Straipsnis Vilniaus lietuvių studentų kultūrinė veikla visuomenėje 1928−1940 m.

Santrauka. Remiantis rankraštinių ir skelbtų šaltinių analize straipsnyje nagrinėjama tarpukario metais Vilniaus universitete studijavusių lietuvių studentų bendruomenės formavimosi prielaidos ir sąlygos, kultūrinės raiškos visuomenėje kryptys bei formos, bandoma nustatyti studentų nuostatas bei jų svarbą Vilniaus krašto lietuvių kultūriniam tapatumui ugdyti. Pateikti duomenys byloja apie reikšmingą studentų indėlį siekiant išsaugoti ir plėtoti lietuvių kultūrą Lenkijos valdomame Vilniaus krašte.

Pagrindiniai žodžiai: Vilniaus lietuviai, švietimas, kultūrinis tapatumas.

Įvadas

Tarpukario metais Lenkijos valdomame Vilniaus krašte jaunoji lietuvių inteligentija aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir šviečiamojoje veikloje, kuri buvo skirta tautiniam lietuvių tapatumui stiprinti. Kryptingą veiklą išlaikant ir puoselėjant krašto lietuvybę vykdė Vilniaus universiteto lietuvių studentija, kuri telkė skirtingų pažiūrų jaunimą ir darė įtaką kultūrinės raiškos procesui.

Bendresnio pobūdžio istorijos duomenys apie tarpukario Vilniaus studentiją trumpai pateikti apžvalginėje Vilniaus universiteto istorijoje Žr. Vilniaus universiteto istorija, p. 213–214. , Vyginto Broniaus Pšibilskio monografijoje, skirtoje Mykolo Biržiškos veiklai Žr. Vygintas Bronius Pšibilskis, Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai, p. 317, 318. , ir kt. Lietuvių studentų veiklą bendrame Vilnijos lietuvių raiškos kontekste glaustai apžvelgia savo knygoje Bronius Makauskas Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156, 158. .

Apžvalginiai duomenys apie Vilniaus lietuvių studentus paskelbti šių dienų Lietuvos universitetų studentų konferencijos pranešimų pagrindu parengtame leidinyje apie Lietuvių studentų korporacijas tarpukariu, kuriame Akvilė Gasiulytė aptaria Vilniaus lietuvių studentų sąjungos (VLSS) struktūrą ir organizacinę veiklą Žr. Laura Noreikaitė, Žilvinas Švedkauskas (sud.), Lietuvių studentų korporacijos tarpukariu, p. 96–114. .

Pažymėtina Almos Lapinskienės monografija tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros raidos tema. Knygos autorė nagrinėja ir literatūros istorijos požiūriu įvertina lietuvių studentų dramaturginę, publicistinę raišką, literatūrinius ryšius Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 86, 89, 90, 99, 106. . Lietuvių studentijos visuomeninė raiška fragmentiškai paminėta ir kituose mokslo darbuose.

Svarbių duomenų paskelbta kai kuriuose publicistiniuose, atsiminimų leidiniuose, kurie leidžia suvokti to meto jaunosios inteligentijos gyvenimo ir veiklos sąlygas.

Vilniaus lietuvių studentų indėlis lietuvių kultūrinėje ir šviečiamojoje veikloje istoriografijoje dar nėra pakankamai išsamiai išnagrinėtas ir įvertintas, todėl šiame straipsnyje keliamas tikslas, naudojant skelbtų ir rankraštinių šaltinių analizės metodą, atskleisti Vilniaus universiteto lietuvių studentų kultūrinės raiškos visuomenėje ypatumus ir įvertinti jos reikšmę. Tam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: išnagrinėti lietuvių studentų bendruomenės formavimosi prielaidas ir sąlygas, kultūrinės raiškos visuomenėje kryptis bei formas, nustatyti studentų nuostatas ir jų svarbą ugdant Vilniaus krašto lietuvių kultūrinį tapatumą.

Chronologinės straipsnio ribos apima nagrinėjamą laikotarpį nuo Vilniaus lietuvių studentų kultūrinės raiškos visuomenėje pradžios XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje iki Vilniaus universiteto reformos ir integravimo į nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą 1940 m. pradžioje.

Tyrimo metu panaudoti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) ir kituose fonduose saugomi Vilniaus studentų susirinkimų, renginių protokolai, susirašinėjimo su kitomis organizacijomis korespondencija ir kiti veiklos rankraštiniai šaltiniai, tarpukario Vilniaus lietuvių periodikoje skelbti straipsniai, apžvalginė informacija, atsiminimai ir kt.

