Straipsnis Legendinių Lietuvos teisininkų tandemas: A. Kriščiukaičio ir P. Leono 150-osioms gimimo metinėms

Santrauka. Straipsnyje gretinami dviejų žymių Lietuvos teisininkų A. Kriščiukaičio ir P. Leono išsiskiriantys, susieinantys ir susipinantys gyvenimo ir veiklos keliai, nuolat, ne tiek dėl ilgametės tarpusavio draugystės, asmeniškų simpatijų ar kraštiečiams būdingos abipusės traukos, kiek objektyviai kiekvienam pripažįstant ir vertinant kito dalykinius sugebėjimus, jais pasitikint, kasdieninėje veikloje papildant vienam kitą. Jų draugystė, abiem sąžiningai atliekant savo pareigas, nedavė net menkiausio pagrindo įtarinėjimams abipusiu nuolaidžiavimu.

Pagrindiniai žodžiai: Antanas Kriščiukaitis, Petras Leonas, teismas, Lietuvos universitetas, žymūs teisininkai, teisės istorija.

Įžanga

Prisimename prieš 150 metų gimusias šviesaus atminimo asmenybes profesorius Antaną Kriščiukaitį ir Petrą Leoną. Abu šie iškilūs tarpukario Lietuvos žmonės, dideli savo krašto patriotai, priklausė lietuvių inteligentų kartai, tuo laiku davusiai nemaža žinomų žmonių, šalia savo specialybės ar profesinių priedermių susirūpinusių tautos kultūra, siekusių geriau pažinti literatūrą ir meną. Carinė pavergtų tautų rusinimo politika jiems žadino norą priešintis. Lietuvos nepriklausomybės sulaukę būdami jau garbaus amžiaus, jie likimo atseikėtą likusį gyvenimo tarpsnį sugebėjo našiai panaudoti Tėvynės labui atsakingo teisinio darbo baruose, sėkmingai derindami jį su ne mažiau svarbiu jaunosios teisininkų kartos ugdymu.

Abu šie vyrai kilę iš Marijampolės-Vilkaviškio regiono, su visa lietuviška Užnemune Suvalkų gubernijos sudėtyje XIX a. įėjusio į Lenkijos karalystę. Šio krašto kaimo gyventojų būklė anuomet buvo ženkliai geresnė nei likusioje – tiesiogiai rusų valdomoje – Lietuvos dalyje, leidusi sparčiau kilti žemės ūkiui ir prakusti kaimo žmonėms. Tai sudarė sąlygas iš jų kilusiam jaunimui anksčiau nei kitur suformuoti lietuviškos inteligentijos branduolį, išauginti pirmuosius mūsų krašto kovotojus už lietuvybę.

Amžiumi vieni vyriausių iš negausios žinomų 1918 m. nepriklausomybę atgavusios Lietuvos teisininkų kartos (gimę 1864 m.), A. Kriščiukaitis ir P. Leonas susitiko ir susidraugavo Marijampolės gimnazijos pirmoje klasėje. Likimas lėmė šiems vienmečiams kraštiečiams išsiskiriančiais, susitinkančiais ir susipinančiais gyvenimo ir veiklos keliais žengti koja kojon, kiekvienam dirbant savo darbus, bet nuolat papildant vienam kitą.

Profesinė ir visuomeninė A. Kriščiukaičio ir P. Leono veikla, pelniusi jiems platų visuomenės pripažinimą, pirmiausia atskiri tos veiklos, kiekvieno jų skyrium, aspektai, literatūroje yra susilaukę tam tikro tyrėjų, o anksčiau – ir juos pažinojusiųjų, dėmesio. Pažymėtina didelės apimties (715 psl.) J. Leonavičiaus knyga „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (1864–1938)“ Žr. Juozas Leonavičius, Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (1864–1938), 2002. , kurioje surinkta ir susisteminta gausi ir įvairi jo veiklą apibūdinti medžiaga. Kuklesniu savo mastais, bet taip pat vertingu surinkta medžiaga ir A. Kriščiukaičio veiklą aptariančiu darbu laikytina jauno tyrėjo V. Bumblio socialinių mokslų teisės krypties daktaro disertacija „Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis“ Žr. Voldemaras Bumblys, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, 2012. , kurios penkiasdešimt puslapių tiesiogiai skirti pastarajam. Dėmesio vertos taip pat pavienės kai kurių autorių publikacijos, apibūdinančios A. Kriščiukaičio bei, dažniau, P. Leono gyvenimo kelią ir nuopelnus Lietuvai Žr. Juozas Leonavičius, Arvydas Stankus (sud.), Petras Leonas – teisininkas, sociologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, 1999; Vaclovas Biržiška, „Profesorių Petrą Leoną prisiminus“, 1948; Voldemaras Bumblys, „Antanas Kriščiukaitis – Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas“, 2008; „Antano Kriščiukaičio akademinė veikla“, 2009; Mindaugas Maksimaitis, „Petras Leonas ir advokato profesija“, 1996; „Profesoriaus Antano Kriščiukaičio gyvenimo prioritetai: teisė ir gimtoji kalba“, 2004; Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, 1965; Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, 1939; Zigmas Toliušis, Petras Leonas (1864–1938): gyvenimas ir darbai, 1939 ir kt. .

