Straipsnis Algio Uždavinio Lietuvos kultūros tyrinėjimai: kultūrologinė komparatyvistinė dailės kritika

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama Algio Uždavinio kultūros ir dailės kritika teorinių ir metodologinių lyginamųjų Lietuvos kultūros tyrimų problemų kontekste. Filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamų civilizacijų studijų specialistas ir orientalistas daugiausiai domėjosi senosiomis civilizacijomis. Jo akademinių studijų lauke buvo senovės Egiptas, Mesopotamija, Iranas, senovės žydai, Platonas, pitagoriečiai, stoikai ir neoplatonizmas, senoji arabų kultūra, islamo istorija, filosofija ir mistika. Tačiau kartu Uždavinį domino moderni ir postmoderni Vakarų kultūra – filosofija, estetika, religijotyra bei menas. Straipsnyje atskleidžiamos svarbiausios Uždavinio teorinių ir metodologinių pažiūrų ypatybės: kritiška nuostata klasikinės akademinės meno istorijos sampratos, schematizuotos, faktografinės, hagiografinės meno istorijos atžvilgiu, etnocentrizmo kritika, religijos ir meno homologijų teigimas, postmodernizmo ir pseudokonceptualizmo kritika. Paaiškinama dailės kritikos funkcijų šiuolaikinėje kultūroje samprata, dailės kritikos vertybių registrai. Uždavinio kultūros ir dailės kritikos tyrimas teorinių ir metodologinių lyginamųjų Lietuvos kultūros tyrimų problemų kontekste, leidžia apibendrinti, kad komparatyvistiniai tarpdalykiniai kultūros ir meno tyrinėjimai, kuriuose jungiamos filosofijos, antropologijos, kultūrologijos, sąmoningumo istorijos ir estetikos prieitys, atvėrė naujus lietuvių estetikos, menotyros, pasaulėvokos, meno pasaulio horizontus ir padėjo daug giliau, platesnėje kultūrinėje perspektyvoje pažvelgti į savos kultūros ir meno tradiciją.

Pagrindiniai žodžiai: Algis Uždavinys, dailės kritika, kultūros kritika, komparatyvistika, meninių vertybių registrai.

Analizuojant Uždavinio Lietuvos kultūros ir dailės kritikos tekstus, kaip Lietuvos lyginamųjų kultūros tyrimų dalį, reiktų priminti keletą svarbių komparatyvistinių kultūros studijų ypatybių. Pirma, komparatyvistinės kultūros studijos apima humanitarinių ir socialinių mokslų laukus. Vienas svarbiausių jų teorinių ir metodologinių reikalavimų – tai kultūrų ir disciplinų dialogo paieška. Pamatinis kultūros tyrimų veiksnys – dėmesys kitoms kultūroms – nusako komparatyvizmo esmę. Nacionalinė kultūra neįgyja intelektualinės viršenybės prieš kitas, negalimas ir vienos kultūros išskyrimas: komparatyvistinės kultūros studijos apima marginalių, mažumų, paribių, periferijų kultūrų reiškinius. Tai reiškia lygiavertį kultūrų dialogą polilogą ir etnocentrizmo bei eurocentrizmo atsisakymą. Antra, komparatyvistika reiškia visų kultūros sudedamųjų dalių – aukštosios, viduriniosios ir populiariosios kultūros formų, literatūros, filosofijos, meno, religijos – bei jų ryšio su kitomis žmogaus raiškos ir veiklos formomis tyrimus, telkiantis humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinas – istoriją, filosofiją, menotyrą, sociologiją, psichologiją, idėjų istoriją ir t. t. Suprantama, kad toks tyrimo objektų laukų ir disciplinų išskaidymas lemia sunkiai apibrėžiamą komparatyvistinių kultūros studijų teorinį ir metodologinį karkasą. Trečia, komparatyvistinių kultūros studijų esmė ir turinys nukreiptas prieš šiuolaikinį globalizacijos versus lokalizacijos paradoksą.

Kultūrinės ir socialinės dailės kritikos funkcijos: universalių sąmonės struktūrų – archetipų paieška

Teorinėms Uždavinio pažiūroms – meno, meno istorijos ir kritikos sampratoms – įtaką darė įvairios filosofijos, meno filosofijos, estetikos ir menotyros kryptys. Tai galima atsekti nuosekliai skaitant teorinius kultūrologijos, dailės kritikos tekstus, dailininkų kūrybos aptarimus ir parodų recenzijas. Neabejotinai galima teigti, kad didžiausią poveikį Uždaviniui darė lyginamieji civilizacijų tyrinėjimai, kurie skleidėsi neklasikinėje Vakarų filosofijoje, idėjų istorijoje, religijos sociologijoje, formalistinės menotyros mokykloje, kritinėje meno istorijoje, psichoanalizės bei meno psichologijos kryptyse. Uždavinio kultūros ir dailės kritikoje esama daugybė nuorodų į atskirų krypčių autorius ir savitą terminiją. Tokią dailės kritiką Kęstutis Šapoka pavadino akademinės laikysenos tekstais, kurie

nebūtinai turi priklausyti oficialiajam akademiniam diskursui ar remtis griežta akademine (filosofine) metodologija. Skiriamasis tokios dailės kritikos bruožas – specifinės terminijos eklektika – menotyrinis, filosofinis, kultūrologinis, ideologinis, psichoanalitinis etc. žargonas, vartojamas vienu metu. Tokiame tekste dažnai sugyvena daugybės mąstytojų citatos, sparčiai judama nuo vienų idėjų ir citatų prie kitų, nuo vienos mąstymo prizmės prie kitos. Šio pobūdžio tekstus galima būtų pavadinti akademiniais-eklektiniais, net lyginant su filosofiniais esė ir teigiama, ir neigiama (nelygu koks rezultatas) prasmėmis. Kęstutis Šapoka, „Tekstas dabartinėje lietuvių dailės kritikoje (II)“.

Spustelėjus išskleisti...

Toliau Šapokos tekste pateikiama Uždavinio citata apie Šarūno Saukos kūrybą, iliustruojanti kritiko „akademinę laikyseną“ ir apibendrinama, kad

tokius tekstus nuo filosofinių esė ir skiria gausi terminija, akademinis žargonas, dažnai pasitelkiamas ne tiek tam, kad meno, dailės procesas būtų daugiau ar mažiau nuosekliai susietas su kokia nors filosofine koncepcija, ne tiek norima žingsnis po žingsnio argumentuoti, siekiant kuo adekvatesnės autoriaus intencijoms kūrinio analizės, bet greičiau asociatyviai audžiamas savitas asociatyvus, poetinis akademinio stiliaus (ar žargono) audinys. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau Uždavinio kultūros ir meno kritikos atveju negalima laikyti šių savybių vien tuščiažodžiavimu ar akademiniu manierizmu: nuorodos į filosofijos, estetikos, meno filosofijos, kultūrologijos ar menotyros koncepcijas kartu atskleidžia teorines ir metodologines kritiko nuostatas bei aiškias vertybines orientacijas, kurias ir atskleisiu šiame straipsnyje.

