Straipsnis Vertybės dvasingume ir dvasingumo vertybės

Santrauka. Straipsnyje analizuojama dvasingumo samprata. Ji siejama su prof. A. Mureikos pasiūlyta pajautos koncepcija, skleidžiama per žmogiškųjų vertybių sistemą ir gyvenimo prasmės paieškas. Vertybių nuvertėjimas – viena iš didžiausių dabarties problemų. Dvasingumo ugdymui reikalinga universali dvasingumo samprata. Išsakoma mintis, kad dvasingumas yra Šventenybės pajauta – tiek įgimta, tiek įgyta. Siekiant tą pajautą išugdyti ir išsiugdyti, reikia keisti būsimų pedagogų rengimo sistemą.

Pagrindiniai žodžiai: dvasia, dvasingumas, vertybės, dorybės, pajauta, Šventenybė.

Įvadas

Dvasia ir dvasingumas – tai žodžiai, kuriuos vartojame vos ne kasdieną ir vargu ar suprantame, greičiau tik nujaučiame, ką jie reiškia. O tos „nuojautos“ gan skirtingos, kaip ir bandymai juos apibrėžti racionaliai. Tuo teko įsitikinti 2010 m. kovo 18 d. dalyvaujant Kuršėnuose įvykusioje mokslinėje konferencijoje „Dvasingumo sklaida ugdymo realybėje“ Žr. Emilija Janulytė, „Dvasingumo sklaida mažuose miesteliuose“, 2010. ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. gruodžio 21 d. organizuotoje Viešojoje konsultacijoje-diskusijoje „Dvasinis ugdymas: švietimo įstaigų vaidmuo“ Žr. „Dvasinis ugdymas: švietimo įstaigų vaidmuo“, 2010. . Nors tiek konferencijoje, tiek konsultacijoje-diskusijoje, kurioje greta pedagogų ir andragogų dalyvavo dvasininkai, rašytojai, socialiniai darbuotojai, filosofai ir t. t., buvo kalbama tarsi apie tą patį, bet kiekvienas pranešėjas ir išsakiusieji savo nuomones, dejuodamas dėl tarp jaunimo plintančio vertybių nuvertėjimo ir vienokiu ar kitokiu aspektu pabrėždamas, jog dvasines vertybes ėmė užgožti į hedonistinių poreikių tenkinimą orientuotos grynai materialios, instrumentinės vertybės, kad ėmė ryškėti dvasingumo devalvacija, taip ir nepasakė, kas tas dvasingumas ar bent kaip pats jį supranta. Kiek prisimenu, ne išimtis buvau ir aš, ir nors dvasingumo sampratą siejau su F. Varelos autopoiesis teorija, bet aiškaus šios sąvokos apibrėžimo nė nebandžiau pateikti.

Grįžti prie dvasingumo problemos paskatino mūsų (Mykolo Romerio) universitete Filosofijos katedros suorganizuota mokslinė konferencija „Vertybės filosofijoje ir filosofijos vertybės“. Grynai asociatyviai kilo mintis: o kodėl gi nepamąsčius ne apie vertybes filosofijoje ir filosofijos vertybes, o apie vertybes dvasingume ir dvasingumo vertybes?! Nes tai, ką vadiname dvasingumu, visais laikais buvo ir yra laikoma kone aukščiausia vertybe, ir dvasingumas skleidžiasi per žmogiškas vertybes. Pagaliau ar filosofinė refleksija nepadėtų atsakyti į klausimą, kas yra tas dvasingumas ir kaip jį ugdyti?

Štai šie spontaniškai kilę klausimai ir tapo tiek pranešimo konferencijoje, tiek šio straipsnio paskata.

Jau yra įprasta išsyk apsibrėžti aptariamos problemos svarbą ir darbo tikslus. Kas dėl svarbos, tai jau atkreipiau dėmesį, jog vis labiau plinta nerimas dėl vertybių nuvertėjimo, dvasingumo devalvacijos. Turiu omenyje ne vien iš žiniasklaidos „lūpų“ plūstančią informaciją apie nusikaltimus, nepagarbą teisei ir teisingumui, abejingumą piktadarybėms, motinų paliktus vaikus ir vaikų paliktus tėvus bei daugybę kitų bėdų. Turiu omenyje ir širdį stingdantį bei siaubingai greitai plintantį susvetimėjimą tarp mūsų, kai naujausios informacinės technologijos atvėrė neribotas galimybes bendrauti, o tame bendravime ima nelikti nedrąsios šypsenos, atidaus ar švelnaus žvilgsnio, rankos prisilietimo, ima nelikti nieko intymaus, šilto ir betarpiško, kupino noro atjausti ir užjausti, kupino noro padėti.

