Straipsnis Katalikybės samprata ir vaidmuo jaunųjų katalikų sąjūdžio ideologijoje

Santrauka. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į Lietuvos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą įsiliejo visa eilė talentingų jaunų katalikų intelektualų (Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Juozas Ambrazevičius (J. Brazaitis), Antanas Maceina ir daugelis kitų). Jų siekius ir ideologinius principus išreiškė 1936 m. paskelbta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kurios idėjų pagrindu susikūrė katalikiškasis sąjūdis, istoriografijoje vadinamas jaunųjų katalikų sąjūdžiu (JKS). Katalikų elitui priklausę ir Katalikų akcijos (KA) doktrina besivadovavę jaunieji katalikai prioritetą teikė lietuvių tautos stiprinimui bei šalies modernizavimui. JKS katalikybės samprata analizuojama pasitelkiant tradicinės ir atvirosios katalikybės distinkciją, jų santykį XX a. išreiškiant ekskliuzyvizmo – inkliuzyvizmo – pliuralizmo schema. Daroma išvada, kad JKS katalikybė priskirtina inkliuzyvizmui, t. y. tai buvo atvira katalikybė, pačių jaunųjų katalikų vadinta plačiąja, pasižyminti kristocentriškumu, ekumeniškumu, bendruomeninio prado ir pasauliečių vaidmens iškėlimu. Tokia katalikybės samprata leido jauniesiems katalikams angažuotis tautiškumui ir socialiniam radikalumui.

Pagrindiniai žodžiai: katalikybė, ekskliuzyvizmas, inkliuzyvizmas, pliuralizmas, Katalikų akcija.

Įvadas

Šio straipsnio objektas – jaunųjų katalikų sąjūdžio (JKS) katalikybės samprata. JKS atsiradimą labai paveikė politinio ir pasaulėžiūrinio klimato kaita Europoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje (autoritarizmo stiprėjimas) bei sąlygiška tautininkų režimo pergalė kovoje su KA radikaliąja srove (krikščionimis demokratais). Tai sąlygojo katalikų visuomenės doktrininį nuosaikėjimą ir iškilimą naujų visuomeninių jėgų, pasisakiusių prieš tradicinį katalikiškąjį ekskliuzyvizmą ir už tautinį solidarumą. Reikšmingiausia iš jų ir buvo jaunieji katalikai. Dėl įtakos katalikų visuomenei jie turėjo varžytis su krikščionimis demokratais, siekusiais atgauti valdžią ir tapti vieninteliais katalikų visuomenės reprezentantais. Siekdami šio tikslo krikščionys demokratai blokavosi su konservatyviąja dvasininkija bei vienuolijomis, apie kurias telkėsi tradicinės katalikiškos brolijos.

Jauniesiems katalikams skirta istoriografija gausi. Nemažo dėmesio sulaukė jaunųjų katalikų (ypač Antano Maceinos) filosofinis paveldas. Gana neblogai atskleisti tautiniai ir socialiniai JKS katalikybės sampratos padariniai, tačiau nepakankamai ištyrinėtos jos teologinės prielaidos. Kai kada jie aprašomi gerokai prieštaringai. Neretai apsiribojama pačių jaunųjų katalikų pateiktu jų katalikybės apibūdinimu. Tai ypač būdinga išeivijos istoriografijai. Išeivijos tyrinėtojų (Juozo Brazaičio, A. Maceinos, Juozo Girniaus, Prano Gaidos-Gaidamavičiaus) darbuose iš esmės kartojami pačių jaunųjų katalikų teiginiai apie jų katalikybės tolerantiškumą, tačiau liko deramai neįvertintas katalikybės savivokai esminis jos santykis su tradicine Bažnyčios doktrina. Paradoksalu, tačiau būtent sovietinėje Lietuvoje šis santykis tapo tarpukario Lietuvos katalikų visuomenėje vykusių procesų vertinimo šerdimi. JKS katalikybės sampratai pažinti itin svarbūs Broniaus Kuzmicko, Arūno Sverdiolo, Valdo Pruskaus ir Broniaus Deksnio darbai. Juose pripažįstama Bažnyčios doktrinos kaita ideologinio ekskliuzyvumo mažėjimo kryptimi, tačiau pernelyg sureikšminta neotomizmo įtaka tarpukario Lietuvos katalikybei. Nuoseklūs JKS tyrimai prasidėjo tik atkūrus Nepriklausomybę. Buvo tęsiami jaunųjų katalikų filosofijos tyrimai, kaip ir anksčiau daugiausia dėmesio skiriant A. Maceinai. Nors ir nebūta specialių darbų teologinėms tarpukario laikotarpio A. Maceinos pažiūrų prielaidoms analizuoti, vis dėl to, kai kurių tyrinėtojų (Petro Butkaus, Leonido Donskio, V. Pruskaus, Daliaus Jonkaus) darbuose analizuoti jo filosofinių pažiūrų religiniai aspektai. Reikšmingas literatūrologų (Dalios Jakaitės, Silvijos Laurenčikaitės, Giedriaus Viliūno, Elinos Naujokaitienės) indėlis į JKS tyrimus. Jų tyrimo objektu tampa būtent religiniai vaizdiniai. Vis dėlto, nepaisant tam tikro proveržio JKS ideologijos teologinių aspektų tyrimuose, dar nesurastas tinkamas santykis su dramatiškais, po Vatikano II Susirinkimo įvykusiais pokyčiais teologijoje. Išlieka tendencija pabrėžti Bažnyčios mokymo ir teologijos tarpusavio nekonfliktiškumą. Tuo tarpu posusirinkiminė teologinė literatūra ilgoje katalikybės istorijoje leidžia įžvelgti skirtingus katalikybės funkcionavimo modusus, sąlygotus, be kita ko, ir skirtingos būties sampratos: greta dualistinio materijos – dvasios priešpriešinimo, katalikybę veikė ir holistinė būties samprata, prie kurios priartėja ir šiuolaikinė filosofija, atsisakydama net pačios materijos sąvokos Žr. Naglis Kardelis, „Materijos mitas: „medžiaga“, kurią galima paliesti tik protu“, p. 350. Gamtos moksluose taip pat ryškios pastangos įveikti parają tarp dvasinių ir materialių procesų (Saulius Kanišauskas (sud.), Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos, p. 104–219). . Tai svarbus faktorius, įpareigojantis permąstyti katalikų visuomenėje vykusius procesus.

