Straipsnis Tarp tikėjimo ir proto: protestantiškoji teologija modernybės laikais

Santrauka. Pasiremiant iškiliausių protestantiškosios teologijos atstovų Schleiermacherio, Bartho, Bultmanno, Tillicho teologijos konceptais, nagrinėjamas proto ir tikėjimo santykis, nuo XIX a. išryškėjęs kaip esminė krikščionybės ir modernybės santykio problema. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, straipsnyje apžvelgiama šio santykio raida, suskirstant ją į tris tarpsnius: 1) sintezės su kultūra XIX a., teologiją grindžiant antropocentriškai; 2) atsiribojimo nuo kultūros XX a. pirmoje pusėje, iškeliant teocentrizmą; 3) ieškojimo vaisingo dialogo su postmodernybės kultūra XX a. antroje pusėje, bandant suderinti protą ir tikėjimą. Analizuojant racionalumo ir religingumo santykio problematiką prieinama išvada, kad protas ir tikėjimas ne vienas kitą neigia, bet vienas kitą papildo ir pagrindžia. Postmodernybės kontekste teologija nebegali pretenduoti į tiesos monopolį, todėl turi atsisakyti pretenzijų į teisingumo kriterijų, kuris visada grindžiamas jos pačios teologinėmis prielaidomis. Vietoje to atrandama, kad efektyvesnis ir prasmingesnis yra teologijos veiksmingumo kriterijus, kuriuo matuojamas realybę keičiantis Dievo Žodžio skelbimas.

Pagrindiniai žodžiai: tikėjimas, protas, religija, modernybė.

Įvadas

Nors proto ir tikėjimo santykio problema visu aktualumu iškilo Apšvietos laikotarpiu, jos ištakos siekia Reformacijos laikus: Reformacija suskaldė vieningą Bažnyčią ir įtraukė skirtingų konfesijų žmones į kraupius dešimtmečiais trukusius religinius karus. Reikėjo surasti būdų, leidžiančių susipriešinusiems visuomenės sluoksniams kaip nors susitarti. Iki tol visuomenės vienybė buvo grindžiama religijos vienybe, o po konfesinių karų reikėjo naujo, nuo konfesinės priklausomybės laisvo visus vienijančio ir priimtino pamato, ir juo galėjo tapti vien racionalus protas. Jis nebuvo specialiai nukreiptas prieš Dievą, bet tapo vienintele išeitimi iš susiklosčiusios tikinčiuosius supriešinusios situacijos. Filosofija ir mokslas plėtoja naują, nuo Bažnyčios mokymo nepriklausomą žmogaus sampratą. Požiūrį į žmogaus prigimtį nūnai lemia ne religiškai pagrįsta, viduramžių teologijos suformuota nuopuolio idėja, bet valstybės individų racionaliu susitarimu pripažinta prigimtinės teisės samprata. Šie procesai lemia vis didesnį Bažnyčios, atstovaujančios Dievo autoritetui, ir valstybės, besiremiančios racionalumu, atsiribojimą viena nuo kitos.

Tačiau didžiausiu iššūkiu teologijai Apšvietos laikotarpiu tapo suvokimas, kad Biblija yra istoriškai susiformavęs literatūrinis dokumentas, kurio skelbiamus turinius galima adekvačiai suvokti tik vykdant istorinius-kritinius Biblijos tyrinėjimus. Šiandieninės teologijos akimis žiūrint, naivokai suvoktas tiesos klausimas – ar tikėti mokslo, ar Biblijos teiginiais – tuo metu poliarizavo teologines pozicijas: konservatyviai mąstantys teologai linko priešpriešinti Bibliją mokslui, kaltindami mokslą ir protą dėl nukrikščionėjančios visuomenės. Norėdami išgelbėti Biblijos autoritetą, jie linko prie supranatūralizmo, paremto žodinės inspiracijos mokymu Tai nuostata, kad kiekvienas Biblijos žodis yra Dievo įkvėptas ir todėl absoliučiai teisingas – jį reikia suprasti tiesiogiai. , ir teigė Apreiškimo absoliutumą bei antgamtiškumą, taigi neišvengiamai turėjo neigti Apšvietos propaguojamą proto autonomiją. Tuo tarpu „pažangiai“ mąstantiems teologams atrodė, kad neįmanoma paneigti proto nepaneigiant paties Apreiškimo autoriteto, todėl jie bandė religiją suderinti su racionaliomis proto nuostatomis. Šitaip atsiranda dogmų ir ortodoksijos kritika, o protas tampa Apreiškimo matu, cenzūruojančiu Bibliją.

Taigi XVII–XIX a. vykusi sekuliarizacija ir Apšvieta tapo iššūkiu krikščionybei, kuris įvairiomis formomis iškėlė proto ir tikėjimo santykio problemą. XX a. didžiųjų pasaulinių karų ir totalitarinių režimų patirtys, taip pat mokslo ir technologijos pažanga dar labiau komplikavo tikėjimą pamatiniais krikščionybės teiginiais ir Bažnyčios autoritetu. Šių epochų teologinio mąstymo varikliu tapo modernybės ir krikščionybės santykio problema, neretai apibūdinama kaip krikščionybės ir teologijos krizė Plg. Wolfhart Pannenberg, Problemgeschichte der neueren evangelischen Theologie in Deutschland, 1997; Heinz Zahrnt, Die Sache mit Gott: Die Protestantische Theologie im 20. Jahrhundert, 1966; Wilfried Härle, „Spurensuche: Theologie nach 1945 im Ringen mit der Verborgenheit Gottes, Spurensuche nach Gott“, S. 325–342. .

