Straipsnis Tikslo (paskirties) naudininkas su bendratimi: norminimo ypatumai

Santrauka. Remiantis kalbininkų taisymais, norminamaisiais darbais šiame straipsnyje apžvelgiama tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi konstrukcijų norminimo ir kodifikavimo tradicija, normų raidos ypatumai. Dėl tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi norminamojo vertinimo lietuvių kalbotyroje yra plačiai diskutuota. Naudininko su bendratimi konstrukcijas, jų vartojimo pobūdį pirmasis yra apibūdinęs Jonas Jablonskis „Linksniuose ir prielinksniuose“ (1928 m.). Ir vėliau šis problemiškas sintaksės reiškinys sulaukė kalbos normintojų dėmesio. Keliamas pagrindinis klausimas: ar galima naudininką su bendratimi vartoti tokiame sakinyje, kuriame nėra daiktavardžio, reiškiančio priemonę tam tikslui pasiekti. Juozas Balčikonis teikė vartoti tik tas naudininko su bendratimi konstrukcijas, kurios sakomos su daiktavardžiais, reiškiančiais priemonę tam tikslui pasiekti. Tokią poziciją palaikė Vytautas Būda ir siūlė šių konstrukcijų taisyklingumą nustatyti transformacijų būdu. Vytauto Ambrazo nuomone, be reikalo siekiama apibrėžti, kada vienas ar kitas daiktavardis gali, o kada negali reikšti įnagio ar priemonės. Iš kalbininkų svarstymų ir taisymų matyti, kad nustatyti tikslo (paskirties) naudininko ir objekto galininko su bendratimi konstrukcijų norminio vartojimo ribas kartais nėra lengva. Iš esmės sutariama, kad naudininko su bendratimi konstrukcija reiškia tam tikro daikto, kaip bendraties veiksmo atlikėjo ar įrankio, paskirtį, tam tikrais atvejais – bendraties veiksmo vietą ar laiką. Praplėtus J. Balčikonio priemonės supratimą, šiandien sutinkama, kad naudininko vartojimo norma nėra tokia griežta ir kad visų su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais pavartotų naudininkų taisyti nereikia. Daugiausiai sunkumų kyla norint aiškiai apibrėžti, kada vienas ar kitas daiktavardis gali reikšti įnagį ar priemonę (vartojamas naudininkas), o kurie daiktavardžiai negali (vartojamas galininkas). Taigi nemažos diskusijos, skirtingi vertinimai normos požiūriu rodo, kad naudininko ar galininko su bendratimi taisyklingo vartojimo motyvai ir principai ligi šiol nėra pakankamai aiškūs ir aptariamųjų konstrukcijų norminimo problema neišspręsta.

Pagrindiniai žodžiai: tikslo (paskirties) naudininkas, objekto galininkas, bendratis, daiktavardis.

Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra 2012–2014 m. vykdo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamą projektą „Lietuvių kalbos sintaksės normų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimas“. Projektu siekiama atskleisti įvairių sintaksės reiškinių norminimo raidą, palyginti dabartinės bendrinės lietuvių kalbos sintaksės kodifikaciją su realiąja vartosena, nustatyti ir įvertinti vartosenoje funkcionuojančių raiškos priemonių konkurenciją. Šio straipsnio tikslas – aptarti tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi konstrukcijų norminimo ir kodifikavimo tradiciją, normų raidos ypatumus, atkreipti dėmesį į tuos šaltinius, kurie lėmė šio sintaksinio reiškinio normų formavimą ir įtvirtinimą bendrinėje kalboje. Straipsnyje naudojant aprašomąjį metodą pateikiama aptariamųjų konstrukcijų norminimo istorijos apžvalga.

Bendratis su naudininku dažnai turi prasminį ryšį ne tik su sakinyje einančiu daiktavardžiu – veiksniu arba papildiniu (paskirties reikšmė), bet ir su veiksmažodžiu – tariniu (tikslo reikšmė): „Pasiėmė jauną mergelę vaikams prižiūrėti“ (Simon.). Tais atvejais, kai bendratis turi tikslo (paskirties) reikšmę, jos žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne galininku, o naudininku, plg., „pritrūko pinigų skolai grąžinti“ Vytautas Ambrazas, „Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida“, p. 77. . Lietuvių kalbos sintaksės ir norminamuosiuose darbuose pastebėta, kad pasitaiko atvejų, kai vietoje tikslo (paskirties) naudininko vartojamas objekto galininkas. Arnoldas Piročkinas nurodo, kad tokio reiškinio priežastys yra dvi: 1) tarmės įtaka ir 2) kalbų, neturinčių naudininko ir bendraties konstrukcijos, poveikis lietuvių kalbos vartosenai Žr. Arnoldas Piročkinas, Administracinės kalbos kultūra, p. 119. .