Katalikybės sampratos kaita

Sąvoka „katalikybė“ gali būti suvokiama visuotinumo ir/arba tikratikystės prasme. Istorijos tėkmėje ją vartojo įvairią krikščionybės sampratą turėję jos išpažinėjai savo bendrijoms apibūdinti, tačiau, kadangi ypatingas pretenzijas į tikratikystę ir visuotinumą reiškė Romos Bažnyčia, ilgainiui jo imta vengti Žr. Herbert Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, p. 273. . Todėl siauresne prasme katalikybė yra atstovaujama Bažnyčios kaip institucijos, svarbiu skiriamuoju jos bruožu laikant popiežiaus instituciją Anot katalikiškosios filosofijos tyrinėtojo Broniaus Kuzmicko, Bažnyčią galima apibūdinti „kaip tam tikrų dogmų apibrėžtą krikščioniškojo tikėjimo doktriną, ją išpažįstančią bendruomenę, pasižyminčią centralizuota hierarchiška bažnytine struktūra su Popiežiumi priešakyje“ (Bronius Kuzmickas, Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai, p. 9). . Ženklūs pokyčiai Bažnyčios savimonėje ir katalikybės sampratoje susiję su Vatikano II Susirinkimu, vykusiu 1962–1965 m. Keitėsi ekskliuzyvistinės nuostatos, išganymą apribojančios tik Bažnyčiai priklausančiais jos nariais ir paprastai išreiškiamos garsiąja formule Extra ecclesiam nulla salus, samprata: ir toliau katalikybės tiesų pripažinimą laikant būtina sąlyga išganymui pasiekti, jis imtas mažiau sieti tik su regimąja, institucine Bažnyčia, labiau akcentuojant vidinio apsisprendimo reikšmę. Tai įgalino ir kitas krikščioniškas konfesijas laikyti beveik lygiateisiais keliais į amžinąjį išganymą, tiesos ir šventybės elementų įžvelgiant ir nekrikščioniškose religijose Žr. Herbert Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, p. 375. .

Pamatinis visoms krikščioniškoms bendrijoms yra Jėzaus asmuo ar – pripažįstant jo sampratos įvairovę – Jėzaus vaizdinys. Nors Jėzaus, jo įkurtos bendruomenės ir jos vietos išganymo istorijoje sampratos buvo įvairios, Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, kuriuo Jėzus buvo apibrėžtas kaip Dievas ir žmogus vienu metu, suteikia aiškius rėmus, leidžiančius įžvelgti bendrumus ir tokią krikščionybę laikyti ortodoksine Žr. Arūnas Peškaitis, Donatas Glodenis, Šiuolaikinis religingumas: naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje, p. 17. . Tačiau krikščionybės istorijoje buvo ir esama ir tokių grupių, kurios kitaip traktuoja Jėzaus asmenį Žr. Popiežiškoji kultūros taryba, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas: „Naujojo amžiaus“ (New Age) krikščioniškasis apmąstymas. . Tokia krikščionybės samprata pagrįsta holistine pasaulėžiūra, suponuojančia imanentinę dieviškumo sampratą. Lyginama su ortodoksine krikščionybe, tokia krikščionybės samprata gali būti vadinama ezoterine Žr. Antanas Paškus, Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“, p. 24. . Atsižvelgiant į tai, kad ortodoksinę krikščionybę formavo institucijos, laikytinos katalikiškomis nuo Konstantino laikų (IV a. pradžios) ar tokiomis neabejotinai tapusios istorijos raidoje, taip pat į tai, jog ji išaugo ant bendražmogiškojo patyrimo (jo savita interpretacija buvo ezoterinė krikščionybė) substrato, o ezoterinė krikščionybė savo istorinius pavidalus neretai įgaudavo per atsiribojimą nuo katalikybės ir toliau veikdavo nekatalikiškoje ortodoksinėje krikščionybėje, pernešdama į ją ortodoksinius katalikiškuosius vaizdinius, visi su Jėzaus Kristaus vaizdiniu susijusios žmogaus pažinimo ir būties traktavimo (mąstymo) sistemos elementai laikytini katalikybės dalimi. Savo ruožtu, atsižvelgiant į katalikybės pobūdį apibrėžiantį ekskliuzyvumo laipsnį, skirtini du katalikybės modusai, kuriuos galima įvardinti tradicine bei atvirąja katalikybe Atvirosios katalikybės sąvoka filosofinėje teologinėje literatūroje yra vartojama (Bronius Kuzmickas, Katalikiškoji filosofija, p. 63). Ji koreliuoja su kitomis katalikybės savivoką nusakančiomis sąvokomis, pvz., ankstyvoji, modernioji, anoniminė krikščionybė ir t. t. . Tradicinę katalikybę charakterizuotų besąlygiškas Bažnyčios mokymo, grindžiamo transcendentiniu teistiniu pasaulėvaizdžiu, pripažinimas ir paklusnumo šį mokymą formuluojančiam, skelbiančiam ir saugančiam Magisteriumui deklaravimas, išreiškiant tai viešais (išoriniais) tikėjimo ženklais Laikomasi nuostatos, kad Bažnyčios mokymas, suformuluotas Tridento bei Vatikano I Susirinkimuose, gintas Pijaus X, geriausiai atspindi bendrą ortodoksinę tendenciją, egzistavusią nuo Jėzaus laikų, išplaukiančią iš vadinamojo sveiko proto ir teistinio transcendentinio pasaulėvaizdžio kaip vieno iš galimų būties sampratos ir pažinimo būdų. , o atvirąją katalikybę – eksliuzyvistinės nuostatos (pretenzijos laikyti katalikybę vienintele išganymą teikiančia religija), išreiškiamos išoriniais (regimais) tikėjimo ženklais: prioriteto teikimas vidiniam asmens apsisprendimui, respektuojant jo sąžinės balsą, katalikiškąjį ekskliuzyvumą įžvelgiant katalikybės dvasinėje galioje.

Atviroji ir tradicinė katalikybė kaip du idealūs katalikybės būviai (idealieji tipai, anot Maxo Weberio) ar priešingi poliai tėra dviejų psichologinių nuostatų – atvirumo ir uždarumo – išraiška. Savo grynu (idealiu) pavidalu abu jie neįmanomi: tradicinė katalikybė dėl to, kad besąlygiškas tikėjimas griežtai nustatytu vaizdinių, sąvokų, formulių rinkiniu nesuderinamas su žmogaus dvasios dinamiškumu, gaivališkumu, o atviroji katalikybė dėl to, kad bet koks tikėjimas turi konkrečią išraišką, suponuojančią apsiribojimą ir atsiribojimą nuo bet kokios kitos tikėjimo išraiškos, laiko bėgyje neišvengiamai įgaunančios tradicijos pobūdį. Vis dėlto kiekvieną konkrečią tikėjimo raiškos formą, atsižvelgiant į jos gravitacijos kryptį, galima priskirti vienam ar kitam katalikybės poliui.

Atvirajai katalikybei būdinga simbolinė Šv. Rašto ar Tradicijos interpretacija, o realiai istorijoje pasireiškusiai tradicinei – pažodinė, pagrįsta vadinamuoju sveiku protu ar kasdienine patirtimi (liaudiška realybės samprata), kuri patyrimą, netelpantį į įprastinį, sveiku protu apibrėžiamą, konvertuoja į teocentrinio pobūdžio anapusinio pasaulio vaizdinius ir kategorijas, užfiksuotas tikėjimo išpažinimuose. Šiuos anapusinio pasaulio vaizdinius ir kategorijas priklausomai nuo mūsų pasaulėžiūrinių nuostatų galime įvardinti Dievu, būties pagrindu ar tiesiog transcendencija Žr. Herbert Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, p. 560. . Atvirosios ir tradicinės katalikybės santykis su transcendencija skirtingas. Tradicinė katalikybė reikalauja besąlygiško tam tikru istorijos momentu užfiksuoto tikėjimo išpažinimo (kuris pradeda konfliktuoti su savarankišku stebėjimu ir mąstymu pasiektu žinojimu), o atviroji katalikybė didesniu ar mažesniu mastu nutolusi nuo fiksuoto tikėjimo išpažinimo ir savo formų įvairove atspindi transcendencijos pilnatvę.

