Straipsnis Archetipas muzikologijos akiratyje

Santrauka. Archetipas iškyla XX a. filosofinėje mintyje kaip itin svarbi, paradigminė figūra, dimensinė praeities, dabarties ir ateities jungtis. Atsiremiant į S. Freudo ir C. G. Jungo psichoanalizės teorijas, o ypač į pastarojo apčiuoptą gelminės psichologijos poveikį meno kūrybai, archetipo samprata vis dažniau pasitelkiama ir menotyroje. Ji padeda gilinantis į meno kūrybos idėjų motyvaciją ir šaltinius, jų gelminių archeologinių sluoksnių atvėrimą. Muzikologija čia turi daug galimybių: pažvelgti į archetipą kaip į universaliją, pasaulėkūros procesų modelį (Karbusický, Mâche), pažvelgti iš psichoanalitinės „archeteologijos“ perspektyvos – kaip į mito simbolį, dramatinį žmonijos istorijos posūkio gestą, prisikėlimo signalą (Mâche, Kutavičius), kaip į gamtos, kosmoso ir žmonijos procesų demiurgą ir kaip į muzikinės dramaturgijos modelį – kanoną, „amžiną ratą“, nuo kurio kartojimųsi prasideda universali kaitos sekvencija, kūrybos paradigma (Kutavičius, Pärt).

Pagrindiniai žodžiai: archetipas, vaizdiniai, muzikologija, Carl Jung Jung, Vladimír Karbusický, François-Bernard Mâche, Bronius Kutavičius.

Archetipo iškilimas menotyroje

Archetipo problemos iškilimas XX a. Vakarų mąstymo tradicijoje pirmiausia siejasi su komparatyvistiniais Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos ir lyginamosios kultūrologijos tyrinėjimais. Nors išsiskleidus į žmogaus pasąmonės gelmes nukreiptos pofreudistinės psichoanalitinės teorijos tyrinėjimo laukams pirmiausia ryškėja kultūrologinis ir mitologinis-naratyvinis, o ne struktūralistinis aspektas, tačiau pati archetipo samprata jau savaime išjudina racionalumo redukuotus mąstymo ir meninės kūrybos klodus. Archetipas apima iš pažiūros nuo racionalistinės mąstymo tradicijos nutolusias iracionalių struktūrų sritis, vadinasi, kyla iš archajiškiausių pasąmonės gelmių ir pažadina įvairius archajiškiausius ikiloginius sinkretiškus, Jungo žodžiais tariant, „kolektyvinės pasąmonės sluoksnius“ ir pirmapradžius mitinius vaizdinius. Todėl Jungo archetipų teorija suaktualina įvairias griežtas racionalaus mąstymo dogmas atmetančias dvasines kultūros, meno sferas, taip pat muzikos teorijos ir praktikos raidos dimensijas.

Tad nėra nieko nuostabaus, kad ir XXI a. pradžios vienašališko racionalaus mąstymo nuostatas atmetančioje postmoderno kultūroje, estetikoje, meno teorijoje ir meno praktikoje regime įvairiais pavidalais atgimstantį archetipo įvaizdį. Archetipo įvaizdis, kylantis iš gelminės psichologijos kūrėjų nuostatų, vis dažniau bandomas susieti ir su muzikos komponavimo principais. Neatsitiktinai 2008 m. tarptautinė muzikos teorijos konferencija „Muzikos komponavimo principai“ (organizuojama LMTA prof. R. Janeliausko) buvo paskirta archetipui. Tačiau joje išryškėjo tik tai, kad nėra tikslaus vieno archetipo sampratos apibrėžimo (nuo ženklo, signalo, ritualo, mito, modelio vizualinio gesto iki sakralinio kanono „amžino rato“ ir ciklo). Kita vertus, jo ir negali būti, nes čia susikerta ir išsiskiria keletas skirtingų mąstymo tradicijų bei šios kategorijos semantinių prasmių interpretacijų, tarp kurių „grynas mokslas“ (būdinga muzikologijos įmokslinimo siekiamybė) gali atrodyti netgi groteskiškai (pasak vieno iš autorių – „archetipo algoritmas“), tarsi gyvo organizmo skeletas, ir neadekvačiai jo turiniui – dvasiai, vis dėlto lemia gelmės psichologijos trauka. Kaip archetipo pavyzdys buvo išsitraukta ir lėlė – šitaip patenkintas poreikis pagaliau kūniškai apčiuopti „archetipą“.

