Straipsnis Pedagoginės psichologinės pagalbos teikimas Lietuvos ir JAV švietimo sistemoje

Santrauka. Straipsnyje aptariama specialiojo ugdymo koncepcija, analizuojamas Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, specialiosios pedagoginės psichologinės pagalbos teikimas, kuris organizuojamas net 4 lygiais. Aprašomas vaiko specialiųjų poreikių atpažinimas ir įvertinimas, ryšiai tarp atskirų pagalbos teikimo lygmenų. Specialiųjų poreikių vaikai ir jų tėvai Lietuvoje per įvairaus lygio pedagogines psichologines tarnybas gauna konsultacinę, metodinę, prevencinę ir šviečiamąją pagalbą. Visi švietimo įstaigose dirbantys pedagogai, įstaigų administracija ir patys moksleiviai bei jų tėvai gali kreiptis į tarnybą su tarnybos atliekamas funkcijas atitinkančiu užsakymu ir gauti numatytas nemokamas paslaugas. Išsamiai nagrinėjamas Lietuvos ir JAV specialiojo ugdymo modelis, panašumai ir skirtumai. JAV švietimo sistemoje specialiajam ugdymui skiriama ypač daug dėmesio. Skaičiuojant visos šalies mastu, per 40 proc. ypatingųjų vaikų bei jaunuolių pirmiausia yra ugdomi bendrosiose klasėse. Su dauguma tokių moksleivių dalį dienos dirba specialieji klasių pedagogai. JAV apytikriai ketvirtadalis neįgalių vaikų ir jaunuolių yra ugdomi atskirose specializuotose klasėse ir tik 6 proc. – atskirose mokyklose arba kitose specializuotose vietose. Įvairiose valstijose ir net tos pačios valstijos mokyklų sistemose moksleivių pasiskirstymas pagal ugdymo vietą gerokai skiriasi, tačiau visur dauguma ypatingųjų moksleivių yra ugdomi bendrosiose klasėse. JAV švietimo sistemoje galimi įvairūs pagrindinių specialiojo ugdymo organizavimo planų variantai.

Pagrindiniai žodžiai: specialusis ugdymas, specialieji poreikiai, bendrojo lavinimo mokykla.

Įvadas

Specialiojo ugdymo problemos, įvairių institucijų veikla bei jų tarpusavio ryšiai nėra nauja socialinių mokslų tema, tačiau ši idėja aktuali ugdant šiuolaikinį žmogų bei visavertiškai integruojant jį į visuomenę.

Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas specialųjį ugdymą apibrėžia kaip specialiųjų poreikių asmenų mokymą, lavinimą bei vertybinių nuostatų formavimą, pripažįstant šių žmonių gebėjimus ir galias. Specialiųjų poreikių asmenys gali būti vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime. Įstatyme numatoma, kad Lietuvoje teikiama pedagoginė, psichologinė, socialinė ir medicinos pagalba specialiųjų poreikių asmenims. Specialiąją pedagoginę, psichologinę ir socialinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims ir jų tėvams teikia:

1. bendrojo ugdymo įstaigų specialiojo ugdymo komisijos;
2. pedagoginės psichologinės tarnybos;
3. sveikatos priežiūros įstaigų specializuotos tarnybos;
4. specialiojo ugdymo pagalbą teikia specialieji pedagogai.

Lietuvos ugdymo (ikimokyklinio ir priešmokyklinio) įstaigų pagrindinis tikslas – ugdyti, lavinti ir auklėti vaiką. Visas bendrasis ugdymas yra orientuotas į vaiką, jaunuolį, jų poreikius ir gebėjimus. Ugdymo įstaigos padeda asmeniui maksimaliai atskleisti savo individualias kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindamos jo prigimties reikmes: saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius.