Viena svarbiausių Uždavinio teorinių pažiūrų ypatybių – tai kritiška nuostata klasikinės akademinės meno istorijos sampratos atžvilgiu. Atmetama hegeliškoji istorijos filosofija, meno istorijos pažangios raidos idėja, biografinė ir faktologinė – „mokyklinė“, „faktologinio katekizmo pavidalo“, „hagiografinė“ – meno istorijos samprata, kritiškai vertinamas menotyrininkų pomėgis „maniakiškai konstruoti istorinės klasifikacijos sistemas ir aiškintis, kokiam dešimtmečiui priklauso vienas ar kitas akibrokštas, tarsi kūrinio vertę lemtų ne meninė jo forma, bet buvimas „mitiniu“ precedentu „progresą“ žyminčios trajektorijos perspektyvoje“. Teigiama, kad toks „formalių istorinių klasifikacijų sudievinimas yra iš modernizmo paveldėta menotyros liga, kuri gali būti pateisinta kaip mokymo priemonė, bet savaime negali būti suabsoliutintas vertės kriterijus“ Algis Uždavinys, „Baltuoja burės tolumoj“, p. 11. . Toks mokslininko požiūris kartu kilo ir iš gilaus meno, meno istorijos ir kritikos reikšmės dabartinėje visuomenėje ir kultūroje suvokimo. Jo manymu, schematizuota ir faktografinė meno istorija „savarankiškai ir kūrybiškai mąstančiam (bet pilnai nesubrendusiam) individui gali atmušti bet kokį norą žygiuoti per šią chronologinę duomenų išklotinę, nematant už kaleidoskopiškai kintančio šydo jokios dvasinės gelmės“ Ten pat. . Dažniausiai perdėtas sisteminimo, schematinimo ir klasifikavimo poreikis empiriniuose meno tyrimuose kyla dėl siaurintos meno istorijos disciplinos sampratos suvokimo, pasaulinėje daugiavaizdėje ir daugiabalsėje meno istorijoje – triukšmingoje „heterovizijoje“ ir „heteroglosijoje“ – siekiant įvesti tvarkos regimybę, be kurios, Uždavinio teigimu, „išnyktų bet kokia stabili ašis, bet koks pažinimui atviras kontekstas, kuriame skleidžiasi estetikos piktžaizdė. Todėl ir kalbame istoriografiniu žargonu, minime skirsnius, periodus ir atkarpas, nuolat matuojame ir kerpame paklusnią medžiagą, idant tinkamai apsirengę galėtume nesigėdindami pražygiuoti vaizduotės kuriamo miesto gatvėmis tikėdami savo povyzos svarba“ Algis Uždavinys, „Šventojo melo tiesa“, p. 9. , o „begalė tuščiavidurių žodelyčių apeliuoja į miglotus pirmavaizdžius, kuriuos „iškelia ir įteisina drumzlina patvinusios upės tėkmė: „modernizmas“, ir „postmodernizmas“, „ekspresionizmas“ ir „siurrealizmas“, „romantizmas“ ir „buitinis onanizmas“ Ten pat. . Visa tai, Uždavinio teigimu, lemia nepaliaujamą meno istorijos ir kritikos sąvokų nuvertėjimą, jų reikšmių susiaurėjimą ir subanalėjimą.

Šie aktualūs dailės kritikos teorijos bei metodologijos klausimai keliami ne vien teorinio pobūdžio straipsniuose, bet ir dailės kritikoje bei parodų recenzijose aptariant Lietuvos dailininkų kūrybą. Juose išryškėja ir kita svarbi komparatyvistinių Uždavinio teorinių pažiūrų ypatybė – būtinybė dailės istoriją ir kritiką jungti su kultūrologija, idėjų istorija, antropologija, filosofija, estetika, meno filosofija, meno psichologija, meninės kūrybos procesų psichologija, kritine meno istorija ir kitomis humanitarinių bei socialinių mokslų disciplinomis. Komparatyvistiniam požiūriui būdingą etnocentrizmo atsisakymą liudija ne sykį pabrėžiamas meno ir paties kritiko situacijos kontekstualumo keliamas reikalavimas pamatuotai ir atsargiai kalbėti apie senųjų ir ypač neeuropinių civilizacijų meną, kuris skleidžiasi visiškai kitoje sakralinių simbolių ir mitinių vaizdinių visatoje. Lietuviškoje dailėtyroje Uždavinys diegė meno suvokimo ir vertinimo kategorijų situatyvumo, sąlygiškumo – priklausomybės nuo vietos ir laiko – sampratą (pavyzdžiui, kanonų laužymo ir novatoriškumo išaukštinimo idėja būdinga modernizmui, tačiau negalima ja remiantis vertinti senosios ar kitų civilizacijų dailės ir pan.). Šios nuostatos vyrauja dabartinėje kritinėje meno istorijoje, sociologijoje ir antropologijoje, todėl, Uždavinio supratimu, Lietuvos meno istorijoje ir kritikoje turi nykti dogmatiškumas ir schematizmas bei rastis daugiabalsiškumas – „įvairių dailės istorijos ir kritikos atmainų, daugiau ar mažiau susijusių su konkrečia filosofine, kultūrologine arba religine perspektyva“ Algis Uždavinys, „Dailės istorijos ir kritikos svarba kultūroje“, p. 10–15. .

Atsižvelgiant į tai, būtina suvokti ir meno istorijos bei kritikos sąlygiškumą. Uždavinio tvirtinimu, dabartinį menotyros diskursą lemia du esminiai dalykai – šiuolaikinio meno, kaip grynai estetinio fenomeno, buvimo prielaidos ir kūrinio, kaip įsivaizduojamo muziejaus eksponato, buvimo prielaidos. Kitaip tariant, susiklosčiusi konvencionali pasaulėžiūra, ontologija ir ideologija plačiąja šio žodžio prasme, tad ir Naujaisiais amžiais postkrikščioniškoje Vakarų civilizacijoje ir kultūroje iškilęs meno kultas ir jį palaikantis bei aptarnaujantis menotyros diskursas neuniversalus. Net jei sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje nelaikysime meno religijos pakaitalu, tačiau akivaizdu, kad jis perima dvasines religijos funkcijas – įgija metafizinį turinį, kvestionuoja pamatines egzistencines žmogaus problemas, todėl „modernistinis meno kultas, jo garbinimas yra dvasinė ir estetinė-psichologinė kompensacija, iškylanti kaip metafizinių tiesų (virtusių meninėmis tiesomis), religinio atnašavimo ir liturginių aspiracijų pakaitalas“ Ten pat. .