Straipsnyje siekiama apžvelgti požiūrį į archetipą ir jo perkėlimą į muzikos sferą. Muzikologija bando, ne visada efektyviai, panaudoti archetipo sampratos aktualiją kaip muzikos analizės instrumentą, susieti formaliąsias muzikos kalbos priemones su psichologijos neapibrėžtomis kategorijomis įgyvendinant čia virsmą į judėjimo ir statikos paradigmas. Arba, išliekant meninės interpretacijos sferoje, archetipą susieti su vizualine dimensija, atminties vaizdiniu, gestu, paversti netgi savotišku vedliu po kompozitoriaus partitūrą. Tos visos archetipo įstruktūrinimo muzikoje pastangos čia apžvelgiamos ir vertinamos bandant užčiuopti jų silpnąsias ir stipriąsias puses, parodant dar ne iki galo nustatytas ir besikeičiančias teoretikų pozicijas. Šis informacinės apžvalgos ir atrinkimo metodas reikalingas norint išsiaiškinti archetipo kategorijos perspektyvą muzikologijos diskurse.

Čia pažymėtina ir tai, kad visos muzikologinės strategijos pirmiausia yra mokslo siekiamybės, ryšių ir santykių sankirtos ir kelių ieškojimai, o archetipo klausimu jos „išsikviečia Jungo dvasią“ – pradeda nuo jo pateiktos archetipų klasifikacijos ir jos perkėlimo į muziką. Aišku, kad muzikologinis požiūris taip pat suskyla į daugelį kelių, kurie plėtojasi pagal pirminio impulso, pradžios modelio-branduolio sprogimo ar evoliucijos idėją, ir ypač jos post scriptum – išsiliejančią į transcendenciją-sakralumą išgryninančią pabaigą. Tylioji vadinamosios „Pasaulio pabaigos muzika“ – tai meditacija, semiantis iš gamtos, mito, etnografijos, archaikos šaltinių.

Archetipo raiška mene išlieka tarsi pranašingos žvaigždės ženklas – labai aktualiu, esminiu visų klausimų „santykių ryšuliu“, pavyzdžiui, šešiakampe dviejų triadų žvaigžde, kurios kiekvienas spindulys įkūnija archaiką – modelį – simbolį ir gamtą – mitą – kultūrą. Kaip reiškiasi archetipas muzikoje? Į tai geriausiai atsako pati muzika: pradžios ir pabaigos sindromu. Būtent aktualioji kompozitorių kūryba ir Jungo psichoanalizės metodai išgrindė šio naujo reiškinio kelią – archetipo meninės veiklos erdvę ir bangos lūžio struktūrą. Taip iš psichologijos gelmių per kartojimą, jungtį, simbolį ir ritualą ateinama iki ostinatinio formos principo ir istorinio posūkio, t. y. iki B. Kutavičiaus muzikos dramų. Juk archetipas sugeba pasukti laiką, sukeisti ar perkelti lygmenis.

