Straipsnis Lietuvos makroekonomikos pasiekimai ir valstybės pajamų didinimo problema

Santrauka. Straipsnyje pateikiama pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos tendencijų ir būklės analizė. Parodoma, kad, nepaisant įspūdingų makroekonomikos rezultatų (BVP augimas, stiprėjantis litas, priimtini bendrojo biudžeto deficitas, einamosios sąskaitos deficitas, palūkanų norma, valstybės skola), vis dar išlieka ekonomikos išbalansavimo problema struktūriniu lygmeniu: didelis nedarbas, nepakankamas darbo užmokesčio didėjimas, lėtas gyventojų vartojimo augimas, genderiniai valstybės biudžeto iškraipymai, mažėja valstybės pajamos. Išryškinus valstybės pajamų mažėjimo pagrindines priežastis, akcentuojama, kad valstybės pajamų didinimo problemos sprendimas turi būti siejamas su strateginio požiūrio diegimu fiskalinėje politikoje.

Pagrindiniai žodžiai: fiskalinė politika, valstybės pajamos ir išlaidos, nacionalinio biudžeto mokesčiai.

Įvadas

Pastaruoju metu ekonomikos analitikai gana palankiai vertina Lietuvos ekonomikos raidą. Tarptautinis valiutos fondas vadina Lietuvą „kylančia Baltijos regiono žvaigžde“, Lenkijos Pinigų politikos tarybos pirmininkas Lešekas Balcerovičius – „augančia Baltijos tigre“. Audito bendrovė „Ernst and Young“ bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas pripažįsta, kad Lietuva pasiekė įspūdingos pažangos, aplenkė daugelį kaimynių ir tapo viena patraukliausių investicijoms teritorijų. Tai grindžiama „įspūdingais“ makroekonomikos rodikliais (žr. 1 pav. ir 1 lentelę):

• sparčiu bendrojo vidaus produkto (BVP) augimu (2003 m. 9,0 proc.);
• išskirtinai žemu infliacijos lygiu (2003 m. defliacija 1,3 proc.);
• sumažintu einamosios sąskaitos deficitu (2003 m. 6,6 proc. BVP);
• radikaliai sumažinta mokesčių našta ekonomikai (nuo 40 proc. BVP 1999 m. iki 29 proc. BVP 2003 m.).

Laikoma, kad tokių puikių Lietuvos ekonomikos rezultatų pasiekta stiprinant biudžeto discipliną ir laikantis „taupaus biudžeto kelio“ bei griežtos fiskalinės ir išlaidų politikos Žr. 2002 metų Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki įstojimo į Europos Sąjungą, 2002. . Tačiau nerimą kelia tai, kad sparčiai augant šalies ekonomikai mažėja valstybės pajamos.

Konsoliduoto biudžeto struktūros 1998–2003 metais raidos analizė rodo šalies pajamų santykio su BVP mažėjimą visais lygiais – nacionalinio biudžeto, valstybės bei savivaldybių ir socialinio draudimo. Konsoliduoto biudžeto pajamos sumažėjo nuo 30 proc. BVP 1998 m. iki 28,9 proc. 2003 m.; nacionalinio biudžeto pajamos – atitinkamai, nuo 21,8 proc. iki 20,6 proc., valstybės biudžeto pajamos – nuo 15 proc. BVP iki 13,2 proc. 2001 m.; savivaldybių biudžetų pajamos – nuo 8,6 proc. iki 6,7 proc., valstybinio socialinio draudimo biudžeto – nuo 9,4 proc. iki 8,8 proc. (žr. 2 lentelę).

Lietuvos konsoliduoto biudžeto išlaidos pastaruoju metu sudaro apie 29 proc. BVP, tuo tarpu ES valstybių išlaidos – žymiai daugiau nei 30 proc. BVP: pavyzdžiui, Danijoje – 45 proc., Švedijoje – 60 proc.

