Straipsnis Sudėtinių grafemų <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> vartosena Simono Daukanto „Žodrodyje“

Santrauka. Rašmenų medžiaga iš Simono Daukanto Žodrodžio (1838), papildomai remiantis lietuviškų Epitome Historiae Sacrae antraščių duomenimis bei Daukanto vadovėlių Prasmą łotinu kałbos (1837) ir Abecieła lijtuwiu-kalnienu ir źiamajtiu kałbos (1842) atitinkamomis taisyklėmis, analizuota taikant aprašomąjį metodą bei lyginant ją su teorija. Straipsnyje ištirta sudėtinių grafemų <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> vartosena 1838 metais Sankt Peterburge išleistame Simono Daukanto Žodrodyje toie kningelieie essontiu żodiu. Nustatyta, kad šiame darbe yra daugiau aptartųjų grafemų vartojimo atvejų, nei numato vadinamoji Daukanto taisyklė. Su Žodrodžiu tame pačiame leidinyje esančiose Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse vartota mažiau grafemų – tik <é>, <è>. Dažniausiai grafemomis žymėti ilgieji ar trumpieji garsai [e·], [ĕ], tarminiai jų variantai. Tokia rašmenų vartosena rodo Daukanto ankstyvąjį rašybos kūrimosi etapą, ypač spausdinto žodyno rašybos ypatybes. Rašybai turėjo įtakos ir nevienalypė sudėtinių grafemų rašymo tradicija, perimta iš Mažosios Lietuvos ir Mikalojaus Daukšos raštų, kurta ir paties Daukanto.

Pagrindiniai žodžiai: Žodrodys, sudėtinės grafemos, grafemų vartosena, Simono Daukanto rašyba.

Įvadinės pastabos

Šio straipsnio tikslas – ištirti ir aptarti sudėtinių grafemų <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> vartoseną Simono Daukanto Žodrodyje (1838), viename iš ankstyvosios jo leksikografijos darbų, papildomai remiantis lietuviškų Epitome Historiae Sacrae antraščių duomenimis bei Daukanto vadovėliuose Prasmą łotinû kałbos (1837) ir Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842) suformuluotomis taisyklėmis. Stengiamasi apibrėžti, kuo išsiskiria ir kuo galės būti naudingi būtent šio spausdinto žodyno rašmenys kitiems Daukanto žodynams.

Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama sudėtinių grafemų vartosenai. Darbe siekiama nustatyti grafemų variantus ir tokio vartojimo priežastį – šios sudėtinės grafemos pasirinktos dėl nevienodo rašmenų vartosenos ir taisyklių santykio, t. y. vartojimo atvejų daugiau, nei numato vadinamoji Daukanto taisyklė. Aptariamieji rašmenys <è>, <é>, <ê>, <ë> literatūroje Žr. K. W. Mylė, Prasmą łotinu kałbos, 1837; Simonas Daukantas, Abecieļa lijtuwiu-kalnienu ir źiamajtiu kałbos, 1842; Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, 1972; Birutė Vanagienė, „Redakcinės pastabos“, 1976. įvardijami kaip turintys tik po vieną fonetinę ar morfologinę reikšmę ar pakeičiantys vienas kitą (<é> ir <ë>).

Teorijos apie tiriamąsias grafemas apžvalga

Sudėtinių grafemų, t. y. grafemų su diakritikais, įvairovės XIX a. žemaičių dounininkų darbuose nebuvo. Petras Jonikas mini Daukantą rėmusis Kristijono Gotlybo Milkaus Milkaus dažniausiai vartojamų rašmenų inventorius gana įvairus, rasta įvairių diakritikų, pvz.: <é>, <ê>, <ẽ>, <ę> (žr. Vilma Zubaitienė, „Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) Žodyne“, p. 139). gramatika, Mikalojaus Daukšos Daukšos raštuose randamas gausus grafemų <e> su diakritikais inventorius, pvz.: <é>, <ê>, <ė>, <ę>, <ia> (žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 33–34). Išskirtinos garsą [e] su a atspalviu žyminčios grafemos <eͣ>, <ia>. Čia rasti du nosinių raidžių variantai – <ę> ir <e> su šakele. , Mažosios Lietuvos raštais. Jonikas teigia, kad sudėtinė grafema su stogelio formos cirkumfleksu <ê> perimta iš Daukšos, o rašmuo su trėma <ë> buvo pažįstamas iš vokiečių ir rusų raidyno Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 64, 180–181, 234. , taigi rašmenų kilmė siekia XVI–XVIII a.