Katalikybės nevienalytiškumas pripažįstamas ir teologijoje bei istoriografijoje. Skiriama priklausomybė Bažnyčiai kūnu ir siela, regimoji ir neregimoji Bažnyčia, katalikybės nevienalytiškumas ryškus istorinėje plotmėje Žymus XX a. pradžios katalikiškojo modernizmo tyrinėtojas Thomas Loome įžvelgia nuolatinį konfliktą „tarp dviejų antagonistinių viena kitai intelektualinių tradicijų Romos katalikybėje“ (Thomas Michael Loome, Liberal Catholicism, Reform Catholicism, Modernism, p. 196), dviejų mentalitetų, netgi tarp „dviejų antagonistinių ir priešingų viena kitai katalikybių“ (ten pat, p. 53). . Skiriasi ir katalikybės pretenzijos į absoliutumą laipsnis. Katalikybę galima laikyti unikalia, neturinčia nieko bendra su kitomis religijomis ir ideologijomis (konfrontacinis modelis), bet taip pat į ją galima žvelgti kaip į žmonijos nuoseklios, evoliucinės dvasinės – intelektualinės raidos rezultatą. Po Vatikano II Susirinkimo išryškėjo ir trečiasis požiūris, kad katalikybės pretenzija į absoliučią tiesą bei siekis laikyti Bažnyčią vieninteliu išganymo keliu gali būti tik subjektyvus įsitikinimas, kuriam nederėtų suteikti objektyviai galiojančios tiesos statuso. Šis trečiasis požiūris vadinamas pliuralistiniu. Jį atstovaujantys konfrontacinį modelį vadina ekskliuzyvizmu, o antrąjį – inkliuzyvizmu Žr. Ulrich Winkler, Religionen als Eigenwelten: Das religionstheologische Problem der Unversönlichkeit, S. 216. Pliuralizmo pozicijų laikosi tokie teologai kaip Johnas Hickas, Paulis F. Knitteris, Pierre Schmidtas-Leukelis, Reinholdas Bernhardtas, Hansas Küngas, Paulas Wanderfelsas, Ulrichas Winkleris, Reinhartas Hummelis ir kiti. Tiesa, pliuralizmą negatyviai vertino konservatyvūs teologai (Joseph Ratzinger, „Tikėjimas ir teologija šiandien“, p. 17–18). . Atvirosios ir tradicinės katalikybės skirties perspektyvoje sąvokos „ekskliuzyvizmas“, „inkliuzyvizmas“ ir „pliuralizmas“ vartotinos daugiau XX a. katalikiškosios teologijos pokyčiams apibūdinti.

JKS katalikybės sampratos ypatumai

Jaunieji katalikai priklausė katalikų elitui, besivadovavusiam Katalikų akcijos (KA) doktrina, savo išbaigtą formą įgavusiai valdant Pijui XI. Be įvairių XX a. pirmos pusės pasaulėžiūrinių veiksnių, tokių kaip neotomizmas, katalikiškasis modernizmas, „naujoji religinė sąmonė“ Rusijoje, mokslo ir religijos suartėjimo tendencijos, būtent KA stipriai paveikė „plačiosios“ (pilnutinės) katalikybės Pagal J. Dauliaus (kun. S. Ylos) knygą Siauroji ar pilnutinė katalikybė (1939) ir S. Ylos straipsnius periodinėje spaudoje. , su kuria tapatinosi JKS, susiformavimą.

Enciklikoje Ubi arcano Dei (1922 m.) suformuota klasikinė KA samprata apibrėžiama kaip „pasauliečių bendradarbiavimas hierarchiniame apaštalavime“ Vincentas Brizgys, „Šventasis Tėvas Pijus XI ir Katalikų akcija“, p. 98. Plačiąja prasme tai „bet koks veikimas, suderinamas su katalikybės principais ir dirbamas jos naudai“ (A. Šablinskas, Kūrybinis katalikų veikimas, p. 21). . Nuo religinio veikimo KA skiriasi tuo, kad veikiama ne per religines organizacijas ir taikomos ne tik religinės priemonės (sakramentai, sakramentalijos, malda, apeigos). KA turėjo būti įdiegta visame katalikiškame pasaulyje. Tam turėjo pasitarnauti naujas organizacinis mechanizmas – KA organizacija. Ją nelengva buvo įkurti šalyse, kur būta stiprių socialinės progresyvios pakraipos katalikiškų organizacijų Šveicarija pasitenkino savo liaudies organizacijomis. Taip pat anglosaksiškas pasaulis spyrėsi prieš savo organizacijų paleidimą ir naujų kūrimą romanišku pavyzdžiu (Joseph Schmidlin, Papstgeschichte der neuesten Zeit, S. 73). . Taip pat ir konservatyvios katalikybės šalyse (Airijoje, Portugalijoje) KA nebuvo priimama palankiai. Šiose šalyse socialinis gyvenimas buvo plėtojamas tradicinio katalikiškojo gyvenimo pagrindu. Tai rodo, kad KA rėmėsi kitokia tikėjimo samprata ir religine praktika. Todėl KA laikytina iš esmės atnaujinta Šv. Sosto ideologija. Prioritetas buvo teikiamas kaip tik KA šviesoje interpretuotam, o ne senųjų religinių organizacijų atstovaujamam tradiciniam religingumui.

KA darė galimą Bažnyčios doktrinos pokyčiai. Būtent XX a. pirmoje pusėje imti populiarinti tokie mokymo aspektai, kurie anksčiau nebuvo iškelti į dienos šviesą: mistinio Kristaus kūno, visuotinės kunigystės idėja, naujai pažvelgta į pasauliečių vietą Bažnyčioje Žr. Handbuch der Kirchengeschichte, S. 310–313, 315–317. . Transcendentinio matmens silpnėjimą rodė polinkis sutapatinti Bažnyčią su Dievo Karalyste žemėje. Visa tai sąlygojo kitokią katalikybės sampratą. Akcentas buvo perkeltas ant socialinio ir kultūrinio veiklumo, taigi, tradicinio mokymo požiūriu, susidomėta veikimu šiapusiniame pasaulyje ir jo priemonėmis. Atitinkamai tai sąlygojo mažesnį angažavimąsi katalikybės konfesinių bruožų išlaikymui, nes šiapusinėje veikloje neišvengiamai reikia sugyventi su kitų religijų ir ideologijų išpažinėjais.