Ryškiausius teologinius konceptus, reaguojančius į krizės situaciją ir naujai keliamus klausimus, pateikė Schleiermacherio, Bartho, Bultmanno ir Tillicho teologijos, kurias čia trumpai apžvelgsime ir aptarsime. Jos savaip reprezentuoja skirtingus teologijos tarpsnius, kuriuos pagal proto ir tikėjimo santykio problematikos artikuliavimą galime pavadinti sintezės su racionalistine modernybės kultūra, (Schleiermacheris: XIX a.) atsiribojimo nuo jos (Barthas ir Bultmannas: XX a. pirma pusė) bei prasmingo dialogo su ja ieškojimų (Tillichas: XX a. antra pusė) tarpsniais. Pabaigoje, pasiremdami apžvelgtais tarpsniais ir teologų pozicijomis, aptarsime tikėjimo ir proto santykio klausimą dabartiniais postmodernybės laikais.

1. Nuo teocentrizmo antropocentrizmo link: religijos ir kultūros sintezė

Su Schleiermacherio teologija siejamas naujas tarpsnis ne tik protestantizmo istorijoje, bet ir visoje krikščioniškojoje teologijoje Žr. Wolfhart Pannenberg, Problemgeschichte der neueren evangelischen Theologie in Deutschland, S. 22. – aišku, katalikiškajame kontekste jis ne toks ryškus, o ir pasireiškė gerokai vėliau. Naujojo tarpsnio ištakos slypi jau Reformacijoje, o jo reikšmę galime prilyginti kopernikiškajam posūkiui moksle ir filosofijoje. Bendriausia prasme jis apibūdintinas kaip posūkis nuo teocentrizmo į antropocentrizmą. Šio posūkio esmę nusako pasikeitęs teologijos subjekto ir objekto santykis: teologija nebekalba apie Dievą kaip apie tiesiogiai duotą objektą, iš kurio kildinamos Dievo savybės ir metafizinės sistemos su gyvenimo įstatymais. Ji atranda subjektyvų tikėjimą kaip Dievo patirties pagrindą ir pirminę bet kokio kalbėjimo apie jį sąlygą. Taip teologijos objektu tampa ne Dievas, o tikėjime patiriamas ryšys su Dievu. Nors teologija faktiškai visada tik taip ir kalbėjo (prisiminkime Anzelmo ontologinį Dievo įrodymą, kurio būtina sąlyga, anot paties Anzelmo, yra tikėjimas), tačiau nebuvo įsisąmoninusi šios esminės savo kalbėjimo prielaidos. Po Kanto atliktos tradicinės metafizikos ir Dievo įrodymų kritikos ši prielaida buvo suvokta naujai. Įžvalga, kad teologijos objektas visų pirma yra tikėjimas, o ne Dievas, svarbi pirmiausia tuo, kad po tarpkonfesinių religinių karų protą pripažinus vieninteliu vienijančiu žmonių tarpusavio santykių pagrindu galų gale suvokta, jog tikėjimo, taigi ir konfesijos religinės tiesos, nenustato kokia nors aukščiausia antgamtinė instancija. Todėl, pasak anuomet populiaraus šūkio, „kiekvienas gali būti išganytas savaip“. Kadangi bet koks asmeninis tikėjimas neišvengiamai yra subjektyvus ir individualus, jo negali prievarta sukurti ar kontroliuoti jokia, kad ir labai galinga ar autoritetinga, institucija. Tai buvo vienas iš Reformacijos ir Lutherio nuopelnų, pakeitusių krikščionybėje oficialiai įsigalėjusią sampratą, kad išganymas yra objektyvus vyksmas, galimas tik per Bažnyčios instituciją.

Tačiau asmeninis tikėjimas turi būti suderinamas ir su individo mąstymu, kuris Apšvietos programoje tapo kertiniu išsilavinusio ir savarankiško žmogaus savipratos akmeniu. Racionalus protas kvestionuoja daugelį religinių tiesų ir palieka galioti tik tas, kurios jam neprieštarauja. Johno Locke’o kriterijus „apreiškime nėra nieko, kas prieštarautų natūraliam Dievo pažinimui protu ir jo pagrindu susikūrusiai religijai“ tapo visos pažangiai mąstančios teologijos taisykle Žr. ten pat, p. 35. .

Kita vertus, racionalus mąstymas religiją kritikuoja iš principo: programiškai tai atspindi Feuerbacho teiginys, kad teologija iš tiesų tėra paslėpta antropologija, nes išanalizavus krikščionybę matyti, kad ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, bet, priešingai, žmogus kūrė Dievą pagal savo paveikslą projektuodamas į jį tas savybes, kurių trūko pačiam. Ne mažiau populiari ir cituojama, nors dažnai iki galo nesuprasta antimetafizinė Nietzsche’s laikotarpio diagnozė „Dievas mirė“ ir mintis, kad jo vietą turi užimti antžmogis, paklūstantis tik savo valiai į galią. Potencialų protu grįsto mokslo ir tikėjimo konfliktą implikavo ir kitos, tiesiogiai su religija nesusijusios mokslo teorijos: Darwino evoliucijos teorija prieštaravo Dievo Kūrėjo sampratai, Comte’o pozityvistinis žmonijos raidos etapų aiškinimas neigė Dievo apreiškimo antlaikinį autoritetą, Freudo pasąmonės atradimas ir jos tyrinėjimai religiją „demaskavo“ kaip terapijos reikalingą neurozės išraišką, Weberio religijos sociologija atskleidė socialinių-ekonominių santykių priklausomybę nuo protestantiškosios doktrinos genezės, galiausiai Marxas apkaltino religiją, kad ši esanti klasinio išnaudojimo ir kapitalizmo įtvirtinimo instrumentas.