Šie ypač vyresnės kartos žmonėms ryškiai pastebimi procesai kelia nerimą. Be abejo, galima prisiminti, kad ir šumerai skundėsi savo jaunimo ištvirkimu, tad galėtume nurimti tardami, jog nieko naujo po šia saule nėra, ir dabartinis mūsų niurzgėjimas dėl dvasingumo stokos yra tuščias ta prasme, kad ir mūsų vaikaičiai ir vaikaičių vaikaičiai niurzgės, kad jų vaikai esą nedori, nedvasingi. Bet tokio tipo optimizmas labai panašus į stručio elgesį pavojaus akivaizdoje – paslėpus galvą smėlyje ir nieko nematant pavojaus tarsi nelieka Dabar puikiai žinoma, jog stručiai taip nesielgia, bet stručius „šmeižiantis“ posakis išliko iki šiol, tapo vaizdžia metafora, tad ją vartoju ir aš. . O jis vis dėlto egzistuoja – ne viskas gerai mūsų visuomenėje, tikrai ne viskas! Ir jau vien todėl dvasingumo ir vertybių problemos šiuo metu yra ne tik aktualios, bet ir nepaprastai, tiesiog gildančiai svarbios.

Ir išsyk išsakysiu savo esminį teiginį – dvasingumo ugdymo problemos neišspręsime tol, kol nesuvoksime to, kas dvasingumo sampratoje yra svarbiausia.

Šio straipsnio tikslu ir laikau bandymą apibrėžti dvasingumo esmę bei pateikti iš tos esmės išplaukiančius kai kuriuos konkrečius siūlymus, kaip dvasingumą ugdyti.

Dvasingumo sampratos

Nors dvasios ir dvasingumo sąvokos vartojamos vos ne kasdien, bet ir „visažinis“ internetas menkai man galėjo padėti. Straipsnių ir straipsnelių, net tokių, kuriuose dvasingumas siejamas su mįslinga psichine energija, o pastaroji apibūdinama ne mažiau mįslingomis magnetinėmis savybėmis, apstu, bet aiškaus ir vienareikšmio dvasingumo apibrėžimo bent iki šiol neradau. Jie visi šiek tiek panašūs, ir jie visi ganėtinai skiriasi. Panašūs tuo, kad dvasingumas siejamas su dvasios buvimu ir turėjimu, o dvasia siejama su gyvybingumu, gyvastingumu. Neiškentęs pasižiūrėjau ir į dabartinės lietuvių kalbos žodyną Žr. Jonas Kruopas (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1972. – gal aš, lietuvis, savos kalbos gerai nepažįstu, o todėl ir nesuprantu, kas yra ta dvasia ir kas yra dvasingumas? Prieš tą padarant pagalvojau: juk žodžiai dvėsti, nudvėsti yra susiję su žodžiu dvasia! Kai gyvulys nudvesia, jis netenka dvasios, paprasčiau sakant, miršta. Tad nesunku suvokti, kad mirtis yra siejama su dvasios praradimu, netekimu. Nesunku suvokti ir tai, kad žodžiai numirti ir nudvėsti byloja apie tai, kad jau mūsų protėvių protėviai suvokė, jog žmogus ir gyvulys esmingai skiriasi. Todėl ir sakoma, kad žmonės miršta, o gyvuliai dvesia, nugaišta, nustimpa. Tačiau tiek mirtis, tiek nudvėsimas reiškia gyvybės netekimą. Iš čia natūraliai darytina išvada, kad dvasia pirmiausia turi būti siejama su gyvybe, gyvastingumu. Atsivertus žodyną paaiškėjo, kad taip ir yra. Tiesa, mūsų protėviai (ne tik mūsų, o ir visų tautų) gyvybę siejo su kvėpavimu (kol gyvas – kvėpuoji), o mirtį – su šios gyvybinės funkcijos netekimu, tad žodynuose pirmapradė žodžio dvasia reikšmė siejama su tuo, kas iškvepiama, išdvesiama. Dvasią atitinkantis rusiškas žodis дух irgi kildinamas iš žodžio kvėpuoti, t. y. дышать. Homero laikais graikai tai, ką mes vadiname dvasia, vadino daimonu, vėliau jį tapatino su aukščiausia psichine jėga, arba kosminės prigimties protu, kurį Herakleitas vadino λογοζ (logos), o Anaksagoras – υοΰζ (nūs) Šis graikiškas žodis į kitas kalbas transkribuojamas ir kaip nūs, ir nus, ir nous, ir noos. Iš pastarosios transkribcijos kildinamas žodis noosfera (t. y. proto sfera). . Senovės tiek graikų, tiek romėnų stoikai tai, ką mes vadiname dvasia, vadino pneuma (šį žodį į lotynų kalbą išvertė žodžiu spiritus) ir pneumą (spiritus) siejo su dvelksmu, alsavimu, kvėpavimu, gyvastingumu. Tiesa, šie filosofai pneumą laikė esant kosminės prigimties subtiliąja materija, kuri viskam suteikia gyvybę ir ją palaiko, ir būtent pastaroji samprata, atsisakius joje implikuoto (tebūnie, ir „subtilaus“) materialumo, krikščionybėje įgijo transcendentinę (idealią, antgamtinę) dimensiją. Vėliau dvasios ir dvasingumo sampratos dar labiau pakito (žr. toliau), bet visose jose išliko ir pirmapradė – gyvybės, gyvastingumo.

