Straipsnis Grafema su pagrindu <e>: sudėtinių grafemų ir morfemų santykis ankstyvojoje Simono Daukanto leksikografijoje

Santrauka. Simono Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje vartotos sudėtinės grafemos su pagrindu <e> išsiskiria atvejų gausa, kurie nebuvo išsamiai mokslininkų tirti ir paties Daukanto pristatyti. Iš tyrimo duomenų matyti, kad vienam linksniui ar morfologinei formai žymėti čia pasirinktos kelios grafemos, o viena grafema dažnai žymi daugiau nei dvi morfologines reikšmes, straipsnyje tai ir stengiamasi išanalizuoti. Pastebėta S. Daukanto tendencija vartoti skirtingas grafemas spausdintame ir rankraštiniuose ankstyvosios leksikografijos žodynuose.

Pagrindiniai žodžiai: Simonas Daukantas, sudėtinės grafemos, morfologinė reikšmė, rašmenų raida.

Įvadas

Šio straipsnio tikslas – ištirti ir aptarti grafemų ir morfemų santykį sudėtinėse grafemose su pagrindu <e> ankstyvojoje S. Daukanto leksikografijoje. Išsikelti šie uždaviniai – nustatyti kiekviena sudėtine grafema žymimų linksnių skaičių; apskaičiuoti, kokiu grafemų skaičiumi žymimi linksniai; taip pat svarbu apibrėžti, koks yra ryšys tarp šių duomenų.

Šiam grafemų ir morfemų santykiui nustatyti atskirų tyrimų iki šiol nebuvo atlikta, tik trumpai pateiktos sudėtinių grafemų reikšmės paties S. Daukanto ir jo tyrėjų darbuose Žr. Birutė Vanagienė, „Redakcinės pastabos“, p. 735–736; Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 123, 180. , todėl straipsnyje orientuojamasi į gilesnę sudėtinių grafemų analizę.

Darbo objektas – ankstyvojoje S. Daukanto leksikografijoje vartotos sudėtinės grafemos su pagrindu <e>, rinktos iš tyrimo šaltinių – žemaičių kretingiškių tarme parašytos Epitome Historiae Sacrae (1838 m.) lietuviškų antraščių ir Žodrodžio, taip pat Lenkų–lietuvių kalbų žodyno (parašyto 1839–1842 m. ar 1846 m.) Žr. Giedrius Subačius, „Simono Daukanto žodynai“, p. 25. ir Lietuvių–lotynų kalbų žodyno (sudarinėto tarp 1842 ir 1850 m., pildyto po 1851 m.) Žr. ten pat, p. 27. .

Straipsnyje taikyti aprašomasis, literatūros apžvalgos, analizės metodai.

Tyrimo medžiaga aktuali savo naujumu – pirmą kartą išsamiai pateiktos visos ankstyvosios leksikografijos sudėtinių grafemų su pagrindu <e> morfologinės reikšmės. Tai padės geriau pamatyti šių grafemų ryšius, vartojimo pozicijas ir leis ieškoti galimų dėsningumų tarp kitų grafemų vartosenos atvejų.

Sudėtinių grafemų su pagrindu <e> senųjų raštų rašybos tradicija

Senųjų raštų tradicijoje pirmiausia buvo akcentuojama aptariamųjų rašmenų fonetika. Martyno Mažvydo Šie autoriai pasirinkti kaip lietuviškos raštijos ar tam tikros rašybos tradicijos pradininkai. ir Danieliaus Kleino darbuose grafema <e> buvo vartota su diakritikais ir be jų. Raidė su šakele <e_̷> M. Mažvydo darbuose vartota nosiniams garsams žymėti. Ji buvo perimta iš lenkų. D. Kleino darbuose ši raidė žymi garsą, panašų į [en], bet tamsesnį ir tariamą lyg pro nosį Žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 22, 30; Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, p. 28. . D. Kleinas dar vartojo grafemas <ė> ir <é>, skirtas atitinkamai ilgam, uždaram bei ilgam, atviram, kirčiuotam garsams žymėti, taip stengdamasis kodifikuoti raidyną Žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 30; Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, p. 92. . Nemažai grafemų su diakritikais rasta Mikalojaus Daukšos raštuose, tai <é>, <ê>, <ė>, <eͣ>, <e̦> Žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 34; Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, p. 185. , jie (kaip pateikia Palionis) žymi kirčiuotus garsus „[e], [œ], [ė]“ Žr. Jonas Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., p. 34. . M. Daukša sudėtinėmis grafemomis siekė atskirti platųjį balsį [e] nuo atitinkamo siaurojo [e] Žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, p. 185. .

