Straipsnis Bendroji ugdymo programa kaip kultūra, semiotinė sistema ir komunikacijos medija

Santrauka. Straipsnyje, remiantis komunikacijos paradigma, pažvelgta į Bendrąją ugdymo programą (BUP, curriculum) kaip kultūros, semiotikos ir komunikacijos objektą. Plintanti medijų kultūra vis plačiau skverbiasi į įvairias – iš pirmo žvilgsnio visai nesusietas su medijomis – sritis. Mediologijos taikymas konkretiems objektams „pakelia“ juos į kultūros ir visuomenės lygį. BUP pagal savo svarbą visuomenei, vaidmenį istorinių politinių virsmų metu galime priskirti kultūros fenomenui. Taip ir buvo traktuojama BUP atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę (1990 m.). Vėliau BUP vaidmuo sumenkėjo, virto tik norminiu dokumentu, kurį reikia nekritiškai vykdyti. Tačiau mokytojo santykis su BUP yra gana sudėtingas. Į BUP tekstą galima žiūrėti kaip į semiotinę (ženklų) sistemą. BUP turinys, pateikiamos sąvokos, terminai, teiginiai gali būti interpretuojami įvairiuose edukaciniuose kontekstuose ir diskursuose. BUP, kaip ir visa švietimo sistema, yra saviraidi semiotinė-sinergetinė sistema, veikiama vidaus ir išorinių įtakų. Komunikacijos požiūriu BUP yra tarpininkas – medija – tarp visų ugdymo proceso dalyvių. Edukacijos procese per komunikacinį santykį su BUP turiniu (ženklais) pažinimo, dvasiniai ir veiklos objektai įgyja tam tikras prasmes ir reikšmes.

Pagrindiniai žodžiai: Bendroji ugdymo programa, kultūra, semiotika, sinergetika, komunikacija, medija.

Įvadas

Plintanti medijų kultūra vis plačiau skverbiasi į įvairias – iš pirmo žvilgsnio atrodančias visai nesusietas su medijomis – sritis. Mediologijos taikymas konkretiems objektams „pakelia“ juos į kultūros ir visuomenės lygį. Šiame straipsnyje, pasitelkus komunikacijos paradigmą, kaip pavyzdys nagrinėjama Bendroji ugdymo programa (toliau vartosime – BUP, ugdymo programa, curriculum – aut. pastaba). BUP galima apibrėžti gana trumpai, kaip norminį švietimo dokumentą, kuris reglamentuoja bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo tikslus, turinį ir procesą. Kitaip sakant, t. y. vienas iš švietimo įstatymų. Nors skiriama daug pastangų BUP realizacijai ugdymo procese, yra išsamiai pateiktos curriculum kūrimo teorijos Žr. Rimantas Laužackas, Mokymo turinio projektavimas, 2000; Kęstutis Pukelis, „Curriculum“ sampratos adaptavimasis lietuviškoje pedagoginėje kultūroje: problemos ir siūlymai, 1999; Kęstutis Pukelis, Laima Sajienė, „Curriculum sampratos problema Lietuvių pedagoginės kultūros kontekste“, 2000; Nijolė Saugėnienė, Ugdymo programų planavimas ir realizavimas, 2003. , tačiau šiame straipsnyje norima atkreipti dėmesį į mažai arba visai negvildentus BUP aspektus. BUP, jos turinys, funkcionavimas edukacijos erdvėje, mokytojų ir jos kūrėjų santykis su BUP nuostatomis turi medijų, semiotikos ir komunikacijos reiškinių bei objektų požymius. BUP semiotinė ir komunikacinė interpretacija siejama su platesne edukacijos (ugdymo proceso ir jo dalyvių) bei kultūros erdve. Šiuo metu turime literatūrinę semiotiką Žr. Kęstutis Nastopka, Literatūros semiotika, 2010; Dainius Vaitiekūnas, Literatūrinės semiotikos pradmenys, 2006. , Baltų lankų leidyklos literatūros vadovėlius, parengtus pagal semiotikos principus (leidėjas ir autorius S. Žukas). Būtų gerai, kad rastųsi ir edukacinė semiotika. Tiesa, mokymas apie medijas (medijinis ugdymas) jau skverbiasi į mokyklą Žr. Rosita Uznienė, Medijinis ugdymas: švietimas, lavinimas ir mokymas apie žiniasklaidą, 2009. , bandoma semiotiniu požiūriu analizuoti vadovėlio tekstą Žr. Ričardas Kudžma, Vitalija Rukaitė, „Semiotinis kvadratas ir naratyvinė gramatika viename pirmos klasės matematikos tekste“, 2014. . Straipsnyje nekeliamas tikslas analizuoti ar vertinti mediologijos, komunikalogijos ar semiotikos originalius veikalus (tam neturime kompetencijos). Čia, remiantis mūsų informacijos lauke esančia literatūra, siekiama interpretuoti BUP kaip medijos, semiotikos fenomeną. Savo teiginiams pagrįsti naudojamasi H. M. McLuhano Žr. Marshall McLuhan, Laws of Media: The New Science, 1988; Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, 2003. , L. Manovicho Žr. Lev Manovich, Naujųjų medijų kalba, 2009. , K. Meškio Žr. Kęstutis Meškys, Kultūra kaip žinia: nuo ženklo iki teksto, 2007. , V. Michelkevičiaus Žr. Vytautas Michelkevičius, „Įvadas į medijų studijas“, 2009. , L. Vidauskytės Žr. Lina Vidauskytė, Medijų filosofijos pagrindai, 2013. straipsniais arba jų rinkiniais. Nagrinėjamą problemų lauką galima apibrėžti trimis teiginiais: pirma, nors BUP yra norminis, tarsi „sausas“ ir formalus dokumentas, vis dėlto BUP yra ir kultūros reiškinys; antra, BUP galima traktuoti kaip semiotinę-sinergetinę sistemą, turinčią jai būdingus bruožus; trečia, santykis (mokytojų, mokinių, autorių) su BUP – gana sudėtingas, įvardytinas kaip komunikacijos procesas.