Archetipas (sen. gr. – „pradžios pavyzdys“) – tai originalus modelis, idealus pavyzdys, prototipas, universalus simbolis. Natūralu, kad archetipas siejamas su religija, mitologija, literatūra, etnografija. Lietuvoje jis labiausiai susietas su folkloru ir literatūra, mitologiniais ar pasakų herojais bei demonais. Per ritualą archetipas ateina į muzikos formas ir čia tampa svarbiu struktūriniu veiksniu – būtent yra formos branduolys arba pirminių impulsų postūmis. Taigi mene archetipas jau yra daugialypis reiškinys, tačiau jo įvaizdį čia sudaro simboliai, kurių pavyzdžius iškelia Jungas. O muzikos struktūriškumas žvelgia į archetipą kitu aspektu – kaip į modelį. Modelio pavyzdys yra atsakymas į kertinį muzikologijos klausimą: ar įmanoma archetipo muzikinė analizė? Čia susisieja pradžios, pabaigos ir modelio veiklos dimensijos, tačiau visas dėmesys muzikologijoje nukreipiamas į modelį.

Vis dėlto kūryba, pati muzika gali vėl atgręžti į archetipą, į gelmę – į pradžią, archaiką, išlikimą laike, projekciją erdvėje, tikrąjį nūdienos aktualumo lygmenį. Taip atsiranda naujos tyrinėjimo sritys: archetipas maitina mąstymą simboliais, metaforomis, analogijomis, geometrinėmis ir sakralinėmis figūromis, simboliais ir vaizdiniais. Tačiau suvokimo dualizmas, muzikos Vorstellung ir Darstellung, esminis muzikologijai, yra neteisus ir suskylantis archetipo atžvilgiu, nes čia šie veiksniai egzistuoja viename branduolyje. Visa, kas tampa muzikos raiška, formos dažniais arba net ir muzikinėmis retorinėmis figūromis (čia galimas palyginimas su MRF, baroko epochos muzikos reikšmėmis, pavyzdžiui, aistros žadinimas pustoniais, užlaikymai, ascendus, descendus, noema, climax, pausa, intersuptio, circulatio etc.) Žr. Aleksandra Pister, „Muzikos retorikos tradicija Johanno Kuhnau „Biblijinėse istorijoje“, p. 6–33. , tarsi yra ir archetipo reprezentacija, tačiau ieškant pirmykštės gelminės traukos. Judant toliau archetipo perkėlimo į muzikos analizę keliu, gali būti formalizuojama ir šitaip prarandama jo esmė – archajinis pradžių pradžios pojūtis, susijęs ne tik su pačios muzikos gimimu, bet ir su egzistencijos išlikimu.

Todėl archetipo teorijos plėtra, įžiebta Jungo minties, faktiškai prasideda nuo muzikos universalizavimo (gamtos procesai, universalijos etc.). Taip einama prasmės gryninimo kryptimi, kuri ir vėl baigiasi formos iš „santykių ryšulio“ modeliu, išsikristalizavimu. Tai, anot Lévi-Strausso, atskylanti prasmė. Žinomieji Jungo archetipai animus/anima, vaikas, senas išminčius, persona, šešėlis, savastis, mandala „atsargiai perkeliami“ į muzikinės struktūros formavimo principus Žr. Carl Gustav Jung, Psichoanalizė ir filosofija, p. 237. , modelius, judėjimo procesus, susietus su ritmika, kartojimu, dinamizmu, gausmo banga, kontrastu, ostinatiniu varijavimu ir besikeičiančiomis pozicijomis. Jie tampa jungčių ryšuliais – kodais, tačiau ne tik vienkartiniais segmentais, bet visumos generatoriais. Šį archetipo muzikinį perėmimą galima geriausiai paaiškinti žvelgiant iš semiotikos pozicijų. Kaip gavėjas, skleidėjas ir formuotojas archetipas išsiskleidžia fenomenologiškai.

Išskirti archetipo fenomeną ir atskleisti jo raiškas psichologinės gelmės dimensijos semiotinėje ir projekcinėje plotmėje padeda tiek muzikiniai, tiek nemuzikiniai menotyros rakursai, kuriais iškyla akivaizdi archetipo sampratos reikšmė, matoma visuotinumo koncepcijoje. Archetipas – archajinis provaizdis, modelis, prototipas, formos ir stiliaus paradigma šiuolaikinėje muzikoje yra tarsi genas, iš kurio išauga neprognozuojama galybė, tobulybė, mikrovisata, o gal destrukcija? Tad archetipus ne kartą bandyta įvardyti, personifikuoti, klasifikuoti. Visų pirma kaip ženklus, impulsus, filosofinio turinio kategorijas.

