Straipsnis Senovės artimųjų rytų poezijos pasaulis Sigito Gedos vertimuose

Santrauka. Straipsnyje aptariami Sigito Gedos išversti senovės Artimųjų Rytų poezijos šedevrai: šumerų himnai, Gilgamešo epas, šventieji hetitų tekstai ir Giesmių giesmė. Teigiama, kad senovės Artimųjų Rytų poezijos etosas turi daug ką bendra su originalios Gedos poezijos etosu. Autorius pabrėžia, kad jo poezija ir jo išversti senovės Artimųjų Rytų tekstai turi būti nagrinėjami ne kaip atskiros poetinio palikimo dalys, o kaip poetinė visuma. Gedos, kaip vertėjo, darbas padarė didelę įtaką jam, kaip poetui, suteikdamas tiek poetinio įkvėpimo, tiek archetipinių temų. Daroma išvada, kad Gedos atlikti Artimųjų Rytų poezijos vertimai yra tokios pat poetinės vertės, kaip originali jo poezija.

Pagrindiniai žodžiai: Sigitas Geda, senovės Artimieji Rytai, šumerų poezija, babiloniečių poezija, hetitų poezija, Gilgamešo epas, Giesmių giesmė.

Sigitas Geda, iškiliausias šiuolaikinis lietuvių poetas, buvo panašus ne tiek į žmogų, kalbantį kalba, kiek į pačią kalbą, įgijusią žmogaus pavidalą. Visiems jo poezijos skaitytojams, o dar labiau tiems, kurie jį pažinojo asmeniškai, jis atrodė kaip įsikūnijęs pirmapradis kalbos gaivalas – impulsyvus, neprognozuojamas, neaišku, ar dieviškai, ar velniškai išmintingas. Žvelgdami į Poeto gyvenimą jau iš tam tikros, nors ir nelabai tolimos, perspektyvos, galime pasakyti, kad bendrauti su kalba Sigitui Gedai sekėsi tikrai geriau nei su žmonėmis: civilizuotų, „prijaukintų“ ir dėl to pilkokų žmonių pasaulyje jis atrodė lyg nesavas, kone laukinis, savo pirmapradžiu gaivalingumu galbūt šiek tiek panašus į nenusakomą Edeno stepės padarą Enkidu, ištikimąjį Gilgamešo bendražygį, apie kurį skaitome Poeto verstame babiloniečių epe „Apie viską regėjusį…“ (beje, kaip ir Enkidu, Poetui teko pernelyg anksti paragauti mirties). Ši gaivalinga, pirmapradiška tiek Poeto asmenybės, tiek neprilygstamo poetinio jo talento jėga visiems Sigito Gedos bičiuliams ir artimiesiems rodėsi tuo pat metu žvėriška ir dieviška, tačiau tikrai ne žmogiška…

Būdamas lyg koks kalbos krešulys, be jokių eiliakalius išduodančių pastangų, tiesiog iš prigimtinio instinkto bylojantis kažin kokia poetine prokalbe, gebantis įsiklausyti į žuvų ir paukščių kalbą, laiko akivare išgirsti mamutų maurojimą ir morenų vėžėmis slenkančių ledynų braškėjimą, Geda daug geriau nei kiti lietuvių poetai savo tekstuose išreiškė pačią pirmapradiškumo, suvokiamo tiek pradžios, tiek pradmens modusais, esmę.

Tad visiškai natūralu, kad Poeto, kuris kartu buvo ir puikus vertėjas, žvilgsnis krypo ir į pačios kalbos, ypač poetinės, pradžių pradžią, o prigimtinė poetinio instinkto jėga jį lyg kokią žuvį ar šumeriško mito žmogžuvę vertė leistis į pirmapradžius poetinės kalbos vandenis, kad vėliau iškeltų iš jų lietuviškas archetipinių žmonijos kultūrinės atminties kristalų formas. Poeto eilėraščiuose nuolat pasikartojantys vandens ir žuvies motyvai, lyg iš sapnų ar kolektyvinės pasąmonės iškylančios prieštvaninio pasaulio vizijos, daugybė aliuzijų į Senąjį Testamentą, edeniškos žmogaus nekaltybės ir vėlesnio jo nuopuolio, nuodėmėje slypinčio pažinimo ir jo saldybės, nešančios mirtį, mirties ir nemarumo vilties, dieviškumo ir šėtoniškumo temos Gedos kūrybos pasaulį akivaizdžiai susieja su poetine Artimųjų Rytų tradicija – ne tik su judeokrikščioniškuoju Šventuoju Raštu, bet ir su dar archajiškesniais šumerų, babiloniečių, hetitų tekstais. Pats būdamas tarsi pirmapradis poetinės kalbos gaivalas, Geda tiesiog instinktyviai kreipė savo žvilgsnį į chronologinę poetinės kalbos pradžią rašytiniuose seniausių pasaulio civilizacijų paminkluose, galbūt tikėdamasis šioje pradžioje atpažinti tą gryniausiąjį poezijos pradmenį, kurį nešiojosi ir savyje pačiame.