Birutės Vanagienės darbe sudėtinės grafemos <è>, <ë> paminėtos glaustai: Daukantas

vartoja keletą raidžių su diakritiniais ženklais, kuriomis stengiasi tiksliau išreikšti tarmės garsus arba žymi morfologines formas: è (greta ej) žymi galūninį dvibalsį ei (skaugè), taip pat skiria moteriškosios giminės daugiskaitos galininką (girrès) nuo vardininko (girres); ë pasitaiko vietoj ie (Lëtuwius) Birutė Vanagienė, „Redakcinės pastabos“, 1976, p. 735–736. .

Spustelėjus išskleisti...

Paties Daukanto lotynų kalbos vadovėlyje Prasmoje (1837) pateikiama tik pora sudėtinių rašmenų <ę> ir <è> su paaiškinimais. Aukštaitiškoji grafema <ę> vadinama „balsie ę iwairau tepat nu Łotinû balsiês e“ K. W. Mylė, Prasmą łotinu kałbos, p. 4. ; ji pavyzdžiais węgù ~ vengiu 4, sękù ~ senku 4 taip pat lyginama su žemaičiuose vartotu digrafu <en>, pvz.: wengù ~ vengiu 4, senkù ~ senku 4. Daukantas dar pateikia grafemas <è> (ir <à>) ir jas paaiškina: „Brieżelis ont à ir è i kairęiję pusę swirstus, roda jog a arba e reek pawelkinaa sakite, it but essù aa arba ee“ Ten pat, p. 5. .

Daukantas Istorijos Žemaitiškos (~1836–1838) rankraštyje pridėtame Parsergėjime Beveik tapatūs Parsergiejemai yra ir Pasakų Fedro (1824), ir Istorijos Justinaus (1838) rankraščiuose (žr. Birutė Vanagienė, „Redakcinės pastabos“, 1995, p. 422). aiškina 13 raidžių su diakritiniais ženklais, tarp kurių minimos ir grafemos <é>, <è>, <ę>, <ê>, <ë>. Rašmuo <è> žymi suvienbalsintą žemaitišką dvibalsį [ei], kuris atliepia aukštaitišką [ei], pvz.: weikè ~ veikiai, stiprè ~ stipriai. Grafema <é> pateiktuose pavyzdžiuose vartojama dvigarsiuose, pvz.: léngwus ~ lengvas, bélste ~ belsti. Rašmuo <ê> aiškinamas, „it but ie arba ei vienkartu sunertos“, pvz.: warlês ~ varlės, rakondalês ~ rakandalės ‘pintinėlės’. Grafema <ę> (kuri šiame straipsnyje analizuojama nebus) ištartina „kaip būt esąs ia venkartu sunertos“, pvz.: raszę ~ rašė, praszę ~ prašė. Savo vadovėlyje Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842) Daukantas Žr. Simonas Daukantas, Abecieļa lijtuwiu-kalnienu ir źiamajtiu kałbos, p. 2. rašmenis <é>, <è>, <ë>, nepriskirdamas sau autorystės, vadina kaip įvairių raštininkų vartojamus.

Toliau Abeciełoje grafiškai pateikiami šių rašmenų tarties principai ir pavyzdžiai. Grafema su akūtu ir trėma sinonimiškai žymi aukštaitiškąjį [e̤·], o grafema su graviu – vienbalsinamą aukštaitiškąjį supriešakėjusį [ai]. Abeciełos taisyklės tarsi įrėmina ankstyvosios Daukanto leksikografijos rašybos laikotarpį, nes nė viename žodynėlyje nėra aiškinami rašmenys. Pagrindinis skirtumas nuo Prasmos taisyklių yra tikslesnis rašmens tarties perteikimas.