Dėl tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi norminamojo vertinimo yra plačiai diskutuota. Naudininko su bendratimi konstrukcijas, jų vartojimo pobūdį pirmasis yra apibūdinęs Jonas Jablonskis sintaksės norminamajame veikale „Linksniai ir prielinksniai: jų vartojimas mūsų kalboje“ (1928 m.):

Naudininkas su bendratimi daugiausia vartojamas sakinio tikslui reikšti. Šitą naudininką galėtumėm ir dvejybiniu tikslo naudininku vadinti: bendratis yra tam tikrų, ypačiai senovėje plačiai vartotų, daiktavardžių naudininkas. Šitas mūsų linksnis, ne tiktai pats tikslo naudininkas, labai dažnai glaudžiai susyja su ta bendratim ypačiai tikslui ir šiaip įvairiam paskirties dalykui reikšti sakinyje. Jonas Jablonskis, Rygiškių Jono Linksniai ir prielinksniai: jų vartojimas mūsų kalboje, p. 52.

Spustelėjus išskleisti...

Nesileidžiant į detalesnius aiškinimus pateikiama daug ir įvairių naudininko su bendratimi konstrukcijų vartosenos pavyzdžių iš raštų ar gyvosios kalbos, pvz.:

Aš tau duosiu šilkų skepetėlę ašarėlėms nusišluostyti; Reikės ieškoti arklio žemei arti; Šitas tinklas geras žuvims gaudyti; Šiandien bus gera diena bitėms kopti; Nėra man močiutės kraiteliui krauti, nėr man seselių vainikui pinti; Bus sausesnis kelias mašinai vežti; Nesurinko rugių pūro skolai atiduoti. Ten pat, p. 52–53.

Spustelėjus išskleisti...

J. Jablonskio pavyzdžiai rodo, kad su šia konstrukcija sakinyje pavartotas daiktavardis reiškia: 1) daiktą, įrankį, priemonę tam tikslui pasiekti; 2) šiaip konkrečius ar abstrakčius daiktus. Naudininkas, einantis su bendratimi, žymi ne tik tikslą, bet ir daikto paskirtį.

A. Piročkinas studijoje apie J. Jablonskio kalbos taisymus rašo, kad J. Jablonskis savo darbuose ne kartą taisė galininką su bendratimi, kuris buvo vartojamas vietoj tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi, pvz.:

Įsitaisęs buvo ir mašiną tuos linus (=tiems linams) minti; Tu pasinaudojai savo jėga nuskriausti tą (=tam), kur silpnesnis; Liepos mėnesį esti geriausias laikas bitėms medų nešti (=Liepos mėnuo bitėms yra geriausias laikas medui nešti); Piliečiai išklausė viešą pranešimą apie vyriausybės daromus žygius atitaisyti krikščionių demokratų padarytas valstybei skriaudas (=krikščionių demokratų padarytoms valstybei skriaudoms atitaisyti); Visi jie laukia progos savo „krovinius“ atiduoti (=Visi jie laukia progos savo „kroviniams“ atiduoti). Arnoldas Piročkinas, Jono Jablonskio kalbos taisymai, p. 188–189.

Spustelėjus išskleisti...

Remiantis šiais taisymais, galima teigti, kad J. Jablonskis naudininką su bendratimi teikė ir prie abstraktesnių daiktavardžių (žygis, laikas, proga), kurie iš tikrųjų nereiškia priemonės.

Apie naudininko su bendratimi vartoseną yra duomenų Petro Būtėno knygoje „Trumpas linksnių mokslas praktiškam lietuvių kalbos reikalui“. Tiesa, čia teorinė šios konstrukcijos apibrėžtis ir pavyzdžiai paimti iš J. Jablonskio „Linksnių ir prielinksnių“ Žr. Petras Būtėnas, Trumpas linksnių mokslas praktiškam lietuvių kalbos reikalui, p. 34. . Skyriuje „Galininko vartojimo klaidingumas“ duodama keletas sakinių su netinkamu objekto galininku, kuris keičiamas tikslo (paskirties) naudininku:

Bylą užvesti reikalingas giminystės įrodymas. = bylai pradėti (bylai iškelti) reikalingas giminystės įrodymas (reikia giminystės įrodymų turėti); Scenos kūryba jam tėra priemonė reikšti savo inkvėpimą. = savo įkvėpimui reikšti; Kunigaikštis davė pinigų bažnyčią statyti. = bažnyčiai (maldyklai) statyti. Petras Būtėnas, Trumpas linksnių mokslas praktiškam lietuvių kalbos reikalui, p. 47.

Spustelėjus išskleisti...

Kaip matyti iš P. Būtėno pateiktų taisymų, naudininkas su bendratimi vartojamas priemonei ir paskirčiai nusakyti tiek su konkrečiaisiais, tiek su abstrakčiaisiais daiktavardžiais Tikslui žymėti teikiamas vartoti naudininkas su bendratimi, o galininkas su bendratimi (ar kitos raiškos priemonės) vertinamas kaip nenorminis raiškos variantas ir kalbos praktikai skirtame žinyne „Kalbos patarėjas“ (sud. Leonardas Dambrauskas [Dambriūnas], red. Antanas Salys ir Pranas Skardžius): „plytas veža bažnyčiai statyti (ne bažnyčios statymui, bažnyčią statyti ar dėl bažnyčios statymo!); parsivedė piemenį karvėms ganyti (ne karves ganyti ar karvių ganymui!)“ (ten pat, p. 129). .