Tarp šiuolaikinių lietuvių poetų, kurių dauguma, neatsispirdami mados traukai, žavisi Tolimųjų Rytų poezija, net kultivuoja savo kūryboje kiniškas ir japoniškas poetines formas, tokias kaip haiku, tanka ar vaka, savo išskirtiniu dėmesiu pačioms poezijos ištakoms Artimuosiuose Rytuose Geda iškyla lyg kokia baltoji varnelė iš vieno jo eilėraščio, juolab kad ir Tolimųjų Rytų poezijos pasaulį jis išmanė tikrai ne prasčiau už savo kolegas, be to, kai kurie Poeto jaunystės eilėraščiai liudija jo domėjimąsi senąja kinų poezija, antai Li Во kūryba ir jos asmenybe. Tuo nereikia stebėtis: dėl priešiškumo klerikalinėms tendencijoms, kurios kadaise buvo gajos mūsų kultūroje, taip pat dėl sovietmečiu vykdytos ateistinės propagandos, nukreiptos ypač prieš krikščionybę, dauguma lietuvių intelektualų, tarp jų ir poetų, į visą kultūrinį Artimųjų Rytų arealą, kurio integralios dalys yra ir judeokrikščioniškoji bei islamiškoji tradicijos, vis dar žvelgia su tam tikru nepasitikėjimu, liguistu įtarumu ir net priešiškumu, kaip į atgyvenusių, šiuolaikiniam žmogui, juolab kūrėjui, nepriimtinų idėjų ir prietarų šaltinį. Tuo tarpu kultūrinius Pietų bei Rytų Azijos pasaulius su jų pagimdytais poetiniais tekstais mūsų intelektualai regi kiek romantiškai, tarsi pro rožinius akinius, dėl negatyvių istorinių patirčių ir asmeninių traumų nebuvimo nejausdami šiems pasauliams to priešiškumo, kokį neretai išgyvena Artimiesiems Rytams su jų „semitišku“ mentalitetu, iškeliančiu žmogaus nuodėmę ir nuopuolį, mentalitetu, kurio ryškiausias elementas, erzinantis neva tautiškai nusiteikusį „pagonį“ lietuvį, be abejo, yra radikalus abraomiškasis monoteizmas, nors Šumero, Babilono ar hetitų kultūroje jo dar nėra nė kvapo.

