Straipsnis Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo

Santrauka. Straipsnyje analizuojami pirmieji Martino Heideggerio tekstai, parašyti 1909–1919 metais. Ši analizė leidžia identifikuoti pirmąjį filosofo mąstymo periodą, kuriame nuo teologiškai suvoktos amžinybės pereinama prie filosofinio laiko suabsoliutinimo. Atskleidžiamas katalikybės poveikis jaunajam Heideggeriui, apologetinis jo nusiteikimas ir 1911 metų religinė krizė. Nagrinėjama jo pažiūrų kaita, kuri siejama su Freiburgo universiteto neokantininkais bei kova prieš psichologizmą, aptariama Rickerto ir Husserlio įtakoje jo parašyta habilitacinė disertacija apie Dunsą Škotą. Disertacijoje, remiantis Hegelio filosofija, pirmą kartą įteisinta amžinybės ir laiko koreliatyvumo sąvoka. Ji tapo išeities pozicija tolimesnei Heideggerio minties raidai. Laiko sąvoka yra analizuojama Heideggerio atsivertimo į protestantizmą kontekste. Toks požiūris padeda išryškinti esminius analizuojamos problemos klausimus.

Pagrindiniai žodžiai: Martin Heidegger, amžinybė, laikas, neokantizmas, haecceitas, koreliatyvumas, katalikybė.

Įvadas

Martino Heideggerio (1889–1976) gyvenimo kelias yra nužymėtas krizėmis ir lūžiais, kuriais remiantis yra periodizuojamas jo filosofinis palikimas. Bene didžiausias ir labiausiai aptarinėtas posūkis (Kehre), įvykęs 4 dešimtmetyje, paskatino amerikiečių jėzuitą W. Richardsoną suskirstyti Heideggerio filosofinį palikimą į du stambius struktūrinius blokus: iki 1935 metų („Heideggeris I“), o po jų – („Heideggeris II“) Žr. William J. Richardson, Through Phenomenology to Thought, 1963. . Tokį skirstymą palankiai priėmė pats Heideggeris Žr. ten pat, p. XXII (Heideggerio įvadinis žodis). , todėl jis plačiai paplito heidegeriškoje istoriografijoje.

Heideggerio minties krizių, kurios ženklino vieno etapo pabaigą ir kito pradžią, būta ir daugiau. Apie jas liudija sprendimas nutraukti Būties ir laiko rašymą 1927 metais, radikalus ontologinio skirtumo prasmės pakeitimas 1930 metais Tais metais skaitytas pranešimas Apie tiesos esmę (Vom Wesen der Wahrheit, 1943; Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, p. 291–312) liudija apie Heideggerio mintyje vykstantį radikalų lūžį, kurio išdava bus Ereignis sąvokos gimimas, tiksliau – dar 1919 metais vartotos (žr. Heideggerio paskaitas Die Idee der Philosophie und das Weltanschauungs Problem, S. 1–117) Ereignis sąvokos perėmimas, suteikiant jai naują prasmę. bei gyvenimo pabaigoje neįveikiamas sunkumas apmąstyti būties ir laiko (Dasein) tapatybėje glūdintį skirtumą Žr. Jean Greisch, «Identité et différence dans la pensée de Martin Heidegger: le chemin de l’Ereignis», p. 71–111. . Tačiau pirmoji radikali kryžkelė Heideggeriui atsivėrė, kai antrajame XX a. dešimtmetyje buvo priimtas sprendimas, nulėmęs visą tolimesnę jo filosofijos eigą.

Šiame straipsnyje nagrinėsime Heideggerio tekstus, parašytus iki 1919 metų. Tai etapas, talpinantis nepaprastai intensyvius ir dramatiškus jauno mąstytojo ieškojimus, vertusius jį ir kentėti, ir drąsiai apsispręsti. 1915 metais rašytame Curriculum vitae Cituojama Hugo Ott, Martin Heidegger: Eléments pour une biographie, p. 90–92. Heideggeris išreiškia nenumaldomą poreikį iki tol liaupsintą scholastinę filosofiją vertinti moderniosios filosofijos, Kanto, Hegelio, Dilthey’aus, Rickerto, o ypač huserliškosios fenomenologijos kontekste.

Nieko reikšmingo čia neįžvelgtume, jeigu nežinotume šio vertinimo rezultato: 1916 metais Heideggeris atmetė scholastinę sistemą kaip filosofiškai bevertę ir konsekruodamas šį atmetimą, jis 1918 metais oficialiai iš katalikybės perėjo į protestantizmą. Jis atmetė klasikinį scholastinį dualizmą, kuris skaido būtį į amžinybės ir laiko lygmenis, kitaip tariant, jis paneigė amžinybės sąvoką kaip filosofinę, paversdamas laiką vienintele filosofiniam mąstymui tinkama sfera.

Pirmąjį Heideggerio filosofijos laikotarpį galime apibūdinti kaip progresyvų atsitraukimą nuo amžinybės sąvokos einant link filosofinio laiko suabsoliutinimo. Trečiajame dešimtmetyje Heideggeris ėmėsi būties problemos svarstymo, todėl jo vėlesniuose darbuose vyraus nuoroda į laiką, bet ne į amžinybę. Taigi nagrinėjant pirmąjį Heideggerio filosofinės minties etapą, atsivers visa jo pažiūrų genezė.