Akademinės konsolidacijos prielaidos

Tarpukario metais veikęs Stepono Batoro universitetas buvo Lenkijos valstybės įstaiga, turėjusi stiprinti jos politinę ir kultūrinę įtaką Vilniaus krašte. Mokslo personalas, trys ketvirtadaliai studentų buvo atvykėliai iš visos Lenkijos. Lietuviams ir baltarusiams taikytas numerus clausus, t. y. buvo priimamas tik nustatytas skaičius studentų Žr. Vygintas Bronius Pšibilskis, Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai, p. 317, 318. .

Vilniaus krašto lietuviai pradėjo studijuoti Lenkijos administruojamose aukštosiose mokyklose tik nuo 1925 m., kai Vytauto Didžiojo gimnazija įgijo valstybinės gimnazijos teises. Nuo 3-iojo dešimtmečio pradžios dalis jaunuolių vyko studijuoti ir į nepriklausomą Lietuvą, tačiau dešimtmečio viduryje Stepono Batoro universitetas tapo svarbiausia Vilnijos lietuvių studentų susibūrimo vieta. Daugėjo studentų – 4-ajame dešimtmetyje kasmet studijavo vidutiniškai 80–100 lietuvių, bet jie tesudarė apie 3 proc. bendro studentų skaičiaus Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156, 158. .

Per pirmą studijų minėtame universitete dešimtmetį šią aukštąją mokyklą baigė 205 studentai, daugiausia jų studijavo humanitariniame ir gamtos-matematikos fakultetuose. Į šiuos fakultetus, kaip buvo rašoma to meto studentų spaudoje, buvo lengviau įstoti, tačiau sunkiau įsitvirtinti praktiniame gyvenime. Į kitus fakultetus, ypač į medicinos ir farmacijos studijas, lietuviams buvo sunku įstoti dėl konkursinių egzaminų, tačiau ir ten studijavo per 20 jaunuolių. Dalis studentų mokėsi Teisių, Agronomijos fakultetuose Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, 1935. .

Universitetas, kaip jau akcentuota kultūros ir mokslo istoriografijoje, netapo kultūros židiniu, vienijančiu visų Vilnijos tautybių žmones, jis tenkino lenkų visuomenės poreikius. Tokios politikos rezultatas buvo abipusis lenkų ir kitų tautybių studentų nepasitikėjimas, todėl studentai pradėjo steigti tautines organizacijas, kurios pirmiausia turėjo atstovauti jų interesams universitetinėje aplinkoje Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156, 158. . Tokios organizacijos steigimas buvo aktualus ne vien dėl lietuvių studentų socialinių poreikių tenkinimo, būsimų lietuvių inteligentų su aukštuoju išsilavinimu telkimas, patriotinis ugdymas ir jų įtraukimas į Vilnijos lietuvių visuomeninį gyvenimą sudarė besiformuojančios studentų bendruomenės nuoseklios sociokultūrinės raiškos perspektyvos prielaidą.

Lietuvių studentų kultūrinio konsolidavimo pradžia sietina su visuomeninės organizacijos – Vilniaus lietuvių studentų sąjungos – steigimu 1925 m. Organizacijos idėją iškėlė ir ją įgyvendinti ėmėsi pirmieji universiteto studentai lietuviai. . Tuo metu dar neformalią studentų bendruomenę telkė skirtinguose fakultetuose studijuojantys jaunuoliai, tačiau organizacija buvo įteisinta tik 1928 m., kai universiteto senatas patvirtino sąjungos įstatus. Įstatų įregistravimas suteikė galimybę organizuotis ir reikštis ne tik akademinėje, bet ir visuomenės aplinkoje Žr. 1935 10 10 VLSS valdybos raštas Jaunimo draugo redakcijai, l. 472. .

Pažymėtina tai, kad steigiamos studentų organizacijos lyderiai kėlė tikslus ne tik telkti visus Vilniaus krašto lietuvius studentus, ugdyti tautinę sąmonę, bet ir skleisti lietuvybę visuomenėje Žr. ten pat. . Sąjungos steigėjai buvo Antanas Juknevičius, Marytė Čenytė, Laimutė Šlapelytė, Henrikas Horodnyčius (Enrikas Horodničius), Aleksandras Birinčikas, Juozas Gaivenis, Petras Kunavičius, Augustinas Mačionis. Pirmoji valdyba buvo sudaryta 1926 m., jos pirmininku buvo išrinktas Antanas Juknevičius, nariais – Rapolas Mackevičius, Marytė Karužaitė, Kajetonas Blažys. Organizacijoje pirmaisiais metais veikė 22 nariai (žr. lentelę), vėliau jų skaičius didėjo ir priklausė nuo universitete studijuojančių lietuvių kiekio − vidutiniškai vienijo apie 100 narių Žr. VLSS narių sąrašai, l. 183, 196, 351, 513, 533. .

