Straipsnis Mirtis kaip amžinybės projekcija Leonardo Andriekaus poezijoje

Santrauka. Straipsnyje glaustai pateikiamos teorinės M. Heideggerio, J. Ratzingerio ir A. Maceinos būties, mirtingumo ir pomirtinio gyvenimo sampratos. Jos glaudžiai siejasi su L. Andriekaus kūryboje poetizuojama mirtimi. Andriekaus poezijoje mirtis visai nėra beprasmiškas dalykas. Su mirtimi poeto lyrinio subjekto būtis nenutrūksta. Ji toliau tęsiasi pomirtiniame gyvenime. Ten yra laukiama Paskutinio teismo, kurio metu visi mirusieji bus prikelti, kad toliau visavertiškai galėtų tęsti amžinojo gyvenimo kelią Dievo akivaizdoje. Tokiu būdu lyrinio subjekto žemiškasis gyvenimas jau yra projektuojamas į amžinąjį gyvenimą. Mirtis tampa tarsi amžinojo gyvenimo projekcija, kuriai pagrindą duoda Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Kristaus atliktos misijos provaizdis poeto lyrinio herojaus žvilgsnį kreipia į nedūlančią amžinąją būtį. Tai viltis, kuri palaiko Andriekaus lyrinio subjekto žemiškąją kelionę, pasiruošimą mirčiai ir akistatą su anapusiniu pasauliu.

Pagrindiniai žodžiai: Leonardas Andriekus, poezija, mirtis, pomirtinis gyvenimas, prisikėlimas, pasaulio pabaiga, amžinybė.

Įvadas

Iškilus lietuvių katalikų išeivijos dvasininkas ir poetas, Šv. Antano gimnazijos Kennebunkporte rektorius, Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, kultūros žurnalo Aidai vyr. redaktorius, žymus visuomenės veikėjas Leonardas Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčiuose, Mažeikių apskrityje. Mirė 2003 m. gegužės 20 d. Brooklyne.

Andriekus iš viso išleido septynis rinkinius lietuvių kalba: „Atviros marios“ (1955), „Saulė kryžiuose“ (1960; 1961 m. Lietuvių rašytojų draugijos premija), „Naktigonė“ (1963), „Po Dievo atspaudais: Vytauto didžiojo godos“ (1969), „Už vasaros vartų“ (1976), „Atmink mane, Rūpintojėli“ (1985, rinkinio „Saulė kryžiuose“ antroji versija), „Balsai iš anapus“ (1988, Ateitininkų Federacijos poezijos konkurso, paskelbto Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui paminėti, pirmoji vieta); vieną rinktinę lietuvių kalba: „Pasilikau tik dangų mėlyną“ (1991), dvi rinktines anglų kalba: „Amens in Amber“ (1968), „Eternal Dream: Selected Poems“ (1980).

Vokiečių egzistencializmo filosofas Martinas Heideggeris (1889–1976) savo knygoje Sein und Zeit (2001) kelia klausimą dėl būtinybės iš naujo apmąstyti būties prasmingumą. Norintis suvokti būties prasmę individas turi įsisąmoninti savo laikinumą ir mirtingumą šioje žemėje, nes „patys žmonės visada yra apibrėžti būties mirtingumo“ Martin Heidegger, Sein und Zeit, S. 254. . Mirtis jau niekaip nebesusijusi su esamuoju laiku ir būtimi. Ją galima tapatinti su antlaikiška egzistencijos forma ir nebebūtimi šiame pasaulyje. Mirties metu individo esatis pereina iš chronos laiko į kairos laiką. Nebūtis šiame pasaulyje siejama su kita, anapusine egzistencija. Žmogaus mirtis yra nulemta jo gimimo. Anot Heideggerio, žmogaus mirtingumą individas suvokia bendrąja prasme, suprasdamas tai kaip kur nors šalia ar toli vykstantį reiškinį, neturintį asmeninės įtakos konkrečiam aš, kol vieną sykį tai tampa būtent to individo mirtimi. Iki to laiko individas šį faktą „slepia“ nuo savęs, „paprastai mirties atvejį tapatindamas su kitais, kiekvienu atveju vis labiau įsitikindamas, kad „pats“ vis dar „gyvas“ Ten pat. .

Vokiečių teologas Josephas Ratzingeris knygoje Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas (1996) kalba apie tris skirtingus mirties lygmenis: 1) mirtis kaip tuščios egzistencijos niekybė, kitaip įvardijama tariamu gyvenimu; 2) mirtis kaip fizinio kūno irimo procesas, pasireiškiantis liga ir užsibaigiantis fizine mirtimi; 3) mirtis kaip meilės rizika Žr. Joseph Ratzinger, Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas, p. 94. . Ratzingeriui mirtis nėra asmens egzistencijos užbaigimo forma, kadangi jo dvasia gyvena pomirtiniame gyvenime ir laukia paskutinio teismo dienos bei amžinybės pilnatvės.