Taisydamas galininko klaidas Pranas Skardžius taip pat pirmiausia atkreipia dėmesį, kad klaidingai šis linksnis vartojamas su bendratimi paskirčiai reikšti, pvz.:

Sovietų vadovybė daro nepaprastų žygių apginti naftos šaltinius (=naftos šaltiniams apginti) Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 2: Bendrinės kalbos dalykai, p. 289–291. ; Pritrūkstame žodžių išreikšti kokį nors subtilesnį dalyką (=kokiam nors subtilesniam dalykui išreikšti) Pranas Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 3: Bendrinės kalbos dalykai, p. 144. .

Spustelėjus išskleisti...

Kalbininkas dar yra išsakęs nuomonę dėl žodžio leidimas:

Taisyklingesnis pasakymas yra leidimas vaistinei steigti, nes čia naudininku kaip tik yra tikslas nusakomas. Plg. jis jau gavo leidimą vaistinei steigti. Ten pat, p. 726.

Spustelėjus išskleisti...

Iš P. Skardžiaus aiškinimo matyti, kad dokumentas (leidimas) suvokiamas kaip padedanti pasiekti tikslą priemonė, todėl tinkamesnė naudininko su bendratimi konstrukcija Leonardas Dambriūnas tuo reikalu yra rašęs, kad „galima sakyti ne tik: leidimas pirkti namą, bet ir: leidimas pirkti namui. Pirmu atveju turime pažymimąją grupę (pirkti namą), atsakančią į klausimą: koks leidimas. Antru atveju turime tikslo aplinkybę (pirkti namui), atsakančią į klausimą: kuriam tikslui. Čia ir turime tą ribinį atvejį“ (Leonardas Dambriūnas, „Kai kurie linksnių vartojimo atvejai“, p. 4–5). Taigi atsižvelgiant į galimas abi konstrukcijos reikšmes pripažįstama variantiška šitų konstrukcijų raiška. Dabartiniuose norminamuosiuose leidiniuose tokių išlygų nedaroma – šiuo atveju naudininkas su bendratimi laikomas nenorminiu: „Išduoti šeši nauji leidimai medžiokliniam šautuvui laikyti (=laikyti medžioklinį šautuvą)“ (Rita Miliūnaitė (sud.), Kalbos patarimai, t. 2: Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1), p. 48); „Prašo leidimo šaunamajam ginklui įsigyti (=įsigyti šaunamąjį ginklą)“ (Pranas Kniūkšta (sud.), Kanceliarinės kalbos patarimai, 2007). .

Ir vėliau šių konstrukcijų vartojimas sulaukė kalbos normintojų dėmesio. Keliamas pagrindinis klausimas: ar galima tikslo naudininką su bendratimi vartoti tokiame sakinyje, kuriame nėra daiktavardžio, reiškiančio priemonę tam tikslui pasiekti? Iš kalbininkų svarstymų ir taisymų matyti, kad iš tikrųjų tikslo (paskirties) naudininko ir objekto galininko skyrimas yra kiek problemiškas, ne visada lengva nuspręsti, prie kokių daiktavardžių tinka naudininkas su bendratimi, o kada – galininkas su bendratimi.

Juozas Balčikonis, skirtingai nuo J. Jablonskio, priemonę suprato siaurai, tik kaip konkretų daiktą ir visuose straipsniuose kategoriškai teikė vartoti tik tas naudininko su bendratimi konstrukcijos, kurios sakomos su daiktavardžiais, reiškiančiais priemonę tam tikslui pasiekti, pvz.: „peilis duonai reikti“ (peilis riekia), „ratai šienui vežti“ (ratai veža), „medus kavai saldinti“ (medus saldina). Jo straipsnyje „Dėl dviejų klaidų“ rašoma:

Tuo remiantis galima pasakyti: „Neturiu dantų riešutams krimsti“ (dantys yra priemonė, dantys kremta), bet negalima sakyti: „neturiu noro riešutams krimsti“, nes noras nėra priemonė, noras nekremta riešutų. Toj vietoj sakoma Neturiu noro riešutų (riešutus) krimsti. Juozas Balčikonis, Rinktiniai raštai, t. 1, p. 262.

Spustelėjus išskleisti...

J. Balčikonis taisė tas konstrukcijas, kuriose naudininkas su bendratimi vartojamas prie abstrakčios reikšmės žodžių, nereiškiančių priemonės tikslui pasiekti, pvz.:

Buvo gydytojų pasitarimas ligai nustatyti (=pasitarimas dėl ligos nustatymo); Disertacija filologijos mokslų kandidato laipsniui įgyti (=Filologijos mokslų kandidato disertacija); Pateikėme fabriko direkcijai reikalavimus darbininkų padėčiai pagerinti (=kad darbininkų padėtį pagerintų). Juozas Balčikonis, Rinktiniai raštai, t. 1, p. 262, 268, 330.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad

gali kartais pasitaikyti žodžių, kurie vienam rodysis priemonė tikslui pasiekti, o kitam ne. Tada pagal kalbos jausmą gali būti dvejopas vartojimas, pvz.: „Jam nebuvo sąlygų mokslui eiti“ arba „Jam nebuvo sąlygų mokslą eiti“. Ten pat, p. 267–268.