Tačiau Gedą Artimųjų Rytų poezijos pasaulis traukė visa fascinuojančia savo jėga – savo religiniais slėpiniais, menančiais priešistorę, giliu metafiziškumu, stiprių, beveik nežmogiškai intensyvių jausmų skalės platumu, gaivalingo kūniškumo išaukštinimu. Šį poezijos pasaulį pagimdęs vaizduotės tipas, kuris susiformavo tik Artimųjų Rytų regione, pačiame rašytinės žmogaus istorijos lopšyje, tipas, kuris yra absoliučiai unikalus, neaptinkamas jokiame kitame kultūriniame areale, yra tuo pat metu genialus ir, sakytume, liguistai ekscentriškas: būtent šis vaizduotės tipas lėmė tai, kad poetiniai Artimųjų Rytų tekstai dvelkia jiems vieniems būdingu šiurpiu rūstumu ir neperprantama keisto baugumo atmosfera, sireniškai viliojančia tokios dvasinės sanklodos kūrėjus, kaip Geda. Pagrindinis Artimųjų Rytų poezijos pasaulio, kaip ir visos dvasinės šio regiono kultūros, bruožas, ko gero, yra jame įspaustas nepaprasto rimtumo ženklas: tiek į žmogaus gyvenimą bei viską, kas jame nutinka, tiek į visą pasaulį, kuriame žmogui lemta gyventi, visais laikais rašę Artimųjų Rytų poetai žvelgė itin rimtai, suteikdami šiam rimtumui slaptingo sakralumo, giliai išgyvenamo religingumo, egzistencinio įsipareigojimo matmenį. Kartu šis rimtumas liudija begalinį atidumą būčiai, žmoniškosios egzistencijos svarumo, kartais tragiškai sunkaus ar net nepakeliamo, taip pat absoliutaus, nelygstamo gyvenimo dovanos vertingumo, neišreiškiamo jokiais matais, pripažinimą. Žmogus, kurį regime Artimųjų Rytų poezijoje, ir džiaugsmą, ir kančią išgyvena labai intensyviai ir asmeniškai. Jis nieko nedaro juokais ir pusėtinai: pasidavęs kūno aistrai, erotiniam gaivalui, jis panyra į jį visa galva, o štai kitą akimirką baugiai rimtai išgyvena netikėtai apsireiškusios dievybės patirtį, ištveria askezės išbandymus, regi šiurpulingus mistinius regėjimus, pasikylėja iki šventumo. Tiek kūninės, tiek dvasinės patirtys Artimųjų Rytų poezijoje išreikštos hiperesteziškai, beveik nežmogiškai intensyviai, tarsi siekiant užpildyti jomis visą žmogui įmanomų patirti dvasinių ir emocinių potyrių skalę. Tai pasaulis, kuriame dvasiniai ir emociniai žmogaus rezervai niekada nėra tausojami – gyvybės syvai čia visada eikvojami iki galo, iki paskutinio gyvybinės energijos lašo.

Būtent tuo poetinis Artimųjų Rytų etosas ryškiai skiriasi, tarkime, nuo graikiškojo, kuriam būdingas, viena vertus, ryškus intelektualumas, sąmoninga, racionalaus mąstymo kuriama intelektualinė distancija, o kita vertus – ironiškumas, tam tikras žaismingas atsainumas, nenoras įsipareigoti, skeptiškumas ir tai, ką galėtume pavadinti sąmoningu, sistemiškai graikų kultūroje pasireiškiančiu egzistenciniu nerimtumu. Įdomu tai, kad romėnai, savo kultūroje visada akcentavę asmenybės solidumo, charakterio svarumo (gravitas) svarbą, šių bruožų nuolat pasigesdavo graikų, kuriuos – galbūt dar ir iš pavydo – pašaipiai vadindavo „graikeliais“, Graeculi, kitaip tariant, lengvabūdžiais plevėsomis, elgesyje ir darbuose. Tačiau poetinis Artimųjų Rytų etosas ryškiai skiriasi ir nuo poetinio Tolimųjų Rytų etoso, kuriam būdingas „sausas“, elegantiškas rafinuotumas, kraštutinis estetizmas, skoningas „beskoniškumas“ ir prėskumas: skaitydamas klasikinę kinų ir japonų poeziją ar gėrėdamasis jų šilko tapybos bei kaligrafijos šedevrais jauti, tarsi patirtum subtilų nesaldytos žaliosios arbatos ar jokiais prieskoniais neiškreiptą virtų ryžių skonį. Tolimųjų Rytų poezija yra meditatyvi, tausojanti dvasinę ir emocinę žmogaus energiją, ji tiesiog iš prigimties nėra metafiziška, o jausmai, kurie joje reiškiami, niekada nebūna perdėm intensyvūs, nors ir labai subtilūs, rafinuotai niuansuoti. Joje tobulai išreikštas imanentinės egzistencijos pasaulis, kuriame apskritai nėra arba sąmoningai vengiama nuorodų į transcendenciją, taip pat stipraus asmeninio religingumo, kuris būtų giliai išgyvenamas ir neišsitektų grynojo estetiškumo plotmėje.