Anot filosofo Antano Maceinos, laikas žmogiškajai būčiai yra svetimas dalykas, todėl asmens praeinamumas yra reali, nors nenormali, būsena:

Jeigu praeinamumas būtų normali žmogiškosios egzistencijos būsena, žmogus neturėtų noro būti pastoviu ir negalėtų jo turėti. […] Žmogaus veržimasis iš laiko yra toks pat tikras, kaip ir jo negalia išsiveržti. Argi tai nėra praeinamumo kaip nenormalios būsenos pergyvenimas? Antanas Maceina, Jobo drama, p. 534.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl asmuo žemiškajame būties gyvenime nori save įprasminti, ir tai geriausiai gali padaryti dviem jo egzistenciją simboliškai tęsiančiais būdais – kūryba ir vaikais.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti mirties vaizdinius L. Andriekaus poezijoje. Todėl analizuojama Andriekaus poezija, rašyta 1949–1991 m., tačiau analizuojamos ne visos jo išleistos knygos. Andriekus išleido dešimt knygų, iš jų vieną rinktinę lietuvių kalba ir dvi rinktines anglų kalba. Straipsnyje analizuojami penki rinkiniai ir rinktinė lietuvių kalba, taip pat jo nepublikuoti eilėraščiai, rasti Lietuvos OFM archyve, saugomame Kryžių kalno vienuolyne, kurie gerai atspindi analizuojamą problemą.

Mirties laukimas

Pasiruošimas mirčiai Andriekaus poezijoje susideda iš susitaikymo su artėjančiu faktu, džiaugsmingos akimirkos pajautos, atsisveikinimo su šiuo pasauliu. Andriekus mirtį poetiškai įvardija numintu gyvenimo taku Žr. Leonardas Andriekus, Atmink mane, Rūpintojėli, p. 119. ir atsiskyrimu nuo kūno, kadangi mūsų pomirtinis likimas susietas su tapimu sielomis Žr. Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 59. . Kaip teigia A. Maceina, mirtis yra laiko pavidalas ir jo regimybė, todėl „mirtimi laikas apreiškia savą tendenciją nebūti“ Antanas Maceina, Mirtis: kapinės ir muziejus, f. 181. . Taip pat mirtį galima palyginti su ontologine rizika išnykti nebūtyje Žr. Antanas Maceina, Religijos filosofija, p. 332. .

Svarbi apeiga, prieš paliekant šį pasaulį, yra vaikų palaiminimas ir atsisveikinimas (eil. „Palaiminimas“, „Atsisveikinimas“), todėl, jaučiant artėjančią mirtį, sukviečiama šeimyna, kad būtų galima su ja atsisveikinti. Artėjant prie nužymėtosios gyvenimo ribos, belieka vis mažiau laiko, kol reikės skirtis.

Tik valanda beliko, / Ir pasibaigs viešnagė. Leonardas Andriekus, Už vasaros vartų, p. 31.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl reikia skubėti palaiminti vaikus, nes nepalaiminus nebūtų atilsio žemėje. Ne tik vaikus, bet ir „Ateinančias kartas“, taip tėvo palaiminimą siejant su pažadu Abraomui (Pr 12, 3).

Ruošiantis mirčiai pasitaiko ir nenumatytų situacijų. Tai pasakytina apie mirusiojo prisikėlimą chronos laike, o ne Paskutinio teismo dieną (eil. „Šypsnis“, „Ašara“, „Atsibudimas“). Eilėraštyje „Šypsnis“ Žr. Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 40. pateikiama situacija, kai palaidotas numirėlis prabunda, šitaip suardydamas chronos tvarką. Eilėraštyje „Ašara“ Žr. Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 62. ši situacija labiau poetizuojama minint pasiūtas įkapes ir jau uždegtą žvakę. Tačiau gali nutikti taip, kad mirtinas ligonis, kuriam jau buvo paruoštos įkapės, ims ir pasveiks. Eilėraštyje „Atsibudimas“ Žr. ten pat, p. 87. projektuojama situacija, kada karstas jau nuleistas į kapą, tačiau tuomet mirusysis ir atsibunda. Trys situacijos, kurios ardo chronos tvarką. Toliau analizuodami matysime, kad atsitolinimas ar pabėgimas nuo mirties, juo labiau prisikėlimas chronos laike, nėra būdingi Andriekaus poezijai.

Po pasiruošimo mirčiai, atėjus laikui, artimiesiems belieka konstatuoti patį mirties faktą užspaudžiant mirusiajam akis, prisimenant paskutinę brangią atsisveikinimo akimirką (eil. „Akimirka“). Mirusįjį „skaudžiais balsais“ Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 35. aprauda šeima, giminės ir artimieji, kai jį palydi į kapą. Artimieji ne vieninteliai, kurie palydi mirusįjį. Šią funkciją atlieka ir paukščiai, kurių „virtinės / Į laidotuves atskuba“ Ten pat, p. 179. . Palaidojus mirusįjį Viešpaties prašoma, kad medžiai šlamėtų „Amžinatilsį už tuos“ (eil. „Po diemedžiais“), kurie gyvenime kentėjo. Šis prašymas skamba ir tiems mirusiesiems, kurių tapatybė neaiški, jų kapai užmiršti ir netvarkomi, tačiau aišku, kad tai palaidojimo vieta, tačiau neaišku, kieno palaikai ten „Į užmarštį keliauja“ Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 16. . Anot Maceinos, mirties faktą galima sutapatinti su asmens būties išsibaigimu Žr. Antanas Maceina, Jobo drama, p. 533. . Asmens senatvė išbaigia būtį, kuri buvo suteikta gimimo metu. Gimstant suteikiama būties dozė, kurią žmogus, priklausomai nuo savo gyvenimo, greičiau ar lėčiau išnaudoja. Visą savo gyvenimą žmogus artėja prie mirties, anot Maceinos, asmuo liaunasi „mirti tik mirties momentą“ Ten pat, p. 556. .