Dauguma Daukanto rašmenų vartoti su diakritikais: akūtu, graviu, stogelio formos cirkumfleksu, dvitaškiu, įkypu brūkšneliu, rutulėliu, tačiau jo vartojami diakritikai bent kalbinėje literatūroje apibūdinami kaip nereiškiantys kirčio, o turintys morfologinę Tik Mažojoje Lietuvoje diferencinis rašybos principas (dar vadinamas delimitacine funkcija (ankstesniuose darbuose – formų skiriamąja, arba diferencine reikšme ar rašybos principu – (žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 28, 45), pagal kurį grafiškai atskiriamos vienodai ar panašiai tariamos žodžio formos, tam tikrų žodžių darybinės morfemos ar junginių komponentai. Tam vartotas stogelio formos diakritinis ženklas (ˆ). Jis buvo reguliariai rašomas linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnėje, (i)o- ir ė-kamienų daiktavardžių, būdvardžių ir įvardžių vienaskaitos kilmininke (žr. Jonas Palionis, „XVIII a. lietuvių rašyba“, p. 44). reikšmę, tai rašmenys <ę>, <è> (ir <à>, <ô>, <û>, taip pat iš dalies <ą> ir <ɨ>) Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 179–181. . Tokia yra bendra teorinė situacija, o dabar bus įdomu pažiūrėti, kokia grafemų raiška spausdintame Daukanto žodyne.

Grafemos <é>, <è>

Grafema su akūtu – <é> (žr. lentelę) Žodrodyje ir lietuviškose Epitome Historiae Sacrae antraštėse buvo vartota įvairiose pozicijose. Gausumu ji nepasižymėjo, tačiau žymėjo skirtingą fonetiką. Pirmiausia bus analizuojami neaptarti taisyklėse atvejai.

Grafema su akūtu <é> (10x) Žodrodyje negausi, kai vartojama pati viena skiemenyje – ji žymi ilgąjį garsą [e·] priešdėlyje, pvz.: nétaika ~ netaika 13 (1x), trumpąjį garsą [ĕ] šaknyje, pvz.: téczaus ~ tečiaus ‘tačiau’ 5 (1x), taip pat siaurąjį įtemptąjį žemaitiškąjį [ẹ], pvz.: atémù ~ atimu 2, teep dédei ~ teip didžiai 22 Plg. kitaip rašomą tą patį atvejį teepdîdei ~ teip didžiai 39. , onkstib’s pasidawém’s ~ ankstybas ‘ankstyvas’ pasidavimas 24 (3x).

Rašmuo su graviu <è> kirčio taip pat nežymi, o kiekybiniai duomenys panašūs su prieš tai aptartąja <é>. Čia gausesni ir lietuviškų Epitome Historiae Sacrae antraščių duomenys. Grafema su graviu <è> (11x) daugiausia vartojama žemaitiškam garsui [ẹ] (8x) žymėti, pvz., šaknyje: Semei warda’s wèriszkas ~ Semas, vardas vyriškas 36, priesagoje: nusiczistijèm’s ~ nusičystijimas 15, parsergiejèmas ~ parsergėjimas 25. Ši grafema šaknyje daržymi ilgąjį garsą [e·] (1x), pvz.: nuzèminimas ~ nužeminimas 20 ir žemaitišką garsą [ĕ] (2x), pvz.: absîjèmîm’s ~ apsiėmimas 26. Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse grafema pavartota 2 kartus garsui [e̤·] žymėti, pvz.: Josuè dîrben mînaonę ~ Jozuė dirbina minavonę 27₁, Josuè staba saulę ~ Jozuė steba ‘stebi’ saulę 27₃. Šiose antraštėse garsas [ĕ] irgi reikštas grafema <è>, pvz.: Jozuèso smertis ~ Jozuės smertis ‘mirtis’ 28₁.

Taigi šios dvi grafemos, pavieniai vartojamos, žymi kelis garsus: [e·], [ĕ] ir tarminį [ẹ], dar kartais [e̤·].