Tyrimo objektas – Bendroji ugdymo programa. Tyrimo dalykas – Bendroji ugdymo programa kaip kultūra, semiotinė sistema ir komunikacijos medija. Tyrimo tikslas – apžvelgti ir interpretuoti Bendrąją ugdymo programą (curriculum) kaip kultūros, semiotinę sistemą ir komunikacijos mediją, siejant ją su ugdymo praktika. Tyrimo uždaviniai:

1. Išryškinti BUP kaip kultūros reiškinio aspektus.
2. Aptarti BUP kaip semiotinės-sinergetinės sistemos bruožus.
3. Interpretuoti BUP kaip komunikacijos mediją.
4. Pateikti edukacijos proceso komunikacinį modelį.

Tyrimo metodai: teorinės literatūros, skirtos medijoms ir semiotikai, analizė; edukacijos reiškinių ir objektų (BUP) interpretacijos; edukacijos proceso semantinis modeliavimas, taikant medijų moksle paplitusias paradigmas, teorijas ir dėsnius (tetrados, fono ir figūros santykio).

Bendroji ugdymo programa kaip kultūra

Nūdien ugdymo procesas mokykloje vyksta be ypatingų permainų, galima sakyti, yra savotiškoje rutinoje. Nebent į mokyklą užklysta vienokios arba kitokios mados, akcijos (profiliavimas, kompetencijos, individualizavimas, integravimas, įtraukusis ugdymas ir pan.). Per praėjusį ketvirtį amžiaus suskaičiuotume kokį gerą dešimtį tokių „kvietimų“ mokyklai orientuotis į „naujausias“ tendencijas. Į tai bando reaguoti ir sukurtos per tą laiką ugdymo programos. Kaip ir pamiršta, kad pirmosios atkurtos Lietuvos ugdymo programos, anaiptol nemodernios savo turiniu, buvo kuriamos kaip kultūros produktas (1994). Jomis buvo siekiama ne tik įtvirtinti tautinio, pilietinio, patriotinio ugdymo pradus, bet ir parodyti mokyklą, mokytoją, mokinį kaip kultūros instituciją ir subjektą. Tokių nuostatų laikėsi ir švietimo reformatorė Meilė Lukšienė, visą ugdymo procesą, ugdytojus ir ugdytinius laikiusi integralia kultūros dalimi Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, 2000. . Ne veltui pirmosios ugdymo programos buvo plačiai analizuojamos mūsų žiniasklaidoje. Įsimintinas Krescencijaus Stoškaus išsamus analitinis straipsnis dienraštyje apie Bendrąsias ugdymo (tuomet lavinimo – aut. pastaba) programas Žr. Krescencijus Stoškus, „Projektuojame XXI amžių, arba žvilgsnis pro „Bendrųjų programų“ langą“, 1995. . Šiandien toks faktas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Ugdymo programos yra laikotarpio kultūros atspindys. Jeigu paanalizuosime ilgesnio laikotarpio jų nuostatas, turinį (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos, sovietmečio, jau ketvirtis amžiaus atkurtos Lietuvos), susidarysime vaizdą, kokiomis vertybėmis gyveno mokykla, kokius ugdymo siekius formulavo mokytojas. A. Kreberis ir K. Klakhonas apibendrino ir klasifikavo apie 180 kultūros sąvokos apibrėžimų Žr. Kęstutis Meškys, Kultūra kaip žinia: nuo ženklo iki teksto, p. 24–25. . Edukacijai artimesnė būtų komunikacinė semiotinė kultūros samprata: kultūra kaip vertybių realizavimas (M. Heidegeris), ženklų sistema (Č. Morisas), tekstų (J. Lotmanas) ir komunikacijos priemonių (M. Červinskis) visuma. Nuo savęs pridursime, kad kultūra – tai įvairialypių santykių visuma.