Archetipas muzikoje

Muzikoje daug artimesni archetipo nuojautai ir struktūrinei įžvalgai tyrinėtojai V. Karbusický, F. B. Mâche, G. Tissot, F. Bayle patys yra muzikai – kompozitoriai, atlikėjai ir muzikologai. Jų muzikologinių muzikinių tyrinėjimų objektu tampa jau pats archetipas, jo paradigminė trauka, įvairios jo rūšys ir raiškos formos. Archetipo sampratą muzikologijoje aktualizuoja šie faktoriai: semiotikų prasmės kodinio rakto ieškojimai, psichologinių ryšių reikšmė, istorinės atkūrimų strategijos bandant struktūriškai paaiškinti Jungo įvardintus gelmės psichikos procesus.

Vienas stipriausių archetipų muzikinės teorijos grindėjų yra čekų muzikologas Vladimiras Karbusický. Kitaip negu A. Greimas, Lévi-Straussas, kurie susiejo semantiką su mito lingvistinėmis struktūromis, Naomas Chomskis, kuris įgramatino meno raišką, arba L. B. Meyeris, kuris čia įžvelgė stilistinių sistemų ženklo, gesto, draminio akto veikimą, gramatinį paprastumą ir sisteminį turtingumą, Karbusický savo įžvalgomis Žr. Vladimír Karbusický, „Antropologinės ir gamtinės universalijos muzikoje“, p. 7–28. siekia aprėpti kūrybos universalumą – jos vietą visatoje, gamtos ryšių sistemoje, t. y. mišrioje sisteminėje begalybėje. Siekdamas įvardinti patį procesą kaip egzistencijų visumą, o jo sampratose sukoncentruoti meno kūrybos laisvės ir mokslo racionalumo vienovę, Karbusický šito pagrindą randa gamtoje, biologijoje, kosminiame veiksnyje. Gamtos universumo raiška atitinka meninės kūrybos raišką, savaip atsispindi joje ir išlieka neracionalizuota, reliatyvi, neapibrėžta iki galo. Tai Karbusický’io archetipų teorijos pagrindas, leidžiantis remtis biologija ir išskirti šešias svarbiausias tikslinės gamtos energijos kryptis – šešiakampės žvaigždės – biologinės ląstelės, šešių elementų analogą, kuris veikia, formuoja ir atsispindi muzikinės kūrybos procesuose. Tuos šešis gamtos universalijų atspindžius ir veiklos elementus jis vadino archetipais (jų pradžia Aristotelio filosofijoje apie universalijas). Išskirdamas archetipus, Karbusický visų pirma išeina į universumo sampratą remdamasis Karlu Jaspersu, kuris „nutiesia mūsų psichėje išgraviruotų „transcendencijos šifrų“ sąvoką“. Jie atitinka universalią energetinę būties formų struktūrą. „Visa, kas būdinga mums, negali būti svetima kosmosui…, kaip žmonės, esame ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme mikrokosmas makrokosmose“, – rašo Josefas Ladislavas Fischeris Ten pat, p. 8. . Šitaip išeinama iš racionalumo klasikinio mąstymo nubrėžtų ribų į kosminį universumą. Gizele Brelet straipsnyje apie muzikos struktūrą konstatuoja: „Trapi universumo struktūra atsiskleidžia kaip atlygis išradingam mąstymui.“ Ten pat. Taigi neabejotinai ryškėjanti tendencija – atspindėti universumą, ir ypač muzikos kūryboje, nes tai ir yra tikroji muzikos paskirtis – apima ir muzikologinį mąstymą, iki tol linkusį į struktūrinę analizę – muzikos įmokslinimą, išgryninimą, jos elementus kaip genotekstą matematiškai atskiriant nuo poetikos (išpuošimo). Tačiau vis dėlto pamažu prasiveržiama į filosofinio mąstymo laisvas jungtis, ir tai liudija Karbusický’io įžvalgos. Jis teigia: „Visos kultūros turi skambančio universumo įvaizdį. Urknall, pirmasis sprogimas, „pirmapradė šviesa…“ Lux in tenebris – šviesa, kuri perskrodžia ir pripildo be galo tuščią ir tamsią erdvę…“ Ten pat, p. 9. čia taip pat remiamasi H. Bergsono elan vital – „pirmapradžiu gyvybiniu polėkiu…, kuris nėra begarsis. Tačiau universume tai yra tik pleištas, reprodukuojantis elan vital, kuris yra gelminė kaitos priežastis“ Ten pat, p. 10. . Kalbant apie reiškinį, kuris atsiranda mikropasaulio gelmėse, pažymėtina, kad tie elementai, reikalingi sprogimo, yra nenatūraliai suspausti. Tai dar Aristotelio įvardytas kūrybos geismas Žr. ten pat. . Čia artėjama prie aktualios archetipo situacijos ir jo modusų – išstumtųjų vaizdinių išlaisvinimo principo, kuris būdingas lietuvių, baltų, kitų okupacijas patyrusių tautų kultūrai. Tarsi riedulys, kuris pasiglemžia vis daugiau aplinkos, pastumtasis universumo kaitos veiksnys įvaizdina svarbiausius teorinės minties pokyčius, moduliacijas, periferinio budėjimo tapsmą, galios centrus. Grįžimas reiškia grįžimą ratu Žr. ten pat, p. 12. . Taip kristalizuojasi archetipo struktūra: judėjimas ratu, ritualas, mito scenos išpuošimas, muzikinis ostinato principas.

