Straipsnis Tarp inercijos ir tradiciškumo: lietuvių religingumo bruožai

Santrauka. Straipsnyje, remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis, nagrinėjami religingumo ir moralės pokyčiai pokomunistinėje Lietuvoje kitose šalyse vykstančių procesų atžvilgiu. Daugiausiai dėmesio skiriama religinio asmenybės identiteto, bažnytiškumo, krikščioniškumo, moralinio atlaidumo ir pilietinės moralės analizei. Išskiriamos trys pagrindinės religingumo formos: religingumas iš įsitikinimo, tradicinis ir inertinis religingumas. Pagal tai, kokio tipo gyventojai vyrauja vienoje ar kitoje valstybėje, išskiriami šeši valstybių tipai. Pagrindinė religingumo raidos tendencija vakaruose – tradicinio religingumo valstybių virtimas inertinio religingumo valstybėmis, o pastarųjų – į nereligingas. Lietuvoje vyrauja inertinis religingumas, tačiau religinės tradicijos tebėra svarbios daugelio žmonių gyvenime.

Pagrindiniai žodžiai: religingumas, moralinis atlaidumas, pilietinė moralė, pokomunistinė Lietuva.

Įvadas

Religingumas visada buvo svarbus, jei ne pagrindinis lietuvių tautinės tapatybės bruožas. Religija vaidino tokį svarbų vaidmenį žmonių gyvenime, kad jos išsižadėjimas buvo tolygus mirčiai. Kaip rašė krikščionių metraštininkas, „o lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo, negu pilį atiduoti ir priešams į rankas patekti, ypač dėl [priešų] religijos, kuri jiems buvo visai svetima, todėl jie geriau pasirinkdavo mirtį“ „Naujoji Prūsijos kronika“, p. 465. . Dabartinėje epochoje padėtis pasikeitė iš esmės. Stiprėjant sekuliarizacijai, religinį entuziazmą pakeitė tolerancija, o toleranciją – abejingumas. Šie procesai neaplenkė ir Lietuvos.

Religijos raidos atžvilgiu pokomunistinei Lietuvos visuomenei galima suformuluoti dvi priešingas hipotezes. Iš vienos pusės, pasibaigus priverstinai sovietmetyje vykdytam ateizavimui galima tikėtis ženklaus religinio gyvenimo suaktyvėjimo. Iš kitos pusės, atsižvelgiant, kad Lietuva stengiasi kuo greičiau integruotis į Europos kultūrą, o sekuliarizacija – vienas pagrindinių dabartinės vakarų kultūros raidos bruožų, galima tikėtis religingumo nuosmukio. Kaip pasikeitė religinės Lietuvos gyventojų nuostatos, pažiūros, tikėjimai nepriklausomybės metais? tai – pirma šiame straipsnyje nagrinėjamų klausimų grupė.

Ateizavimas veikė visas gyvenimo sritis, tačiau labiausiai pažeidė moralę. Poeto Sigito Gedos žodžiais tariant, penkiasdešimt metų gyvenome šėtono šešėlyje. Tokia padėtis visiškai tenkino valdantįjį elitą, bet netenkino padorumo likučius išsaugojusių žmonių. Nedidelė jų dalis atvirai deklaravo priešiškumą valdančiajam režimui ir tapo disidentais, dalis išmoko slėpti tikrąsias savo mintis ir jausmus: mąstė vienaip, o kalbėjo kitaip. Iškovojus nepriklausomybę dingo poreikis apsimetinėti, tačiau dvasinio vientisumo žmonės neatgavo. Socializme vyravusį dviveidiškumą pakeitė vakarams būdingas dvilypumas: noras būti ir moraliam, ir klestinčiam, kitaip sakant, tarnauti ir Dievui, ir Mamonai. Kaip per nepriklausomybės metus pasikeitė pilietinė Lietuvos gyventojų moralė, požiūris į eutanaziją, svetimavimą, abortus, kitus religijos tradiciškai smerkiamus reiškinius? tai – antra šiame straipsnyje analizuojamų problemų grupė.

Tapusi Europos sąjungos nare Lietuva, kaip ir kitos pokomunistinės valstybės, atsivėrė naujai ekonominei, politinei, kultūrinei erdvei. Įvairiose Europos valstybėse ir įvairiuose regionuose religingumas ir moralė kinta labai skirtingai. Kokias valstybių grupes, atsižvelgiant į religingumą, galima išskirti dabarties Europoje ir kokios religingumo bei moralės raidos tendencijos kiekvienoje iš šių grupių? tai – trečia straipsnyje nagrinėjamų klausimų grupė.

Religingumo ir moralės raidos tendencijos mūsų šalyje nagrinėtos Rūtos Žiliukaitės Žr. Rūta Žiliukaitė, „Lietuvos gyventojų religinė tapatybė ir socialinės-politinės vertybės: skirtumai tarp kartų“, p. 49–69. , Eglės Laumenskaitės Žr. Irena Eglė Laumenskaitė, „Vertybinių orientacijų pokyčiai Lietuvoje ir nauji iššūkiai“. , kitų autorių darbuose. Šiame straipsnyje daugiausiai remsimės Europos vertybių tyrimo (EVT) rezultatais. 1978 m. įkurta Europos vertybių tyrimo grupė atliko keturis tyrimus: 1980–1981, 1989–1990, 1999–2000 ir 2008–2009 m. Žr. European Values Study. Lietuva, kaip ir kitos pokomunistinės valstybės, dalyvavo antrame–ketvirtame tyrimuose. Pagrindinę straipsnyje grindžiamą idėją trumpai galima suformuluoti taip. Pirmais nepriklausomybės metais Lietuvos gyventojai pasinaudojo tikėjimo laisvės teikiamomis galimybėmis, ir religingumas mūsų šalyje sustiprėjo; paskui pradėjo vyrauti bendros visiems Vakarams sekuliarizacijos tendencijos, ir religingumas pradėjo silpnėti.