Šiame straipsnyje mėginama gretinti dviejų Lietuvos teisės korifėjų nueitus gyvenimo ir veiklos kelius, kuriuose ne tiek dėl asmeniškų tarpusavio simpatijų ar kraštiečių abipusės traukos, o objektyviai vertindami vienas kito dalykines savybes ir jomis pasitikėdami, darbuose jie rėmėsi vienas kitu, papildydami vienas kitą.

1. Ilgi žinių ir patirties kaupimo metai

Keistas sutapimas, bet abiem šiems Lietuvos teisininkams suvokti savo pašaukimą pavyko ne iškart. Baigęs gimnaziją, A. Kriščiukaitis buvo įstojęs į Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultetą, bet, nuo vaikystės jautęs silpnybę architektūrai, braižęs ir statęs bažnyčių maketus, tais pat metais susivokė ne ten pataikęs. Nepavykus, įsibėgėjus mokslo metams, universitetines studijas pakeisti Peterburgo meno akademija, teko laikinai grįžti į tėviškę Žr. Aleksandras Merkelis, „Antanas Kriščiukaitis-Aišbė“, p. 716. . Panašiai ir P. Leoną nuo pat vaikystės traukė tikslieji mokslai, todėl nepaisydamas didžiulio motinos (tėvas jau buvo miręs) noro jaunėlį išleisti kunigo keliu, kuriuo jau buvo nuėjęs jos vyriausiasis Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 2: 1880–1888, p. 91–93. , įstojo į Maskvos universiteto Gamtos-matematikos fakultetą. Studijos, kaip pats prisipažino, be galo patiko, ypač mėgo geometriją, neorganinę chemiją ir fiziką, bet pastaroji netikėtai pakišo koją – nepavyko egzaminas, o dėl to kilo antrametystės ir, svarbiausia, stipendijos netekimo grėsmė Žr. Ten pat, p. 130, 137. . Studijas teko pradėti iš naujo.

Taip abu marijampoliečiai 1885 m. vėl susitiko, tik šįkart Maskvos universiteto Teisės fakulteto auditorijose, klausydami garsių Rusijos mokslininkų ir pedagogų – A. Čuprovo, J. Gambarovo, M. Kovalevskio ir kt. – paskaitų Žr. Vaclovas Biržiška, „Prof. Petrui Leonui mirus“, p. 244. , gyvendami viename kambaryje Žr. „Prof. P. Leono žodis“, p. 255. . Universitete jie pateko į būsimų žinomų visuomenės veikėjų – V. Kudirkos, J. Jablonskio, P. Mašioto ir kitų – aplinką Žr. Juozas Tumas, Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos, p. 113–114. , įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą slaptoje Maskvos lietuvių studentų draugijoje Žr. Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, p. xii–xiii; Vaclovas Biržiška, „Profesorių Petrą Leoną prisiminus“, 1948. , tapo uolūs lietuviškos spaudos darbininkai.

Profesinę karjerą abu jauni teisininkai pradėjo teismų sistemoje.

Abu susidūrė su to meto lietuviams inteligentams bendra tragedija – būdami katalikai, pagal Rusijoje galiojusią tvarką valdiškos tarnybos savame krašte jie negalėjo tikėtis, todėl teko taikytis su daugelį metų truksiančia tarnybine tremtimi.

Į teismą A. Kriščiukaitis atėjo tam jau pasiruošęs. Keletą mėnesių padirbėjus Maskvos apygardos teismo prokuratūroje, 1891 m. jam pavyko persikelti arčiau Lietuvos, į Mintaują (dab. Jelgavą). Čia praleisti metai buvo ypač reikšmingi dėl atsiradusių artimų ryšių su ten darbavusiais kalbininku J. Jablonskiu, teisininkais M. Lozoraičiu, M. Čepu, V. Mačiu, kunigu J. Tumu (Vaižgantu) ir kitais lietuviais Žr. A. Kriščiukaičio autobiografija, parengta Lietuviškosios enciklopedijos redakcijai, l. 1. . Ne be jų, ir ypač J. Jablonskio, paskatinimo laisvu nuo tarnybos laiku jis ėmėsi profesionalui teisininkui nebūdingo darbo: parašė lietuvių kalbos pradžiamokslį „Naują elementorių“, lietuvių abėcėlės moksle tuomet paplitusį vadinamąjį „slebizavimą“ pakeitusį pažangesniu – sintetiniu garsų metodu Žr. Aleksandras Merkelis, „Antanas Kriščiukaitis-Aišbė“, p. 717; Vytautas Merkys, Knygnešių laikai 1864–1904, p. 311–312. . Ėmęsis literatūrinio darbo, A. Kriščiukaitis parašė keletą eilėraščių, satyros vaizdelių, kritikos straipsnių, laisvų vertimų Žr. Aleksandras Merkelis, „Antanas Kriščiukaitis-Aišbė“, p. 716–717. , pamėgo apsakymą, kurių meniškai ryškiausias „Brička“ pateko į lietuvių grožinės literatūros aukso fondą. Savo kūrybą pasirašinėjo Antanu iš Būgnų (Būgnuose buvo tėvo ūkis) arba sutrumpintai – A iš B, ilgainiui virtusiu jo literatūriniu pseudonimu Aišbė.