Vilniaus lietuvių studentų sąjungos įstatai per visą aptariamą laikotarpį ne kartą buvo keičiami, derinami prie lenkų administracijos keliamų reikalavimų, tačiau veiklos kryptingumas buvo išlaikytas: „jungti visus lietuvius į vieną organizaciją tautiniam, kultūriniam ir savišalpos darbui, ugdyti sustiprintą ir kūrybinį patriotizmą“ 1938 m. VLSS įstatai, l. 12. .

Organizacija nuo pat pradžių tapo lietuvių studentų bendruomenės telkimo centru, kita vertus, šios bendruomenės formavimosi metais augo ne tik narių skaičius, bet didėjo ir nuomonių skirtumas. Studentų aplinkoje pradėjo reikštis kairiųjų ir dešiniųjų politinių nuostatų įtakos, susidarė politiniu pagrindu siekiančios veikti grupės, kurios siekė dominuoti studentų organizacijoje. Negatyviai studentų aplinką, kaip jie nurodė spaudoje, veikė ir vidinė kova, rietenos Vilnijos lietuvių visuomenėje Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, 1935. .

Daugumai lietuvių studentų pavyko įveikti idėjinių ir organizacinių prieštaravimų pinkles, studentų sąjungos susirinkimuose buvo akcentuojama tai, kad organizacija nekelia politinių tikslų, pirmiausia siekiama organizuoti socialinę paramą ir kultūrinę veiklą akademinėje aplinkoje, vis dažniau buvo nurodomas tarpusavio solidarumas ir bendruomeniškumas.

Organizacijos šaltiniai byloja apie studentų lituanistinės raiškos pradžią: pirmuosiuose susirinkimuose buvo skaitomi pranešimai lietuvių grožinės literatūros, Lietuvos istorijos temomis. Nemažai dėmesio buvo skiriama lietuvių švietimo reikalams, pirmiausia buvo aptariami vaikų ugdymo klausimai Žr. 1939–1940 m. VLSS gauti raštai, l. 28–39, 65–66. . Vėliau akademinėje bendruomenėje analizuojama tematika buvo plečiama ir iš dalies apėmė tarptautinių kultūros, jos politikos, idėjų raidos ypatumų ir tendencijų nagrinėjimą, pavyzdžiui, „Rasizmo teorija Vokietijoje“, „Popiežių tautinė politika“ ir kt. Žr. 1936–1939 m. VLSS narių susirinkimų protokolų knyga, l. 45–49. .

Per kelerius pirmuosius lietuvių studijų universitete metus pavyko juos sutelkti socialinei ir kultūrinei veiklai ne vien tik akademinėje aplinkoje – studentai jau buvo pajėgūs plėtoti kultūros šviečiamąją veiklą Vilniaus krašto lietuvių visuomenėje. Itin svarbia organizacine prielaida šiai raiškai, manytina, tapo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje steigiamos Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijos, kurios leido įgyvendinti studentų kūrybines idėjas ir geriau suvokti inteligentijos paskirtį visuomenėje Pirmiausia 1931 m. buvo organizuota Dramos sekcija, kiek vėliau – Visuomenininkų, Studenčių, Sporto sekcijos, kurios siekė plėtoti tiesioginę kultūrinę ir šviečiamąją veiklą visuomenėje. .

Įtakinga studentų telkimo ir kultūrinės raiškos priemone tapo periodinio leidinio leidybos organizavimas. Jo kryptingumą ir paskirtį studentų organizacijoje pradėta svarstyti 4-ojo dešimtmečio pradžioje: buvo numatyta leisti platesnio pobūdžio kultūros žurnalą visuomenei, kuriame būtų nagrinėjami kultūros, mokslo, švietimo reikalai Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, 1935. . 1933–1939 m. leistas kultūros žurnalas Lietuviškas baras ne tik telkė studentus bei kitus inteligentus visuomeninei raiškai plėtoti, viešino jų siekius, idėjas, bet ir skatino kritiką, intelektualias diskusijas visuomenės kultūrinės savimonės ir tapatumo ugdymo klausimais.