Religingumo raida pokomunistinėje Lietuvoje

Sociologinėje pastarųjų dešimtmečių literatūroje religingumas dažniausiai nagrinėjamas trimis pagrindiniais aspektais: religinis asmenybės tapatumas, bažnytiškumas ir krikščioniškumas. Bažnytiškumas suvokiamas kaip priklausymas religinei denominacijai, bažnyčios lankymo dažnumas, pasitikėjimas ja, krikščioniškmas – kaip tikėjimas pagrindinėmis krikščionybės dogmomis; apie religinį asmenybės tapatumą sprendžiama pagal tai, ar žmogus save laiko religingu, kokį vaidmenį jo gyvenime vaidina Dievas, ar religija jam suteikia jėgų, ir panašiai Žr. Paul M. Zulehner, Hermann Denz, Wie Europa lebt und glaubt, S. 17. . Šios schemos savo darbe laikysimės ir mes.

Religinis asmenybės tapatumas

Iš karto būtina pažymėti, kad religinis asmenybės tapatumas pokomunistinėje Lietuvoje sustiprėjo, kai kuriais aspektais – ryškiai. Sakykim, į klausimą Nepriklausomai nuo to, ar lankote bažnyčią, ar laikote save religingu žmogumi? 1990 m. Teigiamai atsakė 55, 1999 – 84, 2008 m. – 85 % Lietuvos gyventojų. Taigi religingais save laikančių žmonių skaičius šalyje per dvidešimt metų padidėjo 30 %. Mažiau pakito požiūris į Dievo svarbą. Labai svarbus Dievas 1999 m. buvo 58, 2008 – 52 % Lietuvos gyventojų. Į klausimą Ar religija jus sustiprina, suteikia jėgų, 1990 m. teigiamai atsakė 45 % apklaustųjų, 1999 – 72, 2008 – 74 %.

Staigų religingais save laikančių žmonių skaičiaus padidėjimą Lietuvoje iš dalies galima paaiškinti politinės padėties pasikeitimu, tačiau taip paaiškinti kažin ar pakankama. Nepaisant tam tikrų abejonių dėl politinės šalies ateities, 1990 m. Lietuva jau buvo nepriklausoma, persekiojimai už religinius įsitikinimus baigėsi, ir kažin ar gyventojai bijojo išreikšti savo pažiūras anoniminėje anketoje. Antra vertus, būtų per drąsu manyti, kad tiek daug žmonių iš nereligingų staiga tapo religingi. Istorijoje žinoma nemaža masinio atsivertimo pavyzdžių, bet kad per dešimt metų beveik trečdalis tautos taptų religingi – reiškinys ypatingas.

Mūsų manymu, staigaus religingais save laikančių žmonių skaičiaus padidėjimo priežasčių Lietuvoje galima ieškoti skirtingose sąvokos religingas sampratose. EVS tyrimuose pateikiami trys religinio savęs tapatinimo variantai: 1. esu religingas; 2. esu nereligingas; 3. esu įsitikinęs ateistas. Tačiau daugelis žmonių nelaiko savęs nei religingais, nei nereligingais, o nelabai religingais, ir, priklausomai nuo socialinių, kultūrinių aplinkybių ar tiesiog nuotaikos, prisiskiria tai vienai, tai kitai grupei. Norėdami patikrinti šį teiginį, 1997 m. atliktame tyrime pateikėme tokius atsakymo į asmeninį religingumą liečiantį klausimą variantus: 1. esu religingas; 2. manau, kad esu nelabai religingas; 3. esu nereligingas; 4. esu įsitikinęs ateistas. Atsakymai pasiskirstė taip (procentais): 1. 37; 2. 43; 3. 19; 4. 1. Kaip matome, pateikus kitus atsakymo variantus, ne 84, o tik 37 % Lietuvos gyventojų save laikė religingais. Didžiausia dalis – 43 % – save laiko nelabai religingais.

Be to, žmonės skirtingai suvokia ir religingumo turinį. Šalyse, kur tikėjimas tradiciškai stiprus, religingumas dažniausiai suvokiamas kaip aktyvus dalyvavimas religiniame gyvenime, bažnytiškumas. Todėl Maltoje religinėms denominacijoms prisiskiria 99 % gyventojų, o religingais save laiko 75 %, Graikijoje atitinkamai 97 ir 83. Kitose – daugiausiai protestantiškose šalyse – religingumas suvokiamas žymiai plačiau – kaip tikėjimas į Dievą, teigiamas požiūris į religiją ir panašiai. Todėl Estijoje religingais save laiko 42 % gyventojų, o denominacijoms prisiskiria 25 %, Olandijoje atitinkamai 64 ir 46. Beje, Lenkija – viena iš nedaugelio šalių, kur religingais save laikančių ir priklausančių denominacijoms žmonių skaičiai beveik sutampa – atitinkamai 96 ir 94. Lietuvoje, kaip jau minėjome, daugelis gyventojų save laiko nelabai religingais, bet prisiskiria religinėms denominacijoms. Būti kataliku mūsų šalyje madinga. Prisiskyrę denominacijoms, žmones priversti save laikyti ir religingais.