Ugdymo programa fiksuoja, aprašo mokytojo, mokinio, dalyko intelektualinius, dvasinius, veiklos didaktinius santykius, per kuriuos pažinimo, vertybių ir veiklų objektams suteikiamos tam tikros reikšmės ir prasmės. Tai galima pavaizduoti didaktikos trikampiu (1 pav.).

BUP kaip kultūra bando įprasminti savo santykį su gamtos, socialinės ir individualios aplinkos objektais. Tai daroma skirstant į kategorijas pažinimo ir veiklos objektus. BUP yra kultūros faktas, kuris traktuojamas kaip veiklos taisyklės, normos, pavyzdžiai bei turi savo chronotopą (vietą ir laiką) Žr. ten pat, p. 29. . Praeities, dabarties ir ateities kultūros faktų dimensijas sieja sinergetinis santykis, fiksuotas tam tikrame dabarties taške (fakte, precedente). Yra žinomas Dž. Loko (J. Locke) kultūros visumą iliustruojantis trikampis, kurio aplinkos (gamtos), refleksijos ir realizacijos viršūnės yra gamta–semiotika–technika Žr. ten pat, p. 30. . Vis dėlto tai skirtingos prigimties viršūnių dimensijos. Šiek tiek pertvarkius šį modelį, gaunama kitokia jo išraiška. Semiotika tampa aplinkos ir kultūros (į)ženklinimo kultūra (2 pav.).

Kultūra patenka į gamtos–visuomenės–žmogaus sistemos kaip informacijos šaltinių apsuptį. Kartu pereiname prie kitos dalies, kurioje apžvelgsime BUP kaip semiotinę (ženklų) sistemą.

Bendroji ugdymo programa kaip semiotinė sistema

Kaip anksčiau minėta, kultūra gali būti apibrėžiama kaip ženklų sistema. Jeigu darome prielaidą, kad BUP taip pat yra vienas iš kultūros produktų, vadinasi, ji turi ženklų (semiotinės sistemos) bruožus. BUP ne tik kaip norminis dokumentas, bet ir kaip tekstas – kultūros faktas – suteikia tam tikras prasmes dalykui, ugdymo turiniui ir procesui bei yra kolektyvinis žmogaus veiklos produktas. Švietimo sistemą ir jos produktus (šiuo atveju BUP) galima laikyti viena iš kultūros posistemių, kuri turi ženklų sistemos bruožų: savo struktūrą, funkcionavimą. Tokių posistemių dalimis gali būti knygos, projektai, meno kūriniai Žr. ten pat, p. 162. Semiotika savo priemonėmis įprasmina pažinimo aktą. Visi pažinimo būdai – per tiesioginį kontaktą su aplinka, per patirtį, per sutartų prasmių perdavimą – yra susiję su tam tikrais įvardijimais, konvencijomis. Pavyzdžiui, tiesioginis aplinkos objektų pažinimas, stebėjimas siejasi su tam tikromis sąvokomis, terminais, įvardijimais. Jeigu nežinome, kaip pavadinti vieną ar kitą juslinį objektą, manome, kad jo „nepažįstame“. O BUP – tai sutartų prasmių, reikšmių visuma ir tam tikra konvencionali didaktinė sistema, kuria pasakome (ypač žinių dalykuose), koks yra pasaulis ir kaip mes jį suvokiame arba reikia suvokti. BUP galima įvardyti kaip tam tikrą signifikacijos sistemą (3 pav.).

