Straipsnis Antropologijos vizualizacija: nuo fotografijos iki vizualinės antropologijos

Santrauka. Straipsnyje siekiama aptarti vizualinės antropologijos raidą ir metodologijos ypatumus. Remiantis vizualinės antropologijos tyrimų metodologija, analizuojami vizualinės antropologijos raidos ypatumai. Straipsnyje keliami uždaviniai: atskleisti vizualinės antropologijos kaitą nuo XIX a. iki XXI a. pradžios; aptarti vizualinės antropologijos metodologijos pokyčius per du šimtmečius. Antropologijos teorijos ir metodologijos santykio problema yra aktuali norint suprasti, kaip vaizdiniai naudojami etnografinėms žinioms perteikti žiūrovui. Vizualinė antropologija pateikia savitą vaizdinio kultūroje ir visuomenėje suvokimą.

Pagrindiniai žodžiai: vizualinė antropologija, etnografinė fotografija, raida, metodologija.

Įvadas

Paskutiniais dešimtmečiais naujosios komunikacijos technologijos keičia vizualinės antropologijos pavidalą ir praplečia jos ribas. Šiandien vizualinės antropologijos tyrimai neapsiriboja vien tik antropologijos kategorijomis ir tradicinėmis tyrimo metodologijomis, bet aprėpia naujas tyrimo kryptis – sensorinės etnografijos, meno ir fotografijos, filmų ir meninės produkcijos, materialinės kultūros, kūno raiškos ir erdvinės konstrukcijos analizę.

Straipsnyje keliamas tikslas – aptarti vizualinės antropologijos raidą remiantis istoriniu-lyginamuoju ir interpretaciniu metodais. Darbe siekiama išspręsti keletą uždavinių: atskleisti vizualinės antropologijos raidą nuo XIX a. iki XXI a. pradžios; nustatyti vizualinės antropologijos metodologijos pokyčius per du šimtmečius. Santykio tarp antropologijos teorijos ir metodologijos problema yra aktuali norint suvokti, kaip vaizdiniai naudojami etnografinėms žinioms perteikti.

Vizualinės antropologijos raida ir metodologijos ypatumai nėra plačiai nagrinėti, tačiau ankstesnių tyrinėtojų aptarti tam tikrais aspektais. Vizualinių metodų svarbą socialiniuose tyrimuose, vizualinės antropologijos metodologiją nagrinėjo britų antropologai Marcusas Banksas Žr. Marcus Banks, Visual Methods in Social Research, 2001; Using Visual Data in Qualitative Research, 2007. , Sarah Pink Žr. Sarah Pink, Doing Visual Ethnography, 2001. ; vizualinės antropologijos istorines perspektyvas aptarė M. Banksas ir Jay Ruby Žr. Marcus Banks, Jay Ruby, “Made to Be Seen: Historical Perspectives on Visual Anthropology,” pp. 1–18. , vizualinės antropologijos ateitį, skaitmeninės vizualinės antropologijos iššūkius, vizualumo intervenciją, santykį tarp sensorinės etnografijos teorijos ir metodologijos tyrinėjo Sarah Pink Žr. Sarah Pink, The Future of Visual Anthropology: Engaging the Senses, 2006; Visual Interventions: Applied Visual Anthropology, 2007; Doing Sensory Ethnography, 2009; “Digital Visual Anthropology: Potentials and Challenges,” pp. 209–233. ; vizualinius vaizdus tekstilėje ir aprangoje nagrinėjo Sandra Dudley Žr. Sandra Dudley, “Material Visions: Dress and Textiles,” pp. 45–73. ; „kūno“ kaip vizualinės kultūros komponento vaidmenį išryškino Brenda Farnell Žr. Brenda Farnell, “Theorizing ‘the Body’ in Visual Culture,” pp. 136–158. . Roxana Waterson du pastaruosius dešimtmečius gilinosi į architektūros ir antropologijos tyrimus, erdvinės konstrukcijos analizę. Ji atskleidė, kad kai kurios kryptys kultūroje turi vizualinį poveikį ir negali būti efektyviai tyrinėjamos atskyrus jas nuo vizualinių metodų Žr. Roxana Waterson, “Visual Anthropology and the Built Environment: Interpretation of Visible and Invisible,” p. 74. . Architektūra – vienas tokių pavyzdžių. Anot R. Waterson, antropologijos ir architektūros sąsajos padeda patirti atradimus, susijusius su aplinkos konstravimu, kosmologijos, giminystės idėjomis, lyčių vaidmenimis ir erdvės simbolizmu, politine jėga ir statusu, ritualais, atmintimi ir gyvenimo procesais. Arnd Shneider atskleidė tarpdiscipliniškumo ryšius tarp meno disciplinų (vizualių menų plačiąja prasme), meno kritikos, meno istorijos bei antropologijos, pabrėžė šių disciplinų pritaikymą kitose kultūrose Žr. Arnd Schneidern, “Unfinished Dialogues: Notes toward an Alternative History of Art and Anthropology,” pp. 108–135. . Elizabeth Edwards išryškino fotografijos kaip užrašų vaidmenį lauko tyrimuose. Ji nurodė, kad „fotografijos visada bus naudojamos kaip lauko užrašai stipriam įspūdžiui sukelti, kaip tarpkultūrinių socialinių sąveikų vietos, analizės šaltiniai, kaip tyrimo objektas bei vizualinės ir sensorinės sistemos…“ Elizabeth Edwards, “Tracing Photography,” p. 187.

XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės vizualiniai ieškojimai Vakaruose

Vaizdinė medžiaga užėmė gana svarbią vietą XIX a. etnologų lauko tyrimuose. Tuo metu etnologai klasifikavo tautas ir kultūras pagal evoliucijos schemą, todėl fotoaparatas tapo priemone pagrįsti žmonių visuomenės raidos teorijas. Fotografija padėjo objektyviau surinkti faktinių įrodymų, palyginti skirtingų pasaulio dalių duomenis, juos suklasifikuoti bei nustatyti „savo“ ir „kito“ panašumus bei skirtumus. Faktiniai įrodymai buvo aktualūs XIX a., nes tuo metu teoretiko ir lauko tyrėjo vaidmenys buvo atriboti.

Alison Griffiths knygoje Nuostabus skirtumas (2002) Žr. Alison Griffiths, Wondrous Difference: Cinema, Anthropology, & Turn-of-the-Century Visual Culture, 2002. išskiria tris fotografijos rūšis, egzistavusias XIX a. Pirmoji, antropometrinė fotografija, buvo populiariausia antropologų tyrinėjimuose. Jos dėmesio centre – antropologinis tipas, pagyvintas pagal taksonometrijos principus. Tokie individai fotografuoti kaip fiziniai rūšies atstovai, nes fizinė išvaizda buvo pagrindas kultūros, intelekto ir evoliucijos teorijoms pagrįsti. Instrukcijos šiai duomenų rinkinio rūšiai buvo ypač preciziškos, buvo reikalaujama nufotografuoti subjektą be drabužių neutraliame fone Žr. Anna Grimshaw, “Visual Anthropology,” p. 293–309. . Antroji fotografijos rūšis pabrėžė gyvą santykį tarp tyrinėjamų tautų kultūrų, pasisakė prieš antropometrinę fotografiją kaip „bedvasių kūnų“ dokumentavimą. Ši fotografijos rūšis išryškino fotografo ir jo tiriamų subjektų santykį, pagrįstą pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Trečioji fotografijos rūšis – meniniai atvirukai, kuriuose atsispindėjo gamtos vaizdai. XIX a. ypač išaugo „pirmykščių“ žmonių atvaizdų paklausa. Jų paplitimą lėmė XIX a. antrosios pusės intelektualinė kultūra, ištrynusi bet kokią tikslią ribą tarp dviejų terminų – „mokslinis“ ir „populiarus“ Žr. ten pat. .

