Straipsnis Mažasis seimas – ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje

Santrauka. Mažasis seimas Lietuvos Steigiamojo Seimo buvo įsteigtas 1920 m. spalio 22 d., kai valstybei dėl prasidėjusios lenkų agresijos iškilo reali grėsmė. Straipsnyje aptariamos istorinės ir teisinės prielaidos šiai institucijai atsirasti, analizuojami Mažojo seimo sudarymo įstatymo nuostatai, pabrėžiant, jog jis buvo įsteigtas tik tai vienai dėl karo padarytai Steigiamojo Seimo pertraukai, kai iškilusio kraštui pavojaus akivaizdoje reikėjo geriau koordinuoti valdžios institucijų darbą, rodyti didesnį lankstumą ir veiklumą darbe. Įstatymas delegavo Mažajam seimui, sudarytam laikantis frakcinės Steigiamojo Seimo proporcijos, beveik visą savo kompetenciją, išskyrus tik jam vienam priklausančias steigiamąsias galias nustatyti valstybės pagrindus, taip pat teisę ratifikuoti tarptautines sutartis. Straipsnyje apžvelgiama beveik tris mėnesius (iki 1921 m. sausio 17 d.) trukusi Mažojo seimo veikla. Per šį laikotarpį įvyko 45 jo posėdžiai, apsvarstytas 51 įstatymo projektas, iš kurių 25 buvo priimti. Svarstyta viena interpeliacija, klausyti ministrų atsakymai į Steigiamojo Seimo narių pateiktus paklausimus. Mažojo seimo įsteigimas ir veikla, sudarant palankesnes sąlygas autoritetingiausiems visuomenės nariams įsitraukti į tiesioginę veiklą, sutelkiant krašto pajėgas kovai su agresoriumi, nesutrikdė Steigiamojo Seimo, pagrindinę laiko dalį, kol buvo rengiami valstybės pagrindiniai įstatymai, skyrusio einamajai parlamentinei veiklai, darbo ritmo.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuva, Steigiamasis Seimas, Mažasis seimas, parlamentarizmas.

Mažojo seimo sudarymas ir veikla – neeilinis įvykis Steigiamojo Seimo ir apskritai Lietuvos parlamentarizmo raidoje. Jo sumanymas parodė politinį Steigiamojo Seimo lankstumą, šio Seimo atstovų norą ir sugebėjimą savo įsitikinimus ir valią pajungti bendriems valstybės interesams, mokėjimą sutartinai ieškoti tinkamiausių nestandartinių sprendimų, stengiantis įveikti sunkiausias negandas.

Mažojo seimo problematika mokslinėje literatūroje yra nedaug nagrinėta, nors apskritai, analizuojant Lietuvos Steigiamojo Seimo veiklą, apie jį užsimenama beveik kaskart, nes jo įsteigimas ir veikla sudaro nors ir neilgą, bet labai ryškų šios veiklos tarpsnį. Neatsitiktinai, pažymint Steigiamojo Seimo penkiasdešimties metų sukaktį, šiai datai skirtame lietuvių išeivijos žurnale „Tėvynės sargas“ (1970 m. nr. 1 (31) tarp išspausdintų keturių istorinių dokumentų, šalia trijų Lietuvos konstitucinių aktų buvo paskelbtas (p. 155) būtent Mažojo seimo įstatymo tekstas. Tačiau bent kiek detalesnį teisinį šios parlamentinės institucijos vertinimą randame tik M. Römerio Žr. Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 114–116. , iš dalies – D. Krivicko Žr. Domas Krivickas, „Mažasis seimas“, p. 28–29. , P. V. Raulinaičio Žr. Pranas Viktoras Raulinaitis, Parlamentarizmas: istoriniai-teoretiniai parlamentinės tvarkos bruožai, p. 53–55. , istorinį – V. Daugirdaitės-Sruogienės Žr. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Steigiamasis Seimas, p. 118–120. , P. Pauliukonio Žr. Pranas Pauliukonis, „Lietuvos valstybės pagrindus tiesiant“, p. 197–200. , L. Šmulkščio Žr. Liudas Šmulkštys, „Žvilgsnis į Steigiamojo Seimo istoriją“, p. 8–9. , V. Viliamo Žr. Vladas Viliamas, „Lietuvos seimai ir jų grupinė diferenciacija“, p. 84–85. darbuose, kurių didžioji dalis išleista išeivijoje.

Mažojo seimo organizacijos ir veiklos tyrimą apsunkina tai, kad, skirtingai nei Steigiamojo Seimo plenumo, nėra paskelbtų jo posėdžių stenogramų, veiklą menkai tenušvietė dar negausi ano meto spauda, o archyvo likimas apskritai nežinomas.

Šiame straipsnyje mėginama, pasiremiant teisės aktais, spaudos kronika, kuklia archyvine medžiaga bei jau esama literatūra, teisiniu požiūriu įvertinti Mažojo seimo instituciją ir atskleisti jo vaidmenį parlamentarizmo raidai Lietuvoje.