Su šiuo „spaudimu“ iš išorės savotiškai siejosi ir vidiniai teologijos santykiai, kuriuos lėmė bendra religinė laikotarpio aplinka, pasižyminti įvairove ir tendencijų tarpusavio varžymusi. Viena vertus, prieš XVII–XVIII a. protestantiškąją ortodoksiją – sustingusį ir konservatyvų oficialų Bažnyčios mokymą, grasinantį virsti negyva, su laiku nieko bendra neturinčia sistema – sukyla pietistinis ir „prabudimo“ judėjimai, sausam ir negyvam mokymui priešpriešinantys asmeniškai išgyventą atsivertimą ir į praktiką orientuotą pamaldumą. Kita vertus, romantiškai nusiteikę (tarp jų ir Schleiermacheris) teologai polemizuoja su sausu racionalizmu ir istorizmu teologijoje, kuris, veikiamas kritinio Biblijos tyrinėjimo, atliekamo „religijų istorijos mokyklos“ (Religionsgeschichtliche Schule) ir Apšvietos racionalizmo, vis labiau skatina teologinį mąstymą emancipuotis nuo tradicinio Bažnyčios mokymo. Universitetinė teologija kelia naujus aktualius klausimus ir temas: Biblijos teksto istorijos, Jėzaus istoriškumo, platonizmo įtakos dogmos formavimuisi ir t. t. Tačiau naujovės ne visada žengė koja į koją su liberalumu: nors pietizmas kilo kaip priešprieša sustingusiai ortodoksijos dogmatikai, šioje situacijoje juos vienijo priešiškumas liberalioms ir kritinėms Apšvietos tendencijoms.

Schleiermacheris: Religijos autonomija ir tikėjimo subjektyvumas

Friedrichas Schleiermacheris (1768–1834) pagrįstai vadinamas naujojo protestantizmo krikštatėviu, padėjusiu naujus religijos ir tikėjimo supratimo pagrindus, o tai savo ruožtu atvėrė teologijai naujus kelius ir padėjo jai peržengti per proto ir tikėjimo, modernybės ir krikščionybės prieštaravimus. Schleiermacherio teologijos pagrindu tampa ne Apšvietos kriticizmo išklibintas Dievo apreiškimo autoritetas, bet žmogaus religinis išgyvenimas, patiriamas kaip begalybės jausmas.

Dar studijuodamas Halėje, Schleiermacheris įsitraukia į to meto intelektualinį diskursą su iškiliausiais mąstytojais – Kantu, Leibnizu, Jacobiu ir Spinoza. 1899 m. jis anonimiškai paskelbia garsiausiai ir plačiai už teologijos ribų nuskambėjusį veikalą Kalbos apie religiją, kuris padarė poveikį Schellingui ir Hegeliui, nors pastarasis ir kritikavo Schleiermacherį dėl subjektyvizmo. Tačiau kaip tik subjektyvybė intelektualų oponentui yra neatsiejama jo naujos koncepcijos dalis: su panieka į religiją žvelgiantiems apsišvietusiems mąstytojams Schleiermacheris siekia parodyti, kad pasyvi kontempliacija žmogų suvienija su dieviškąja visata-kūrinija, su jos begalybe, ir tai yra tikėjimo išraiška, nesusijusi nei su racionaliu mąstymu, nei su žmogaus moralinėmis savybėmis. Religija nesiekia, kaip tai pretendavo daryti metafizika, atskleisti visatos prigimties ir jos paaiškinti, ji nenori kaip moralė, remdamasi laisvės jėga, jos formuoti ir tobulinti, nes religijos esmė yra ne mąstymas ir ne veikla, bet kontempliacija ir jausmas.

Šis naujas religijos pagrindimas subjektyvybe neleido religijos redukuoti į moralę bei metafiziką ir suteikė jai autonomiją racionalistinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu, taip pat leido įveikti siaurą, istoriškai susikompromitavusį konfesionalizmą.

Schleiermacherio religijos grindimas subjektyvybe anuomet Bažnyčią ir teologiją paveikė taip, lyg tikėjimui ir teologijai būtų sugrąžinta laisvė, kurią jos buvo praradusios klaidžiodamos po supelijusios metafizikos labirintus ir sausą kantiškąjį moralizmą. Atsiedamas religiją nuo metafizikos, Schleiermacheris išvengia protui nebepriimtinu tapusio dualistinio tikrovės padalijimo į šiapusinį ir anapusinį gyvenimą, kartu – laiko supriešinimo su amžinybe, nes ją pakeičia begalybės sąvoka.