Specialiojo ugdymo koncepcija reikalauja kiekvienam specialiųjų poreikių asmeniui sukurti optimalią ugdymosi aplinką. Šalyse, kuriose specialusis (inkliuzinis) ugdymas yra švietimo politikos prioritetas, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams bendrojo lavinimo mokyklose teikiama papildoma pedagoginė pagalba, pritaikomos ugdymo programos, jie aprūpinami kompensacine technika ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kad galėtų patirti mokymosi džiaugsmą ir sėkmę. Daugelyje Vakarų šalių jau seniai pripažinta, kad vienintelis būdas ugdyti demokratinę visuomenę – kurti mokyklą visiems, t. y. tobulinti specialųjį ugdymą. Vaikus skirstydami į grupes – kai kuriuos jų šalindami iš bendrojo lavinimo mokyklų, atskirdami nuo bendraamžių – demokratinės visuomenės nesukursime, nes atskirties praktika skaido visuomenę.

Specialiojo ugdymo, pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo srityje daug dirba Šiaulių universiteto mokslininkai. Šis universitetas bene vienintelis rengia specialiojo ugdymo specialistus (psichologus, logopedus, tiflopedagogus, urdopedagogus), kurie teikia švietimo pagalbą vaikams. Pagalbos teikimo modeliai gvildenami ir A. Galkienės (2001; 2003), I. Kaffemanienės Žr. Irena Kaffemanienė, Irena Burneckienė, Specialiųjų poreikių vaikų žaidimo gebėjimų ugdymas, 2001. , J. Ruškaus (2002), R. Labinienės, T. Aidukienės, I. Tinglevos Žr. Regina Labinienė, Teresa Aidukienė, Finn Christensen, Aivara Stanišauskaitė (sud.), Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairės, 2003. , D. P. Hallahano Žr. Daniel P. Hallahan, James M. Kauffman, Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas, 2003. bei kitų autorių darbuose.

Tikslas – Išanalizuoti pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo paslaugas Lietuvos ir JAV švietimo sistemoje. Objektas – pedagoginės psichologinės pagalbos teikimas. Metodai – mokslinės literatūros analizė, lyginamoji ir dokumentų analizė, antrinių duomenų analizė.

1. Vaiko specialiųjų poreikių atpažinimas ir įvertinimas

Lietuvos Respublikoje specialusis ugdymas skiriamas vadovaujantis Specialiojo ugdymo skyrimo tvarka (2000 m. rugpjūčio 17 d., nr. 1056). Ši tvarka reglamentuoja, kada gali būti skiriamas specialusis ugdymas, kas jį skiria ir kuriam laikui. Specialusis ugdymas gali būti skiriamas vaikams, turintiems nedidelių, vidutinių, didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Vaikai, kuriems skirtas specialusis (arba inkliuzinis) ugdymas, turi teisę, tėvams (arba vaiko globėjams) pritarus, pasirinkti ugdymo formą (visiška integracija, dalinė integracija, ugdymas specialiojo ugdymo įstaigoje pagal pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendaciją).

Skidmoras (2003) teigė, kad „specialiojo ugdymo sąvoką derėtų suprasti kaip santykinę koncepciją, o ne tvirtą kategoriją – koncepciją, nurodančią, jog kuriami specifiniai santykiai tarp sėkmingo arba nesėkmingo mokymosi valstybinėje mokykloje ir visuomenės švietimo sistemos. Būtina kruopščiau tirti grupes asmenų, kuriems reikalingas specialusis ugdymas.

Specialiųjų poreikių vaikams nuo gimimo iki 3 metų ankstyvąjį ugdymą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje arba specialiosios pedagoginės pagalbos teikimą namuose skiria pedagoginė psichologinė tarnyba, kuri yra įvertinusi specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius. Specialiųjų poreikių vaikams nuo 3 iki 7 metų specialiosios pedagoginės pagalbos teikimą namuose arba specialųjį ugdymą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje skiria pedagoginė psichologinė tarnyba, kuri yra įvertinusi specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius.

Specialusis ugdymas remiasi šiuolaikine humanistine nuostata, pripažįstančia kiekvieno žmogaus (nepaisant jo gyvenimiškos veiklos ypatumų arba ribotų galimybių) teisę būti ugdymo proceso dalyviu Žr. Irena Kaffemanienė, Irena Burneckienė, Specialiųjų poreikių vaikų žaidimo gebėjimų ugdymas, 2001. .