Įsišaknijimas katalikybėje ir 1911 metų krizė

Heideggeris gimė katalikiškame Vokietijos regione religingoje šeimoje: jo tėvas buvo miestelio zakristijonas. Martinui gilų įspūdį paliko tėvo skambinimas bažnyčios varpais bei liturginės iškilmės, kurioms jis su užsidegimu nuo mažų dienų patarnaudavo. Senatvėje Heideggeris su meile, netgi mistiniu polėkiu Apie Heideggerio santykį su mistika žr. Philippe Capelle, Expérience philosophique et expérience mystique, p. 285–300; Jean-Baptiste Porion, Heidegger et les mystiques, 2006. , prisimins savo vaikystę, ir ypač senąją varpinę, kuri „išlaiko ypatingą ryšį su laiku ir su laikiškumu“ Martin Heidegger, Der Feldweg, 1956. . Kad šis ryšys turėjo poveikį vaiko sąmonės brendimui, kaip teigs Heideggeris po 60 metų, – to detaliai parodyti negalime, nes šitie atsiminimai visuomet glūdi nuo mūsų paslėptame ir emocijų nuskaidrintame vaikystės pasaulyje. Klasikinis katalikiškas mokymas su varpais ir liturgija Heideggeriui labiau asocijavosi su amžinybės dvelksmu, o ne laikiškąja būtimi. Visas mažojo Heideggerio auklėjimas rėmėsi moderniąja scholastine sistema, kurioje būtis kaip tokia buvo traktuojama kaip nejudanti amžinybė – pagrindinis krikščionio gyvenimo tikslas, laikui skiriant menkavertį judėjimo matmens vaidmenį Išsamus Heideggerio vaikystės aprašymas, kuriuo čia remiamės, yra pateiktas istoriko Hugo Otto veikale Martin Heidegger: eléments pour une biographie, 1990. .

Pirmasis Martino auklėtojas, Meskiršo klebonas Camillo Branhuberis, vaiką ne tik paruošė stojimui į Konstancos licėjų, bet ir finansiškai rėmė jo mokslus. Berniukų licėjui vadovavo būsimasis Freiburgo arkivyskupas Conradas Gröberis, turėjęs lemiamą įtaką tuometinei Martino pasaulėžiūrai. Tiek klebonui, tiek licėjaus rektoriui buvo aišku: Heideggeris nusipelno ypatingo dėmesio ir paramos, nes jo pašaukimas į kunigystę nekelia abejonių Žr. ten pat, p. 54. . Gavęs tik tvirtai apsisprendusiems katalikams skiriamą stipendiją, Martinas tęsia studijas Bertoldo licėjuje Freiburge ir 1909 metais gauna brandos atestatą su pagyrimu.

Baigęs studijas, jis įstojo į jėzuitų noviciatą. Čia įvyko pirmasis jo gyvenimo išbandymas: po dviejų savaičių jaunasis Heideggeris iš noviciato yra atleidžiamas ir siunčiamas namo dėl sveikatos problemų Oficialus pranešimas liudija, esą „skundėsi širdies skausmais“, ten pat, p. 61–62. . Ši nesėkmė neatvėsina religinio įkarščio ir siekio tapti kunigu: tais pačiais metais Martinas stoja studijuoti teologijos Freiburgo seminarijoje ir universitete, kuriame sutinka Carlą Braigą, žymų katalikų mąstytoją ir eruditą. Jo antimodernistinės pažiūros turėjo daug įtakos jaunajam studentui. Deja, dėl silpnos sveikatos jaunuolis ir vėl yra priverstas nutraukti studijas – ne savo apsisprendimu, bet seminarijos vadovybės vertimu. Šį kartą jį ištinka gili psichologinė ir dvasinė krizė, kurią jis išgyvena tėvų namuose. Tačiau sveikatos problemos nesutrukdo jaunajam Heideggeriui Freiburgo universitete 1911 metais pradėti studijuoti matematiką, o kiek vėliau ir filosofiją. Iki pat 1916 metų jam yra skiriama stipendija, dėl jo katalikiškų-scholastinių pažiūrų jaunuolį užtaria įtakingas profesorius Heinrichas Finke, o taip pat Freiburgo vyskupas augziliaras Justusas Knechtas. Tais metais Heideggeris nuolat naudojasi ir profesoriaus prelato Josepho Sauerio globa.

Šie biografiniai faktai atskleidžia Heideggerio gilias katalikiškas pažiūras, kurios atsispindi ne tik jo vidiniame pasaulyje, bet ir pirmuosiuose raštuose. Juose išryškėja tam tikra minties dinamika, jausmų įtampa ir nauji siekiai. Heideggeriui buvo lemiami ir 1911 metai, kai galutinai žlugo viltys tapti kunigu.

Iki to laikotarpio Heideggeris buvo aršus, netgi ekstremalus kovotojas už katalikybę. Pakanka paskaityti jo pirmuosius straipsnius, publikuotus konservatyviuose katalikiškuose žurnaluose Allgemeine Rundschau ir Der Akademiker, kad galėtume įsitikinti jo dvasinių bei religinių nuostatų radikalumu, bekompromisiu moralizmu, besąlygiška ištikimybe Bažnyčios teigiamoms vertybėms bei beribiu entuziazmu, smerkiant Bažnyčios priešus, ypač modernistus.

Žvelgiant iš filosofinių pozicijų, matome jo scholastinį metafizinį dualizmą: iš vienos pusės – Dievo amžinybė, iš kitos – išsibarsčiusi laike kūrinija. Kiekviena proga būsimasis filosofas ragina be kompromisų keisti laikiškąjį šiapus į amžinąjį transcendentinį anapus. Priešprieša tarp laiko ir amžinybės yra suprantama elementariai, be mažiausio kritinio atsitraukimo: amžinybė yra reprezentuojama Bažnyčios, o laikas – įvairiausių priešų, kurie kelia pavojų žmogaus sielos išganymui (individualizmas, subjektyvizmas, romantizmas, modernizmas ir kt.).