Taisyklę atitinkančių rašmenų vartoseną iliustruoja keli atvejai – kai rašmuo <è> žymi suvienbalsintą žemaitišką dvibalsį [ei]. Štai <è> Žodrodyje (9x) iliustruoja šis pavyzdys, aiszkè ~ aiškiai 4, Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse rastas pavienis atvejis, pvz.: ligè ~ lygiai 3 Žr. Birutė Gudelienė, „Dvibalsių [ai], [ei] atliepinių rašyba Simono Daukanto leidinio Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse ir Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu żodiu (1838)“, p. 24. .

Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse rastas pavienis atvejis su akūtu <é>, kuris žymi vienbalsinimą, pvz.: jaunîkaité ~ jaunikaičiai 53 Žr. ten pat. . Tai Daukanto taisyklėse neaptarta, kaip ir kiti toliau pateiktieji atvejai.

Grafema su akūtu <é> vartota dvibalsio pirmajame dėmenyje, pvz.: géidù ~ geidu 4, kéikû ~ keikiu 24, séydok’s ~ seidokas ‘lankas, kilpinis’ 5, tačiau antroje žodynėlio pusėje užrašyta ir teisingas ~ teisingas 34, taigi vartosena nedėsninga.

Digrafo su akūtu atvejų (11x) rasta žemaičių dvibalsyje [ei], bendrinėje kalboje atliepiančiame [ie], pvz.: déina ~ diena 26, Séina ~ siena 28, plg. węinas ~ vienas 42. Šis digrafas vartojamas pirmoje žodynėlio pusėje, iki 26 puslapio. Be diakritikų iš viso rašmens <ei> yra rasti 28 atvejai, nuosekliau vartojami nuo 15–27 puslapio Žr. ten pat, p. 60–61. . Tai yra su fonetiniais reiškiniais susijusi vartosena. Nustatyta, kad digrafas <ei> ir jo variantai (taip pat ir <éi>) rašomi, kai tolimesniame skiemenyje yra garsas [a] Žr. ten pat: p. 67; plačiau žr. Zinkevičius, 1966, p. 84. , o digrafas <ęi> laikytinas pagrindiniu Žodrodžio rašmeniu garsui [ie] žymėti.

Akūtu pabrėžiamas ir mišriojo dvigarsio pirmasis dėmuo, tai kalba ir pats Daukantas savo rašybos taisyklėse, pvz.: ont stałą onsikwémpte ~ ant stalo antsikvempti 2, Apténkù ~ aptenku 3, gélbite ~ gelbėti 10, gélżis ~ gelžis ‘geležis’ 17, géntys ~ gentys 8, żmogaus kél‘tîs ~ žmogaus keltis 18, kéltês wirs ~ keltės vyras 18, kénkinù ~ kenkinu ‘kankinu’ 25, kérdius ~ kerdžius 28, kérnoiù ~ kernoju 10.

Apibendrintai galima pasakyti, kad yra keli grafemų <é> ir <è> vartosenos atvejai – daugiau mažiau atspindintys taisykles ir visiškai jose neaptarti. Pirmasis atvejis ryškiausias vienbalsinant dvibalsį [ei], kur dažniausiai vartota grafema su graviu <è>. Akūtas vartotas pabrėžiant dvibalsio [ei] arba mišriųjų dvigarsių pirmąjį sandą. Taisyklėse neaptartieji atvejai žymi išskirtinai tik fonetiką – garsus [e·], [ĕ] ir tarminį [ẹ], dar kartais [e̤·].

Grafemos <ê>, <ē>, <ë>

Grafema su stogelio formos, arba laužtiniu cirkumfleksu, <ê> žymi daugiau morfologinių ypatybių, kurios aptartos kitame autorės straipsnyje Žr. Birutė Gudelienė, „Grafema su pagrindu <e>: sudėtinių grafemų ir morfemų santykis ankstyvojoje Simono Daukanto leksikografijoje“, 2013. , čia pateiksime tik kai kuriuos dalykus.