Bet jeigu dvasia siejama su gyvybe, tada reikia klausti, iš kur ta gyvybė kyla, koks jos šaltinis? Taip klausiant išsyk tenka pereiti į filosofijos sritį. Nes mokslas, nors ir pateikęs bent kelias gyvybės kilmės versijas, į šį klausimą kol kas įtikinamo atsakymo dar nedavė. Filosofai to irgi nepadarė. Teisingiau sakant, filosofiniame diskurse istoriškai susiklostė dvi galingos tėkmės, kurių kiekviena bandė ir bando įrodyti savosios versijos tikrumą, bet to padaryti iki šiol nepajėgė, juolab kad ir tose tėkmėse esama daugybė srovių ir srovelių. Tradiciškai šios tėkmės vadinamos idealizmu ir materializmu, arba spiritualizmu ir realizmu Nesunku parodyti, kad save realistais vadinantys dabartiniai mokslininkai ir filosofai faktiškai vadovaujasi materialistine ontologija. . Idealizmo ir spiritualizmo terminai nėra tapatūs jau vien todėl, kad iš Platono filosofijos kilęs pirmasis akcentuoja abstrakčias idėjas, o antrasis siejamas su dvasia, dvasingumu (lot. spiritus reiškia dvasią) ir kur kas dažniau vartojamas religiniuose diskursuose, teologijoje, misticizme nei filosofijoje. Bet abu šie terminai siejami su mintimi, kad tikrovės esmė esanti ideali, dvasinė, o ne materiali. Kai kalbama apie dvasingumą, tai tradiciškai ir pirmiausiai šis terminas siejamas su religiniais žmonių įsitikinimais ir išgyvenimais bei tikėjimu dvasine žmogaus prigimtimi. Kita vertus, kartu su industrializacijos pradžia prasidėjus sekuliarizacijai (šį terminą į socialinį diskursą įvedė M. Weberis kaip antipodą sakralinei kultūrai Žr. Alfredo Jacopozzi, Religijos filosofija, p. 105. ) dvasios terminas imtas vartoti kultūros prasme („tautos dvasia“, „mokslo dvasia“ ir pan.), o dvasingumas imtas sieti su kultūringumu, pastarąjį pirmiausiai suprantant priimtų tarpusavio bendravimo taisyklių laikymosi, išsimokslinimo, kūrybingumo prasme.

Dvasingumo sampratos kaitos istoriją nagrinėjęs A. Vaišvila teigia, kad tai yra ne kas kita, kaip dvasingumo termino demistifikacijos istorija, ir šį procesą jis sieja su kultūrologiniu to termino įprasminimu. Atkreipęs dėmesį į tai, kad dvasios problema visais laikais egzistavo ir tebeegzistuoja kaip savaiminio judėjimo (gyvybingumo) problema, jis tvirtina, kad ir dvasios definicija yra perėjusi bent keturias savo istorinio tapsmo stadijas: biologizacijos, logizacijos, psichologizacijos ir kultūrologizacijos Žr. Alfonsas Vaišvila, „Kultūrologinė dvasingumo samprata“, 2004. .

Pasak A. Vaišvilos (truputį jį perfrazuojant), biologizacijos etape dvasingumas (dvasia) buvo tapatinamas su gyvybe apskritai, manant, jog visa gamta yra gyva (tai priskirtina hilozoistinėms, animistinėms tikrovės sampratoms), logizacijos etape, kurio pradžia siejama su Platono ir Aristotelio filosofija, dvasios (sielos) esmė buvo tapatinama su protu, psichologizacijos etape, kurio ištakos regimos B. Pascalio „širdies kalboje“, dvasingumas siejamas su žmogiškais jausmais, išgyvenimais, ir pagaliau atėjo kultūrologinė, sociologinė dvasingumo samprata, kai dvasingumas pradėtas tapatinti su žmogaus kūrybinėmis galiomis, jo gebėjimais keisti ir perkeisti gyvenamąją aplinką.