Tuometinė Heideggerio filosofijos vizija buvo tiesiog grandiozinė: filosofija – tai „tikras amžinybės veidrodis“ Der Akademiker, 1911 m. kovas, cituota Hugo Ott, Martin Heidegger: eléments pour une biographie, p. 68. . Pradedančiajam mąstytojui tikroji filosofija yra nekintama philosophia perennis, kuri remiasi „amžinaisiais ir nepaliečiamais loginiais principais“ ir kuri privalo atsispirti „gyvenimo“ pagundoms, t. y. įvairiausioms subjektyvioms pasaulio vizijoms Be abejonės, seminaristas Heideggeris tik su entuziazmu atkartojo savo mokytojo Carlo Braigo pasaulėžiūrą. Norint susidaryti bendrą pastarojo įspūdį, pakaks šios citatos: „Krikščioniškoji tiesa pasirodo subjektui matomos institucijos – Bažnyčios – dėka. Jos mokymai savo esme ir turiniu sudaro tiesos pagrindus, kurie, slenkant amžiams, nekinta. Šie mokymai yra norma normans, o ne norma normanda krikščionio mąstymui, jausmams ir valiai“. Carl Braig, Über Geist und Wesen des Christentums, S. 46. Platesnį Braigo minties komentarą, sąryšyje su Heideggerio intelektualiniu brendimu, rasime Jeffrey Andrew Barash, Heidegger et le sens de l’histoire, p. 116–118. . Galų gale, visa filosofija ir jos tiesa čia yra suvedamos į logiką, kurios uždavinys – „būti antisubjektyvios ir transcendentinės tiesos gynėja“, nejudančio, amžino, sudievinto autoriteto nešėja Tų laikų Martino Heideggerio tiesos viziją rasime jo trumpame straipsnyje „Das Realitäts Problem in der moderner Philosophie“, 1912. Šio straipsnio komentarus žr. Jeffrey Andrew Barash, Heidegger et le sens de l‘histoire, p. 110–113; taip pat Jean Greisch, Ontologie et temporalité, p. 8. .

Šios mintys atskleidžia pirmąjį Heideggerio bandymą aptarti amžinybės ir laiko sampratą. Atliekant Heideggerio filosofijos genezę ir stengiantis suprasti šios filosofijos esmę, negalime nuvertinti jo vaidmens, kadangi jis atmes tą amžinybės sąvoką, kurią turėjo. Kaip būtų pakrypusi filosofo minties eiga, jeigu jam būtų tekę susipažinti su brandesnėmis viduramžių scholastikos amžinybės sampratomis – šis klausimas visada liks atviras. Iš tiesų, Heideggeriui niekada taip ir nepavyko užčiuopti giliųjų viduramžiškos metafizikos prasmių, ją vertinant išimtinai per moderniosios scholastikos (Suarezo) prizmę Povilas Aleksandravičius, „Viduramžių ontologijos „Destrukcija“ (Destruktion) Heideggerio paskaitose Pamatinės fenomenologijos problemos (1927)“, p. 90–101. Kad Heideggeris pernelyg siaurai suprato Tomo Akviniečio metafiziką, tuo įsitikinsime skaitydami jo 1926–1927 metų paskaitas Geschichte der Philosophie von Thomas Aquin bis Kant, 2006. . Nesidomėjo Heideggeris ir XX a. vykstančiu neotomistiniu sąjūdžiu, iš esmės atnaujinusiu ne tik Tomo Akviniečio, bet ir apskritai viduramžių suvokimą.

Tačiau grįžkime prie 1911 metų Heideggerio krizės, kuri jam buvo stipri egzistencinė patirtis H. Ottas vertina šį etapą kaip vieną „iš pačių sunkiausių Heideggerio gyvenime“. Hugo Ott, Martin Heidegger: eléments pour une biographie, p. 71. . Tada rašyti eilėraščiai liudija apie niūrias mintis, apnikusias jaunąjį Heideggerį „Mano gyvenimo Alyvų kalno valandos / tamsiame švytėjime / nusivylimo ir pasimetimo / iš kur į mane dažnai žiūrėjote…“ etc., eilėraštis Alyvų kalno valandos, išspausdintas Allgemeine Rundschau, 1911, balandžio 8 dieną (besibaigiant gavėniai). Šios ir kitos ypač niūrios to meto Heideggerio eilės cituojamos Hugo Ott, Martin Heidegger: eléments pour une biographie, p. 74–76. . Atrodo, jog savo pašalinimą iš seminarijos dėl sveikatos problemų jaunuolis išgyveno ir kaip neteisingumo aktą, kurį bažnytinė sistema be skrupulų prieš jį įvykdė Žr. ten pat, p. 70–71. . Galbūt tai ir lėmė pirmąsias kritines nuostatas, kurios tuo metu įsitvirtino jo sąmonėje visos katalikybės ir scholastinės filosofijos atžvilgiu. Tuo labiau, kad mąstymo horizonte ryškėjo naujos alternatyvos: dar licėjuje Martinas domėjosi Brentano raštais Įdomu tai, kad 1907 metais Brentano veikalą Apie būties daugiareikšmiškumą pagal Aristotelį Martinui padovanojo pats Conradas Gröberis. Heideggeris tai prisimins kaip simbolinį gestą, nuo kurio prasidėjo jo filosofavimo kelias. Žr. Gesamtausgabe, T. 1, 1978, S. X. , o seminarijoje skaitė Husserlį. Vėliau Heideggeris ne kartą pabrėš, kad tikras filosofinis klausimas jo mintyje kirbėjo dar paauglystėje, kada, skaitant Brentano veikalą Apie būties daugiareikšmiškumą pagal Aristotelį, „miglotai, silpnai ir lyg maišatyje jam pasirodė būties daugiaprasmybės ir vieningos jos prasmės problema“ Ten pat. Heideggeris tęsia: „Šios problemos svarstymas, perėjęs begalę kryžkelių, paklydimų ir maišačių, liko nuolatiniu pagrindu veikalo, pasirodžiusio po dvidešimties metų, Sein und Zeit“. .