Spustelėjus išskleisti...

J. Balčikoniui gyvesnis atrodė antrasis pasakymas. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad J. Balčikonis, spręsdamas naudininko su bendratimi problemą, formuluodamas šios konstrukcijos vartojimo principus, rėmėsi ne tik loginiu-semantiniu kriterijumi (priemonė – ne priemonė), bet ir gyvosios kalbos vartosena.

J. Balčikonio nuostatoms nepritarė ir diskusiją pratęsė Jonas Palionis, siūlęs atkreipti dėmesį į „gyvosios kalbos duomenis, kurie nerodo, kad tikslo naudininkas būtų vartojamas vien tiktai prie žodžių, reiškiančių priemonę tam tikslui pasiekti“ Jonas Palionis, „Dar kartą dėl „naudininko su bendratimi“ konstrukcijos“, p. 3. . Jo supratimu, bendrinės kalbos specifika lemia tai, kad naudininko su bendratimi konstrukcijos čia labiau apibendrintos ir dažnesnės negu šnekamojoje kalboje.

Pritardama J. Palionio nuomonei, Aldona Paulauskienė straipsnyje „Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi“ nurodo, jog naudininko su bendratimi vartojimo problemos negalima spręsti vien remiantis tuo, ar daiktas tinka tikslui pasiekti Žr. Aldona Paulauskienė, „Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi“, p. 51. . Kalbininkė mano, kad gramatinė daikto reikšmė yra platesnė už konkretaus instrumento ir konkretaus daikto reikšmę, todėl visai taip pat gramatikoje kaip įrankį galima vertinti ne tik kirvį, bet ir disertaciją, straipsnį, priemonę, draugiją, urną Plačiau apie daiktavardžio, prie kurio prisijungia naudininkas su bendratimi, semantiką yra rašiusi Irena Musteikienė (žr. Irena Musteikienė, „Daiktavardiniai žodžių junginiai su paskirties naudininku dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“, p. 58–60). . J. Balčikonio pateiktuose netaisyklinguose pasakymuose – „neturiu noro riešutams krimsti“, „valdžia davė įsakymą tiltui statyti“ – tikslo naudininkas nedera ne dėl to, kad įsakymas ar noras neturi gramatinės instrumento reikšmės. A. Paulauskienė pateikia kitą naudininko netikimo motyvaciją, būtent: žodžių junginys neturiu noro savo reikšme atitinka nenoriu, o davė įsakymą – įsakė. Žodžių junginiai (neturiu noro, davė įsakymą) su tolesniais žodžiais tegali būti susiję valdymo ryšiu, o tikslo naudininkas su bendratimi prie kitų žodžių yra tik šliejamas Žr. Aldona Paulauskienė, „Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi“, p. 52. .

Prie naudininko su bendratimi vartojimo klausimo vėl grįžtama 1976 m., kai Vytautas Būda, palaikydamas J. Balčikonio poziciją, iškelia naują mintį, kad reikia remtis gramatiniu-semantiniu pagrindu, t. y. naudininko su bendratimi taisyklingumą nustatyti transformacijos būdu, pvz.:

arklys žemei arti (: arklys aria žemę); meistro rankos lentelėms kalinėti (: rankos arba : rankomis kalinėja lenteles); 3) kortelės rišliai kalbai ugdyti (: kortelės arba : kortelėmis ugdo rišlią kalbą) ir pan. Vytautas Būda, „Bendratis su naudininku ne visada tinka“, p. 14–22.

Spustelėjus išskleisti...

V. Ambrazas (kaip ir A. Paulauskienė Žr. Aldona Paulauskienė, 1976, p. 27. ) kritikuoja V. Būdos siūlomas transformacijas, nes jos ne visais vartojimo atvejais gali padėti atskirti taisyklingą konstrukciją nuo netaisyklingos (laikytume nepriimtinu ir J. Jablonskio pateiktą pavyzdį „gera diena bitėms kopti“, nes diena bičių nekopia). V. Ambrazo nuomone, užtenka laikytis paprasto kriterijaus: tarp konstrukcijos ir žodžio, su kuriuo ji siejama, turi būti tikslo ar paskirties santykis. Sutinkama, kad šios konstrukcijos vartojimo klaidos paprastai būna loginės ir semantinės, bet be reikalo siekiama apibrėžti, kada tas ar kitas daiktavardis gali, o kada negali reikšti įnagio ar priemonės – „toks uždavinys gramatikos išgalėms iš principo neišsprendžiamas“ Vytautas Ambrazas, „Diskusijos“, p. 29–30. .