Po penkerių metų A. Kriščiukaitis buvo perkeltas giliau į Rusiją – į Tichviną, kuriame užsilaikė šešiolika metų, po to šešerius metus dirbo Novgorodo apygardos teismo teisėju Žr. Ofic. išrašas iš A. Kriščiukaičio tarnyb. lapo, l. 25. . Karjera nebuvo didelė, bet lietuvis Rusijoje kažko daugiau tikėtis negalėjo Žr. Petras Leonas, „Antanas Kriščiukaitis – vyriausias Lietuvos teisėjas (Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas)“, 1931. . Iš viso imperijos teismuose jis išdirbo dvidešimt aštuonerius metus Žr. Voldemaras Bumblys, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, p. 119. , pasisemdamas solidžios patirties. Tik po bolševikų revoliucijos jis perėjo į įstaigas, besirūpinančias lietuvių pabėgėliais: į Raudonąjį Kryžių Novgorode, Maskvos lietuvių komitetą. Pagaliau 1918 m. rugsėjį pavyko grįžti į Lietuvą Žr. A. Kriščiukaičio autobiografija, parengta Lietuviškosios enciklopedijos redakcijai, l. 1. .

Per visus tuos ilgus metus nesusidurdamas arba labai mažai tesusidurdamas su gyvąja lietuvių kalba ir kasdien bendraudamas rusiškai, A. Kriščiukaitis nenutauto, visa savo esybe liko lietuvis, nepamiršęs gimtojo krašto žmonių ir jų papročių. Atitrūkimas nuo savo krašto nepadarė nė menkiausio neigiamo poveikio gražiai jo suvalkietiškai šnektai, rašė jis puikia lietuvių kalba, gyveno gimtosios kalbos rūpesčiais.

Tuo tarpu P. Leonas, vedamas patriotinio pasiryžimo dirbti Lietuvoje ir Lietuvai, pradžioje puoselėjo viltį joje likti, pasirinkdamas laisvą profesiją – advokato darbą. Ruošdamasis jam ir norėdamas geriau susipažinti su teismų praktika, jis laikinai įsitaisė teismo kandidatu prie Suvalkų apygardos teismo – dirbo kanceliarijoje, ėjo tardytojo pareigas Žr. Zigmas Toliušis, Petras Leonas (1864–1938): gyvenimas ir darbai, p. 10. . Ši praktika jam davė profesinės naudos („aš tapau stiprus teisininkas“ Petras Leonas, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 3: 1889–1897, p. 67. ), bet kartu ir buvo lemtinga: susidūręs su advokatų darbo užkulisiais, jis patyrė kai kuriuos jų paslapčiom iš klientų reikalaujant papildomų honorarų tariamai teisėjų pavaišinimui ar kitoms išlaidoms Žr. Petras Leonas, Advokatų profesija ir jų organizacija, p. 22. ir pajuto nerimą, kad juo tapęs ir savarankiško gyvenimo pradžiai stokodamas lėšų, kurių iš gimtųjų namų nesitikėjo, nes mokydamasis savo dalį buvo „sunaudojęs su kaupu“ Petras Leonas, Autobiografija, p. 3. , pats nenuslystų nuo doros kelio Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 3: 1889–1897, p. 45. . Šis nerimas keitė jau, regis, tvirtai pasirinktus gyvenimo prioritetus – P. Leonas ryžosi sukti į valdišką tarnybą ir susitaikyti su mintimi, jog ilgiems metams teks skirtis su gimtuoju kraštu ir, tikriausia, su puoselėtu idealu tam kraštui dirbti.

Paskyrimą 1892 m. jis gavo į Vidurinę Aziją, į Turkestaną. Dirbdamas čia – Taškente, Samarkande, Naujajame Margelane – per trylika metų perėjo svarbiausias darbo teisme pakopas nuo tardytojo iki apygardos teismo teisėjo.