Dar labiau susieta su muzika ir kūrybos lygmeniu yra kompozitoriaus ir muzikologo Francois Bernard Mâche archetipo teorija. Ji apima ir mitologijos, ir muzikos, ir kalbos, ir gamtos procesus. Mâche siekia jungties su natūralia gamtos aplinka, kurią įvardija kaip „natūralizmo poetiką“. Ir savo kūryboje, ir moksle jis brėžia gamtos procesams artimus lingvistinius-mitologinius modelius, kurie įkraunami gamtos jėga, galinčia iškristalizuoti kompoziciją iki originalių reikšmių ir idealaus formos konstruktyvizmo. Tai archetipai, poetikos mitemos, ekspresyvaus turinio konstitutyviniai vienetai, jungiantys geometrinį metaforos ir mito aloginį mąstymą. Mâche archetipo teorijos gelmė susijusi su mitu ir jo reikšme ypač šiuolaikinei muzikai, pavyzdžiui, J. Xenakio ar K. Stockhauseno, nes, jo nuomone, tik dėl mitologinio mąstymo intensyvumo, mito kaip ryšių sistemos, kaip geometrinio-ritminio modelio dominavimo jų kūryba išsilaiko aukštumoje, nepatiria formalistinės destrukcijos Žr. François Bernard Mâche, Music, Myth and Nature or The Dolphins of Arion, p. 30. .

Mâche, kadangi pats yra kūrėjas, atranda daugybę archetipiškumo aspektų, kuriuos ir iliustruoja savo kūriniais, o archetipo sampratos įdiegimas į muziką čia pirmiausia susijęs su turiniu (Archetipes of content with positive or negative meaning) Marta Grabócz, “The Demiurge of Sounds and the Poeta Doctus: François-Bernard Mâche’s Poetics and Music,” p. 131. .