Bendradarbiaudama su vietos visuomeninėmis organizacijomis studentų bendruomenė ir jų įsteigta organizacija įsiliejo į Vilnijos lietuvių kultūrinį ir švietimo sąjūdį, galėjo disponuoti jų moraline ir materialine parama. Lietuvių studijos ir visuomeninė veikla iš dalies buvo remiama ir nepriklausomos Lietuvos organizacijų bei institucijų lėšomis, kurios buvo skirtos Vilnijos lietuvių švietimui, spaudai, visuomeninei veiklai remti Žr. Aldona Gaigalaitė, „Lietuvos valstybės pagalba Vilnijos lietuvių organizacijoms 1922–1928 metais“, p. 57. .

Kultūrinės raiškos kryptys ir formos

Kultūrinę ir švietėjišką veiklą Vilniaus krašto lietuvių visuomenėje studentai pradėjo 1928 m., kai Stepono Batoro universiteto senatas patvirtino jų įsteigtos organizacijos įstatus.

Paminėtina ir tai, kad lietuvių studentai tuo metu pradėjo tartis su tautinių mažumų studentų įsteigtų organizacijų lyderiais dėl kultūrinio bendradarbiavimo perspektyvų. Vilniaus lietuvių studentų sąjunga palaikė ryšius su ukrainiečių, baltarusių, žydų, rusų studentų organizacijomis, taip pat JAV, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Latvijoje studijuojančiais lietuviais. Tai lėmė tarpkultūrinių pažintinių ryšių kryptingumą, inteligentijos viešosios raiškos patirties panaudojimo galimybes. Iš pradžių daugiau bendradarbiauta su Baltarusių studentų sąjunga, kuri Vilniuje organizavo bendrus šventinius renginius, teatralų bei muzikantų pasirodymus, literatūros vakarus, savo spaudos leidybą Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, 1935. . Tokių renginių organizavimas buvo ir lietuvių studentų interesų akiratyje, tačiau tą ribojo Vilniaus miesto inteligentijos aplinka.

XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje lietuvių studentų kultūrinės socializacijos pagrindu tapo lituanistinio švietimo veiklos ir kultūrinio tapatumo ugdymo plėtojimas Vilniaus mieste ir viso regiono provincijoje. 1932 m. studentų sąjunga įsigijo nuosavas patalpas Vilniaus g. 28 namo pirmame bute; čia vyko ne tik organizaciniai posėdžiai, bet ir susitikimai su krašto moksleiviais, pedagogais bei kitais inteligentais. Studentai kartu su pedagogais pradėjo kvalifikacinio švietimo darbą, rengė ekskursijų vadovus, kurie galėtų pristatyti Vilnijos istorinį ir kultūrinį paveldą vietiniams bei atvykstantiems tautiečiams Žr. 1928–1932 m. VLSS valdybos narių posėdžių protokolų knyga, l. 1–14. .

Kultūrinės raiškos plėtojimo provincijoje požiūriu pažymėtina studentų teatrinė veikla, kurią organizavo ir koordinavo 1931 m. įsteigta Vilniaus studentų sąjungos Dramos sekcija. Šaltiniai liudija, kad studentų bendruomenė gerai suvokė teatro galimybes ir perspektyvas ne tik kūrybos, bet ir tautos kultūros, idėjų sklaidai, doriniam, estetiniam ugdymui. Vilniuje dar nebuvo profesionalaus lietuvių teatro, tad dramos grupių ir jaunųjų aktorių telkimas buvo itin aktualus.

Vaidinimus organizavo Juozas Kanopka, Apolonija Čelnaitė, Vytautas Alseika ir kt., režisavo Antanas Krutulys. Provincijoje studentų organizuojami spektakliai ir vakarai, kaip buvo rašoma to meto studentų spaudoje, sulaukė pasisekimo, tačiau Vilniaus mieste trūko lietuvių inteligentijos dėmesio, pasigesta recenzijų ir platesnių atsiliepimų spaudoje Žr. „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijos“, 1935. .

Vilniaus krašto kaimuose ir miesteliuose vaidinimai buvo rengiami kartu su vietos inteligentais bei kitais gyventojais. Taip pat buvo bendradarbiaujama organizuojant choro, fortepijoninės muzikos koncertus, tad dramos ir muzikos renginių organizavimas tapo kultūrinio ugdymo priemone. Klausytojai ypač daug dėmesio teikė kartais studentų organizuojamuose vakaruose dalyvaujantiems vokalinės muzikos atlikėjams iš nepriklausomos Lietuvos, pavyzdžiui, keliuose studentų renginiuose dalyvavusiam Kauno operos dainininkui Stasiui Audiejui, kuris sužavėjo Vilnijos klausytojus Žr. „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijos“, 1935. .