Dailės kritika: pagalbinė mitologija, menotyrinė hagiografija ar sofistikos atmaina?

Visi nori palikti pėdsakus, ženklus, nuorodas, todėl atsiranda ir pėdsekių profesija, nors ši avantiūristinė žvėries medžioklė seniai yra virtusi medžioklės imitacija, kad visi jos dalyviai būtų laimingi ir turėtų skanią velykinio pyrago riekę. Algis Uždavinys, „Išėjo į pasaulį laimės ieškoti“, p. 6.

Spustelėjus išskleisti...

Visos šios aptartos Uždavinio teorinės nuostatos ypač artimos prancūzų rašytojo, meno filosofo ir psichologo André Malraux pažiūroms Žr. André Malraux, Le Musée Imaginaire. La psychologie de l’art. . Juos vienija ir nepaprastas smalsumas skverbiantis į senųjų, neeuropinių civilizacijų pasaulius, ir nuosekliai plėtojami komparatyvistinės kultūrologijos principai, ir nesisteminė meno istorijos samprata. Malraux meno psichologijos poveikis juntamas daugelyje Uždavinio kultūros ir meno kritikos tekstų. Reikia pabrėžti, kad Malraux ir Uždavinio pažiūroms taip pat būdinga ne viename tekste pabrėžiama postkrikščioniškosios civilizacijos pagimdytų meno transformacijų kritika. Dailės istorijai ir kritikai skirtame tekste Uždavinys tiesiogiai remiasi Malraux teigdamas:

vos tik žodis „menas“ ėmė įgauti mums įprastą skambesį, vos tik meno kūrinys, išsilaisvinęs iš bet kokių gyvenimo sąsajų, atsirėmė pats į save, o menas tapo menu, t. y. musée imaginaire Malraux prasme, ir nebenorėjo būti niekuo kitu, išskyrus meną, – tada prasidėjo didžioji meno revoliucija, galiausiai šiuolaikinėje epochoje visiškai atsisakiusi vaizdo turiningumo, tradicijų bei suprantamų ištarų ir pagimdžiusi abipusę abejonę: ar tai tebėra menas? Algis Uždavinys, „Dailės istorijos ir kritikos svarba kultūroje“, p. 10–15.

Spustelėjus išskleisti...

Sunku nesutikti, kad vienpusiškai suvoktas ir išimtinai estetiniais svarstymais grindžiamas menas, priešingai nei antikos ar viduramžių laisvieji menai – yra modernizmo laikmečio padarinys, postkrikščioniškoje Vakarų civilizacijoje perėmęs sakramentines religijos funkcijas.

Kita vertus, galima priminti, kad religijos ir meno analogijų ar homologijų (meninio ar kitų kultūrinių laukų struktūros ir funkcijų pastovumo) teigimas būdingas XX a. antrosios pusės prancūzų kultūros ir meno sociologijai bei filosofijai. Viename tekstų Uždavinys, jo supratimu, pateikia drastišką analogiją sugretindamas religinę sferą ir moderniuosius meninius laukus:

Viduramžių Europoje dvasinės sferos centru turėtume laikyti tam tikrus privilegijuotus tekstus – žydų-krikščionių Šventąjį Raštą, kurį keturiomis prasmėmis (pažodine istorine, alegorine, moraline ir mistine-anagogine) aiškina komentatoriai, – tai hermeneutinė tradicija, besilaikanti konkrečių interpretacijos taisyklių. Modernizmo laikais dvasinės sferos centru tampa literatūra ir menas, dar ilgai išsaugantys savo pavyzdinį pseudoreliginį statusą (menas neva išgelbės pasaulį, kaip teigia populiarus užkeikimas), tuo tarpu literatūros ir meno kritika (tarp jų ir kanonus formuojanti meno istorija) atlieka hermeneutinę funkciją. Kaip anksčiau aiškinti privilegijuoti šventieji tekstai, taip dabar aiškinami romanai ir paveikslai, kuriems sąmoningai arba nesąmoningai suteikiamas išskirtinis soteriologinis vaidmuo. Šventyklomis tampančių muziejų ir parodų salių lankymas laikomas savotišku kultūriniu-sakramentiniu veiksmu. Perėjimas iš sustabarėjusios „metafizinės“ erdvės į postmodernistinę akciją tėra fariziejiškos dogmos priešpriešinimas tariamai gaiviam, gyvam, prasmių kupinam egzistenciniam-mistiniam ritualui, nesuvaržytam tradicinių reprezentacijos kanonų. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau šis sugretinimas nėra nei drastiškas, nei netinkamas. Religijos ir meno struktūrinių ir funkcinių homologijų aiškinimas postmodernioje kultūros ir meno sociologijoje įprastas ir moksliškai pateisinamas. Jo ištakos siekia XX a. pradžios komparatyvistinę Maxo Weberio religijos sociologiją ir kultūros diferenciacijos teoriją, kurios XX a. antroje pusėje tapo Pierre’o Bourdieu kultūros ir meno sociologijos mokyklos kertiniu akmeniu. Meno ir religijos homologijos sudaro ir vienos produktyviausių dabartinių prancūzų kultūros sociologių Nathalie Heinich meno sociologijos pagrindą Vincento van Gogho hagiografijos ir mitologijos Žr. Nathalie Heinich, La Gloire de Van Gogh. Essai d'anthropologie de l'admiration. arba trinarių šiuolaikinio meno žaidimų, kurio dalyviai gamintojai-aiškintojai-vartotojai Žr. Nathalie Heinich, Le Triple Jeu de l'art contemporain. Sociologie des arts plastiques. , tyrinėjimuose. Religiniame lauke trinarę struktūrą sudaro pranašai-dvasininkai-tikintieji/netikintieji, o meniniame – menininkai-kritikai-publika. Tačiau kitaip nei Malraux ar Uždavinys, minėti sociologai kalba ne apie dvasinio centro perkėlimą – religijos pakeitimą menu, nors istorinės religijos ir meno sąsajos nepaneigiamos, ne apie religinio ir meninio laukų tapatumą ar mimetiškumą, o homologiją – „jų sudedamąsias dalis sieja ne sinkretizmas, priežastinis ryšys ar panašumas, bet modelis arba bendra matrica, kuri iš esmės reiškia tapačią struktūrą“ Ten pat, p. 54–55. . Sandaros homologija nusako ne šių sričių susiliejimą ar susijungimą, o struktūros ir funkcijų pastovumą – pranašai ir menininkai yra tarsi naujovių atradėjai, tikintieji/netikintieji ir publika – šių naujovių „išpažinėjai“, o dvasininkai ir kritikai – atradėjų, atradimų ir „išpažinėjų“ ir tarpininkai.