J. Balkevičius, įsitraukęs į šią diskusiją, pabrėžia šių konstrukcijų sintaksinių santykių sudėtingumą ir pritaria V. Ambrazo samprotavimams, kad naudininkas su bendratimi gali būti susijęs dvigubais sintaksiniais ryšiais – „ne tik su daiktavardžiu, bet ir su sakinio pagrindą sudarančiu veiksmažodžiu“ Jonas Balkevičius, „Diskusijos“, p. 33. . Pažymima, kad naudininkas su bendratimi gali eiti ne tik pažyminiu (plg.: mašina rugiams kulti ir rugių kuliamoji mašina), bet ir tikslo aplinkybe: „Bokšte varpai suskambėjo mergužėlei palydėti“; „Aš tave pasamdžiau ne tinginiauti, bet darbui dirbti“. Visais šiais atvejais naudininko su bendratimi konstrukcija gali būti tikslo šalutinis sakinys: „Bokšte varpai suskambėjo, kad mergužėlę [kas] palydėtų“; „Aš tave pasamdžiau, kad darbą dirbtum“. Kai naudininkas su bendratimi sakinyje eina tikslo aplinkybe, daiktavardžio (veiksnio arba papildinio) semantinė charakteristika lemiamos reikšmės neturi Žr. ten pat. .

Gramatinėms normoms nustatyti ir išryškinti svarbi akademinė „Lietuvių kalbos gramatika“. Adelė Laigonaitė aptariamu klausimu rašo, kad tikslo naudininkas su bendratimi paprastai vartojamas su žodžiais, reiškiančiais priemonę tam tikslui pasiekti, pvz.: „Motina kabino palangėse storus butelius, vėrė į juos vilnonį siūlą – vandeniui nubėgti“ (Balt.). „Iš anksto Zidorius paruošdavo lovį mėsai sūdyti […]“ (Cv.). Pasakyta ir tai, kad kartais šios konstrukcijos pasakomos ir prie tokių žodžių, kurie priemonės tam tikslui pasiekti tiesiogine reikšme ir nežymi, pvz.: „Skatino imtis šiokių tokių žygių Dūdos padėčiai aiškinti“ (Cv.). „vietos negalėjai rasti šaukštui padėti“ (Cv.) Kazimieras Ulvydas (red.), Lietuvių kalbos gramatika, p. 194. . Taigi „Lietuvių kalbos gramatikoje“ palaikoma nuo J. Jablonskio susiklosčiusi tikslo naudininko su bendratimi norminamojo vertinimo tradicija.

Nuodugniai naudininko ir galininko su bendratimi konstrukcijų vartojimo atvejus yra aptaręs Jonas Šukys studijoje „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“. Šiame sintaksės normų apraše dar sykį pabrėžiama, kad naudininko su bendratimi vartosenos pamatą sudaro paskirties reikšmė:

Galininkas su tranzityvinio veiksmažodžio bendratimi nevartotinas paskirčiai reikšti, nes tam reikalui įprastesnis naudininkas su bendratimi. Čia paprastai kalbama apie kokį konkretų dalyką, reikalingą kokiam veiksmui atlikti, bet daug lemia ir sakinio tariniu einančio veiksmažodžio semantika. Jonas Šukys, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, p. 205.

Spustelėjus išskleisti...

Svarbu tai, kad kalbininkas kiek plačiau apibūdina veiksmažodžių reikšmines grupes. Nurodoma, kad reikia paskirties naudininko, o ne objekto galininko, kai veiksmažodžiai pasako: a) jog kokiam reikalui kas nors yra, turima, ko užtenka ar priešingai – nėra, neturima, stinga, trūksta, neužtenka, pvz.: „Čia yra ir dulkių siurblys valyti automobilį (=automobiliui valyti)“; „Įmonei stinga pinigų pirkti mazutą (=mazutui pirkti)“; b) jog kas nors vyksta, daroma, įgyjama, kuriama, pvz.: „Įsitaisęs buvo ir mašiną tuos linus (=tiems linams) nuimti“; „Jie nuomodavo laivus gabenti krovinius ir keleivius (=kroviniams ir keleiviams gabenti)“; c) jog ko nors kam nors reikia, pvz.: „Išlaikyti aerodromą (=Aerodromui išlaikyti) reikia daug lėšų“; „Studentams reikalingos patalpos organizuoti renginius (=renginiams organizuoti)“; d) jog kas nors kam nors naudojama, vartojama ar tinka, pvz.: „Tokios platformos naudojamos gręžti jūros dugną (=jūros dugnui gręžti)“; „Ženšenis tinka gydyti kai kurias nervų ligas (=kai kurioms nervų ligoms gydyti)“; e) jog kas nors kam nors skiriama, pvz.: „Katalogai skiriami informuoti skaitytojus (=skaitytojams informuoti)“; „Pinigai skirti sumokėti skolą (=skolai sumokėti)“. Nurodoma, kad objekto galininkas keistinas paskirties naudininku ir tuomet, kai skyrimo kam nors veiksmažodis sakinyje yra tik numanomas Žr. ten pat, p. 205–206. .