1. Istorinės ir teisinės Mažojo seimo sudarymo prielaidos

1920 m. rugpjūčio mėnesį Lietuva atgavo Vilnių. Ne tik buvo sugrąžinta istorinė valstybės sostinė, bet ir atsirado viltis, kad pagaliau prasidės ramus ir taikus gyvenimas, kurio laukta jau šešerius metus – nuo pat Didžiojo karo pradžios. Deja, puoselėtos viltys neišsipildė.

Prancūzų pagalbos dėka sustiprėjusi, 1920 m. ankstyvą rudenį Lenkija ėmė stumti jau Varšuvą spėjusią pasiekti rusų Raudonąją armiją ir, nepaisant Lietuvos vyriausybės paskelbto neutraliteto, Gardino–Augustavo ruože pradėjo puldinėti jauną jos kariuomenę, suduodama keletą skaudžių smūgių. Vis dėlto spalio 7 d. Suvalkuose, dalyvaujant Tautų Sąjungos stebėtojams, buvo pasirašyta sutartis, kuria Lenkija pripažino Lietuvos teises į Vilnių. Bet jau po dviejų dienų ši sutartis buvo šiurkščiai sulaužyta: J. Pilsudskio įsakytas gen. L. Želigovskis užgrobė Vilnių ir plačiu frontu ėmė brautis gilyn į Lietuvą. Vietoj lauktos ramybės krašte staiga susidarė nepaprastai grėsminga padėtis.

Lietuvoje prasidėjo reto dvasinio pakilimo ir tautos susitelkimo dienos. Žmonės buvo kupini ryžto apginti atgautą ir brangia kraujo kaina apgintą savo krašto nepriklausomybę. Kaip 1919-aisiais, į rinkimosi punktus gausiai patraukė savanoriai, ištuštėjo gimnazijų klasės, sodžiaus jaunimas būrėsi į formuojamą „Geležinio vilko“ raitelių pulką. Kūrėsi visuomeniniai Lietuvos gynimo komitetai, kariams į frontą siunčiami gyventojų suaukoti šilti drabužiai, maistas, renkamos aukos ginklams. Žmonės atsisakydavo vertingesnio daikto, šeimos relikvijų – auksinių ir sidabrinių žiedų, grandinėlių, kryželių.

Tuo metu Kaune kasdienį darbą dirbo Steigiamasis Seimas, visuomenės plačiai tituluojamas Lietuvos šeimininku. Jame posėdžiavo gausus būrys – 112 – daugiausia jaunų (tik aštuoni atstovai turėjo per 50, o dvidešimt devyni dar nebuvo sukakę ir 30 metų), sveikų ir energingų žmonių. Jame, kaip įprasta parlamentuose, buvo sakomos kalbos ir daugumos klausimų sprendimas užtrukdavo keletą dienų. Nors ir tvyrojo nerimas, iš tribūnos ir kuluaruose aidėjo nerimastingi balsai, tačiau, iš šalies pažvelgus, visas šis vaizdas tarsi nesiderino su bendra krašto atmosfera.

Steigiamajame Seime posėdžiavo įvairių socialinių sluoksnių, skirtingo ideologinio ir politinio nusistatymo žmonės, bet juos jungė siekimas išsaugoti ir sutvirtinti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, karštas noras padaryti šaliai visa, kas buvo kiekvieno jų jėgoms. Be to, įtempta ir greitai kintanti padėtis reikalavo tokių pat greitų ir tikslių sprendimų, o Steigiamojo Seimo plenumo sudėtinga parlamentinė posėdžių procedūra nebuvo pritaikyta skubiems sprendimams daryti. Ne visada karo sąlygomis buvo naudingas Seimo veiklos viešumas. Bet kuriuo metu galėjo iškilti sunkumų sukviečiant posėdžių kvorumui reikalingą atstovų skaičių Žr. Juozas Bronius Laučka, „Lietuvos parlamentinė santvarka“, p. 114. .

Susiklosčiusi padėtis priminė dar taip nesenus 1919-uosius, kai bolševikai mėgino išrauti besikalančius Lietuvos laisvės daigus, o pradėtoji organizuoti centrinių valstybinių įstaigų sistema, kurioje, kaip to reikalavo 1918 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai, aiškiai vyravo Valstybės taryba su kolektyvine savo ir valstybės vadovybe, buvo nepakankamai lanksti, neleido operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją. Tuometinis konstitucinis įstatymų leidėjas – Valstybės taryba – buvo ryžusis laikinai užleisti savo funkcijas vykdomosios valdžios institucijoms ir joms netrukdyti. Siekdama valdžią telkti vyriausybės rankose, išvengti ilgos ir sudėtingos įstatymų leidimo procedūros, Valstybės taryboje įgijusios tipišką parlamentinę formą, 1919 m. balandžio 4 d. ji peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją. Svarbiausia centrinių valstybės įstaigų sistemoje tapo vykdomoji valdžia – kolegialų Valstybės tarybos prezidiumą pakeitė vienasmenis valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas; prezidentui suteikta išimtinė teisė šaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti, o tarp Tarybos sesijų ar per jų pertraukas – pačiam leisti įstatymus, priimtus Ministrų kabineto. Tik Ministrų kabineto veiklos kontrolė buvo palikta Valstybės tarybai. Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Konstitucija tokiu būda sudarė sąlygas sutelkti valdžią vykdomosios valdžios institucijų rankose, kas būtina valstybei iškilusios grėsmės akivaizdoje.