Tačiau tiesioginėmis Uždavinio ir minėtų kultūros ir meno sociologijos teorijų tiesioginėmis sąsajomis galima abejoti. Dėl tam tikro ekonominio požiūrio, daugelį jų filosofas vertino pakankamai kritiškai, ne viename straipsnyje kėlė pamatinius meno esmės klausimus: ar „dailė tėra pirkėjui siūloma prekė“, ar „paiko kvailiojimo arena, kai svarbiausia atliepti kokių nors bukapročių diktuojamas mados direktyvas“ Algis Uždavinys, „Šventojo melo tiesa“, p. 9. ir čia pat kategoriškai atmetama negailestinga vartotojų aksioma, kad „menas tėra viso labo viena iš prekinių-piniginių santykių formų, t. y. sapnų kūrimas ir pardavinėjimas lengvatikiams, dailės kritiką įsivaizduojant kaip gudrų reklamos agentą, pučiantį miglą“ Algis Uždavinys, „Dailės istorijos ir kritikos svarba kultūroje“, p. 10–15. . Tokiu atveju, Uždavinio teigimu, ir dailės istorija būtų panaši į buhalterijos ataskaitą apie kapitalo cirkuliavimo dėsnius, o remiantis politine ekonomija, reikėtų kalbėti apie „dailės ekonomiją“ ir socialinės įtaigos metodus: rinkodarą, konkurencijos sąlygas ir reklamą – „pagalbinės mitologijos kūrimą“ Ten pat. .

Skaitant Uždavinio dailės kritikos recenzijas, matyti, kad nesusisaistoma su viena konkrečia religija. Gilus senųjų pasaulio civilizacijų ir kultūrų išmanymas leido apie meną samprotauti telkiantis įvairių pasaulio religijų kategorijas. Pavyzdžiui, Augustino Savicko tapybos vietą lietuvių dailės istorijoje atkleisti padėjo religiniai Antikos vaizdiniai: „Augustinas Savickas […] yra vienas ryškiausių per pastaruosius dešimtmečius išaugusio dailės panteono atstovų“; tačiau čia pat nuvainikuojamas tariamas dieviškumas:

nepaisant šviesių ar miglotų idealistinių vilčių, šis panteonas yra žemiškas, galbūt net pernelyg žemiškas. Kaip ir bet koks dangiškas panteonas, kuriuo kadaise buvo galima karštai tikėti, jis visada turi viliojantį iliuzinį atspalvį, ir skeptikui gali kilti pagunda paskelbti jį estetine butaforija. Algis Uždavinys, „Sielos prieglobstis ir idilija“, p. 1, 8.

Spustelėjus išskleisti...

Kitoje recenzijoje graikų dievų Olimpo ir naivių muziejinio ikonostaso ikonų vaizdiniai pasitelkiami realistinio stiliaus – jis siejasi „su rusų „peredvižnikais“ ar nekenčiamais socialistinio idealizmo kanonais“ Algis Uždavinys, „Ir aš buvau Arkadijoj“, p. 9. – dailės apibūdinimui. Proselito – Izraelio atėjūno, iš pagonybės atsivertusio į judaizmą – kategorija Uždavinys vaizdžiai piešia dabartinio garbėtroškos menininko paveikslą – jis tikisi „išsikovoti padorią vietą naujosios hagiografijos analuose“ Algis Uždavinys, „Šventojo melo tiesa“, p. 9. . Biografinė meno istorija sulyginama su hagiografija – šventųjų gyvenimų aprašymais: „meno istorijai bei kritikai tenka būti įnoringosios ponios (dailės) tarnaite ir metraštininke: kolekcionuoti pėdsakus, rūšiuoti artefaktus bei rinkti kūrėjų biografijų nuotrupas, šitaip sumaniai pratęsiant seną hagiografijos – šventųjų gyvenimų aprašymo tradiciją“ Algis Uždavinys, „Dailės istorijos ir kritikos svarba kultūroje“, p. 10–15. . Tradicinės indų visuomenės kastų pavadinimai iliustruoja, kad dabartinėje Lietuvoje dailės istoriko ir kritiko profesija nuvertinta: į juos „valstybės brahmanai ir kapitalizmo vaišijai gali paniekinamai žvelgti iš aukšto“.

Šie pastebėjimai rodo, kad Uždaviniui rūpėjo meno kritikos funkcijos, jos poveikis meniniam gyvenimui. Dailės kritika turi tiesiogines ir netiesiogines funkcijas. Viena vertus, kritikas turi paaiškinti ir įvertinti pačius meno kūrinius – „suformuluoti ir žodžiais išreikšti tai, kas dailės kūriniuose atrodo miglota, neapibrėžta arba tiesiog paslėpta“ Algis Uždavinys, „Aukojimas nakčiai“, p. 8. , jo kaip „sofisto ir advokato pareiga atskleisti kultūros kontekstą, kuriame [meno kūrinys, aut.] įgyja aibę semantinių atspalvių, simbolinių reikšmių ir galimų interpretacijų“ Algis Uždavinys, „Vilties monumentas tėvynei“, p. 8. . Meno kūrinių aiškinimas neapsiriboja jų formos, vidinių prasmių, „nesąmoningų ir kartais pernelyg subjektyvių autoriaus pajautų išraiškos“ Algis Uždavinys, „Negerk iš jaučio pėdutės“, p. 9. įvertinimu. Gilesnis jų suvokimas neapsieina be platesnio kultūrinio horizonto, todėl ir meno kritikui reikalingos kultūrologijos, estetikos, meno filosofijos, psichologijos bei antropologijos, idėjų bei sąmoningumo istorijos žinios. Pagrindiniu dailės kritikos uždaviniu Uždavinys laiko menininko pasaulėvokos atskleidimą, regimų ar užkoduotų kultūrinių ženklų ir simbolių paaiškinimą, autentiškų bei kintančių kūrinių gyvavimo kontekstų atskleidimą (tai padaryti padeda komparatyvistinės prieitys). Kita vertus, sulygindamas kritiko ir mago bei teisininko veiklą ir kildindamas kritikos instituciją iš klasikinės retorikos ir sofistikos tradicijos bei panegirikos žanro, Uždavinys pabrėžė socialines ir kultūrines meno kritikos funkcijas. Panašiai kaip archajinės klasifikacijos nustato teisingas ir neteisingas reiškinių pozicijas simboliniame būties kataloge, pabrėžė jis, „meno kritikos plotmėje šias socialines, kosmologines bei juridines funkcijas atlieka dvaro išminčių ir poetą pakeitęs ekspertas-kritikas, kartu atliekantis teisininko, mago, aktoriaus ir juokdario funkcijas“ Algis Uždavinys, „Dailės istorijos ir kritikos svarba kultūroje“, p. 10–15. .