Mirties valanda – tai labai trumpas laiko tarpas prieš anapusinį gyvenimą. Tą valandą aplanko užtemimo pojūtis, kuris netrukus virsta kita valanda, kai naktis nusagstoma perlų toga (eil. „Poetas“). Anot Andriekaus, mirus žmogui, nemiršta prisiminimai apie jį, apie jo kūrybą. Kaip teigia Maceina, kūryba yra pažymėta „amžinybės ženklu“, o pats kūrinys tiesiog būna simbolinis būdas realiame pasaulyje, šitaip įmedžiagindamas asmens dvasią Žr. ten pat, p. 539. . Asmuo ir jo kūryba lieka artimųjų ir draugų atmintyje. Tačiau svarbiausiu dalyku Andriekus laiko mirusio asmens amžinąjį gyvenimą „[…] Dievo ramybėje ir džiaugsme…“ Leonardas Andriekus, Telesforo Valiaus laidotuvėse Prisikėlimo par. Bažnyčioje 1977 12 04, p. 9—10. . Jam mirtis yra perėjimas į aukštesnę gyvenimo sferą. Anot Andriekaus, „jeigu nebūtų pomirtinio pasaulio, kiekviena mirtis reikštų desperatišką mylimo žmogaus išnykimą bei netekimą“ Leonardas Andriekus, Laidotuvėms 1977 12 05. . Tačiau mirtis nereiškia asmens egzistencijos pabaigos, kadangi, anot Andriekaus, iš šio pasaulio mus pasiima ne mirtis, o pats Dievas, kuris yra gyvenimas ir prisikėlimas Žr. Leonardas Andriekus, Laidotuvių pamokslas. .

Mirties laikas – rudenį

Ruduo ir naktis įvardijami kaip palankiausias metas atsiskirti nuo šio pasaulio. Net iš paukščių balso suprantama, kad šis ruduo jau paskutinis, kadangi priglaustam reikės „numirt / Prie rudenio širdies“ Leonardas Andriekus, Už vasaros vartų, p. 48. . Atėjus laikui reikės džiaugsmingai palikti šį pasaulį pasitikint paukščių nurodoma kryptimi į tą pažadėtą pomirtinę žemę Žr. Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 73. , kadangi į ją trauks nežemiškas ilgesys Žr. ten pat, p. 121. . Šiuo atveju mirtį galima sieti su kelione anapus Žr. Leonardas Andriekus, Už vasaros vartų, p. 26. , kelione „Džiaugsmo tiltu anapus naktų“ Ten pat, p. 75. . Tik eilėraštyje „Kryžkelė“ padaroma išimtis – mirtis tapatinama ne su rudeniu, o su nežinomu „pavasario keliu“ Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 86. . Andriekui lapų kritimas iš karto primena rudenį:

Tai ruduo ir viena prarasta vasara! Jų buvo nemažai – tai nieko, jei ši skaitytųsi paskutinioji. Bet amžiaus gale, rodos, žmogus dar labiau prisiriša prie žemės, nes tai jo motina. O vis dėlto liūdna, kai geltoni lapai krinta ant kelio. L. Andriekaus 1951 m. rugpjūčio 3 d. laiškas A. Nykai-Niliūnui.

Spustelėjus išskleisti...

Andriekaus poezijoje mirtis tapatinama ne tik su rudeniu ir naktimi, bet taip pat ir su svėrėmis, augančiomis ir žydinčiomis rudenį (eil. „Atminimai“, „Stebuklas“, „Debesis“, „Keleivis“, „Už ką“, „Vėlės“). Rudens žemė teologiškai lyginama su altoriumi, o svėrės – su įkapių žvakėmis Žr. Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 11. . Taip pat rudenį visiems augalams gresia sunykimas iki ateinančio pavasario, taigi ir vienišos laukų svėrės nugels Žr. ten pat, p. 74. , kad pavasarį galėtų prisikelti. Augalijos rudeninė mirtis ir pavasarinis prisikėlimas nurodo ir žmogaus prisikėlimą po tam tikro laiko. Andriekus panašiai šia tema rašo laiške poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Jis norėtų su juo pakalbėti

apie tą lėtą gamtos mirtį, kuri vis dėlto yra savotiškas pavasario preliudas. […] Aš ir rudenį, ir žiemą laukiu to džiaugsmingo pavasario, o sulaukęs jį sveikinu, kaip tikrą brolį. Jo balse išgirstu pačią linksmąją buities gaidą, kuri kada nors tikrai suskambės galinga džiaugsmo simfonija. L. Andriekaus 1949 m. spalio 17 d. laiškas A. Nykai-Niliūnui.

Spustelėjus išskleisti...

Svėrės, rudenį mirus žmogui, tampa graudžios Žr. Leonardas Andriekus, Už vasaros vartų, p. 45. , galulaukėje meldžia jam atleidimo Žr. Leonardas Andriekus, Atmink mane, Rūpintojėli, p. 83. , ir netgi po ilgo laikotarpio jo gedės:

Svėrė atšvęs graudingą jubiliejų, Suėjus šimtui metų po mirties – Nebus ten iškilmių, tik ji, nuo vėjo Linguodama, žmogaus gedės. Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 83.