Įgyvendindama šias Konstitucijos nuostatas, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba prezidentu išrinko A. Smetoną, kuris per pusę metų, iki pat spalio, Valstybės tarybos nė karto nešaukė, ir tai užtikrino karo sąlygoms būtiną valdymo operatyvumą.

Tačiau dabar Steigiamasis Seimas buvo pašauktas reikšti suverenines Lietuvos galias, todėl, rūpindamasis visą politinę valdžią išlaikyti savo rankose, nesijautė turįs teisę pasitraukti ir tautos suteiktą mandatą bent laikinai perleisti vyriausybei. Juolab, kad pagal jo paties priimtą 1920 m. Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją jis buvo monopolizavęs įstatymų leidžiamąją galią ir nustatęs griežtą vykdomosios valdžios kontrolę. Šįkart nenorėta leisti, kad, Steigiamajam Seimui net ir laikinai neposėdžiaujant, valstybės valdymas netektų parlamentinės drausmės garanto.

Steigiamojo Seimo pilnačiai pavaduoti visai netiko vadovaujanti jo institucija – Prezidiumas, nes jam, remiantis Steigiamojo Seimo statuto 8, 13 ir 15 straipsniais Žr. Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas, 1921. , tebuvo pavestas bendras vadovavimas seimo darbui. Savarankiškai jis negalėjo atlikti jokių seimo funkcijų, be to, jame tebuvo atstovaujama įtakingiausioms parlamentinėms frakcijoms.

Atsisakyta taip pat minties laikinai patikėti valdžią kitai nuolatinei Steigiamojo Seimo institucijai – Seniūnų sueigai, sudarytai laikino 1920 m. gegužės 18 d. Steigiamojo Seimo statuto pagrindu iš Steigiamojo Seimo prezidiumo, taip pat visų frakcijų atstovų Žr. Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas, 1921. . Tiesa, sueigoje dažniausiai dalyvavo frakcijų lyderiai Žr. Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 113. , o stambiosios frakcijos turėjo po atstovą nuo kiekvienos dešimties savo narių. Taigi čia gana gerai buvo atstovaujama Steigiamojo Seimo politinėms jėgoms. Be to, Seniūnų sueigai buvo specialiai numatyta galimybė pavaduoti Steigiamojo Seimo pilnatį jo darbo pertraukų metu, o kartą jai tai jau buvo tekę daryti. Specialiai tam tikslui 1920 m. rugpjūčio 13 d. buvo priimtas įstatymas Žr. Įstatymas dėl Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigos teisės prižiūrėti įstatymo vykdymo, 1920. , leidęs Seniūnų sueigai, pavaduojant Steigiamąjį Seimą, naudotis visomis jo turimomis vyriausybės veiklos priežiūros priemonėmis, išskyrus interpeliacijos teisę. Tačiau nežinant, kiek ilgai Steigiamojo Seimo plenumas negalės būti sušauktas, Seniūnų sueiga jam pavaduoti taip pat netiko, ir ne tik dėl ribotų parlamentinės valdymo kontrolės priemonių, bet ir dėl galios leisti įstatymus neturėjimo.

Teko ieškoti kitokio, nestandartinio sprendimo.

2. Teisiniai Mažojo seimo sudarymo ir veiklos pagrindai

Vėlų 1920 m. spalio 22 d. vakarą, 20 val. 15 min., buvo atnaujintas prieš šešias valandas pertrauktas 54-tasis Steigiamojo Seimo posėdis. Svarstytas tos dienos posėdžio dienotvarkėje nenumatytas klausimas. Posėdžiui pirmininkaujantis Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis suteikė žodį seimo atstovui M. Krupavičiui, kuris pasiūlė laikinai sumažinti Steigiamojo Seimo sudėtį, išsaugant visus reikiamus įgaliojimus įstatymų leidybos ir vyriausybės priežiūros sferose, išskyrus sutarčių su svetimomis valstybėmis ratifikavimą. Pasiūlymą jis motyvavo pirmiausiai tuo, kad pagrindinis Steigiamojo Seimo uždavinys esąs parengti konstituciją ir žemės reformą, tačiau iš tikrųjų pastaruoju metu jam daugiausia tenką rūpintis aktualiais krašto reikalais; antra, iškilusio kraštui pavojaus akivaizdoje reikią geriau koordinuoti valdžios institucijų darbą, rodyti didesnį lankstumą ir veiklumą darbe. Jo žodžiais tariant, likusieji Steigiamojo Seimo atstovai turėtų pasklisti po kraštą ir ten organizuoti žmones ginti valstybę arba bent teikti jiems teisingą informaciją apie padėtį.

Kartu M. Krupavičius referavo atitinkamo įstatymo projektą Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 519. .