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo ne tik faktu, bet vis labiau įsisąmoninamu būtinumu. Visuomenės nuostatos, lemiančios neįgaliųjų socialinę ir ugdymo politiką, keičiasi integruoto ugdymo naudai, tai pastebi daugelis autorių Žr. A. Galkienė, 2001, 2003; Irena Kaffemanienė, Irena Burneckienė, Specialiųjų poreikių vaikų žaidimo gebėjimų ugdymas, 2001; J. Ruškus, 2002; Regina Labinienė, Teresa Aidukienė, Finn Christensen, Aivara Stanišauskaitė (sud.), Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairės, 2003. .

Specialiųjų poreikių asmenų (SPA) ugdymas turėtų būti neatskiriama integruota Lietuvos švietimo ir mokslo sritis bei sudaryti vieną svarbiausių neįgalių asmenų socialinės integracinės politikos dalį, apimančią formalųjį ikimokyklinį, pradinį, vidurinį ir profesinį ugdymą, aukštąjį išsimokslinimą, suaugusiųjų švietimą bei jų neformalųjį ugdymą Žr. Rūta Adomaitienė, Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo reformos nacionalinės strategijos projektas, 2002. .

Europos specialiojo ugdymo komisijos nuomone inkliuzyvaus ugdymo trukdžiai, yra šie: inkliuzijos neskatinanti finansavimo sistema, segreguotų institucijų gyvavimo tradicijos (ir su tuo susijusi ten dirbančių specialiųjų pedagogų baimė netekti darbo), organizacinės, išteklių paramos (kompetencijų, nuostatų, materialinės paramos) inkliuzyviajam ugdymui bendrojo lavinimo mokyklose. Negatyviu veiksniu laikomas ir per didelis mokinių klasėje skaičius. Pastebima ir tai, kad specialiųjų poreikių vaikų inkliuzyvaus ugdymo perspektyva priklauso ir nuo jų negalės pobūdžio (ypač daug problemų kelia kurčiųjų, ryškių elgesio bei emocijų sutrikimų turinčių asmenų ugdymas) Žr. Special Needs Education in Europe, 2003. .

Specialiųjų poreikių moksleiviams, kurių sėkmingam ugdymui pakanka modifikuoti ugdymo programą, specialųjį ugdymą skiria švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisija, esant joje specialiajam pedagogui ir (ar) logopedui, tvirtina mokyklos vadovas, kartu suderinęs su mokyklą aptarnaujančia pedagogine psichologine tarnyba. Jei moksleivį reikia mokyti pagal modifikuotas programas, o specialiojo ugdymo komisijoje nėra nei specialiojo pedagogo, nei logopedo, ir jei moksleivį reikia mokyti pagal adaptuotas arba specialiąsias programas, specialųjį ugdymą skiria pedagoginė psichologinė tarnyba, kuri yra įvertinusi specialiuosius jo ugdymosi poreikius.

Moksleiviams, kuriems reikalinga logopedinė pagalba, specialųjį ugdymą skiria švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisija pagal tos švietimo įstaigos logopedo atlikto vaikų kalbos ir komunikacijos įvertinimo išvadas ir sąrašą, suderintą su mokyklą aptarnaujančia pedagogine psichologine tarnyba bei patvirtintą švietimo įstaigos vadovo. Jei švietimo įstaigoje logopedas nedirba, prireikus logopedinę pagalbą moksleiviams skiria pedagoginė psichologinė tarnyba, kurios aptarnaujamoje teritorijoje yra mokykla.

Išimtiniais atvejais specialųjį ugdymą gali skirti Švietimo ir mokslo ministerijos Pedagoginis psichologinis centras, kai yra įvertinęs specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius. Apie specialiojo ugdymo paskyrimą vaikui Pedagoginis psichologinis centras raštu informuoja pedagoginę psichologinę tarnybą, kurios aptarnaujamoje teritorijoje gyvena vaikas.