1898 m. Alfredo C. Haddono organizuota Kembridžo antropologinė ekspedicija į Torres sąsiaurį Australijoje buvo lemiamas momentas vizualinės antropologijos istorijoje. Ekspedicijos dalyviai surinko vertingą nuotraukų kolekciją ir nufilmavo keturias minutes trunkantį filmą apie vietinius Australijos gyventojus, Tai buvo etnografinio filmo pradžia. Nuo šio momento vaizdas tapo svarbiu tyrimo objektu ir metodu, o anksčiau atskirti lauko tyrėjo ir teoretiko vaidmenys susiliejo.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Margaret Mead ir Gregory Batesonas pradėjo nuosekliai naudoti vizualines technologijas lauko tyrimuose ir stengėsi sukurti naują metodologiją, tinkamą jų konkrečių kultūrinių praktikų 1936–1938 m. Balyje ir Naujojoje Gvinėjoje tyrimui. Tuo metu filmavimo kameros vaidmuo buvo svarbesnis atliekant pateikėjų apklausą, nei iliustruojant vizualinę medžiagą. Mead ir Batesonas pripažino kalbos ribotumą išreiškiant socialinio gyvenimo aspektus. Skirtingos lauko tyrimų medžiagos (rašytinės, vaizdinės, garsinės) sugretinimas buvo neatskiriama dalis nuo to, ką Batesonas vadino „ethos“, tai yra „neapčiuopiamais kultūros aspektais“ Gregory Bateson, Margaret Mead, Balinese Character: a Photographic Analysis, p. xi. .

Vėliau M. Mead iš Batesono nufilmuotos medžiagos Balyje ir Naujojoje Gvinėjoje sukūrė trumpų filmų serialą „Charakterio formavimas skirtingose kultūrose“. Principas, kuriuo rėmėsi Mead, tvarkydama vaizdinę medžiagą, buvo „nuoseklus filmavimas“. Ištisos filmuotos medžiagos atkarpos buvo paliktos nekarpytos. M. Mead pavyzdžiu lauko tyrimuose sekė daugelis antropologų: Johnas Marshallas, Timothy Aschas, Asen Balikci, Robertas Gardneris ir Karlas Heideris. Timothy Aschas paskelbė, kad „kamera gali būti antropologui tas pat, kas teleskopas yra astronomui arba mikroskopas biologui“ Peter Loizos, Innovation in Ethnographic Film: from Innocence to Self-consciousness, 1955–1985, p. 17. .

XX a. pirmojoje pusėje vaizdo, kaip antropologinio tyrimo objekto ir metodo, išstūmimas susijęs su Bronislawo Malinowskio tyrimais. Jo dėmesys nukrypo nuo išorinių vizualių reiškinių prie vidinių, pavyzdžiui, socialinės struktūros. Buvo ugdomas vidinis matymo būdas. B. Malinowskio tyrimuose fotoaparatui nebeliko vietos, nes čia vaizdas buvo įsivaizduojamas. Jis buvo susijęs su intuicija, įžvalgumu, apreiškimo akimirkomis, kurios negali būti pasiektos technologinėmis priemonėmis, bet pasitelkus kūną jutiminiam virsmui Žr. Anna Grimshaw, “Visual Anthropology,” p. 293– 309. . Tuo metu pasikeitė lauko tyrėjo vaidmuo. Antropologus, kurie naudojo vizualinę techniką, padėjusią atskleisti rasinę klasifikaciją, pakeitė pavienis etnografas, besinešiojantis tiktai užrašų knygelę ir rašiklį. Fotoaparatas greitai išnyko iš šio etnografinės praktikos modelio ir pasidarė „tik dar viena pagalbine lauko tyrėjo priemone“ Elizabeth Edwards (ed.), Anthropology and Photography 1860–1920, p. 4. .

Antropologija, remdamasi „vidinio matymo“ idėjomis, tapo visų pirma literatūrinėmis pastangomis. Be to, pristatoma vizualinėmis formomis, ji imta sieti su populiariąja kultūra. Mokslinis antropologijos patikimumas rėmėsi tiek meno, tiek pramogų atmetimu – bijota, kad susilies skiriamosios linijos tarp antropologų ir jų konkurentų – žurnalistų.

