Straipsnis Humanitarinės geografijos link

Santrauka. Straipsnį sudaro trys dalys, kuriose nagrinėjami humanitarinės geografijos formavimosi kontekstai ir jos teminiai modusai. Pirmoje dalyje „Geografinis posūkis humanitaristikoje“ trumpai apžvelgiamos tendencijos Lietuvos humanitaristikoje – pasirodžiusios monografijos, straipsniai, kuriuose nagrinėjamos žmogaus ir geografinės aplinkos sąsajos, jų atspindys kultūroje, literatūroje, istorinėje savimonėje. Antroje dalyje „Vaizdinis posūkis kultūroje“ aptariami vaizdinių ir vaizduotės tyrimai, kurie aktualizavo geografinę dimensiją humanitariniuose moksluose, ir atvirkščiai – humanistinę dimensiją geografiniuose tyrimuose. Trečioje dalyje „Humanitarinis posūkis geografijoje“ apžvelgiama humanitarinės geografijos idėjų plėtotė geografijos moksle ir humanitarinės geografijos kaip atskiro koncepto suformulavimas (D. Zamiatinas) bei humanitarinės geografijos raidai įtakos turėjusių geografijos teminių modusų visuma. Straipsnis baigiamas nuostata apie būtinumą (tikslingumą) Lietuvos aukštojoje ir bendrojo lavinimo mokykloje geografijos studijų ir mokymo procese įvesti atskirus humanitarinės geografijos segmentus.

Pagrindiniai žodžiai: humanistinė geografija, humanitarinė geografija, topofilija, filotopija, sinergetinė geografija.

Įvadas

Šiandien sunku išskirti vieną pagrindinį veiksnį, kuris nulemtų pažinimo apskritai, arba konkrečiai mokslo – geografijos, kaitą. Vyksta nuolatinė įtakų, istorinės patirties, esamo momento sąveika. Šioje pokyčių sinergijoje galima išskirti vienas ar kitas linijas, teminius kryptingumus, momentus (blyksnius), kurie visam procesui ar jo daliai suteikia tam tikrą modusą. Šio tyrimo objektas – humanitarinės geografijos konceptas geografijos mokslų sistemoje. Straipsnio tikslas– išryškinti humanitarinės geografijos sluoksnius bendrojoje geografijos mokslo raidoje. Kiek leidžia straipsnio apimtis, siekiama kaip kontekstą parodyti suaktyvėjusį dėmesį geografinei dimensijai (erdvei, aplinkai, kelionėms) humanitariniuose tyrimuose ir humanitarinės geografijos kaip naujos mokslų srities iškilimą. Straipsnio teiginiai grindžiami pastarojo meto literatūros, kultūros, filosofijos srities tyrimų apžvalga ir humanitarinės geografijos koncepcijų analize.

Geografinis posūkis humanitaristikoje

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos humanitarinių mokslų srityse (filosofijoje, lituanistikoje, menotyroje) pasirodė darbų, kurių tyrimo objektas mums įprasta prasme yra geografinis – teritorija, regionas, erdvė. Iš dalies prie „geografinių“ galima priskirti ir taikomą regėjimo kampą – vaizdas, vaizdingumas, (į)vaizdijimas ir pan. Kitaip sakant, vyrauja arba tikra, arba istorinė, arba menama, arba literatūrinė geografinė aplinka. Pagaliau paskutinis akcentas – Maironio metų paminėjimas (kaip žinia, tai pats „geografiškiausias“ lietuvių poetas), kai vėl buvo gausu straipsnių, renginių, iš kurių sklido Lietuvos – kaip gamtos, istorijos ir geografijos fenomeno – grožio dvasia. Svarbu paminėti, kad pasirodžiusios monografijos, studijos, straipsniai – tai gilūs žmogaus ir geografinės erdvės sąsajų, jų pasireiškimo mūsų kultūroje tyrimai. Pirmiausia tai geografams artimo kelionių fenomeno interpretacijos. Pasirodžiusioje Imeldos Vedrickaitės monografijoje „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ Žr. Imelda Vedrickaitė, Kelionė. Keliautojas. Literatūra, 2010. nagrinėjama Radvilos Našlaitėlio, A. Vienuolio, A. Vaičiulaičio, J. Savickio, J. Baltušio, J. Ivanauskaitės, J. Meko grožinė literatūra, apybraižos, dienoraščiai. Autorė kelionių herojus parodo vartodama piligrimo, riterio, valkatos, dendi metaforas. Tyrimai grįsti žmogaus ir aplinkos, kelionės ir gyvenimo, keliavimo ir pasaulio pažinimo santykio analize bei interpretavimu. Kelionė – ne tik fiziniai sunkumai, bet ir mąstymas apie pasaulį, skaitymas kito ir savęs įrašymas erdvėje, susidūrimas su vietos „pasipriešinimu“, nuolatinė geografinių įvaizdžių dėlionė Žr. ten pat, p. 14. . Autorės anksčiau skelbtuose tyrimuose nagrinėjamas erdvės matmuo ir vaizdo raiška Žr. Imelda Vedrickaitė, Erdvės matmuo Antano Škėmos, Algirdo Landsbergio ir Broniaus Radzevičiaus prozoje, 2000. .