Specialusis ugdymas daugelyje Europos valstybių teikiamas pačiose mokyklose (specialieji pedagogai, pedagoginės psichologinės tarnybos), ir iš kitų institucijų (vizituojantys specialiųjų mokyklų pedagogai, pedagoginės psichologinės paramos komandos, pedagoginės paramos centrai, medicininiai pedagoginiai centrai ir kt.) Žr. Victoria Soriano (ed.), Teacher Support: Organization of Support for Teachers Working with Special Needs in Mainstreamed Education, 1999. Šiuo metu veikia 26 pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) ir 8 Pedagoginio psichologinio centro, pavaldaus Švietimo ir mokslo ministerijai, padaliniai bei 1 apskrities pavaldumo PPT, kurie teikia pedagoginę psichologinę ir konsultacinę pagalbą specialiųjų poreikių vaikams savivaldybėse bei apskrityse. Mokyklose taip pat, pagal įstatymą ir norminius dokumentus, turėtų veikti Specialiojo ugdymo komisijos (SUK), dirbančios komandiniu metodu ir tiesiogiai teikiančios pagalbą su SPA dirbančiam pedagogui bei moksleiviams Žr. Teresė Aidukienė, „Lietuva šiandien: demokratinės visuomenės ir atviros mokyklos kūrimo kelyje“, 2001. .

Šiuo metu specialiosios pedagoginės psichologinės pagalbos teikimas organizuojamas net 4 lygiais Žr. Švietimo naujienos, 2003, nr. 6. . Pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo modelis pavaizduotas 1 lentelėje.

Pirmasis lygmuo. Kai kurios didesnės švietimo įstaigos turi savo psichologus, specialiuosius pedagogus, logopedus ir socialinius pedagogus. Švietimo įstaigose dirbantys logopedai veda specialius užsiėmimus kalbos ir komunikacijos sutrikimams šalinti, o specialieji pedagogai – pratybas, žinių įsisavinimo spragoms įveikti ir atlieka kitas funkcijas, įvardytas specialiojo pedagogo pareiginėje instrukcijoje. Švietimo įstaigose dirbantys psichologai ir socialiniai pedagogai atitinkamai vykdo funkcijas, įvardytas mokyklų psichologo ir socialinio pedagogo pareiginėse instrukcijose. Šie specialistai dalyvauja kiekvienoje ugdymo įstaigoje veikiančios Specialiojo ugdymo komisijos darbe. Šios komisijos atsako už specialiųjų poreikių vaikų ugdymą. Jos reguliariai vertina specialiojo poreikių vaikų ugdymo rezultatus, numato optimalias tokių vaikų bendrojo ir specialiojo ugdymo kryptis. Kaimo vietovėse ir nedideliuose miesteliuose specialiojo ugdymo komisijos nėra reikiamos sudėties, dažnai nėra nė vieno specialisto, todėl negali suteikti tinkamos specialiosios pedagoginės, socialinės ir psichologinės pagalbos švietimo įstaigoje jos stokojantiems vaikams.

Antrasis lygmuo. Savivaldybių lygmens pedagoginės psichologinės tarnybos teikia specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą ugdymo įstaigoms, neturinčioms savo specialistų, bei skiria specialųjį ugdymą visais atvejais, kai specialiojo ugdymo komisijoje nėra specialistų arba kai bendrojo lavinimo programas būtina adaptuoti. Šios tarnybos atlieka psichologinį vaikų, jų tėvų, mokytojų konsultavimą, veda užsiėmimus psichologinės savitarpio paramos bei korekcijos grupėse vaikams ir tėvams, atlieka psichologinį ir pedagoginį vaiko vertinimą, visuomenės švietimą ir pedagogų bei psichologų profesinės kompetencijos tobulinimą. Tarnybos, kurioms pavyko į savo komandų sudėtį įtraukti daugiau psichologų, gali specializuotis teikti tam tikrą sudėtingą psichologinę pagalbą. Deja, nedaug savivaldybių tarnybų turi pakankamą psichologų skaičių ir gali orientuoti jų veiklą į atskiras psichologinio konsultavimo sritis. Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo programos projekte numatyta patobulinti specialiųjų pedagogų, pedagoginių psichologinių ir socialinių pedagogų rengimą šalies aukštosiose mokyklose, įvedant bendrą atitinkamų dalykų privalomų kreditų skaičių. Ši iniciatyva turėtų pagerinti šių specialistų studijų kokybę, įteisinti jų rengimą keliose aukštosiose mokyklose. Taip atsirastų galimybė artimiausiu metu aprūpinti savivaldybių pedagogines psichologines tarnybas reikiamais specialistais.