Bažnytiškumas

1990 m. 63 % Lietuvos gyventojų prisiskyrė religinėms denominacijoms. Per dešimt nepriklausomybės metų šis skaičius padidėjo 18 % ir sudarė 81 %. Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje šis skaičius dar šiek tiek padidėjo (iki 86 %). Pasiskirstymas pagal konkrečias denominacijas nepriklausomybės metais pasikeitė nedaug ir 2008 m. atrodė maždaug taip: katalikai 94, stačiatikiai 4, protestantai 1, kiti 1 %.

Bažnyčios lankymo dažnumas, padidėjęs pirmais nepriklausomybės metais, vėliau sumažėjo. 1990 m. Lietuvoje kartą per mėnesį ir dažniau bažnyčią lankė apie 28 % gyventojų, 1999 – 32, 2008 – vėl 28 %. Nuomonei, jog būtina atlikti religines apeigas gimus vaikui, 1990 m. pritarė 87, 1999 – 93, 2008 – 94 %, tuokiantis atitinkamai 84, 89, 88 %, mirties atveju – 89, 95, 95 % Lietuvos gyventojų. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia tik nedidelė dalis Vakarų valstybių (Malta, Lenkija, Rumunija).

Vienas iš ryškesnių religinio gyvenimo pokyčių pokomunistinėje Lietuvoje – žymiai prasiplėtęs religijų turgus. Sovietmetyje, be pagoniško tipo organizacijos romuva, veikė negausi krišnaitų bendruomenė. Nepriklausomybės metais atsirado ir pradėjo aktyviai veikti krikščioniškos protestantiško tipo bendruomenės Tikėjimo žodis ir Naujoji apaštalų bažnyčia. Didėja ir nekrikščioniškų bendruomenių skaičius. Gausiausios iš jų – Sigh Babos, Moon, Osho sekėjų. Kadangi nepriklausančių tradicinėms religinėms bendruomenėms žmonių skaičius visoje šalyje neviršija 1 %, per sociologines apklausas jie patenka į skiltį kiti, tačiau jų vaidmuo religiniame dvasiniame šalies gyvenime gana ženklus.

Religijų turgaus formavimasis ir plėtimasis mokslinėje literatūroje vertinamas nevienareikšmiškai. Religijos sociologijoje egzistuoja nuomonė, jog religijų asortimento didėjimas skatina religinio gyvenimo aktyvėjimą. Rodney Stark teigimu, viena religija nėra pajėgi tenkinti gyventojų poreikių įvairovės, todėl gyventojų dalyvavimas religiniame gyvenime visuomenėse, kuriose religinė rinka yra monopolizuota vienos religijos, yra nedidelis. Lyginamoji įvairių šalių religinio gyvenimo analizė, bent jau iš dalies, šią nuomonę patvirtina Žr. Rodney Stark, Laurence R. Iannaconne, “Response to Lechner: Recent Religious Decline in Quebec, Poland and the Netherlands: A Theory Vindicated,” p. 265–271. . Tačiau ne mažiau pagrįstos pažiūros, jog tradicinio tikėjimo silpnėjimas neigiamai veikia kultūrinį ir dvasinį tautos gyvenimą. Nauji tikintieji dažniausiai pasirenka lengviausias, egzotiškiausias, patraukliausias tikėjimo formas. Akivaizdu, kad tokie tikėjimai labai devalvuoja religijos sampratą. Gerai žinomas ekonomikos dėsnis: kuo didesnis turgus, tuo pigesnės prekės. Religija šiuo požiūriu ne išimtis.

Krikščioniškumas

EVS anketose nagrinėjami šie atsakymo Dievo paveikslą apibūdinantį klausimą variantai: yra asmeninis Dievas; yra tam tikra dvasia ar gyvybinė jėga; nemanau, kad yra Dievas, dvasia ar gyvybinė jėga. Manoma, kad pirmas variantas labiau atskleidžia krikščionišką, antras – šviečiamąjį Dievo paveikslą.

Tikybos pamokų įvedimas mokyklose ir suaktyvėjusi religinės pasaulėvokos propaganda nemenkai paveikė Lietuvos gyventojų pasaulėvoką, tačiau neilgam. 1990 m. į asmeninį Dievą tikėjo apie 21, 1999 – 51, 2008 – 44 % Lietuvos gyventojų. Tradiciškai katalikiškuose kraštuose šie skaičiai gerokai didesni (Lenkijoje – 83, Italijoje ir Portugalijoje – 75 %). Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje susilpnėjo ir kiti krikščioniško tikėjimo aspektai. 1999 m. nuodėme tikėjo apie 91, 2008 – 85 % Lietuvos gyventojų, rojumi atitinkamai 71 ir 60, gyvenimu po mirties – 79 ir 69, pragaru – 68 ir 56.

Nors pokomunistinėje Lietuvoje susilpnėjo tikėjimas tradicinėmis krikščioniškomis tiesomis, tikėjimas reinkarnacija sustiprėjo. 1999 m. reinkarnacija tikėjo apie 44 % Lietuvos gyventojų. Tuo metu tai buvo aukščiausias rodiklis Europoje. Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje tikinčių reinkarnacija žmonių skaičius sumažėjo iki 37 %, bet išlieka vienu aukščiausių Vakaruose (Lenkijoje 1999 m. Reinkarnacija tikėjo apie 25, Italijoje – 18 % gyventojų).