Literatūroje Žr. Vladas Viliamas, „Lietuvos seimai ir jų grupinė diferenciacija“, p. 84. išsakomas spėjimas, kad krikščionių demokratų bloko lyderis M. Krupavičius savo pasiūlymą iš anksto derinęs su valstiečių liaudininkų bloko atstovais. Tačiau iš pasiūlymo svarstymo Steigiamojo Seimo pilnaties posėdyje medžiagos galima spręsti, kad projektas buvęs parengtas vienoje seimo pakomisijų Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 520, 523. , t. y. kažkurios seimo komisijos sudarytame labiau specializuotame siauresnės sudėties kolektyve, o tai reiškė jį nebuvus tik dviejų Steigiamojo Seimo blokų susitarimo rezultatu.

Debatuose dėl pasiūlymo kalbėjo dešimt Steigiamojo Seimo atstovų iš įvairių frakcijų. Iš kalbėjusiųjų tik socialdemokratai K. Venslauskis ir J. Plečkaitis išreiškė savo frakcijos susirūpinimą neva diktatūriniu pasiūlymo pobūdžiu ir nuomonę, jog visos sudėties Steigiamojo Seimo nutarimai turėtų didesnį autoritetą tarp gyventojų; frakcija mananti esą „negalima mažai žmonių grupei perduoti Steigiamojo Seimo teises“. Stodami prieš naujos institucijos steigimą, šie kalbėtojai pritarė siūlymui skelbti Steigiamojo Seimo plenumo darbo pertrauką, bet manė esant tikslinga palikti dirbti komisijas, o įstatymų vykdymo priežiūrą pavesti Seniūnų sueigai Žr. Ten pat, p. 519–520, 521. .

Kiti kalbėjusieji diskusijoje – V. Lašas, K. Zubauskas, O. Biuchleris, A. Tumėnas, A. Rimka, J. Žitinevičius, K. Ambrazaitis ir K. Bičiūnas – parėmė M. Krupavičiaus idėją ir jo pristatytą įstatymo projektą Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 519–527. .

Teisiniu požiūriu Steigiamasis Seimas, būdamas konstituciniu suvereninės galios reiškėju, visiškai teisėtai galėjo kurti naujas institucijas ir joms deleguoti tam tikras savo funkcijas. Nors 1920 m. Laikinosios Konstitucijos 4 straipsnis numatė, kad Steigiamasis Seimas leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip vykdomi įstatymai, nenumatydamas galimybių šias teises kam nors deleguoti, šių teisių įvardijimas, pasak M. Römerio, reiškė ne daugiau kaip rodomą Steigiamojo Seimo susivaržymą, nuo kurio „suverenas visuomet savo suverenine galia gali ir pasiliuosuoti“, nes „bet kuris ir bet kurio jo galios momento nepaminėjimas jos nemažina ir jam veikimo priemonių neatima“ Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 95. .

Čia pat skubos tvarka paeiliui po visų trijų skaitymų buvo priimtas Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 527. nedidelės apimties, susidedąs vos iš penkių paragrafų, Mažojo seimo sudarymo įstatymas Žr. Mažojo seimo sudarymo įstatymas, 1920. .

Įstatymas (2 §) nustatė, jog Mažasis seimas susidės iš Steigiamojo Seimo pirmininko, kuris, beje, tuo metu ėjo ir prezidento pareigas, bei 6 Steigiamojo Seimo renkamų narių. Kad Mažojo seimo darbas neliktų paralyžiuotas dėl kokių nors priežasčių jo nariui prireikus pasitraukti, įstatymas (2 § pastaba) buvo numatęs išrinkti taip pat ir 6 kandidatus.

Skelbta, kad Mažasis seimas nebūsiąs Valstybės taryba ar antraisiais parlamento rūmais, o dirbsiąs, išskyrus nedideles išimtis, tą patį darbą kaip Steigiamasis Seimas Žr. „Mūsų padėtis ir seimas“, 1920. .

Du įstatymo straipsniai nusakė Mažojo seimo kompetenciją – dalykus iš Steigiamojo Seimo galių katalogo, kuriuos jis pats laikė esant galima ir reikalinga deleguoti kuriamai institucijai. Apskritai Mažajam seimui suteikiamą kompetenciją (3 §) sudarė beveik visi įprastiniai parlamentinės institucijos, kurios vaidmenį kartu su savo steigiamosiomis funkcijomis atlikinėjo Steigiamasis Seimas, galių komponentai.