Anot J. Šukio, galininkas vietoj norminio paskirties naudininko plinta dėl gimtosios tarmės poveikio (toks galininkas vartojamas pietvakarių Lietuvoje). Siūloma susilpninti bendraties poveikį ir tokių galininkų išvengti, paskirties naudininką tradiciškai vartojant prieš tranzityvinę bendratį, o ne po jos: „Pirkom žaislų eglutei puošti“, o ne „puošti eglutei“ Jonas Šukys, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, p. 206. . Taip pat rekomenduojama abejotinais atvejais, kai nelengva atskirti, kur naudininkas su bendratimi vartotinas, o kur ne, pasitelkti žodžio tinka pridėjimo metodą („peilis tinka duonai riekti“, tačiau nesakoma „kliūtis tinka gamybai didinti“ Ten pat, p. 176. ).

Kalbėdamas apie naudininko su bendratimi vartojimą, J. Šukys atsižvelgia į daiktavardžio semantiką (konkretus arba abstraktus) ir darybines ypatybes: ši konstrukcija

paprastai netinka su daugeliu abstrakčių daiktavardžių, pirmiausia veiksmažodinių, turinčių priesagą -imas (-ymas): į(si)pareigojimas, nurodymas, nutarimas, paliepimas…, rečiau su kitais abstraktais: galimybė, būtinybė, kliūtis, teisė…, pvz.: „Kaip vykdomi įpareigojimai etatams pertvarkyti (=pertvarkyti etatus, dėl etatų pertvarkymo)“; „Pagrįsti darbininkų reikalavimai jų darbo sąlygoms gerinti (=gerinti jų darbo sąlygas; dėl jų darbo sąlygų gerinimo)“ Ten pat, p. 176–177. .

Spustelėjus išskleisti...

Nekategoriškai patariama geriau nevartoti naudininko su bendratimi prie daiktavardžių būdas, metodas (metodika), planas, aktas, programa, nes jie negali reikšti tikros veiksmo atlikimo priemonės, pvz.:

Tai nėra geriausias būdas sukaupti dėmesiui (–sukaupti dėmesį; dėmesio sukaupimo būdas); Metodą šiems klausimams spręsti (–kaip spręsti šiuos klausimus; šių klausimų sprendimo metodą) suradau vėliau; Sudaryta programa šalies gerovei kelti (–(kaip) kelti šalies gerovę; šalies gerovės kėlimo programa). Ten pat, p. 176.

Spustelėjus išskleisti...

Naudininko ir galininko su bendratimi konstrukcijų reikšmę ir vartojimą dabartinėje rašytinėje kalboje (administracinio ir publicistinio stiliaus tekstuose) yra aiškinusi Diana Kisielienė straipsnyje „Objekto galininkas ar tikslo naudininkas?“ Nurodoma, kad naudininkas su bendratimi dabartinėje rašytinėje kalboje vartojamas tiek su konkrečiaisiais (įrankių, mechanizmų, mašinų pavadinimai; vietos pavadinimai; asmenis žymintys daiktavardžiai), tiek su abstrakčiaisiais daiktavardžiais (daiktavardžiai išlaidos, sąnaudos, lėšos, kompensacijos, paskolos, pašalpos ir kt., reiškiantys tam tikrą finansinę paramą, suteikiamą kuriam nors tikslui pasiekti; daiktavardžiai, žymintys tam tikras institucijas, kurios reikalingos ar vykdo veiklą tam tikram tikslui pasiekti, dažniausiai pats žodis institucija; daiktavardžiai, nusakantys veiksmus ar kitus dalykus, reikalingus ar būtinus norint pasiekti tikslą) Žr. Diana Kisielienė, „Objekto galininkas ar tikslo naudininkas?“, p. 3–4. V. Ambrazas, nagrinėdamas svetimos kalbos įtaką sintaksinės sandaros kitimams, teigia, kad vokiečių, rusų, lenkų bendrinėse kalbose veiksmažodžių abstraktų linksniai ir jų konstrukcijos su prielinksniais vartojama daug plačiau negu lietuvių kalboje. Jų vartosenos ribotumas dabartinėje lietuvių kalboje kompensuojamas plečiant kai kurių savų konstrukcijų su bendratimi vartojimo sferą. Pažymima, kad paskirties ir tikslo naudininku su bendratimi antrojoje XX a. pusėje imta dažnai žymėti ne tik daiktų, asmenų, įrankių, bet ir įvairių procesų bei reiškinių paskirtį, pvz.: „Atėjom į susirinkimą bendrovei steigti“; „Atsirado sąlygų vidurinei mokyklai įkurti“; „Nėra būdų toms ligoms išgydyti“. V. Ambrazas aiškina, kad tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi konstrukcijas aktyvino rusų kalbos visai skirtingos sandaros prielinksnių konstrukcijos su veiksmažodžių abstraktais (dlja + gen. ir pan.) (Vytautas Ambrazas, Lietuvių kalbos istorinė sintaksė, p. 32). . Tačiau kartu pažymima, kad kai daiktavardžių pavadinimai reiškia ne priemonę tam tikram tikslui pasiekti, o stimulą, paskatinimą ar priežastį atlikti tam tikrą veiksmą, su bendratimi teiktinas ne naudininkas, bet galininkas. Prie tokių daiktavardžių priskiriami dokumentų pavadinimai (aktas, įgaliojimas, instrukcija, įsakas, įsakymas, nurodymas, nutarimas, paaiškinimas, pareiškimas, paraiška, prašymas, pažyma, potvarkis, raštas, rezoliucija, sprendimas, susitarimas, sutartis) (pvz.: „Juridiniai asmenys […] pateikia paraišką gauti paskolą arba valstybės garantiją dėl gaunamos paskolos“; „Pateikiamas įgaliojimas konkrečiam asmeniui atlikti konkretų transporto priemonės valdytojo pavedimą“) ir daiktavardžiai, kurie reiškia tam tikrą stimulą, paskatinimą atlikti tam tikrą veiksmą (galimybė, prielaida, ketinimas, susitarimas) (pvz.: „[…] sparčios permainos ūkyje sukūrė prielaidas sustiprinti šalies ekonomikos stabilumą“; „Antradienį apie konservatorių frakcijos ketinimą surengti interpeliaciją J. B. pareiškė A. K.“) Diana Kisielienė, „Objekto galininkas ar tikslo naudininkas?“, p. 5–6. . Kaip matyti iš apžvalgos, atsižvelgdama į realiąją vartoseną, D. Kisielienė išskiria tuos daiktavardžius, kurie dažniau vartojami šalia naudininko ar galininko su bendratimi, bando tiksliau apibrėžti šių daiktavardžių reikšmines grupes.