Šios tarnybos taip pat konsultuoja šeimas, vaikus ir pedagogus dėl įvairių socialinės raidos, emocijų ir elgesio sunkumų bei vykdo įvairias prevencines programas.

Trečiasis lygmuo. Apskričių lygmens pedagoginė psichologinė tarnyba susikūrė tik vienoje apskrityje – Marijampolėje. Čia ji atlieka antrojo ir iš dalies trečiojo lygmens tarnybų funkcijas. Šioje apskrityje savivaldybių lygmens tarnybų nėra, todėl šios tarnybos darbo krūvis didžiulis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarime nr. 92 nurodyta, jog pedagoginio psichologinio centro skyriai turėtų būti perduoti apskritims. Nutarimo įgyvendinti nepavyko, nes apskričių viršininkai atsisakė perimti šiuos skyrius dėl nepakankamo finansavimo, reikalingo šių tarnybų išlaikymo ir valdymo išlaidoms padengti.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad specifinę konsultacinę ir metodinę pagalbą šalies mastu vis aktyviau ėmė teikti kurčiųjų, aklųjų bei kiti centrai.

Ketvirtasis lygmuo. Pedagoginis psichologinis centras su specialistų komandomis įkurtas 8 apskrityse.

Pedagoginio psichologinio centro specialistai, dirbantys apskričių centruose, teikia pedagoginę psichologinę pagalbą vaikams, jų tėvams bei švietimo įstaigoms. Kai kuriose apskrityse Pedagoginio psichologinio centro Šiaulių, Utenos, Klaipėdos skyriai įkūrė regionines pedagoginių psichologinių tarnybų specialistų savipagalbos grupes, kurios formuoja apskrityse vykdomos pedagoginės psichologinės pagalbos vaikams, šeimai ir įstaigoms strategiją bei numato prioritetus. Visi centro skyriai pagal savo galimybes ir kompetenciją organizuoja metodinius renginius savivaldybių lygmens tarnyboms, esančioms tose apskrityse, bei kvalifikacijos tobulinimo seminarus specialistams, dirbantiems apskrities švietimo įstaigose.

Siekiant priartinti specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos paslaugas arčiau vaikų, šeimų ir švietimo įstaigų būtina įsteigti pedagogines psichologines tarnybas visose savivaldybėse. Įsteigus tarnybas savivaldybėse būtų galima atsisakyti apskrities lygmens tarnybų idėjos ir apsiriboti trijų lygmenų pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo sistema: pirmasis lygmuo – švietimo įstaigose dirbantys specialieji pedagogai, logopedai, psichologai ir socialiniai pedagogai; antrasis lygmuo – savivaldybių pedagoginės psichologinės tarnybos; trečiasis lygmuo – šalies Pedagoginis psichologinis centras su jame dirbančiais specialistais – įvairios specializacijos specialistais pedagogais, logopedais, psichologais, gydytojais neurologais, organizuojančiais metodinę pagalbą, kvalifikacinius renginius pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams, atitinkamos metodinės literatūros rengimą ir specialiojo ugdymo aprūpinimą šalyje.

1. Specialiesiems mokiniams pagalbos teikimo funkcijos

Kaip minėta, Lietuvoje pagalba specialiųjų poreikių vaikams, tėvams ir pedagogams teikiama keturiais lygmenimis Žr. „Pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo modelis“, p. 1–6. .

Pirmojo lygmens funkcijos. Švietimo įstaigose veikia specialiojo ugdymo komisijos, kurios atlieka pirminį specialiųjų poreikių vaikų ugdymosi poreikių įvertinimą. Švietimo įstaigų logopedai, įvertinę vaikų kalbos ir kitus komunikacijos sutrikimus, veda praktinius sakytinės ir rašytinės kalbos sutrikimų šalinimo užsiėmimus, konsultuoja kitus pedagogus ir tėvus. Specialieji pedagogai dirba su specialiųjų poreikių vaikais klasėje individualiai ir grupėse, padėdami jiems išmokti dalyko programą bei specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo kabinete. Specialieji pedagogai taip pat konsultuoja kitus pedagogus ir tėvus bei atlieka kitas funkcijas, numatytas specialiojo pedagogo pareiginėje instrukcijoje. Mokyklų psichologai konsultuoja besikreipiančius vaikus, jų šeimas, pedagogus, atlieka švietimo įstaigos bendruomenės psichologinį švietimą ir kitas funkcijas, numatytas mokyklų psichologo pareiginėje instrukcijoje.