Studentai organizacinės veiklos rezultatus savo spaudoje vertino optimistiškai: „teatro populiarumas visuomenėje didėja, tai leidžia gerinti kūrybinės jaunosios inteligentijos sąveiką su žiūrovais, su lietuviška aplinka“ A. Rimdžius, „Mūsų vaidinimų reikalai“, 1937. . Spaudoje buvo nurodomi ir studentų inicijuojamos lietuviškos dramaturgijos sunkumai: trūko lietuviškų pjesių, tinkamų sodžiaus žiūrovams, kultūriniam darbui provincijoje reikėjo daug laiko, valios ir fizinių pastangų, ir tai buvo sunku derinti su universitetinėmis studijomis ir kt. Studentų Dramos sekcijos organizuota veikla Vilnijoje vertintina ne kaip pramoginės masinės kultūros tendencija, o kryptinga visuomenės ugdymo sritis.

Pažymėtina Juozo Kanopkos, universitete studijavusio matematiką, kultūrinė raiška ir itin išryškėjęs jo kaip aktoriaus ir dramaturgo talentas: jis režisavo studentų spektaklius, organizavo vakarus kaimo žmonėms. Repertuare vyravo lietuvių autorių kūriniai: Petro Vaičiūno „Sudrumstoji ramybė“, „Patriotai“, Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, „Pinigėliai“, Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“, Keturakio „Amerika pirtyje“, Kazio Alytos „Ant bedugnės krašto“ ir kt. Šiuose vaidinimuose dalyvaujantis valstietis, pasak Almos Lapinskienės, girdėdavo scenoje skambantį lietuvišką žodį – laisvą, įtaigų, teatro magijos pakylėtą, ir tai stiprino žmogaus tautinį orumą, suteikdavo jėgų atsilaikyti prieš kasdienį brutalų krašto lenkinimą Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 86, 89, 90, 99, 106. .

Pirmasis J. Kanopkos (J. Bajoraičio) parašytas ir išspausdintas scenos veikalas buvo „Živilė“, pastatytas 1931 metais. Autoriui rūpėjo ne tik veikalo sceniškumas, bet ir auklėjamoji įtaiga, patriotiškumo pavyzdžiai, todėl istorine legenda paremtu siužetu siekta stiprinti tautinę stiprybę, savigarbą. Vaidinimas buvo palankiai įvertintas to meto lietuvių spaudoje, tačiau netrukus lenkų cenzūra uždraudė spektaklį dėl pernelyg stiprių ir atvirų patriotinių motyvų. Vėlesnėse jo dramose „Stebuklingas ratas“, „Replės“ ir kt. buvo pabrėžiami tėvynės meilės, išdavystės, bausmės motyvai. Moralinis imperatyvas, kaip pažymima grožinės literatūros istoriografijoje, vyrauja kone visuose (jų parašė keturiolika) J. Kanopkos dramaturgijos veikaluose Žr. ten pat. .

Lietuviškos kultūros skleidėjai spaudoje pabrėžė teatro svarbą ugdant visuomenę, taip pat atsakomybę, reiklumą spektakliams ir renginiams, pradėta rašyti apie būtinybę įsteigti lietuvių dramos teatrą. Vis populiarėjanti visuomenėje Dramos sekcijos veikla paskatino nuolatinio lietuviško teatro atsiradimą – 1936 m. šios sekcijos pagrindu buvo įkurtas Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris tęsė lietuvybės skleidimo darbą Vilnijoje Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 86, 89, 90, 99, 106. .

Su kultūrine ir švietimo veikla lietuvių visuomenėje sietina Vilniaus lietuvių studentų sąjungos Visuomenininkų sekcijos veikla, kuria nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios ji siekė ugdyti lietuvių tautinę savimonę. Jos įstatuose buvo numatyta „ugdyti lietuvių tautos idealus, nagrinėti visuomeninius ir socialinius klausimus, pažinti krašto kultūrą“ 1934 m. Visuomenininkų sekcijos įstatai, l. 4. , taip pat skirti dėmesį kitų tautų kultūroms pažinti. Studentų susirinkimų protokolai liudija, kad renginiuose buvo nagrinėjami ir tarptautinės politikos, ekonomikos, pasaulio šalių istorijos klausimai, turėję plėtoti įvairių specialybių studentų išprusimą Žr. 1930–1933 m. VLSS narių susirinkimų protokolų knyga, l. 20–24, 56, 80, 83–92. .