Sudėtinių grafemų su pagrindu <e> žemaičių rašybos tradicija

ZIWATE grafema <ę> be <n> nuosekliai rašoma prieš pučiamąjį priebalsį. Galūnėje kirčiuotam balsiui atliepianti <ę> be galo reta. Prieš sprogstamuosius priebalsius <ę> kaitaliojasi su <ęn> Plačiau dėl kitų tarminių atvejų žr. Aleksas Girdenis, Danutė Girdenienė, 1759 metų „Ziwato“ indeksas, p. 25–26 ir t. . Kozoniuje ši grafema kaip ir ZIWATE paprastai rašyta šaknyje, jų vartosena panaši. Žemaitiško ZIWATO įtaka Kozoniaus tekstui yra akivaizdi – pastarojo darbo vertėjas stengėsi padaryti tekstą žemaitišką Žr. Giedrius Subačius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, p. 60–61. .

Tyrėjai apie grafemos su pagrindu <e> rašybą

S. Daukanto tyrėja Birutė Vanagienė savo darbuose pateikė ir keleto sudėtinių grafemų vartosenos paaiškinimus Žr. Birutė Vanagienė, „Redakcinės pastabos“, p. 735–736. Reikia pažymėti, kad B. Vanagienės minimas Parsergėjimas iš Istorijos Žemaitiškos rankraščio vadinamas beveik tapačiu, esančiu Pasakose Fedro (1824) ir Istorijos Justinaus (1838) rankraščiuose. Patikslinus paaiškėjo, kad Pasakų Fedro rankraštyje S. Daukanto neaptariama grafema <ë> bei dviguba <ll>, tačiau aiškinamas rašmuo <ů>, kuris Istorijos Žemaitiškos rankraštyje nepateikiamas. (negausiai tyrimų medžiagai iliustruoti pateikiami visi atvejai): grafemos su graviais <à>, <è> (kurios vartojamos greta digrafų <aj>, <ej>) žymi galūninius dvibalsius [ai], [ei] (pernà ~ pernai, skaugè ~ skaugiai), taip pat skiria moteriškosios giminės daugiskaitos galininką (wijtàs ~ vietas, girrès ~ gires, vard. girė) nuo vardininko (wijtas ~ vietos, girres ~ girės); grafemą su akūtu <á> Daukantas kartais rašo vietoj aukštaičių <e> (żámaj ~ žemai); <ë> pasitaiko vietoj aukštaitiško dvibasio <ie> (Lëtuwius ~ lietuvius).

Morfologijos ir rašybos tyrimai yra labai negausūs. Petras Jonikas pažymi, kad rašmenys su diakritikais <ę, è> (taip pat <ô, û, à>, iš dalies <ą, i̴̴>) nurodomi kaip turintys morfologinę reikšmę Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 123, 180. . Grafema <ą> rašoma vienaskaitos galininke, <ę> – vienaskaitos kilmininke ir galininke, būtojo kartinio laiko III asmenyje. Taigi vartosenos pozicijų nėra daug. Morfologiškai grafemos dažniau buvo rašomos Mažojoje Lietuvoje Mažojoje Lietuvoje morfologinių formų žymėjimas atlieka galimų homografinių formų skiriamąją, arba diferencinę, funkciją, kuri apibendrinta tam tikrų gramatinių formų rašybai (taigi rodo ir sintaksinius žodžių ryšius). Ilguosiuose vardažodžių skiemenyse žymimos kilmininko galūnės (nuo Vilento laikų), trumpuosiuose – įnagininko ir vietininko formos (nuo Rėzos darbų). Galūnių kirčio ženklai tapo morfologinių formų rodikliais, kurie XVII a. raštininkų dėlioti daugiau ar mažiau „automatiškai“ (žr. Mindaugas Šinkūnas, XVI–XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija, p. 12). Didžiojoje Lietuvoje, tiesiogiai susijusioje su slaviška raštija, spausdintose lietuviškose knygose tokių rašybos principų neaptikta. Rytų Prūsijos lietuvių (ir kai kurie latvių) raštijos kūrėjai rėmėsi humanistinės lotynų kalbos ortografijos principais, susiformavusiais XVI a. antrojoje pusėje dėl graikų kalbos kirčiavimo vad. Heninijaus reformos (žr. Mindaugas Strockis, „Graikų ir lotynų kirčiavimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui“, p. 293−297). .