Antrojo lygmens funkcijos. Pažinimo – nustato vaiko pedagoginės ir psichologinės problemos esmę, pagrindinius jos bruožus ir priežastis, vaiko polinkius ir gabumus. Specialiųjų poreikių vaikų raidos sutrikimų ir ugdymosi poreikių įvertinimo – įvertina asmens raidą ir sutrikimus bei nustato specialiuosius ugdymosi poreikius ir skiria specialųjį ugdymą.

Antrame lygmenyje atlieka ir konsultavimo funkciją. Konsultuoja vaikus, tėvus, pedagogus dėl psichologinių problemų, vaikų, pedagogų, tėvų grupėms veda psichologijos užsiėmimus.

Prevencijos – rengia ir įgyvendina įvairias programas vaikams, tėvams, pedagogams, padeda išvengti įvairių pedagoginių psichologinių ir socialinių problemų, susijusių su specialiaisiais vaiko ugdymosi poreikiais, motyvacija sutrikus mokymuisi, psichologiniais sunkumais šeimoje ir švietimo įstaigose.

Metodinė funkcija – teikia metodinę pagalbą savo aptarnaujamo rajono švietimo įstaigų specialiojo ugdymo komisijoms, organizuoja seminarus švietimo ir globos įstaigų pedagogams visais raidos sutrikimų arba pedagoginių psichologinių problemų prevencijos, specialiųjų poreikių vaikų įvertinimo, integruoto ugdymo, siuntimo į specialiąsias švietimo įstaigas ar specialiąsias grupes klausimais.

Visuomenės švietimo funkcija – organizuoja ir veda seminarus, skaito paskaitas tėvams, skelbia publikacijas apie specialiųjų poreikių ir psichologinių problemų turinčių vaikų ugdymą, tų problemų prevenciją, jų įveikimą. Taip pat atlieka ir organizavimo funkcijas, kaupia duomenų banką apie tarnybos aptarnaujamoje teritorijoje gyvenančius specialiųjų poreikių ir psichologinių problemų turinčius vaikus, inicijuoja naujų ugdymo vietų jiems steigimą arba specialiosios pedagoginės pagalbos teikimą bendrojo lavinimo švietimo įstaigose. Atsižvelgdama į aptarnaujamos teritorijos gyventojų ir švietimo sistemos poreikius teikia rekomendacijas švietimo padalinių vadovams dėl naujų specialiųjų ugdymosi įstaigų specialiųjų grupių specialiųjų poreikių vaikams (turintiems raidos, emocijų bei elgesio ir kt. sutrikimų) steigimo arba likvidavimo.

Pedagoginės psichologinės tarnybos atsižvelgdamos į regiono poreikius pagal sutartis gali atlikti ir kitas funkcijas. Jos privalo kaupti duomenų banką apie savivaldybės teritorijoje gyvenančius vaikus, turinčius specialiųjų pedagoginių bei psichologinių problemų, ir jiems reikalingas specialiąsias pedagogines, psichologines, taip pat socialines paslaugas ir šiuos duomenis teikti šalies Pedagoginiam psichologiniam centrui.

Trečiojo lygmens – Pedagoginio psichologinio centro – pagrindinės funkcijos. Kuria ir plėtoja aprūpinimo specialiosiomis mokymo priemonėmis bei metodine medžiaga sistemą šalyje. Koordinuoja pedagoginių psichologinių tarnybų veiklą, analizuoja jų darbe kylančias problemas ir telkia ekspertų grupes joms spręsti. Koordinuoja specialiojo ugdymo centrų ir specialiųjų internatinių mokyklų, pavaldžių Švietimo ir mokslo ministerijai, veiklą. Taip pat drauge su Švietimo ir mokslo ministerija atlieka Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūros projektų sklaidą Lietuvoje ir šioje agentūroje atstovauja Lietuvai. Trečiojo lygmens – pedagoginio psichologinio centro viena iš funkcijų yra organizuoti profesinės kvalifikacijos tobulinimą: pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams, mokyklų psichologams. Jis atlieka metodologinius vaikų pedagoginio ir psichologinio vertinimo, konsultavimo bei ugdymo tyrimus. Taip pat vykdo aktualius švietimo sistemai tiriamuosius ir prevencijos darbus, susijusius su specialiųjų poreikių vaikų ugdymo tobulinimu bei įvairių psichologinių vaikų problemų sprendimu.