Studentų veikla neapsiribojo pranešimais ir diskusijomis studentų aplinkoje, buvo pradėtas švietimo darbas kaimo vietovėse: skaitomos paskaitos, platinama lietuviška spauda, bendradarbiaujama rengiant kultūrinius renginius. Istorinė atmintis tvirtinta proginiais renginiais, pavyzdžiui, studentų organizuotas viešas renginys, skirtas Vincui Kudirkai atminti, tapo lietuvių tautinio sąjūdžio istorijos ir patirties įprasminimo dalimi Žr. ten pat. .

Itin svarbia akademinės bendruomenės kultūrinės ir švietimo raiškos dalimi visuomenėje tapo publicistika. Vilniaus studentų Visuomenininkų sekcija 1933 m. pradėjo leisti tuo metu Vilniuje pirmą kultūros žurnalą lietuvių kalba Lietuviškas baras, kurį redagavo Motiejus Kraužlys. Jau pirmame leidinyje buvo pabrėžiamas siekis telkti inteligentiją lietuvių kultūrai puoselėti Žr. „Nuo redakcijos“, 1931. . Aktualiais kultūros palikimo išsaugojimo ir kt. klausimais žurnale rašė Vincas Martinkėnas, Rapolas Mackonis, Vladas Drėma, Antanas Valaitis bei kiti žinomi publicistai.

Pažymėtina, kad publikacijose buvo nemažai rašoma apie Vilnijos lietuvių visuomenės kultūrinio ugdymo problemas, pabrėžiama studentijos dalyvavimo šiame procese svarba ir atsakomybė atstovauti lietuvių visuomenei daugiatautėje aplinkoje. Buvo siūloma nustatyti svarbiausias kultūros raiškos idėjas ir vertybes, kurios padėtų Vilnijos visuomenei išvengti nutautėjimo Žr. Rapolas Mackevičius, „Mūsų inteligentai“, 1936. . Kultūros žurnalo publikacijose itin buvo pabrėžiama lietuvių kalbos vartojimo išsaugojimo svarba, nes „nykstant lietuvių kalbai, prasideda lietuvio destrukcija“ Žr. J. Lietuvis, „Nykstant lietuvių kalbai, prasideda lietuvio destrukcija“, 1934. .

Žurnale Lietuviškas baras buvo paskelbta straipsnių Lietuvos istorijos ir paveldo temomis, kurios taip pat buvo svarbi kultūrinio tapatumo ugdymo dalis. Lakoniškai, bet informatyviai ir sistemingai žurnale buvo pristatomas nepriklausomos Lietuvos kultūrinis gyvenimas.

Periodiniame leidinyje buvo publikuota nemažai vertingų lietuvių grožinės literatūros kūrinių. Prozoje aktyviausiai reiškėsi Vladas Radziulis, Albinas Žukauskas, poezijoje – Ona Miciūtė, Albinas Žukauskas, Juozas Kėkštas, Vladas Radziulis, Zigmas Tureika. Literatūrinę šio kultūros žurnalo vertę, pasak Almos Lapinskienės, didino tai, kad buvo nagrinėjamos lietuvių literatūros aktualijos, buvo polemizuojama realizmo, tendencingumo ir kitais kūrybos bei literatūros teorijos klausimais, spausdinamos knygų recenzijos Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 86, 89, 90, 99, 106. .

Vilnijos lietuvių visuomenės kultūrinio ugdymo požiūriu paminėtina ir nuo 1931 m. veikusios Studenčių sekcijos veikla, kuri buvo siejama su moterų inteligenčių raiškos plėtra. Šios sekcijos įstatuose buvo nurodomas lietuvybės puoselėjimo siekis Žr. 1936 m. Studenčių sekcijos įstatai, l. 9. . Studenčių sekcijos veikloje neapsiribota referatų skaitymu, pradėta rengti viešuosius švietimo ir kultūros renginius kaimo gyventojams. Antai 1935 m. lietuvės studentės pavasario atostogų metu aplankė 50 sodžių, perskaitė 160 paskaitų gyventojams Žr. „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijos“, 1935. . Studenčių organizuojamų lietuviškos knygos vakarų metu buvo pristatoma lietuvių grožinė literatūra, kalbama apie knygos svarbą skleidžiant lietuvių kultūrą ir ugdant visuomenę.

Tarpukario Vilniaus lietuviškoje spaudoje pasitaikydavo ir kritinių straipsnių, kuriuose minimas nepakankamas studentų visuomeninis aktyvumas Žr. „Dėl priekaištų mūsų studentėms“, 1935. , tačiau, manytina, lietuvių studentai pagal to meto sąlygas ir galimybes savo visuomeninę raišką plėtojo pakankamai kryptingai ir nuosekliai. Jų įtaka visuomenei padidėjo, kai, bendradarbiaujant ar įsitraukiant į kitų lietuvių kultūros bei švietimo organizacijų veiklą, pradėta rengti bendrus renginius gyventojams.