Kita neseniai pasirodžiusi monografija – tai Tomo Kačerausko „Individas istorinėje bendrijoje. Kultūrinės regionalistikos pagrindai“ Žr. Tomas Kačerauskas, Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos pagrindai, 2011. . Autorius regioną traktuoja ne tik ir ne tiek geografine ar istorine, kiek egzistencine prasme su horizontaliais ir vertikaliais ryšiais su kitomis teritorijomis. Kultūrinė (kūrybinė) regionalistika į kultūras žvelgia kaip į kūrybos regionus. Pabrėžiama, kad kultūra visada yra lokali – įdarbinta, įteritorinta – gyvenamosios aplinkos (regiono, bendrijos, visuomenės) atžvilgiu Žr. Tomas Kačerauskas, „Kūrybos regionai tarp individo ir bendrijos“, p. 56. . Įdomiu rakursu savo tyrimų objektą – literatūros, kultūros reiškinius – įerdvina V. Butkus, pasitelkdamas tokias konstrukcijas kaip literatūros topografija, vietovės įliteratūrinimas, autografija / topografija ir pan. Žr. Vigmantas Butkus, „Vietovės įliteratūrinimas: Biržai ir Biržų kraštas eilėraščiuose“, 2009; „Literatūros topografija: lietuviškoji patirtis ir jos kontekstai“, 2011. .

Pagaliau čia logiška paminėti Dariaus Liutiko (geografo pagal bakalauro studijas) monografiją „Piligrimystė vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“ Žr. Darius Liutikas, Piligrimystė vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse, 2009. . Tai dvasinio, sakralinio turizmo sritis, glaudžiai besisiejanti su religiniu-kultūriniu žmogaus gyvenimo klodu. Apie Žmogaus liniją Lietuvos geografijos moksle reikėtų kalbėti atskirai, kadangi čia mes patenkam į visuomeninės, socialinės geografijos erdvę Žr. Paulius Kavaliauskas, „Geografinio pažinimo sistema ir geografija“, 2001. .

Vaizdinis posūkis kultūroje

Šiuolaikinis žmonijos kultūros tarpsnis kartais net pabrėžtinai įvardijamas kaip vaizdų civilizacija, epocha. Vaizdai, vaizdiniai, vaizduotė, įvaizdžiai, vaizdijimai – kasdienybės diskurso sąvokos. Lietuvoje per pastarąjį metą buvo surengta ne viena mokslinė konferencija, seminarai, skirti aptarti vaizdų kultūrai, kaip antai: „Laiko ženklai atvaizdo visuomenėje“ (2005, VDU), „Vizualinė kultūra: pasaulinė komunikacija, akultūracija ir lokalios tapatybės“ (2009, KFMI), „Vizualumas: tarpkultūrinės sąveikos“ (2009, VGTU). Vienas žurnalo „Filosofija. Sociologija“ numeris (2010, t. 21(1)) skirtas vaizdiškumo kultūroje tematikai. Tai rodo, kad vaizdinių ir vaizduotės tyrimai yra tarpdalykinė sritis. Parengta stambi Erikos Grigoravičienės monografija „Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai“ Žr. Erika Grigoravičienė, Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai, 2011. . Pagal vykdytą projektą išleista knyga „Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje“ Žr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, Vytautas Rubavičius, Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje. National Identity in the Media Culture, 2011. . Kiek ankščiau sudaryta Vytauto Michelkevičiaus studija „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ Žr. Vytautas Michelkevičius (sud.), Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos, 2009. . Tai tarsi dokumentuoja faktą, kad mes gyvename ne natūralioje (gamtinėje, socialinėje, dvasinėje), o medijų (ženklų, kodų, vaizdų) aplinkoje. Ne medijų, komunikacijų, technologijų per se prasme, o intencionalių, komunikatyviai tikslingų, „įžemintų“, geografiškai apibrėžtų medijų ir technologijų prasme, kurios jau turi tam tikrus socialinius ir vietos kodus bei tikslingumus.