Kitame svarbiausiame teologiniame veikale Krikščioniškasis tikėjimas (1822) Schleiermacheris Kalbose vartotą pagrindinę tikėjimą nusakančią sąvoką „žiūra“ (kontempliacija), Hegelio ir kitų kritikuotą dėl subjektyvizmo, apibūdina kitaip – kaip visiškos priklausomybės jausmą, transcenduojantį baigtinybę Žr. ten pat, p. 50–51. . Kadangi šis jausmas kyla iš savimonės struktūros patirties, implikuojančios Dievo idėją, jis nėra vien tik subjektyvybės išraiška, nors patiriamas tik per subjektą. Taigi ne tik subjekto ryšys su visata per kontempliaciją, bet ir pati subjekto savimonės struktūra, patiriama kaip visiškos priklausomybės jausmas, tampa naujos, ne antgamtiniu Apreiškimo autoritetu, bet žmogaus religingumu grįstos teologijos pagrindu.

Pamatinę Schleiermacherio teologemą kritikavo filosofai, esą nei kontempliacija, nei jausmas negali būti kaip nors pagrįsti, todėl gali būti iliuzija ar net klastotė Žr. Wilhelm Weischedel, Der Gott der Philosophen. Grundlegung einer philosophischen Theologie im Zeitalter des Nihilismus, Bd. 1, S. 220–221. . Kita vertus, Schleiermacherio teologija sugebėjo racionaliai pagrįsti neracionalią tikėjimo kilmę bei prasmę ir šitaip sutaikė tikėjimą ir protą, religiją ir modernybės kultūrą, nuo Apšvietos mėginusią religiją sukritikuoti kaip išsilavinimo stokos ir prietaringos baimės išraišką.

2. Dievo kaip radikaliai Kito klausimas: teologijos priešprieša kultūrai

Protestantiškajai teologijai Pirmasis pasaulinis karas tapo lūžiu, atvertusiu naują jos istorijos puslapį: karo katastrofa reiškė ne tik XIX a. optimistinių istorijos ir visuomenės pažangos vizijų žlugimą, bet ir šios antropocentrinės epochos teologijos, siekusios sintezės su kultūra, bankrotą. Dramatiškos karo patirtys ir vilčių apie Dievo karalystę žemėje žlugimas, išgyventas ir interpretuotas kaip Dievo teismas save iškėlusiam žmogui, tapo naujos teologų kartos mąstymo atskaitos tašku, žyminčiu visiškai kitokios teologijos pradžią, siejamą visų pirma su kaimo kunigu Karlu Barthu ir jo Laiško Romiečiams komentaru Pirmas šio komentaro leidimas pasirodė 1919 m., antras, visiškai perrašytas ir nuskambėjęs kaip naujos teologijos manifestas, – 1922 m. . Apie Barthą būrėsi teologai, kurių mąstymas išaugino kryptingą dialektinės teologijos judėjimą. Jam priklausė vėliau savo keliais pasukę ir įtakingais teologais tapę Rudolfas Bultmannas, Friedrichas Gogartenas, Emilis Brunneris, Eduardas Thurneysenas, Georgas Merzas. Visus juos vienijo ne tiek bendra nauja teologinė programa, etiniam-kultūriniam protestantizmui priešinusi Dievo apreiškimo galią žmogaus religinėms pastangoms, kiek skaudus suvokimas, kad senoji teologija istorinių kataklizmų akivaizdoje nebeįgali skelbti Dievo Žodžio. Dialektinė teologija į teologinį mąstymą siekia sugrąžinti esminį jos turinį – Dievą ir jo Apreiškimą ir pasmerkia viską, kas ieško kompromiso ar sąlyčio taškų su kultūrinėmis žmogaus pastangomis.

Religija kaip viena iš žmogiškosios kultūros raiškų, jau sukritikuota marksizmo ir psichoanalizės, buvo supriešinta su besąlygišku ir nedisponuojamu tikėjimu Dievo Žodžio autoritetu. Nusivylus žmogaus konstruotomis utopijomis ir katastrofą patyrus kaip Dievo apvaizdos pirštą, avangardinę teologinę mintį užvaldo nežmogiško, „visiškai Kito“ autoriteto ilgesys. Ryškiausias dialektinės teologijos bruožas – jau Kierkegaard’o teigtas „begalinis kokybinis skirtumas“ tarp Dievo ir žmogaus, pabrėžiantis Dievo transcendenciją ir anapusybę ir teigiantis, kad pas Dievą neveda joks žmogaus pastangomis grįstas kelias – nei individuali sielos religinė patirtis, nei visuotinė istorijos raida, nei visuomeniškai angažuota moralistinė etika, nei viską apimančios metafizinės sistemos. Todėl viltingą idealizmą šiuo tarpsniu keičia žiaurus tikrovės realizmas, o tobulėjančio dorovingo žmogaus paveikslą – beviltiškas nusidėjėlis, kurį gali išgelbėti tik Dievas. Dialektinė teologija su Barthu priešakyje drąsiai, su pranašiška savimone deklaravo šią naujai suvoktą dramatišką žmogaus situaciją kviesdama vėl atsigręžti į Dievo Žodį.

Dialektinė Bartho teologija: Dievo teismas žmogui?

Karlas Barthas (1886–1968) – neabejotinai ryškiausia XX a. pirmos pusės teologijos figūra. Jo įtaka neretai prilyginama Schleiermacherio poveikiui XIX a. Tačiau savo prieiga prie teologijos Barthas yra Schleiermacherio antipodas: pastarajam kelias pas Dievą eina per subjektyvų religinį jausmą, kitaip sakant, iš žemės į dangų, o Barthui atvirkščiai: jo devizas – „iš dangaus į žemę“. Ryžtingai atmesdamas visas teologines spekuliacijas dėl Biblijos kaip istorinio dokumento kilmės ar Biblijos sakinių antropologiškumo, jis teigia:

Biblijoje parašyta ne kaip mums reikia kalbėti apie Dievą, bet – ką jis mums sako, ne kaip mums surasti pas jį kelią, bet kaip jis į mus ieškojo kelio ir jį surado. Heinz Zahrnt, Die Sache mit Gott: Die Protestantische Theologie im 20. Jahrhundert, S. 18. Citatas iš vokiečių kalbos vertė T. Kiauka.