Lietuvių studentai artimai bendradarbiavo su Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija, kurioje dalyvavo visi žymiausi Vilnijos menininkai ir literatai. Dalis studentų ir absolventų tiesiogiai įsitraukė į šią organizaciją. Aktyvų bendradarbiavimą lėmė ne tik bendri lietuvybės išsaugojimo siekiai, bet ir liberali draugijos atmosfera, draugijos pirmininko kun. Antano Viskanto ir kitų vadovų tolerancija. Viešuose renginiuose buvo aptariami meno ir doros sąveikos, kūrybiškumo skatinimo ir kt. inteligentijai aktualūs klausimai Žr. „Kronika“, 1933. .

Studentija dalyvavo svarstant Vilnijos lietuvių švietimo problemas, įsitraukė į organizacijas, kurios tiesiogiai dalyvavo švietimo procese Žr. 1930–1933 m. VLSS narių susirinkimų protokolų knyga, l. 20–24, 56, 80, 83–92. . Studentai skaitė paskaitas lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojams organizuojamuose kursuose, dalyvavo Šv. Kazimiero draugijos švietėjiškuose renginiuose, bendradarbiavo su Lietuvių mokslo draugija ir kt. Minėta draugija padėjo studentams plėtoti mokslinius ryšius su Vilniaus tautinėmis mažumomis, taip pat užsienio mokslo organizacijomis ir institucijomis, ji nuolat palaikė ryšius su Kauno akademine bendruomene, užsienio lietuvių išeivija Žr. 1927–1932 m. siunčiamieji Lietuvių mokslo draugijos raštai, l. 5–49. .

Nauji pokyčiai ir veiklos galimybės

1938 m. pradžioje politinės aplinkybės ir vaivadijos administracijos akcijos itin pablogino Vilnijos lietuvių visuomeninės veiklos galimybes, buvo uždaromos svarbios švietimo, mokslo draugijos, jų steigtos institucijos. Studentų spaudoje buvo pabrėžiami negatyvūs draugijų padalinių kaimo vietovėse uždarymo sociokultūriniai padariniai Žr. Motiejus Kraužlys, „Kultūriniai kaimo rūpesčiai“, 1938. .

Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad represijų banga vertė konsoliduotis skirtingų pozicijų lietuvių visuomenės lyderius, buvo stengiamasi bendromis priemonėmis palaikyti lietuvių kultūrinę ir tautinę veiklą. Norėta sudaryti sąlygas bet kokia galima organizacine forma reikšti savo lietuviškumą, palaikyti plačiausių gyventojų sluoksnių tautinę dvasią ir priešintis represijoms Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156, 158. .

Vilniaus lietuvių studentų sąjungai pavyko išlikti ir tęsti veiklą, tad ji įsiliejo į prasidėjusį lietuvių inteligentijos pasipriešinimo lenkinimo politikai procesą. Apie tai byloja studentų organizacijos archyviniai dokumentai ir informacija, kuri buvo viešinama lietuviškoje periodinėje spaudoje.

1938 m. kovo 15 d. Vilniaus lietuvių studentų sąjungos organizuoto susirinkimo vardu parengtame laiške Lenkijos Respublikos prezidentui buvo kreiptasi dėl sunkios lietuvių bendruomenės visuomeninės-kultūrinės raiškos padėties uždraudus ar apribojus kultūros ir švietimo visuomeninių draugijų ir jų padalinių veiklą. Rašte apeliuojama į konstitucinę teisę plėtoti tautos kultūrą, prašoma leisti atnaujinti kultūros ir švietimo organizacijų veiklą, neriboti lietuvių kalbos vartojimo lietuvių švietimo aplinkoje Žr. 1938 05 15 VLSS laiškas Lenkijos respublikos prezidentui, l. 12–17. .

Kultūros žurnale Lietuviškas baras nuolat buvo rašoma apie kultūros išsaugojimo problemas, o politinei situacijai keičiantis, 1938 m. leidinio publikacijose buvo pabrėžiama visų lietuvių kultūros sričių plėtojimo Vilnijoje perspektyvos svarba Žr. Vincas Martinkėnas, „Mūsų organizacijos“, 1938; A. Pangonis, „Lietuviškas teatras mūsų krašte“, 1938. .