Iš esmės sutikdamas su įvardintais dvasingumo sampratos kaitos etapais, juo labiau, kad pats autorius pabrėžia jų sąlygotumą, vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ir dabartyje niekur nedingo ir psichologinė, ir loginė, net hilozoistinė bei animistinė dvasios bei dvasingumo sampratos. Dvasingais vadiname ir tuos žmones, kurie savo protu bei meniniais gebėjimais geba pasiekti kūrybines aukštumas, ir tuos, kurie geba kalbėti „širdies kalba“ bei girdėti „širdies ausimis“, kurie kupini atjautos, pagarbos kitam žmogui ir gyvybei apskritai, kurie geba išlikti orūs net ir sunkiausiomis sąlygomis. Tai, ką vadiname dvasia, ir šiandieną yra siejama su gyvybine, su psichine energija, pagaliau su tuo pirminiu, grynu pavidalu, kuris viskam suteikia gyvybės, jausmo, proto pradą, kuris krikščionybėje vadinamas Šventąja Dvasia. Todėl teigti, kad dabartyje vyrauja tik kultūrologinė dvasingumo samprata, vargu ar teisinga.

Kita vertus, jau minėjau, jog kalbant apie dvasingumą dažnai nesusikalbama. Regimai, taip yra todėl, kad skirtingi asmenys dvasingumą supranta ganėtinai skirtingai ar bent pabrėžia skirtingus šios sąvokos aspektus. Vargu ar reikia tuo stebėtis, nes jau minėjau, kad vieno terminų dvasia ir dvasingumas apibrėžimo nėra. Tuo nesunku įsitikinti panaršius po internetą, nesunku įsitikinti ir bent pavarčius didžiulės apimties kolektyvią monografiją „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ Žr. Jonas Kievišas, Rimantė Kondratienė (sud.), Dvasingumas žmogaus pasaulyje, 2009. – kiek autorių, tiek ir dvasingumo sampratų. Jos ganėtinai panašios, bet ir ganėtinai skiriasi, todėl suprasti, kas tas dvasingumas, yra sunku. Net, mano manymu, pačiame įžvalgiausiame Juozo Mureikos analitiniame straipsnyje Žr. Juozas Mureika, „Dvasingumas ir prasmė“, 2009. apstu dvasingumo dimensiją referuojančių predikatų, kurias jis vadina egzistencialijomis, tokių, kaip tikėjimas, meilė, viltis, laisvė, atsakomybė, ilgesys, grožis, gėris, tiesa, šventumas, nuostaba, dėmesys, atjauta, rūpestis, atlaidumas, pasiaukojimas, simpatija, laimė, malonumas, altruizmas, bendrystė, kančia, draugystė, tolerancija, džiaugsmas, drąsa, pagaliau ir šių terminų opozicijų, bylojančių, jog anaiptol ne visiems žmonėms būdingos įvardintos dorybės, tačiau nei dvasios, nei dvasingumo apibrėžimų neradau. Bent man liko neaišku ir tai, kas yra svarbiausia įvardintoje dvasinės veiklos, arba dvasinių galių, struktūroje: ar valia veikti, ar motyvacija, ar prasmė, ar atmintis, mąstymas, kalba, vaizduotė, fantazija, apsisprendimas, įgyvendinimas, o gal tai, ką J. Mureika vadina pajauta? Didžiojoje daugumoje kitų šios monografijos straipsnių, išskyrus Olgos Oleksiuk Žr. Olga Oleksiuk, „Konceptualūs asmenybės dvasingumo formavimo meno srityje pagrindai“, 2009. , irgi įvardijamos su dvasingumu siejamos įvairios dorybės (ar jų stoka), bet ir ten į klausimą, kas yra tas nuolat minimas dvasingumas ir kas yra ta dvasia, atsakymo nerasime.

Tad gal šių žodžių prasmės apibrėžti išvis neįmanoma? Gal žodis dvasia yra toks pat nedeskribuojamas, kaip ir žodis gėris, kaip ir žodžiai baltas, mėlynas, geltonas? Gal vertėtų pasitenkinti tik intuityviu to žodžio suvokimu? Ko gero, būtent tokią išeitį mums būtų pasiūlęs G. Moore’as…

Vis dėlto pabandysiu šių žodžių – dvasia ir dvasingumas – prasmės paieškoti. Juolab kad jie tiek religiniame, tiek sekuliariame diskursuose vartojami vos ne kasdieną, kad jų šaknys glūdi neįsivaizduojamai gilioje praeityje.

O. Oleksiuk įvardija bent kelias dabartines dvasingumo sampratas. Jos daugiau ar mažiau sutampa su tomis, kurias paminėjo A. Vaišvila, bet ši autorė neakcentuoja jų kilmės istoriškumo. Atvirkščiai, ji pabrėžia, kad nepaisant to, jog daugumos jų ištakos nepaprastai senos, visos jos yra šiuolaikinės.