Spustelėjus išskleisti...

Mirtį apibūdinančiose poeto eilėse atsispindi džiaugsmingas, nors kartais ir bijant tos nelemtos valandos Žr. Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 103. , šio pasaulio atsisakymas bei jo palikimas, kadangi tikima pomirtine egzistencija ir būsimąja amžinybe su Dievu (eil. „Transitus“, „Malda“, „Prie upės“, „Allegro“). Jau pats eilėraščio pavadinimas „Transitus“, išvertus iš lotynų kalbos, nurodo tam tikros ribos perėjimą, peržengimą ar kažkokio etapo pasibaigimą. Andriekus žemiškąjį gyvenimą šiame eilėraštyje įvardija kaip kalėjimą ir prašo Dievą iš jo išlaisvinti. Kai Dievas įvykdo tą norą, Andriekaus lyrinis subjektas pasiekia euforiją: „Aš palieku tuos kalnus, jūrą, saulę, debesėlį, / Aš palieku džiaugsmingai viską dėl Tavęs“ Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 26. . Prieš mirtį norisi dar įgauti antgamtinių jėgų iš Viešpaties ir „pasilinksmint su žiogais kartu“ Ten pat, p. 35. . Sulaukus saulėlydžio, jau galima džiaugsmingai atsisveikinti su šia paskutine gyvenimo diena Žr. ten pat, p. 66. .

Nepasirinksi nei mirties vietos, nei laiko. Gali mirti toli nuo savo gimtosios vietos (eil. „Laiminga mirtis“), kur gimtoji vieta lyginama su savaisiais pušynais Žr. Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 146. . Mirties faktą kartais parodo krintanti danguje žvaigždė. Jos kritimas teigia, kad kažkur „pasaulyje nuo kūno siela“ Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 20. atsiskyrė (eil. „Žvaigždei krintant“). Mirtis gali būti kaip iki galo išgiedota psalmė arba giesmė, kuri tapatinama su gyvenimu (eil. „Auka“, „Giesmė“), arba gyvenimas, kuris tapatinamas su amžinai užskleistu mišiolu (eil. „Gyvenimas“), arba su „senųjų durų“ skląsčiu, kurį atvėrus, peržengiama iš gyvenimo į mirtį (eil. „Angelas“). Siela ir dvasia yra lyginama su sparnuota būtybe (aliuzija į angelus), suplasnojusia ir patekusia į neaprėpiamus „Dievo kūrybos“ srautus (eil. „Allegro“). Mirtis ir palaidojimas yra lyginami su ilga sapno karalija (eil. „Atsibudimas“).

Mirtis neskelbtame ir Lietuvos OFM archyve surastame eilėraštyje „Mirtis“ tapatinama su mylinčia seserimi:

Ne sauso skeleto šiurpiam pavidale,
Ne raganos piktos su švelnumu nuduotu,
Bet išvaizdoj sesers su meile didele
Ateisi tu, seniai laukta ir apdainuota.

Ateisi iš toli žingsniu nežemiškai lėtu,
Laikydama iškėlusi auksinį laimės raktą
Ir man vartus atkelsi karalysčių saulėtų,
Išvedusi per paskutinę skausmo naktį.

Čia pat Šventasis miestas saulėmis švitės,
Svaigs siela nuo saldaus lelijų kvapo,
Ir aš nužemintai dėkosiu, kad naujos būties
Tu atskleidei man pirmą lapą. Leonardas Andriekus, Mirtis, Kennebunk Port, Maine, 1949 02 15.

Spustelėjus išskleisti...

Mirtis įsivaizduojama ne kaip giltinė su dalgiu, ne kaip pikta ragana, kaip ją įprasta vaizduoti tradiciškai. Mirtis poetui asocijuojasi su sesers meile. Mirtis žmogų myli, kaip sesuo brolį. Tai neįprastas mirties palyginimas. Sesuo mirtis turi raktus, kuriais atrakina duris, skirtas tik Andriekaus lyriniam herojui, už kurių slypi saulėta karalystė. Tačiau kelias tos karalystės link yra paženklintas paskutine skausmo naktimi. Poeto lyrinis herojus įsivaizduoja, kad panašiai kaip gimstantis šiame pasaulyje kūdikis neatsiranda be gimdymo skausmų, taip ir perėjimas iš šio į aną gyvenimą irgi turėtų būti paženklintas tam tikru skausmu. Gimstant šiame pasaulyje mus pasitinka fizinis skausmas, tad lyrinis herojus suvokia, kad žengiant į aną pasaulį, mus turėtų pasitikti dvasinis skausmas. Perėjimas iš vienos būsenos į kitą negali būti neskausmingas ar netgi palaimingas veiksmas. Būsenų pasikeitimas paveikia fizinį arba dvasinį skausmą. Naujasis miestas po Apokalipsės prilyginamas Šventajam miestui, kadangi po tranfigūracijos nebeliks nieko sekuliaraus, o visas naujas amžinasis gyvenimas, kaip teigia vokiečių teologas ir egzistencializmo filosofas Paulas Tillichas (1886–1965) savo knygoje Theology of Culture (1959), bus persmelktas religingumo dvasios:

Remiantis regėtoju, parašiusiu paskutinę Biblijos knygą, šventyklos nebus, nes Dievas bus viskas visame. Nebebus sekuliarumo, todėl nebeliks ir religingumo. Religija vėl taps tuo, kas ji iš esmės ir yra: viską jungiančiu žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindu ir substancija. Пауль Тиллих, Избранное: Теология культуры, c. 241.

