Studija Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos

Santrauka. Studijoje nagrinėjama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje sukurta konstitucinių nuostatų reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra koreguojama, doktrina. Toks oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas būdingas daugelio šalių konstitucinės kontrolės institucijų praktikai. Oficiali konstitucinė doktrina formuojama laipsniškai, nuolatos atskleidžiant naujus jos aspektus, ją papildant. Tam tikromis aplinkybėmis konstitucinės kontrolės institucijos koreguoja ankstesnį konstitucijos nuostatų aiškinimą, jį tikslina. Oficialios konstitucinės doktrinos korekcijos visais atvejais turi būti objektyviai būtinos, konstituciškai pagrindžiamos ir pateisinamos. Jų negali lemti atsitiktiniai veiksniai. Konstitucinis Teismas, siekdamas išvengti savivalės ir užtikrinti nuoseklią konstitucinės sistemos plėtotę, 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformulavo aiškius kriterijus, pagal kuriuos galima vertinti oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo būtinumą.

Pagrindiniai žodžiai: konstitucinė teisė, Konstitucija, Konstitucinis Teismas, konstitucinė jurisprudencija, oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas.

Turinys

1. Vietoj įžangos: kodėl parašyta studija?3
2. 1. Oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas nuolatos taikant Konstituciją5
3. 2. Oficiali konstitucinė doktrina ir besikeičianti socialinė tikrovė8
4. 3. Oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas ir koregavimas10
5. 4. Iš pradžių – faktinių oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo keliu15
6. 5. Ar laikas koregavimo doktrinai?19
7. 6. Koks oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų vertinimas prasmingas?24
8. 7. Šiek tiek apie oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo sąlygas26
9. 8. Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo paskatų klausimas29
10. 9. Konstitucijos nuostatų interpretavimo koregavimas pasikeitus Konstitucijos tekstui32
11. 10. Doktrinos nuostatų suderinimas ar jų koregavimas?34
12. 11. Kas gali koreguoti oficialią konstitucinę doktriną?35
13. 12. Pagal kokius kriterijus vertinamas oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo būtinumas?36
14. 13. Ar Teismo sudėties pasikeitimas pateisina oficialios konstitucinės doktrinos koregavimą?39
15. 14. Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumo reikšmė41
16. 15. Oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų padarinių problema42
17. Išvados45
18. Literatūra47
19. The Problems of Correction of the Official Constitutional Doctrine48

Vietoj įžangos: kodėl parašyta studija?

Pažadus reikia tesėti. Mokslinius taip pat. 2007 m. lapkričio 12 d. Seime vykusios konferencijos pranešime atkreipiau dėmesį, kad konstitucijos, kaip aukščiausiosios norminės tikrovės, išreikštos tiek teisės akto, vadinamo konstitucija, nuostatose, tiek konstitucinėje jurisprudencijoje, samprata suponuoja konstitucinės tvarkos stabilumo problemų nagrinėjimą dviem aspektais. Nagrinėjant pirmuoju reikia atsakyti ir į klausimą, kaip apsisaugoti nuo nereikalingų konstitucinio teksto pataisų, o antruoju aspektu – ir kaip išvengti teisinę sumaištį keliančių Konstitucijos aiškinimo „posūkių“ konstitucinėje jurisprudencijoje Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Konstitucijos stabilumas: kelios mintys apie Konstitucijos pataisas“, p. 61. .

Pranešime antrasis aspektas buvo tik paminėtas, bet nenagrinėtas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006. suformuluota konstitucinių nuostatų reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra koreguojama, doktrina kaip tik ir galėjo būti tokio nagrinėjimo objektas. Jos esmė – Konstitucinis Teismas tam tikrais atvejais, laikydamasis iš Konstitucijos išvedamų reikalavimų, gali koreguoti ankstesnį Konstitucijos aiškinimą. Koregavimo samprata, nagrinėta teoriniu lygmeniu, įgavo jurisprudencinį pavidalą. Oficialiai formuluodamas tokią doktriną Teismas susaistė pats save.