Aukštą tikėjimą reinkarnaciją pirmiausia lemia tam tikras religinis eklektizmas, būdingas visiems Vakarams Žr. Liliane Voye, “Secularization in a Context of Advanced Modernity,” p. 195–212. . Kita didelio tikėjimo reinkarnacija priežastis – tradiciškai stiprus lietuvių domėjimasis Rytais. Ir XX a. pr., ir tarpukaryje plačiai buvo diskutuojama problema, koks mentalitetas – vakarietiškas ar rytietiškas – artimesnis lietuviams, ir kokį kelią turėtų rinktis Lietuva. Nėra abejonės, kad šios diskusijos paliko pėdsakų.

Moralės raida pokomunistinėje Lietuvoje

EVS tyrimuose daugiausiai dėmesio skiriama dviem moralės aspektams – moraliniam atlaidumui ir pilietinei moralei.

Moralinis atlaidumas

Moralinis atlaidumas tiriamas šių elgesio normų atžvilgiu: narkotikų vartojimas, svetimavimas, lytiniai nepilnamečių santykiai, homoseksualizmas, prostitucija, abortai, skyrybos, eutanazija, savižudybė.

Pagal dešimties balų sistemą (dešimt – aukščiausia), tolerantiškumas homoseksualizmo atžvilgiu per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį padidėjo 0,5, prostitucijos – 0,6, abortų – 0,4, eutanazijos – 1,8, svetimavimo, skyrybų ir narkotikų vartojimo – apie 0,1 balo. Moralinis atlaidumas savižudybės atžvilgiu sumažėjo 0,3 balo. Požiūris į lytinius nepilnamečių santykius beveik nepasikeitė. Vadinasi, vienu atveju moralinis atlaidumas su mažėjo, vienu beveik nepakito ir septyniais padidėjo. Pagal visų devynių rodiklių kaitos rezultatus moralinis atlaidumas padidėjo 3,5 balo. Tai buvo vienas aukščiausių rodiklių Europoje. Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje moralinis atlaidumas taip pat augo: žmonių, nepritariančių homoseksualizmui, skaičius sumažėjo nuo 78 iki 71 %, eutanazijai – atitinkamai 26 ir 22, abortams – 33 ir 25.

Svarbus moralinio atlaidumo raidos bruožas Vakaruose – glaudus jo ryšys su religija.

Ryšys tarp religijos ir asmeninės seksualinės moralės toks stiprus, jog, žinant šalių religingumo lygį, jas galima surikiuoti ir pagal asmeninės seksualinės moralės lygį… Kitaip sakant, nepaisant konkrečių religijų skirtumų ir nacionalinių ypatybių, žinant pagrindinius šalies religingumo rodiklius, galima gana tiksliai numatyti jos moralinio griežtumo ar atlaidumo lygį. Stephen Harding, David Phillips, Michael Patrick Fogatry, Contrasting Values in Western Europe: Unity, Diversity and Change, p. 16–17.

Spustelėjus išskleisti...

Nors Lietuvoje religingumas ir sustiprėjo, moralinis atlaidumas taip pat sustiprėjo. Vadinasi, religingumo lygis šioje šalyje nepasiekė tokio lygio, kai religinės vertybės jei ne lemia, tai bent daro įtaką moralinėms.

Ar moralinio atlaidumo stiprėjimas reiškia, kaip neretai manoma, tik moralinių nuostatų kaitą, ar moralės krizę? mūsų manymu, teisingesnis antras atsakymas. Pateiksime keletą šią nuomonę patvirtinančių argumentų.

Žmogus visada yra kažkokio derinio – šeimos, tautos, žmonijos, gamtos – dalis. Į įvairius derinius orientuotos moralės yra skirtingos, bet nevienareikšmės. Priklausymas kokiam nors aukštesniam deriniui apriboja žmogaus veiklą žemesniame derinyje. Sakykim, kurdamas šeimą, jis turi paaukoti dalį savo viengungiškų įpročių, kaip pilietis jis privalo aukoti kai kuriuos savo šeimos interesus. Kaip žmonijos narys jis privalo aukoti ir nacionalinius interesus. Į kuo platesnį kontekstą žmogų įrašome, tuo daugiau savo laisvės jis turi aukoti. Šio aukojimo tikslas – aukštesnio derinio išsaugojimas ir įtvirtinimas. Jei šeimoje kiekvienas elgsis kaip nesusituokęs, šeima iširs, jei piliečiai nesilaikys moralinių normų, visuomenė žlugs. Todėl jei yra prieštaravimas tarp įvairių moralinių sistemų, pirmenybė visada teikiama aukštesnio ar platesnio derinio išsaugojimui skirtai moralei: jei kokia nors šeima išnyks, tauta liks, bet jei išnyks tauta, išnyks ir visos ją sudariusios šeimos. Panašiai pasakytina ir apie tautos, ir apie žmonijos moralę. Išnykus tautai, žmonija išliks, tačiau, išnykus žmonijai, išnyks ir visos ją sudarančios tautos.