Aptardamas Mažojo seimo galią įstatymų leidybos sferoje, įstatymas jam suteikė ne įstatymų apskritai, o tik „einamųjų“ įstatymų leidimo teisę. Ši nuostata, pirma, kaip tik reiškė, kad Steigiamasis Seimas, sudarydamas Mažąjį seimą, net laikinai neatsisakė ypatingų savo teisių ir Mažajam seimui nedelegavo tik jam vienam priklausančių steigiamųjų galių, t. y. tik pačiam Steigiamajam Seimui patikėto valstybės pagrindų nustatymo bei konstitucinio įtvirtinimo. Antra, M. Römerio manymu, įstatyme vartojama „einamųjų“ įstatymų sąvoka esanti siauresnė ir už įstatymams, iš kurių reikalaujama vien neprieštarauti galiojančiai konstitucijai, taikytiną „paprastųjų“ įstatymų sąvoką, todėl Mažajam seimui taip pat esanti nesuteikta galia leisti organiškus didelės reformos įstatymus, skirtus, pvz., žemės reformai Žr. Pranas Pauliukonis, „Lietuvos valstybės pagrindus tiesiant“, p. 115–116. . Ir nors, pasak M. Krupavičiaus, „einamuosius įstatymus“ esą „galima suprasti kuo plačiausiai, neišskiriant ir pamatinių“ Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 525. , iš tikrųjų Mažojo seimo įstatymų leidžiamoji galia buvo ribota eiliniais dienos įstatymais Žr. „Mūsų padėtis ir seimas“, 1920. , į kuriuos neįėjo konstituciniai ir žemės reformą liečiantys įstatymai Žr. „Mažojo seimo darbuotė“, 1920. .

Toliau įstatymas Mažajam seimui suteikė kreditų tvirtinimo, kaip laikinos priemonės, kurios tektų imtis nesant Steigiamojo Seimo patvirtinto valstybės biudžeto, teisę.

Pagaliau įstatymas fiksavo Mažojo seimo įstatymų vykdymo priežiūros teisę. Ši nuostata buvo konkretizuota ketvirtajame paragrafe, kuriame įsakmiai nurodyta, jog Steigiamojo Seimo pertraukos laikotarpiu Ministrų kabinetas ir valstybės kontrolierius už savo darbą atsako Mažajam seimui ir, šiam išreiškus nepasitikėjimą, atsistatydina. Visa tai reiškė, jog vyriausybės kontrolės požiūriu Mažajam seimui buvo suteikta visa Steigiamojo Seimo galia.

Beje, M. Römeris, analizuodamas Mažojo seimo sudarymo įstatymą, samprotavo, kad įstatymo žodžiai „leidžia einamuosius įstatymus“ ir „prižiūri įstatymų vykdymą“, galimas daiktas, apimantys taip pat ir tarptautinių sutarčių ratifikavimo teisę Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 116. . Tačiau iš įstatymo referento Steigiamajame Seime M. Krupavičiaus išsakytos neigiamos pozicijos dėl sutarčių su svetimomis valstybėmis ratifikavimo Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 519. , išplaukia priešinga išvada. Tai, kad Mažajam seimui neduota teisė ratifikuoti tarptautines sutartis, patvirtina to meto krikščionių demokratų spauda Žr. „Mūsų padėtis ir seimas“, 1920. .

Steigiamajam Seimui pateiktame svarstyti įstatymo projekte buvo numatyta, jog „išimtiniais atsitikimais“, kai Steigiamasis Seimas negali susirinkti, Mažasis seimas turi teisę ir į kitus Steigiamojo Seimo kompetencijos dalykus, numatytus Laikinosios Konstitucijos 4 straipsnyje Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 519, 525. . Svarstymo metu ši nuostata atmesta, motyvuojant tiesiog tuo, kad įstatyme formuluojama Mažojo seimo kompetencija esanti pakankama Žr. ten pat, p. 526. .

Nedidelę įstatymo preambulę sudaro nuostata apie jo įsigaliojimo laiką. Joje nurodoma, jog šis įstatymas veikia Steigiamajam Seimui „darant nuo šios dienos sesijos pertrauką“.

Mažojo seimo sudarymo įstatymas pabrėžė, kad naujoji institucija steigiama tiktai šiai Steigiamojo Seimo pertraukai (1 §), vadinasi, tai buvo epizodinė institucija, nes, Steigiamajam Seimui vėl susirinkus, Mažasis seimas turėjo iš karto būti likviduotas. Nepaskyrus konkrečios sesijos atnaujinimo datos, aktuali teisė ją vėl sukviesti ir tuo nutraukti Mažojo seimo įstatymo galiojimą, buvo patikėta (5 §) ne tik pačiam Mažajam seimui bei jo pirmininkui, bet ir ketvirtadaliui Steigiamojo Seimo atstovų.

Vėlesnėje Lietuvos konstitucinėje raidoje panaši institucija taip pat nebebuvo numatyta.

Mažasis seimas buvo „savotiška naujovė mūsų jaunos valstybės parlamentiniame gyvenime“ Pranas Viktoras Raulinaitis, Parlamentarizmas: istoriniai-teoretiniai parlamentinės tvarkos bruožai, p. 53. . Tačiau pasaulinėje konstitucinėje praktikoje siauresnės sudėties parlamentinės institucijos sudarymas nebuvo kažkas nauja ir negirdėta. Antai Čekoslovakijos 1920 m. Konstitucijos 54 straipsnyje buvo numatyta sudaryti nuolatinę siauresnės sudėties parlamentinę instituciją – vadinamąjį 24-ių komitetą Žr. Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 114. , tačiau, priešingai nei Mažasis seimas, jis veikė nuolat.

3. Svarbiausi Mažojo seimo veiklos momentai

Tą patį vakarą, iš karto po Mažojo seimo sudarymo įstatymo priėmimo, Steigiamasis Seimas išrinko naujosios institucijos narius.