Paties Daukanto žodžiais tariant – „<ê>, sklautoutą, skaitik kaap tinkamas, ie arba ę“ Simonas Daukantas, Abecieļa lijtuwiu-kalnienu ir źiamajtiu kałbos, p. 24. . Ši taisyklė neaprėpia visų atvejų. Rašmuo <ê> dar aiškinamas, „it but ie arba ei vienkartu sunertos“, pvz.: warlês ~ varlės, rakondalês ~ rakandalės ‘pintinėlės’. Grafema su stogelio formos cirkumfleksu <ê> (14x) Žodrodyje vartojama ir žemaičių [ie] (dabartinės bendrinės kalbos garsui [e̤·]) (2x) žymėti, pvz.: kurêjûkurëtos ~ kurėjų kūrėtojas 30, wêlie ~ vėlė 41, tai patikslina Daukanto pateikiama wîelie ~ vėlė 41. Birutė Triškaitė savo studijoje išsamiai aptaria Clavio diakritikų vartoseną ir teigia, kad žodyne cirkumfleksas žymi arba kirčio vietą, arba balsio ilgumą Žr. Birutė Triškaitė, „Pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų pėdsakai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico-Lithvana“, p. 93. .

Viena iš retesnių grafemų Žodrodyje – žemaitiškoje priesagoje -el- pasitaikiusi brūkšneliu žymima <ē> (2x), žyminti garsą [e·]. Ji rasta tik šiame darbe, pvz.: pintinēle ~ pintinelė 17, rakondēle ~ rakandelė ‘nedidelė apvali iš plėšų ar karklų nupinta pintinėlė be lanko’ 17. Aptariamoji grafema žymi ir monoftongizuotą dvibalsį [ei], pvz.: krēpù ~ kreipiu 1. Ji, priešingai nei trys prieš tai aptartosios, nei Daukanto, nei jo tyrėjų neaptarta.

Tokia pat negausi grafema su trėma <ë> (5x). Ji vartojama vietoj žemaitiškojo [ie], bendrinėje kalboje atliepiančio [e̤·], pvz.: tëus ~ tėvas 12, ëste ~ ėsti 14, bet tame pačiame puslapyje paraleliai pateikiamas ir ieste ~ ėsti 14, kurêjûkurëtos ~ kurėjų kūrėtojas 30, tëwaine ~ tėvainė 29, tëwïszkas ~ tėviškas 28.

Šias taisykles atitinkančių grafemų vartosena negausi, rasta nedaug pavienių atvejų; pačios taisyklės daugiau akcentuoja tarimą.

Išvados

1.Sudėtinių grafemų rašymo tradicija Daukanto Žodrodyje ir lietuviškose Epitome Historiae Sacrae antraštėse labiau susijusi su Mažosios Lietuvos ir Mikalojaus Daukšos raštais. Iš Daukšos Daukantas perėmė grafemą <ê>, o grafemą <ë> – iš vokiečių darbų.

2. Paties Daukanto darbuose nėra išsamiai pateiktų ir tiksliai apibūdintų visų <e> rašmenų su diakritikais. Taisyklių ir konkrečių pavyzdžių analizė parodė, kad Daukanto pateiktos vadinamosios taisyklės pritaikomos tik daliai tam tikros <e> grafemos pavyzdžių. Vartosenos atvejus galima suskirstyti į dvi grupes – atitinkančius taisyklę ir jose visai neaptartus atvejus.

3. Dažniausia vartotos grafemos su graviu ir akūtu <é> ir <è>. Pirmoji dažniausiai buvo vartota dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių pirmajam dėmeniui pabrėžti, antroji – tarminei fonetikai pabrėžti. Grafemos <é> ir <è> išreiškia ir taisyklėse neaptartus vartosenos atvejus. Būtent jie žymi visus garso variantus – ilgąjį, trumpąjį ir tarminį.