Visų pasaulio religijų – krikščionybės, budizmo, islamo – moralės reikalavimai nukreipti žmonijai išsaugoti ir vystytis. Moralinis atlaidumas smerkiamas ne todėl, kad jis prieštarauja religinei moralei, kažkieno užgaidoms ar nuomonei, bet todėl, kad prieštarauja žmonijos interesams. Homoseksualizmas yra smerkiamas, nes kelia grėsmę žmonijos būčiai – pirmoji homoseksualų karta bus paskutinė žmonijos karta. Panašiai pasakytina dėl eutanazija. Natūrali eutanazijos raida – savanoriška nepagydomai sergančių, paskui – neįgaliųjų, visų nusivylusių gyvenimu ir galop visų bijančių mirties mirtis. Kadangi mirties bijo beveik visi, eutanazija tampa natūralia gyvenimo pabaiga. Kaip rašo Richardas Fenigsenas,

eutanazijos sąjūdis yra protesto prieš mirties reiškinį sąjūdis. Mirtis privalo būti panaikinta ir pakeista eutanazija. Bijodami mirties, visi privalome vienas kita išžudyti. Richard Fenigsen, Eutanazija, p. 116.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl vienos ar kitos moralinės sistemos pasirinkimas – ne skonio, polinkių, užgaidų, o tik moralinės dvasinės brandos klausimas. Pagrindinis moralinės brandos kriterijus šiuo atveju – atsakomybės jausmas. Moralinio atlaidumo šalininkai galvoja apie savo veiksmų pasekmes tik sau, geriausiu atveju – artimiesiems, priešininkai – apie pasekmes visai žmonijai.

Daugelis moralinio atlaidumo šalininkų sutinka, kad žmonijos atžvilgiu jų elgesys abejotinas, bet sau daro išimtis: dėl kelių milijonų homoseksualų žmonija neišnyks. Tačiau, kaip teigė dar Immanuelis Kantas, moraliniai įstatymai išimčių nepripažįsta. Priešingu atveju moralė būtų neįmanoma. Tai nereiškia, kad žmonės negali nusižengti – išimčių nepripažįsta įstatymas, bet kiekviename konkrečiame gyvenime jų apstu. Tai tik reiškia, kad visuomenė turi turėti aiškius moralinės veiklos kriterijus, ir gėrį traktuoti kaip gėrį, o nuodėmę – kaip nuodėmę.

Taigi moralinio atlaidumo šalininkai žmogų laiko tik kaip tam tikros socialinės-kultūrinės grupės, bet ne žmonijos nariu. Tai moralinis trumparegiškumas. Arba pripažįsta visai žmonijai būdingų moralės normų egzistavimą, bet sau daro išimtis. Tai amoralumas. Todėl būdingo Lietuvai ir Vakarams apskritai moralinio atlaidumo stiprėjimo negalime įvardyti tik moralinių koncepcijų kaita, o neabejotinai moraliniu nuosmukiu.

Pilietinė moralė

Pilietinę moralę tiriančiais klausimais siekiama išsiaiškinti, kiek, apklaustųjų manymu, pateisinamas siekis gauti valstybės pašalpą, neturint tam teisės, važiavimas visuomeniniu transportu be bilieto, nemokėjimas mokesčių, jeigu yra tokia galimybė, nuvarymas kitam asmeniui priklausančio automobilio, melavimas dėl asmeninės naudos, kyšio ėmimas naudojantis tarnybine padėtimi, šiukšlinimas viešose vietose, vairavimas išgėrus alkoholio, politinė žmogžudystė.

Labiausiai – nuo 2,3 iki 3,8 balo – per pirmus dešimt nepriklausomybės metų sustiprėjo vengimo mokėti mokesčius pateisinimas. Melavimo dėl asmeninių interesų pateisinimas sustiprėjo 1,4, važiavimo viešuoju transportu be bilieto – 0,8, pretendavimo į valstybės pašalpą – 0,5 balo. Politinės žmogžudystės pateisinimas sumažėjo 0,3 balo, vairavimo išgėrus alkoholio – 0,2. Požiūris į kitas pilietinės moralės normas beveik nepakito. Antrame dešimtmetyje žmonių, manančių, kad siekis gauti valstybės pašalpas, neturint tam teisės, yra niekada nepateisinamas, skaičius sumažėjo nuo 54 iki 47, kyšininkavimas – atitinkamai 67 ir 56, važiavimas viešuoju transportu be bilieto – 38 ir 27%.

Taigi, nepriklausomybės metais Lietuvoje susilpnėjo ne tik religinė, bet ir pilietinė moralė. Pilietinės moralės silpnėjimas, mūsų manymu, pirmiausia sietinas su neišsipildžiusia daugelio gyventojų viltimi greitai praturtėti, gyventi taip, kaip Vakaruose. Nepavykus praturtėti legaliomis priemonėmis, pateisinamos ir nelegalios.

Religingumo raidos tendencijos Europoje

Išanalizavę du religingumo požymius – Dievo paveikslą ir bažnyčios lankymo dažnumą – P. M. Zulehner ir H. Denz išskyrė penkis pagrindinius Vakarų valstybių tipus: bažnytinį, kultūrinį bažnytinį, religinį, kultūrinį religinį ir nereliginį. Pirmam priklauso valstybės, kuriose vyrauja krikščioniškas Dievo paveikslas ir daugumas gyventojų sekmadieniais lanko bažnyčią. Religinio tipo valstybėse vyrauja šviečiamasis Dievo paveikslas, bet dauguma gyventojų sekmadieniais lanko bažnyčią. Religinės kultūros valstybėse gajus krikščioniškas Dievo paveikslas, bet sekmadieniais bažnyčią lanko nedaugelis. Kultūrinėse-religinėse šalyse vyrauja švietėjiškas Dievo paveikslas, bažnyčios apytuštės. Šiuos kraštus autoriai išskiria į tris grupes. Tik viena valstybė – buvusi VDR – priskirta nereliginiam tipui:

• Bažnytinio tipo valstybės: Airija, Lenkija, Italija.
• Kultūrinio-bažnytinio tipo valstybės: Islandija, Portugalija.
• Religinio tipo valstybės: nėra.
• Kultūrinio-religinio tipo valstybės:

• Nereliginga valstybė – buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika. Žr. Paul M. Zulehner, Hermann Denz, Wie Europa lebt und glaubt, S. 39–40.