Tolerantiškėjantis Bažnyčios mokymas turėjo didelę įtaką katalikiškiesiems veiksniams Lietuvoje. Anksčiau ribotas bendradarbiavimas su nekatalikiškomis organizacijomis darėsi vis platesnis. Stiprėjo įsitikinimas, kad katalikų bendradarbiavimas su nekatalikais valstybės institucijose nereiškia ideologinio bendradarbiavimo Žr. J. Gudas, „Pasaulietis katalikas dviejų pradų sąveikoje“, p. 12. . JKS veikiamoje periodikoje ryškėjo visoms religijoms bendri jų išpažįstamos religijos – katalikybės – bruožai, teigtas bendražmogiškos patirties bendrumas. Neretai katalikybė tapdavo religijos sinonimu, buvo sutapatinama su žmogiškumu Žr. J. Gintautas [Juozas Grinius], „Už žmoniškumą, taiką ir laisvę“, p. 3. , sąlygotu ir JKS katalikybės kristocentriškumo Žr. Juozas Daulius, Siauroji ar pilnutinė katalikybė, p. 48. . Suvokus visų religijų pamatinį vieningumą, neišvengiamai imtas teigiamai vertinti ekumenizmas. Buvo kritikuojamas katalikų pasyvumas, kliovimasis vien malda, atsiribojimas nuo pasaulio. Katalikiškumo svorio centras persikėlė į vidinį apsisprendimą, sąmoningumą, ir, kaip šito padarinys – veikimą visuomenės labui.

Jaunieji katalikai buvo įsitikinę kuriantys naują krikščionybę, naują kultūrą, naują civilizaciją, kurioje bus suvienytas tikėjimas ir protas, religija ir mokslas Žr. Pranas Gaidamavičius, „Naujoji krikščionybė“, p. 467–472. . Vienas svarbiausių JKS ideologų A. Maceina entuziastingai skelbė prasidedant krikščioniškąjį atgimimą. A. Maceina buvo tvirtai įsitikinęs, kad krikščionybė bus tas kelias, kuris nuves moderniąją Europą į „naujuosius vidurinius amžius“ su nauja Dievo samprata Anot A. Maceinos, iškilus prieštaravimui „tarp oficialaus Dievo supratimo ir žmonijos dvasios“, tenka susikurti „naują Dievo supratimą, kuris patenkintų išsivysčiusią religinę sąmonę“ (Antanas Maceina, „Dievo ieškojimas“, p. 7–8). . Naujųjų laikų šventieji A. Maceinai buvo aktyvūs visuomenės veikėjai. Būtent jie turėjo sukurti naują krikščionišką kultūrą, globojamą religijos A. Maceina tikėjosi, kad šie naujų laikų šventieji sukurs „naują žmoniją“, o „visos kultūros sritys iš vidaus susieis po religijos globa“. Šitaip, anot jo, gims „nauja krikščioniška, t. y. „pilnutinė, kultūra“ (Antanas Maceina, „Katalikiškoji akcija“, p. 386–393). .

Anot V. Pruskaus, tai būtų buvusi atvira visuomenė, kur saviraiškos galimybes būtų turėję įvairių religinių ir ideologinių įsitikinimų žmonės Žr. Valdas Pruskus, Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje, p. 224. . Tad A. Maceinos siekiama ideali krikščioniška visuomenė tradicinės katalikybės požiūriu būtų nominaliai krikščioniška: katalikiškumas kaip kultūriškai apčiuopiamas pavidalas (reiškiamas išoriniais ženklais) tokioje visuomenėje oficialiu (valstybiniu) lygmeniu negalėtų būti respektuojamas. Bažnyčia buvo prilyginta „pasaulėžiūriniam kolektyvui“, iš kurio galima bet kada pasitraukti Žr. Antanas Maceina, „Valstybė ir pasaulėžiūra“, p. 3. . A. Maceinos supratimu, katalikiškumas buvo kiekviename žmoguje slypinčio religinio jausmo, orientacijos į Dievą viena iš apraiškų, savo pilnatvę įgaunanti tobulu atsidavimu bendruomenei. Atitinkamai tradicinis Bažnyčios mokymas ir liturgija jaunųjų katalikų sąmonėje liovėsi buvę absoliučiai privalomi. Dėl to tapo įmanoma pasisakyti už katalikybės lituanizavimą, KA tautinių formų kūrimą Žr. Antanas Maceina, „Krikščioniškųjų institucijų reikšmė Lietuvių tautai“, p. 3. . Neatsitiktinai katalikybė aukštinta kaip ideologija, apsaugojusi lietuvių tautą nuo ištirpimo stačiatikių masėse ar fizinio išnaikinimo, padėjusi pagrindus jos tautinei kultūrai.

Jaunųjų katalikų pasaulėžiūrą charakterizuoja taip pat priešprieša materialistinei pasaulėžiūrai. Angažuotasi idealizmui, dvasiniam faktoriui ir atmetamas materializmas kaip jų ideologinių priešininkų filosofiškai ir gamtamoksliškai nusakyta materijos ir jos reiškinių samprata bei atitinkamas gyvenimo būdas. Todėl entuziastingai buvo sutinkami naujausi mokslo atradimai, pagrindžiantys idealizmo pirmumą ir dedantys pamatą naujajam religingumui. Svarbiais autoritetais jauniesiems katalikams buvo Vydūnas, V. Čepinskis ir kiti, pasisakę už pasaulėvaizdį, kuriame dvasiniai faktoriai tampa lemiančiais Propaguotas Vydūno idealistinis panteizmas (Vosylius Sezemanas, „Vydūno sąmonė“, p. 132), V. Čepinskio religijos ir mokslo sintezės idėja, gamtos dėsnius laikant tik žmogaus suformuluotomis apsiribojimo taisyklėmis (Vincas Čepinskis, „Mokslo krizė“, p. 203). Idealizmas laikytas adekvačiu materijos ir dvasios santykio problemos sprendimu (Paulius Slavėnas, „Vertėjo žodis“, p. 11–25). . Atitinkamai tai sąlygojo naują katalikybės sampratą, kuriai būdinga pasitenkinti kelių svarbiausių tiesų išpažinimu: pripažįstamas Dievas, siela ir anapusinio pasaulio realumas, o daugelis kitų tradicinio tikėjimo tiesų bei bažnytinio gyvenimo ar religingumo formų, pav., rožinio kalbėjimas ar pasninko laikymasis vertinami kaip neesminiai katalikybės elementai. Tokią katalikybės sampratą patenkino ir parapsichologiniai reiškiniai, vertinti pozityviai Žr. Kriz. Juknevičius, „Spiritizmas“, p. 3. . Skelbtas imanentizmas, Dievą įžvelgiant kiekviename žmoguje Žr. „Mumyse… Dievas“, p. 438. . Buvo pristatomas ezoterinis požiūris į pasaulį, gamtą, žmogų. „Naujosios Romuvos“ publicistui kun. M. Jonaičiui buvo nesvetima ezoterinė žmogaus, kaip vienos iš amžinosios gyvybės formų, samprata Žmonės jam „tarsi kaleidoskopo atmainos, tarsi amžinosios gyvybės formos, tik sušvinta valandėlei ir vėl išnyksta“ (M. Jonaitis, „Parapiniai horizontai“, p. 246). . Jo teigimu, esama nekintamų Visatos dėsnių, Visatos ritmo, kosminių pradų, prie kurių reikia prisiderinti. Tikėjimas amžinybe, sielos nemirtingumu laikytas amžina, nepriklausančia nuo religinių formų kaitos lietuvių pasaulėžiūros savybe. Idealu laikyta žmogaus fizinė ir dvasinė harmonija, intuicijos ir proto, kosminės ir dogminės religijos suderinimas, apeigas laikant religinės tiesos simboliu.