3. Atskirų pedagoginės psichologinės pagalbos lygmenų ryšiai

Savivaldybių lygmens pedagoginės psichologinės tarnybos yra savarankiškos (nepavaldžios Pedagoginiam psichologiniam centrui), pavaldžios savo steigėjui, biudžetinės švietimo įstaigos. Jų ryšiai su visomis modelį sudarančiomis institucijomis palaikomi bendradarbiaujant. Savivaldybių lygmens pedagoginės psichologinės tarnybos palaiko glaudžius ryšius su visomis, jų aptarnaujamoje teritorijoje esančiomis, švietimo įstaigomis, pedagoginės psichologinės pagalbos ieškančiais vaikais, jų tėvais, pedagogais, kitomis vaikais besirūpinančiomis, taip pat ir nevyriausybinėmis, organizacijomis. Kai švietimo įstaigos Specialiojo ugdymo komisija arba pavieniai specialistai negali išspręsti vaiko pedagoginių psichologinių problemų, šie specialistai užmezga ryšius su juos aptarnaujančia pedagogine psichologine tarnyba.

Visi švietimo įstaigose dirbantys pedagogai ir įstaigų administracija, taip pat ir patys moksleiviai bei jų tėvai, gali kreiptis į tarnybą su tarnybos atliekamas funkcijas atitinkančiu užsakymu ir gauti numatytas nemokamas paslaugas. Vaikai, tėvai ir pedagogai kreipiasi į pedagoginę psichologinę tarnybą savarankiškai arba rekomendavus švietimo įstaigos Specialiojo ugdymo komisijai. Taip pat į tarnybas moksleiviai siunčiami Mokyklų specialiojo ugdymo komisijos Specialiojo ugdymo įstatyme numatyta tvarka. Esant sudėtingiems raidos sutrikimams ir pedagoginėms psichologinėms problemoms moksleiviai siunčiami į savivaldybių lygmens pedagoginę psichologinę tarnybę.

Specialiųjų mokyklų pedagogai taip pat privalo būti pasirengę specialiojo ugdymo klausimais konsultuoti pedagogų bendruomenę, dirbti su bendrojo lavinimo mokyklų mokytojais, vesti užsiėmimus kursuose Žr. Mokytojų rengimo ugdyti specialių poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairės, 2003. . Mokytojai atlieka svarbiausią vaidmenį tenkindami moksleivių poreikius, kiekvieną dieną jie tiesiogiai bendrauja su moksleiviais Žr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė, Socialinių paslaugų teikimo moksleiviams poreikių prielaidos, 2003. . Šiaulių universiteto atlikto tyrimo „Pedagogų profesinės kompetencijos vertinimas specialiųjų poreikių vaikų (ugdymo plėtros) aspektu“ ataskaitoje (2002–2004) nurodyta, jog praktiškai kas ketvirtas pedagogas nemoka parinkti tinkamus mokymo metodus ir būdus, diferencijuoti ugdymą klasėje, skatinti mokinių motyvaciją mokytis, analizuoti mokinių mokymosi sunkumus, nustatyti vaiko poreikius ir kita. Apie 10–15 proc. pedagogų pripažįsta, jog jie nežino, kaip visais šiais aspektais save vertinti, todėl teigiamai save vertinančių kartais lieka tik nežymi dalis. Mažiausiai sunkumų patiria pedagogai emocionaliai bendraudami su mokiniais: jie moka būti atlaidūs, kantrūs, pakantūs, dėmesingi, geba kurti ir palaikyti klasėje teigiamą emocinį klimatą, teigiamai skatinti mokinius diplomatiškai spręsti konfliktines situacijas, įvairias iškilusias problemas. Pedagogai mano, jog jie moka įsijausti į vaiko vidinę būseną, valdyti savo neigiamas emocijas, neprarasti savitvardos, valdyti vaikų elgesį.