Naudininko ir galininko su bendratimi konstrukcijų norminę vertę yra apibendrinę specialūs kodifikuojamieji darbai „Kalbos praktikos patarimai“ (I leid. 1976 m., II leid. 1985 m.) ir „Kalbos patarimai. Sintaksė: linksnių vartojimas“ (2003 m.). Abiejuose leidiniuose nurodoma, kad naudininkas su bendratimi neteiktinas apibūdinti dalykui, pasakytam daiktavardžiu, nereiškiančiu priemonės, pvz., „Priėmė nutarimą darbo našumui didinti (=didinti darbo našumą)“; „Parašiau prašymą pašalpai gauti (=gauti pašalpą)“; „Gavo paraišką parodai rengti (=rengti parodą)“ Aldonas Pupkis (sud.), Kalbos praktikos patarimai, 1985, p. 161; Rita Miliūnaitė (sud.), Kalbos patarimai, t. 2: Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1), p. 48. , o galininkas nevartotinas paskirčiai reikšti, pvz., „Nusipirko lentų apmušti sienas (=sienoms apmušti)“; „Trūksta lėšų mokėti atlyginimus (=atlyginimams mokėti)“; „Šis vaistas labai tinka gydyti reumatą (=reumatui gydyti)“ Aldonas Pupkis (sud.), Kalbos praktikos patarimai, p. 78; Rita Miliūnaitė (sud.), Kalbos patarimai, t. 2: Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1), p. 62. . Taigi nustatant tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi vartojimo normas ir klaidas taip pat paisoma svarbiausio kriterijaus – ar gramatiškai suprantamas daiktas yra priemonė, ar ne priemonė. Tiesa, naujuosiuose „Kalbos patarimuose“ naudininko su bendratimi ir galininko su bendratimi konstrukcijas mėginama vertinti ir kaip normos variantus (gretybes), kai apibūdinamas dalykas, pasakytas daiktavardžiu, turinčiu priemonės atspalvį. Čia tepateikiami sakiniai su daiktavardžiais vadovas, disertacija, būdas, metodas, konkursas, turnyras, mitingas. Tokiais atvejais pirmenybė teikiama galininkui su bendratimi, tačiau ir naudininko vartosena nelaikoma bendrinės kalbos normos pažeidimu, pvz.: „Miesto valdžia neranda būdų automobilių vagystėms sustabdyti (‖ sustabdyti automobilių vagystes)“; „Skelbsime konkursą skyriaus vadovo pareigoms eiti (‖ eiti skyriaus vadovo pareigas)“ Rita Miliūnaitė (sud.), Kalbos patarimai, t. 2: Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1), p. 48–49. .

Apibendrinant tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi konstrukcijų norminamąjį vertinimą galima padaryti šias išvadas:

Iš esmės sutariama, kad naudininko su bendratimi konstrukcija reiškia tam tikro daikto, kaip bendraties veiksmo atlikėjo ar įrankio, paskirtį, tam tikrais atvejais – bendraties veiksmo vietą ar laiką.

Praplėtus J. Balčikonio priemonės supratimą, šiandien sutinkama, kad naudininko vartojimo norma nėra tokia griežta ir kad visų su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais pavartotų naudininkų taisyti nereikia.

Daugiausia sunkumų kyla norint aiškiai apibrėžti, kada daiktavardžiai, patys nereikšdami priemonės, tam tikroje gramatinėje ir leksinėje aplinkoje gali pasakyti abstraktaus, gramatinio instrumento vardą ir kada vietoj naudininko su bendratimi konstrukcijos reikėtų vartoti galininko su bendratimi konstrukciją.