Bene geriausiai yra žinoma iki šiol išlikusi religinė dvasingumo samprata – dvasingumas apibrėžiamas kaip veržimasis prie Dievo, gilus priklausomybės anapusiniam pasauliui jausmas. Filosofo M. Mamardašvilio darbuose dvasingumas – tai ne tik ypatinga ideali („antgamtinė“) realybė, bet ir ypatinga veikla, per kurią iškyla idealumas. Filosofinėje antropologijoje (konkrečiai – M. Schelerio bei N. Hartmano darbuose) vyrauja požiūris, kad dvasingumas – tai ne substancija; dvasia, egzistuojanti žmogiškos būties dvasinių aktų pavidalu, kurių šaltinis ir nešėjas yra žmogus kaip dvasinga būtybė. Panašus yra ir logoterapijos kūrėjo V. Franklio požiūris. Dvasingumą jis sieja su žmogaus veiklos intencionalumu, su žmogaus gebėjimu savitranscendentuoti, su sąmonės orientacija tiek į esmingumą, tiek į išorinius objektus. Humanistinę dvasingumo sampratą pateikė šiuolaikiniai rusų filosofai V. Fedotova ir J. Ponomariovas: bet kokia dvasingumo aktualizacija susijusi tik su žmogui prieinamomis aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis. Kitas žymus rusų filosofas S. Krymskis dvasingumą apibrėžia kaip žmogaus savikūros principą, kaip iššūkį baigti tai, kas nesibaigia natūraliu būdu, ir šis apibrėžimas bene artimiausias kultūrologinei dvasingumo sampratai. Pagaliau iki šiol nepamirštama ir energetinė dvasingumo koncepcija – tiek materialistine ontologija besivadovavusio V. Vernadskio, kuris paskelbė noosferos koncepciją, tiek spiritualistine dvasia šią koncepciją išplėtojusio prancūzų paleontologo ir dvasininko bei filosofo P. Teilhard de Chardino Lietuvių kalba ji pateikta: Pierre Teilhard de Chardin, Žmogaus fenomenas, 1995. . Pati O. Oleksiuk dvasingumą apibrėžia kaip asmenybės gebėjimą išreikšti savo vidinės būties universalumą ir teigia, kad dvasingumas susijęs su žmogaus aktyviu siekiu rasti savo egzistavimo prasmę, prisijungti prie kultūros dvasinio Universumo. Pastarąjį ji supranta rusų pansociokosmizmo filosofijos (N. Fiodorovo, K. Ciolkovskio, V. Vernadskio ir kt.) dvasia, t. y. kaip žmogaus ir kosminių kūrybinių jėgų sąveikos rezultatą.

Nors P. Teilhard de Chardino teikta noosferos koncepcija Katalikų Bažnyčios pagaliau ir buvo priimta kaip viena iš galimų krikščionybei neprieštaraujančių ontologijų Žr. Bronislovas Kuzmickas, Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai, p. 252–257. , bet joje esantis gan ryškus panenteistinis pradas sekuliarizuotos dvasingumo sampratos gynėjams leidžia ja savotiškai piktnaudžiauti – religinis metmuo čia „išplaunamas“, ir lieka tik su dvasingumu siejamos kažkokios „kosminės energijos“, kurias tikimasi užfiksuoti žmogaus sukurtais prietaisais.

Diskusijos dėl tikrovės hierarchinės prigimties ir galimybės tai, kas vadinama dvasingumo raiška, redukuoti į informacinėmis technologijomis aprašomus fizinius procesus, ne tik tęsiasi, bet ir ganėtinai pagyvėjo. Ima aiškėti, kad žmogaus kultūrinė veikla gan reikšmingai veikia tai, kas vadinama genetiniu kodu, ir atvirkščiai Žr. Светлана Александровна Боринская, «Роль генетических факторов в социальной эволюции», 2005. . Ima ryškėti, kad ne pats savaime genetinis kodas kaip itin sudėtinga molekulių struktūra lemia gyvybines funkcijas ir protavimo galimybes, o informatyvūs tas molekulių struktūras organizuojantys elektromagnetiniai (galbūt ir kiti) laukai Žr. Peter Petrovich Gariaev, Nikolay Grigoriyevich Kokaya, Ekaterina A. Leonova-Gariaeva, E. R. Muldashev, M. V. Smelov, Georgy Georgiyevich Tertishny, N. V. Ustinova, “Exploration of Wavegenetics and Wave Immunity,” 2011. . Diskusijose dėl tikrovės hierarchinių lygių sąsajų vis labiau įsitvirtina pažiūra, jog greta kitų mums žinomų priežastingumo tipų egzistuoja visus juos organizuojantis „žemyneigis“ priežastingumas kaip aukštesniųjų ir aukščiausiųjų tikrovės lygių įtakos žemesniesiems, jų valdymas Žr. Menno Hulswit, “How Causal Is Downward Causation,” 2005. . Ir gali būti, kad šis priežastingumo tipas yra sietinas su tuo pirminiu, grynu dvasingumo pavidalu, kurį P. Teilhard de Chardinas pavadino radialine energija.