Gyvendamas toli nuo savo krašto, dėl karjeros P. Leonas neišsižadėjo demokratinių pažiūrų. Dėl jų, pasireiškusių viešu konstitucinių reformų Rusijoje reikalavimu, pasak jo paties – „šiek tiek prisidėjus“ Petras Leonas, Autobiografija, p. 3. prie revoliucijos, 1906 m. pradžioje iš teismo jis buvo pašalintas Žr. Leonas, Petras, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 4: 1897–1906, p. 94–97; Vaclovas Biržiška, „Profesorių Petrą Leoną prisiminus“, 1948. . Neliko nieko kita, kaip tik peržiūrėti savo nuostatas dėl darbo advokatūroje. Tačiau ne moralinių principų požiūriu – dabar P. Leono materialinė padėtis buvo kita, o ir pats, jau subrendęs ir gyvenimo užgrūdintas, galėjo pasitikėti savo valios tvirtumu.

Su valdiškos tarnybos netekimu nutrūkus saitams, rišusiems su tolimu svetimu kraštu, P. Leonas grįžo į Lietuvą ir buvo priimtas advokatu prie Vilniaus Teismo rūmų su gyvenamąja vieta Kaune Žr. Zigmas Toliušis, Petras Leonas (1864–1938): gyvenimas ir darbai, p. 11. . Netrukus pajuto, kad darbas sekasi ir, svarbiausia, nėra toksai atgrasus, kaip kad kadaise buvo susidaręs apie jį vaizdą. Suprato, kad svarbiausia – požiūris į profesiją ir tvirtos moralinės nuostatos.

Neužsisklęsdamas profesinėje veikloje, Lietuvoje jis virto „tuo centriniu asmeniu, apie kurį sukosi visas anuometinis viešas gyvenimas“ Zigmas Toliušis, Petras Leonas (1864–1938): gyvenimas ir darbai, p. 13. : įsitraukė į kultūros ir švietimo draugijų veiklą, aktyviai dirbo pats ir rėmė jas lėšomis, padėjo organizuoti pirmąjį Lietuvių moterų suvažiavimą Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 5: 1906–1914, p. 60; „Profesoriui Petrui Leonui 70 metų“, 1934; Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, p. 25. . Išrinktas 1907 m. nuo Suvalkų gubernijos į II Valstybės dūmą, išsilaikiusią vos tris mėnesius, P. Leonas joje mėgino kelti Lietuvos autonomijos bei žemės reformos klausimus, reikalavo sutvarkyti švietimo reikalus, priminė Vilniaus universiteto uždarymą. Į III ir IV Dūmas būti renkamas atsisakė Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 5: 1906–1914, p. 39, 43, 60, 65; „Profesoriui Petrui Leonui 70 metų“, 1934; Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, p. 27; Zigmas Toliušis, Petras Leonas (1864–1938): gyvenimas ir darbai, p. 13–14, 16. , jo parengtą Lietuvos autonomijos projektą jose toliau kėlė M. Yčas. 1910 m. P. Leonas buvo išrinktas Kauno miesto savivaldybės (Dūmos) nariu Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai ir atsiminimai, d. 5: 1906–1914, p. 102. .

Geografiškai atskirti vienas nuo kito, A. Kriščiukaitis ir P. Leonas tarpusavio ryšių nenutraukė – susirašinėjo, o P. Leonui tapus Dūmos deputatu, A. Kriščiukaitis, tuo metu darbavęsis Tichvine, aplankė jį Peterburge Žr. „Prof. P. Leono žodis“, p. 255. .

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui P. Leonas persikėlė į Vilnių (likti tvirtovės mieste Kaune jam neleista Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 25. ) ir tapo sąjūdžio pagalbai nukentėjusiems nuo karo šelpti veikėju Žr. Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, p. 25. , vėliau šalpos darbui vadovavo pasitraukęs į Rusiją. Čia įsitraukė į aktyvią politinę veiklą siekiant Lietuvai autonomijos, o politinei situacijai keičiantis, ją ėmė orientuoti į visišką savo krašto nepriklausomybę. Jis buvo vienas iniciatorių, kuriant vidurio grupei priklausančią Demokratinę tautos laisvės santaros partiją, parašė jos programos projektą Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 159, 174, 217–218; Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, p. 27. , talkinamas K. Jablonskio ir T. Petkevičiaus parengė Lietuvai laikinos konstitucijos ir kai kurių kitų įstatymų projektus Žr. P. Leono raštas Lietuvos valstybės tarybai, l. 1. .

Į jau paskelbusią nepriklausomybę, bet faktiškai dar vokiečių okupuotą Lietuvą P. Leonas grįžo 1918 m. gegužę.

Dabar jų – P. Leono ir A. Kriščiukaičio – laukė dideli darbai savam kraštui.

