet kuriuo atveju tokiame kontekste yra svarbus komunikavimas, gilesnis savęs pažinimas – pacientas, būdamas „aktoriumi“, turi gilintis į personažų bruožus ir kartu priversti geriau pažinti savo vidines asmenybės savybes ir jas analizuoti. Taigi toks „aktorius“ visais atvejais terapiniame kontekste, net kurdamas personažą, dirba su savo afektyviais lygmenimis ir labiau gilinasi į subjektyvias, individualias tarpasmeninės patologijos priežastis. Terapine prasme svarbi tampa emocijų suvaldymo technika, kita vertus, taip pat svarbu ir išmokti spontaniškai, tačiau visuomenei priimtinais būdais, išreikšti savo vaizduotę Žr. Jean Florence, Art et thérapie: liaison dangereuse? .

Alternatyvūs Aš naratyvai, kuriami katarsio, elgesio terapijos metu, siekia integracijos, įsisąmoninimo, neaiškumo ir neapibrėžtumo pakeitimo suvokimu ir stabilumu. „Pasaulis – neužbaigtų situacijų (geštaltų) virtinė, kuria mes stengiamės paversti visuma, kai viena situacija „uždaroma“, atsiveria kita“ Frederick Salomon Perls, Gestalt Therapy Verbatim, p. 15. . Susitelkiama ties konkrečiu individu, jo kūnu, gyvenimo faktais, refleksyvinis Aš projektas tiesiogiai susiejamas su konkrečiu elgesiu ir socialine aplinka. Bet koks meno terapijos, psichoterapijos veiksmas ar kūrinys yra projektyvi medžiaga, nurodanti į konkretų individą ar lokalią, aiškiai apibrėžtą grupę. Tie veiksmai ar kūriniai kaip vizualinės metaforos nurodo į konkretaus kūno, asmenybės afektyvias psichomotorines, intrapsichines būsenas. Individas turi išmokti „būti savimi“, pats save formuoti, neprarasti savasties socialinių vaidmenų klampynėje, nemanipuliuoti aplinka ir nesileisti jos manipuliuojamam.

Modernistinėje profesionaliojo meno savivokoje, susiformavusioje XX a. pradžioje, paveiktoje bendro humanistinės problematikos psichologiškumo didėjimo, įsivyravo psichobiografiniai kūrybos tyrimo būdai, nagrinėjantys vieno ar kito dailininko stiliaus kaitą skirtingais gyvenimo tarpsniais, veikiant vienokiems ar kitokiems psichosocialiniams veiksniams, nekalbant jau apie psichikos ligų poveikį. Terapiniame kontekste tokie tyrimo būdai, suteikiant jiems konkretesnes struktūras, ko gero, yra labiau pagrįsti nei meniniame, nes leidžia spręsti apie kliento / paciento psichinės / psichologinės būklės kaitą kai kurių gyvenimo tarpsnių, terapinių ar klinikinės izoliacijos intervalų metu. Todėl šis tyrimo būdas, užgimęs kartu su psichiatrijos mokslu, vėliau paplitęs ir modernistinės dailėtyros srityje, pastarosios paveiktas ir papildytas, funkcionuoja terapinėse praktikose.

Vietoj išvadų

Taigi kalbant apie kūrybinių procesų panaudojimą terapiniams tikslams (šiuo atveju suprantant, kad kūryba negali būti visiškai redukuota vien į sausus analitinius, bihevioristinius ar psichoneurologinius modelius), bandant vis dėlto kaip nors atskirti estetinį ir psichologinį kontekstus (nors vaizduotės sąvoka tokią perskyrą konceptualiai daro problemiška), kūrybiniuose procesuose galima būtų išskirti terapines funkcijas. Jei psichoterapijos ir ypač multimodalinės dailės terapijos praktikos meninėje išraiškoje ieško ir provokuoja psichologiškai afektyvius, destruktyvius, problemiškus turinius, vadinasi, tokią meninę išraišką (įskaitant ir griežčiau struktūruotus piešimo testus) galima laikyti savotiško diskursyvaus asmenybinio „griovimo“ praktika, t. y. savotišku „dezintegracijos patirties“ Шон Макнифф, «Творчество за рамками привычного: расширение возмож-ностей психологических исследований с помощью искусства», c. 309. išgyvenimu.