Jaunųjų katalikų propaguojama pilnutinė katalikybė priešinama siaurajai – ekskliuzyvinei Kun. S. Yla: „Daugiau, negu aišku, kad katalikybė ir ekskliuzyvizmas – tai du nesuderinami dalykai. Niekas taip neprieštarauja katalikybės esmei, kaip ekskliuzyvizmas“ (Juozas Daulius, „Dėl siaurosios ir plačiosios katalikybės“, p. 4). . Buvo laikomasi nuostatos, kad tokiai katalikybei (Bažnyčiai) priklauso ir formaliai nesantys jos nariais ar nuo jos nutolę, bet artimi savo dvasia žmonės Žr. ten pat. . Teigta, kad plačioji katalikybė nedisponuoja tiesos ir malonės (išganymo) monopoliu – ji tik disponuoja tiesos ir malonės (išganymo priemonių) visuma (pilnatve), tačiau jos trupinių esama ir kitur, todėl išganymas yra galimas ir nepriklausant Bažnyčiai. Svarbus plačiosios katalikybės bruožas – dogmatinio jos turinio ir išorinių tikėjimo ženklų nuvertinimas. Pavyzdžiui, A. Maceina katalikybės išorinių (religinių) formų netapatina su krikščionybės esme. Dėl to jis supriešina teigiamai vertintiną „krikščionybę“ ir „klerikalizmą“, kuriam, jo manymu, kaip tik būdingas ritualinės, apeiginės tikėjimo pusės sureikšminimas Žr. Antanas Maceina, „Buržuazijos žlugimas“, p. 353. . Akivaizdu, kad krikščionybe jis vadina plačiąją, o klerikalizmu – siaurąją (tradicinę) katalikybę. Apskritai jaunųjų katalikų ideologija pagrįsta pamatiniu įsitikinimu, kad katalikybė yra pusiausvyros, harmonijos, centriškumo įsikūnijimas ir garantas. Katalikybę jie suvokė kaip visuotinę sintezę, apimančią visų kitų religijų ir doktrinų tiesas Kritikuodamas siaurosios katalikybės atstovus kun. Yla rašė: „Besistengdami katalikybę […] apriboti ir išskirti iš kitų konfesijų arba „nekatalikybės“, jie užmiršta, kad katalikybė nėra jokia konfesija…“ (Juozas Daulius, Siauroji ar pilnutinė katalikybė, p. 27). Katalikybė, „būdama tiesos visuma, negali būti laikoma tolygi konfesijoms bei ideologijoms, kurios turi tik tiesos dalį“ (ten pat). „[…] užmirštama, kad katalikiškumo […] gali būti ir kitose konfesijose bei ideologijose ir būtent – tiek, kiek jose yra tiesos ir gėrio“ (ten pat, p. 28). . Štai kodėl, jaunųjų katalikų supratimu, katalikas gali priimti visų tikėjimų, ideologijų tiesas, nes visas jas randa katalikybėje, kuri tuo tikresnė, kuo ji visuotinesnė, o tą visuotinumą atskleidžia žmogaus protas.

Katalikybės vaidmuo JKS ideologijoje

Kadangi jaunųjų katalikų katalikybės sampratoje transcendentiniai tikslai nelaikyti kasdieninio dėmesio objektu, jų realiai siekiami tikslai, žvelgiant iš tradicinės katalikybės doktrinos taško, buvo šiapusiniai – tautiniai, kultūriniai, socialiniai, t. y. buvo tautinės programos plačiąja prasme dalimi. Tautinės programos pamatas – tautos solidarumo puoselėjimas ir tautinės savimonės stiprinimas Pvz., kun. S. Ylai tikslas – „visų lietuvių bendradarbiavimas su visais lietuviais bendram tautos ir valstybės labui“ (Juozas Daulius, „Bendros bazės beieškant“, XX amžius, p. 12). . Stiprų angažavimąsi tautai įgalino esminė jaunųjų katalikų mąstymo metamorfozė. Būdami aktyviausiais katalikų visuomenės nariais, kaip ir dauguma kitų, jie vadovavosi katalikiškuoju ekskliuzyvumu, tačiau palaipsniui, sistemingų, nuodugnių studijų bei patyrimo dėka priėjo išvados, kad tradiciškai suprantama katalikybė, grindžiama išoriniais tikėjimo ženklais, neturi išganymo monopolio. Tai darė galimą teigiamą jaunųjų katalikų požiūrį į bendradarbiavimą su nekatalikais ar, plačiau žiūrint, į sąžinės laisvės pripažinimą. Turbūt pirmas į tai atkreipė dėmesį kun. Fabijonas Kemėšis, sąžinės laisvės pripažinimą laikęs svarbiausiu skiriamuoju vadinamųjų „jaunųjų“ ir „senųjų“ katalikų bruožu Žr. Fabijonas Kemėšis, „Politinės reorganizacijos pagrindai“, l. 25–12. . O ir patys jaunieji katalikai pabrėžė, kaip svarbu pakeisti katalikybės traktavimą įgyvendinant JKS strategiją stiprinti tautos solidarumą Anot J. Ambrazevičiaus, senoji katalikų karta buvo „agresyviai nusistačiusi nekrikščioniškosios ideologijos atžvilgiu“ (Juozas Ambrazevičius, „Pranas Dielininkaitis visuomeniniame darbe“, p. 12). Tuo tarpu „XX amžius“ telkė „įvairių ideologijų bendradarbius, kad tik jie būtų lietuviškos minties“ (ten pat, p. 13). Dėl to „amžininkų jungiamasis sąjūdis“ senosios kartos buvo kaltinamas „katalikybės išdavimu“ (ten pat). .

Katalikybė, ir toliau formuodama jaunųjų katalikų ontologinius ir eschatologinius įsitikinimus, iš tikrųjų tapo jų tautinės orientacijos garantu ir tautiškumo moraliniu idealu „Santykiuose su religija tautybė esti pakilninama, iškeliama iš grynai prigimtųjų sferų; jai esti nurodomas transcendentinis idealas…“ (Antanas Maceina, „Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma“, p. 507). . Nors visa lietuvių katalikų visuomenė faktiškai buvo tautiškai orientuota nuo tautinio atgimimo laikų, vis dėlto katalikiškumas reiškėsi ir kaip autocenzūros šaknis, kaip tautiškumo barjeras, vertęs vartoti nuosaikesnę kalbą, daryti distinkciją tarp „tikrojo“ ir nacionalistinio tautiškumo, primenant katalikiškąjį solidarumą. Toliau tautiškumo radikalėjimo keliu žengė jaunieji katalikai. Prielaida tautiniam solidarumui buvo jau KA ideologija, tikėjimo (vadinasi, ir apibrėžtos ideologijos) skelbimą ir kovą dėl jo perkėlusi į bendrą su nekatalikais socialinę – kultūrinę plotmę. Katalikybė pradėta suvokti kaip geriausias žmogiškumo įsikūnijimas, t. y. buvo kovojama dėl tų pačių vertybių, tačiau teigiama, kad katalikybė sugeba geriausiai jas išreikšti ir realizuoti. Taigi imta vadovautis tolerancijos principu, pripažįstant skirtingų ideologijų sugyvenimą savaime suprantamu dalyku.