Bet tai dvasingumo sampratos iki galo nepaaiškina. Todėl drįsiu pateikti savąją. Drįsiu teigti, jog dvasingumas yra Šventenybės pajauta – tiek įgimta, tiek įgyta.

Dvasingumas kaip Šventenybės pajauta

Terminą pajauta vartoju J. Mureikos teikta prasme. Pajautą jis apibrėžia kaip kokio nors reikšmingumo, kurį pripažįstame asmenims, daiktams, meno kūriniams, teoriniams tekstams ar kitokiems religiniams, moraliniams ir t. t. reiškiniams, išgyvenimą, įžvalgą Žr. Juozas Mureika, „Dvasingumas ir prasmė“, 2009. . Autorius teigia, kad

pajautos koncepto įvedimu mėginama atsakyti, kaip atsiranda prasmės santykis su vertybe ir kaip ši iš transcendentinės būsenos ir daikto savaime, įgydama asmeninę prasmę, tampa daiktu mums. Pajauta yra tokia būsena, kuri įveikia susvetimėjusį teorinio atsietumo pavidalą ir atskleidžia tikrąją ir natūralią filosofinės antropologijos bei metafizikos giminystę. Juozas Mureika, Pajaustos mintys: estetikos virsmas estetologija, p. 62.

Spustelėjus išskleisti...

Atkreipkime dėmesį – čia kalbama ne apie juslinę patirtį, ne apie racionaliai suvokiamus dalykus. Čia kalbama apie tai, ką Hansas Gadameris vadino vidiniu balsu, arba vidine kalba, kuri atsiskleidžia net per tai, kas vadinama ekstrasensorinėmis patirtimis:

Į šią problematiką mane pastūmėjo paslaptinga ir dažnai sąvokiniu būdu nepaaiškinama bei logiškai neįrodoma tiek ekstrasensorinių, tiek filosofinių įžvalgų kaip pajautų kilmė. Juozas Mureika, Pajaustos mintys: estetikos virsmas estetologija, p. 54.

Spustelėjus išskleisti...

J. Mureika įvardija ir kai kuriuos pačius bendriausius pajautos bruožus, juos vadindamas „paskiromis būsenomis“: simpatija, meilė, tolerancija, atsakomybė, pavydas, kančia, laimė, grožis, cinizmas, draugystė, ironija, bjaurumas, komiškumas, juokas, niekšybė, ir t. t. Žr. ten pat. Egzistuoja ir mąstymo pajauta kaip įvykis sąmonėje, apimantis ir transcendenciją, judėjimą bendrybių link, ir atvirkščią kryptį – grįžimą prie savojo Aš per supratimą to, kas mąstoma Žr. ten pat, p. 75. . Tas „vidinis balsas“, arba pajauta, pirmiausiai susijęs su gyvenimo prasmės suvokimu Žr. Juozas Mureika, „Dvasingumas ir prasmė“, 2009. , su tomis žmogiškomis vertybėmis, kurias vadiname dorybėmis, ir ypač su tomis žmogiškomis vertybėmis, kurios turi aukščiausiuosius dėmenis.

Vieną iš tų dėmenų vadinu Šventenybės pajauta, ir būtent jos ryškų turėjimą vadinu dvasingumu. Visiškai nesvarbu, kokios profesijos ir kokias karjeros aukštumas žmogus yra pasiekęs arba kaip jam nesiseka gyvenime, bet jeigu jis turi Šventenybės pajautą, jis yra dvasingas. Nesvarbu ir tai, ar žmogus tą Šventenybę supranta Rudolfo Otto teikta prasme, kaip Numinosum, kuris reiškiasi ir per tremendum kaip begalinį siaubą prieš nesuvokiamą Niekį, kuris yra Viskas kaip begalinė galia, ir per momentum fascinans, kaip ekstatišką ir kupiną nuolankumo susižavėjimą ta galia.

Žmogus Šventenybę gali pajausti ir itin paprastai – kaip gilią pagarbą gyvenimui bei gyvybei, kaip gilią pagarbą žemei, dangui, žmonėms, gyvuliukams, žvėrims ir žvėreliams, žolei ir medžiams, pagaliau pačiam sau ir Tam neapibrėžtam, nenusakomam, iš ko visa yra kilę ir kyla, ką paprastai vadiname Kūrėju, Absoliučia Dvasia, Dievu, suteikdami Jam ir kitus pavadinimus.