Tik viena kita reakcija į Teismo suformuluotą doktriną. Publicistai bandė nuspėti, ką tokiomis nuostatomis Konstitucinis Teismas „rezga“ artimiausiose bylose. Mokslininkams labiau rūpėjo, kokią įtaką doktrina turės Teismo pasirinktai justicijos įgyvendinimo krypčiai „Teismas 2006 m. prakalbo apie jo nutarimų „doktrinines nuostatas“ ir jų „reinterpretavimo“ principus, leisdamas suprasti, kad kai kurie jo nutarimų teiginiai yra formalūs ir neturi konceptualiai saistančios („išliekamosios“) vertės“ (Egidijus Šileikis, „Aktyvistinė konstitucinė justicija kaip subtili diskrecija inspiruoti teisinius modelius“, p. 55). .

Konstitucinės jurisprudencijos aktualijų analizė tik iš dalies padės suprasti vienos ar kitos Teismo formuluojamos doktrinos atsiradimą. Daug svarbiau už konkrečių teisinių realijų įžvelgti tam tikrus dėsningumus. Tuo labiau kad teisinės raidos požiūriu nesame pirmeiviai, pagal įvairius socialinio gyvenimo parametrus, taip pat ir konstitucinius, tik vejamės Europos Sąjungos senbuvius.

Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje minėtos doktrinos dėstymo loginė seka tokia: Konstitucinis Teismas yra oficialus konstitucijos aiškintojas; oficiali konstitucinė doktrina formuojama laipsniškai, ji nuolatos plėtojama; konstitucinės jurisprudencijos nuoseklumas – esminė vertybė; oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas galimas tik esant tam tikroms sąlygoms; po korekcijų konstitucinės justicijos bylos sprendžiamos remiantis jau pakoreguota oficialia doktrina.

Lietuviškos Konstitucijos interpretavimo koregavimo doktrinos esmė ir prasmingumas bus aiškesni, jei išsiaiškinsime keletą klausimų: ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo apskritai negalima išvengti? kodėl konstituciniai teismai savo jurisprudencijoje tiesiogiai formuluoja tokias doktrinas? kokie esminiai lietuviškos doktrinos konstitucijos aiškinimo koregavimo kriterijai ir ar jais vadovaujantis galima užtikrinti kryptingą konstitucinės sistemos raidą?

Šių (ir kitų) klausimų nagrinėjimas, tikiuosi, padės išsiaiškinti, ar minėtos doktrinos atsiradimas buvo dėsningas, ar atsitiktinis dalykas, taip pat kokią įtaka ši doktrina gali daryti tolesnei konstitucinės jurisprudencinės teisės plėtrai.

1. Oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas nuolatos taikant Konstituciją

Įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrolė neatsiejama nuo konstitucijos – tikrinimo mato – turinio ir prasmės nuolatinio aiškinimo. Tai tarsi pirmas tikrinimo etapas, kurio esmė – išsiaiškinti, ką reiškia viena ar kita konstitucinė nuostata.

Tarp teksto formuluotės ir jos taikymo būtina pereiti interpretavimo tiltą. Thierry Di Manno, Le juge constitutionnel et la technique des décisions « interprétatives » en France et en Italie, p. 35.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinis Teismas, oficialusis Konstitucijos aiškintojas, savo jurisprudencijoje formuoja visiems privalomą oficialią konstitucinę doktriną, kurioje atskleidžiamas įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė ir t. t. Kol neišsiaiškintas (teismo sprendime – ir nepaaiškintas) tikrinimo normų ar principų turinys – nėra su kuo lyginti tikrinamo įstatymo ar kito teisės akto (ar jų dalių).

Konstitucijos taikymas yra nuolatinis pirminio teisinio teksto, vadinamo konstitucija, perrašymo į antrinius tekstus – konstitucinio teismo nutarimus ir sprendimus procesas. Šie teisiniai tekstai neatsiejami, maža to, pirminis tekstas kaip teisė gyvuoja tik jį taikant, o antriniai, teismo aktų tekstai visados išvedami iš pirminio. Pirminiam tekstui virstant jurisprudenciniu konstitucinio akto nuostatos virsta taikomomis konstitucinėmis normomis ir principais Žr. ten pat, pp. 48–58. .