Besąlygiškas angažavimasis tautai neišvengiamai vedė į tautos sakralizavimą. Tai buvo susiję su jauniesiems katalikams, o ypač A. Maceinai, būdingu bendruomeninio krikščionybės pobūdžio akcentavimu. Viena iš tokių bendruomenių (kolektyvų), kuriai tarnaudamas individas įprasmina save – valstybė. Valstybinis patriotizmas A. Maceinai tampa svarbesniu ir labiau palaikytinu negu bet kuri pasaulėžiūrinė ideologija, kuriai faktiškai prilyginama ir reali (Bažnyčios atstovaujama) katalikybė. Valstybę A. Maceina mato tik tautinę, todėl faktiškai ta bendruomenė, kuriai pasiaukodamas individas virsta asmeniu (tampa laisvu), yra tauta. Būtent tauta yra ta bendruomenė, kurioje asmuo gali geriausiai išskleisti save ir atlikti savo katalikiškas pareigas. Eksponuodamas žmonijos bendruomeninį pobūdį, A. Maceina, be kita ko, rėmėsi K. Marxu, akcentavusiu klasinio žmonijos susiskirstymo svarbą. Maceina siūlė aktualizuoti kitą bendruomeninio žmonijos pobūdžio aspektą – tautinį ir pasisakė už krikščioniškąjį nacionalizmą. Pasak A. Maceinos, kiekviena tauta vaidina tokį svarbų vaidmenį Dievo Apvaizdos planuose, kad pakrikštyta tauta tampa „ne tik sacra, bet ir sancta“ Antanas Maceina, Kristaus gimimas tautai, p. 497. . Net ir pati religija įgauna tautinių formų ir kyla iš tautos: savo formomis tauta apibrėžia žmogaus mąstymą, jo papročius, institucijas, religiją. A. Maceinai tauta – būtina žmogaus išganymo priemonė. Tauta susikuria savas komunikavimo su Dievu formas, o tautinė simbolika tampa antgamtinių malonių tarpininke Ten pat, p. 492. A. Maceina pritariančiai cituoja Romano Guardini: „Tautiniai santykiai yra tokie gilūs, kad pati tauta virsta dieviškąja paslaptimi, į kurią reikia tikėti. Kas su ja praranda ryšį, tas jį praranda ir su gyvuoju Dievu“ (ten pat, p. 484). .

Taigi Maceinos pasaulėžiūroje katalikybė ir tautiškumas ištirpsta vienas kitame, susilieja, į pirmą planą regimai iškylant tautiškumui. Tauta tiesiogine to žodžio prasme sakralizuojama. Kultūrininko darbas virsta savotiškomis šv. Mišiomis (liturgija). Tautiškumas tampa svarbiausia asmens reiškimosi forma, jo veiklos tikslu. Asmuo save išreiškia (gyvena visavertį gyvenimą) tik tarnaudamas tautai. Taip yra todėl, kad tautiškumas, patriotizmas gyvas tik tada, kai jis veiklus, kai jis pasireiškia veiksmu. Tobulai pasiaukoti tautai gali tik moraliai nepriekaištingas žmogus. Moralės garantas yra Bažnyčia. Todėl tikras patriotizmas neatsiejamas nuo katalikybės (tikėjimo): santykyje su tautiškumu ji tampa moraliai disciplinuoto elgesio paskata, būtina tautai organizuoti, ir, antra, lietuvių tautos kultūriniu paveldu, jos faktiškąja forma. Katalikiškumas Maceinai taip pat ir kriterijus, leidžiąs įvertinti kiekvieno žmogaus dorovingumą ir visuomeninių santykių kokybę apskritai, jos aukščiausio laipsnio rodiklis. Tačiau ta terpė, kurioje veikia žmogus ir kurioje išryškėja jo dorovinė vertė – tai tauta. Todėl tautiškumas Maceinos pasaulėžiūroje iškyla kaip faktiškai svarbiausias jos elementas, kategorinis imperatyvas (nors idealiu pamatu lieka katalikybės tiesos, visų pirma, ontologinės ir eschatologinės), iš esmės ir nulemiantis asmens dorovinę vertę. Tautiškumas jungia visus tautos narius nepriklausomai nuo jų išpažįstamos konfesijos.

Orientacija į tautiškumą nulėmė, kad su nekatalikiškomis organizacijomis buvo bendradarbiaujama, įsitraukiama į jų veiklą. Tam reikėjo pateisinimo Bažnyčios doktrinoje. Vienas iš sprendimų – neutralių organizacijų atskyrimas nuo priešiškų. Su neutraliomis bendradarbiavimas (ar priklausymas joms) tam tikromis aplinkybėmis buvo pateisinamas, o su priešiškomis – besąlygiškai draudžiamas. Veikiant tautinio solidarumo tendencijai, vis daugiau organizacijų buvo pradedamos laikyti ne priešiškomis, bet neutraliomis, o tai leido bendradarbiauti su jomis. Kaip tik jaunieji katalikai buvo tie, kurie ypač skatino šią tendenciją, nes jiems buvo paranku plėsti savo veikimo bazę. Ieškota teologinių argumentų siekiant kuo plačiau bendradarbiauti su neutraliomis organizacijomis: jaunieji katalikai stengėsi įrodyti, kad KA neapima viso katalikiškumo – anot jų, katalikiškos ir tos organizacijos, kurios neįeina į KVC, ir net tos, kurios nedeklaruoja savo katalikiškumo Žr. I. Petrikonis, „K.V.C. konferencijai susirenkant“, XX amžius, p. 3. . Ir patys aktyviai tokiose organizacijose dalyvavo.