Turint omeny šių trijų poetinių etosų skirtumus, nesunku suvokti, kodėl būtent Artimųjų Rytų poezijos pasaulis Gedai buvo artimesnis nei, tarkime, senovės graikų ar Rytų Azijos tautų poezijos pasauliai. Savo būdo savybėmis, ypač prigimtiniu rimtumu, netgi tik jam vienam būdingu atšiaurumu, kartais baugindavusiu bičiulius ir artimuosius, gebėjimu išgyventi itin stiprius jausmus ir juos meistriškai išreikšti savo kūryboje, mokėjimu džiaugtis būties stebuklu ir kartu išgyventi jos tragiškumą, nuolatiniu dėmesiu egzistencinei tematikai apskritai, ypač žmogaus nuopuolio, jo prigimtinio nuodėmingumo, dieviškumo ir šėtoniškumo pradų kovos žmogaus prigimtyje apmąstymu, lydėjusiu Poetą visą gyvenimą, pagaliau pačiu neišsitekimu grynojoje imanencijoje ir atvirumu transcendencijos ženklams Geda visada buvo panašus tarsi į atklydėlį iš Senovės Artimųjų Rytų, iš Babilono ar Šumero, o rašydavo ir kalbėdavo jis kaip koks laike pasiklydęs Senojo Testamento panašas ar hetitų kerėtojas.

Versti senovės Artimųjų Rytų poeziją gali tik poetinės brandos sulaukęs ir gyvenimo patirties įgijęs kūrėjas. Galbūt todėl pirmieji Sigito Gedos versti šio kultūrinio arealo poetiniai tekstai periodinėje spaudoje pradėjo rodytis tada, kai originali Poeto kūryba įsižiebė visu savosios šviesos ryškumu. Man regis, visus Sigito Gedos vertimus, o ypač didžiai meniškus Artimųjų Rytų poezijos vertimus, reikia laikyti integralia jo poetinės kūrybos dalimi: geriausi Gedos vertimai – o blogai versti jis apskritai nemokėjo – meninio poveikio skaitytojui jėga prilygsta geriausiems originaliems jo eilėraščiams. Visų pirma tai pasakytina apie archajinės poezijos vertimus, nes gaivalinga poetinė Sigito Gedos prigimtis buvo tarsi pačios Apvaizdos pritaikyta senosios poezijos gaivalui pajausti, suvaldyti ir išreikšti. Čia slypi ir tam tikras paradoksas: kūrėjas, kuris lietuvių poezijoje visada buvo didis novatorius, nesibaiminęs net šokiruojančių poetinių eksperimentų, niekada nenustojo gerbti poetinės tradicijos, visuomet su neslepiamu susižavėjimu kalbėjo apie senąją poeziją, senovės pasaulio išmintį, tūkstantmečiais žmonijos puoselėtas ir senuosiuose poetiniuose tekstuose atsiskleidžiančias amžinąsias vertybes. Galima net kelti hipotezę, kad Sigito Gedos, kaip Poeto ir vertėjo, dvasinio bei kūrybinio brendimo istorijoje klasikos, ypač senųjų tekstų, vertimai ir originali poetinė kūryba buvo susiję itin subtiliu būdu, o tarp vertimo patirties ir autorinės poezijos rašymo patirties buvo susiformavęs savitas grįžtamasis ryšys: savos poetinės kalbos ieškojimai, nuolatinis Poeto siekis išsilaikyti poetinio praregėjimo būsenoje, kurią jis buvo pasiekęs, skatino Gedą palaikyti nuolatinį intymų ryšį su pačiomis Poezijos ištakomis, o senųjų tekstų vertimai jam būtent ir leido niekada nuo tų ištakų nenutolti; kita vertus, laikui bėgant vis tobulėjanti autorinės Gedos poezijos kalba, ilgainiui vis ryškiau įsižiebianti jo, kaip originalaus Kūrėjo, genijaus žvaigždė, leido jam ir poezijos vertimuose pasiekti vis didesnio raiškumo, tikslumo, meninio įtaigumo – kitaip tariant, tobulumo.

Dauguma Sigito Gedos verstų senosios Artimųjų Rytų poezijos tekstų konsoliduoto poetinio korpuso pavidalu buvo publikuoti 1991-aisiais, „Vagos“ leidyklos išleistame Senovės Rytų poezijos tome, Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje, nors nemaža dalis į jį patekusių vertimų jau anksčiau buvo skelbti periodinėje spaudoje. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaiga ir dešimtojo dešimtmečio pradžia buvo unikalus metas ne tik Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijoje, bet ir Sigito Gedos poetinės kūrybos istorijoje: tarsi Sąjūdžio sparnų pakeltas į neregėtas kūrybos aukštumas, Poetas vieną po kito skelbė tiek originalios poezijos rinkinius, tiek pavydėtino tobulumo klasikinių tekstų vertimus.