2. Nepriklausomos Lietuvos teisingumo baruose

Lietuvos nepriklausomybę A. Kriščiukaitis ir P. Leonas sutiko pasiekę garbų amžių – įpusėję šeštąją dešimtį. Bet metų naštos jie nepaisė, o įgimtą energiją ir sukauptą gyvenimo patyrimą nedvejodami paskyrė savo krašto reikalams: vos pajutę galėsią jam būti naudingi, jie visa savo esybe paniro į sudėtingą valstybės atkūrimo darbą ir leidosi būti panaudojami svarbiausiuose baruose. Per tuos keliolika jiems gyventi likusių metų buvo parengti dideli išliekamos reikšmės darbai, pelnę jiems šlovę, dėl kurios juos minime ir šiandien.

Vos sugrįžę į Tėvynę, A. Kriščiukaitis ir P. Leonas ėmėsi talkinti Valstybės Tarybai, rengdami su kitais lietuvių teisininkais Steigiamojo Seimo rinkimų, savivaldybių, kitus įstatymų projektus Žr. Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, p. 397–398. . Formuojant pirmąją Lietuvos vyriausybę, abu jie buvo tarp kandidatų teisingumo ministro arba valstybės kontrolieriaus pareigoms užimti Žr. Martynas Yčas, „Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai“, p. 65. . Tačiau teisingumo ministru tapo P. Leonas, o A. Kriščiukaitis, sukaupęs didžiulę patirtį teismo darbe, Valstybės Tarybos Prezidiumo gruodžio 10 d. buvo paskirtas būsimo Vyriausiojo Tribunolo pirmininku Žr. Laikinosios Vyriausybės įsakymai, 1918. .

Pirmiesiems teisingumo ministrui ir aukščiausios teismų sistemos grandies vadovui P. Leonui ir A. Kriščiukaičiui patikėta kloti mūsų teismų santvarkos pamatus.

Teisingumo ministru P. Leonas buvo iš eilės dviejuose – A. Voldemaro ir pirmajame M. Sleževičiaus – kabinetuose (1918 11 11–12 26–1919 03 12). Per šį vos keturių mėnesių laikotarpį suspėta parengti ir paskelbti teismų organizacijai skirtus įstatymus, svarbiausia – jo paties, padedamam A. Kriščiukaičiui, P. Šniukštai, V. Sidzikauskui ir keletui kitų teisininkų Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 371. , parengtą Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo Žr. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas, 1919. įstatymą ir jo pagrindu organizuoti provizorinę, bet išsilaikiusią iki 1933 m. trijų grandžių teismų sistemą, formuojamą skyrimo būdu. Nemažai svarbių dalykų – kas darytina su okupacinių teismų bylomis, kokius imti teismo mokesčius, kieno vardu daromi teismo sprendimai ir kt. – teko nustatyti teisingumo ministro aplinkraščiais ir įsakymais Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 208. .

Ketvirtojoje (taip pat M. Sleževičiaus) Vyriausybėje (1919 04 12–1919 10 07) P. Leonas buvo vidaus reikalų ministru. Daug pasidarbuota įstatymų leidimo darbe – pats jis labiausiai vertino Steigiamojo Seimo rinkimų bei Savivaldybių įstatymų, tiesa, išleistų P. Leonui jau pasitraukus iš Kabineto, parengimą, pareikalavusį „daug intelektualinio darbo“ Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 397. ; jam aktyviai dalyvaujant taip pat parengti Draugijų, Spaudos, Pasų, Svetimšalių ir kt. įstatymai. Įdėta nemaža pastangų kuriant ir tobulinant administracijos bei savivaldybių struktūras ir organizuojant jų darbą.

Kaip visuotinai pripažinto autoriteto, objektyvaus ir teisingo žmogaus, įsitikinusio, „kad bendriems tautos gyvybės reikalams rūpinti reikia jungti visas veikiančias tautos jėgas“, o „atskirų asmenų ambicijos ir troškimai, atskirų grupių (partijų) siekimai turi nusileisti prieš tautos gyvybinius reikalus“ Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 1–2. , P. Leono kandidatūra į atsakingiausius valstybės postus buvo priimtina daugumai politinių grupuočių. Vyriausybės sudėtyje jį norėta matyti ir kituose iki Steigiamojo Seimo veikusiuose ministrų kabinetuose, bet jis pats siūlymų nepriėmė, atsisakydamas įeiti į vien tik iš dešiniųjų sudarytus P. Dovydaičio bei E. Galvanausko kabinetus Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 414; Mano atsiminimai ir pergyvenimai, d. 7, p. 1. . Vėliau, rengiantis liaudininkų koalicijai su krikščionimis demokratais ir ieškant abiem partneriams priimtino sąžiningo ir politiškai neangažuoto žmogaus, P. Leono kandidatūra nekart (1920, 1922, 1923 m.) politiniuose sluoksniuose diskutuota valstybės prezidento postui užimti Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 428–430, 43–439. . Pagaliau, jo rimtumas, nešališkumas ir teisingumas lėmė, jog, vieningu politinių grupių sutarimu, renkant Steigiamąjį ir kitus tris demokratinius seimus, jis buvo nepamainomu Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Žr. Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, p. 28. .