Nors įstatymas nereikalavo, kaip kad formuojant, pvz., Seniūnų sueigą, išlaikyti Mažajame seime tarpfrakcinę Steigiamojo Seimo proporciją, ėmusis jį sudarinėti, į šį politiškai jautrų dalyką buvo atsižvelgta: nuo Steigiamajame Seime turėjusio absoliutinę atstovų daugumą krikščionių demokratų bloko į Mažąjį seimą išrinkti trys atstovai, dvi vietas gavo kitas pagal dydį valstiečių liaudininkų blokas. Nepritarusių Mažojo seimo idėjai socialdemokratų atstovas, ėmus svarstyti patį įstatymą, pareiškė, jog į kuriamą instituciją įeisianti ir jų frakcija Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1920, p. 526. , todėl jie, kaip ir tautinės mažumos, gavo po vieną vietą. Asmeniškai, be Steigiamojo Seimo pirmininko A. Stulginskio, į jo sudėtį išrinkti M. Krupavičius, A. Tumėnas, V. Lašas, M. Sleževičius, K. Venslauskis ir N. Fridmanas.

Kandidatais į Mažojo seimo narius tapo taip pat visų minėtų frakcijų atstovai: E. Draugelis, Juozas Vailokaitis, J. Kriščiūnas, V. Natkevičius, S. Kairys ir M. Soloveičikas Žr. ten pat, p. 527. .

Ši atsarga, beje, netrukus pasiteisino: į kitą veiklos barą perėjus arba susirgus M. Krupavičiui, M. Sleževičiui, V. Lašui, K. Venslauskiui, juos Mažajame seime, išsaugant buvusią tarpfrakcinę proporciją, įvairiu metu buvo pakeitę E. Draugelis, J. Kriščiūnas, S. Kairys Žr. „Mažojo seimo darbuotė“, 1920 12 03; „Mažasis seimas“, 1920 10 31. .

Steigiamasis Seimas išsiskirstė tos pačios dienos 23 val. 40 min. Žr. Liudas Šmulkštys, „Žvilgsnis į Steigiamojo Seimo istoriją“, p. 528. , tada niekam nežinant, kada ir kokiomis sąlygomis jis vėl galės susirinkti. Dalis jo atstovų (J. Galvydis-Bykauskas, P. Lumbis, A. Matulaitis, K. Škirpa, K. Vaitiekūnas ir kt.) išvyko į frontą, dalis – į provinciją burti savanorių, padėti organizuoti šaulių būrius, informuoti žmones apie padėtį, rinkti kariuomenei maistą, šiltus drabužius. Kai kurie Steigiamojo Seimo atstovai stojo į vyriausybės įstaigas arba liko prie Mažojo seimo rengti įstatymų projektus.

Mažojo seimo sudarymo įstatymas buvo pasirašytas 1920 m. spalio 25 d. ir Vyriausybės žiniose paskelbtas spalio 29 d. Tačiau į pirmąjį posėdį Mažasis seimas susirinko jau spalio 23 d. – kitą dieną seimui išsiskirsčius. Tądien Mažojo seimo sekretoriumi ir laikinuoju vicepirmininku išrinktas V. Natkevičius. Sudaryta komisija (A. Tumėnas ir N. Fridmanas) Mažojo seimo statutui parengti, tačiau nežinoma, ar jis buvo parengtas. Pasak spaudos pranešimų, pirmajame posėdyje nusistatyta posėdžiauti kasdien, išskyrus sekmadienius Žr. „Mažasis seimas“, 1920 10 26; „Iš Mažojo seimo“, 1920. , tačiau lapkričio 11 d. nutarta tenkintis trimis posėdžiais per savaitę, kartu numatant galimybę prireikus šaukti ekstra posėdžius Žr. „Mažasis seimas“, 1920 11 31. .

Lapkričio 25 d. posėdyje pirmininko pavaduotojais išrinkti M. Sleževičius ir V. Lašas Žr. ten pat. .

Kaip Mažojo seimo pirmininkas A. Stulginskis teigė Steigiamajam Seimui pateiktoje ataskaitoje, per beveik tris veiklos mėnesius Mažasis seimas buvo susirinkęs į 45 posėdžius Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1921, p. 529. . Veikdamas kaip parlamentinė įstaiga, jis vykdė beveik visas jos funkcijas ir testokojo parlamentui būdingo viešumo.