BUP skirta tam tikrai, santykinai didelei, žmonių – pedagogų – grupei. Joje funkcionuoja profesionali – tik jai būdinga – idiomatinė (specialioji profesinė) kalba, kurioje rastume ir perteklinę, ir entropinę informacijos dalis. Ugdymo procese funkcionuoja kelios kalbos rūšys – žodinė, rašytinė (tekstai), vaizdinė, garsinė (muzika), gestų (judesių) kalba. Edukacijoje dar yra labai svarbu, kad kiekviena kalba yra įasmeninta, stilistiškai būdinga tik tam tikram žmogui. Kalba, funkcionuojanti kaip komunikacija tarp ugdymo proceso dalyvių (subjektų), yra iškraipoma, perinterpretuojama, t. y. pakinta ja perteikiamos informacijos prasmės ir reikšmės. Tai visiškai atitiktų C. Šanono (C. Shannon) ir V. Vyverio (W. Weaver) modelį su siuntėjo (šaltinio), gavėjo ir triukšmo segmentais. Teigiama, kad, atsiradus rašytinei kalbai, žodis buvo atskirtas nuo kūrėjo ir įvardytas sąvokomis, terminais, vardais. Tačiau vienas iš edukacijos paradoksų (o gal dėsningumų, normų), kad rašytinis tekstas dažnai yra perteikiamas žodine kalba ir čia atsiranda emocijų bei hermeneutikos elementų. Apskritai švietimo sistema, ugdymo procesas traktuotinas kaip sinergetinė sistema, kuriai būdingas atvirumas, nelinijiškumas, informacijos apykaita su aplinka (4 pav.).

Tai kažkiek primena Lotmano žiedą. Sinergetika drąsiai žengia iš gamtamokslinių dalykų į socialinius ir humanitarinius mokslus, kuriuose saviorganizuojančios sistemos dar yra sudėtingesnės, chaotiškesnės, nenuspėjamos, bet paklūstančios determinuotam chaosui Plačiau apie tai žr. Zigmas Kairaitis, „Nuo sinergazijos iki sinergetikos: J. Vabalo-Gudaičio sąveikos pedagogikos žymės ir linkmės“, 2012. . Sinergetika tampa bendrąja mokslų teorija, panašiai kaip ir bendroji sistemų teorija. Nuolatinė BUP programų kaita rodo, kad jos kaip informacijos semiotinės sinergetinės sistemos pergyvena fluktuacijų, bifurkacijų, disipacinių struktūrų gimimo periodus. Nauja gimsta vidinėse struktūrose ir dėl išorinės informacijos prietakos, tik vėliau intuityviai pajaučiamas sistemos kokybinis virsmas. Taigi BUP tekstą taip pat galima įvardyti kaip semiotinę sinergetinę sistemą, o jos sąvokas, terminus, geografinius pavadinimus – kaip atskirus ženklus. BUP sudaroma remiantis paradigmos ir sintagmos dimensijomis. Paradigmą atitiktų mokslo žinių, informacijos šaltinių, idėjų visuma, sintagmą – jau parengtas, struktūruotas BUP tekstas Žr. Lev Manovich, Naujųjų medijų kalba, p. 329–333. . Mokytojas ir mokinys, skaitydami pirminį tekstą, turėdami skirtingą patirtį, žinias (gnoseologinę, psichologinę mąstymo struktūrą – geštaltą), kuria naują antrinį tekstą. Jam rastis reikia komunikacijos – sąveikos ir santykio akto.