Brentano pasekėjo Husserlio raštai turėjo padėti jaunam klieriko protui susigaudyti šioje sudėtingoje problemoje „Iš Husserlio Loginių ieškojimų aš tikėjausi lemiamo impulso, kuris man būtų turėjęs leisti suprasti problemas, kilusias skaitant Brentano disertaciją“. Martin Heidegger, „Mein Weg in die Phänomenologie“, S. 82. . Būdamas seminarijoje, Heideggeris nuodugniai susipažino su Hegelio ir Schellingo filosofinėmis pažiūromis, kurios buvo pateikiamos kaip opozicija scholastinei doktrinai: „Taip tam tikra įtampa tarp ontologijos ir spekuliatyvinės teologijos įėjo į mano mąstymo horizontą“ Ten pat, S. 83. . Studijuodamas biblines disciplinas, seminaristas Heideggeris išgirdo Schleiermacherio ir Dilthey’aus vardus, kurie paskatino jo domėjimąsi hermeneutika.

Negalime neigti, jog 1911 metų krizės metu būtent šios filosofinės problemos iš pagrindų keitė Heideggerio požiūrį į scholastinę pasaulio ir būties viziją. 1912 metais jo draugas Laslowskis laiške perspėja Heideggerį per daug neviešinti savo pažiūrų apie katalikybę – jos esą gali pasirodyti kiek netinkamos sistemai Laiškas cituojamas Hugo Ott, Martin Heidegger: eléments pour une biographie, p. 80. , o 1914 metais laiške kanauninkui Krebsui Heideggeris jau atvirai tyčiojasi iš Pijaus X Motus proprio, reikalaujančio iš bet kurio katalikų teologo ar filosofo paklusti tomistinei doktrinai „Dabar tetrūksta tik Motu proprio, skirto filosofijai! Tačiau aš turiu dar geresnį pasiūlymą: tegu iš visų autonomiškai mąstančių žmonių bus išspaustos smegenys, o jų vietoje patalpintos itališkos salotos“, cituojama ten pat, p. 87–88. .

Lemiamą įtaką jaunojo Heideggerio pažiūrų kaitai, tolstant nuo dogmatiškosios moderniosios scholastikos, padarė neokantizmas, su kuriuo jis susidūrė Freiburgo universitete, studijuodamas matematiką ir filosofiją.

Perėjimas pas neokantininkus

1911–1912 m. Heideggeris grįžo į Freiburgo universitetą studijuoti matematikos Matematikos studentas Heideggeris puoselėja ambicingą projektą apmąstyti „erdvės ir laiko problemą matematinėje fizikoje“, kur „viskas buvo sukrėsta reliatyvumo teorijos“. Šį ketinimą jis išdėsto savo globėjui prelatui Saueriui laiške, kurį cituoja Hugo Ottas savo darbe Martin Heidegger: eléments pour une biographie, p. 77–78. , tačiau jo dėmesys filosofijai nebuvo išblėsęs. 1912 m. pasirodė matematikos, paremtos filosofinėmis idėjomis, straipsnis, kuriame pirmą kartą Heideggeris pripažino, jog scholastika nėra išsprendusi visų problemų. Jaunasis mąstytojas apeliuoja į pačią esmę, klausdamas, kas iš esmės yra logika. Jis atsisako pateikti scholastinį atsakymą į šį klausimą ir pripažįsta naujų filosofinių ieškojimų būtinybę: „Esame akivaizdoje tokios problemos, kuri bus sprendžiama tik ateityje“ Martin Heidegger, „Neuere Forschungen über Logik“, Literarische Rundschau für das katholische Deutschland, 1912. .

Paveiktas Rickerto neokantizmo, Heideggeris, nors dar prisilaikydamas scholastinių nuostatų, 1914 m. publikuoja psichologizmo doktrinai skirtą straipsnį, kuriame be užuolankų ragina katalikų mąstytojus labiau domėtis Kantu: „Iš katalikų pusės, mums labai trūksta rimtų ir tikrai mokslinių darbų kantiškąja tematika“ Literarische Rundschau für das katholische Deutschland, 1914. . Rengdamas habilitacinį darbą apie Dunsą Škotą, Heideggeris rėmėsi ne tik Rickertu, kuriam dedikavo šį darbą, bet ir šio itin vertinamu jaunu neokantininku Lasku.

Prieš imdamiesi šių dviejų Heideggerio tekstų analizės, turime paminėti ir kitas įtakas, kurioms jis buvo atsivėręs nepaprastai vaisingais 1912–1915 m. Studijų metais skaito Schellingą, Hegelį ir Fichtę, Dilthey ir Schleiermacherį, Simmelį, Troeltschą ir Spenglerį, atranda Nietzsche’s darbus. Jis analizuoja Lutherio, Kierkegaardo ir Bergsono tekstus, gilinasi į Rilkės, Traklio, Hölderlyno poeziją bei Dostojevskio kūrybą, žavisi Mokytojo Eckharto intuicijomis. Eckhartas Heideggeriui vėliau bus vienintelis viduramžių autorius, vertas dėmesio ne kaip tipiškas būties užmiršimo atstovas, bet kaip galintis kažką pasakyti apie sunkų Sein ir Dasein klausimą Apie Heideggerio ir Mokytojo Eckharto santykį žr. Philippe Capelle, «Heidegger et Maître Eckhart», p. 113–124. .

Nemažą įtaką Heideggeriui turėjo Husserlio traktatas Loginiai ieškojimai, kuris jam tapo stalo knyga, bei kiti veikalai, kuriais naudojosi rengdamas habilitacinį darbą. Asmeninė pažintis su Husserliu prasidėjo apie 1917 m., o praėjus keturiasdešimt šešeriems metams Heideggeris teigs, jog būtent Husserlis, o ne neokantizmas, lemiamais 1912–1916 metais jam atvėrė tolimesnių ieškojimų perspektyvą, nes „fenomenologijos dėka tapo įmanoma transcendentaliniam subjektyvumui suteikti pirmapradiškesnę ir universalesnę prasmę“ Martin Heidegger, „Mein Weg in die Phänomenologie“, p. 84. .