Spustelėjus išskleisti...

Bartho teologijos stiprybė ir paveikumas buvo ne jo sistemos logiškumas ar nuoseklumas, bet skelbimo įtaiga, atitinkanti laiko dvasią, – kaip tik į tai nukreiptos visos jo pastangos: jam rūpėjo tik absoliutus Dievo Žodžio autoritetas, apreikštas Biblijoje. Tad galutinis teologijos tikslas, Bartho požiūriu, yra Dievo Žodžio skelbimas. Anot jo,

teologas negali Dievo tiesos pagrįsti istoriškai, jis negali jos psichologiškai kildinti iš religinės žmogaus sąmonės, taip pat negali išvesti iš kokios nors spekuliatyvios filosofinės begalybės arba absoliuto sąvokos; jis gali tik viena: klausytis Dievo Žodžio ir jį persakyti nekreipdamas dėmesio į visas istorijas, psichologijas ir spekuliacijas. Ten pat, p. 18.

Spustelėjus išskleisti...

Esminis ankstyvojo Bartho teologijos bruožas – Dievo ir žmogaus, laiko ir amžinybės diastazė. Gretindamas save su tokiomis asmenybėmis kaip Jeremijas, Paulius, Lutheris, Calvinas, Kierkegaard’as, kurias vienija bekompromisė savo meto religijos kritika, triuškinanti žmogaus bandymus kliautis ne Dievu, o savimi, Barthas, nors dėl kitų priežasčių, kaip ir Nietzsche teigė, kad žmogus yra tai, ką reikia įveikti. Todėl, Bartho požiūriu, paradoksali Kristaus reikšmė – ne jo gyvenimas ar įsikūnijimas, bet vien tik mirtis ir kryžius: Dievas teisia visa, kas žmogiška.

Toks pozityvistinis, į supranatūralizmą linkstantis Apreiškimo traktavimas susilaukė nemenkos kritikos. Iš tiesų, nors Bartho teologija karštai neigė bet kokią metafizinę sistemą, tačiau rėmėsi būtent dualistine metafizine prielaida, tikrovę dalijančia į du atskirus – dievišką ir žmogišką – pasaulius Žr. Wolfhart Pannenberg, Problemgeschichte der neueren evangelischen Theologie in Deutschland, S. 179. . Savo laiku Bartho teologija skambėjo pranašiškai – kaip Dievo teismas per dideliam pasitikėjimui žmogiškąja kultūra ir jos racionalumu grįstomis pastangomis. Tačiau ilgainiui šis dieviško autoriteto absoliutizmas, pasikeitus istorinėms aplinkybėms ir visuomenei grįžus prie neišvengiamai racionaliai tvarkomo kasdieniško gyvenimo, neteko savo įtaigos.

Bultmannas: Naujojo Testamento demitologizavimas ir egzistencinė teologija

Į teologijos istoriją Rudolfas Bultmannas (1884–1976) įėjo kaip egzistencinės teologijos pagrindėjas ir Naujojo Testamento demitologizavimo programos, amžiaus viduryje sukėlusios aršius debatus, protagonistas. Būtent Naujojo Testamento demitologizacija turėjo, Bultmanno manymu, sutaikyti modernųjį žmogų su krikščionybe.

Kaip ir Barthas, Bultmannas subrendo liberaliosios teologijos kontekste, kaip ir Barthui, jam buvo nepriimtinas kelio Dievop ieškojimas kultūroje. Tačiau, kitaip nei Barthas, Bultmannas neneigė istorinio-kritinio Biblijos tyrinėjimo reikšmės teologijai, bet grindė juo savo demitologizavimo programą.

Savo teologiją Bultmannas traktuoja kaip Pauliaus ir Lutherio mokymo apie išteisinimą vien per malonę paralelę ir nuoseklų jo plėtojimą.

Iš Heideggerio perėmęs filosofinę žmogaus egzistavimo pasaulyje būties analitiką, Bultmannas ją interpretuoja teologiškai. Kadangi Dievas, jo žodžiais, yra „viską lemianti tikrovė“, tai apie Dievą žmogus gali kalbėti tik kaip integrali tos tikrovės dalis, kitaip tariant, neįmanomas joks kalbėjimas, kuris nebūtų tikėjimo kalbėjimas Žr. ten pat, p. 210. . Anot Bultmanno, apie Dievą prasminga kalbėti tik tada, kai žmogus savo egzistencijoje išgyvena jo kreipimąsi. Tikėjimas tampa būtina teologijos prielaida, tačiau tada į teologiją neišvengiamai įžengia antropologija, nes bet koks tikinčiojo kalbėjimas apie Dievą neišvengiamai tampa tikinčiojo kalbėjimu apie save. Naujojo Testamento žinia – kerigma, Bultmanno teigimu, yra Dievo kreipimasis į žmogų, kvietimas apsispręsti egzistuoti esmiškai, tai yra autentiškai, neprarandant laisvės pasaulio atžvilgiu. Tačiau išsivaduoti iš netikros egzistencijos, teologiškai traktuojamos kaip nuodėmė, savo jėgomis žmogus negali, nes tai nedisponuojamas Dievo veiksmas, kuris ir sudaro kerigmos turinį. Ši kerigma, anot Bultmanno, yra nemitologinė Naujojo Testamento žinia, kurią šiuolaikinis žmogus, kad suprastų, turi numitinti, nes ji įvilkta į antikos mitologinį pasaulėvaizdį, kuris šiandien mums visai svetimas. Taigi demitologizavimas vykdomas pasitelkus egzistencinę mito interpretaciją.