Sudėtinių grafemų su pagrindu <e> rašyba S. Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje

Tokiame kontekste ir grafemų rašybos priešistorėje S. Daukanto ankstyvosios leksikografijos grafemos su pagrindu <e>, žyminčios morfologines ypatybes, išsiskiria vartojimo įvairumu, Žemaičiuose nevartotomis grafemomis (žr. 1 lentelę). Rašmenys sąlygiškai suskirstyti į porą grupių: 1) grafemos, žyminčios keletą pastovių linksnių, 2) viena grafema <ę>, žyminti daug įvairių reikšmių. Pastaroji grafema dažnai vartojama Šiaurės Žemaičiuose Žr. Giedrius Subačius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, 1998. .

Šioje lentelėje pateikiamų grafemų vartosena neretai panaši į vartotąją senuosiuose raštuose, žemaičių raštijoje. Pirmiausia aptartini linksniai, žymimi vienokiomis ar kitokiomis grafemomis.

Morfologinei būtojo kartinio laiko dalyvio galūnei žymėti vartotos kelios sudėtinės grafemos. Šioje galūnėje vartojama grafema <é>, žyminti ilgąjį garsą [e·]: niekomînietîno nenuweikés ~ nieko minėtino nenuveikęs 24, nuludés ~ nuliūdęs 25 (plg. kitaip rašoma: neloubonte nuludes ~ neliuobančiai ‘nepratusiai’ nuliūdęs 37). Šiai galūnei žymėti Žodrodyje vartojama ir <è>, pvz.: daîlee pasikalbiejès ~ dailiai pasikalbėjęs 6, taip pat grafema <ê> (1x), pvz.: netîkês ~ netikęs 26 (tai Daukanto vadovėlyje pateikta bazinė grafemos reikšmė), MLL rasta grafema <ĕ>, pvz.: iszdùrbĕs ~ išdurbęs. Būtojo kartinio laiko galūnę žymi ir kita grafema <ę̃> (1x), pvz.: prieaugę̃s ~ prieaugęs. Palyginus spausdintą ir rankraštinį žodynus akivaizdu, kad juose būtojo kartinio laiko dalyvio galūnei žymėti pasirinkti skirtingi rašmenys. Grafema su akūtu ir stogelio formos cirkumfleksu rasta labiau apie žodyno vidurį, 24–26 puslapiuose, o grafema su graviu – jo pradžioje.

Moteriškosios giminės daugiskaitos vardininke, kur žymi aukštaičių garsą [e̤·] (žemaičių [ĕ]), Žodrodyje rašoma grafema su graviu <è>, pvz.: kabès ~ kabės ‘kopėčios’ 35, ji rasta ir LL žodyne, pvz.: Ertès ~ ertės, nors ten pat vartota ir grafema <é>, keles motriszkés ~ kelios moteriškės. Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse grafema <è> pavartota du kartus, pvz.: Josuè dîrben mînaonę ~ Jozuė dirbina minavonę 27₁, Josuè staba saulę ~ Jozuė steba ‘stebi’ saulę 27₃.

MLL ir LL žodynuose grafema <é> (15x) žymi aukštaitišką garsą [e̤·] (žemaičių [ĕ]) vienaskaitos vardininko galūnėje, pvz.: metugé ~ metūgė, irklé dwĩrkle ~ irklė dvirklė, bungé ~ bungė, skauragé ~ skauragė, dwĩaké ~ dviakė, dwejoké kaltybe ~ dvejokia kaltybė; Dulkè vide dólké ~ dulkė vide dulkė; ji rašoma ir Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse, pvz.: Rebekôs ukwaisdé ~ Rebekos ūkvaizdė ‘jaunikio ar jaunosios namų apžiūrėjimas prieš vestuves, pražvalgos’ 72.