Kova prieš psichologizmą (1912–1913)

Jaunajam Heideggeriui, patekus į neokantizmo aplinką, teko susirungti su svarbiausiais Kanto sekėjais, Husserlio ir scholastų priešininkais – psichologizmo mokyklos atstovais. Pastarieji žmogaus mąstymą bandė suvesti į elementarius psichinius procesus, aptinkamus ir aprašomus empiriniu-moksliniu metodu. Siekdamas išvaduoti iš psichologizmo mokyklos neokantiškai traktuojamą logiką, Heideggeris rašo darbą Sprendimo doktrina psichologizme Žr. Martin Heidegger, Die Lehre von Urteil im Psychologismus: ein kritisch-positiver Beitrag zur Logik, S. 1–129. .

Šiame darbe aiškiai jaučiama Husserlio įtaka, o taip pat scholastikos ir neokantizmo idėjų samplaika. Heideggeris darbe išlaiko scholastinės formaliosios logikos struktūrą, nors logikos esmė jau buvo suvokiama, remiantis neokantizmo mokymu Būtent taip Heideggeris apibūdina savo mąstymo sandarą, rašant darbą apie Sprendimo doktriną psichologizme, žr. Curriculum vitae (1915), cituojamą Hugo Ott, Martin Heidegger: eléments pour une biographie, p. 91. . Heideggerio kova prieš psichologizmą mus domina tiek, kiek ji parodo jauno filosofo mąstymo dinamiką ir naują kryptį.

1913 m. Heideggeris naujai interpretuoja logikos sąvoką, kurią priešpriešina psichologistiniams argumentams, kurie tiesiogiai siejami su amžinybės ir laiko santykių vizija. Amžinybės ir laiko problema yra neatsiejama nuo viduramžių ir moderniųjų scholastų būties traktuotės. Amžinybė jų darbuose iškyla kaip dieviškoji, nejudančioji, transcendentinė būtis, o laikas – kaip matmuo, kuriuo matuojama visa, kas juda ir keičiasi, kas yra šiapusiniame pasaulyje, kas tik krypsta link amžinybės. Laikas, pasak Heideggerio, negali būti apmąstomas, neatsižvelgus į jį transcenduojančią amžinybę. Thomä teigimu, Heideggerio kova prieš psichologizmą atspindi šią scholastinę laiko ir amžinybės idėją ir joje įteisintas vertybes Žr. Dieter Thomä, Die Zeit des Selbst und die Zeit danach: zur Kritik der Textgeschichte Martin Heideggers 1910-1976, S. 54. .

Patyręs neokantininkų poveikį, Heideggeris amžinąją ir transcendentinę tvarką suvokia kaip idealiąją ir loginę prasmių sferą, o laiką – kaip realių faktų sritį. Tokiam požiūriui formuotis įtakos turėjo Rickerto filosofinė sistema, kurioje aiškiai nustatoma riba tarp vertybės ir egzistencijos, tarp tai verta ir tai yra, das gilt ir das ist. Rickerto filosofinėje sistemoje vertybės loginė prasmė kyla iš egzistencijai nepriklausančio šaltinio ir transcenduoja egzistuojančius realius faktus.

Vertinti psichines realių faktų reprezentacijas kaip loginių prasmių idealumo šaltinį – tai reikštų sunaikinti transcendenciją bei amžinybę ir laiką paversti galutine instancija. Būtent tai ir daro psichologizmas, su tokia jo nuostata ir kovoja Heideggeris. Kitaip tariant, scholastinių vertybių vardan, apsiginklavęs neokantiškomis išraiškos priemonėmis ir argumentais, Heideggeris paverčia loginių

prasmių karaliją transcendentine karalyste, absoliučiai svetima realiai egzistencijai: Es ist der Bedeutung völlig fremd, zu existieren. Tarp idealiųjų loginių ir gramatinių prasmių srities realiai egzistuojančių ženklų tvyro bedugnė. Jean Greisch, Ontologie et temporalité, p. 10. Čia yra cituojami paskutiniai Heideggerio disertacijos žodžiai, Die Lehre von Urteil im Psychologismus: ein kritisch-positiver Beitrag zur Logik, S. 129.

Spustelėjus išskleisti...

Pasak Thöma, 1912–1913 m. Heideggerio darbai rodo, jog jis „paskutinį kartą bando paklusti teologinei schemai transcendentalinės filosofijos rėmuose“ Dieter Thomä, Die Zeit des Selbst und die Zeit danach. Zur Kritik der Textgeschichte Martin Heideggers 1910-1976, S. 54. .

Heideggeris yra scholastikas neokantiškoje mokykloje, apdainuojantis loginių prasmių pasaulį amžinybės paslapčių tonacijose Žr. Martin Heidegger, Die Lehre von Urteil im Psychologismus: ein kritisch-positiver Beitrag zur Logik, S. 95: „Galbūt čia mes esame atsidūrę galutinės ir neišreiškiamos sferos akivaizdoje, kurios labiau jau niekaip ir neįstengsime suprasti, o visi mūsų jai užduodami klausimai liks be atsako“. ir jį priešpriešinantis laikui – „viskam, kam būdinga laikiškai bėgti ir tekėti, būti-akte“ Ten pat. . Analogiškai Heideggeris grindžia scholastinę tiesos sampratą, reikšdamas ją neokantiškomis kategorijomis: „Senoji tiesos sąvoka adaequatio rei et intellectus gali būti iškeliama iki grynosios logikos lygmens, kai res yra suvokiamas kaip objektas, o intellectus – kaip lemiančios prasmės turinys“ Ten pat, S. 99. .