Bendroji ugdymo programa kaip komunikacijos medija

Ankstesniuose skyriuose BUP buvo įvardyta kaip kultūros reiškinys ir semiotinė sinergetinė sistema. Tačiau kultūros kaip ženklų sistemos viena iš esaties formų yra komunikacija. Skiriamos dvi komunikacijos mokyklų grupės: pirma, pranešimo perdavimo, proceso mokykla; antra, pranešimo turinio, teksto, reikšmių mokykla Žr. Kęstutis Meškys, Kultūra kaip žinia: nuo ženklo iki teksto, p. 45–46. . Komunikacija, kaip teigia Dž. Fiskė (J. Fiske), yra ne tik procesas, bet ir reikšmių atsiradimas, kūrimas Žr. John Fiske, Įvadas į komunikacijos studijas, p. 57. . Mus šiuo atveju, kaip ir apskritai edukologus, daugiau domina informacijos, žinių turinio, esmių, reikšmių, prasmių, verčių klausimai, t. y. antrasis požiūris į komunikaciją. Kaip nurodo A. Budrevičius, žinios kyla kaip subjekto ir objekto sutapdinimo vyksmas Žr. Algirdas Budrevičius, „Informacija ir esatis Aristotelio ir Tomo Akviniečio minčių kontekste“, 2006; „Žinių reiškiniai esaties koordinavimo sistemoje“, 2007. . Pažinimo procese subjektas tampa pažįstamuoju objektu (įgyja objekto formą, bet neįgyja turinio). BUP priskirtina reprezentacinėms komunikacijos priemonėms, kitaip sakant, yra įrėminta tam tikrame komunikacijos kode – konvencijomis ir nuostatomis pagrįstame norminiame tekste, kuris veikia konteksto ir profesinio diskurso lauke. Kadangi dalykų BUP daugiausia susijusi su pažinimu, mokslo žiniomis, tai jai būdingi sutartiniai (loginiai), kartais griežtai apibrėžti kodai. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, kodų (tekstų) vartotojai (mokytojai, mokiniai, net jų tėvai) gali tiems patiems kodams suteikti kitas prasmes ir reikšmes. Per komunikaciją, ženklų (sąvokų) skaitymą, suvokimą ir supratimą įprasminamas pasaulis. Komunikacijos kontekste vis dažniau vartojama medijos sąvoka. Medija gimsta ugdymo proceso subjektų ir edukacinės komunikacijos santykyje (mes daugiau linkę vietoj sąveikos vartoti santykio sąvoką). Edukacinė komunikacija šiek tiek neįprastas pedagogikoje terminas. Tačiau, neapsunkinant jo sampratos, galima sakyti, kad ugdymo procesą, pedagoginius santykius, dialogą (pavyzdžiui, Sokrato dialogą) galima įvardyti kaip edukacinę komunikaciją. Sutinkamos gana įvairios medijos sąvokos sampratos, dažnai persidengiančios savo turiniu Žr. Vytautas Michelkevičius, „Meno ir komunikacijos studijų sąveiką: medijos ir medijų menas“, 2007; „Įvadas į medijų studijas“, 2009. . Čia neturime tikslo apžvelgti įvairias medijų interpretacijas, sampratas. Medija yra tarpininkaujanti komunikacijos proceso daugiasluoksnė substancija: ji gali būti ir turinys-tekstas, ir komunikacijos tarpininkas, ir komunikacijos technologijos Žr. Vytautas Michelkevičius, „Meno ir komunikacijos studijų sąveiką: medijos ir medijų menas“, p. 47. . Medija yra medija tik tuomet, kai ji naudojama komunikacijos tikslu Žr. Vytautas Michelkevičius, „Įvadas į medijų studijas“, p. 36. . Mūsų atveju BUP edukaciniuose santykiuose (komunikacijoje) yra ir tarpininkas, ir turiniui-tekstui atstovaujanti substancija. Net M. Maklueno (M. McLuhan) (kuris medijas suprato kaip žiniasklaidą) teiginys bus visiškai suprantamas mokytojui, turint omeny BUP ir ugdymo procesą: „[…] medija modeliuoja ir valdo žmonių bendravimo bei veiklos mąstą ir formą“ Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, p. 27. . toliau pabandyta pamodeliuoti BUP remiantis M. Maklueno (M. McLuhan) medijų dėsniais (tetrada) Žr. Lina Vidauskytė, Medijų filosofijos pagrindai, p. 14; Marshall McLuhan, Laws of Media: The New Science, p. 29. susiejant su figūros ir fono santykiais (5 pav. ir 1 lentelė).