Dėl dehumanizacijos komparatyvistinę menotyrą ir meno kritiką mokslininkas laikė reikšminga kultūrų ir meno pasaulių pažinimo, dvasinės savivokos ir savižinos galimybe. Dailės kritikos recenzijose skleidžiasi gilus įsitikinimas, kad įvairių civilizacijų ir kultūrų sąveikos fone, menas ir komparatyvinė meno istorija galį tapti dvasinės išminties akstinu. Lietuvių dailės suvokimas plačiame tarpkultūrinių įtakų ir meno pasaulių kontekste skleidžiasi ne vienoje net ir nedidelės apimties recenzijoje. Pavyzdžiui, Leonardo Gutausko tapyboje įžvelgiama senųjų pasaulio kultūrų – „nuo senovės koptų iki etiopų dailės“ – tradicijų sampyną, kurioje „tarsi magiškame veidrodyje atsispindi įvairių kultūrų dvasiniai simboliai, tampantys sakralizuoto kosmoso elementais“ Algis Uždavinys, „Būties miražų suviliotiems“, p. 7. . Meditatyvinėje, dekoratyvinę mozaiką primenančioje Vegos Vaičiūnaitės kūryboje, atpažįstami miniatiūriniai hieroglifai ir „darbų struktūros artimumas indiškoms ragoms“ Algis Uždavinys, „Žydrasis Dunojus“, p. 9. .

Komparatyvistiniai filosofijos ir kultūros tyrinėjimai Uždaviniui leido kitaip aiškinti lietuvių meninę pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką, naujai apmąstyti Lietuvos dailės istorijos stereotipus. Tvariausias jų – tai lietuviškojo ekspresionizmo reiškinys „daugeliui primenantis įsisenėjusį vėžį“ Algis Uždavinys, „Šventojo melo tiesa“, p. 9. , neretai Lietuvos dailės istorikų ir kritikų suvokiamas kaip prigimtinis, tradicinis ir gyvybingiausias – įvairiais pavidalais besitęsiantis iki šių dienų. Menotyrininkės Kristinos Stančienės teigimu, „terminai „ekspresyvus“, „gestiškas“ taip tvirtai įaugę į mūsų kritikos, dailėtyros žodyną, kad be jų kalbėti apie lietuvių dailę neįmanoma“ Kristina Stančienė, „Iš lietuviškojo ekspresionizmo istorijos“. . Recenzuodamas Rūtilio Slavėno tapybą, Uždavinys pabrėžia ypatingą lietuviškosios koloristinės XX a. tapybos tradicijos gyvybingumą:

abstraktaus ekspresionizmo galimybės iš tiesų yra begalinės. Kiekvienas galime savo santykį su tikrove išreikšti daugiau ar mažiau aistringa potėpių kalba, įvairias įžvalgas bei emocijas versdami chaotišku pirmapradžiu kosmosu, dar neįgijusiu sklandaus apibrėžtumo. Pastarasis yra nereikalingas ir netgi nepageidautinas, nes nuolatinė formų tėkmė ir įmantri spalvų polifonija neturi tapti realistiniu vaizdiniu, kurio suardymas – programinis ekspresionistinės tapybos credo. Algis Uždavinys, „Gyvybinga tradicija“, p. 1.

Spustelėjus išskleisti...

Uždavinys nesutiko su ekspresionistinės raiškos kaip geriausiai atspindinčios tautos dvasią bei įvairias istorines negandas, kurias mūsų protėviams teko patirti, aiškinimu. Hegelio „dvasios raidos“ teorijos ir romantizmo laikotarpyje sukurti nacionalistiniai mitai nepaaiškina ekspresionizmo gyvybingumo. Ekspresionistinės raiškos, mokslininko teigimu, ištakos glūdi mesianistinėje žydų-krikščionių pasaulėžiūroje, kuri tapo madingu modernistinės savivokos būdu, pabrėžiančiu ar suabsoliutinančiu netobulus žmogaus egzistencijos aspektus. Tai – „ne naivumo kupinas kaimo žemdirbio požiūris į tikrovę, geriausiu atveju galintis virsti primityvizmu bei realizmu, jeigu tradicinis simbolizmas jau išrautas arba degradavęs“ Ten pat. . Sąmoningas formos suardymas nebūdingas nei graikų-romėnų racionalizmui, nei geometriniams islamo idealams. Tuo pasižymi pasaulį desakralizavusi Vakarų krikščionybė, šiuo požiūriu itin nutolusi nuo bizantiškų sakralinės dailės provaizdžių. Uždavinio teigimu, ekspresionizme jungiasi krikščioniškasis ir žydiškasis tragizmas – hamletiška filosofinė dilema ir žydų diasporos išgyvenimų istorija – patekę į sekuliarizuotą estetinę sritį, papildytą tragiškų Pirmojo pasaulinio karo patirčių.

Deformuodama pasaulį ir pateikdama jį kaip dinamišką iracionalių išgyvenimų tėkmę, ši tapyba ne tik remiasi subjektyvių emocijų hiperbolizavimu, bet ir visą fenomenų tikrovę vaizduoja kaip nestabilių psichinių būsenų virtinę. Būtent nukrypimas nuo akademinės „normos“ bei racionalios ikonografijos suteikia tam tikrą estetinį orgazmą, kuriuo svaiginasi „pažemintieji ir nuskriaustieji“, pamažu tampantys sudievintais ir visavaldžiais „klasikais“. Algis Uždavinys, „Solomonas Teitelbaumas. Hamletas iš prarastos Jeruzalės“, p. 76.

Spustelėjus išskleisti...