Spustelėjus išskleisti...

Ir tai bus tik naujo gyvenimo pradžia, kurios pirmąjį lapą lyriniam herojui atskleidė sesuo mirtis. Nuo to pirmojo lapo ir prasideda pomirtinis gyvenimas.

Pomirtiniai vaizdiniai

Po mirties atsiveria eilėraščių autoriaus labai poetiškai prašomas anapusinis gyvenimas. Anot Ratzingerio, „mirties miego vaizdinys“, trunkantis nuo mirties iki pasaulio pabaigos, nėra paremtas jokiu Naujojo Testamento tekstu, tai tiesiog archaizmas Joseph Ratzinger, Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas, p. 127. . Anapusinis gyvenimas tiesiog virte verda, kadangi tarpinė būklė tarp mirties ir prisikėlimo Naujajame Testamente yra įvardijama kaip bendrystė su Kristumi Žr. ten pat, p. 122. . Vieni nuo neatmenamų laikų guli po žeme, bet nemiega, kiti vėlėmis ir vaiduokliais klaidžioja savo gimtosiose vietose. Anot Maceinos, mirtis nėra mūsų egzistencijos pabaiga, kadangi ji atvira kitai būsenai, kuri nesibaigia ir nepraeina ir kurią vadiname amžinybe:

Praeinančios ir laikinės mūsų būsenos nenormalumas parodo, kad mūsų egzistencija yra atvira kitai būsenai, kuri nepraeina, nesibaigia ir kurioje buvimas yra visas kartu. Šitokią būseną mes vadiname amžinybe. Antanas Maceina, Jobo drama, p. 535.

Spustelėjus išskleisti...

Andriekaus lyrinis subjektas nusako pomirtinio gyvenimo tikrovę, kuri nė kiek ne mažiau reali, kaip ir pats gyvenimas. Jis save tapatina su „kosminės nakties“ klajokle dulke (eil. „Astronautas“). Savo „poilsio vienos sekundės“ nė už ką nemainytų „Į akmens sapnus / Drugelio snūdį“ Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 45. . Kaltina karsto gamintojus, kurie nepasirūpino, kad jo buvotojus pasiektų saulės ir žvaigždžių šviesa (eil. „Karste“). Guodžia savo motiną ir prašo ją neišsigąsti aplankydamas dvasiniu pavidalu, bet savo lūpomis paliesdamas jos kaktą (eil. „Motina“). Sunku beatsiminti, kiek metų kape jau išgyventa anapusinėje realybėje (eil. „Iš kapo“) laukiant prisikėlimo. Audėjos prašo išausti drobę, kurią patiesus, galėtų ja pareiti „Iš savo kapo gūdžios nakties“ Leonardas Andriekus, Atviros marios, p. 105. . Poeto lyrinis herojus, įsivaizduodamas savo pomirtinį gyvenimą, norėtų kapuose klausytis, ką šneka numirėliai, kol giesmė „Jėzau, mano mieliausias“ jį patį kviestų grįžti į kapą (eil. „Vėlė“). Prašo priėjus prie jo kapo jausti susikaupimą ir rimtį (eil. „Epitafija“).

Eilėraštis „Šventovė“ įdomus tuo, kad jo pirminis variantas buvo publikuotas knygoje „Atviros marios“, o taisytas variantas pasirodė rinktinėje „Pasilikau tik dangų mėlyną“. Rinktinėje dar sukurtas vienas baigiamasis posmas. Kiti posmai tik truputį koreguoti. Šis eilėraštis ryškiai atskleidžia anapusinę realybę:

Durys, į dangaus menes atidarytos,
Kviečia eiti, kaip į nuosavus namus –
Toj šventovėje kas vakarą, kas rytą
Miršta aidas begalinių tolumų.

Joj gyvieji ir nekrikštytųjų vėlės
Pakaitais tą pačią Kyrie giedos,
Joj kolonos ir altoriai be šešėlių
Laukia didžiojo lėmimo valandos. Ten pat, p. 14.

Toj šventovėj lyg vargonų fugos
Susilieja meilė, skausmas ir auka,
Kol ištinka džiaugsmo paskutinis smūgis
Maldininkų eiseną staiga. Leonardas Andriekus, Pasilikau tik dangų mėlyną, p. 40.

Spustelėjus išskleisti...

Šiame eilėraštyje aiškiai matomas perėjimas nuo pomirtinio gyvenimo prie prisikėlimo ir paskutinio teismo. Vaizduojama tarpinė būsena tarp mirties akimirkos ir prikėlimo, kuris reiškia paskutinio teismo akistatą.