1913 m. disertacijoje Heideggeris nevartoja žodžio amžinybė. Susidaro įspūdis, kad jis vengia neokantiškas kategorijas atvirai sieti su teologinėmis arba scholastinės metafizikos sąvokomis, lyg sąmoningai sustodamas ties teologijos slenksčiu. Neneigdamas scholastinio savo minties horizonto, Heideggeris perkelia mąstymo svorio centrus: nors ir nepaneigta, amžinybės sąvoka jau nebėra visos filosofijos tikslingumą organizuojantis faktorius, o jo vietą užėmusi Rickerto loginių prasmių ir vertybių sfera nebegali tapti lengvu amžinybės sinonimu. Thomä interpretacija turi būti papildyta kito Heideggerio filosofijos tyrinėtojo Philippe Capelle-Dumont įžvalga, jog 1913 m. darbe Heideggeris ne tiek stengiasi sekti teologine schema transcendentalinės filosofijos rėmuose, kiek kuria kitokią transcendencijos sampratą Žr. Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, p. 168. .

Jis atskiria vertybinį loginių prasmių pasaulį nuo teologinės-scholastinės amžinybės ir išskiria jam autonominę sritį. Būtent čia mes matome pirmą kartą Heideggerio mintyje atsirandant ribą tarp teologo ir filosofo, čia regimai prasideda jo mąstymo slinktis tolyn nuo amžinybės – link žemesnės sferos, realiai dar nepasiekiant laiko, bet artėjant prie jo.

Pagaliau darbo apie psichologizmą pabaigoje jaunasis Heideggeris be išlygų patvirtina naują savo mąstymo kryptį. Paveiktas Lasko idėjų, jis jau atvirai įvardija egzistencijos laikiškumą kaip galimai svarbią filosofinę temą Žr. ten pat, p. 153. . Nagrinėdamas beasmenius sakinius (žaibuoja, ugnis!), Heideggeris tvirtina, jog jie atveria kitą zoną negu stabilūs loginiai sprendiniai. Juose yra pagautas tam tikras realybės pulsavimas, kažkas vyksta, staiga atsitinka.

Taigi Heideggeris numato galimybę žmogaus protui išeiti anapus pačios logikos ir be jos tarpininkavimo tiesiogiai patekti į konkrečią egzistenciją, į laikišką realybę Jau savo straipsnyje Neuere Forschungen über Logik Heideggeris apie beasmenius sakinius rašė: „Jie nuo pat pradžių buvo tikras mokslinės logikos kryžius, bet būtent jie labiausiai ir kėlė būtinybę iš pagrindų apmąstyti skirtumą tarp gramatinės formos ir loginio sprendinio“, Literarische Rundschau für das katholische Deutschland, 1912, nr. 38, col. 521. . Tyrinėdami Heideggerį, turime niekada nepamiršti jo nuolatinio rūpesčio suvokti realybę ir būtį kaip tokią lyg anapus transcendentalinio subjekto. Tikriausiai čia ir pasireiškia pati subtiliausia viduramžių scholastikos įtaka jo mąstymui. O tik ką nagrinėtame 1913 m. tekste jau užčiuopiame pirmąsias, kad ir kokios blankios jos dar būtų, brandžiojo Heideggerio transcendencijos sampratos užuomazgas.

Apibendrinant galime teigti, kad 1913 m., kaip tikintis katalikas, Heideggeris išpažino teologinį scholastinį amžinybės ir laiko dualizmą, tačiau kaip filosofas jis koncentravosi ties neokantiškąja Rickerto loginės vertės (das gilt) ir realios egzistencijos (das ist) perskyra. Paveiktas Lasko idėjų, jis siekia tiesiogiai prieiti prie šios, laike pulsuojančios, egzistencijos. Heideggerio žvilgsnis pradeda krypti tolyn nuo anapusinio pasaulio, nuo amžinybės, į laikiškąjį šiapus.

Habilitacinė disertacija apie dunsą škotą (1915)

Heideggerio minties evoliuciją iki 1915 m. atspindi jo habilitacinė disertacija Dunso Škoto kategorijų ir prasmės teorija Žr. Martin Heidegger, Die Kategorien- und Bedeutungslehre des Duns Scotus, S. 189–411. Mes cituosime prancūziškąjį šio teksto leidimą: Martin Heidegger, Traité des catégories et de la signification chez Duns Scot, 1970. . Ypatingą vietą šiame darbe užima Išvada. Rašyta metais vėliau nei disertacijos tekstas, ji atskleidžia naują, šį kartą lemiamą, mąstytojo apsisprendimą, kurį pagrindinis darbo apie Dunsą Škotą tekstas dar tik nedrąsiai brandina. Darbas apie Dunso Škoto doktriną tęsia tą patį užmojį – interpretuoti scholastinę metafiziką bei jai (ypač esą Dunsui Škotui Po 10 metų M. Grabmannas įrodys, kad šiame darbe Heideggerio nagrinėti tekstai priklauso ne Dunso Škoto, o jo mokinio Tomo Erfurtiečio plunksnai. Martin Grabmann, Mittelalterliches Geistesleben: Abhandlungen zur Geschichte der Scholastik und Mystik: 1926. ) būdingą pažinimo sampratą Rickerto neokantizmo, Husserlio fenomenologijos bei Lasko sprendinio teorijos šviesoje. Kaip ir 1913 m. tekste apie psichologizmą, Heideggeris remiasi tam tikro dualizmo idėja, kurią jis atranda ir scholastinėje metafizikoje, ir neokantiškoje pažinimo teorijoje, ir Husserlio fenomenologijoje. Pirmoji darbo dalis skiriama viduramžiškųjų transcendentalijų – Vienio ir tiesos – analizei. Vienis, būdamas bet kokio skaičiaus pagrindas, yra nedalomas ir amžinas; jis sudaro polių, priešingą jusliniam, įvairialypiam, laikiškam pasauliui. Juo remiantis pereinama prie viduramžiškos tiesos problemos, kuri siejama su minėta rikertiškąja perskyra tarp loginės vertybės (es gilt) ir faktiškos realybės (das ist). Heideggeris teigia, jog viduramžiškoji būties tiesa, kurios dėka objektas yra pažinus, yra ne kas kita, kaip loginės vertės akivaizdumas, neturintis nieko bendro su konkrečia ir protui neprieinama realybe: „Pats giliausias skirtumas tarp tikrovės plotmių yra skirtumas tarp sąmonės ir realybės, tarp sąmonės ir, tiksliau kalbant, to tikrovės pasaulio, kuris nesusitapatina su vertės plotme“ Martin Heidegger, Traité des catégories et de la signification chez Duns Scot, p. 107. . Husserlis integruojamas į šį scholastinį-rikertiškąjį dualizmą: juk savo Loginiuose tyrimuose jis skiria nelaikiškąją „proto tiesų“ sritį ir besikeičiančią bei laikišką „faktų tiesą“.