„Dezintegracijos patirties“ praktika gali būti suvokiama ir kaip meninė praktika, generuojanti specifines terapines funkcijas. Tokiu atveju aktyvus kūrybinis procesas yra tapatus savotiškai psichologiškai pergyvenamai individualiai „destrukcijai“. Tačiau išprovokuotas vidinis asmenybinis konfliktas saugiame instituciniame dailės terapijos kontekste, anot dailės terapeutų, tarp bendraminčių turėtų būti suvokiamas kaip praktinės socialinės individo transformacijos galimybė, t. y. galimybė įveikti psichoafektus. Tokia vidinio sukrėtimo galimybė būdinga ir meno kūriniams apskritai. Taigi integralioms dailės terapijos praktikoms rūpi jų tarpdiscipliniškumo išsaugojimas, kurio kontekste galima būtų ieškoti vaisingesnių diagnostinės, terapinės ir meninės sąveikos būdų, nesistengiant kurio nors redukuoti kitų sąskaita, žinoma, šį prioritetą paliekant terapinėms funkcijoms. Taip meninėje išraiškoje dailės terapijos kontekste vienu metu galima ir aptikti bendrų psichosocialinių, sociokultūrinių modelių prototipus ir paradoksaliai traktuoti ją kaip apriorinių stereotipų išvengimo (taip pat ir asmenybinės transformacijos) praktiką, besirūpinančią betarpiškos individo ir aplinkinio pasaulio sąveikos problemomis.

Šiuo aspektu dailės terapiją ar bent jau tam tikras šio reiškinio dalis, paradigmas, veiklos būdus, galima traktuoti ir kaip alternatyvią kultūrinę (meninę) ar sociokultūrinę praktiką ir kartu kaip sociopsichologinių praktikų, integruojančių kai kuriuos dailės praktikų elementus, sistemą – nelygu, kurią sąvoką, dailės ar terapijos, akcentuosime.

Literatūra

• Ardenne, Paul; Pascal Beausse, Laurent Goumarre, Pratiques contemporaines: l’art comme expérience, Paris: Dis Voir, 1999.
• Arnheim, Rudolf, To the Rescue of Art: Twenty Six Essays, Los Angeles, London: University of California Press, 1992.
• Bourriaud, Nicolas, Esthétique relationelle, Dijon-Quetigny: Les presses du réel, 2001.
• Dalley, Tessa, Dailė kaip terapija: dailės taikymo gydymui įvadas, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 66.
• Dembinskas, Algirdas, „Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai“ | Algirdas Dembinskas (sud.), Psichiatrija, Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 170.
• Florence, Jean, Art et thérapie: liaison dangereuse?, Bruxelles: Publications des Facultés universitaires Saint-Louis, 1997, p. 17–20.
• Groddeck, Georg, La maladie, l’art et le symbole, Paris: Galimard, 1969.
• Jameson, Fredric, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998), Vilnius: ALK, 2002.
• Jung, Karl Gustav, Psichoanalizė ir filosofija, Vilnius: Pradai. 1999.
• Klein, Jean-Pierre, L’art-thérapie, Paris: éd.: PUF, 1997.
• McNiff, Shaun, Art as Medicine, Boston and London, 1992.
• Naumburg, Margaret, Schizophrenic Art: Its Meaning in Psychotherapy, New York, 1950.
• Perls, Frederick Salomon, Gestalt Therapy Verbatim, Utah, 1969.
• Sternis, Claude, «Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards?», Revue Art & Thérapie, Paris: INECAT, Decembre, 2004, n^o88–89, p. 69–75.
• Выготский, Лев С., Психология искусства, Москва, 1968.
• Кандинский, Василий, О духовном в искусстве, Москва, 1992.
• Макнифф, Шон, «Творчество за рамками привычного: расширение возмож-ностей психологических исследований с помощью искусства» | Александр Иванович Копытина (ред.), Арт-терапия – новые горизонты, Москва: Когито-центр, 2006.
• Ролло, Мэй, Мужество творить, Москва: Институт общегуманитарных исследований, 2001.

Art and Therapy in the Therapeutic Context

Summary. Contemporary art therapy is a complex integrated unit of ideas and therapy practices that combines the various and often contradictory theoretical opinions, methodological approaches and practical methods of the activity. Despite the quite extensive and, at first sight, eclectic looking field of research, it is the author‘s opinion that the art therapy can be considered as the specific discursive space which is integrated into a single corpus by miscellaneous actualisations of the relationships between psychopatholog y, artistic expression and therapeutic context; an actualisation that relates to the aforementioned historical and problematical fields. The practical application of art therapy is also analysed in this article in the contexts of different discourses putting emphasis on sometimes contradictory conceptual approaches, in one word, disclosing the heterogeneousness of art therapy as a phenomenon. There is an attempt to look at the contextualism of art therapy practice through the two basic, sometimes contradictory, sometimes complementary – artistic and therapeutic approaches.

Keywords: visual art therapy, psychotherapy, interdisciplinary, artistic expression, aesthetics, visual art, subjective individual experience.