Andriekaus poezijoje keliama nekrikštytųjų vėlių problema. Jų pakrikštyti jau nebeįmanoma, nes tai atliekama esybei turint kūną. Jos tarsi užstrigusios tarp mirties ir prisikėlimo, dar yra „mirties šešėliuos“ Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 160. gyvos. Jos gyvos, anot Maceinos, tik dėl Dievo noro, nes jam nieko nėra neįmanoma – jis gali bet kurią sielą prišaukti iš nebūties Žr. Antanas Maceina, Religijos filosofija, p. 196. . Vėlės poeto tekstuose dažniausiai klaidžioja laukais tikėdamosi kada nors surasti ramybę. Ją suras ne visos. Eilėraštyje „Atilsis“ kalbama apie kitataučius, palaidotus Lietuvos žemėje. Būdami svetur, o ne savo tėvynėje, jie neranda atilsio „kūnui ir sielai“ Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 79. . Kitataučių vėlėms nemiela ilsėtis svetimoje žemėje. Sugrįžti į gyvenimą ir pasikrikštyti jau nebegalima, o nekrikštytoms vėlėms sunku tikėtis Dievo malonės (eil. „Bitelė“, „Vėlėms“, „Mums nutilus“, „Priglausk“). Todėl vėlės Andriekaus poezijoje buvoja dvasiniame pasaulyje, bet tarsi be vietos, be amžinybės perspektyvos, bet siekiančios buvoti Dievo akivaizdoje (eil. „Skaistykla“, „Šventovė“, „Vėlinės“, „Be ramybės“, „Vėlės“, „Pagarbinimas“, „Palaima“).

Mirusiųjų prikėlimas

Pomirtinio gyvenimo tęsinys yra prikėlimas. Kodėl prikėlimas, o ne prisikėlimas? Sinonimų žodyne terminas prikelti apibūdinamas kaip pabudinti, o pabudinti viena iš reikšmių aiškinama kaip prižadinti ar prikelti (pvz.: vidurnaktį prižadinti, prikelti šeimininkę) Žr. Antanas Lyberis, Sinonimų žodynas, p. 324, 260. , ir ši prasmė neturi nieko bendra su mirusiųjų prikėlimu. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvokos prikėlimas ir prisikėlimas kildinamos iš termino prikelti, kuris aiškinamas kaip prižadinimas ar pabudinimas iš miego, atgimimas, nupuolusio gelbėjimas, atgijimas iš numirusiųjų, Velykų ryto apeigos, rezurekcija Žr. Stasys Keinys (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 606. . Tačiau abiejuose žodynuose neaiškinamas sąvokų prikėlimas ir prisikėlimas prasmės skirtingumas, ji tapatinama su sąvoka prikelti. Abiejų terminų kilmė iš sąvokos prikelti aiški ir neginčytina, bet skiriasi prasmė. Sąvokose prisikėlimas ir prisikelti sangrąžinė dalelytė si nurodo asmens veiksmą savo paties atžvilgiu, o sąvokos prikėlimas ir prikelti kalba apie veiksmą kito asmens atžvilgiu. Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, daugelį kartų minimas prisikėlimas. Prikėlimas akcentuojamas kur kas rečiau. Kalbant apie prikėlimą, jis dažniausiai taikomas Kristui darant stebuklus: prikeliant žmones iš mirusiųjų.

Eilėraštyje „Daina“ Žr. Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 191. kalbama apie tikėjimą ir netikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Andriekaus lyrinis subjektas žino, kad Kristus Lozorių prikėlė iš numirusiųjų. Yra daug ženklų, liudijančių prikėlimą. Vienas iš tų ženklų, ir turbūt pats ryškiausias, yra Lozoriaus prikėlimas, nors būta ir kitų prikėlimo atvejų, tačiau šis geriausiai aprašytas Evangelijose.

Andriekaus poetinėje eschatologijoje kalbant apie prikėlimą ir prisikėlimą, dažnai akcentuojamas mirusiųjų kėlimasis iš kapų. Prisikėlimo iš kapo provaizdžiu tampa pati Kristaus istorija – Jo nukryžiavimas ir prisikėlimas. Nukryžiavus Kristų ir Jam išleidus paskutinį Alsos kvapą, kaip prikėlimo Paskutiniąją teismo dieną projekcija kėlėsi „iš karstų numirėliai“ Ten pat, p. 57. . Trečiąją dieną prisikėlė ir pats Kristus, kuriam iki prisikėlimo ir Paskutinio teismo dienos Žr. ten pat, p. 107. nereikės miros ir kvepalų (eil. „Motinos glėby“), kadangi prisikėlimo Kristus dvelks savo kapo aromatais (eil. „Varpai“). Prisikėlusysis Kristus šaukia Gyvenimo knygoje parašytais vardais visus numirėlius iš senkapių „Į didžiąją Velykų eiseną“ Ten pat, p. 194. . Velykos skelbia Kristaus prisikėlimą, tad gilioje Velykų prasmėje, žvelgiant į Paskutinio teismo dieną, yra prikeliami visi kiti numirusieji. Kristus tampa prisikėlimo provaizdžiu. Andriekaus lyrinis subjektas konstatuoja, kad mirties dieną matoma tik mirtis (eil. „Kas bus rytoj“), tačiau negalvojama, kas laukia amžių pabaigoje: „Ką gi reiškia numirti, / Jeigu ne prisikelti?“ Leonardas Andriekus, Už vasaros vartų, p. 51. Anot Ratzingerio, „iš prisikėlusio kyla viltis, kad Dievo malonės veikimu visas žmogus vėl bus prikeltas naujam gyvenimui“ Joseph Ratzinger, Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas, p. 75. . Nekalbama tik apie dvasinį prisikėlusio žmogaus pavidalą, tačiau konstatuojama, kad visas žmogus – taigi ne tik dvasiškai, bet ir kūniškai – bus prikeltas naujam ir amžinam gyvenimui.