Nemažiau savęs Lietuvos teismų sistemos kūrimui atidavė A. Kriščiukaitis. Tiesa, dėl bolševikų ir lenkų invazijos jis, kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, 1918 m. gruodyje iš vokiečių okupacinio aukščiausiojo teismo perėmęs šešias bylas Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 19. , tuokart daugiau nuveikti nespėjo. Gavęs besikeliančios į Kauną Teisingumo ministerijos įgaliojimą atsiradus galimybei atstovauti jai Vilniuje, jis laikinai liko okupuojamoje sostinėje Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 390. , ėmęsis mokytojo lietuvių gimnazijoje darbo Žr. ten pat, p. 256. . Tik gavęs teisingumo ministro įsakymą, jis atvyko į laikinąją sostinę Žr. ten pat, p. 19. , kurioje 1919 m. birželyje Vyriausiasis Tribunolas pradėjo savo veiklą Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 19, 210. .

A. Kriščiukaičiui teko organizuoti Tribunolą ir ganėtinai sudėtingą nenusistovėjusį jo darbą.

Vyriausiasis Tribunolas Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme apibūdintas apeliacine instancija apygardos teismuose pirmąja instancija išnagrinėtoms byloms, bet po to jo kompetencija buvo sparčiai plečiama: jam pavestos apeliacinio ir kasacinio teismo funkcijos Armijos teismo byloms Žr. Laikinieji Armijos teismo įstatai, 1919. , kasacinės instancijos galios išplėstos kai kurioms bendrosios kompetencijos teismų bylų kategorijoms Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas, 1921. , 1922 m. įsigaliojusi Lietuvos Valstybės Konstitucija Tribunolą paskelbė teismu baudžiamosioms byloms, Seimo iškeltoms Respublikos Prezidentui ir Vyriausybės nariams. Įgyvendinant Klaipėdos krašto statuto Žr. Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, 1924. nuostatą apie krašto įjungimą į Tribunolo jurisdikciją, 1924 m. nustatyta jo kompetencija nagrinėjant skundus dėl krašto teismų sprendimų bei nutarimų Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, nr. 151-1078. . Tribunolui taip pat priklausė bylų priklausomybės ginčai, o kai kurie kiti įstatymai pavedė dar ir administraciniam teismui būdingų kompetencijos dalykų. 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas Žr. Teismų santvarkos įstatymas, 1933. Vyriausiąjį Tribunolą skelbė kasaciniu teismu bendrosios kompetencijos, tarp jų ir Klaipėdos krašto, taip pat karinių teismų byloms ir byloms, kurias jam paveda kiti įstatymai; jų, skelbiančių apie galimumą tam tikrus administracinių institucijų veiksmus skųsti Vyriausiajam Tribunolui, skaičius sparčiai didėjo (iki 1938 m. jis pasiekė šešias dešimtis Žr. Apžvalga: III. Administracinio teismo įstatymo projektas, p. 522. ).

Ne mažiau svarbia Vyriausiojo Tribunolo funkcija laikyta įstatymų aiškinimas, atliekamas jo teisiamajai kolegijai vykdant valstybei vieningo teismo funkciją Žr. Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“, 1919. , arba jo Visuotiniam susirinkimui aiškinant teisingumo ministro ar Tribunolo pirmininko iškeltus teismų nevienodai sprendžiamus ar jo teisiamajai sudėčiai abejones keliančius teisės klausimus. Sudarydama šiai aukščiausios kvalifikacijos teisininkų kolegijai nuolatinę prieigą prie teismo bylų masės, ši veikla sudarė jai sąlygas vertinti jų medžiagą galiojančių įstatymų šviesoje, juos aiškinti bei dėl jų taikymo reikšti autoritetingą nuomonę, sudarant prielaidas vienodam visose teismų grandyse bei visuose teismuose įstatymų suvokimui ir taikymui.

Nepaisant Vyriausiojo Tribunolo funkcijų ir darbo apimties spartaus didėjimo, pradžioje teko tenkintis minimaliu teisėjų skaičiumi: tik 1921 m. vasarą paskirtas trečias Tribunolo narys Žr. Teisingumo ministerijos įsakymas nr. 108, p. 6; Įsakymas, 1921. . Stokojant žmonių, Vyriausiojo Tribunolo trečiuoju teisiamosios kolegijos nariu įstatymas leido į posėdžius kviesti apygardos teismo narį arba net prisiekusįjį advokatą Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1924, nr. 160-1140; 1926, nr. 238-1543. . Tokios praktikos atsisakyta tik 1933 m. Tuomet jame, įskaitant pirmininką ir skyrių pirmininkus, jau dirbo penkiolika teisėjų Žr. Teisingumo ministerijos etatų pakeitimas, 1933. , buvo organizuoti Civilinis bei Baudžiamasis, taip pat Klaipėdos krašto skyriai, prie Tribunolo veikė teisėjų Drausmės teismas, taip pat teisėjų egzaminų komisija.