Šioje klasifikacijoje daugiausiai abejonių kelia tokių religiniu požiūriu skirtingų valstybių, kaip Prancūzija, Estija ir Lietuva priskyrimas vienam religinės kultūros tipui. Be to, į ją neįtrauktos tokios reikšmingos valstybės, kaip Rusija, Baltarusija, Malta. Mėginsime panagrinėti Europos religingumą atsižvelgdami į subjektyvų religingumą, bažnyčios lankymo dažnumą ir požiūrį į bažnyčios tradiciškai smerkiamus reiškinius (moralinį atlaidumą).

Pirmiausia išskirsime tris religingų žmonių tipus: religingus iš įsitikinimo, religingus iš tradicijos ir religingus iš inercijos. Religingi iš įsitikinimo – žmonės, laikantys save religingais, priklausantys kokiai nors religinei bendruomenei ir siekiantys vykdyti visus religinės moralės reikalavimus. Be abejo, šie žmonės taip pat dažniau ar rečiau pažeidžia vienas ar kitas religinio gyvenimo normas, bet bent jau tuos pažeidimus suvokia ir dėl jų gailisi. Religingi iš tradicijos tai žmonės, laikantys save religingais, bet laikosi tik tam tikrų religijos reikalavimų. Šių žmonių moralė gali būti pavadinta selektyvia: kai kuriuos, jų manymu, per griežtus ar neteisingus religinės moralės reikalavimus jie atmeta, o kai kurių laikosi. Religingi iš inercijos – žmonės, laikantys save religingais, bet gyvenantys grynai pasaulietinį gyvenimą.

Priklausomai nuo to, kokie žmonės vyrauja vienoje ar kitoje valstybėje, galima kalbėti apie įvairius valstybių tipus. Religingomis laikysime valstybes, kuriose daugiau kaip pusė gyventojų laiko save religingais. Tvirto religingumo valstybėmis laikysime tokias, kuriose daugiau kaip pusė gyventojų ne tik laiko save religingais, bet ir mano, kad religija jų gyvenime labai svarbi. Šioje valstybių grupėje galima išskirti du pogrupius. Pirmam – labai tvirto religingumo valstybėms – priskirsime tas, kuriose daugiau kaip trys ketvirtadaliai gyventojų į klausimą, ar svarbų vaidmenį Jūsų gyvenime vaidina religija, atsako labai svarbų, antram – valstybes, kuriose taip atsako daugiau kaip pusė, bet mažiau kaip trys ketvirtadaliai gyventojų.

Pagrindiniu tradiciškumo kriterijumi laikysime bažnyčios lankymo dažnumą. Išskirsime du valstybių, kuriose vyrauja religingumas iš tradicijos, pogrupius. Pirmam priskirsime valstybes, kuriose sekmadieniais bažnyčią lanko daugiau kaip pusė, antram – mažiau kaip pusė, bet daugiau kaip ketvirtis gyventojų.

Religingomis iš inercijos laikysime valstybes, kuriose religingais save laiko daugiau kaip pusė, bet bažnyčią ne rečiau kaip kartą per savaitę lanko mažiau kaip ketvirtis gyventojų. Priklausomai nuo moralinio atlaidumo lygio, išskirsime du šių valstybių pogrupius. Pirmam priskirsime valstybes, kuriose moralinio atlaidumo rodikliai yra žemesni už vidutinius, antram – visas kitas valstybes Plačiau apie tai: Stanislovas Juknevičius, “Religiosity and the Moral Values of Lithuanians in the European Context,” p. 100–121. . Teoriškai galima išskirti ir du nereligingų valstybių pogrupius. Pirmam galima priskirti valstybes, kuriose religingais save laiko mažiau kaip pusė, bet daugiau kaip ketvirtis gyventojų, antram – visiškai nereligingų valstybių grupei – tas, kuriose religingais save laiko mažiau kaip ketvirtis gyventojų.

Iš karto galima pasakyti, kad labai tvirto religingumo valstybių Europoje nėra. Šiam tipui priklauso dauguma islamiškų valstybių Žr. Ronald Inglehart, Miguel Basanez, Jaime Diez-Medrano, Loek Halman, Ruud Luijkx (eds), Human Beliefs and Values: A Cross-Cultural Sourcebook Based on the 1999–2002 Values Surveys, p. 3. . Nėra Europoje ir visiškai nereligingų valstybių. Tipiškas tokios valstybės pavyzdys – Kinija, kurioje religingais save laiko 15 % gyventojų. Taigi viršutinė religinės-moralinės valstybių klasifikacijos lentelės skiltis Europoje jau tuščia, apatinė – dar tuščia. Kitose skiltyse EVT tyrimuose dalyvavusios valstybės pasiskirsto maždaug taip:

• tvirto religingumo valstybė: Malta;
• pirma tradicinio religingumo valstybių grupė: Airija, Lenkija;
• antra tradicinio religingumo valstybių grupė: Italija, Kroatija, Rumunija, Portugalija;
• pirma inertinio religingumo valstybių grupė: Graikija, Ispanija, Vokietija, Austrija, Suomija, Slovakija, Latvija, Vengrija, Ukraina, Rusija, Bulgarija, Lietuva;
• antra inertinio religingumo valstybių grupė: Švedija, Danija, Olandija, Belgija, Liuksemburgas, Šveicarija, Islandija, Slovėnija;
• nereligingos valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Norvegija, Čekija, Estija, Baltarusija.