Kuo reikšmingas geografijai, jos edukacijai šis vaizdinis posūkis kultūroje, jos analizėje? Geografija, jau būdama vaizdi par excellence, nėra pakankamai (o gal visai ne) atsivėrusi į vaizdus ir vaizdinius santykius su jais prasme. Bent jau nebuvo tokio impulso, „įvykio“, kuris nuvilnijo per „vaizdinį posūkį“ istorijoje ir jos didaktikoje kaip alternatyva knyginei istorijai Žr. Alfredas Bumblauskas, „Vizualinė istorija: koncepcijos paieškos atnaujintos istorikos ir dramaturgijos kontekstuose“, 1998. . Dar kartą primenant, kad vaizdiniai ir vaizdijimai – tai ne vaizdai ir iliustracijos, kurių šiuo metu apstu knygose ir kitokiose laikmenose bei pateiktyse. Vaizdinys – tai mintijimas, abstrakcija, apibendrinimas ir… kultūrinis dvasinis paveldas. Būtent vaizdiniai, įvaizdijimai, jų tyrimai ir studijos padėjo užgimti ir įsitvirtinti humanitarinei geografijai.

Humanitarinis posūkis geografijoje

Prieš apibrėžiant humanitarinės geografijos ribas, reikia turėti omeny, kad patenkame į Žmogaus mokslų sritį. Su šaknimi human sutiksime net „tris (pridėjus antropogeografiją – keturias) geografijas“ – human geography, humanistic geography ir humanitarian geography. Šio straipsnio objektas – pastaroji, humanitarinė, geografija. Humanitarinės geografijos termino, sąvokos ir atitinkamai geogarfijos mokslo sklaida susijusi su rusų geografu kultūrologu Dmitrijumi Zamiatinu Žr. Дмитрий Николаевич Замятин, Моделирование географических образов: пространство гуманитарной географии, 1999; Гуманитарная география: пространство и язык географических образов, 2003. . Humanitarinė geografija įvardijama kaip tarpdalykinė kryptis, tirianti geografinių aplinkų (žemės erdvių) suvokimą ir interpretaciją įvairiose žmogaus veiklose, įskaitant ir mentalinę. Savo kilme humanitarinė geografija glaudžiai siejasi su tokiomis geografijos šakomis (sritimis) kaip kultūrinė, ekonominė, socialinė, istorinė, žmogaus (human), elgesio, sakralinė geografijos. Tamprios sąsajos yra su fizine geografija – kultūrinio landšafto, teritorinio planavimo, kraštovaizdžio ir kraštotvakos koncepcijomis. Regioninė geografija – pagrindas erdviniams, teritoriniams, šalityros humanitarinės geografijos vienetams. Humanitarinės geografijos konceptai interpretuojami lokalinių, regioninių, globalinių geosistemų kontekste.

Istoriškai žvelgiant iš moderniosios geografijos pozicijų humanitarinė geografija – jauniausia geografijos mokslo kryptis (1 pav.).