Vizualinės antropologijos kaip atskiros mokslo srities susiformavimas

Vizualinė antropologija kaip atskira mokslo sritis įsitvirtino tik XX a. devintajame dešimtmetyje. Vizualinių vaizdinių vartojimas etnografijoje ilgą laiką buvo apgaubtas ginčų. Septintajame–aštuntajame dešimtmečiais diskusijų metu iškilo klausimas: ar vizualiniai vaizdiniai ir įrašai galėtų padėti ir būti naudingi socialinių mokslų stebėjimo tyrimams? Žr. John Collier, Malcolm Collier, Visual Anthropology: Photography as a Research Method, 1986. Tuo metu vizualinės etnografijos tyrinėtojai buvo kaltinami, kad jų vizualiniai vaizdiniai neturi objektyvumo ir mokslinio tikslumo. Daugelis socialinių mokslų tyrinėtojų priešinosi vizualinių vaizdinių naudojimui etnografijoje, teigdami, kad šis duomenų rinkimo metodas yra per daug subjektyvus, nereprezentatyvus ir nemetodiškas Žr. Sarah Pink, Doing Visual Ethnography, p. 7. . Vieni mokslininkai pabrėžė, kad fotografijos momento specifiškumas moksliškai nepagrįstas; fotografijos, nufotografuotos lauko tyrimų metu, yra impresionistinės ir primena vasaros atostogų nuotraukas. Kiti – M. Mead, J. Collier ir H. Becker – teigė, kad vizualinis metodas gali turėti pozityvią reikšmę socialiniams mokslams kaip objektyvus užrašymo metodas, nes filmavimo kamera leidžia filmuoti nepertraukiamai ilgą laiką ir atskleisti „objektyvią medžiagą“.

Vienas žymiausių veikalų, padariusių įtaką vizualinės antropologijos raidai, – Johno Collier Vizualinė antropologija: fotografija kaip tyrimo metodas (1967). Antrasis leidimas (publikuotas kartu su Malcolm Collier) pasirodė 1986 m. Jame aptartas sisteminis stebėjimo metodas, kurį tyrinėtojas atlieka pasitelkęs vizualines technologijas. Anot J. ir M. Collier, geri vaizdo ar filmo įrašai, užrašyti tyrimo metu, yra organizuotas ir nuoseklus stebėjimo produktas, todėl aparatūra, išskyrus ypatingas aplinkybes, negali pakeisti stebėtojo Žr. John Collier, Malcolm Collier, Visual Anthropology: Photography as a Research Method, p. 149. . Autorių teigimu, svarbiausias etnografo uždavinys – užrašyti tam tikrą versiją realybės, kurią tyrinėtojas gali stebėti. Pasak jų, etnografija yra realybės stebėjimas, priešingai, nei filmų scenarijaus konstravimas, paremtas pasakojimais ir gyvenimo istorijomis Žr. ten pat, p. 162. .

Jameso Cliffordo ir George’o E. Marcuso sudarytoje knygoje Rašymo kultūra (1986) Žr. James Clifford, George E. Marcus, Writing Culture: the Poetics and Politics of Ethnography, 1986. polemizuojama su ankstesne nuomone. Anot J. Cliffordo, patys etnografai konstruoja pasakojimus žodžiu, kuria fikciją. Jis vartoja fikcijos terminą norėdamas pabrėžti, kad etnografai negali iki galo atskleisti realybės, kad jie papasakoja tik dalį istorijos. J. Cliffordas etnografiją laiko sukonstruota fikcija, todėl jam „etnografinės tiesos yra nepilnos, dalinės ir neužbaigtos“ Ten pat, p. 7. . Minėtos idėjos padėjo vizualumui įsitvirtinti etnografijoje. Filmuose ir užrašytuose tekstuose buvo pabrėžiamas tikslumas, patirtis, panašumų pripažinimas tarp konstruktyvumo ir fikcijos. Visa tai sudarė kontekstą, kuriame etnografinis filmas tapo priimtinesne etnografijos pateikimo forma Žr. Sarah Pink, Doing Visual Ethnography, p. 9. .

XX a. devintajame dešimtmetyje pradėta peržiūrėti fotografijos ir vaizdo įrašų, kaip tyrimo metodų, reikšmes. Heidi Larson straipsnyje „Fotografija, kuri klauso“ Žr. Heidi J. Larson, “Photography that listens,” pp. 415–432. (1988) meniniai vaizdai ir fotografija naudoti kaip tarpininkai, padedantys suvokti informatorių požiūrį į realybę. Antropologų ir informatorių bendradarbiavimo svarba ypač akcentuota Davido ir Judith MacDougall sukurtuose refleksyvaus etnografinio stiliaus filmuose Žr. Sarah Pink, Doing Visual Ethnography, p. 9. . D. MacDougallas pasiūlė peržiūrėti antropologijos kategorijas naudojant vizualines priemones. Tai sukėlė radikalius antropologijos pokyčius – buvo pereita „nuo žodžių ir sakinių antropologijos prie meniniu vaizdu ir epizodu pagrįstos antropologijos“ David MacDougall, “The Visual in Anthropology,” p. 292. . D. MacDougallas bandė inkorporuoti vaizdus į žodžiais paremtą socialinį mokslą. Jis teigė, kad

vizualinė antropologija negali būti nei kopija užrašytos antropologijos, nei jos pakaitalas. Dėl šios priežasties ji privalo plėtoti alternatyvius tikslus ir metodologijas, kurie bus naudingi visai antropologijai. Ten pat, p. 292–293.