Grafema su stogelio formos cirkumfleksu <ê> (14x), kuri taip pat žymi aukštaitišką garsą [e̤·] (žemaičių [ĕ]), Žodrodyje vartojama šiomis morfologinėmis reikšmėmis: ji žymi vienaskaitos kilmininką, tokių pavyzdžių daugiausiai (9x), pvz.: îsz swilksniês ~ iš svilksnės 25, dalis pasaulês ~ dalis pasaulės 3. Reikia pažymėti, kad yra ir kitokių šio linksnio rašybos variantų, pvz.: pasaulîs dalis ~ pasaulis dalis ‘pasaulės dalis’ 15, karęs brilius ~ karės brylius 18. Grafema <ê> dar vartojama vienaskaitos vietininke (2x), pvz.: skłondite orê ~ sklandyti ore 4, wibùrte orê ~ vyburti ‘kaboti, karoti’ ore 4, žymi garsą [e]. MLL rašmuo <ę̑> (1x) vartotas vienaskaitos kilmininkui reikšti, pvz.: kĩltę̑s ~ kiltės.

Lyginant su aptartąja senųjų raštų, žemaičių rašybos tradicija akivaizdu, kad ten vienam linksniui žymėti nebuvo pasirinkta kelių grafemų. Analizuojamuosiuose S. Daukanto žodynuose, lyginant šių grafemų vartoseną, žymus skirtingų grafemų vartojimas spausdintame ir rankraštiniuose žodynuose. Apibendrinant kiek kitu aspektu įdomu žvilgtelėti, kiek grafema žymi linksnių ar formų: <é> žymi part. praet. act. ir nom. sg. (2x); <é> – part. praet. act. ir nom. pl. (2x); <ê> – gen. sg., loc. sg., part. praet. act (3x); <ẽ> žymi nom. pl. ir loc. sg. (2x), <ĕ> – nom. pl. (1x), <ę̃> part. praet. act. (1x), <ę̑> žymi gen. sg. (1x), rašmuo <ȩ> – gen. sg. (1x), <ĕ> – part. praet. act (1x).

Iš visų anksčiau pateiktųjų grafemų išsiskiria grafema <ę> Ši grafema yra tik Abeciełoje (2, 7), nes Prasmoje vartojama lotyniška abėcėlė. . Ji nusižiūrėta iš M. Daukšos ir K. Sirvydo Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 236. . Grafema <ę> tradiciškai vartotina, kaip teigia P. Jonikas, vienaskaitos galininke ir vienaskaitos kilmininke Kaip aiškina pats Daukantas, <ę> kilmininke jis vartoja nusižiūrėjęs į Daukšą ir Sirvydą, ir tuo būdu atskiria šį vienaskaitos kilmininką nuo daugiskaitos vardininko, kuriuodu jo tarmėje (tartyje šakninio kirčiavimo atsitikimais) vienaip skamba. Taigi vėl nėra reikalo tame kilmininke ieškoti kokio etimologinio <ę>, kaip anksčiau kai kurie kalbininkai buvo bandę daryti, ir atkūrinėti čia vienaskaitos kilmininko formantą su -en- (žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 236) , ir pateikia Prasmos ir kitų darbų pavyzdžius Žr. ten pat, p. 236. . Šios reikšmės Žodrodyje rastos kartu su naujomis, jų yra labai įvairių (žr. 2 lentelę).

Ankstyvojoje S. Daukanto leksikografijoje grafema <ę> žymi 6 gramatinių formų ir linksnių atvejus. Grafema su nosine <ę> (52x) Žodrodyje yra viena gausiausių. Ji vartojama ilgajam aukštaitiškam garsui [e·] žymėti, dažniausiai (19x) vienaskaitos galininke, pvz.: szwentę ~ šventę 17, teisibę darau ~ teisybę darau 22, padoudù i waldę ~ paduodu į valdžią 38. Apie tai rašo P. Jonikas Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 237. . Daugiausiai Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse rasta daiktavardžio galininko linksnių – (11x), kaip ir Žodrodyje, pvz.: pardoud pîrmgîmîbę ~ parduoda pirmgimybę 8₁, apreiszk karonę ~ apreiškė karonę 311; Iszwert îr panesz ię ~ ištveria ir paneša ją 29₃, îszgełb. ię ~ išgelb[ėja] ją 51₄, óżem Babyloniię ~ užima Babiloniją 55₂, anou bażniczę ~ anuoja ‘valo’ bažnyčią 59₄, trauk i Iudeię ~ traukia į Judėją 612. Šiek tiek pavyzdžių rasta LL (4x), pvz.: Atartĩ (: eźę) ~ atarti ežę, Gadintĭ gĩmĭnę ~ gadinti giminę, douti douklę ~ duoti duoklę, douklę doumi ~ duoklę duomi ‘duodu’. Galininkui MLL irgi priskirtini tik keturi pavyzdžiai: żinę důdù ~ žinę duodu, augintĭ jaunůmenę ~ auginti jaunuomenę, uź newalę ~ už nevalę, wełù gełąbę ~ velu gelambę.