Įstatymų leidybos srityje pradžioje buvo manyta naudotis Steigiamojo Seimo komisijų įdirbiu arba kviestis tų komisijų narius kaip ekspertus. Toliau komisijos turėjo dirbti Steigiamojo Seimo statuto nustatyta tvarka Žr. „Iš Mažojo seimo“, 1920. , o svarbiausios – Žemės reformos ir Konstitucijos – nuolat. Per visą Mažojo seimo veiklos laikotarpį po vieną du kartus Steigiamojo Seimo komisijų (Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos, Skundų ir tardymo, Ekonominės, Mandatų ir peticijų, Žemės reformos) nariai į posėdžius buvo kviečiami per spaudą Žr. „Iš St. Seimo kronikos“, 1920 11 16; „Iš Steigiamojo Seimo“, 1920; „Iš St. Seimo kronikos“, 1920 12 19; 1921 01 05. . Tačiau, pasak opozicinės spaudos, Žemės reformos komisija „iškrikusi“, Konstitucijos komisijoje „darbas nėjęs“, o apie kitas – esą „sunku bekalbėti“ Žr. „Pagalios šaukiamas seimas“, 1921. . Nepaisant to, Mažojo seimo įstatymų leidybos darbą apibūdina, A. Stulginskio pateiktais duomenimis, tai, kad iš viso jis svarstė 51 įstatymo projektą, iš kurių 25 priėmė Žr. Steigiamojo Seimo darbai: I sesija, 1921, p. 529. .

„Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbti devyniolika Mažojo seimo priimtų įstatymų. Be to, 1920 m. „Vyriausybės žinių“ nr. 52 esama trijų įstatymų – Lietuvos muitinių tarifai, „Įstatymo apie laikiną prekybos suvaržymą Lietuvos pasieniuose“ pakeitimas ir papildymas bei Karo įstatymų XXII knygos pakeitimai ir papildymai – kurie čia įvardijami kaip priimti Steigiamojo Seimo atitinkamai 1920 m. spalio 30, lapkričio 3 ir lapkričio 4 dienomis, t. y. tada, kai Steigiamasis Seimas, užleidęs savo vietą Mažajam seimui, pats faktiškai nedirbo. Iš informacijos spaudoje aiškėja, jog šių trijų įstatymų projektai Mažajam seimui buvę pateikti spalio 26 d. Žr. „Iš Mažojo seimo“, 1920. ir 2 iš jų – apie prekybos suvaržymą pasieniuose bei Karo įstatymų XXII knygos pakeitimus – jo priimti „Vyriausybės žiniose“ nurodytomis dienomis Žr. „Mažasis seimas“, 1920 11 05. . Tik Lietuvos muitinių tarifai informacijoje apie Mažojo seimo spalio 30 d. posėdį neminimi Žr. ten pat, 1920 10 30. , bet prieš tai buvo skelbta ir apie jų priėmimą po pirmojo skaitymo spalio 27 d. Žr. „Iš Mažojo seimo“, 1920. ir po antrojo – spalio 28 d. Žr. „Mažasis seimas“, 1920 10 29. . Taigi spaudos informacija, tikriausiai, buvo tiesiog neišsami.

Visa tai leidžia manyti, kad, įstatymus skelbiant, oficialiame leidinyje tiesiog buvo padaryta klaida, tiesa, kituose jo numeriuose taip ir neatitaisyta.

Natūraliai kylantis klausimas, kodėl nebuvo paskelbti likusieji trys Mažojo seimo priimti įstatymai, deja, lieka be atsakymo. Juolab, kad tuomet galiojusi 1920 m. Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija, pavesdama Lietuvos prezidentui skelbti Steigiamojo Seimo įstatymus (8 straipsnis), veto teisės nesuteikė Žr. Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 95. . Mažojo seimo nutarimai, matyt, buvo palaikyti turinčiais kiek žemesnį rangą.

Įsigalioję Mažojo seimo priimtieji įstatymai lietė įvairiausias valstybės gyvenimo sritis. Iš „Vyriausybės žiniose“ paskelbtų Mažojo seimo priimtų įstatymų tik keletas buvo susiję su nepaprastomis karo sąlygomis: tai trys spalio 27 d. priimti Baudžiamojo statuto pakeitimai ir papildymai, nustatę bausmes už karinių medžiagų ir įrengimų grobimą, dezertyravimą bei kai kuriuos kitus nusikaltimus, padarytus karo metu Žr. Vyriausybės žinios, 1920, nr. 54. ; lapkričio 20 d. Savivaldybių įstatymo pakeitimo įstatymas, pusmečiui pratęsęs gruodžio mėnesį turėjusius baigtis valsčių ir apskričių savivaldybių įgaliojimus; gruodžio 21 d. Pasų įstatų pakeitimo įstatymas, atidėjęs iki 1921 m. gegužės 1 d. anksčiau nustatytą terminą gyventojams apsirūpinti pasais Žr. ten pat, 1921, nr. 55. . Tačiau dauguma įstatymų buvo eiliniai, įprasti, reglamentavo įvairiausias valstybinio gyvenimo sritis – ūkį, naujokų į kariuomenę šaukimo tvarką ir kt.; tarp Mažojo seimo priimtų įstatymų buvo dideli ir visai taikūs 1920 m. gruodžio 21 d. priimti Valstybinio apdraudimo įstaigos įstatai Žr. ten pat, nr. 56. , 1921 m. sausio 15 d. – Lietuvos kredito banko Žr. ten pat, nr. 63. ir Lietuvos tarptautinio banko Žr. ten pat, nr. 64. įstatai.