Konstitucijos virtimas nuolat taikoma (t. y. realiai veikiančia) teise reiškia ir nuolatinį pirminio teisinio teksto, vadinamo konstitucija, transformavimąsi į antrinius, jurisprudencinius tekstus. Tie antriniai teisiniai tekstai pamažu įgauna vis didesnę reikšmę. Po kiek laiko po jais tarsi pradingsta pirminio akto nuostatos. Kaip teigia L. Garlicki „[…] laipsniškai ta jurisprudencinė teisė tampa labiau svarbi (nesakau labiau autoritetinga) nei konstitucijoje autentiškai įrašytos normos“ Lech Garlicki, “Constitutional Courts versus Supreme Courts,” p. 47. . Teisininkai, ruošdamiesi byloms, daugiau studijuoja ankstesnę jurisprudenciją nei patį konstitucinio akto tekstą. Būtent daugelyje bylų išplėtota ir nuolat taikoma oficiali konstitucinė doktrina leidžia kalbėti apie jurisprudencinės konstitucijos susiformavimą Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Jurisprudencinė konstitucija“, 24. .

Konstitucinėje jurisprudencijoje statiška teisė (konstitucijos akto tekstas) virsta dinamine teise (nuolat plėtojama konstitucine jurisprudencija). Tokioje teisėje išryškėja ne tik išoriniai, bet ir vidiniai teisinio reguliavimo matmenys, daugybė svarbių reguliavimo aspektų. Teisinėje literatūroje tokiai nuolat plėtojamai konstitucinei sistemai apibūdinti vartojamos „gyvosios konstitucijos“ arba „gyvojo medžio“ metaforos Žr. Aharon Barak, Ferdinand Mélin-Soucramanien, Constitutional Interpretation = L’interprétation constitutionnelle, pp. 113–114. . Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad oficiali konstitucinė doktrina – „gyvoji“ jurisprudencinė konstitucinė teisė (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra formuojama laipsniškai ir nuosekliai, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus. .

Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad oficialios konstitucinės doktrinos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, jis nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes aiškinant Konstitucijos normas bei principus visados bus galimybė atskleisti konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus, kurie dar nebuvo atskleisti anksčiau.

Kuo daugiau oficialios konstitucinės doktrinos, tuo labiau prognozuojamas ir Konstitucinis Teismas. Konstitucine doktrina Konstitucinis Teismas susaisto ne tik teisėkūros subjektus, bet ir pats save. Egidijus Kūris, „Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis“, p. 29.

Spustelėjus išskleisti...

Oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimo konstitucinėje jurisprudencijoje koncepcija priešintina „sustabarėjusios“ konstitucijos (t. y. iš esmės neveikiančio ar itin menką poveikį darančio konstitucinio reguliavimo) idėjai. Kitokių alternatyvų nėra. Gal kokia tarpinė, „minimalistinio“ konstitucijos aiškinimo koncepcija ir galėtų atsirasti. Toks tarpinis variantas tarp gyvybės ir sustingimo reikštų „leisgyvės“ konstitucijos koncepciją. Besikeičiančioje socialinėje tikrovėje „sustabarėjusi“ ar „leisgyvė“ konstitucija netruktų tapti anachronizmu, stabdančiu valstybiškai organizuotos bendruomenės raidą.

2. Oficiali konstitucinė doktrina ir besikeičianti socialinė tikrovė

Konstitucijos ir besikeičiančios tikrovės santykio problematika glūdi pačioje konstitucijos prigimtyje. Konstitucijos priimamos siekiant ilgam įtvirtinti tam tikra vertybių sistema pagrįstus teisinės tvarkos pagrindus, svarbiausius valstybiškai organizuotų bendruomenių santykių reguliavimo principus. Tautos valia nustatytų bendro gyvenimo pagrindų negalima keisti sulig kiekvienu tikrovės pokyčiu, konstitucija – ne ordinarinė teisė, kurios pasikeitimai nuspėtini pagal parlamento daugumos kaitą.