Giliau susipažinęs su viduramžių filosofija ir Husserlio fenomenologija skaitytojas pastebės, kad Heideggeris pernelyg lengvai panaikina šių filosofijų skirtumą, aiškiai teigtą paties Husserlio Žr. Jeffrey Andrew Barash, Heidegger et le sens de l’histoire, p. 129–130. . Apskritai, skaitant Heideggerio darbą apie Dunsą Škotą, krenta į akis siekis suvienyti skirtingas mokyklas, ypač krikščioniškąją scholastiką ir Rickerto neokantizmą, kuris vyravo Freiburge. Deja, šių pastangų moksliškumas yra daugiau nei abejotinas, ir nesuklysime kartu su Heideggerio biografais teigdami, kad habilitaciniame darbe jo mąstymo pobūdis buvo greičiau nulemtas troškimo gauti vadovaujančią vietą Freiburgo universiteto Krikščioniškosios filosofijos katedroje – tik taip galime paaiškinti kai kurias keistas tekstą persmelkiančias įtampas Žr. Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, p. 169. Dėl šių įtampų, beje, habilitacinė Heideggerio tezė yra sunkiai skaitoma ir suprantama, pernelyg sudėtinga, lyg čia matytume keistą samplaiką tarp tikro, bet bijančio išeiti į viešumą, ir oficialaus Heideggerio. Iš čia – nuolatiniai pasitaisymai, dviprasmybės, neatsakyti klausimai, nuorodos į „būsimus tyrinėjimus“. Jau būdamas senas, Heideggeris apie savo jaunystės tekstą, skirtą Dunsui Škotui, atsilieps tokiais žodžiais: „Jame dar nebuvo tiesos (aletėjos)“, cituojama iš Frédéric de Towarnicki, «En chemin», p. 8. Ir Husserlis, ir Rickertas į jauno daktaro darbą taip pat žiūrėjo su nepasitenkinimu. 1917 m. spalio 10 dienos laiške P. Natorpui Husserlis netgi pavadins Heideggerio tekstą „pradinuko darbu“, cituojama iš Jeffrey Andrew Barash, Heidegger et le sens de l’histoire, p. 130. Tik habilitacinės disertacijos Išvadoje išvysime tikrąjį Heideggerį, bet tai jam kainuos „vietą, kurios buvo taip tikėtasi, Krikščioniškosios filosofijos katedroje“, Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, p. 176. .

Šiame tekste jau galime užčiuopti elementų, bylojančių apie autentiškus Heideggerio minties poslinkius. Čia pirmą kartą pamatome ne tik atvirą scholastikos kritiką, bet ir subtiliai išdėstytą suvokimą, kad paties Rickerto neokantizmas yra filosofiškai ribotas. Disertacijos įvade Heideggeris tvirtina „žmogiškosios prigimties pastovumą“ – toks tvirtinimas yra būtinas philosophia perennis sampratai, kurios Heideggeris oficialiai dar laikėsi Žr. Martin Heidegger, Traité des catégories et de la signification chez Duns Scot, p. 27–28. . Šalia šio esą aristoteliško ir tomistinio tvirtinimo Heideggeris išdrįsta pareikšti, kad „realus gyvenimas“, besivystantis kaip „daugis“, taip pat. yra vertas filosofo dėmesio, kad būtent Dunsas Škotas buvo tas, kuris savąja haecceitas samprata jam suteikė objektyvią vertę Žr. ten pat, p. 33. . Šia prasme aristoteliškoji-tomistiškoji tradicija neįsitvirtino: ji esą pasiūlė ydingą transcendencijos sąvoką, kuri savo grėsmingu ir paklusti verčiančiu sąstingiu („amžinybė“) trukdė tinkamai suprasti „žmogui būdingą gyvenimą“, gyvenimą, kuris vyksta taip pat ir laikiškai! „Tikro gyvenimo bėgsmas su savo daugialypiu vingiavimu, posūkiais ir grįžimais link savęs paties, su savo įvairiausiais ir plačiai išsišakojančiais sąlygotumais, viduramžių žmogui yra didžiąja dalimi uždraustas, nepripažintas kaip toks“ Ten pat, p. 30. Atkreipkime dėmesį į šio sakinio tonacijas ir netgi jame vartojamą leksiką – jis jau primena po penkerių metų išplėtoto heidegeriškojo fakticiškumo skambesį, savo solidžiausią formą pasiekusį Būtyje ir Laike. . Šia mintimi išreikštas Heideggerio reikalavimas kritiškai peržiūrėti scholastinės transcendencijos – amžinybės – sampratą tam, kad būtų labiau atsižvelgta į žmogiškosios būties laikiškąjį vyksmą.