Beje, dėl įstatymų, nesusijusių su krašto gynyba, leidimo Mažasis seimas, sudarytas dėl karo aplinkybių ir neva turėjęs rūpintis tik krašto gynimu, susilaukė kritikos opozicinėje socialdemokratų spaudoje Žr. „Maž. seimas“, 1920. .

Svarbiausiu Mažojo seimo darbu vyriausybės veiklos kontrolės sferoje reikia laikyti S. Kairio interpeliaciją krašto apsaugos ministrui dėl lietuviams apskritai sėkmingų Širvintų kautynių epizodo, kai per fronto liniją prasilaužė lenkų raitelių grupė, vėliau užnugaryje kurį laiką terorizavusi gyventojus Žr. S. Kairio interpeliacijos Ministrų kabineto pirmininkui ir krašto apsaugos ministrui nuorašas. .

Krašto apsaugos ministrui K. Žukui primygtinai prašant Mažąjį seimą priimti interpeliaciją, kad, jos svarstymu pasinaudojus, būtų galima informuoti visuomenę apie įsibrovėlių išgaudymą, už priėmimą 1920 m. gruodžio 3 d. balsavo M. Sleževičius, V. Lašas, S. Kairys ir N. Fridmanas, prieš – E. Draugelis, susilaikė A. Stulginskis ir J. Vailokaitis Žr. „Mažasis seimas“, 1920 12 05; 1920 12 16; Mažojo seimo darbuotė“, 1920 12 05. . Interpeliacijos svarstymas gruodžio 14 d. Mažajame seime baigėsi pasitikėjimo ministrui pareiškimu Žr. „Kr. apsaugos min. Žuko kalba Mažajame seime gruodžio 14 d.“, 1920; „Mažasis seimas“, 1920 12 15; 1920 12 17; 1920 12 18. .

Mažojo seimo funkcionavimo metu vyriausybei pateiktas nemažas skaičius paklausimų, kuriuos teikė ne tik Mažojo seimo, bet ir į jį nepatekę Steigiamojo Seimo nariai Žr. V. Bičiūno, K. Bielinio, N. Fridmano, V. Lašo, V. Mieleškos, P. Radzevičiaus, M. Sleževičiaus, A. Tumėno, B. Žygelio paklausimai. . Mažasis seimas atsakinėti į gautus ministrų paklausimus netgi paskyrė nuolatinę savaitės dieną (antradienius) Žr. Steigiamojo Seimo raštinės 1920 11 30 raštas Ministrų kabineto reikalų vedėjui. .

Be to, 1920 m. spalio 25 d. Mažasis seimas išklausė krašto apsaugos ministro pranešimą apie kariuomenės maitinimą, sanitarinę ir strateginę padėtį Žr. „Mažasis seimas“, 1920 10 26; „Iš Mažojo seimo“, 1920. , lapkričio 8 d. – iš Paryžiaus ir Londono grįžusio užsienio reikalų ministro ataskaitą apie Lietuvos politinę padėtį užsienyje Žr. „Mažasis seimas“, 1920 11 10; „Užs. reik. ministerio dr. Purickio pranešimas M. seime“, 1920. .

Beje, lapkričio 15 d. Mažajam seimui dar taip pat atsiskaitė Steigiamojo Seimo ryšium su lenkų invazija spalio 1 d. į užsienį pasiųsta delegacija Žr. „Steigiamojo Seimo delegacija užsieny“, 1920. .

Todėl galima teigti, kad atliktų darbų mastu Mažasis seimas nenusileido Steigiamojo Seimo plenumui. Net ir neilgai funkcionavęs, pasak žymiojo Lietuvos konstitucinės teisės specialisto prof. M. Römerio, jis anuomet „tvirtai įsibrovė į konstitucinę valstybės valdžios organizaciją“ Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, p. 115. .

Visos tautos sutelktų pastangų dėka 1920 m. lapkričio 19 ir 21 d., pradžioje ties Širvintomis, o vėliau ties Giedraičiais Lietuvos kariuomenei pavyko laimėti lemiamas kautynes, ne tik sustabdžiusias lenkų veržimąsi į Lietuvą, bet ir sudariusias realią galimybę jai pačiai žengti Vilniaus link. Tiesa, įsimaišius Tautų Sąjungos komisijai, Lietuvos kariuomenės žygis buvo sustabdytas, tarp kariaujančių šalių nustatyta neutrali zona, o Vilniaus bylą Lietuvos vyriausybė patikėjo Tautų Sąjungai.

Valstybei iškilęs pavojus nuslinko, krizė atslūgo. Vėl atsirado sąlygos susirinkti Steigiamojo Seimo plenumui, todėl Steigiamojo Seimo prezidiumas 1921 m. sausio 8 d. priėmė nutarimą 1921 m. sausio 17 d. paskirti pirmąjį po pertraukos Steigiamojo Seimo posėdį Žr. „Iš St. Seimo kronikos“, 1921 01 13. .

Steigiamojo Seimo plenumo darbo atnaujinimas paminėtas tarsi didelė šventė. Posėdyje dalyvavo visi Ministrų kabineto nariai, kitų valstybių atstovai, daugybė žmonių Žr. „Steigiamasis Seimas“, 1921. .