Kartais mirusiųjų prisikėlimas Andriekaus poezijoje lyginamas su senųjų vartų atidarymu (eil. „Prisikėlimas“) ar triumfo vartais (eil. „Juodasis paukštis“). Viešpačiui primenama, kaip kapinių vartus bedaužant vėjams, poeto lyrinis herojus juos uždarydavo, kad mirusieji galėtų ilsėtis ramybėje (eil. „Senkapiai“). Mirusieji personifikuojami ir įvardijami mirusiais pavasariais, kuriuos, atvėrus senus senkapių vartus, išleis į prisikėlimo „pergalės procesiją“ Leonardas Andriekus, Atmink mane, Rūpintojėli, p. 111. . Tuomet ne tik kiekvienas asmuo, bet ir kiekvienas žemės grūdas pajus „Prisikėlimo pergalę“ Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 191. . Eilėraštyje „Prisikėlimas“ Žr. ten pat, p. 195. patį prisikėlimą skelbs atbundanti gamta, kuri mirtį projektuoja į amžinybę.

Pasaulio pabaiga ir amžinybė

Pasaulio pabaigos įvaizdis Andriekaus poezijoje išreiškiamas trimitu ir jo garsu, kuris skelbia visa ko pabaigą. Pabaigą trimitu skelbia angelas. Trimito garsas veikia stulbinamai – prikelia šventuosius iš kapų:

Angelo trimitas, lyg perkūno griausmas,
Tesujudina kapus greičiau:
Teprisikelia šventieji
Su tom kryžių saulėm ant galvų –
Ir Tu būk žmogaus teisėjas! Žr. Leonardas Andriekus, Pasilikau tik dangų mėlyną, p. 230.

Spustelėjus išskleisti...

Dievas yra pažadėjęs apsiplovusias Kristaus krauju sielas, kitaip sakant, pakrikštytas sielas, išsaugoti iki pasaulio prapulties ir iki „visuotinio prisikėlimo“ Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 173. . Klausiama, „kas miegančiam atbusti įsakys“ (eil. „Įmygis“), nors atsakymas žinomas – prisikėlusysis Kristus. Jo prisikėlimo pirmavaizdis įsakys prisikelti ir visiems mirusiesiems. Dievas nepamirš prikelti nė vieno mirusiojo, jo pirštai palies kiekvieno žmogaus kapą (eil. „Žinia“). Jis savo meilingomis rankomis nuvoš „nuo karstų / Užvertus antvožus“ Ten pat, p. 124. . Po Dievo pirštų ir rankų įvaizdžiu slepiasi Dievo Dvasia, arba kitaip Šv. Dvasia, kuri minėtą veiksmą ir atliks, kadangi jos nevaržo chronos sfera. Pagaliau, sulaukus tos prisikėlimo dienos, siūloma džiaugtis „Ant bundančių kapų“ (eil. „Juodasis paukštis“), iš kurių „Padvelks gyvybė“ (eil. „Aukso amžius“). Andriekaus poezijoje atsiranda barokinis drebančio nusidėjėlio vaizdinys:

Pritildyk savo trimitus,
Pritildyk jūras, žaibą, vėją,
Kad nesityčiotų skraidydami varnai ratu
Iš mūsų išgąsčio
Ir nesakytų Juozapato slėnyje
Sustojusi minia:
Štai dreba nusidėjėliai,
Kalčių neapgailėję
Po Saulių kryžiais. Ten pat, p. 124.

Spustelėjus išskleisti...

Anot Ratzingerio, „tvirtai tikima, kad kosmoso dinamika veda į tikslą, į situaciją, kada materija ir dvasia bus naujai ir galutinai tarpusavyje susijusios“ Joseph Ratzinger, Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas, p. 184. . Dar kitaip amžinybę galima pavadinti nesibaigiančia akimirka. Dabar jau Andriekaus lyrinis subjektas, panašiai kaip eilėraštyje „Šypsnis“, galėtų ištarti, kad jam akimirka jau virto amžinybe. Ši akimirka-amžinybė

[…] mums bylos
Apie laimingą salą,
Kurioj nėra gimimo nei mirties –
Kur jau vidunaktis
Vadinamas vidudieniu,
Ir pilnatis
Vadinama jau saule. Leonardas Andriekus, Naktigonė, p. 50.

Spustelėjus išskleisti...

Andriekaus subjektas teigia, kad „Pasaka viešpataus“, tikrovei pavirtus į nieką (eil. „Mano siela“). Atsimenamas tas žavingas gyvenimo momentas, kada buvo klausytasi dangiškos fleitos grojimo, ir to grojimo norėtųsi klausytis nuolat, arba, dar kitaip, amžinai (eil. „Fleita“).

Andriekaus poezijoje amžinybė glaudžiai susijusi su Viešpaties veidu, su žvelgimu į Jo šviesų veidą. Dievo karalystėje neprašoma išskirtinių vietų, norima tūnoti kampelyje, nes ir iš ten matysis Dievo spindintis veidas ir užsimirš visos žemės prieblandos (eil. „Maldos“). Eilėraštyje „Sostas“ Žr. Leonardas Andriekus, Saulė kryžiuose, p. 121. teigiama, kad per visą amžinybę, arba amžinai trunkančią akimirką, nenusibostų būti prie Dievo sosto ir matyti jo veidą, kadangi, anot Maceinos, „laikas amžinybės akivaizdoje yra netikra būsena“, kad prasidėtų amžinybė, laikas turi baigtis Antanas Maceina, Jobo drama, p. 535, 537. . Prie Dievo sosto sruvens gyvojo vandens šaltiniai, iš kurių tikintieji galės nuolat atsigerti (eil. „Gyvybė“). Gyvojo vandens šaltinius reikia suprasti ne tik tiesiogiai, kaip vandenį prisikėlusiam žmogaus kūnui, bet kiekvieną žodį, išeinantį iš Dievo lūpų (Mt 4, 4).