Valstybės pajamų santykio su BVP mažėjimo problema taps dar opesnė, Lietuvai įstojus į ES, kadangi reikės papildomų lėšų: 2004 m. bendrieji valstybės kaštai dėl narystės į ES sudarys 1117 mln. Lt, 2005 m. – 1200 mln. Lt. Be to, 1150 mln. Lt. dvejų metų laikotarpiu Lietuva turės investuoti į integracinius projektus.

Visa tai rodo, kad valstybės pajamų mažėjimo problema yra opi ir dominuojanti visais Lietuvos ūkio aspektais.

1. Lietuvos makroekonomikos pasiekimai ir prieštaravimai

Lietuvos BVP augimas pastaraisiais metais pagrįstas ne tik eksporto plėtra bei ir atsigavusia vidaus rinka.

Pagrindinis pastarųjų metų BVP augimo veiksnys buvo beveik 20 proc. kasmet augantis eksportas Žr. Vilniaus bankas, Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2003. . Deja 2002 m. užsienio prekyboje įvyko tendencijos lūžis – eksporto plėtros tempai sulėtėjo (10,6 proc.) ir importo plėtros tempai (11 proc.) pralenkė eksporto tempus. Tačiau 2003 metais ankstesnės tendencijos atsigavo, ir I ketvirtį eksportas išaugo net 34 proc., o per metus – 11,2 proc., o importas – 8,2 proc.

2003 m. išryškėjo į vidaus rinką orientuotų sektorių suklestėjimas: elektros, dujų ir vandens tiekimo, statybos, transporto, viešbučių bei restoranų ir net žemės ūkio.

Teigiamų poslinkių įvyko ir valstybės finansų srityje: 2002 m. konsoliduoto šalies biudžeto fiskalinis deficitas vietoj planuoto 1,5 proc. sudarė 1,2 proc. 2003 m. 9 mėnesių konsoliduoto biudžeto deficitas sudarė tik 0,2 proc. BVP.

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai auga darbo našumas. Ekonomikos konkurencingumą, kaip žinia, lemia darbo našumo ir darbo užmokesčio santykis. Mažėjant užimtumui, 1999–2002 metų ūkio kilimą skatino būtent darbo našumo didėjimas. Darbo našumas 2000 m. padidėjo 10 proc. (tuo tarpu realus darbo užmokestis nusmuko 5,1 proc.), 2001 m. – 11 proc. (realus darbo užmokestis sumažėjo 0,3 proc.), 2002 m. – net 16,5 proc. (realus darbo užmokestis padidėjo 5,7 proc.) Žr. Vilniaus bankas, Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2003. . Darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui 1999–2002 metais sumažėjo vidutiniškai 9–10 proc. per metus. Tai buvo pasiekta sparčiai didinant darbo našumą ir „įšaldant“ darbo užmokestį. Realusis darbo užmokestis 2000–2002 metais padidėjo tik 0,3 proc. Pagrindinė priežastis – aukštas nedarbo lygis, šiek tiek sumažėjęs 2002 m. iki 10,7 proc. (2001 m. – 12,9 proc.), tačiau 2003 m. kovą vėl padidėjęs iki 11,8 proc. 2003 m. nedarbas buvo 9,8 proc. Darbo užmokesčio ir taip menką didėjimą dar apsunkina ilgalaikės defliacijos tendencijos (krintant kainoms mažėja įmonių produkcijos pardavimo pajamos, todėl nekeliami atlyginimai) ir santykinis lito brangumas užsienio valiutų atžvilgiu (dėl brangaus lito Lietuvos įmonių produkcija užsienio rinkose tampa mažiau konkurencinga, o tai neigiamai veikia įmonių eksportuotojų darbuotojų darbo užmokestį). Pagal darbo užmokesčio augimo tempus Lietuva gerikai atsilieka nuo kitų Baltijos valstybių: 2002 m. Estijoje vidutinė mėnesinė alga per metus išaugo 11 proc., Latvijoje – 10 proc.