Archetipo muzikinės analizės problema

Siekiant analizuoti archetipų raišką muzikos kūriniuose pagal muzikologinius principus, išskirtini šie klasifikaciniai aspektai:

1. Archetipo pobūdis ir veikimo sfera: gamta, mitologija, religinis sakralumas (Čiurlionis, Messiaenas, Kutavičius).
2. Archajinio segmento kilmės nustatymas: iš etnomuzikos, iš sakralinės muzikos, architektūros ar iš gamtos procesų imitavimo. Geometrinis vaizdinys. Mistikos gelmės ir dabarties dimensijos (Pusçasas, Bayle).
3. Archetipo vieta Jungo teorijos požiūriu (Jakovljevič).
4. Archetipo vieta pagal Karbusický.
5. Archetipo klasifikacija pagal Mâche.

Muziką galima analizuoti remiantis kvaternijos principu: ženklas (pradžia) – procesai – struktūra – susiliejimas su infinito. Čia archetipai turi stiprų semantinį potencialą. Serbų muzikologas Rastko Jakovljevičius pateikia iliustratyvų pavyzdį, kaip archetipai iš Jungo teorijos perkeliami į muzikologinį diskursą. Jeigu paimsime Mandalą, tai ji konceptualizuoja vienovę, stabilumą, absoliuto cirkuliaciją, tai akivaizdus muzikinio repetityvumo simbolis – „amžinybės kodas“ Rastko Jakovljevič, “Encoding the Archetype: The Cases of Repetition and Contrast in Music,” p. 10. .

Tuo paaiškinama ir archetipo intensyvėjanti veikla vargonų muzikoje, jam savotiškai atradus ten užmirštą savo sritį ir „keliavimą laiku“ (I. Zemzaris, „Laukas. Mandala“, 1984). Antra vertus, čia jis skleidžiasi ir toliau, aprėpdamas Maldos, Meditacijos, „amžino grįžimo“, Kelio, ostinato garsinių santykių sistemas kaip savo raiškos kodu paženklintas atpažįstamas erdves, iš kartojimosi sukurdamas jau naują brandos fenomeną. Archetipus muzikologijoje norima schemizuoti pagal ritmikos, šviesos rato, kvaternijos principus.

Galima teigti, kad Jungo archetipų įvaizdžiai negalėjo įveikti muzikologijos bastiono muzikos analizės, bet padarė čia savo darbą, paveikė jos mąstymo kryptis, sukoncentravo dėmesį į „archetipų atkodavimo“ problematiką.

Pažymėtinas ir šiam tyrimui labai svarbus aspektas – gausmo muzika, kuri yra specialus galios pirmapradiškumo chaoso lygmenyje archetipas.

Ypatingos savo figūratyvumu yra graikų muzikologo Pavelo Pusçaso pastabos apie archetipą. Čia prisideda dar du variantai: Anarchetipas ir Eschatipas Žr. Pavel Pusças, “Archetype, Anarchetype and Eschatype in the Dynamics of Musical Style,” p. 27. . Pusçasas apibrėžia archetipą kaip mentalinę psichologinę struktūrą, kuri vadovauja sąmonės darbui ir kurios svarbiausias bruožas – orientacija į vystymąsi, kuriam gali tekti galinga atstatomoji strategija. Eurocentristinės muzikos raidos konfigūracija yra praeities stilius – sušalęs reljefas. Čia, kur „sustoja laikas“, susitinka spiralinis figūratyvumo kodas, bendras tiek muzikai, tiek vizualiajam menui.

Dar vienas archetipo traktuotės aspektas, kuris išlieka aktualus, yra vaizdinio mąstymo muzikoje ženklai. Jie dominuoja ir pateikiami tyrinėtojo Gaëlio Tissot, kalbančio apie kompozitoriaus François Bayle kūrybos koncepciją. Tissot įvardina juos vizualiniais archetipais, žyminčiais skambesio įvaizdį – apibrėžiančiais jo idėją Žr. Gaël Tissot, “François Bayle’s Music: Archetypes and Visual Thinking,” p. 188. .

Naujausiuose muzikologų darbuose pats struktūrinės analizės objektas, pavyzdžiui, kanonas, jau įvardinamas kaip archetipas (Margarita Katunian) Žr. Anna Nowak (red.), Dzieło muzyczne i jego archetyp, 2006. .