Pagal šią klasifikaciją, sekuliarizaciją Vakaruose galima traktuoti kaip tvirto religingumo valstybių virtimą į tradicinio religingumo, tradicinio religingumo – į inertinio religingumo, o pastarųjų – į nereligingas. Tačiau įvairiuose regionuose ir konkrečiose valstybėse šis procesas turi savo ypatumų. Kai kuriuos iš jų dabar panagrinėsime.

Religijos svarba daugumoje Europos valstybių lėtai, bet nuosekliai silpnėja. Nevienareikšmiškai kinta žmonių, laikančių save religingais, skaičius. Trečios tyrimų bangos rezultatai rodo, jog Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir Ispanijoje šis skaičius sumažėjo, o daugumoje Rytų Europos valstybių ir Portugalijoje – padidėjo. Nors religingais save laikančių žmonių Ispanijoje skaičius ir sumažėjo, bet išlieka palyginti aukštas – 59 %. Vadinasi, Vokietija ir Olandija turi daugiausiai galimybių artimiausiais dešimtmečiais pereiti iš inertinio religingumo valstybių grupės į nereligingų.

Bažnyčios lankymas Vakarų ir Šiaurės Europoje retėja, tarkim, 1981 m. devyniose tuometinės Europos sąjungos valstybėse kartą per savaitę ir dažniau bažnyčią lankė apie 49, o 1990 – 29 % gyventojų. Paskutiniame XX a. dešimtm. bažnyčios lankymo nuosmukis ne toks ryškus. Žmonių, lankančių bažnyčią kartą per mėnesį ir dažniau, ženkliai sumažėjo Airijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, šiek tiek mažiau – Vengrijoje. O Portugalijoje ir Rumunijoje bažnyčios lankymas suaktyvėjo. Jei šios tendencijos išliks, Airija ir Lenkija gali susikeisti vietomis su Portugalija ir Rumunija. Atsižvelgiant, kad šiuo metu religingiausia Europoje yra Malta, galima kalbėti apie bendrą religingumo Europoje poslinkį į pietus.

Devintame XX a. dešimtm. moralinis atlaidumas Europoje didėjo, kai kuriose jis buvo labai ryškus. Tačiau Didžiojoje Britanijoje moralinio atlaidumo lygis stabilizavosi, Danijoje ir šiek tiek mažiau Švedijoje moralė tapo net gi griežtesnė Žr. Peter Eester, Loek Halman, Ruud de Moor (eds.), The Individualizing Society: Values Change in Europe and North America, p. 59. . Paskutiniame XX a. dešimtm. moralinis atlaidumas taip pat stiprėjo, ypač požiūryje į eutanaziją ir homoseksualizmą. Didžiausi pokyčiai vyko Rytų Europos šalyse. Ir nors šiame regione moralinis atlaidumas apskritai griežtesnis, jo augimo tempai taip pat spartesni. Susidaro įspūdis, jog Rytų Europos valstybės stengiasi kuo skubiau pasivyti savo toliau pažengusius šioje srityje kaimynus. Šiuo atveju jos elgiasi panašiai kaip paaugliai: stengiasi mėgdžioti ir gerus, ir blogus suaugusiųjų įpročius, tikėdamiesi, kad dėl to jie patys greičiau taps suaugusiaisiais.

∗∗∗​

Moralė visada yra tam tikras iššūkis aplinkai, nuomonėms, tam, ką įprasta vadinti laiko dvasia. Nedaugelis gali tą iššūkį mesti, nedaugelis gali jį priimti. Todėl spartūs moralinio atlaidumo didėjimo tempai Rytų Europoje neturėtų stebinti: laikyti save religingu, retkarčiais nueiti į bažnyčią ar švęsti pagrindines religines šventes gerokai paprasčiau, negu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, žodžius, gyvenimo būdą. Moralė religiją palieka pirmoji.

Dar viena tradicinio religingumo valstybė – Kroatija – 1990 m. tyrime nedalyvavo, todėl informacijos apie joje vykstančius pokyčius nėra. Italijoje bažnyčios lankymas beveik nepakito, užtat moralinis atlaidumas sustiprėjo kone visų bažnyčios smerkiamų reiškinių atžvilgiu. Neatmestina galimybė, kad ateityje ši šalis pirmoji iš tradicinio religingumo šalių grupės pereis į inertinio religingumo šalių grupę. Moralinis atlaidumas sustiprėjo ir visose pirmai inertinio religingumo grupei priklausančiose šalyse, todėl ateityje dauguma šios grupės šalių, tarp jų ir Lietuva, pereis į antrą inertinio religingumo valstybių grupę. Tačiau pastarųjų peraugimo į nereligingas galimybės artimiausioje ateityje nedidelės. Nereligingais save laikančių žmonių skaičius daugumoje inertiško religingumo valstybių arba nepakito, ar sumažėjo.