Būdamas Tribunolo pirmininko poste, A. Kriščiukaitis dalyvavo ir pirmininkavo priimant visus svarbiausius bylų sprendimus ir dėl savo pareigų bei autoriteto daugiau turėjo įtakos teismo sprendimų turiniui nei kuris kitas kolegijos narys.

Įgyvendinant teisės aiškinimo funkciją, A. Kriščiukaičiui pačiam teko rūpintis Vyriausiojo Tribunolo nutarimų viešinimu, pirmiausia tam panaudojant pradėtą leisti žurnalą „Teisė“: jo puslapiuose reguliariai skelbtos dažnai paties pirmininko parengtos Tribunolo praktikos apžvalgos Žr. Voldemaras Bumblys, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, p. 157. .

Kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, A. Kriščiukaitis daug padarė įtvirtinant teismuose lietuvių kalbą. Nors jau Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme buvo nustatyta, jog teismo kalba esanti lietuvių kalba, kai kurie proceso dalyviai, menkai temokėdami lietuviškai, ir toliau mėgino kalbėti bei dokumentus rašyti rusiškai. Svetimos kalbos teismuose ryžtingai atsisakyta Vyriausiajam Tribunolui 1920 m. liepos 31 d. nutarime įsakmiai nurodžius teismo kalba esant tik lietuvių kalbą Žr. Antanas Kriščiukaitis, „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, p. 47. . Nutarimas sukėlė tam tikrą svetimkalbių advokatų nepasitenkinimą, bet ir jie buvo priversti paklusti ir teismo posėdžiuose prabilti lietuviškai.

Tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis ne tik pats rengė, bet ir neretai redagavo kitų teisėjų parašytus Vyriausiojo Tribunolo dokumentus, taip pat teismo dokumentų bei įvairių raštų pavyzdžius bei blankus Žr. Petras Stravinskas, „Mūsų neužmirštamieji“, p. 43. , mokė darbuotojus be kalbos klaidų, taisyklingai juos rašyti.

Nemaža A. Kriščiukaitis prisidėjo prie kitų teisinių institucijų, tarp jų ir prie advokatūros, organizavimo. Vyriausiojo tribunolo iniciatyva 1920 m. pabaigoje prisiekusieji advokatai susibūrė į autonominę korporaciją ir išsirinko tarybą, buvusią Tribunolo žinioje ir priežiūroje Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, p. 190. .

Sudarius jų organizaciją, daugiau nei dvylika metų (1926–1938) Lietuvos advokatų tarybos pirmininku buvo P. Leonas, vėl grįžęs prie advokato darbo po to, kai pasitraukė iš Vyriausybės sudėties.

Advokato profesijoje, kaip ir apskritai gyvenime, jis laikėsi aukštų dorovės principų ir siekė daryti visa, kad ir kiti jų laikytųsi. Jo įsitikinimu, advokatas privalo sąžiningai ir rūpestingai atstovauti savo klientų reikalams ir kuo mažiausia galvoti apie honorarą Žr. Rapolas Skipitis, „Petras Leonas – Lietuvos teisingumo kūrėjas“, p. 26. . P. Leonas nesutiko su visuomenėje paplitusia nuomone, jog teisminiame procese, kurio esmę sudaro ginčas tarp besiteisiančių šalių, viena iš jų visada turinti būti neteisi, todėl vienas iš advokatų, atstovaujančių skirtingų besiginčijančių šalių interesams, esą neišvengiamai turįs įrodinėti, kad neteisinga yra teisinga ar atvirkščiai. Jo manymu, advokatas ne tik gali, bet ir privalo ieškoti vienos, bendros abiem šalims, tikrosios tiesos Žr. Petras Leonas, Advokatų profesija ir jų organizacija, p. 22–23. , privalo klausytis sąžinės balso, savo kelrode žvaigžde laikyti aukštą profesijos tikslą; tai esą saugotų jį nuo nukrypimų iš doros kelio Žr. ten pat, p. 27. .