Itin pasikeitus tikrovei galvojama apie konstitucinio akto pataisas. Yra ir evoliucinis konstitucijos pritaikymo prie socialinės tikrovės pokyčių būdas – per konstitucinės jurisprudencijos plėtojimą.

Savo laipsnišku veikimu įstatymų konstitucingumo kontrolė gali palengvinti konstitucijos adaptaciją ir evoliuciją. Louis Favoreu, Europe occidentale : le contrôle juridictionnel des lois : Légitimité, effectivité et développements récents, p. 65.

Spustelėjus išskleisti...

Teisinėje literatūroje pripažįstama konstituciniams teismams tenkanti konstitucijos raidos, jos adaptavimo prie besikeičiančios tikrovės funkcija Žr. Louis Favoreu, Patrick Gaia, Richard Ghevontian, Jean-Louis Mestre, Otto Pfersmann, André Roux, Guy Scoffoni, Droit constitutionnel, pp. 247–248. .

Konstitucijoje regime teisės kvintesenciją, pirmapradį visos nacionalinės teisės sistemos paveikslą. Ji – ir dabartinė, esamuoju metu galiojanti teisė, ir, kaip tikimasi, ateityje ilgai galiosianti teisė. Taigi konstitucija vienu metu – ne tik esamos teisinės tvarkos pagrindai, bet ir tos tvarkos atitinkamos raidos perspektyva. Konstitucijoje įtvirtintos nevienadienės vertybės leidžia šiam aktui virsti teise, peržengiančia konkretaus laikmečio socialinio gyvenimo realijas. Konstitucinė jurisprudencija, ta gyvoji ir nuolat taikoma konstitucija, kaip tik ir turi užtikrinti konstitucinės dabarties ir ateities pusiausvyrą. Todėl konstitucinės jurisprudencijos evoliucija turi būti laipsniška ir besiremianti ankstesnėmis interpretacijomis, laipsniškais išskyrimais, išlyginimais Žr. Gustavo Zagrebelsky, « Existe-t-il une politique jurisprudentielle de la Cour constitutionnelle italienne? », p. 133. .

Konstitucinės jurisprudencijos nuolatinis sąlytis su socialine tikrove nereiškia oficialios konstitucinės doktrinos plėtotės tęstinumo ir nuoseklumo paneigimo. Priešingai, jurisprudencijos nuoseklumas visados yra konstitucinės kontrolės instituto funkcionavimo kokybės ženklas.

Tvirtinama, kad pagarba precedentui užtikrina stabilumą, apibrėžtumą, suderinamumą, perimamumą ir tuo pačiu leidžia visuomenei, valstybės tarnyboms […] planuoti savo elgesį. Аарон Барак, Судейское усмотрение, с. 314–315.

Spustelėjus išskleisti...

Taip laiduojamas teisinei valstybei būdingas teisinio saugumo principas.

3. Oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas ir koregavimas

Kartu turime nepamiršti, kad konstitucijos virtimas jurisprudencine konstitucija susijęs ir su tokiai jurisprudencinei, teismo plėtojamai, teisei būdingais pavojais. Evoliucionuodama kiekviena jurisprudencinė sistema gali tapti neaiški ir nestabili, ji gali blogai užtikrinti teisinį saugumą ir teisių garantijas Žr. Dominique Rousseau, « Une résurrection : la notion de Constitution », p. 6. . Tuo labiau kad savo valinį sprendimą teismas gali grįsti socialinės tikrovės pokyčiais, o patikrinti, ar tie pokyčiai išties yra tokie svarbūs, – sunku, o kartais ir beveik neįmanoma.