Pažymėtina, kad pati archetipo samprata muzikoje nėra tvirtai apibrėžta, o migruoja tarp mito, antikos, archaikos, gamtos reiškinių, universalijų, religijos, kultūros, istorinės atminties etc.

Taigi tikrasis archetipo atradėjas, žadintojas, jo kūrybos mediatorius vis dėlto yra kompozitorius. Muzikologija čia antrinė, įsiklausanti, sekanti iš paskos, stebinti, tyrinėjanti, susikoncentruojanti į pažinimo aiškumą, pavyzdžiui, etnografiją. O tą po žemėmis miegantį „kaulą“ – tapatybės šauksmą – išgirsta tik kūrėjas, žinantis apie erdvę, persmelktą „dvasių kuždesio traukos“ (Sigitas Geda – Bronius Kutavičius). Archetipo vieta čia yra pirminė ir daranti įtaką, ir pirmiausia psichologinės prigimties, pabundanti nuo vaizdinio išstūmimo judesio. Tai virsmas, dėl kurio daug kas nežinoma, nenuspėjama, paliekama prigimties valdoms.

Kūryba, kuri bando paneigti kūrinio modelį ir išleidžia į laisvę gausmą – archetipų pradžios muziką, kuri jau, palyginti su grafiniais brėžiniais, išsilieja į prigimtinio esmingumo kreivę. Šitaip kūrybingumo svarba nustelbia formalumą, tačiau archetipas slepia dar vieną – tapatybės gimimą. Gamtos pasaulis gali ir pažadinti, ir užgožti dvasios savitumo klausimą, kuris itin trapiai ir įspėjamai švyti globalizacijos kontekste.

Čia reikalinga archetipo užčiuopta archeologinio sluoksnio gelmė – archaika kaip tautinės tapatybės šaltinis, jos formavimosi pradžia. Ateinama prie dar vieno archetipo tikslo – pradžios siekinio.

Išvados

Aptarę įvairius jungiškosios archetipo teorijos sklaidos muzikos teorijoje ir praktikoje aspektus galime teigti, kad skverbiantis į Vakarų kultūrą kitoms, neeuropinėms kultūros ir meno tradicijoms, archetipui minėtose srityse pripažįstamos įvairios funkcijos ir vaidmuo, nors jo pradžia – tik properša įžvalgai tarp praeities sluoksnių. Aptariamose muzikologijos įžvalgose apie archetipą pasigendama gelmės psichologijos motyvų, nes visas dėmesys sutelkiamas į teorinius kompozicinės technikos (sakralinis kanonas) ar muzikos kalbos formaliojo proceso (dinamikos, opozicijų, judėjimo, statikos, sąveikų) aspektus, t. y. struktūriškai veikiančią archetipo „mechaniką“. Tuo tarpu muzikos dramaturgijoje perspektyvesnė yra gesto samprata, susiejanti muzikos intonacijos, sceninio judesio, retorikos, minties ir vaizdo grafiką. Tai galėtų muzikos analizei atverti dar užkoduotus archetipo slėpinius, jo psichines empatines dimensijas ir racionaliam mąstymui sunkiai perprantamą „laukinę galią“. Jo fenomeną.

Galima teigti, kad egzistuoja ir archetipo struktūra, pagrįsta Jungo gelmės psichologijos įžvalgomis. Tai būtet kvaternija: 1) tyla – tamsa – rūkas; 2) sūpavimas, ritminis impulsas, sąlytis, kilimo pradžia; 3) struktūra, cirkuliacija ir jos išdava; 4) nebūtis – virpesys – tyla.