Figūrą galima prilyginti pažinimo objektui, dalykui (turiniui), o foną – edukaciniam procesui (mokytojo ir mokinio santykiui). Per BUP yra komunikuojamas ugdymo turinys. Tik figūra ir fonas suvokiamas vienu metu ir yra sinergijos santykyje. Pažvelgus į Lietuvos mokyklos, mokytojo, ugdymo turinio situaciją, atrodo, kad yra visi šie modeliai (medijų dėsniai).

Remiantis aptartais BUP kaip komunikacijos medijos aspektais, pateikiamas edukacijos (ugdymo) proceso komunikacinis modelis (6 pav.).

Modelyje pavaizduoti pagrindiniai ugdymo proceso dalyviai: mokytojas, mokinys, dalykas; aplinka, kuri lemia edukacijos kodus, – tekstas, kontekstas, diskursas; kuriamos, atsirandančios per edukacinę komunikaciją vertybės – prasmės, reikšmės, vertės, žinios, veiklos. BUP yra kaip medija, esanti santykyje su visais ugdymo proceso dalyviais, veiksniais ir produktais.

Apibendrinimas

1. Bendroji ugdymo programa pedagogikos diskurse suprantama kaip norminis dokumentas, įstatymas ir jai daugiausia keliami norminiai, instruktuojamieji tikslai. Kita vertus, ji fiksuoja atitinkamo laikotarpio valstybės švietimo situaciją, atskirų dalykų mokymo ypatumus (tikslus, turinį, ugdymo procesą). O Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo laikotarpiais (1918 m., 1990 m.) BUP įgijo politinę reikšmę. Atsižvelgiant į tai, kad BUP visada sulaukdavo visuomenės, filosofų, politikų, kultūrologų dėmesio, ją galima įvardyti ir kaip kultūros reiškinį, atitinkamai taikant ir jos tyrimo metodus.

2. Semiotiniu požiūriu BUP sąvokomis, terminais, nuostatomis įvardijami, ženklinami ugdymo tikslai, turinys, procesas ir rezultatai. Kartais pateikiami metodiniai nurodymai. Taigi BUP galima laikyti kaip semiotinę sistemą, tekstą, kurį galima skaityti, interpretuoti pasitelkus semiotikos priemones. Atliekant BUP semiotinę analizę taikytinos visos pagrindinės semiotikos kategorijos – objektas, ženklas, interpretantas, signifikantas, signifikatas ir kt. Apskritai visa švietimo sistema laikytina kaip saviraidi sinergetinė sistema, kurią veikia vidiniai ir išoriniai procesai. BUP kaita nėra vien tik žmogaus projektai, bet ir visuomenės politinės, kultūrinės, intelektualinės, istorinės, geografinės raidos rezultatas.

3. Kaip rodo edukacijos praktika, mokytojų, mokinių, tėvų, net ugdymo programos autorių santykis su ja yra gana sudėtingas. Neapsiribojama vien tik jos vykdymu ir įgyvendinimu. Mokytojo ir BUP santykį galima pailiustruoti M. Maklueno (M. McLuhan) tetrada – komunikacijos dėsniais. Komunikacijos požiūriu BUP yra tarpininkas – medija – tarp visų ugdymo proceso dalyvių. Edukacijos procese per komunikacinį santykį su BUP turiniu (ženklais), pažinimo, dvasiniai ir veiklos objektai įgyja tam tikras prasmes ir reikšmes. Galima drąsiai teigti, kad, nepaisant profesinio diskurso schemų ir mitų, tas pats BUP turinys (sakinys, sąvoka) skirtinguose edukaciniuose kontekstuose įgis skirtingas reikšmes.

4. Straipsnyje pabandyta interpretuoti Bendrąją ugdymo programą kaip kultūros, semiotikos ir komunikacijos medijos objektą. Žvelgiant į perspektyvą, reikalingi išsamesni ugdymo turinio, proceso, jį reglamentuojančių dokumentų (ugdymo programų), priemonių (vadovėlių), ypač jų sąsajų, didaktinių santykių, tyrimai, pasinaudojant komunikacijos paradigma.