Tą savo gilią pajautą žmogus gali ir neišsakyti, net negebėti to padaryti, bet jeigu ja vadovaujasi savo veiksmuose, jis yra dvasingas. Ta pajauta nebūtinai susijusi su religiniu tikėjimu, nes jis dažnai būna neišjaustas, dažnai tampa vien tik „duokle“ tradicijai ir papročiams; dažnai būna ir taip, jog vos tik spėjus išeiti iš bažnyčios ar kitos šventovės žmogus ima elgtis taip, tarsi ten nė nebuvęs. Kita vertus, gilus religinis tikėjimas tiesiog neišvengiamai susijęs su Šventenybės pajauta, ir tai nepaprastai veikia žmogaus gyvenimą net tada, kada jis klysta, kada daro niekšybes. Šventenybės pajautą gali turėti net tas žmogus, kuris save laiko ateistu ir ieško gyvenimo prasmės pačiame gyvenime. Bet jau vien tos prasmės paieškos jį daro dvasingą, nes neišvengiamai veda link žinomo klausimo: „Kodėl kažkas yra, o ne nėra? Juk galėtų ir nebūti!“

Dvasingumo devalvacija ir grįžimas prie jo

Kultūrologinėje dvasingumo sampratoje pabrėžiamas tik žmogaus kūrybingumas, jo gebėjimas keisti ir perkeisti pasaulį. Ir būtent šios sampratos įsivyravime aš regiu esminę dvasingumo devalvacijos priežastį.

Garsioji Protagoro frazė „Žmogus yra visų daiktų matas“, perfrazuota į „Žmogus yra visų vertybių matas“, atrodo, atsigrįžta prieš patį žmogų. Tapdamas „aukščiausiąja vertybe“, bent jau Vakarų žmogus ima prarasti tai, kas iš tiesų yra aukščiausioji vertybė – šventenybės kaip pagarbos gyvenimui, pagarbos gyvybei ir Tam, kas tą gyvybę suteikia, pajautą. Pajautą kaip betarpišką tikrovės pajautimą, betarpišką gebėjimą atsiverti tai tikrovei, betarpišką gebėjimą pajausti net tai, kas juslėms neduota, kas protui atrodo esą neracionalu.

Štai tos Šventenybės pajautos dabartinėje mūsų visuomenėje kaip ir neliko. Šventenybės pajautos kaip neišpasakyto žavėjimosi juslėmis ir protu suvokiamos tikrovės didybe ir nuolankumo prieš ją savo menkumo akivaizdoje.

Pasaulis po mūsų kojomis! Mes esame pasaulio valdovai! Dievas mirė! Ir nieko didingesnio už mus, žmones, nėra! – ir taip galima perteikti garsiąją F. Nietsche᾿ės perfrazuotą, atseit, humanizmo tezę.

O todėl dingsta visos baimės, dingsta visa pagarba ne tik pirminiam kūrėjui – Dievui, bet ir savo žemiškiems kūrėjams – tėvams, genčiai, tautai, valstybei. „Visų vertybių matu“ tampa „nepakartojamas“, „unikalus“ individas. O kadangi tų individų daugiau nei skruzdžių skruzdėlyne ar bičių avilyje, tai ir „nepakartojamų vertybių“ nesuskaičiuojamas skaičius atsiranda. Tačiau jeigu šitaip atsitiktų su skruzdėmis ar bitėmis, skruzdėlynų ir bitynų bematant neliktų…

Beje, dar O. Spengleris ėmė pranašauti, kad taip gali atsitikti ir su žmogiškaisiais skruzdėlynais. Bent jau Vakarų pasaulyje. Ir taip atsitiks, jeigu individualizmas, savęs išsiaukštinimas ir visa tai, ką garbina vadinamieji „postmodernistai“ ir neoliberalai, dar labiau suklestės. Taip atsitiks, jeigu išnyks šventumo pajauta. Tiesiog pajauta, tiesiog betarpiškas suvokimas, kad mes, žmonės, dar gyvi ir dvasingi esame tik todėl, kad vis dar gebame tikėti, mylėti, gerbti, ilgėtis tiesos ir teisybės, ilgėtis šventumo.

Mano tvirtu įsitikinimu, net jeigu ir išsipildytų O. Spenglerio pranašystės, jeigu ir žlugtų Vakarų kultūra, dvasingumas nežlugs, neišnyks. Nes jis nepriklauso vien žmogui. Nes tai, ką vadiname dvasingumu ir dvasia, yra pačios tikrovės prigimtyje.