Svarbus sekuliarizacijos požymis – skirtumų tarp religingų ir nereligingų valstybių mažėjimas. Tai pasakytina apie visus mūsų nagrinėtus religingumo aspektus. Pirmiausia, mažėja skirtumai religijos svarbos srityje. Paskutiniame XX a. dešimtm. ryškiausi pokyčiai įvyko Lenkijoje ir Airijoje: 1990 m. 48 % Airijos gyventojų manė, kad religija labai svarbi jų gyvenime, o 1999 – tik 32 %. Lenkijoje šie skaičiai atitinkamai 53 ir 45. Tose šalyse, kur religijos svarba buvo mažiausia – Estijoje, Danijoje – beveik ir nepasikeitė. Panašios tendencijos asmeninio religingumo srityje. Daugumoje priverstinai ateizuotų Rytų Europos valstybių jis padidėjo, o kai kuriose Vakarų Europos šalyse sumažėjo. Tačiau sparčiausiai keičiasi požiūris į bažnyčios tradiciškai smerkiamus reiškinius. Devintame dešimtm. dėl šioje srityje vykstančių pokyčių krypties dar galima buvo abejoti, o paskutiniame XX a. dešimtm. moralinis atlaidumas sustiprėjo kone visose valstybėse. Didžiausi pokyčiai vyko Rytų Europos šalyse. Ir nors šiame regione moralinis atlaidumas griežtesnis, jo augimo tempai taip pat aukštesni, todėl skirtumai tarp įvairių valstybių šioje srityje mažėja sparčiausiai.

∗∗∗​

Lietuva – valstybė, kurioje vyrauja inertinio religingumo žmonės. Dauguma gyventojų save laiko religingais, bet į bažnyčią eina retai, o moralėje vadovaujasi pasaulietinėmis vertybėmis. Antra vertus, religinių apeigų poreikis gimus, tuokiantis ar mirties atveju mūsų šalyje vienas aukščiausių Vakaruose. Tai duoda pagrindo teigti, jog religinės tradicijos tebėra svarbios lietuvių gyvenime. Religingumo dinamikos analizė rodo, jog moralinis atlaidumas bažnyčios smerkiamų reiškinių atžvilgiu stiprėjo visą nepriklausomybės laikotarpį. Pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje padidėjo daugelis kitų religingumo rodiklių, bet antrame kai kurie iš jų (tikėjimas į asmeninį Dievą, nuodėmę, pomirtinį gyvenimą) pradėjo silpnėti. Vadinasi, tradicinio religingumo žmonių mūsų šalyje mažėja, bet sekuliarizacija dar nėra tokia greita, kaip, tarkim, Estijoje ar Čekijoje.

Literatūra

• Eester, Peter; Loek Halman, Ruud de Moor (eds.), The Individualizing Society: Values Change in Europe and North America, Tilburg: University Press, 1993.
• European Values Study.
• Fenigsen, Richard (Ryszard Fenigsen), Eutanazija, iš lenkų kalbos vertė Leonija Malakauskienė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000.
• Harding, Stephen; David Phillips, Michael Patrick Fogatry, Contrasting Values in Western Europe: Unity, Diversity and Change, Hong Kong: Mcmillan in Association with the European Values Systems Study Group, 1986.
• Inglehart, Ronald; Miguel Basanez, Jaime Diez-Medrano, Loek Halman, Ruud Luijkx (eds), Human Beliefs and Values: A Cross-Cultural Sourcebook Based on the 1999–2002 Values Surveys, Mexico: Siglo XXI editores, 2004.
• Juknevičius, Stanislovas, “Religiosity and the Moral Values of Lithuanians in the European Context” | Aida Savicka (ed.), Identity and Values of Lithuanians, Washington: Council for Research in Values and Philosophy, 2007, pp. 100–121.
• Laumenskaitė, Irena Eglė, „Vertybinių orientacijų pokyčiai Lietuvoje ir nauji iššūkiai“ [žiūrėta 2010 m. kovo 5 d.].
• „Naujoji Prūsijos kronika“ | Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, t. 1.
• Stark, Rodney; Laurence R. Iannaconne, “Response to Lechner: Recent Religious Decline in Quebec, Poland and the Netherlands: A Theory Vindicated,” Journal for the Scientific Study of Religion, 1996, vol. 35, no. 3, pp. 265–271.
• Voye, Liliane, “Secularization in a Context of Advanced Modernity” | William H. Swatos, Daniel V. A. Olson (eds.), Religion and Modernization: Sociologists and Historians Debate the Secularization Theses, N.Y.: Oxford press, 2000, pp. 195–212.
• Zulehner, Paul M.; Hermann Denz, Wie Europa lebt und glaubt, Dusseldorf: Patmos, 1994.
• Žiliukaitė, Rūta, „Lietuvos gyventojų religinė tapatybė ir socialinės-politinės vertybės: skirtumai tarp kartų“ | Rūta Žiliukaitė (sud.), Dabartinės Lietuvos kultūros raidos tendencijos: vertybiniai virsmai, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, p. 49–69.

Between Inertia and Traditionalism: Features of Lithuanian Religiousness

Summary. The article, drawing on the data of the research of European values, deals with changes in religiousness and morals in post-Communist Lithuania against the background of religious processes in other countries. The attention is focused on the analysis of personal religious identity, Christian identity, the institution of the church, moral forgiveness and civic morality. Three major forms of religiousness are singled out: religiousness by conviction, traditional religiousness and inert religiousness. Depending on what type of inhabitants is dominant in a country, six types of countries have been distinguished. In the West, the main tendency of religiousness is the transformation of traditional religiousness into the countries of inert religiousness, and the latter into irreligious ones. In Lithuania, inert religiousness is dominant, but religious traditions still play an important role in the lives of part of the population.

Keywords: traditional religiousness in Lithuania, morals, post-Communist Lithuania, transformation of religiousness.