2003 m. užfiksuota metinė 1,3 proc. defliacija. Defliacijos reiškiniai jau buvo pastebėti ir 2000 bei 2001, 2002 metais. Defliacija daro neigiamą poveikį ekonomikai, ypač struktūriniame lygmenyje, o ilgainiui gali atsiliepti ir ekonomikos augimui. Tai aiškinama silpnėjančiu dolerio ir stiprėjančiu euro ir lito kursu (todėl pinga iš dolerio zonos importuojamos žaliavos ir galutinio vartojimo prekės). Estijoje ir Latvijoje kainos, nors ir nežymiai, bet didėja. Santūrus kainų kilimas iki 3–4 proc. nėra neigiamas reiškinys: jis padeda įsukti verslo smagratį, skatina užimtumą, ekonomikos augimą.

Pagrindinių tendencijų analizė rodo, kad Lietuva pasiekė neblogų makroekonominių rezultatų, tačiau jos ekonomika išbalansuota struktūriniu lygmeniu: įspūdingai augant BVP, esant stipriam litui, priimtiniems konsoliduoto biudžeto deficitui, einamosios sąskaitos deficitui, valstybės skolai, palūkanų normai – mažėja valstybės pajamos, ekstensyvi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, išlieka vis dar didelis nedarbas, menkai didėja darbo užmokestis, gyventojų pajamos ir vartojimas, netolygi regionų plėtra. Todėl pagrindinis dėmesys turi būti telkiamas į subalansuotą ekonomikos plėtrą, kuri sudaro prielaidas Europinės gerovės modeliui siekti.

Visa tai leidžia padaryti šias labai svarbias išvadas.

Pirma, sparčiai augantis BVP ir mažėjančios valstybės pajamos rodo, kad Lietuvos valstybės finansų formavimas atsietas nuo BVP. „Normalioje“ ekonomikoje spartus ekonomikos augimas savaime sukelia valstybės pajamų didėjimą. O Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija – augant ekonomikai valstybės pajamos 1998–2001 metais absoliučia išraiška kasmet mažėjo, taip pat mažėjo jų kaip procentinės BVP dalies dydis iki 2003 m. (žr. 2 lentelę).

Antra, valstybės prioritetinis dėmesys teikiamas makroekonominiams rodikliams, mažai rūpinamasi ūkio struktūrinėmis problemomis.

Pastarąją išvadą patvirtina tai, kad, stengiantis pasiekti gerų makroekonominio stabilumo rodiklių, Lietuvoje nepateisinamai menkas dėmesys skiriamas socialiniams – gyvenimo lygio kilimo rodikliams, visiškai skirtingai negu reikalauja Europos Sąjungos gerovės modelis: eiti ryškiai socialiai orientuotos rinkos ekonomikos keliu, kur darbas ir užimtumas yra paskelbti kaip pagrindiniai ekonomikos tikslai ir prioritetai.

Lietuvoje dažnai klaidingai manoma, kad pirmiausia reikia pasiekti spartų ekonomikos augimą o tik tada bus galima kelti ir žmonių gyvenimo lygį. Tuo tarpu šie procesai turėtų vykti lygiagrečiai. Ekonomikos reformos turi būti orientuotos į žmogiškųjų išteklių plėtrą. Kaip rodo civilizuotos rinkos pasaulio šalių pavyzdys, geri ekonominiai rezultatai pasiekti tik ten, kur buvo kruopščiai apgalvota ir parengta pokyčių socialinė adaptacija.

2. Valstybės pajamų mažėjimo priežastys

Paprastai valstybės pajamų mažėjimo Lietuvoje priežastimis laikomi šie veiksniai:

• valstybės biudžeto mokestinių įplaukų nesurinkimas dėl veikiančios sudėtingos mokesčių sistemos, nepakankamai efektyvaus paties mokesčių surinkimo proceso ir administravimo trūkumų bei įmonių nemokumo;
• šešėlinės ekonomikos egzistavimas – vengimas mokėti mokesčius, korupcija muitinės darbe, nusikalstama veikla ir pan.;
• smunkantis JAV dolerio kursas ir defliacija.