Literatūra

• Budrevičius, Algirdas, „Informacija ir esatis Aristotelio ir Tomo Akviniečio minčių kontekste“, Informacijos mokslai, 2006, t. 38, p. 122–134.
• Budrevičius, Algirdas, „Žinių reiškiniai esaties koordinavimo sistemoje“ | Zenona Ona Atkočiūnienė (sud.), Informacijos ir žinių vadybos aprėptys šiuolaikinėje organizacijoje: žinių ekonomikos iššūkiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, p. 117–125.
• Fiske, John, Įvadas į komunikacijos studijas, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
• Kairaitis, Zigmas, „Nuo sinergazijos iki sinergetikos: J. Vabalo-Gudaičio sąveikos pedagogikos žymės ir linkmės“, Logos, 2012, nr. 72, p. 90–98.
• Kudžma, Ričardas; Vitalija Rukaitė, „Semiotinis kvadratas ir naratyvinė gramatika viename pirmos klasės matematikos tekste“, Lietuvos matematikų draugijos darbai, ser. B, 2014, t. 55, p. 55–59.
• Laužackas, Rimantas, Mokymo turinio projektavimas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2000.
• Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos: projektas, Vilnius: Leidybos centras, 1994.
• Lukšienė, Meilė, Jungtys, sudarė Ramutė Bruzgelevičienė, Vilnius: Alma littera, 2000.
• Manovich, Lev, Naujųjų medijų kalba, iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis, Vilnius: Mene, 2009.
• McLuhan, Marshall, Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, Vilnius: Mene, 2003.
• McLuhan, Marshall, Laws of Media: The New Science, Toronto: University of Toronto Press, 1988.
• Meškys, Kęstutis, Kultūra kaip žinia: nuo ženklo iki teksto, Vilnius: Ciklonas, 2007.
• Michelkevičius, Vytautas, „Įvadas į medijų studijas“ | Vytautas Michelkevičius (sud.), Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos, Vilnius: Mene, 2009, p. 25–39.
• Michelkevičius, Vytautas, „Meno ir komunikacijos studijų sąveiką: medijos ir medijų menas“, Acta academiae Vilnensis. Medijų studijos: filosofija, komunikacija, menas = Media Studies: Philosophy, Communication, Art, 2007, nr. 44, p. 37–60.
• Nastopka, Kęstutis, Literatūros semiotika, Vilnius: Baltos lankos, 2010.
• Pukelis, Kęstutis, „Curriculum“ sampratos adaptavimasis lietuviškoje pedagoginėje kultūroje: problemos ir siūlymai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999.
• Pukelis, Kęstutis; Laima Sajienė, „Curriculum sampratos problema Lietuvių pedagoginės kultūros kontekste“, Pedagogika, 2000, nr. 40, p. 14–26.
• Saugėnienė, Nijolė, Ugdymo programų planavimas ir realizavimas, Kaunas: Technologija, 2003.
• Stoškus, Krescencijus, „Projektuojame XXI amžių, arba žvilgsnis pro „Bendrųjų programų“ langą“, Diena, 1995, nr. 31.
• Uznienė, Rosita, Medijinis ugdymas: švietimas, lavinimas ir mokymas apie žiniasklaidą, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.
• Vaitiekūnas, Dainius, Literatūrinės semiotikos pradmenys, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.
• Vidauskytė, Lina, Medijų filosofijos pagrindai, Kaunas: Technologija, 2013.

Curriculum as Culture, Semiotic System and Communication Media

Summary. Subject to the communication paradigm, the article focuses on the curriculum as an object of culture, semiotics and communication. The pervasive media culture is increasingly penetrating various areas which, at first sight, have nothing to do with the media. Application of media studies for the specific objects “lifts” them to the level of culture and society. Subject to its importance in the society and the role in the historical and political transformations, curriculum can be attributed to the phenomenon of culture. This was the concept of the curriculum during the restoration of independence of Lithuania (in 1990). Later, the role of curriculum became less important and simply turned into a standard document that had to be executed uncritically. However, the relation between the teacher and the curriculum is rather complicated. The text of curriculum can be interpreted as a semiotic system of symbols. The content of curriculum, provided concepts, definitions and statements can be interpreted in various educational contexts and discourses. Curriculum – same as the entire system of education – is a self-organisational semiotic-synergetic system influenced by internal and external factors. In terms of communication, curriculum is a mediator – a medium – between all participants of the education process. In the education process, cognitive, spiritual and activity objects acquire certain meanings and scopes through the communication relation to the curriculum content (symbols).

Keywords: curriculum, culture, semiotics, synergetics, communication, media.