Postmodernizmo diskursas

XX a. 10 dešimtmetyje Lietuvos filosofai, kultūrologai ir menotyrininkai ėmė plačiai aptarinėti postmodernizmo reiškinius Lietuvos kultūroje. Postmodernizmo sampratų ir vertinimų būta įvairių Žr. Jurgita Staniškytė, Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo. , vieni filosofai postmodernizmą laikė esmines būties kategorijas neigiančiu diskursu, o nuosaikesni postmodernioje dvasinių orientyrų kaitoje įžvelgė gimstančias naujas atviras mąstymo ir kultūros formas. Uždavinio akademinių studijų lauke buvo ir senosios civilizacijos ir kultūros, ir gana kritiškai vertinami postmodernios Vakarų kultūros reiškiniai, kurie paliečiami ir dailės kritikoje. Uždavinį domino Lietuvos dailininkų santykis su naujomis iš Vakarų plūstančioms estetinėmis ir meninėmis formomis, akultūracijos ir recepcijos klausimai. Postmodernizmą jis suvokė kaip keleto radikalių Prancūzijos akademikų filosofiją – „Paryžiaus „kairiojo kranto“ intelektualų scholastiką“, „reakciją į anglosaksiškąjį pozityvizmą“ Algis Uždavinys, „Medžioklė su skalikais ir romantiškas chuliganizmas“, p. 12. . Ši filosofija, jo manymu, dėl neapibrėžtumo ir nekonkretumo imama mitologizuoti. Pavyzdžiui, aptariant Kęstučio Grigaliūno kūrybą, pažymima, jog

neretai sunku pasakyti, ką konkrečiai reiškia ši daugiaprasmė mitinė sąvoka, tapusi dekolonialistinės sąmonės, naujai atradusios graikų sofistų retoriką, totemu. Kaip žinome, postmodernizmo (poststruktūralistinės literatūros kritikos ir filosofijos prasme) ištakos yra marksizmas, froidizmas ir vadinamosios Frankfurto mokyklos „kritinė teorija“. Akivaizdu, kad „dekoratyvusis postmodernizmas“ nemato savo padėties, kadangi laikosi šališkumo ir kintamumo doktrinos, jo paties situacija yra tokia nestabili ir neapibrėžta, kad negali būti nuolatinių apmąstymų objektas. Algis Uždavinys, „Žaidžiame klases“, p. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Uždavinio teigimu, radikalios modernizmo ir postmodernizmo priešpriešos šiuolaikinėje filosofijoje, meno teorijoje ir jomis besiremiančioje meno kritikoje, dirbtinumą paryškina Antikos ikisokratikų filosofija – ji „paradoksaliai mena klasikinę Parmenido ir Hėrakleito nesantaiką. Tai amžinas karas tarp stabilių tradicinių struktūrų ir nepaliaujamo tapsmo“ Algis Uždavinys, „Medžioklė su skalikais ir romantiškas chuliganizmas“, p. 12. .

Kvestionuojama ne vien modernizmo ir postmodernizmo filosofijos perskyra, tačiau keliamas klausimas, ar tokią dialektinę schemą galime besąlygiškai taikyti dailėje ir dailėtyroje, nes „tiek modernistinis, tiek postmodernistinis dadaizmas yra tas pats. Absurdas nesikeičia“ Ten pat. . Uždavinys pakankamai kritiškai vertino su postmodernizmui priskiriamas meninės kūrybos formas, nekritišką ir beatodairišką Lietuvos menininkų žavėjimąsi naująja meno paradigma, drastišką tradicinių kultūros darinių dekonstrukciją, destruktyviuosius postmodernaus meno aspektus, tradicinės meno kūrinio sampratos, meno ir ne meno ribų nyksmą, susijusį su postmoderniu dadaizmu ir pseudokonceptualumo, bjaurumo estetikos įsivyravimu, dangstymusi įvairiomis sąvokomis, objektyvios realybės ir jai adekvataus intelekto neigimu. Aptariant tekstilininkės Eglės Jesulaitytės kūrybą, pabrėžiamas šiuolaikinės meninės tekstilės aiškių skiriamųjų ribų praradimas, jos degradacija kartu su tapyba, skulptūra ir kitomis dailės šakomis „į pseudokonceptualaus instaliacijų chaoso maišalynę, kurioje visos kadaise monolitinės žanrinės formos niveliuojamos ir redukuojamos į virtualiojo solipsizmo tuštybei tarnaujančius gestus“ Algis Uždavinys, „Šviesa iš drugelių akių“, p. 1. . Prarandamas ryšys ne tik su logine mąstymo forma, bet ir su konkrečia medžiaga, ieškant jos apgaulingų pakaitalų.

Kritišką Uždavinio laikyseną vadinamo postmodernistinio dadaizmo ir pseudokonceptualizmo atžvilgiu galima paaiškinti pakankamai aiškiai suformuluojama dailės kūrinio samprata. Struktūralistų, poststruktūralistų ar dekonstruktyvistų plėtojamoms vaizdo kaip kalbos (nors ir neverbalinės) sampratai mokslininkas nepritarė. Dailės kūrinį laikyti tekstu galima, tačiau

jis anaiptol nėra tekstas, nepaisant to, ką šiuo požiūriu mano neokalbalistinės euforijos ir sunkios gramatologo šlovės kamuojamas Magribo žydas iš Paryžiaus (t. y. Derrida) […] Lotmanas ar Filonas Aleksandrietis. Net jeigu paveikslas vis dėlto yra „tekstas“ (kaip magiškais rašmenimis išaustas semitų šventraštis), ne kiekvienas interpretacijos būdas yra teisingas. Algis Uždavinys, „Plazdančios nebūties nuotaika“, p. 8.

Spustelėjus išskleisti...

Postmodernias meno kūrinio sampratos transformacijas Uždavinys siejo su tradicinių sakralinių menų paradigmų, kurios kūriniui diktavo tam tikras idėjas ir lėmė jo intelektualią, simbolinę ar alegorinę struktūrą, kaita. Modernistinė – emancipuota – dailė nutolo nuo metafizikos, įsivyravo individualaus estetinio patyrimo kultas, individuali mistinė sąmonė be archetipinių prievolių. Religijos pakeitimas menu sąlygojo ne vien pastarojo išaukštinimą, bet ir infliaciją, reikalavo nuolatinės transgresijos ir kaitos. „Meno (graikiško žodžio techne prasme) virtimas mentaliniu žaidimu yta krikščioniškos paradigmos apoteozė“ Algis Uždavinys, „Medžioklė su skalikais ir romantiškas chuliganizmas“, p. 12. , – pabrėžia Uždavinys. Todėl perdėti bandymai konceptualizuoti meną iškreipia dailės kūrinio esmę ir pačią dailės teorijos terminologiją. Dailės dirbinys priklauso jutiminei sričiai – paveikslas yra sielos landšaftas, savita menininko ar žiūrovo psichinių išgyvenimų arena, kurios turinio kartais neįmanoma dekonstruoti, tuo tarpu G. Hegelio sąvoka ar G. Deleuze’o konceptas – kyla iš filosofijos. Paryžiaus kairiojo kranto intelektualų scholastikos esmę, ironiškai pažymi Uždavinys, suvokia ir geba paaiškinti retas menininkas ir net ne visi akademikai. Iš čia ir atsiranda postmodernistinei dailei būdingas pseudokonceptualizmo reiškinys. Meninę idėją pakeičia koncepto simuliavimas – „konceptualia vadinama kiekviena iš piršto laužta nuomonė (doxa)“ Ten pat. , racionalią formą –