4. Spausdinto žodyno Žodrodžio ir lietuviškų Epitome Historiae Sacrae antraščių grafemų <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> vartosena leidžia pamatyti, kokia yra iš tiesų Daukanto taisyklių realizacija (net ir kelių grafemų), ypač tai, kad yra naujų vartosenos atvejų, parodo tam tikrus dėsningumus ir skatina tirti kitas grafemas šiuo požiūriu.

Literatūra ir šaltiniai

• Gudelienė, Birutė, „Dvibalsių [ai], [ei] atliepinių rašyba Simono Daukanto leidinio Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse ir Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu żodiu (1838)“, Žmogus ir žodis, 2010, t. 12, nr. 1, p. 20–27.
• Gudelienė, Birutė, „Grafema su pagrindu <e>: sudėtinių grafemų ir morfemų santykis ankstyvojoje Simono Daukanto leksikografijoje“, Lituanistica, 2013, t. 59, nr. 2 (92), p. 91–100.
• Jonikas, Petras, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, Čikaga: Pedagoginis literatūros institutas, 1972.
• Palionis, Jonas, „XVIII a. lietuvių rašyba“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1996, t. 36, p. 30–50.
• Palionis, Jonas, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967.
• Strockis, Mindaugas, „Graikų ir lotynų kirčiavimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui“, Baltistica, 2004, t. 39, nr. 2, p. 289–307.
• Subačius, Giedrius, „Simono Daukanto žodynai“ | Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 1: Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 1990, p. 20–31.
• Šinkūnas, Mindaugas, XVI–XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04 H), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010.
• Triškaitė, Birutė, „Pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų pėdsakai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico-Lithvana“, Archivum Lithuanicum, 2009, t. 11, p. 63–120.
• Vanagienė, Birutė, „Redakcinės pastabos“ | Simonas Daukantas, Istorija žemaitiška, t. 2, Vilnius: Vaga, 1995, p. 422.
• Vanagienė, Birutė, „Redakcinės pastabos“ | Simonas Daukantas, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1976, p. 735–742.
• Zubaitienė, Vilma, „Kristijono Milkaus (1800) pakeitimai Pilypo Ruigio (1747) Žodyne“, Archivum Lithuanicum, 2003, t. 5, p. 127–178.

Šaltiniai

• [Daukantas, Simonas, Antraščių vertimas,] C[harles] F[rancois]L‘homond, Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, LMAB RSS, L-19/146.
• [Daukantas, Simonas,] Ƶodrodys, Charles Francois L’Homond, Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, p. 1–42 (atskira puslapių numeracija knygos pabaigoje), LMAB RSS: L–19/146.
• Daukantas, Simonas, Abecieļa lijtuwiu-kalnienu ir źiamajtiu kałbos, Petropilis: K. Krajaus spaustuvė, 1842.
• Mylė, K. W. [Simonas Daukantas], Prasmą łotinu kałbos, Petropilis: K. Hintzės spaustuvė, 1837.

The Use of Compound Graphemes <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> in Simonas Daukantas’ Žodrodys

Summary. The analysis of graphics from Simonas Daukantas’ Žodrodys (1838) as well as Lithuanian headlines from Epitome Historiae Sacrae and respective rules from Daukantas’ textbooks Prasmą łotinû kałbos (1837) and Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842) is based on the descriptive method and comparison with the theory. The article analysis the use of compound graphemes <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> in Simonas Daukantas’ Žodrodyje toie kningelieie essontiu żodiù published in 1838 in St. Petersburg. It has established that this work includes more cases of the usage of the said graphemes than it is stipulated by Daukantas’ rule. A lower number of graphemes – only <è>, <é> – was used in the Lithuanian headlines of Epitome Historiae Sacrae issued alongside with Žodrodys in the same publication. The graphemes most often denoted long and short sounds [e·], [ĕ], their dialectic variants. This use of graphics shows the early stage of the development of orthography by Daukantas, especially the particularities of spelling the printed lexis. The orthography was also impacted by multifaceted tradition of spelling compound graphemes taken over from writings originating in Lithuania Minor and written by Mikalojus Daukša and Daukantas.

Keywords: Žodrodys, compound graphemes, use of graphemes, Simonas Daukantas’ orthography.