Spustelėjus išskleisti...

„Naujosios etnografijos“ šalininkai devintajame dešimtmetyje pristatė etnografijos kaip fikcijos idėjas ir pabrėžė pažinimo subjektyvumo svarbą. Šios idėjos praskynė kelią vizualinei etnografijai, nes buvo pripažinta, kad etnografinis filmas ar fotografija iš esmės nėra subjektyvesni nei užrašyti tekstai. Anot britų antropologės Saros Pink, vizualinių technologijų inovacijos maždaug 1990 m., kritiniai postmodernūs teoriniai požiūriai į subjektyvumą, patirtį, žinias ir reprezentaciją, refleksyvus požiūris į etnografinių lauko tyrimų metodologiją, tarpdiscipliniškumo pabrėžimas atvėrė naujas galimybes vartoti fotografijos technologijas ir vaizdinius etnografijoje Žr. Sarah Pink, Doing Visual Ethnography, p. 1–2. .

Dabartiniame pasaulyje antropologija ir vizualinės studijos glaudžiai bendradarbiauja. Fotografija, vaizdo ir elektroninės informacijos priemonės šiandien vis labiau įtraukiamos į etnografų tyrimus

kaip kultūriniai tekstai, etnografinių žinių pristatymas, kaip socialinės sąveikos ir individualios patirties laukai, kurie patys formuoja etnografinių lauko tyrimų vietas. Vizualiniai vaizdiniai ir technologijos šiandien kuria naujas etnografinių tyrimų ir jų pristatymų sritis, metodus ir medijas bei formuoja universitetų kursų – vizualinės antropologijos, vizualinės sociologijos, vizualinių kultūrų – temas. Ten pat, p. 1.

Spustelėjus išskleisti...

Etnografinės žinios, antropologijos teorijos taip pat yra naudojamos vizualinių menų ir medijų studijose – medijų etnografijoje, sensorinėje etnografijoje ir kt.

Antropologija, sociologija, kultūros, fotografijos ir medijų studijos turi sąsajų su vizualine antropologija. Kiekviena iš šių disciplinų domisi skirtingais aspektais ir pateikia savitą vaizdinio kultūroje ir visuomenėje sampratą. Įvairios disciplinos naudoja vizualinius vaizdus ir technologijas etnografijoje tam, kad įgyvendintų savitą tikslą. Vizualiniai vaizdai reikalingi atviro, platus konteksto skaitymo ir suvokimo. Marcusas Banksas pabrėžia fotografijų vaizdo daugiasluoksniškumą, vaizdinių išorinius ir vidinius pasakojimus bei gebėjimą juos perskaityti Žr. Marcus Banks, Visual Methods in Social Research, p. 11–12. .

Šiandien vizualinėje antropologijoje vyrauja skirtingų požiūrių visuma: fotografija ir kita vaizdinė medžiaga (filmai, žiniasklaidoje ir reklamoje pateikiami vaizdai) nagrinėjama įvairiais požiūriais. Į vizualinę medžiagą, ypač fotografiją, žvelgiama kaip į antropologiją, meną, kaip į socialinio gyvenimo atspindžių konstruktą.

Išvados

Vizualinės antropologijos ištakos siejamos su XIX a. evoliucionizmo teorijomis ir pastangomis fotografijomis pagrįsti žmonių visuomenės raidos, „savo“ ir „kito“ skirtumų teorijas. XX a. pradžioje antropologų tyrimai buvo sukonstruoti pagal tam tikrą vaizdo koncepciją: ugdytas vidinis matymo būdas, kurtas įsivaizduojamas vaizdas. XX a. devintajame dešimtmetyje „naujosios etnografijos“ šalininkai pristatė etnografijos kaip fikcijos idėjas, pabrėžė pažinimo subjektyvumo svarbą. Radikali antropologijos transformacija įvyko pereinant nuo žodžiais ir sakiniais pagrįstos antropologijos prie vaizdo antropologijos. Šiandien vizualinė antropologija pateikia savitą vaizdinio kultūroje ir visuomenėje sampratą. Vizualiniai vaizdiniai ir technologijos formuoja naujas etnografinių tyrimų sritis, metodus, medijas ir reprezentacijas.