nekonvencionalus alogiškas daiktų dėstymas, kiekviena padėties galimybė ir optinė kaita. Šią nuomonę tariamai įkūnija tam tikra teatrališka medžiagiškų elementų sankaupa arba apykaita (nors srautą reguliuoja kaprizingas demiurgas). Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Postmodernistinėje pseudokonceptualioje dailėje nyksta meistrystės ir techninio tobulumo poreikis, o tokiam pseudokonceptualiam kūriniui – koncepto simuliacijai ir šiai sankaupai tinkamai suvokti reikalingi menininko paaiškinimai – jo intencijos – „paslaptinga hermeneutika ar veikiau subjektyvi nuojauta, „kažkas“, ko konceptualusis menininkas, neturintis nieko bendra su filosofiniu konceptu, nemoka ir nesiekia paaiškinti“ Ten pat. .

Šios naujos meninės paradigmos ypatybes Uždavinys laiko meno nuosmukio požymiais ir priešina modernistinės dailės savybėms. Pavyzdžiui, tapytojos Gražinos Vitartaitės kūrinių palankiai įvertinta subtili etinių ir estetinių nuostatų pusiausvyra ar net savotiškas romantinis idealizmas priešinamas „dekadentinėms šiuolaikinės dailės tendencijomis: bjaurasties kultui ir netikram konceptualizmui“ Algis Uždavinys, „Ko neįmanoma perteikti manifestais“, p. 4. . Teigiamai įvertinamos tekstilininkės Jesulaitytės naujų formų paieškos nepasiduodant meninės ir estetinės transgresijos pagundoms, pabrėžiant, kad „formos interpretacijos požiūriu menininkė nutolsta nuo siaurų tradicinės tekstilės kanonų, tačiau išlaiko saiką ir vengia tuščios avangardistinės povyzos, kurią dauguma jaunų tekstilininkių (jas galutinai sugadina aukštoji mokykla) klaidingai suvokia kaip filosofinį konceptualumą arba „iš nieko“ atsirandančią „prasmę“ Algis Uždavinys, „Šviesa iš drugelių akių“, p. 1. .

Meninės ir nemeninės kūrinių vertybės

Kūrinį vertinant aiškiai, tiesmukai ir nedviprasmiškai, aiškūs turi būti ir vertinimo kriterijai. Algis Uždavinys, „Šiuolaikinės dailės kritikos paradoksai“, p. 61.

Ekonominis, civilinis, etinis, teisinis, funkcinis, vietinis, grynasis, reputacinis, estezinis, estetinis: tokie yra skirtingi ir nevienodai dažnai taikomi vertybių registrai atmetant šiuolaikinį meną. Heinich, Nathalie, «L’art contemporain exposé aux rejets: contributions à une sociologie des valeurs», p. 193.

Spustelėjus išskleisti...

Šiuolaikinio meno, ardančio sąmonės struktūras ir kvestionuojančio tradicines meno ribas, vertinimas sudėtingas procesas: jis neretai sukelia įvairių vertybių registrų įtampas ar jų prieštaravimus. Šių registrų galima išskirti bent keletą Žr. ten pat, p. 193–204. . Vertybių sociologijos požiūriu, vieni jų priklauso ir išimtinai veikia tik meno pasauliuose. Tai autonominiai vertybių registrai: pavyzdžiui, estetinis, estezinis, hermeneutinis, autentiškumo, reputacinis ir pan. Kiti vertybių registrai perkeliami, dažniausiai ne meno žinovų, iš politikos, ekonomikos, teisės ir kt. sričių, yra heteronomiškesni, pavyzdžiui, etinis, funkcinis, ekonominis, pilietinis, vietinis, teisinis ar kt. Į meno kūrinių vertinimą įsijungia įvairūs registrai. Uždavinio dailės kritika ir dailėtyros teorija leidžia spręsti, kad kritikas su kai kuriomis išimtimis pripažino galimą vertinimo kriterijų ir vertybių registrų įvairovę. Filosofo įsitikinimu, dailės kūrinių vertinimo kriterijai turį būti aiškūs ir nedviprasmiški – galimi formalūs estetiniai-meniniai, idėjiniai-metafiziniai („vertinti galima tiesos požiūriu, jeigu ši ambivalentiška kategorija kritikui bent kiek aktuali ir techne – meno, meistriškumo, išmonės, technikos požiūriu“ Algis Uždavinys, „Šiuolaikinės dailės kritikos paradoksai“, p. 61. , „kiekvieno šiuolaikinio dailininko kūrybą reikėtų vertinti, atsižvelgiant į konkretų meninių žaidimų kontekstą ir ribotą kūrėjo akiratį, nulemtą psichologinių bei socialinių veiksnių“ Algis Uždavinys, „Viduriavimas ant lieptelio“, p. 8. ), būdingi meno pasauliui ar politiniai-socialiniai, etiniai – vadinamieji heteronominiai. Jų pasirinkimą dažniausiai lemia menininko asmenybės ir kūrybos savitumas. Šioje straipsnio dalyje aptarsiu svarbiausius Uždavinio dailės kritikos vertybių registrus.

Pradėsiu nuo vieno svarbiausių meninės kūrybos vertinime estetinių vertybių registro, kurį sudaro grožio, harmonijos, skoningumo, techninio tobulumo ir kiti panašūs kriterijai. Jais remiantis įvertinamos formaliosios kūrinių savybės – kompozicija, formos, koloritas, spalvų deriniai ir kt. Tai vienas svarbiausių vertybinių registrų Uždavinio dailės kritikoje, leidžiantis teigiamai arba neigiamai įvertinti dailės kūrinių formą, kompoziciją, spalvų subtilumą ar formų dermę. Teigiamai įvertinamos Eugenijaus Nalevaikos akvarelės: „darbų efektyvumą lemia ne tik kompozicija, bet ir žaižaruojantys spalvų deriniai […], kurdamas dinamišką meninę visumą, pasižyminčią darnia atskirų elementų sąveika […] dvelkia savotišku estetizmu, verčia žavėtis tradicinės akvarelės technika išgautais efektais“ Algis Uždavinys, „Auksinio drugelio žvilgsnis“, p. 1. . Alono Štelmano kompozicijos „formalių elementų dėstymo požiūriu […] nepriekaištingos. Sodrūs žalsvų spalvų niuansai sukuria kerintį poveikį, turintį vaiduokliško niūrumo“. Pabrėžiama, kad kelios pagrindinės spalvos – žalia, juoda, rausvai violetinė, mėlyną, leidžia tapytojui sukurti „lakoniškų kontrastų kompozicijas, kurios yra ne tik profesionaliai estetiškai sumodeliuotos, bet ir plakatiškai rėksmingos, turinčios reklaminio dekoratyvumo bruožų“ Algis Uždavinys, „Viduriavimas ant lieptelio“, p. 8. . Pažymima, kad Vitartaitė „puiki koloristė, gebanti pajusti ir užfiksuoti subtilias spalvų tonacijas, kurių dėka paveikslai ima vibruoti tarsi stygos“ Algis Uždavinys, „Ko neįmanoma perteikti manifestais“, p. 4. .