Savo demitologizavimo programa Bultmannas iš esmės artimas XIX a. teologinėms intencijoms, siekusioms krikščionybę sutaikyti su modernybe, tačiau jis eina priešingu keliu: iškeldamas tikėjimą kaip būtiną teologijos prielaidą, jis pabrėžia Apreiškimo absoliutumą. Todėl ne žmogus yra Apreiškimo matas, kaip įvairiomis formomis skelbė XIX a. teologai, bet Apreiškimas yra žmogaus matas.

Vertinant Bultmanno teologijos koncepciją, paminėtinas paradoksalus dalykas: nors teologiją jis matė tik egzistenciškai numitintos kerigmos kontekste, jo paties teologijos pamatai, kaip teisingai pažymėjo Bonhoefferis Žr. Dietrich Bonhoeffer, Pasipriešinimas ir nuolankumas, p. 119. , iš esmės buvo mitiniai: tai, kad Dievas yra „viską lemianti tikrovė“, kad Jėzus Kristus, kuris gyveno ir mąstė mitiškai, apsireiškė kaip ši Dievo tikrovė, kad tai yra Dievo veiksmas ir kreipimasis į žmogų, atrandamas Rašte, – tai yra ne kas kita, kaip mitologemos. Galų gale tai, kad istorijoje įvyko „pertrūkis“ ir kažkas transcendentiško iš anapusinės amžinosios Dievo tikrovės „įėjo“ į šiapusybę ir visiems laikams tapo tikėjimo modeliu ir šaltiniu – šie mitiniai vaizdiniai protui atrodo ne kitaip, kaip prieštaravimas, nes lieka klausimas: kokiu būdu tam tikras istoriškai laike susiformavęs mokymas (pvz., Pauliaus) gali tapti antlaikine tiesa, kuria matuojama visa kita? Todėl nors kyla įspūdis, kad Bultmanno teologija moksliškai pagrįsta, ji remiasi mitologinėmis prielaidomis, tačiau kaip tik dėl to ji ir išlieka krikščioniška teologija – būtent kaip tam tikra tikėjimo savieksplikacija ir savirefleksija, o ne racionalistinis-istorinis konstruktas ar religijos filosofijos atmaina.

3. Teologija postmodernybės kontekste: dialogo ieškojimas

Kultūrinei aplinkai, kurioje teologija skleidžiasi trečiuoju tarpsniu, būdingi dideli pokyčiai, nulemti XX a. istorijos. Juos lydi prieštaringi procesai, ryškiausias jų – dar nematytas religingumo transformacijos mastas: tai masinis eilinių tikinčiųjų išėjimas iš tradicinių Bažnyčių, sukėlęs dar didesnį negu Apšvietos epochoje teologijos menkimą. Šį reiškinį, anksčiau vertintą kaip masinės sekuliarizacijos apraišką, sociologija nelabai seniai pradėjo laikyti religijos suprivatėjimu, nes tai veikiau ne religingumo mažėjimas, bet jo raiškos formų kitimas. Šie procesai susiję su svarbiais pasaulėžiūros pokyčiais, kurių ištakų rasime filosofijoje – nuostatoje, kad tradicinė metafizika, nuo Parmenido ir Platono laikų pasaulį dalijusi į dvi priešingas tikroves – juslinę (netikrą, kintamą ir laikiną) ir dvasinę (tikrą, pastovią ir amžiną), iš kurių kilo nemažai teologijos istorijoje sėkmingai eksploatuotų binarinių opozicijų – laikas-amžinybė, kūnas (materija)-dvasia (sąmonė), imanentiška-transcendentiška ir t. t., neturi nei mokslinio empirinio, nei filosofinio pagrindo Antai loginis empirizmas, išplėtotas Rudolfo Carnapo ir Vienos būrelio, laikėsi nuomonės, kad tokie žodžiai kaip „Dievas“, „amžinybė“ ir t. t. nenurodo jokios konkrečios tikrovės ir neturi realaus turinio, todėl jų vartojimas neturi prasmės. Žinoma, toks utilitaristinis kalbos redukavimas į objektyvių reiškinių ir daiktų atspindėjimą jau seniai pačios filosofijos paliktas praeityje; remiantis vėlyvojo Wittgensteino kalbos filosofija, pripažįstamas religinės kalbos autonomiškumas, plg.: Jan Rohls, Protestantische Theologie der Neuzeit, Bd. II, S. 857–858. . Savaip tai patvirtino ir Antrojo pasaulinio karo patirtis, nesukėlusi jokio religinio šoko, – kitaip negu teologinė Pirmojo pasaulinio karo patirties interpretacija, – nes niekas ir nelaukė kokio nors Dievo „įsikišimo“ į karo tragediją. Tad teologija, nenorėdama visiškai izoliuotis nuo bendro intelektinio konteksto ir diskurso, į šią situaciją negalėjo nereaguoti Tradicinės metafizikos pabaigos nereikėtų painioti su pastaruoju metu filosofijoje iš naujo atgimstančiais metafiziniais klausimais, diskutuojamais teologijoje, ypač religijos filosofijoje. . Teistinė transcendentinio Dievo idėja racionaliai mąstančiam žmogui tampa sunkiai suvokiama ir dar sunkiau priimtina, ir Nietzsche’s „Dievo mirties“ diagnozė bei nihilistinės egzistencializmo nuotaikos tampa visuotinai jaučiama dvasine nuotaika, nuo kurios nelengva pasislėpti net labai nuosekliai sukonstruotoje kokioje nors spekuliatyvioje mąstymo sistemoje, kokias dažnai pateikdavo teologija.