Panašiai yra su daiktavardžio kilmininku Žodrodyje (7x), kuris nurodo žemaitišką garsą [e˙] (aukštaitišką [e̤·]), pvz.: onżiămęs ~ ant žemės 20, îsz kalinczęs ~ iš kalinčės 37, walstibęs ~ valstybės 17 Žr. Petras Jonikas, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, p. 237. . Nemažai rasta ė-kamienių daiktavardžių kilmininko galūnės (12x) pavyzdžių Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse, kur grafema žymi aukštaitišką [e̤·] (ir greičiausiai žemaitišką garsą [ĕ]), pvz.: ógnęs stołpas ~ ugnės stulpas ‘ugnies stulpas’ 24₂, maręs undînys ~ marės ‘jūros’ vandenys 24₃, nu ikurîmo pasaulęs ~ nū įkūrimo pasaulės ‘nuo įkūrimo pasaulio’ 631. Kilmininko linksnio (11x) pavyzdžiai iš MLL gausesni, pvz.: pùrinimas źiamęs ~ purinimas žemės, isz skaugęs ~ iš skaugės, isz małonęs ~ iš malonės, isz antros pusęs ~ iš antros pusės. Daugiausiai grafemų LL žodyne (16x), pvz.: Abdegte nu saulęs ~ apdegti nu saulės, mergelęs wardas ~ mergelės vardas, pilęswirs ~ pilės vyras, Aptiemis (saulęs) ~ aptėmis ‘užtemimas’ saulės.

MLL dar rasta grafema <ȩ> (5x), žyminti aukštaitišką [e̤·] (ir greičiausiai žemaitišką garsą [ĕ]), pvz.: gaspadorystȩs ~ gaspadorystės, attĩjsiejas testamento arba paskůjȩs walȩs ~ attiesėjas testamento arba paskuojės valės, dalis łajwinȩs ~ dalis laivinės, dalis eldynȩs ~ dalis eldynės.

Ankstyvojoje Daukanto leksikografijoje rasta ir daiktavardžio vardininko (6x) atvejų, kur ši grafema žymi aukštaitišką garsą [e̤·] (žemaitišką garsą [ĕ]), pvz.: wiresnibę pîrmgiminę ~ vyresnybė pirmgiminė 22, stîpribę ~ stiprybė 35, karonę ~ karonė 38. Šis rašmuo taip pat vartojamas LL vardininko galūnei žymėti, pvz.: ugnęs glistelę ~ ugnės glistelė.

Analizuojamuosiuose žodynuose pasitaikė ir veiksmažodžio bendraties (2x), rašomos su <ę>, žyminčios žemaičių garsą [ĕ], pvz.: îszłautę ~ išlauti ‘laikyti atkišus, atlaikyti’ 38, iszgriautę ~ išgriauti 38. Toje pat pozicijoje, tik žodyno pradžioje, vartotas ir rašmuo <é>, pvz.: sawgoté ~ saugoti 11. Veiksmažodžio bendratį MLL žodyne (1x) iliustruoja rysztęis ~ ryžties.