Svarbu, kad tėvai ir pedagogai sudarytų bendruomenę, nes bendruomenės svarba ugdymo procese yra didžiulė. E. Štuopytės Žr. Edita Štuopytė, Teritorinės bendruomenės centro darbo su vaikais socialinės edukacinės funkcijos ir jų raiškos ypatumai, 2002. nuomone, namų ir mokyklos „sandora“, kuria buvo grindžiamas senosios mokyklos modelis, sparčiai kinta. Visuomenė vis labiau įsitraukia į problemų, susijusių su vaikų ugdymu, sprendimą. Ypač svarbus čia bendruomenės vaidmuo, t. y. artimiausios vaiko mikroaplinkos, kurioje jis yra ne tik stebėtojas, bet ir pats tą aplinką veikia bei yra jos veikiamas.

Pedagoginis psichologinis centras, kuriame sudarytos ekspertų grupės specialistai nustatytu laiku nagrinėja konkrečius atvejus, gali kreiptis pagalbos į kitas tarnybas, kuriose dirba geriau tą sritį išmanantys specialistai, arba į Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžias įstaigas.

Specialiosios pedagoginės psichologinės pagalbos lygmenų tarpusavio ryšiai grindžiami bendradarbiavimo, viešumo ir demokratiškumo principais. Dokumentų projektai, reglamentuojantys pedagoginių psichologinių tarnybų darbą bei specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimą vaikams, tėvams, pedagogams, rengiami bendrose darbo grupėse, kuriose dirba abiejų lygmenų atstovai. Jų įgyvendinimo rezultatai yra viešai skelbiami. Demokratiškumo – specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo sistemos šalyje klausimai aptariami kolegialiai dalyvaujant Pedagoginio psichologinio centro, pedagoginių psichologinių tarnybų, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams, kai kuriais atvejais – specialiojo ugdymo komisijų pirmininkams.

4. JAV specialiojo ugdymo patirtis

JAV švietimo sistema taip pat sudėtinga ir paini. Šioje šalyje daug anksčiau negu Europoje suvokta, kad ugdymas, kaip absoliučiai teisingos žmonijos patirties perteikimas, yra ribotas: kam mokytis to, kas vėliau, kai vaikas subręs, pasirodys netikra, net klaidinga. Šis prieštaravimas JAV ugdymo sistemoje paskatino įsitvirtinti pragmatizmo pedagogiką Žr. Jolanta Vaičiūnaitė, JAV mokykla – socialinis pedagoginis reiškinys, 1997. .

Palyginti su Lietuva pasirinkta JAV švietimo sistema, nes, skirtingai negu Europos valstybėse, turi įvairių pagrindinių specialiojo ugdymo būdų. Taip pat JAV švietimo tinklas – pažangiausias ir didžiausias pasaulyje. Beje, šioje valstybėje ilgus dešimtmečius vyko reformos, kad būtų galima kuo efektyviau integruoti į mokyklą ir visuomenę mokinius, kurių specialūs poreikiai. Daugiau negu 40 proc. visos šalies ypatingųjų vaikų bei jaunuolių pirmiausia yra ugdomi bendrosiose klasėse. Su dauguma tokių moksleivių dalį dienos dirba specialieji pedagogai. JAV apytikriai ketvirtadalis neįgalių vaikų ir jaunuolių ugdomi atskirose specializuotose klasėse ir tik 6 proc. – atskirose mokyklose arba kitose specializuotose vietose. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos ryškėja tendencija daugiau neįgalių moksleivių ugdyti bendrosiose klasėse ir atitinkamai kita tendencija – mažiau moksleivių, turinčių negalių, ugdyti, atskirose klasėse arba atskirose mokyklose. Siekimas ugdyti moksleivius bendrosiose klasėse ir mokyklose atspindi dešimtojo dešimtmečio ugdymo reformą. Lietuvoje tai pradėta įgyvendinti palyginti neseniai.