Senovės Rytų poezijos tome paskelbta nemažai Gedos verstų Šumero poezijos pavyzdžių Žr. Sigitas Geda (sud.), Senovės Rytų poezija, p. 63–104. , alsuojančių gaivalingu kūniškumu, spinduliuojančių nesuvaldomos aistros energiją ir perteikiančių tą būties sodrumą bei autentiškos egzistencijos gaivumą, kurį žmogus pajėgė patirti tik savosios istorijos aušroje, standartinės babilonietiškos Gilgamešo epo versijos vertimas (Apie viskų regėjusį: iš kerėtojo Sin-leke-uninio žodžių Ten pat, p. 107–164. ), sukrečiantis žmogiškosios būties trapumo įžvalgomis, žavintis kilniu, nors ir neįgyvendinamu nemirtingumo siekiu bei troškimu savo laikiną egzistenciją įamžinti kilniais darbais, hetitų poetinių tekstų (tarp jų ir unikalių pavyzdžių, kuriuos galėtume pavadinti poetinės prozos kūriniais) vertimai Žr. ten pat, p. 167–234. , perteikiantys mūsų protėvių, senųjų indoeuropiečių, patirtą pasaulio ir žmogiškosios būties šventumo išgyvenimą, kažin kokią sunkiai nusakomą visos tikrovės skaistumo ir siekio ją dar labiau nuskaistinti bei persmelkti vis ryškesne saulės šviesa jauseną, taip pat be galo rimtą bei egzistenciškai tikrą archajinio ritualo atmosferą, ir unikaliai raiškus senosios žydų poezijos šedevro, Giesmių giesmės, vertimas Žr. ten pat, p. 337–351. , pakerintis visais juslių registrais perteikiamo žmogaus kūno grožio, įgyjančio sublimuotus, dvasiškai taurius ir emociškai sukrečiančius pavidalus, išaukštinimu.

Savaisiais archajinės Artimųjų Rytų poezijos vertimais Geda įstengė perteikti pačią šio kultūrinio arealo atstovams būdingo poetinio mąstymo esmę ir unikalią poetinio kalbėjimo idiomą. Tai iš tiesų yra tarsi tikras poetinis stebuklas, nes Sigitas Geda nemokėjo nė vienos iš senųjų Artimųjų Rytų kalbų – nei šumerų kalbos (kurios, tiesą sakant, net iškiliausi jos tyrinėtojai nemoka tobulai, o dantiraštinius tekstus visame pasaulyje pusėtinai paskaito vos keli šimtai specialistų), nei akadų kalbos, kuria parašyta standartinė babilonietiška Gilgamešo epo versija, nei hetitų kalbos, nors ji, būdama indoeuropiečių kalbų šeimai priklausanti kalba, yra tolima lietuvių kalbos giminaitė, nei hebrajų kalbos, kuria parašyta Giesmių giesmė, vienas įspūdingiausių Senojo Testamento tekstų. Senovės Rytų poezijos tome publikuotus senosios Artimųjų Rytų poezijos pavyzdžius Geda vertė iš vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis paskelbtų vertimų, atliktų profesionalių senųjų tekstų tyrinėtojų ir senųjų kalbų žinovų. Tačiau tikras paradoksas – ir net stebuklas – yra tai, kad Gedos atlikti archajinės poezijos vertimai nė kiek nenusileidžia profesionalų atliktiems vertimams, o neretai juos aiškiai pranoksta raiškumu, meniniu įtaigumu, gebėjimu perteikti patį senosios poezijos gaivalą ir gaivų priešistorės bei seniausios istorijos šviežumo jausmą, sakytume, žmonijos istorijos rytmečio dvelksmą. Antai Gilgamešo epas, Gedos verstas, remiantis daugiausia rusiškuoju Djakonovo, iškilaus asirologo, vertimu iš akadiškojo originalo, skamba, sakyčiau, autentiškiau ir tikroviškiau nei rusiškasis vertimas, nors šis ir atliktas „iš pirmų rankų“, skirtingai nei Gedos vertimas, kurį atlikdamas Poetas buvo priverstas tartum griebti devintą vandenį nuo kisieliaus. Taip pat ir Giesmių giesmės vertimas, Gedos atliktas ne iš hebrajiškojo originalo, nė kiek nenusileidžia, o kai kuriais atžvilgiais netgi pranoksta, Antano Rubšio, iškilaus Šventojo Rašto tyrinėtojo ir hebrajų bei kitų senųjų kalbų žinovo, atliktą Giesmių giesmės vertimą (akivaizdu, iš originalo).