Jaunųjų katalikų tautinė programa apėmė ir socialinį aspektą. Deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrybą“ akcentuojama asmens teisė apsispręsti, jo pasaulėžiūrinė laisvė. Tačiau, deklaruodami asmens laisvės prioritetą, jaunieji katalikai kartu buvo pasiryžę eiti individo (asmens) teisių apribojimo keliu. Štai primygtinai tvirtinama, kad privati nuosavybė yra neliečiama, tačiau A. Maceinos veikale Socialinis teisingumas, aiškiausiai perteikusiame jaunųjų katalikų socialines pažiūras, deklaruojamas privačios nuosavybės suvisuomeninimas Žr. Antanas Maceina, „Socialinis teisingumas“, p. 190. , teigiant, jog pragyvenimui nereikalingas turtas jį turinčiam asmeniui faktiškai nepriklauso ir jį gali nusavinti valstybė A. Maceinos projektuotoje socialinėje santvarkoje būtų įvestas „priverstinis nenaudojamų gėrybių padėjimas į tam tikras įstaigas, arba į savotiškus bankus“ (ten pat, p. 190); kiekvienas turėtų teisę „pasinaudoti svetimu daiktu be atlyginimo už jį, jeigu jo savininkui nereikia“ (ten pat, p. 191). Pertekliaus nusavinimui būtų sukurta valstybinė institucija, kuri jį ir administruotų (ten pat, p. 216). . Jo propaguojamoje idealioje santvarkoje būtų įvesta nuosavybės naudojimo ir asmeninio gyvenimo kontrolė: buvo pasisakoma už pajamų ir išlaidų kontrolės įstatymą, reglamentaciją buities srityje Žr. Valdas Pruskus, Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje: jaunosios kartos lietuvių intelektualų katalikų įžvalgos, p. 255. . A. Maceinos socialinės doktrinos komunistines tendencijas pastebėjo daugelis tyrinėtojų Žr. Petras Butkus, Antano Maceinos filosofinių pažiūrų raida, l. 73; Valdas Pruskus, Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje, p. 167; Leonidas Donskis, „Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje“, p. 5. . A. Maceina įsitikinęs krikščionybės bendruomeniniu pobūdžiu, todėl visuomenės santvarkos pagrindu turįs būti krikščioniškasis solidarumas (socializmas) Žr. Antanas Maceina, „Krikščioniškosios visuomenės klausimas“, p. 320–321. . Net ir bolševizmas jam yra kūryba, reikšmingesnė už miesčionišką kultūrą Žr. Antanas Maceina, „Prometėjizmo problema“, p. 462. . Neatsitiktinai jau iki karo A. Maceina dėl tokio aistringo angažavimosi komunistiniam socialiniam idealui laikytas „krikščioniškojo komunizmo skelbėju“ Valdas Pruskus, Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje, p. 243. . „XX amžiuje“ būta ne vieno straipsnio, kuriame įtaigota, kad Prancūzijos liaudies fronto reformoms visiškai pritaria ir pažangioji katalikų visuomenė Žr. Raymond Schmittlein, „Katalikai ir liaudies frontas Prancūzijoje“, 1936. . Radikaliai kaip sistema kapitalizmas kritikuotas T. Ventos straipsniuose. Kapitalizmą jis laikė iš principo moraliai neteisinga santvarka, tuo tarpu komunizmą – ir krikščionims priimtina santvarka Jis padarė išvadą kad „komunizmas savaime nėra nei geras, nei blogas, jei komunistais gali būti ne tiktai marksistai, bet ir vienuoliai“, o „esamoji kapitalizmo forma visa savo struktūra […] iš pagrindų bloga ir smerktina“ (T. Venta, „Propaganda ar revoliucija?“, p. 31). .

Galima pažymėti, kad katalikų ir komunistų ideologiniam suartėjimui būta filosofinių prielaidų. Toks komunizmas, su kuriuo turėjo reikalų jaunieji katalikai, – marksistinis komunizmas, kaip ir tradicinė katalikybė, yra uždaras, dogmatizuotas mokymas, besiremiantis ekskliuzyvistine, pretenduojančia į „istorinės raidos dėsnių atradimą“ doktrina – marksistine filosofija Žr. Gintaras Mitrulevičius, „Socialdemokratijos tapsmas“, p. 34. Komunizmas (socializmas) buvo „ištisa pasaulėžiūra“, „religija ir psichologinė būsena“ (ten pat). . Jis paremtas materialistine būties samprata, grindžiama objekto ir subjekto, pasaulio ir žmogus sąmonės perskyra Žr. Marksistinės filosofijos pagrindai, p. 14. , kurios pagrindas – jutimo organų teikiama informacija, interpretuojama vadinamojo sveiko proto šviesoje. Ši perskyra ir lemia materialistinę būties sampratą bei atitinkamą egzistencijos lygmenį, kai tam tikri žmogaus poreikiai, pavyzdžiui, fiziologiniai, laikomi realiau egzistuojančiais už kitus. Tačiau tai ne vienintelė komunizmo forma Žr. Gintaras Mitrulevičius, „Apie socializmo ir komunizmo sąvokų sampratas bei jų tarpusavio santykį“, p. 16–23. . O jų visumą, priešpriešinamą marksistiniam komunizmui, galima įvardinti atviruoju komunizmu. Tiek atviroji katalikybė, tiek ir atvirasis komunizmas, besiremiantys tuo pačiu bendražmogiškuoju patyrimu, kaip tik ir atspindi begalinę gausybę būties ir pažinimo formų (tradicinė katalikybė ir marksistinis komunizmas tik kraštutiniai variantai), kurių kiekviena gali būti priskirta tiek atvirajai katalikybei, tiek ir atvirajam komunizmui, priklausomai nuo pasirinkto atskaitos taško. Iš čia randasi neišvengiama katalikybės ir komunizmo konvergencija krikščionybės pagrindu susiformavusiame Vakarų pasaulyje.

Išvados

1. Atsižvelgiant į katalikybės pobūdį apibrėžiančio ekskliuzyvumo principo intensyvumo laipsnį, skirtini du katalikybės modusai – tradicinė ir atviroji katalikybė. XX a. teologijos pokyčiams apibūdinti vartotinos ekskliuzyvizmo (jį atitinka tradicinė katalikybė), inkliuzyvizmo bei pliuralizmo (prisikirtinų atvirąjai katalikybei) sąvokos.

2. JKS katalikybė apibūdintina kaip plačioji, t. y. atviroji, o atsižvelgiant į XX a. katalikybės raišką, ji priskirtina inkliuzyvizmui. Ją labai paveikė KA doktrina. Idealizmui užsiangažavę jaunieji katalikai buvo įsitikinę kuriantys naują krikščionybę, pasižyminčią ryškiu kristocentriškumu, bendruomeniškumu, ekumeniškumu, pasauliečių vaidmens Bažnyčioje sustiprinimu.

3. Plačioji jaunųjų katalikų katalikybė leido jauniesiems katalikams bendradarbiauti su nekatalikais ar, plačiau žiūrint, pripažinti sąžinės laisvę. Ir toliau formuodama jaunųjų katalikų ontologinius ir eschatologinius įsitikinimus, iš tikrųjų ji tapo jų tautinės orientacijos garantu ir tautiškumo moraliniu idealu. Bendruomeninio prado katalikybėje akcentavimas suteikė JKS ideologijai ryškų socialinio radikalumo atspalvį.