Išvados

Mirtis L. Andriekaus poezijoje nereiškia asmens egzistencijos pabaigos ir visai nėra beprasmiškas dalykas. Su mirtimi poeto lyrinio subjekto būtis nenutrūksta. Ji tęsiasi ir po mirties momento, bet jau kita – dvasine – forma. Žmogus yra laikinas: gimsta, gyvena ir miršta chronos laike. Po mirties asmuo pereina į kairos laiką. Andriekaus lyrinis subjektas po mirties pereina į antlaikinį buvojimą kairos laike, todėl galima teigti, kad ir prieš gimstant į chronos laiką, asmuo ateina iš kairos laiko. Todėl asmens antlaikinė egzitencija vėl kviečia jį sugrįžti į kairos laiką, ten, iš kur ir atėjo. Pati mirtis – tarsi amžinybės projekcija, kuri savo pirminę formą įgavo tuomet, kai Kristus prisikėlė iš mirusiųjų ir įžengė į dangų, šitaip tikintiesiems parodydamas, kad žmogaus mirtis nėra baigtinė būties forma. Po žemiškosios mirties prasideda dvasinis gyvenimas vėlių pavidalu laukiant prisikėlimo ir pasaulio pabaigos, po kurios prasidės Paskutinis teismas. Tai viltis, kuri palaiko Andriekaus lyrinio subjekto žemiškąją kelionę, pasiruošimą mirčiai ir akistatą su anapusiniu pasauliu. Visa tai vainikuoja amžinasis gyvenimas žvelgiant Dievui į veidą ir gyvenant prie gyvybės šaltinių.

Literatūra

• Andriekus, Leonardas, Atmink mane, Rūpintojėli, Brooklyn, N. Y.: Pranciškonai, 1985.
• Andriekus, Leonardas, Atviros marios, Brooklynas: išleido Tėvai pranciškonai, 1955.
• Andriekus, Leonardas, Laidotuvėms 1977 12 05, Lietuvos OFM archyvas.
• Andriekus, Leonardas, Laidotuvių pamokslas, Lietuvos OFM archyvas.
• Andriekus, Leonardas, Mirtis, Kennebunk Port, Maine, 1949 02 15, Lietuvos OFM archyvas.
• Andriekus, Leonardas, Naktigonė, Brooklynas: išleido Tėvai pranciškonai, 1963.
• Andriekus, Leonardas, Pasilikau tik dangų mėlyną, Vilnius: Vaga, 1991.
• Andriekus, Leonardas, Saulė kryžiuose, Brooklynas: Išleido pranciškonai, 1960.
• Andriekus, Leonardas, Telesforo Valiaus laidotuvėse Prisikėlimo par. Bažnyčioje 1977 12 04, Lietuvos OFM archyvas.
• Andriekus, Leonardas, Už vasaros vartų, New Yorkas: išleido pranciškonai, 1976.
• Heidegger, Martin, Sein und Zeit, Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 2001.
• Keinys, Stasys (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, IV leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2000.
• L. Andriekaus 1949 m. spalio 17 d. laiškas A. Nykai-Niliūnui, MLLM.
• L. Andriekaus 1951 m. rugpjūčio 3 d. laiškas A. Nykai-Niliūnui, MLLM.
• Lyberis, Antanas, Sinonimų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1980.
• Maceina, Antanas, Jobo drama | Raštai, t. 3: Trilogija „Cor inquietum“, Vilnius: Mintis, 1990.
• Maceina, Antanas, Mirtis: kapinės ir muziejus (1986 01 07?), Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, A. Maceinos archyvas.
• Maceina, Antanas, Religijos filosofija | Raštai, t. 7: Religijos filosofija, Vilnius: Mintis, 1994.
• Ratzinger, Joseph, Eschatologija: mirtis ir amžinasis gyvenimas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996.
• Тиллих, Пауль, Избранное: Теология культуры, Москва: Юрист, 1995.

Death as a Projection of Eternity in Leonardas Andriekus Poetry

Summary. The article briefly presents the theoretic providences of M. Heidegger, J. Ratzinger and A. Maceina about subsistence, mortality and afterlife. These providences are closely connected with death as poetized by L. Andriekus. Death in Andriekus poetry is not an absolutely senseless thing. The subsistence of the poet subject does not cease after his death. It continues in afterlife. There the poet subject waits for the Great account when all the decedents will be raised in order they can continue travelling to everlasting life in the face of God. Thus this mundane life of the poet subject already is being projected into everlasting life. Based on Christ’s death and resurrection, death becomes a projection to an everlasting life. That is a hope which upholds Andriekus’ lyric subject, who in mundane travelling, prepares for death and confrontation with the beyond.

Keywords: Leonardas Andriekus, poetry, death, the beyond, the resurrection, doomsday, eternity.