Nemažos diskusijos, skirtingi vertinimai normos požiūriu rodo, kad naudininko ar galininko su bendratimi taisyklingo vartojimo motyvai ir principai ligi šiol nėra pakankamai aiškūs ir aptariamųjų konstrukcijų norminimo problema neišspręsta.

Literatūra

• Ambrazas, Vytautas, „Diskusijos“, Mūsų kalba, 1976, nr. 4, p. 28–32.
• Ambrazas, Vytautas, „Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1995, t. 33, p. 74–109.
• Ambrazas, Vytautas, Lietuvių kalbos istorinė sintaksė, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2006.
• Balčikonis, Juozas, Rinktiniai raštai, t. 1, sudarė Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslas, 1978.
• Balkevičius, Jonas, „Diskusijos“, Mūsų kalba, 1976, nr. 4, p. 32–33.
• Būda, Vytautas, „Bendratis su naudininku ne visada tinka“, Mūsų kalba, 1976, nr. 4, p. 14–22.
• Būtėnas, Petras, Trumpas linksnių mokslas praktiškam lietuvių kalbos reikalui, Kaunas: Spindulys, 1929.
• Dambrauskas, Leonardas (sud.), Kalbos patarėjas, Kaunas: Lietuvių kalbos draugija, 1939.
• Dambriūnas, Leonardas, „Kai kurie linksnių vartojimo atvejai“, Gimtoji kalba, 1964, t. 25, nr. 3, p. 3–9.
• Jablonskis, Jonas, Rygiškių Jono Linksniai ir prielinksniai: jų vartojimas mūsų kalboje, Kaunas: Spindulys, 1928.
• Kisielienė, Diana, „Objekto galininkas ar tikslo naudininkas?“, Gimtoji kalba, 2004, nr. 1, p. 3–7.
• Kniūkšta, Pranas (sud.), Kanceliarinės kalbos patarimai, internetinis leidimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007 [žiūrėta 2013 m. gruodžio 15 d.].
• Miliūnaitė, Rita (sud.), Kalbos patarimai, t. 2: Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
• Musteikienė, Irena, „Daiktavardiniai žodžių junginiai su paskirties naudininku dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“, Kalbotyra, 1970, t. 21, p. 57–69.
• Palionis, Jonas, „Dar kartą dėl „naudininko su bendratimi“ konstrukcijos“, Literatūra ir menas, 1956, nr. 13, p. 3.
• Paulauskienė, Aldona, „Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi“, Kalbos kultūros teorija ir praktika, 1970, t. 18, nr. 5, p. 49–53.
• Piročkinas, Arnoldas, Administracinės kalbos kultūra, Vilnius: Mintis, 1990.
• Piročkinas, Arnoldas, Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa, 1986.
• Pupkis, Aldonas (sud.), Kalbos praktikos patarimai, Vilnius: Mokslas, 1985.
• Skardžius, Pranas, Rinktiniai raštai, t. 2: Bendrinės kalbos dalykai, sudarė Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
• Skardžius, Pranas, Rinktiniai raštai, t. 3: Bendrinės kalbos dalykai, sudarė Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
• Šukys, Jonas, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa, 1998.
• Ulvydas, Kazimieras (red.), Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mintis, 1965.

The Dative of Goal (Purpose) with the Infinitive: Some Peculiarities of Standardization

Summary. Based on linguists’ corrections, recommendations and standardization works, the article reviews the tradition of standardization and codification of constructions of the dative of goal (purpose) with the infinitive and the peculiarities of development of the norms. The use of the dative of goal (purpose) with the infinitive has been extensively covered in Lithuanian linguistics. Jonas Jablonskis was the first to describe the dative phrases with the infinitive and their use in the meaning of goal in Cases and Prepositions (1928). The use of these constructions was in the focus of attention of the language standardizers in later times as well. The major question is: can we use the dative with the infinitive in such a sentence which does not have a noun denoting the means for achieving that goal? Juozas Balčikonis argued that only such constructions of the dative with the infinitive should be used, which contain a noun denoting the means for achieving that goal. Such a position was also supported by Vytautas Būda, proposing to establish the correctness of the dative with the infinitive by way of transformations. According to Vytautas Ambrazas, the definition when one or another noun may and may not express a tool or a means is unnecessary.

The considerations and corrections proposed by linguists show that it is not easy to set the limits between the dative of goal (purpose) and the object accusative with the infinitive. In principle, it is agreed that the construction of the dative with the infinitive means the purpose of a certain item being a performer or a tool of the action expressed by the infinitive, occasionally – the place or time of the action expressed by the infinitive. After the understanding of the means proposed by J. Balčikonis was expanded, it is agreed today that the norm of the use of the dative is not that strict and that we should not correct all datives used in combination with abstract nouns. Most problems arise in the attempt to define when one or another noun can express a tool or a means (the dative is used) and when cannot (the accusative is used). Therefore, diverging evaluations, various discussions show that the criteria for the correct use of the dative and accusative with the infinitive are still unclear and the problem of standardization of the constructions under analysis has not yet been solved.

Keywords: dative of goal (purpose), object accusative, infinitive, noun.