Humanistinė geografija susiformavo 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje kaip reakcija į paplitusius kiekybinius tyrimo metodus, abstrakčius geoerdvės modelius, tam tikrus elgesio geografijos aspektus. Pagrindinis humanistinės geografijos tyrimo tikslas – aiškintis, kaip žmogaus gyvenimiškoji patirtis, žinios, emocijos nulemia jo elgesį erdvėje („gyvenimiškame pasaulyje“) ir atitinkamai jos sampratą. Humanistinei geografijai pradžią davė Y-Fu Tuanas, pagrįsdamas topofilijos koncepciją Žr. Yi-Fu Tuan, Topophilia: A Study of Environmental Perception, Attitudes and Values, 1974; Space and Place: The Perspective of Experience, 1977. . Jos ištakos – geosofija, sakralinis žmogaus santykis su aplinka Žr. John K. Wright, “Terrae Incognitae: The Place of Imagination in Geography,” 1947. . Tiek geosofijos, tiek topofilijos dėmesys nukreiptas į žmogaus jausmus, mintis, išgyvenimus, siejant su geografinės aplinkos refleksija. Topofilija, nagrinėjanti „vietos jausmą“ (sense(s) of place, lietuviškai tai geriausiai skambėtų vietojauta), iš esmės pakeitė teritorijos, vietos supratimą. Teritorija traktuojama kaip žmogaus prisirišimo, jausmų („meilės“) objektas. Y-Fu Tuano pasekėjai vėliau išplėtojo vietos teoriją (Place Theory, jos esmę lietuvių kalba geriausiai nusakytų vietotyros terminas) Žr. Tim Cresswell, Place: A Short Introduction, 2004. . Vieta apibrėžiama ne padėtimi gamtinėje ar socialinėje erdvėje, o reikšme, prasme, kurią žmogus(-ės) suteikia geografinei erdvei, taip „paversdamas“ ją vienokia ar kitokia teritorija, vietove. Čia bent vienu sakiniu reikėtų užsiminti apie A. Šliogerio patraukliai skambančią inversiją – filotopiją, tačiau tai būtų atskiras aptarties objektas Žr. Arvydas Šliogeris, Lietuviškosios paraštės, 2011. . Džiugu, kad ir Lietuvos edukologijos universiteto Bendrosios geografijos katedroje buvo parengtas Ingos Karpavičiūtės magistro darbas, skirtas pristatyti Y-Fu Tuano asmenybę, jo darbus ir pabandytas atlikti geografinės aplinkos (Gižų apylinkė, Vilkaviškio r.) edukacinis tyrimas, remiantis topofilijos koncepcija Žr. Inga Karpavičiūtė, Aplinkos suvokimo konceptas Y-Fu Tuano geografijos edukacijos požiūriu, 2012. .

Pagrindinis humanistinės ir humanitarinės geografijos skirtumas tas, kad humanistinė geografija nagrinėja žmogaus emocinius, afektinius jausmus su aplinka, o humanitarinė – geografinės aplinkos vaizdinius, jų konstrukcijas, transformacijas, efektus, t. y. tai, kas gimsta, randasi, kuriasi už realios geografinės aplinkos. D. Zamiatino tai buvo įvardyta kaip metageografija Žr. Дмитрий Николаевич Замятин, Метагеография: пространство образов и образы пространства, 2004. . Viena stipriausių humanitarinės geografijos šakų yra I. Mitino plėtojama mitogeografija Žr. Иван Игоревич Митин, «О когнитивной географии к мифогеографии: интерпретации пространства и места», 2004. .

Apibendrinant „Žmogaus liniją“ geografijoje, buvo sukurta filosofinių metodologinių doktrinų, geografijos mokslo sričių, krypčių teminių modusų (substancijų, idėjų), labiausiai nulėmusių humanitarinės geografijos tapsmą, sistema (2 pav.).

Jungiančioji sistemos grandis – jos dalių sinergetinis santykis. Pagal tai projektuojama geografijos kaip pažinimo sinergijos perspektyva.

Išvados diskusijai

Pirma, – reikia manyti, mažiausiai vadybinių pastangų reikalaujantis darbas, – būtina Lietuvos aukštosios mokyklos geografijos studijų procese palaipsniui įvesti įvairius humanitarinės geografijos modulius. Tai labiausiai tiktų pradėti nuo Lietuvos edukologijos universiteto, kaip esančio arčiausiai žmogaus studijų ir turinčio aiškią humanitarinę-kultūrinę paskirtį.

Antra, dėl bendrojo lavinimo mokyklos, – galbūt įvedus humanitarinės geografijos segmentą į mokyklinės geografijos teminių sričių sistemą tai padėtų išspręsti regioninės geografijos teminės srities problemą geografijos ugdymo turinyje ir programoje. Kadangi humanitarinės geografijos pagrindinė kategorija – vaizdinys, paremtas kelionės metafora ir mokiniams tampriausiai susijęs su šalių, valstybių, regionų pažinimu. Pagaliau, vaizdinius jau seniai laikas „įteisinti“ kaip žinioms, gebėjimams ir vertybėms lygiavertį ugdymo turinio komponentą, atitinkamai rengti metodines sąlygas ir priemones jiems ugdyti.

Trečia, bene sudėtingiausia pradėti plėtoti transdisciplininius, interdisciplininius tyrimus geografijos, kultūrologijos, humanitarinių mokslų srityse, rengiant lokalinio, regioninio ir globalinio lygmens Lietuvos (į)vaizdijimo bei vaizdinio tapatumo projektus. Gal tai padėtų spręsti Lietuvos įvaizdžio kūrimo kolizijas.