Būtojo kartinio laiko galūnėje Žodrodyje rašoma grafema <ę>, žyminti žemaičių garsą [ĕ] (aukštaičių [e̤·]), pvz.: onteię ~ antėjo 1, sùstoię ~ sustojo 7, nebipasirodę ~ nebipasirodė 8, sùwarę ~ suvarė 8, zåmin nugarmieję ~ žemyn nugarmėjo 35. Būtojo kartinio laiko atvejų Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse taip pat rasta nemažai (15x) (čia žymimas aukštaitiškas garsas [e̤·]), pvz.: ikurę pasaulę ~ įkurė pasaulę 1₁, sótwierę Adomą ~ sutvėrė Adomą 1₂, pawedę żmôgou ~ pavedė žmogou ‘žmogui’ 1₃, pakîelę ~ pakėlė 421. LL irgi rasti keli atvejai (11x), pvz.: kożna tarp jû apsigłąmżę ~ kožna tarp jų apsiglamžė, sawo numû dabą sekę ~ savo namų dabą sekė, anij ieię i debesiną ~ anie įėjo į debesyną, wĩłkaj musû szuni̷ sudikoię ~ vilkai mūsų šunį sudykojo; taip pat ir MLL (45x), pvz.: tejp mąn łajmele lemę ~ taip man laimelę lėmė.

Būtojo kartinio laiko dalyvio reikšmę Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse turi tik vienas žodis su aukštaitišku garsu [e˙], pvz.: pagriżęs ~ pagrįžęs 92; LL tokių dalyvių rasta (11x), pvz.: atkritęs ~ atkritęs, atilsiejęs ~ atilsėjęs, sustingęs ~ sustingęs. Nemažai atvejų (12x) Žodrodyje turi būtojo kartinio laiko dalyvio reikšmę, pvz.: itrakęs ~ įtrakęs 5, îsstingęs ~ išstingęs 16, ipikęs ~ įpykęs 20, pragaiszęs ~ pragaišęs 29, pasimetęs ~ pasimetęs 36, tačiau rasta nemažai grafemų be diakritikų, vartojamų šiam linksniui žymėti (43x).

Apibendrinant reikia pasakyti, kad būtent grafema <ę>, nors ir vartota įvairiomis reikšmėmis, buvo rasta visuose trijuose žodynuose tose pačiose pozicijose – taigi visoje ankstyvojoje leksikografijoje jos vartosenos pozicija nekito.

Ši grafema labiausiai atspindi aukštaitišką ir žemaitišką fonetikos santykį galūnėje. Aukštaitišką fonetiką grafema <ę> atspindi vienaskaitos galininko ir būtojo kartinio laiko dalyvio galūnėse, o žemaitiškai ji vartota moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko, vienaskaitos kilmininko, daugiskaitos vardininko, bendraties, būtojo kartinio laiko galūnėse.

Išvados

Ankstyvosios Simono Daukanto leksikografijos rašyba senosios raštijos ir žemaičių rašybos tradicijoje išsiskiria rašmenų ir reikšmių novatoriškumu ir gausumu.

Ankstyvojoje S. Daukanto leksikografijoje sudėtinės grafemos su pagrindu <e> yra dvejopos: kiekviena iš grafemų turi daugiau nei dvi reikšmes; atitinkamam linksniui žymėti vartojama daugiau nei viena grafema.

Grafemų ir morfemų santykis S. Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje nevienalypis: keliomis grafemomis rašomi vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko, vienaskaitos kilmininko linksnių bei būtojo kartinio laiko dalyvio galūnės.

Grafema su nosine <ę> galūnėje žymi net šešis linksnių ir morfologinių veiksmažodžio formų atvejus. Tai lėmė tarminės fonetikos ir rašybos tradicijos mišinys.

Įvairiareikšmė grafemų vartosena priklauso nuo žodyno pobūdžio (ar jis spausdintas, ar rankraštinis), vietos žodyne. Ji atspindi iki galo nesusiformavusią S. Daukanto rašybos sistemą (šiuo atveju tai liečia grafemos su pagrindu <e> rašybą).

Daugumos straipsnyje aptartųjų grafemų reikšmių S. Daukantas net nebuvo išskyręs ar aptaręs atskirai.