Literatūra

• Ambrazevičius, Juozas, „Pranas Dielininkaitis visuomeniniame darbe“ | Pranas Dielininkaitis, Mokyklos laisvė ir valstybė, Šiauliai: Saulės delta.
• Brizgys, Vincentas, „Šventasis Tėvas Pijus XI ir Katalikų akcija“ | Pijus XI: aktualieji katalikų gyvenimo ir pasaulėžiūros klausimai pagal Pijaus XI gyvenimo ir jo raštų mokslą, Kaunas, 1937.
• Butkus, Petras, Antano Maceinos filosofinių pažiūrų raida, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2000.
• Čepinskis, Vincas, Mokslo krizė, Židinys, 1938, nr. 2.
• Daulius, Juozas (kun. Stasys Yla), Siauroji ar pilnutinė katalikybė, Kaunas: Sakalas, 1939.
• Daulius, Juozas, „Bendros bazės beieškant“, XX amžius, 1939 m. liepos 20 d.
• Daulius, Juozas, „Dėl siaurosios ir plačiosios katalikybės“, XX amžius, 1939 m. kovo 17 d., nr. 62.
• Donskis, Leonidas, „Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje“, Akiračiai, 1997, nr. 3.
• Gaidamavičius, Pranas, „Naujoji krikščionybė“, Židinys, 1939, nr. 11, p. 467–472.
• Gintautas, J. [Juozas Grinius], „Už žmoniškumą, taiką ir laisvę“, XX amžius, 1937 m. lapkričio 12 d.
• Gudas, J., „Pasaulietis katalikas dviejų pradų sąveikoje“, Židinys, 1939, nr. 7.
• Handbuch der Kirchengeschichte, Freiburg-Basel-Wien: Herder, 1999, B. 7: Die Weltkirche im 20. Jahrhundert.
• Jonaitis, M., „Parapiniai horizontai“, Naujoji Romuva, 1932, nr. 11.
• Juknevičius, Kriz., „Spiritizmas“, Darbininkas, 1940 m. balandžio 21 d.
• Kanišauskas, Saulius (sud.), Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2011,
• Kardelis, Naglis, „Materijos mitas: „medžiaga“, kurią galima paliesti tik protu“, Naujasis Židinys-Aidai, 2006, nr. 8.
• Kemėšis, Fabijonas, „Politinės reorganizacijos pagrindai“, LYA, f. K-1, ap. 58, b. a P–16071, F. Kemėšio stebėjimo byla, l. 25–12.
• Kuzmickas, Bronius, Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai, Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras, 2003.
• Loome, Thomas Michael, Liberal Catholicism, Reform Catholicism, Modernism, Mainz: Matthias-Grünewald Verlag, 1979.
• Maceina, Antanas, „Buržuazijos žlugimas“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992.
• Maceina, Antanas, „Dievo ieškojimas“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 10, Vilnius: Margi raštai, 2005.
• Maceina, Antanas, „Katalikiškoji akcija“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 10, Vilnius: Margi raštai, 2005.
• Maceina, Antanas, „Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 10, Vilnius: Margi raštai, 2005.
• Maceina, Antanas, „Krikščioniškosios visuomenės klausimas“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 10, Vilnius: Margi raštai, 2005.
• Maceina, Antanas, „Krikščioniškųjų institucijų reikšmė Lietuvių tautai“, XX amžius, 1937 m. rugsėjo 29 d.
• Maceina, Antanas, „Prometėjizmo problema“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992.
• Maceina, Antanas, „Socialinis teisingumas“ | Antanas Maceina, Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1992.
• Maceina, Antanas, „Valstybė ir pasaulėžiūra“, XX amžius, 1939 m. liepos 20 d., nr. 162.
• Maceina, Antanas, Kristaus gimimas tautai | Antanas Maceina, Raštai, t. 10, Vilnius: Mintis, 2005.
• Marksistinės filosofijos pagrindai, Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1959.
• Mitrulevičius, Gintaras, „Apie socializmo ir komunizmo sąvokų sampratas bei jų tarpusavio santykį“, Gairės, 2001, nr. 4.
• Mitrulevičius, Gintaras, „Socialdemokratijos tapsmas“, Gairės, 1998, nr. 2.
• „Mumyse… Dievas“, Naujoji Romuva, 1940, nr. 7–8.
• Paškus, Antanas, Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“, Kaunas: Caritas, 1993.
• Peškaitis, Arūnas; Donatas Glodenis, Šiuolaikinis religingumas: naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje, Vilnius: Vaga, 2000.
• Petrikonis, I., „K.V.C. konferencijai susirenkant“, XX amžius, 1937 m. gruodžio 3 d.
• Popiežiškoji kultūros taryba, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas: „naujojo amžiaus“ (New Age) krikščioniškasis apmąstymas, 2003 m. vasario 3 d. [žiūrėta 2011 m. balandžio 4 d.].
• Pruskus, Valdas, Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje: jaunosios kartos lietuvių intelektualų katalikų įžvalgos, Vilnius: UAB „EKOMA“, 2001.
• Ratzinger, Joseph, „Tikėjimas ir teologija šiandien“, Bažnyčios žinios, 1997, nr. 8 (32).
• Schmidlin, Joseph, Papstgeschichte der neuesten Zeit, München: Verlag Josef Koesel and Friedrich Pustet, 1939, B. 4.
• Schmittlein, Raymond, „Katalikai ir liaudies frontas Prancūzijoje“, XX amžius, 1936, nr. 93–97.
• Sezemanas, Vosylius, „Vydūno sąmonė“, Naujoji Romuva, 1937, nr. 6.
• Slavėnas, Paulius, „Vertėjo žodis“ | James Jeans, Slaptingoji visata, Kaunas: Žinija, 1940, p. 11–25.
• Šablinskas, A., Kūrybinis katalikų veikimas, Kaunas: Pavasaris, 1939.
• Venta, T., „Propaganda ar revoliucija?“, Naujoji Romuva, 1937, nr. 2.
• Vorgrimler, Herbert, Naujasis teologijos žodynas, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.
• Winkler, Ulrich, Religionen als Eigenwelten: Das religionstheologische Problem der Unversönlichkeit [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 16 d.].

Catholicism: Concept and Role in the Ideology of Young Catholic Movement

Summary. In the 4th decade of the twentieth century a number of talented young Catholic intellectuals (Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Juozas Ambrazevičius (J. Brazaitis), Antanas Maceina and many others) joined the Lithuanian social and cultural life. Their ambitions and ideological principles were declared in the Declaration “To the creation of organic nation” the ideas of which formed the basis for the Catholic Movement in historiography called the Young Catholic Movement (YCM) in 1936. Young Catholics, who did not belong to Catholic elite and followed the doctrine of Catholic Action (CA), prioritized the strengthening of Lithuanian nation and modernization of the country. Catholic concept of YCM is analysed through traditional and open distinction in Catholicism, the relation with expression of exclusivism – inclusiveness – pluralism scheme in the twentieth century. The conclusion can be drawn that YCM Catholicism is attributed to inclusiveness, i.e. it was open Catholicism, which was called wide, characterized by the Christ-centring, ecumenism, spring of community and the elevation of the role of secularism by Young Catholics themselves. This concept of Catholicism enabled the young Catholics to turn to nationalism and social radicalism.

Keywords: catholicism, exclusivism, inclusivism, pluralism, Catholic Action.