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai atgavus Vilnių, lietuvių studentija buvo aktyvi akademinės ir kultūrinės integracijos dalyvė. Paminėtina, kad akademiniai ryšiai su nepriklausomos Lietuvos aukštosiomis mokyklomis tarpukariu itin buvo apriboti, pastangos organizuoti bendrus kultūrinius renginius, susitikimus buvo bevaisės, Kauno profesūros galimybės atvykti į Vilnių ir skaityti paskaitas ar pranešimus lietuvių visuomenei buvo gana menkos Žr. 1928–1937 m. VLSS gauti raštai, l. 170–172. . Tad naujomis sąlygomis Vilniaus lietuvių studentija siekė kuo sparčiau įsilieti į Lietuvos universitetinį gyvenimą, dalyvavo aukštųjų mokyklų renginiuose, skelbėsi spaudoje. Savo ruožtu Kauno studentai ir dėstytojai rinko lėšas Vilnijos studentams paremti. Paramą teikė ir privatūs asmenys, organizacijos, pavyzdžiui, 1939 m. pabaigoje Vilniaus studentams 1 000 litų paramą skyrė Lietuvos matininkų sąjunga Žr. 1939–1940 m. VLSS gauti raštai, l. 28–39, 65–66. .

Vilniaus lietuviai studentai siekė, kad jų universitetas būtų reorganizuotas ir pritaikytas Lietuvos visuomenės poreikiams tenkinti. 1939 m. lapkričio 25 d. Vilniaus lietuvių studentai kartu su Lietuvos studentų organizacijų atstovais pasirašė ir įteikė raštą Lietuvos švietimo ministrui, kuriame raginama reformuoti Vilniaus universitetą, nes jis buvo lenkinimo židiniu, jame dirbo nemažai iš Lenkijos atvykusių ir antilietuviškai nusiteikusių darbuotojų. Antilietuviška atvykusių dėstytojų ir studentų veikla Vilniuje buvo esminė lietuvių keliamų reikalavimų priežastis. Minėtame rašte buvo rašoma:

Dabartinė Vilniaus universiteto padėtis yra dar lietuvių tautai žalingesnė. Į universitetą subėgo iš įvairių buvusių lenkų universitetų studentai, kurie Lietuvos atžvilgiu labai nelojaliai nusiteikę, mitinguoja, platina agitacinius atsišaukimus ir pan. Universiteto vadovybė daro lenkams studentams, kuriems Lietuvos pilietybė nepriklauso, įvairius palengvinimus (universiteto mokestį priima zlotais arba ir visai nuo jo masiškai atleidžia). Apskritai, lenkų tauta nori susikurti prie Vilniaus universiteto Lenkijos atstatymo bazę.

Šalia to, iš universiteto dingsta mokslinės priemonės bei kitas jo turtas. Prie tokios universiteto padėties Vilniaus lietuviai studentai negali prisitaikyti, nelanko paskaitų ir yra pavojus, kad neįskaitys šių mokslo metų.

Spustelėjus išskleisti...

Atsižvelgiant į tokią padėtį, laikome būtina kuo greičiau išspręsti Vilniaus universiteto klausimą palankiausia lietuvių tautai prasme, t. y. istoriniam Lietuvos universitetui Vilniuje reikia grąžinti visiškai lietuvišką pobūdį. Tuo tikslu, ruošiant Vilniaus universiteto įstatymą, turi būti patenkinti šie reikalavimai:

1. Universiteto mokomojo ir administracinio personalo nariai turi būti lietuviai ar bent mokslininkai, savo darbais įrodę nuoširdų lojalumą Lietuvai. Iš dabar esančių personalo narių pašalinti svetimšalius, t. y. kilusius ne iš Lietuvos teritorijos bei visus tuos svetimtaučius, kurie lenkų okupacijos metu buvo nepalankūs lietuviams.

2. Paliktiesiems mokomojo personalo nariams svetimtaučiams paskirti trumpą terminą išmokti lietuvių kalbą, kad universitete galėtų dėstyti lietuvių kalba.

3. Universiteto studentais gali būti tik lietuviai bei lojalūs Lietuvos piliečiai svetimtaučiai. Priešvalstybiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu negali būti universitete toleruojami.

4. Paliktiems universitete svetimtaučiams studentams paskirti terminą išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą gimnazijos kurso ribose, kaip to reikalaujama iš Vytauto Didžiojo universiteto svetimtaučių studentų. 1939 11 25 VLSS raštas Lietuvos švietimo ministrui, l. 7–8.

Spustelėjus išskleisti...