Pripažįstama, kad archetipas pasąmonės gelmių apdovanotas savarankišku dvasiniu gyvenimu, kurį jis projektuoja į sociumą, kultūrą, taip pat transformuojančia galia ir sakralumo erdve, kuri atsiveria dėl jo gebėjimo peržengti vienos sferos sluoksnių ribas. Archetipo strategija tebėra neatsakytas klausimas, ji negali tapti konkrečiu kūriniu, tekstu, retorine figūra – muzikologinės analizės „daiktu“. O sulyginimas su procesų modeliu taip pat byloja apie interpretacinį modeliavimą arba prilyginimą dramos leitmotyvui.

Psichoanalizė dar nėra pakankamai įtraukta į muzikologinį archetipo sampratos lauką. Nors būtent čia formuojasi toji archaikos paradigmos trauka, tyliai dominuojanti dabarties atžvilgiu Žr. Anna Nowak (red.), Dzieło muzyczne i jego archetyp, 2006. . Šios prielaidos glūdi dar neatvertose, archeologiniais sluoksniais užblokuotose gelmėse. Sugrįžimų iš jų arba grįžimo namo archetipas kaip nenuneigiama esmė, stipresnė už struktūralizmą ir technologijas, laiko gelmių byla atgijo lietuvių muzikoje, pirmiausia B. Kutavičiaus (sonata vargonams „Ad patres“, 1984).

Literatūra

• Grabócz, Marta, “The Demiurge of Sounds and the Poeta Doctus: François-Bernard Mâche’s Poetics and Music,” Contemporary Music Review, No. 8/1, 1993.
• Jakovljevič, Rastko, “Encoding the Archetype: The Cases of Repetition and Contrast in Music” | Rimantas Janeliauskas (sud.), Muzikos komponavimo principai: muzikos archetipai VIII, Vilnius: LMTA, 2008.
• Jung, Carl Gustav, Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999.
• Karbusický, Vladimír, „Antropologinės ir gamtinės universalijos muzikoje“, Baltos lankos, nr. 9, 1997, p. 7–28.
• Mâche, François Bernard, Music, Myth and Nature or The Dolphins of Arion, translated from the French by Susan Delany, Switzerland: Harwood Academic Publishers, 1992.
• Nowak, Anna (red.), Dzieło muzyczne i jego archetyp, t. 2, Bydgoszcz: Akademija muzyczna im. Feliksa Nowowiejskiego, 2006.
• Pister, Aleksandra, „Muzikos retorikos tradicija Johanno Kuhnau „Biblijinėse istorijoje“, teorinis konceptas, I dalis | Lietuvos muzikologija VI, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2006, p. 6–33.
• Pusças, Pavel, “Archetype, Anarchetype and Eschatype in the Dynamics of Musical Style” | Rimantas Janeliauskas (sud.), Muzikos komponavimo principai: muzikos archetipai VIII, Vilnius: LMTA, 2008.
• Tissot, Gaël, “François Bayle’s Music: Archetypes and Visual Thinking” | Rimantas Janeliauskas (sud.), Muzikos komponavimo principai: muzikos archetipai VIII, Vilnius: LMTA, 2008.

Archetype in the Horizon of Musicology

Summary. The archetype rises in the philosophical ideas of the XX c. as an especially important paradigmatic dimensional connection of the past, nowadays and future. According to S. Freud’s and C. G. Jung’s theories of psychoanalysis, and especially the influence of depth psychology on the creation of art, the conception of archetype is more often evoked in art study. It helps to go deeper into the motivation and into the resources of the creation of artistic ideas. It opens the depth of their archaeological layers. Musicology here has got many possibilities: to look at the archetype as a universal, the model of the process of world formation (Karbusický, Mâche), to look from the perspective of psychoanalytical “archaeology” – as the symbol of myth, dramatic gesture of the turn of the history of humanity, the signal of the rise (Maché, Kutavičius), as the demiurge of nature, cosmos and human processes and as the model of musical dramaturgy – canon, “eternal circle“, from the repetitions of which there begins the universal sequence of the fluctuation, the paradigm of creation (Kutavičius, Pärt).

Keywords: archetype, images, musicology, Carl Jung Jung, Vladimír Karbusický, François-Bernard Mâche, Bronius Kutavičius.