Versdamas senosios Artimųjų Rytų poezijos tekstus Geda visada išlieka ištikimas veikiau senosios poezijos dvasiai nei nuogai senųjų tekstų raidei. Pavyzdžiui, skaitydami Poeto atliktus senosios šumerų poezijos vertimus, nenustojame žavėtis nepaprastai ryškiu ir tikrovišku agrarinio šumerų pasaulėvaizdžio – kiek jį apskritai pajėgiame rekonstruoti ar įsivaizduoti – perteikimu, nors Poetas galbūt nemokėjo nė poros dešimčių šumeriškų žodžių, kuriais buvo nusakomos agrarinės to meto realijos bei įvardijami įvairūs žmogaus ryšio su žeme bei apskritai gamta aspektai. Žemišką šumeriško pasaulėvaizdžio gaivalą Poetas perteikia archajiškais lietuvių kalbos žodžiais, kurie pagauna tą patį žemės gaivalą, nors, atrodytų, tai turėtų būti ne šumeriškas, o lietuviškas gaivalas: bet kadangi žemės ir apskritai gamtos stichijų patirtis yra universali, pranokstanti erdvės ir laiko ribas, ir kadangi ši patirtis perteikta autentiška, prie paties Poezijos gaivalo prisiliečiančia kalba, Gedos atlikti šumerų poetinių tekstų vertimai mums atrodo tarsi bylojantys iš pačių laiko ir erdvės gelmių.

Meninę Poeto vertimų jėgą puikiai perteikia nuostabus fragmentas iš Gilgamešo epo, kuriame Vertėjas mums kalba iš to pasaulio, į kurį pats yra nukeliavęs:

Jis mane palytėjo, paukšteliu mane pavertė,
Sparnus tarsi paukščio ant pečių užkabino:
Pažvelgė ir nusivedė į tamsos namų, Irkalos buveinę,
Namų tų, iš kurio nieks atgal neišeina,
Kelių tų, kuriuo atgal nesugrįši,
Namų, kur gyvenantys šviesų praranda,
Kur jų maistas – tai dulkės, o valgis jų – molis,
Aprengti tarsi paukščiai – sparnuotais drabužiais –
Ir nemato šviesos, o tamsoj sau gyvena,
Velkės ir durys ten dulkėm aptrauktos!

Spustelėjus išskleisti...