Kitas svarbus intelektinės atmosferos dėmuo, sąlygojęs teologijos plėtrą, yra vadinamosios postmodernybės įsigalėjimas, kai masiškai pasklido ir išpopuliarėjo požiūris, kad nėra ir negali būti vienos tiesos, todėl viskas yra reliatyvu. Pliuralizmas ir realiatyvizmas skaudžiai kvestionavo nuo scholastikos laikų įsitvirtinusias pamatines teologijos prielaidas – gėrio, vienio ir tiesos idėjas, pagrįstas vieno transcendentinio Dievo-kūrėjo teologema. Nebelieka „vienos ir vieningos tikrovės“, tiksliau, universalaus kalbėjimo apie ją, jį keičia perspektyvinis-situacinis tikrovės suvokimas. Su tikėjimo klausimais taip pat glaudžiai susijęs žmogaus ir Dievo „galios“ santykis, atsiskleidžiantis istorinėje konkrečios kultūros savimonėje: registruodama tikėjimo metmenų kitimą, religijų istorija parodo, kad juo daugiau „gali“ žmogus, juo mažiau „erdvės“ lieka Dievui. Dar neregėta mokslo ir technikos pažanga, išstūmusi iš sąmonės karo traumą, perša tikėjimą, kad galima visiškai disponuoti pasauliu bei savo gyvenimu ir juos kontroliuoti, dėl to žmogus gali jaustis savo paties „gyvenimo projekto“ vadybininku, kurio suplanuotoje egzistencijoje vietos Dievui tarsi nebelieka. Nuo Apšvietos laikų gajus principas gyventi etsi deus non daretur (taip, tarsi Dievo nebūtų) tampa akivaizdžia realybe, kurią Bonhoefferis įvardijo kaip pasaulio pilnametystę, išreiškiančią patirtį, kad pasaulis gali funkcionuoti be Dievo.

Mokslo ir technologijos pažanga neaplenkia ir socialinių bei humanitarinių mokslų, tokių kaip psichologija, psichoanalizė, sociologija, religijotyra, kultūrologija; religinius fenomenus interpretuodami sociologiškai, psichologiškai ar antropologiškai, jie vis labiau užkariauja didelius, nuo seno teologijai priklausiusius tikrovės teritorijos interpretavimo plotus. Antai blogis traktuojamas kaip problema, kurią galima išspręsti socialinėmis, psichologinėmis ar politinėmis priemonėmis Būdingas tokio mąstymo pavyzdys – mokslo pripažinta 1963 m. pasirodžiusi Nobelio premijos laureato Konrado Lorenzo studija Das sogenannte Böse: Zur Naturgeschichte der Agression, biologinių stebėjimų pagrindu nustačiusi, kad „blogis“ tėra negatyvių fiziologinių energijų ir jų sankaupų išraiška, kurią galima kontroliuoti ir kanalizuoti. Daugiau apie blogio problemos išstūmimą filosofijoje žr.: Otfried Höffe, „Ein Thema wiedergewinnen: Kant über das Boese“, S. 11–34. , – taip kaltės klausimas ir žmogaus nuodėmingumas, religinei sąmonei buvęs esmine išganymo sąlyga, praranda savo ontologinę dimensiją ir virsta vien kaltės jausmu, taigi fiziologiškai sąlygotu pojūčiu, kurio galima ir reikia atsikratyti.

Visa tai sudaro prielaidas teigti, kad XX a. antroje pusėje teologiją ištiko savotiška krizė ir, be minėtų religinės transformacijos procesų ir postmodernybės iššūkių, vadintinų išoriniais veiksniais, ji susidūrė su paradoksalia patirtimi – „Dievo nesaties“ (Abwesenheit Gottes) istorijoje ir pasaulyje patirtimi. Netiesiogiai šią patirtį iliustruoja ir tai, kad, kaip minėta, po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs trečiasis tarpsnis, kitaip negu antrasis, teologijoje nesukėlė lūžio, o buvo šiek tiek modifikuotas tarpukario teologinių tendencijų tęsinys. Sunku suprasti, kodėl teologija nematyto masto katastrofų akivaizdoje nekelia eiliniam tikinčiajam savaime iškylančio klausimo: „kur buvo Dievas?“, kai visa tai vyko Plg. Wilfried Härle, „Spurensuche: Theologie nach 1945 im Ringen mit der Verborgenheit Gottes“. Anot Häerle’s, susimąstyti verčia visų pirma tai, kad pokario metu klausimą „kur buvo Dievas“ išstūmė kitas klausimas: kas tuo kritiniu krikščionybei laikotarpiu buvo teisus. Ten pat, p. 327–329. .