Ar tas pačias konstitucines nuostatas galima vieną dieną aiškinti vienaip, o praėjus kiek laiko – kitaip? Ar tokiais atvejais piliečiai, visuomenė, valstybės institucijos netampa teisėjų savivalės aukomis? Juk Konstitucija yra vienintelis šalyje steigiamosios valdžios patvirtintas teisiškumo matas. Negi vieną dieną tas matas yra vienoks, o kitą dieną teismas savo aiškinimu gali jį pakeisti. Tokiu atveju subjektai, kurie anksčiau laikėsi konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškintos atitinkamų konstitucinių nuostatų sampratos, tam pačiam teismui pakeitus ankstesnį aiškinimą gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Kaip tokius jurisprudencijos pakeitimus suderinti su universalaus konstitucinio teisinės valstybės principo elementais – teisiniu saugumu, teisiniu tikrumu. Teisinis saugumas yra „visų pirma teisinės tvarkos saugumo principas“ Willy Zimmer, « Rapport allemand : constitution et sécurité juridique », p. 97. .

Kūrybiško konstitucijos aiškinimo kritikai kartoja: teisėjas – ne įstatymų leidėjas, kuris gali keisti įstatymu nustatytą reguliavimą. Teisėjas visados yra susaistytas teisės aktų teksto, ankstesnio teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Jis neturi teisinių taisyklių kūrimo laisvės. Jei Konstitucijos tekstas tas pats, o jo aiškinimas nuolat kinta, konstitucija tampa nestabilia ir neaiškia teise. Stabilumas – vienas konstitucinio reguliavimo bruožų. Todėl oficialios konstitucinės doktrinos, aiškinančios konstitucijos nuostatų turinį ir prasmę, pakeitimas iš tikrųjų reiškia konstitucijos pakeitimą. Ir nesvarbu, kad tai padaryta jurisprudencine forma. O konstituciniam teismui nepriklauso išvestinės steigiamosios valdžios funkcija.

Kritika rimta. Jurisprudencijos nuolatiniai keitimai kelia grėsmę teisei kaip kryptingai sistemai. Gal bandyti išvengti konstitucinės jurisprudencijos koregavimo? Gal jį būtų paprasčiausia uždrausti? Bet konstitucija iškart virstų sustingusia, negyva teise. Gal formaliai itin apsunkinti jurisprudencinio oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo procesą? Tačiau kokia procedūra garantuos siekiamą optimumą? Ar teismas nepradės „gudrauti“ ir nepasuks „slaptų“ ar „užmaskuotų“ korekcijų keliu?

Bet ar verta „kariauti“ su socialine tikrove? Teisės raidoje ir plėtojimui, ir patikslinimui ar pataisymui – sava vieta. Brandžių konstitucinių demokratijų patirtis patvirtina, kad toks koregavimas – neišvengiamas konstitucinės jurisprudencijos plėtojimo elementas. Šio teisinės tikrovės fakto negalima ignoruoti ar jį paneigti. Jeigu interpretavimo korekcijų negalima išvengti, būtina nustatyti koregavimo sąlygas, kurios neleistų nukrypti nuo konstitucijos interpretavimo kurso. Tai konstitucijos, konstitucingumo, ypač pagrindinių teisių srityje, stiprinimo kursas. Teismas, atvirai formuluodamas tokią doktriną, pasirodo esanti brandi, nebijanti atvirai žvelgti į teisinę tikrovę institucija. Tokios doktrinos formulavimas tik patvirtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas, laikantis iš konstitucijos kylančių sąlygų, nepaneigia konstitucinės tvarkos nuoseklios raidos.

Lyginamoji konstitucinė teisė tai patvirtina.

Niekas neginčija JAV Aukščiausiojo Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos, patirties ir autoriteto. JAV teismai susaistyti precedentų, tačiau pats Aukščiausiasis Teismas nėra besąlygiškai supančiotas stare decisis ir gali keisti konstitucinius precedentus. Žinoma, kai konstitucinei kontrolei daugiau nei du šimtmečiai, nesunku rasti jurisprudencijos koregavimo pavyzdžių. Kad ir JAV Aukščiausiojo Teismo praktikos pokyčiai segregacijos klausimais daugiau nei per šimtą metų, kai konstitucinis tekstas liko tas pats, tačiau jo aiškinimas pasikeitė iš esmės Žr. Pierre Pactet, Ferdinand Mélin-Soucramanien, Droit constitutionnel, p. 80. . Teismas suvokė, kad sustabarėjęs aiškinimas būtų tik provokavęs socialinę krizę.