Literatūra

• Black, Jeremy et al. (eds.), The Literature of Ancient Sumer, Oxford, 2004.
• Brown, Francis; Samuel Driver, Charles Briggs, The Brown-Driver-Briggs Hebrew and English Lexicon, Peabody, Mass., 2001 (1906).
• Brown, Raymond Edward et al. (eds.), The New Jerome Biblical Commentary, London, 1997.
• Dalley, Stephanie (ed. and trans.), Myths from Mesopotamia: Creation, The Flood, Gilgamcsh, and Others, Revised edition, Oxford, 2008 (2000).
• Dalley, Stephanie, Old Babylonian Texts in the Ashmolean Museum: Mainly from Larsa, Sippir, Kish, and Lagaba, Oxford, 2005.
• Delitzsch, Friedrich, Assyrisches Handwörterbuch, Leipzig, 1968 (1896).
• Delitzsch, Friedrich, Sumerisches Glossar, Leipzig, 1979 (1914).
• Elliger, Karl; Wilhelm Rudolph (eds.), Biblia Hebraica Stuttgartcnsia, Stuttgart, 1990.
• Friedrich, Johannes, Hethitisches Keilschrift-Lesebuch, Heidelberg, 1960.
• Geda, Sigitas (sud.), Senovės Rytų poezija, Vilnius: Vaga, 1991.
• George, Andrew R. (ed.), Tire Babylonian Gilgamesh Epic: Introduction, Critical Edition and Cuneiform Texts, 2 Vols, Oxford, 2003.
• Green, Jay P., Sr. (gen. ed. and transl), The Interlinear Bible: Hebrew-Greek-English with Strong’s Concordance Numbers Above Each Word, Lafayette, Ind., 1986.
• Jacobsen, Thorkild, The Treasures of Darkness: A History of Mesopotamian Religion, New Haven, London, 1976.
• Kramer, Samuel Noah, History Begins at Sumer, New York, 1959.
• Kramer, Samuel Noah, Sumerian Mythology: A Study of Spiritual and Literary Achievement in the Third Millennium В. C., Philadelphia, 1972.
• Kramer, Samuel Noah, The Sumerians: Their History, Culture and Character, Chicago, 1963.
• Leick, Gwendolyn, A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, London, 1998.
• Leick, Gwendolyn, Sex and Eroticism in Mesopotamian Literature, London, 2003.
• Mallory, James Patrick; Douglas Quentin Adams, The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World, Oxford, 2006.
• Oppenheim, Adolf Leo, Ancient Mesopotamia, Chicago, 1964.
• Pfeiffer, Charles F. (ed.), Wycliffe Dictionary of Biblical Archaeology, Peabody, Mass., 2000.
• Pfeiffer, Charles F. et al. (eds.), Wycliffe Bible Dictionary, Peabody, Mass., 2000.
• Pritchard, James B. (ed.), Ancient Near Eastern Texts, 3rd edition with supplement, Princeton, 1978.
• Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, Senąjį Testamentą vertė iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, pratarmę, įvadus ir ST sąvokų žodyną bei paaiškinimus parašė Antanas Rubšys, Naująjį Testamentą vertė iš graikų kalbos, įvadus ir NT sąvokų žodyną parašė Česlovas Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.
• West, Martin Litchfield, The East Face of Helicon: West Asiatic Elements in Greek Poetry and Myth, Oxford, 1997.
• Woodard, Roger D. (ed.), The Cambridge Encyclopedia of the World’s Ancient Languages, Cambridge, 2004.
• Афанасьева, Вероника Констаноиновна; Игорь Михайлович Дьяконов (сост.), Когда Any сотворил небо: литература древней Месопотамии, Москва, 2000.
• Брагинским, Иосиф Самуилович (общая ред.), Поэзия и проза древнего Востока, Москва, 1973–.
• Гамкрелидзе, Тамаз Валерианович; Вячеслав Всеволодович Иванов, Индоевропейский язык и индоевропейцы: реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокулътуры, т. 1–2, Тбилиси, 1984.
• Дьяконов, Игорь Михайлович (ред., переи., комм.), Эпос о Гильгамеше, Москва, Ленинград, 1961.
• Емельянов, Владимир Владимирович, Древний Шумер, Санкт Петербург, 2003.
• Емельянов, Владимир Владимирович, Ритуал в древней Месопотамии, Санкт Петербург, 2003.
• Иванов, Вячеслав Всеволодович (сост. и пер.), Луна, упавшая с неба, Москва, 1977.
• Клочков, Игорь Сергеевич, Духовная культура Вавилонии: человек, судьба, время, Москва, 1983.

The World of Ancient Near Eastern Poetry in the Translations by Sigitas Geda

Summary. The author of the article analyzes the translations made by Sigitas Geda of such masterpieces of Ancient Near Eastern poetry as the Sumerian Hymns, the Gilgamesh Epic, the sacred Hittite texts and the Song of Songs. It is argued that the ethos of Ancient Near Eastern poetry has very much in common with the ethos of Sigitas Geda’s original poetry. The author emphasizes that Geda’s poetry and his translations of Ancient Near Eastern texts should be analyzed not as separate parts of his creative legacy, but as a poetical whole. Geda’s work as a translator made a significant influence on him as a poet, providing both poetical inspiration and archetypical themes. The conclusion is made that Geda’s translations of Near Eastern poetry has the same poetical value as his original poetry.

Keywords: Sigitas Geda, ancient Near East, Sumerian poetry, Babylonian poetry, Hittite poetry, Epic of Gilgamesh, Song of Songs.