Tiek A. Kriščiukaitis, tiek P. Leonas, pripažinti teisės autoritetai, buvo pasitelkiami, valdantiesiems prireikus itin visapusiškų teisės žinių ir autoritetingos nuomonės. P. Leonas buvo paskirtas pirmininku, o A. Kriščiukaitis vicepirmininku komisijos, Ministrų kabineto sudarytos 1919 m. pabaigoje būsimos Lietuvos konstitucijos priešprojekčiui parengti Žr. Ministrų kabineto 1919 12 05 pos. protokolas, l. 218. . Juos kvietėsi ekspertais Steigiamojo Seimo komisijos, jie dalyvavo teisiniu požiūriu redaguojant Steigiamajame Seime parengtą Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektą Žr. Steigiamojo seimo Bendrosios teisės komisijos ekspertų nuomonės dėl Konstitucijos projekto, l. 1–7; Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 414; Mano atsiminimai ir pergyvenimai, d. 7, p. 34–35. , konsultavo rengiant Žemės reformos įstatymo, Lietuvos universiteto statuto ir kt. projektus Žr. ten pat, p. 34; Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, p. xvi. . Kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, A. Kriščiukaitis daug prisidėjo prie teismų veiklą reglamentuojančių įstatymų kūrimo ir tobulinimo, dalyvaudamas Teisingumo ministerijos tarybos darbe, taip pat įvairiose kitose teisės aktų rengimo komisijose. Nuo 1929 m. darbuodamasis Valstybės Taryboje kaip žinovas bendradarbis, jis prisidėjo prie 1933 m. Teismų santvarkos, Civilinės metrikacijos įstatymų, Baudžiamojo statuto pakeitimo ir kitų svarbiausių teisės aktų projektų rengimo Žr. Boleslovas Masiulis, „Valstybės taryba“, p. 12–14. .

3. Ugdant Lietuvos teisininkus

3.1. Specialistų rengimas

Organizuoti teismų sistemą valstybingumą atgavusioje Lietuvoje nebuvo paprasta jau vien dėl pasirengusių šiai veiklai žmonių stokos: sunkios, didelio pasiaukojimo ir materialinių išteklių reikalavusios sąlygos teisiniam išsilavinimui įgyti lėmė, kad teisininkų, reikalingų visoms atsikuriančios valstybės žinyboms, Lietuvoje buvo nedaug. Vien teisingumo darbui organizuoti, apytiksliais skaičiavimais, reikėjo bent dviejų šimtų specialistų, tuo tarpu teisingumo ministras P. Leonas tedisponavo vos dviem dešimtimis lietuvių teisininkų, maždaug kita tiek Lietuvoje gyvenusių teisininkų nelietuvių – žydų, rusų, lenkų, vokiečių – dažnai nemokėjo lietuviškai kalbėti, juolab – rašyti. Ministras suprato tuomet skiriamų teisėjais specialiai tam nepasirengusių žmonių padėtį ir guodė juos, jog, nepavykus teisingai pritaikyti įstatymą, atitaisysianti aukštesnioji instancija, akcentuodamas svarbiausia – byla turinti būti sprendžiama sąžiningai Žr. Rapolas Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 54. .

Didelės viltys, sprendžiant teisės specialistų stokos problemą, sietos su Lietuvos universiteto1922 m. įkūrimu, dėl to paties specialistų trūkumo taip pat susidūrusiu su rimtais sunkumais – žmones tam reikalui teko parinkti iš praktikų, nesant ten kam juos pakeisti. Profesūros būsimam Teisių fakultetui paieškoms talkino Lietuvos teisininkų draugija, kurios tuometis valdybos pirmininkas A. Kriščiukaitis pasiūlė septynis teisininkus, tarp jų P. Leoną Žr. Lietuvos teisininkų draugijos valdybos 1922 04 13 rašto Universiteto rektoriui nuorašas, l. 40. , jau spėjusį išmėginti save eidamas teisės enciklopedijos ir civilinės teisės lektoriaus pareigas 1920 m. įsteigtuose Aukštuosiuose kursuose Žr. P. Leono trumpas curriculum vitae, l. 132. . Respublikos Prezidento 1922 m. birželio 20 d. aktu paskirtas profesoriumi Žr. Lietuvos universiteto rektoriaus 1922 07 05 įsakymo nuorašas, l. 34; Vytauto Didžiojo universitetas Kaune, 1922–1932: trumpa 10 metų veikimo apžvalga, p. 495. , jis buvo išrinktas dekanu Žr. Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, b. 221, l. 3. ir tęsė profesūros telkimą iš žmonių, kurių dauguma, kaip ir jis pats, tam specialiai nebuvo ruošęsi. Jau tų pat metų rudenį fakulteto taryboje atkreiptas dėmesys į A. Kriščiukaičio, kaip ilgamečio specialisto „teisės teorijos ir praktikos srityje“, potencialias galimybes, jį pakviečiant Baudžiamojo proceso katedros ordinariniu profesorium Žr. Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, b. 221, l. 20. ; nepaisydamas užimtumo Vyriausiajame Tribunole, šis kvietimą priėmė, reikšdamas „giliausią dėkingumą už tą pasiūlymą, kuris man yra didžiai garbingas“ A. Kriščiukaičio 1922 10 30 raštas Teisių fakulteto dekanui, l. 1. .