Šie vertinimai atskleidžia, kaip lygiagrečiai įjungiamas estezinių vertybių registras – juslinis – rega, klausa, skoniu, uosle ar lytėjimu – parodos lankytojo patiriamas malonumas ar nemalonumas. Estetinės vertybės nusako objektyvias kūrinio savybes, o estezinės – apibūdina subjektyvų kūrinio poveikį žiūrovui – kūriniai „verčia žavėtis efektais“ ar „sukuria kerintį poveikį“. Profesionalus dailės kritikas negali remtis vien subjektyviais kriterijais – jis veikiai bus diskvalifikuotas, tad ir Uždavinys estezinių vertybių registrą telkėsi gerokai rečiau, o neigiamus estetinius vertinimus vaizdžiai iliustruoja toliau pateikiama citata, kuria apibūdinami ne konkretūs dailės kūriniai, o bendros šiuolaikinės dailės tendencijos:

Konceptualia vadinama kiekviena iš piršto laužta nuomonė (doxa), kiekvienas nekonvencionalus alogiškas daiktų dėstymas, kiekviena padėties galimybė ir optinė kaita. Šią nuomonę tariamai įkūnija tam tikra teatrališka medžiagiškų elementų sankaupa arba apykaita (nors srautą reguliuoja kaprizingas demiurgas), tačiau minėtai sankaupai tinkamai suvokti lyg tarp kitko dar reikalinga kažkokia paslaptinga hermeneutika ar veikiau subjektyvi nuojauta. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Neretai Uždavinio kritikuotas beprasmis ypatingai jaunųjų konceptualistų paieškoms būdingas formos efektingumas, teatrališkumas, rėksmingumas ir turinio stoka. Mokslininko teigimu, postmodernizmo estetika sukurtuose lietuvių dailininkų darbuose nekeliamas svarbus tiesos klausimas, tiesiog kuriama „spalvinga haliucinacija, reikalinga tiek pramogai, tiek ir simboliniam mintijimui“. Šiame „tuščiavidurių simbolių pasaulyje galima žaisti asociacijų lukštais, kadangi simbolis nieko nesimbolizuoja – nėra jo formalią struktūrą transcenduojančios Realybės“ Algis Uždavinys, „Kur plaukia kultūros Titanikas“, p. 8. . Taip prieiname prie dar vieno svarbaus autonominių vertybių registro – hermeneutinio – įvertinančio kūrinio gylį bei jame glūdinčias prasmes. Šis registras yra vienas svarbiausių Uždavinio dailės kritikoje. Kūriniai vertinami prasmingumo ir prasmingo kalbėjimo požiūriu. Nors Johnas Elsteris perdėtą prasmingo kalbėjimo paiešką mene vadina „prasmės manija“ John Elster, Le Laboureur et ses enfants. Deux essais sur les limites de la rationalité. , tačiau sunku nuginčyti šių vertybių svarbą interpretuojant ir vertinant šiuolaikinį meną, kuris ardo ir neigia tradicinius grožio kriterijus. Todėl tradicinių estetinių vertybių ir grožio dailės kūriniuose paiešką dailėtyroje pakeitė hermeneutinė prasmės problema. Viename straipsnių Uždavinys taikliai nusako destruktyvios meninės ideologijos tapsmą: „ne tik jaunieji nemokšos, sergantys iracionalios anarchijos vėžiu, bet ir kai kurie gudragalviai kritikai, it komisarai kurstantys bei palaikantys nesveikas savigriovos nuotaikas, tampančias agresyvia ideologija, kurios įkyrumas bei menamas giliamintiškumas paverčiamas norma“ Algis Uždavinys, „Baltuoja burės tolumoj“, p. 11. .

Uždavinio kritikos tekstai liudija, kad dailės kūrinio simboliniam, filosofiniam, metafiziniam, ontologiniam ar religiniam turiniui teikiama nepaprastai svarbi reikšmė. Neabejotinas kūrinių privalumas glūdi filosofinėse potekstėse, semantinėse prasmėse, dvasiniame užtaise, kurie daro poveikį žiūrovo dvasiai. Pavyzdžiui, Arvydas Palevičius, nenukrypdamas į gryną abstrakciją, „išsaugo semantinę piešiamų objektų prasmę, jų ypatingą dvasinį užtaisą, turintį didelį poveikį kiekvieno krikščioniškoje kultūroje išaugusio žmogaus sielai“ Algis Uždavinys, „Neužmirštamas Palermas“, p. 1. . Panašiai elgiasi ir Lietuvos žydų tapytojas Solomonas Teitelbaumas, kurio darbuose

spalvai ir potėpiui tenka pagrindinis vaidmuo, tačiau […] niekada nenuslysta į gryną abstrakciją: kiekviena kompozicija išsaugo teminį pagrindą ir dažnai turi filosofinę potekstę […] gaivalingą laikinojo pasaulio tėkmę bei įvairovę, kiekvieną iš natūros tapomą motyvą suvokiant ne kaip neutralų „gamtos reiškinį“, bet kaip giliai išgyventą anapusybės simbolį. Algis Uždavinys, „Solomonas Teitelbaumas. Hamletas iš prarastos Jeruzalės“, p. 76.

Spustelėjus išskleisti...

Jaunas tapytojas Štelmanas „drastiškai stilizuoja figūras ir siekia savotiško „eskizinio betarpiškumo“, ontologinį sarkazmą pabrėždamas konkrečiomis semantinėmis nuorodomis“ Algis Uždavinys, „Viduriavimas ant lieptelio“, p. 8. , o Vidmanto Jusionio kompozicijos „ironiškai mėgdžioja šiuolaikinei reklamai būdingą rėksmingumą, tačiau (priešingai banaliai propagandinei fantastikai) turi filosofinių poteksčių“ Algis Uždavinys, „Apie tolimus ir artimus žmones“, p. 2. .