Europos šalių konstitucinėje jurisprudencijoje konstitucijos aiškinimo koregavimas irgi pripažįstamas. Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo nevengia VFR Konstitucinis Teismas. Kitados diskutuota dėl Prancūzijos Konstitucinės Tarybos jurisprudencijos korekcijų (kad ir 1985 m. sausio 25 d. sprendimas, reiškiantis posūkį, lyginant su 1978 m. liepos 27 d. sprendimu, kuriuo atsisakyta kontroliuoti promulguotus įstatymus Žr. Dominique Rousseau, Droit du contentieux constitutionnel, pp. 222–225. ) vertinimo. Italijos mokslinėje doktrinoje vertinant Konstitucinio Teismo praktiką suformuluotos „istorinio-evoliucinio“, arba „laikui adekvataus“ interpretavimo kategorijos Žr. Jean-Jacques Pardini, Le juge constitutionnel et le « fait » en Italie et en France, p. 323. . Pasakytina, jog kai kuriose šalyse net įstatymų leidėjas tiesiogiai įstatyme įtvirtina nuostatas, numatančias konstitucinės jurisprudencijos koregavimo galimybes Pagal Ispanijos 1979 m. Konstitucinio Tribunolo organinio įstatymo nr. 2 nuostatas (13 str.) tuo atveju, kai Konstitucinio Tribunolo rūmai mano, jog būtina nutolti kokiu nors klausimu nuo ankstesnės Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijos, šis klausimas pateikiamas spręsti visos sudėties Tribunolui plenarinėje sesijoje. .

Oficiali konstitucinė doktrina gali būti koreguojama įvairiais būdais. Kartais veikiama užmaskuotai, siekiant išvengti kaltinimų dėl teisėjų „savivalės“, dėl nepagarbos tautos aprobuotam konstitucijos tekstui ir kt. Kartais teismai vengia kaltinimų, kad taisoma anksčiau padaryta „klaida“ (o klaidos, net ir pripažintos, menkina teismo autoritetą). Net Ispanijos Konstitucinis Tribunolas, kuriam organinio įstatymo nuostatos, rodos, leistų koreguoti jurisprudenciją kuo atviriausiai, nelinkęs to viešinti Žr. Francisco Fernandez Segado, « Les revirements de la jurisprudence constitutionnelle en Espagne », p. 123. . Teismai renkasi įvairias taktikas. Neretai oficiali doktrina koreguojama laipsniškai. Kartais teismai sąmoningai „užmiršta“ kai kuriuos esamos doktrinos elementus. Arba ją papildo naujais elementais, kuriais faktiškai paneigiama iki tol buvusi prasmė, ir kt.

Jurisprudencinė teisė – nuolat besivystanti, nuolatos taikoma teisė. Teisė, kurioje teisės akte fiksuotos taisyklės susiduria su besikeičiančia socialine tikrove. O korekcijos – būtinas konstitucijos ir tikrovės suderinamumo užtikrinimo rezultatas. Ir jeigu negalima koregavimo išvengti, tai būtina aiškiai fiksuoti reikalavimus, kuriuos jis turi atitikti. Tai ir būtų pozityvus problemos sprendimas.

Konstitucijos aiškinimo stabilumą garantuoja principas: jeigu galima nekeisti interpretavimo – visados nekeiski. Būtina konstatuoti aplinkybes, kurios aiškiai parodytų, kad jurisprudencijos koregavimas ne tik pageidautinas, bet ir neišvengiamas.

Konstitucinėje jurisprudencijoje koregavimas papildo nuoseklią oficialios doktrinos plėtotę. Jurisprudencijos tęstinumas, jos nuoseklus plėtojimas – pagrindinė jurisprudencinės evoliucijos taisyklė. Jurisprudencijos koregavimas – išimtis, pateisinama vien atvejais, kai tai objektyviai neišvengiama. Išimties būtinumas visada turi būti racionaliai įrodytas, konstituciškai pateisintas. Jeigu tokių argumentų nėra ar jie nepakankami, veikia pagrindinė – tęstinumo užtikrinimo – taisyklė.