Šaltiniai ir literatūra

• Aleknavičienė, Ona; Christiane Schiller, Vytautas Zinkevičius, Jokūbas Perkūnas, Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift, 1706, santrumpas parengė Ona Aleknavičienė, 2008.
• Buch, Tamara, « La diachronie d’une neutralisation » | Tamara Buch, Opuscula Lithuanica, Warszawa: Universytet Warszawski, 1998, p. 1–10.
• Daukantas, Simonas, [Lietuvių–lotynų kalbų žodynas, A–G (gvildyti)], be datos, LLTI, šifras SD 14.
• Daukantas, Simonas, Lenkų–lietuvių kalbų žodyno medžiaga, Cz (czerwcowy) – Z, LLTI, šifras SD 13.
• Daukantas, Simonas, Prasmą łotinu kałbos, Petropilis: K. Hintzės spaustuvė, 1837.
• [Daukantas, Simonas], „Ƶodrodys toie kningelieie essontiu żodiu“, Charles Francois L’Homond, Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, 1–42 (atskira puslapių numeracija knygos pabaigoje), LMABr, L–19/146.
• [Daukantas, Simonas], [Antraščių vertimas], C[harles] F[rancois] L’homond, Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, LMABr, L–19/146.
• Drotvinas, Vincentas, Augustas Šleicheris lituanistas | Kalba ir žmonės, Vilnius: Mokslas, 1979.
• Girdenis, Aleksas; Danutė Girdenienė, 1759 metų „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
• Gudelienė, Birutė, Simono Daukanto Žodrodžio ir jo verstų antraščių lietuviškų žodžių indeksai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010.
• Jonikas, Petras, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje, Čikaga: Pedagoginis literatūros institutas, 1972.
• Karpavičius, Mykolas, Kozonius K. Mykoła Karpaviczias […], PADUWTAS WYLNIUW Drukarnie Kunygu Bazylionu, 1794.
• Palionis, Jonas, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, p. 33–34.
• Palionis, Jonas, Lietuvių literatūrinė kalbos istorija, Vilnius: Mokslas, 1979.
• Strockis, Mindaugas, „Graikų ir lotynų kirčiavimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui“, Baltistica, t. 39, nr. 2, 2004, p. 289–307.
• Strockis, Mindaugas, Klasikinių kalbų kirčio žymėjimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui, daktaro disertacija (rankraštis), VUB RS, F76-4720, 2007.
• Subačius, Giedrius, „Simono Daukanto žodynai“ | Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 1: Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 1990, p. 20–31.
• Subačius, Giedrius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
• Šinkūnas, Mindaugas, XVI–XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija, daktaro disertacija (rankraštis), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010.
• Vanagienė, Birutė, „Redakcinės pastabos“ | Simonas Daukantas, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1976, p. 735–742.
• Zinkevičius, Zigmas, „Apie Mikalojaus Daukšos raštų kalbos ištakas“ | Zigmas Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai, t. 1, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2002, p. 625–628.
• Zinkevičius, Zigmas, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas, 1988.
• Žilinskaitė, Eglė, Vietos raiška Mikalojaus Daukšos „Postilėje“: postpoziciniai vietininkai ir jų funkciniai ekvivalentai, daktaro disertacija (rankraštis), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010.

Grapheme with the Base <E>: Relationship between Compound Graphemes and Morphemes in the Early Lexicography of Simonas Daukantas

Summary. Simonas Daukantas’ early lexicography distinguishes for the affluent use of compound graphemes with the base <e> which were neither comprehensively examined by scientists nor introduced by Simonas Daukantas. The relationship between the graphemes and morphemes in the early lexicography of Simonas Daukantas is not indiscrete: a few graphemes are used to spell the endings of nominative singular and plural of nouns, genitive singular of nouns and past frequentative tense of the participle, whereas the single grapheme <ę> denotes as many as several meanings – six morphological forms of the verb and cases. It most of all reflects the relationship between the Lower Lithuanian and Higher Lithuanian phonetics in the certain ending. Such a variety of cases used should be considered as a mixture of dialectal traditional phonetics and spelling which depends on the nature of the dictionary (printed or manuscript) and place in the dictionary and reflects the immature system of spelling of Simonas Daukantas (in this instance the spelling of the grapheme having the base <e> is considered). The grapheme <ę> is the only grapheme of all the compound graphemes discussed in the article which was found in all the three dictionaries in the same position and the graphemes <ę̃>, <ę̑>, <ȩ> were found only in the MLL manuscript dictionary, though the first of them was traced in the ending of the past frequentative tense of the participle and the other two were discovered in the ending of the genitive singular of the noun.

Keywords: Simonas Daukantas, compound grapheme, morphological meaning, development of graphemes.