Literatūra

• Banks, Marcus, Using Visual Data in Qualitative Research, London: Sage, 2007.
• Banks, Marcus, Visual Methods in Social Research, London: Sage Publications, 2001.
• Banks, Marcus; Jay Ruby, “Made to Be Seen: Historical Perspectives on Visual Anthropology” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago–London: Chicago University Press, 2011, pp. 1–18.
• Bateson, Gregory, Margaret Mead, Balinese Character: a Photographic Analysis, New York: New York Academy of Sciences, 1942.
• Clifford, James; George E. Marcus, Writing Culture: The Poetics and Politics of Ethnography, Berkeley: University of California Press, 1986.
• Collier, John; Malcolm Collier, Visual Anthropology: Photography as a Research Method, Albuquerque: University of New Mexico Press, 1986.
• Dudley, Sandra, “Material Visions: Dress and Textiles” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago–London: Chicago University Press, 2011, pp. 45–73.
• Edwards, Elizabeth (ed.), Anthropology and Photography 1860–1920, New Haven–London: Yale University Press in association with The Royal Anthropological Institute, 1992.
• Edwards, Elizabeth, “Tracing Photography” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago–London: Chicago University Press, 2011.
• Farnell, Brenda, “Theorizing ‘the Body’ in Visual Culture” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago–London: Chicago University Press, 2011, pp. 136–158.
• Griffiths, Alison, Wondrous Difference: Cinema, Anthropology, & Turn-of-the-Century Visual Culture, New York: Columbia University Press, 2002.
• Grimshaw, Anna, “Visual Anthropology” | Henrika Kuklick (ed.), The New History of Anthropology, Oxford: Backwell, pp. 293–309.
• Larson, Heidi J., “Photography that listens,” Visual Anthropology, 1988, vol. 1, pp. 415–432.
• Loizos, Peter, Innovation in Ethnographic Film: from Innocence to Self-consciousness, 1955–1985, Manchester: Manchester University Press, 1993.
• MacDougall, David, “The Visual in Anthropology” | Marcus Banks, Howard Morphy (eds.), Rethinking Visual Anthropology, London: New Haven Press, 1997.
• Pink, Sarah, “Digital Visual Anthropology: Potentials and Challenges” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago-London: Chicago University Press, 2011, pp. 209–233.
• Pink, Sarah, Doing Sensory Ethnography, London: Sage, 2009.
• Pink, Sarah, The Future of Visual Anthropology: Engaging the Senses, London: Routledge, 2006.
• Pink, Sarah, Visual Interventions: Applied Visual Anthropology, Oxford: Berghahn, 2007.
• Sarah Pink, Doing Visual Ethnography, London: Sage, 2001.
• Schneidern, Arnd, “Unfinished Dialogues: Notes toward an Alternative History of Art and Anthropology” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago–London: Chicago University Press, 2011, pp. 108–135.
• Waterson, Roxana, “Visual Anthropology and the Built Environment: Interpretation of Visible and Invisible” | Marcus Banks, Jay Ruby (eds.), Made to Be Seen: Perspectives on the History of Visual Anthropology, Chicago–London: Chicago University Press, 2011.

Visualization in Anthropology: From Photography to Visual Anthropology

Summary. This article reviews from the middle of 19th–21st centuries, the development of visual anthropology and the peculiarities of its methodology. The problem of the relationship between theory and methodology in visual anthropology is important for understanding how visual images are used to produce ethnographic knowledge. On the basis of research methodology in visual anthropology, the paper analyzes the development of visual anthropology. The questions posed by the author are the following. What was the development of visual anthropology from the middle of 19th–21st centuries? How did methodology of visual anthropology change during two centuries? The answers to these questions are sought by analyzing the development of visual anthropology.

Keywords: visual anthropology, ethnographic photography, development, methodology.