4. Iš pradžių – faktinių oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo keliu

Būtų klaidinga manyti, kad iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas buvo tik teorinė problema. Jeigu taip būtų buvę, greičiausiai jokios doktrinos apskritai nereikėtų. Konstitucinis Teismas reinterpretuodamas ankstesnę doktriną keletą kartų koregavo doktrinos nuostatas, tačiau sprendimų motyvuose tai nebuvo įvardijama kaip jurisprudencijos korekcijos. Tokį oficialios konstitucinės doktrinos pakoregavimą kartais pastebėdavo ir vertindavo konstitucinės justicijos instituto tyrinėtojai Žr. Egidijus Kūris, „Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija“, p. 18–19. .

Kodėl iki 2006 m. Teismas neįvardijo tokių veiksmų tuo, kuo jie yra iš tikrųjų, kodėl pasirinktas „tylusis“ koregavimo būdas?

Galima daryti keletą prielaidų. Pirmiausia, tos korekcijos – itin retos konstitucinės jurisprudencijos išimtys. Antra, Teismas laipsniškai mokėsi pasinaudoti įvairiais užsienio konstitucinės kontrolės praktikoje susiformavusiais teisiniais instrumentais. Trečia, doktrinos formavimas netinkamu laiku (kai jurisprudencinis klodas plonytis, kai konstitucinės kontrolės ypatumai net teisininkų bendruomenės menkai suprantami) labiau būtų kėlęs nereikalingą sumaištį, nei skatinęs teisinės praktikos raidą. Tuo labiau kad ir teisės moksle konstitucinės kontrolės įvairių teisinių instrumentų naudojimo tematika dar laukė savo eilės.

Apžvelkime bent keletą lietuviškos oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo pavyzdžių.

Tai asmenų lygybės principo Teisinėje literatūroje Konstitucinio Teismo nutarimuose vartojamą kategoriją „asmenų lygybės principas“ siūloma pakeisti tikslesne: „asmenų lygiateisiškumo principas“ (žr. Armanas Abramavičius, „Asmenų lygiateisiškumo principo interpretavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“, 2006). sampratos pokytis, kai nuo fiziniams asmenims taikomo konstitucinio principo sampratos (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimas) pereita prie požiūrio, kad šis principas taikytinas ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų atžvilgiu (oficialios doktrinos „posūkį“ žymi Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas).

Kitas atvejis: savo veiklos pradžioje Konstitucinis Teismas prokurorus traktavo kaip teisminės valdžios dalį, vėliau laipsniškai ši doktrina buvo koreguojama, akcentuojant jiems tenkančių funkcijų specifiką. Pagaliau Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime fiksuojama, kad jų funkcijos negalima tapatinti su teisminės valdžios įgyvendinimu. Šio instituto tolesnei plėtotei reikšmingos ir 2003 m. padarytos Konstitucijos 118 str. pataisos.

Konstitucinis Teismas savo veiklos pradžioje laikėsi pozicijos, jog negaliojančių įstatymų konstitucingumas netiriamas. Tokia išvada grįsta Konstitucinio Teismo įstatymu. Vėliau požiūris kito. Konstitucinis Teismas suformulavo oficialią konstitucinę doktriną, kad Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti bendrosios kompetencijos teismo prašymą neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijamas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Tai sieta su asmens teisių apsauga. Tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kitas subjektas (Seimas, Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė) Teismas turi teisę, bet ne pareigą išnagrinėti bylą dėl negaliojančio teisės akto teisėtumo Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu nr. 120 „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“, patvirtintos valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija)“, 2002. . Šis pavyzdys parodo ne tik požiūrio, bet ir požiūrio šaltinio pasikeitimą: pirminė teismo pozicija buvo grįsta įstatymu, o vėliau Teismas savo įgaliojimus išvedė iš Konstitucijos.