Šių reiškinių negalima nuneigti. Tačiau mokesčių nesurinkimas ir šešėlinė ekonomika – tai gana fragmentiški elementai, nekorektiškos ekonominės politikos pasekmės.

Šešėlinė ekonomika atsiranda ne todėl, kad atskirų įmonių vadovai ir kiti žmonės piktybiškai vengia mokėti mokesčius, o todėl, kad valstybės ekonominės politikos interesai tinkamai nesiderina su verslo interesais. Šešėlinė ekonomika visada yra valstybės ekonominės politikos klaidų pasekmė, o ne priežastis.

Valstybės pajamų mažėjimo priežastys – sisteminės valstybės fiskalinės politikos klaidos. Jos yra užprogramuotos jau formuojant naują biudžetą, jų jokiu būdu negalima nustumti tik į mokesčių surinkimo sritį ir šešėlinę ekonomiką. Taigi ir priemonės, kuriomis Vyriausybė, stengiasi padidinti valstybės pajamas, yra neadekvačios priežastims ir negali išspręsti valstybės pajamų didinimo problemos iš esmės. Todėl išskirtinos toliau aptariamos pagrindinės valstybės pajamų mažėjimo priežasčių Lietuvoje grupės.

1. Lietuvos fiskalinė politika labiau remiasi išlaidų skirstymo prioritetu, o ne valstybės pajamų didinimo svertais.

Vykdant biudžetą, Lietuvoje prioritetas teikiamas valstybės biudžeto deficito rodikliui. Valstybės biudžeto deficitas buvo nuolatos mažinamas ne didinant pajamas, o mažinant išlaidas. Ši procedūra griežtinama nuo 1999 m.

Valstybės vykdoma griežta fiskalinė politika 1999–2001 metais lėmė ir valstybės išlaidų mažėjimą, t. y. poreikį laikytis taupymo ir išlaidų „apkarpymo“ politikos. Valstybės išlaidos buvo mažinamos nuo 39,2 proc. BVP 1999 metais iki 30,4 proc. BVP 2001 m. Tai leido fiskaliniam deficitui neperžengti leistinų rėmų: iš eilės tris metus jis neviršijo 1,5 proc. BVP.

Tačiau dėl to pasireiškė gerai žinomas iš ekonomikos teorijos taupymo paradoksas – valstybės išlaidų nuolatinis mažinimas leido subalansuoti biudžetą tam tikru einamuoju laikotarpiu, tačiau ilgesniu periodu ši priemonė neigiamai ėmė veikti visą biudžetą: taupant, t. y. mažinant išlaidas, ilgainiui ėmė mažėti ir pajamos. Besaikis taupymas yra nuosmukį lemiantis veiksnys: reikia skatinti ekonomikos augimo svertus, o ne perdėtai taupyti.

2. Nelanksti fiskalinė politika ir darbo užmokesčio „įšaldymas“, neatsižvelgiant į ūkio reikmes ir situaciją.

Lietuvos fiskalinė politika buvo beatodairiškai griežta nuo 1999 metų. Kaip žinia, 1999 metais Lietuva patyrė Rusijos krizės suduotą smūgį. Užuot tuo metu parėmus didžiausius sunkumus patiriančias verslo įmones (kaip tai darė JAV, pavyzdžiui, 2001 metais ištikus pasaulio ekonomikos nuosmukiui), Lietuva praktiškai panaikino valstybės subsidijas ir minimizavo valstybės pagalbą.

Kaip žinoma iš ekonomikos teorijos, kai ekonomika patiria nuosmukį, valstybė turėtų elgtis atvirkščiai: užuot mažinus biudžeto deficitą, tikslinga didinti išlaidas ir mažinti mokesčius, t. y. daryti lengvatas. O Lietuvoje drastiškai (2,5 mlrd. Lt) buvo sumažintas biudžeto deficitas ekonomikos nuosmukio metu. Ši fiskalinės politikos griežtinimo tradicija išliko iki šiol.