Rodos, tokia situacija – Dievo nesaties patirtis – turėjo išmušti teologijai pagrindą iš po kojų, tačiau taip neatsitiko. Priešingai, patys giliausi ir didžiausio atgarsio susilaukę teologiniai veikalai apmąsto būtent šią patirtį ir su ja susijusius klausimus, kuriuos ryškiausiai reprezentuoja Paulo Tillicho teologija.

Tillichas: teologija tarp kultūros ir Apreiškimo

Paulo Tillicho (1886–1965) teologija, pamažu išstūmusi iki tol dominavusius Barthą ir Bultmanną, tampa XX a. antroje pusėje svariausiu bandymu sutaikyti religiją su kultūra, tikėjimą – su protu. Pirmuoju tarpsniu teologija krypo į subjektyvizmą, ištirpdantį Dievą antropocentrizme ir kultūroje, antruoju – į teocentrizmą, paneigiantį žmogaus autonomiją, o Tillichas eina trečiuoju keliu, bandydamas du pirmuosius sujungti į prasmingą dialogą, pabrėždamas ne atskirai žmogų ar Dievą, bet jų tarpusavio santykį. Tillichas siekė vienyti ir taikyti skeldėjantį ir į beprasmybę grimztantį pasaulį, todėl jo teologijos tematika neapsiriboja tradiciniais teologiniais klausimais; jis išeities tašku pasirenka konkrečią savo epochos žmogaus – nebūtinai tikinčiojo – egzistenciją su visomis jos problemomis, klausimais ir skauduliais. Tai nereiškia, kad teologijos objektu tampa tiesiog visų gyvenimo reiškinių suma; teologijos objektu gali būti tik tai, kas žmogų besąlygiškai liečia, nes tik besąlygiška žmogaus gyvenimo reikšmė atsiskleidžia kaip Dievo kreipimasis į žmogų. Remdamasis Schellingo nurodyta egzistencijos ir jos pagrindo skirtimi, Tillichas Dievą atranda ne kaip atskirą ar priešišką pasauliui, „egzistuojantį“ kažkur amžinybės anapusybėje, bet pačioje būtyje. Todėl Dievas, pasak Tillicho, yra ne transcendentinis, kaip teigė Barthas, o imanentine tapusi transcendencija, jis yra ne aukštybėse, kaip teigė Barthas, bet pasaulio gelmėse, ten, kur žmogaus gyvenimas patiria beprasmybės bedugnę. Neatsitiktinai Tillichas savo veiklą ir gyvenimą labiausiai tapatino su ribos simboliu – ribos tarp buržuazijos ir proletariato, teologijos ir filosofijos, Bažnyčios ir visuomenės, religijos ir kultūros, tikėjimo ir ateizmo, idealizmo ir marksizmo, Europos ir Amerikos. Tačiau jis nesitenkino ribos konstatavimu, bet siekė viena nuo kitos atsiribojančias, nieko bendra tarpusavyje neturinčias ar netgi viena kitos atžvilgiu priešiškas sritis susieti į prasmingą santykį, nenaikindamas šių paskirybių tapatybės. Šį siekį Tillichas labiausiai įkūnijo teologijos metodologijoje kaip koreliacijos metodą. Atvirumas pasauliui ir visoms jo apraiškoms bei patirčiai lėmė ir tai, kad Tillicho veikalai ieškojo konstruktyvaus dialogo ir su kitomis mokslo disciplinomis, dėl to dažnai įgydavo ne vien teologinę reikšmę. Nematydamas prieštaros tarp filosofijos ir teologijos, priešingai negu Pascalis, Tillichas teigia: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas yra tas pats, kaip ir filosofų Dievas Žr. Heinz Zahnrt, Die Sache mit Gott: Die Protestantische Theologie im 20. Jahrhundert, S. 337. . Taigi religingumą Tillichas atranda ne išorinių ritualų ar įsitikinimų plotmėje; religingumas – tai visų pirma prasmės ieškojimas. O prasmė veriasi susitaikant su savimi ir pasauliu – tai ir yra, anot jo, išganymas, naujoji būtis Jėzuje Kristuje, būtent tai, kas mus besąlygiškai liečia.

4. Proto ir tikėjimo dialektika: teologijos dieviškumas ir žmogiškumas

Teocentrizmas ar antropocentrizmas?

Kalbėdamas apie naujųjų laikų protestantiškosios teologijos indėlį į krikščioniškosios minties raidą, Pannenbergas išskiria iš naujo atrastą teologijos pamatą – Dievą kaip žmogaus subjektyvybės pagrindą Žr. Wolfhart Pannenberg, Problemgeschichte der neueren evangelischen Theologie in Deutschland, S. 350. . Šis neabejotinas protestantiškosios teologijos laimėjimas, apsaugantis religiją ir teologiją nuo įvairios kilmės redukcijų, atskleidė ir pamatinę jų problemą, kurią savaip artikuliavo ir išryškino kiekvienas mūsų trumpai aptartas raidos tarpsnis: tai nuolatinė įtampa, kartais virstanti neigimu, kartais dialogu, tarp teologijos antropocentrizmo, pagrįsto subjektyvybe, ir teocentrizmo, pagrįsto Apreiškimo absoliutumu. Nors grynu pavidalu tokių požiūrių mūsų aptariami teologai neskelbė, jų prielaidos vis dėlto sudaro kiekvienos teologijos pamatą ir suteikia mąstymui kryptį, kuri, nuosekliai einant pasirinktu keliu, anksčiau ar vėliau atvestų prie dilemos: Dievas ar žmogus, tikėjimas ar protas?