Pažymėtina, kad 2008 m. kovo 28 d. nutarime Konstitucinis Teismas šio klausimo oficialios konstitucinės doktrinos korekcijas aiškino kaip dviejų laipsniškai išryškėjusių prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme krypčių suderinimą, diferencijuojant prašymų priimtinumo klausimų sprendimą pagal Konstitucijos 106 str. nurodytus subjektus, turinčius teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą (t. y. įtvirtino vienokį požiūrį į teismų, nagrinėjančių bylas, prašymus ir kiek kitokį požiūrį į kitų subjektų prašymus).

Ilgą laiką Konstitucinis Teismas nesprendė ir teisės spragų konstitucingumo klausimų. 1994 m. balandžio 21 nutarime, vertindamas Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas, jis pažymėjo, kad santuokos registravimo subjektų nepaminėjimas jose vertintinas kaip teisės spraga, o Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės spragų klausimų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrosios dalies, 11 straipsnio ir 12 straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994. . Tik daug vėliau įsitvirtino konstitucinė doktrina, pagal kurią tuo atveju, kai įstatymuose (ar jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose, gali būti pažeidžiami konstituciniai principai ir (arba) normos. Reikšmingi legislatyvinės omisijos Žr. Legislatyvinės omisijos sąvoką žiūrėkite Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas „Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“, 2006). (t. y. tokios teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija; ji reiškia, kad tame teisės akte atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą), privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte) tyrimo ir vertinimo aspektai išdėstyti Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarime, 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d., 2004 m. balandžio 16 d. sprendimuose, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime.

Taigi oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo lietuviškų pavyzdžių turime. Juos apžvelgus nesunkiai galima įžvelgti tam tikrą kryptingumą: oficialios konstitucinės doktrinos koregavimu Teismas didino konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą, stiprino konstitucinių vertybių garantijas. Ši kryptis visiškai atitinka konstitucinės justicijos raidos pasaulyje būdingas tendencijas.

5. Ar laikas koregavimo doktrinai?

Minėta, kad kol nėra Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtotos Konstitucijos normas ir principus atskleidžiančios oficialios konstitucinės doktrinos, kol tokioje sistemoje atskleisti konstituciniai principai ir normos nėra tapę nuolatiniu ordinarinės teisės teisiškumo patikros matu, apie konstitucinių nuostatų sampratos korekcijas apskritai yra per anksti kalbėti.

Kiekviena doktrina yra tiek objektyvaus konstitucinės teisės raidos, tiek subjektyvių veiksnių poveikio rezultatas.

Kol Lietuvoje nesusiformavo išplėtota, teisinės minties ir praktikos konsoliduota jurisprudencinė konstitucinė teisė, dėl vienos ar kitos nuostatos aiškinimo koregavimo didesnių problemų tarsi ir nekilo. Sukūrus brandžią oficialią konstitucinę doktriną nustatyti jos koregavimo pagrindus tapo svarbu ne tik mokslininkams, bet ir konstitucinės justicijos bylas sprendžiantiems teisėjams. Būtent jurisprudencinės konstitucijos susiformavimas ir yra objektyvi prielaida formuluoti minėtą doktriną, be kurios negalėtume kalbėti apie Teismo atskleistą visapusišką konstitucinės interpretacijos sampratą. Tokia doktrina svarbi ir teismo darbo požiūriu. Konstitucinis Teismas, be jokios abejonės, nėra grynai „teorinė“ institucija Žr. Marie-Claire Ponthoreau, « Cultures constitutionnelles et comparaison en droit constitutionnel », p. 236. . Jo formuluojamos doktrinos turi padėti užtikrinti įgyvendinti Teismui tenkančią konstitucingumo teisės sistemoje užtikrinimo misiją.

Taigi pirmiausia turi būti aiškius teisinius kontūrus įgavęs koregavimo objektas. Tai gyva, nuolat taikoma išplėtota jurisprudencinė konstitucija. Jos korekcijos – neišvengiama besikeičiančioje tikrovėje gyvuojančios teisės sistemos būtinybė. Tačiau prasmingos tik objektyviai būtinos, konstituciškai pagrįstos korekcijos.