2001–2003 metų spartus ekonomikos augimas Lietuvoje – tai ne tiek Vyriausybės fiskalinės (diskretinės) politikos rezultatas, kiek natūralus procesas, kai veikia savaiminiai stabilizatoriai, kurie pasireiškia net esant ydingai fiskalinei politikai. Tai priešpriešinis rezultatas. Nepaisant drastiškai griežtos 1999–2001 metų fiskalinės politikos, savaiminiai procesai vyko, jų nebuvo galima nuslopinti, kad ir kiek buvo padaryta klaidų.

Darbo užmokesčio augimas 1999 metais sustabdytas: 1998 m. realaus darbo užmokesčio didėjimo tempai siekė 13,7 proc., o 2000 m. jie nusmuko iki 5,2 proc. Tai neigiamai paveikė gyventojų perkamąją galią, kuri savo ruožtu neigiamai veikė buvusio fizinio pajamų mokesčio įplaukas. Darbo užmokesčio įšaldymas neigiamai paveikė ir vidaus rinką: 1999 – 2000 m. įmonės dirbo be pelno, sumažėjo pelno mokesčio įplaukos, net ir sumažėjus jo tarifui.

Darbo užmokesčio įšaldymas, siekiant mažesnio valstybės biudžeto deficito ir einamosios sąskaitos deficito, prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos išbalansavimo struktūriniu aspektu. Ypač opios tapo tokios problemos kaip nedarbas, 2001 m. kovą pasiekęs 13,2 proc., mokios paklausos nuosmukis ir stagnuojanti vidaus rinka bei sulėtėjęs investicijų procesas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo padėtis buvo ypač bloga. Net įmokų padidinimas nuo 31 proc. iki 34 proc. nedavė laukiamų rezultatų. Sodros deficitas 2000 m. sudarė apie 250 mln. Lt. Planuotų pajamų surinkta apie 96 proc. Balansą buvo numatoma pasiekti mažinant Sodros išlaidas. Taikytas anksčiau aptartas taupymo principas – ne aktyvinami įmokų šaltiniai ir augimo veiksniai, o einama vis „žemyn“. Atsisakyta pensijų dirbantiems pensininkams mokėjimo. Tuo sutaupyta 80 mln. Lt, tačiau deficito problema stiprėjo.

Dabartiniu laikotarpiu labai svarbu pašalinti disproporcijas darbo užmokesčio sistemoje. Darbo užmokesčio ir darbo našumo neproporcingumo problema iškilo dar sovietiniu laikotarpiu, kai darbo užmokesčio lygis Lietuvoje, palyginti su Europos ekonominės bendrijos šalimis, buvo labai žemas. Lietuva darbo našumu visada atsilikdavo ir dabar atsilieka nuo išsivysčiusių Europos valstybių. Tačiau šiuo metu darbo užmokesčio srityje susidariusios padėties pateisinti negalima, tuo labiau kai darbo našumo augimo tempai kur kas spartesni už darbo užmokesčio augimo tempus. Faktai rodo visai kitą. Autoritetingų tarptautinių organizacijų nuomone, valandinis darbo užmokestis mažesnis kaip 3,5 eurų yra neleistinas, nes jis išstumia dirbantįjį už jo gyvenimiškos veiklos ribos, už kurios pradeda degraduoti šalies darbo potencialas, išnyksta motyvacija našiai dirbti. Lietuvoje valandinis darbo užmokestis yra 6,2 lito, arba 2,7 euro, t. y. 0,8 punkto mažesnis už nustatytą ribą, ir 8 kartus mažesnis nei vidutiniškai ES. Todėl Lietuvoje ne nenašiai dirbama, o neleistinai mažai uždirbama.

Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje sudaro apie 30 proc. ES šalių vidutinio darbo užmokesčio. Rinkos reformų metais nieko nedaryta, kad bent kiek būtų priartėta prie ES šalių vidutinio darbo užmokesčio lygio, net atvirkščiai. Realus darbo užmokestis dėl griežtos fiskalinės politikos iki 2002 metų mažėjo. Darbo užmokesčio disproporcijų pašalinimas teigiamai veiktų Lietuvos ekonomiką – didintų visuminę paklausą, aktyvintų vidaus rinką, pramonės ir verslo plėtrą, skatintų ekonomikos reakciją į mokslo techninę pažangą, sudarytų būtinas prielaidas formuotis viduriniam sluoksniui. Susiklosčius tokiai padėčiai, didinti darbo užmokestį yra privalu. Tai ne diskutuotinas dalykas, o pradinis taškas. Turi būti sudaromos sąlygos darbo užmokesčio didėjimui, nesvarbu kokie pasirenkami jo didinimo būdai. Argumentai apie finansinių išteklių trūkumą nepriimtini, turint omenyje ekonomines nedarbo, žemo darbo užmokesčio pasekmes: sunkiai atsigaunančią gyventojų perkamąją galią, vartojimo lygį, didėjančią defliaciją, sudėtingą padėtį, susidariusią valstybės finansų srityje. Darbo užmokesčio didinimas turi būti traktuojamas ne kaip ekonominio augimo pasekmė, o kaip jo sąlyga, kaip veiksnys, skatinantis tolygų ekonomikos augimą.

3. Hipertrofuota mokesčių našta, tenkanti vartojimui ir darbui, kai tuo tarpu žemės, kapitalo ir nekilnojamojo turto mokesčių dalis menka.

Mokestinių pajamų struktūra pagal įplaukas, gaunamas iš įvairių mokesčių, rodo (žr. 3 lentelę), kad didžiausią dalį pajamų valstybė gauna iš PVM ir akcizų (apie 53 proc.), didelį lyginamąjį svorį turi gyventojų (fizinių asmenų) pajamų mokestis (apie 27–28 proc.), o pajamoms iš žemės mokesčio tenka vos 0,2 proc., žemės nuomos mokesčio – 0,5 proc., nekilnojamojo turto mokesčio – per 2 proc., nemokestinės pajamos už valstybės gamtos išteklius sudaro nepateisinamai menką dalį (apie 1 proc.).

Aukšto išsivystymo lygio šalyse vyrauja kitokia tendencija. Pavyzdžiui, JAV tiesioginiai mokesčiai (t. y. ne PVM ir akcizai, o kapitalo, nekilnojamojo turto, žemės ir darbo mokesčiai) sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse didelę valstybės pajamų dalį, paprastai, sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai).

Lietuva turi iki šiol visiškai nepanaudotų pajamų šaltinių. Tai gamtinių išteklių renta – pelnas, žemė ir nekilnojamasis turtas. Tačiau dabar tiesiogiai ar netiesiogiai 80 proc. mokestinių įplaukų gaunama apmokestinant darbą. Kapitalas ir žemė bei nekilnojamasis turtas ir gamtinių išteklių naudojimas lieka neapmokestinti. Gamtos ištekliai laikomi tarsi nemokamais. Kapitalo nusidėvėjimas įeina į gamybos kaštus, o gamtiniai ištekliai neįvertinami apskritai. Tai reiškia kapitalo vertės pervertinimą, laikant, kad gamtos išteklių vertė beveik nulinė. Tai naudinga išsivysčiusioms šalims, nes silpnos šalys paprastai turi gausių gamtinių išteklių, o mažai – kapitalo. Antra vertus, dabartiniu metu Europoje ir visame pasaulyje ypač auga ekologinių gamtos išteklių vertė, nors darbo ir kapitalo kainos neatsveria gamtinių išteklių kainos. Vadinasi gamtiniai ištekliai kaip nacionalinis turtas išbraukiamas iš kapitalo apyvartos. Tai – nelygiaverčiai mainai konkurencijoje. Todėl ateityje tikslinga mažinti darbo pajamų mokesčių naštą – perkelti ją turto, žemės, gamtos išteklių apmokestinimui. Apmokestinant darbo pajamas, padidinami gamybos kaštai, kartu ir produkcijos kainos. Todėl gamintojai yra suinteresuoti nedidinti arba net mažinti darbo vietų skaičių.