Literatūra

• Bumblauskas, Alfredas, „Vizualinė istorija: koncepcijos paieškos atnaujintos istorikos ir dramaturgijos kontekstuose“ | Ursula A. J. Becher, Alfredas Bumblauskas, Jörn Rusen (hrs.), Istoriografija ir atvira visuomenė. Geschichtswissenschaft und offene Gesellschaft, Vilnius: Vilniaus universitetas, 1998, p. 306–323.
• Butkus, Vigmantas, „Literatūros topografija: lietuviškoji patirtis ir jos kontekstai“, Colloquia, 2011, nr. 26, p. 5–61.
• Butkus, Vigmantas, „Vietovės įliteratūrinimas: Biržai ir Biržų kraštas eilėraščiuose“, Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai: kultūrinės atminties kaita ir lokalinė istorija, 2009, nr. 9, p. 130–143.
• Cresswell, Tim, Place: A Short Introduction, Oxford: Blackwell Publishing, 2004.
• Gaižutytė-Filipavičienė, Žilvinė; Vytautas Rubavičius, Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje. National Identity in the Media Culture, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.
• Grigoravičienė, Erika, Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.
• Kačerauskas, Tomas, „Kūrybos regionai tarp individo ir bendrijos“, Santalka: filosofija, komunikacija, 2011, t. 19, nr. 1, p. 54–61.
• Kačerauskas, Tomas, Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos pagrindai, Vilnius: Technika, 2011.
• Karpavičiūtė, Inga, Aplinkos suvokimo konceptas Y-Fu Tuano geografijos edukacijos požiūriu, magistro darbas, Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2012.
• Kavaliauskas, Paulius, „Geografinio pažinimo sistema ir geografija“ | Gamtos bei visuomenės geografinis pažinimas ir krašto tvarkymas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 5–14.
• Liutikas, Darius, Piligrimystė vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse, Vilnius: Lietuvos piligrimų bendrija, 2009.
• Michelkevičius, Vytautas (sud.), Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos, Vilnius: Mene, 2009.
• Sauer, Carl Ortwin, The Morphology of Landscape, University of California Publications in Geography, 1925, vol. 22, p. 19–53.
• Šliogeris, Arvydas, Lietuviškosios paraštės, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.
• Tuan, Yi-Fu, Space and Place: The Perspective of Experience, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1977.
• Tuan, Yi-Fu, Topophilia: A Study of Environmental Perception, Attitudes and Values, New York: Columbia University, 1974.
• Vedrickaitė, Imelda, Erdvės matmuo Antano Škėmos, Algirdo Landsbergio ir Broniaus Radzevičiaus prozoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000.
• Vedrickaitė, Imelda, Kelionė. Keliautojas. Literatūra, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
• Wright, John K., “Terrae Incognitae: The Place of Imagination in Geography,” Annals of the Association of American Geographers, 1947, vol. 37, no. 1, pp. 1–15.
• Замятин, Дмитрий Николаевич, Гуманитарная география: пространство и язык географических образов, Санкт-Петербург: Алетейя, 2003.
• Замятин, Дмитрий Николаевич, Метагеография: пространство образов и образы пространства, Москва: Аграф, 2004.
• Замятин, Дмитрий Николаевич, Моделирование географических образов: пространство гуманитарной географии, Смоленск: Ойкумена, 1999.
• Митин, Иван Игоревич, «О когнитивной географии к мифогеографии: интерпретации пространства и места» | Первая российская конференция по когнитивной науке [Казань, 9–12 октября 2004 г.], тезисы докладов (c. 163–165), Казань: КГУ, 2004.

Towards Humanitarian Geography

Summary. The article consists of three parts discussing the contexts of humanitarian geography formation and its thematic modes. Part one Geographic Turn in Humanitaristics gives a brief description on the Lithuanian monographs and articles analysing the associations between the person and geographic environment and their reflection in the culture, literature and historic consciousness. Part two Visual Turn in Culture discusses the visual and imagination researches actualizing the geographical dimension in humanitarian sciences and conversely – humanitarian dimension in geographic researches. Part three Humanitarian Turn in Geography gives a review on the development of humanitarian geography ideas in the science of geography, formulation of humanitarian geography as individual concept (D. Zamiatin) and the totality of geography thematic modes having influence on the development of humanitarian geography (fig. 2). The article is concluded with a provision on the necessity (purposiveness) to introduce individual segments of humanitarian geography in geographic studies and teaching in Lithuanian high and secondary education institutions.

Keywords: humanistic geography, humanitarian geography, topophilia, philotopy, synergetic geography.