Tačiau labai daug kas priklauso ir nuo mūsų, žmonių. Jau esu atkreipęs dėmesį į tai, kad apie 60 % mūsų elgesio lemia tai, ką R. Descartes’as vadino „įgimtomis idėjomis“, arba vartojant šiuolaikinius terminus, lemia genetinis ir socialinis kodai Žr. Saulius Kanišauskas, „Tabula rasa problema ir žmogiškosios vertybės“, 2011. , tad mes jau gimstame su didesniais ar mažesniais gebėjimais pajausti. Bet labai daug erdvės lieka ir tos pajautos ugdymui bei ugdymuisi. Būtent tam ir skirta jau minėta monografija „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“, tam buvo skirta ir paminėta Švietimo ir mokslo ministerijoje įvykusi konsultacija-diskusija. Jos metu aš atkreipiau dėmesį į tai, kad nedvasingas žmogus dvasingo neišugdys, o tų dvasingų mūsų švietimo sistemoje ne tiek jau daug. To priežastis paprasta. Į pedagogus rengiančius universitetus priimami visi, kas tik geba įstoti, jokios specialios būsimų pedagogų atrankos niekada nebuvo ir nėra. Atrankos ta prasme, kad būtų įvertinamas ne tik pasirengimas studijuoti (žinios), bet ir motyvacija, o svarbiausia – vertybinės orientacijos, bent svarbiausi anksčiau įvardinti pajautos bruožai. Pagaliau būtina rimtai investuoti į tokius atrinktus būsimus specialistus, o tam būtina keisti visą tiek studijų, tiek švietimo sistemą, ir pirmiausiai – jų finansavimą.

Įžvalgos ir išvados

1.Dvasingumo problema priklauso filosofinei refleksijai, ir vienu iš perspektyvių šios problemos sprendimo kelių laikytina J. Mureikos pateikta pajautos koncepcija.

2. Ją plėtojant siūloma dvasingumą sieti su Šventenybės pajauta.

3. Regima dvasingumo devalvacija sietina su pseudohumanistiniu žmogaus išsiaukštinimu.

4. Siekiant ugdyti dvasingus žmones, būtina keisti visą švietimo sistemą.

Literatūra

• „Dvasinis ugdymas: švietimo įstaigų vaidmuo“, Smm.lt, 2010 m. gruodžio 21 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 22 d.].
• Gariaev, Peter Petrovich; Nikolay Grigoriyevich Kokaya, Ekaterina A. Leonova-Gariaeva, E. R. Muldashev, M. V. Smelov, Georgy Georgiyevich Tertishny, N. V. Ustinova, “Exploration of Wavegenetics and Wave Immunity,” DNA Decipher Journal, 2011, vol. 1, no. 2, pp. 192–217.
• Hulswit, Menno, “How Causal Is Downward Causation,” Journal for General Philosophy of Science, 2005, vol. 36, no. 2, pp. 261–287.
• Jacopozzi, Alfredo, Religijos filosofija, iš italų kalbos vertė Rita Šerpitytė, Vilnius: Aidai, 1997.
• Janulytė, Emilija, „Dvasingumo sklaida mažuose miesteliuose“, XXI Amžius, 2010 m. balandžio 23 d., nr. 31 (1816).
• Kanišauskas, Saulius, „Tabula rasa problema ir žmogiškosios vertybės“, Socialinių mokslų studijos, 2011, t. 2, nr. 3, p. 399–408.
• Kievišas, Jonas; Rimantė Kondratienė (sud.), Dvasingumas žmogaus pasaulyje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.
• Kruopas, Jonas (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972.
• Kuzmickas, Bronislovas, Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.
• Mureika, Juozas, „Dvasingumas ir prasmė“ | Jonas Kievišas, Rimantė Kondratienė (sud.), Dvasingumas žmogaus pasaulyje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 46–87.
• Mureika, Juozas, Pajaustos mintys: estetikos virsmas estetologija, Vilnius: Spindulys, 2006.
• Oleksiuk, Olga, „Konceptualūs asmenybės dvasingumo formavimo meno srityje pagrindai“ | Jonas Kievišas, Rimantė Kondratienė (sud.), Dvasingumas žmogaus pasaulyje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 154–167.
• Teilhard de Chardin, Pierre, Žmogaus fenomenas, iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius, Vilnius: Mintis, 1995.
• Vaišvila, Alfonsas, „Kultūrologinė dvasingumo samprata“ | Jūratė Morkūnienė (sud.), Šiuolaikinė filosofija: globalizacijos amžius, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004, p. 72–87.
• Боринская, Светлана Александровна, «Роль генетических факторов в социальной эволюции» | Сергей Юрьевич Малков, Андрей Витальевич Коротаев (ред.), История и синергетика: методологический исследования, Москва: КомКнига, 2005, с. 63–75.