Turėtų būti kuriama ekologijos draudimo mokesčių sistema, kur atsakomybė už gamtos taršą tektų įmonei teršėjai ir draudimo kompanijai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šoko terapijos metodas kuriant šią sistemą neleistinas. Tam turėtų būti gerai pasirengta, einant keliais šios sistemos diegimo etapais.

4. Lietuvoje sukurta mokesčių sistema tarnauja stambaus kapitalo interesams, o ne smulkiam ir vidutiniam verslui.

Tai, kad Lietuvos mokesčių sistema yra palanki stambaus kapitalo organizacijoms, iliustruoja toliau pateikiami faktai.

Kai kurių stambių prekybos centrų indėlis į BVP yra gana didelis, tuo tarpu jų sumokėta mokesčių suma sudaro labai menką apyvartos dalį. Pavyzdžiui, „Vilniaus prekybos“ apyvarta 2002m. siekė 2,6 mlrd. Lt, kas sudarė apie 6 proc. BVP, o mokesčių nuo prekių apyvartos tesumokėta tik apie 1 proc. Tą patį galima pasakyti ir apie prekybos centrus „RIMI Lietuva“ ir „PALINK“ bei AB „Lietuvos geležinkeliai“.

Mažoms įmonėms tenkanti mokesčių našta paprastai daug kartų didesnė negu stambiųjų prekybos centrų, t. y., palyginti su apyvarta, procentiškai jos sumoka kur kas daugiau mokesčių negu stambieji prekybos centrai.

5. Biudžeto planavimas paremtas daugiau einamaisiais uždaviniais, o ne strateginiais į ateitį orientuotais sprendimais.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos biudžeto planavimo proceso ydų – strateginių, į ateitį orientuotų, toliaregiškų sprendimų stoka. Finansų ministerijos vaidmenyje labiau išryškintos nukreiptas labiau į ūkinės ir skirstomosios funkcijos, o ne analitinės, strateginės funkcijos.

Valstybės kontrolieriaus išvadose apie 2003 m. valstybės biudžeto planą rašoma, kad

2003 m. valstybės biudžetas, kaip ir ankstesnieji biudžetai, remiasi daugiau ne valstybės tikslais, kurie turi būti pasiekiami mokesčių mokėtojų lėšomis, bet asignavimų valdytojų poreikiais, pagal kuriuos sudaromos asignavimų valdytojų programos, formaliai vadovaujantis strateginio planavimo ir programinio biudžeto principais.

Spustelėjus išskleisti...

Nėra pakankamai įsisavinti ir suvokti programinio biudžeto sudarymo principai, jo esmė. Nenagrinėjamos alternatyvios programos.

Nagrinėjant užsienio šalių, kurios iš atsilikusių tapo lyderėmis arba sėkmingai besivystančiomis (pvz., Japonija, Suomija, Švedija, Airija ir penki Azijos tigrai), patyrimą, aiškėja, kad pagrindinės jų sėkmės priežastys yra mokslo, švietimo ir technologijų plėtra Žr. Algimantas Liekis (sud.), Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų strategija, 2002. . Pavyzdžiui, Airija 1996 metais priimtoje vyriausybės strategijoje deklaravo, kad “mokslas, technologijos ir inovacijos yra greitkelis į ekonominę plėtrą“, ir, nuosekliai ją įgyvendindama, tapo pirmaujanti pagal BVP metinį prieaugį tarp Europos šalių.

Panašus pavyzdys yra Suomija, 1996 m. paskelbusi, kad esanti “žiniomis grįsta visuomenė“. Jos mokslo, švietimo ir technologijų kompetencijos centrų tinklai padėjo ekonomikai pasiekti dinamiškiausiai besivystančių šalių lygį. Net 1995 m. ekonominė krizė nesutrikdė Suomijos investicijų į mokslą, švietimą ir technologijų plėtrą. Priešingai, krizės metu padarytas galutinis politikos posūkis šia kryptimi. Ir tai netruko atsipirkti: Suomijos eksportas nuolat auga, o aukštų technologijų dalis sudaro jame apie 40 proc.