Disertacijoje Heideggeris teigia, kad tokio peržiūrėjimo galimybę suteikia modernioji filosofija, tačiau subtiliai apeina Rickerto teoriją ir aiškiai krypsta link Lasko pažiūrų Čia akimirkai išvystame tikrąjį Heideggerį, kuris tuoj pat ima slėptis po oficialiojo Heideggerio kauke: po minėtų tvirtinimų seka sušvelninimai, dirbtini kompromisiniai teiginiai ir t. t. Tiesą pasakius, savo darbe Heideggeris nė iš tolo neįgyvendina savo užmačių teoriniu moksliniu lygmeniu. Žr. Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, p. 171; Jeffrey Andrew Barash, Heidegger et le sens de l’histoire, p. 136. . Juk Rickertui „realioji būtis“ yra visiškai neprieinama: jam realybė yra sudėta iš „neužčiuopiamo daugio“ Martin Heidegger, Unübersehabre Mannigfaltigkeit. Ten pat, p. 128. , kuris yra prieštara šviesiai ir tvarkingai konceptualiai loginei minčiai. Tuo tarpu jau 1913 m. rašyto teksto apie psichologizmą pabaigoje Heideggeris būtent tokią galimybę – protu užčiuopti „realią būtį“, „realų gyvenimą“ – buvo numatęs. Nusivylęs oficialiuoju scholastiniu ir rikertiškuoju dualizmu, Heideggeris griebiasi Lasko „imanentinio mąstymo“ Prieš žūdamas fronte kaip eilinis kareivis, Laskas savo teoriją išdėstė dviejuose veikaluose, kurie jaunajam Heideggeriui padarė didelį įspūdį: Filosofijos logika ir kategorijų doktrina (1911) ir Sprendinio doktrina (1912). argumentų. Toldamas nuo Rickerto sistemos, Laskas teigė egzistuojantį perėjimą tarp mąstymo ir realybės, arba, jo paties terminais tariant, tarp „formos“ ir „materijos“ Emil Lask, Die Lehre vom Urteil, S. 58. . Juk mąstymo kategorijos, nors ir kylančios iš subjektyvumo arba formos, taip pat paveiktos „realios būties“, materijos. Jos, nors ir būdamos mąstymo principu, pranoksta vien tik apmąstytų reikšmių turinį, nes yra nukreiptos į kažkokią pirmapradę Formą, kuri vienija realią būtį ir protą Kaip Heideggeris savo disertacijoje traktuoja Lasko teiginius, žr. Traité des catégories et de la signification chez Duns Scot, p. 96, 164. . Taigi Lasko svarstymai padeda jaunajam Heideggeriui išlaikyti realybės pažinumo tvirtinimą, t. y. teigti galimybę realiai pažinti egzistuojančios būtybės individualumą.

Būtent šioje vietoje Heideggeris ir įžvelgia didžiausią Dunso Škoto teorijos vertę: žymioji scholasto sąvoka haecceitas leidžia pajusti individuum suvokimą. Beje, ši sąvoka, pasak Heideggerio, suteikė Dunsui Škotui galimybę atsikratyti pačių neigiamiausių metafizinio-scholastinio dualizmo pasekmių, nors jis ir nesugebėjo iki galo šios galimybės realizuoti:

Labiau nei bet kuris kitas scholastas iki jo […] [Dunsas Škotas] aiškiai ir subtiliai priartėjo (haecceitas) prie to, kas yra realus gyvenimas, prie šiojo daugialypiškumo ir įtampos. Nors tai jam netrukdė tuo pat metu ir taip pat lengvai palikti šią gyvenimo pilnybę ir pasišvęsti abstrakčiam pasauliui. Ten pat, p. 33.

Spustelėjus išskleisti...

Šis „realus gyvenimas“, atrodo, ir yra pagrindinis Heideggerio mąstymo uždavinys mūsų aptariamuoju laikotarpiu. Kaip jį apibūdinti? Jis vyksta individuum plotmėje, o individuum „yra visiškai savitas dalykas, kuris nesileidžia reiškiamas nieku kitu“ Ten pat, p. 78. . Heideggeris ypatingai pabrėžia tai, kad individuum prasmė negali būti išsemta toje viršjuslinėje sferoje, kuri, remiantis scholastinės analogijos dėsniais, visuomet buvo „pritempinėjama“ prie teologijos. Taigi Dunso Škoto mokyme jaunasis filosofas atranda galimybę filosofiją išlaisvinti iš teologijos bei tradicinio scholastinio dualizmo. Be to, jis įgauna priemonę atsikratyti „naiviojo realizmo“, kurį propagavo tradicinis tomizmas. Jeigu individuum „nesileidžia reiškiamas nieku kitu“, vadinasi, jis visuomet pranoksta jam proto suteikiamą prasmę, taigi – pastaroji negali būti vien tik ištikima realybės kopija. Taip Heideggeris įžvelgia galimybę praplėsti tradicinį scholastinį proto supratimą.

Kaip Lasko tyrimai leido Heideggeriui teigti „realios būties“ pažinimo galimybę ir nutolti nuo Rickerto idealizmo išliekant neokantininkų gretose Savo disertacijoje Heideggeris prilygina Dunso Škoto „individualumo formą“ Rickerto „neužčiuopiamai formai“, ten pat, p. 78–79. Moksliškai pagrįsti šį užmojį būtų sunku. Greičiau čia vėlgi reiktų įžvelgti jaunojo Heideggerio baimę susipykti tiek su tironišku savo darbo vadovu, tiek ir su jo universitetinę karjerą remiančiais scholastinės mokyklos atstovais. Žr. Jeffrey Andrew Barash, Heidegger et le sens de l’histoire, p. 128. , taip Dunso Škoto pažinimo teorija jam padėjo atsikratyti naiviojo realizmo (protas, nors ir pažindamas realybę, yra kur kas sudėtingesnė struktūra nei teigė tomistinė tradicija Čia Heideggeris įžvelgia atitikimą tarp Dunso Škoto ir Husserlio filosofijos: juos esą vienija ta pati intencionalumo sąvoka. Ten pat, p. 129–130. Martin Heidegger, Traité des catégories et de la signification chez Duns Scot, p. 33–34. ) ir teologinio-metafizinio viršlaikiškosios plotmės diktato. Tais metais Heideggeris įžvelgė visus tolimesnius jo tyrimus lemsiančią žmogaus proto viziją: protas gali pažinti „gyvą“ ir laikišką realybę, išsivadavęs iš idealios Rickerto prasmių karalijos, iš scholastinių „amžinybės įstatymų“ bei naiviojo realizmo taisyklių kontrolės.