Straipsnis Vilniaus lietuvių studentijos bendruomenė: tarpukario kultūrinio tapatumo raiškos patirtys

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama tarpukario metais Vilniaus universitete studijavusių lietuvių studentų bendruomenės kultūrinės raiškos visuomenėje kryptys bei formos, bandoma nustatyti studentus vienijančias idėjas, nuostatas bei jų svarbą Vilniaus krašto lietuvių kultūriniam tapatumui ugdyti. Pateikti rankraštinių ir skelbtų šaltinių tyrimo duomenys byloja apie svarų studentų indėlį siekiant išsaugoti ir plėtoti lietuvių kultūrą Lenkijos valdomame Vilniaus krašte.

Pagrindiniai žodžiai: Vilniaus lietuviai, švietimas, akademinė bendruomenė, kultūrinis tapatumas.

Įvadas

Kultūrologinėje literatūroje pabrėžiama, kad kultūra teikia tapatumo pojūtį, padeda apibrėžti savo vietą pasaulyje, skatina pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, kolektyvinį sutarimą bendruomenėje Žr. Almantas Samalavičius, „Globalizacija, nacionalinė kultūra ir tapatumas“, p. 19. . Kultūra skatina tautinės savimonės ugdymą, kurio akiratyje tautiškumas iškyla kaip reikšminga žmogaus gyvenimą įprasminanti vertybė. Tokiai savimonei, pasak Bronislavo Kuzmicko, yra būdingas valios matmuo, kurio išraiška – noras tai bendrijai priklausyti, didžiavimasis tokia priklausomybe, atsakomybė dėl jos likimo, pastangos atitinkamus jausmus ir nuostatas ugdyti palikuonims Žr. Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 77. .

Tautinė savimonė sklinda įvairiose kultūrinės raiškos srityse, kita vertus, refleksyvi kultūrinio tapatumo savimonė yra kūrybiškas vyksmas, gali būti pasitelkiama ir ugdoma, jeigu susidaro aktyvus jos puoselėtojų sluoksnis Žr. ten pat, p. 78. .

Istoriniu požiūriu akcentuotina tai, kad bendruomenės kultūrinio tapatumo raiška aktyvėja tautinio atgimimo, kovos už tautiškumo išsaugojimą sąlygomis, tai ypač aktualu geografiškai ar politiškai nuo savojo etninio kamieno izoliuotoms visuomenėms, kurių savas socialinis elitas lemia šio proceso vyksmą.

Tarpukario metais Lenkijos valdomame Vilniaus krašte jaunoji lietuvių inteligentija aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir šviečiamojoje veikloje, kuri buvo skirta tautiniam lietuvių tapatumui stiprinti. Kryptingą veiklą krašto lietuvybei išlaikyti ir puoselėti vykdė Vilniaus universiteto lietuvių studentija, kuri telkė skirtingų pažiūrų jaunimą kultūrinei raiškai plėtoti, puoselėjo lietuvių akademinį jaunimą vienijančias nuostatas.

Tarpukario Vilniaus lietuvių akademinės bendruomenės, kurią sudarė to meto Stepono Batoro universiteto studentai, taip pat su jais tiesioginius sąveikos ryšius tebepalaikantys absolventai, raiškos problematika šių dienų literatūroje susilaukia daugiau dėmesio.

Bendresnio pobūdžio istorijos duomenys apie tarpukario Vilniaus studentiją trumpai pateikti apžvalginėje Vilniaus universiteto istorijoje Žr. Vilniaus universiteto istorija, p. 213–214. , Vyginto Broniaus Pšibilskio monografijoje, skirtoje Mykolo Biržiškos veiklai Žr. Vygintas Bronius Pšibilskis, Mykolas Biržiška, p. 317. ir kt. Lietuvių studentų veiklą bendrame Vilnijos lietuvių raiškos kontekste glaustai aptaria savo knygoje Bronius Makauskas Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156. .

Apžvalginiai duomenys apie Vilniaus lietuvių studentus paskelbti pagal šių dienų Lietuvos universitetų studentų konferencijos pranešimus parengtame leidinyje apie Lietuvių studentų korporacijas tarpukariu, kuriame Akvilė Gasiulytė aptaria Vilniaus lietuvių studentų sąjungos (VLSS) struktūrą ir organizacinę veiklą Žr. Lietuvių studentų korporacijos tarpukariu, p. 96–114. .

Pažymėtina Almos Lapinskienės monografija tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros raidos tema. Knygos autorė nagrinėja ir literatūros istorijos požiūriu įvertina lietuvių studentų dramaturginę, publicistinę raišką, literatūrinius ryšius Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 86, 89, 90, 99, 106. . Lietuvių studentijos visuomeninė raiška fragmentiškai paminėta ir kituose mokslo darbuose.

Svarbių duomenų paskelbta kai kuriuose publicistiniuose, atsiminimų leidiniuose, kurie leidžia suvokti to meto jaunosios inteligentijos gyvenimo ir veiklos sąlygas.

Teoriniu požiūriu pažymėtini šiai temai nagrinėti aktualūs Vytauto Rubavičiaus, Antano Andrijausko ir kiti Lietuvos kultūrologų darbai nacionalinio tapatumo raidos, jo tęstinumo klausimais, kuriuose akcentuojama, kad etninės bendruomenės yra pagrindinė kolektyvinio žmonių gyvavimo forma. Bendruomenė subrandina savo narius išugdydama natūralų priklausomybės jai ir tapatinimosi su ja poreikį, kuris tampa esminiu individo tapatumo bruožu ar šerdimi Žr. Vytautas Rubavičius, „Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika“, p. 115. . Taip pat nurodomas daugiataučio, daugiakultūrio Vilniaus naratyvo poveikis tapatumams formuotis, pabrėžiami tautinių bendruomenių prieštaringi kultūriniai interesai Žr. Antanas Andrijauskas, „Istorinės atminties virsmai ir medijos: vertybių hierarchijos konfliktas“, p. 202–203. .

Vilniaus lietuvių studentų indėlis krašto kultūrinėje ir šviečiamojoje veikloje dar nėra pakankamai išsamiai mokslo darbuose išnagrinėtas ir įvertintas, todėl šiame straipsnyje keliamas tikslas, naudojant skelbtų ir rankraštinių šaltinių analizės metodą, pagilinti, išplėsti ir susisteminti kultūros istoriografijos žinias bei pateikti Vilniaus lietuvių studentijos kultūrinio tapatumo raiškos vertinimus. Darbe išskirti šie aspektai: išnagrinėti studentų idėjas ir vertybines nuostatas, nustatyti lietuvių studentų bendruomenės kultūrinės raiškos visuomenėje kryptis bei formas.

Chronologinės straipsnio ribos apima nagrinėjamą laikotarpį nuo Vilniaus lietuvių studentų kultūrinės raiškos visuomenėje pradžios XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje iki Vilniaus universiteto reformos ir integravimo į nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą pradžios 1939 m. pabaigoje.

Tyrimo metu panaudoti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) ir kituose fonduose saugomi Vilniaus studentų susirinkimų, renginių protokolai, susirašinėjimo su kitomis organizacijomis korespondencija ir kiti veiklos rankraštiniai šaltiniai, tarpukario Vilniaus lietuvių periodikoje skelbti straipsniai, apžvalginė informacija, atsiminimai ir kt.

Akademinės raiškos idėjų genezė

Vilniaus krašto lietuviai pradėjo studijuoti Lenkijos administruojamose aukštosiose mokyklose tik nuo 1925 m., kai Vytauto Didžiojo gimnazija įgijo valstybinės gimnazijos teises. Nuo trečiojo dešimtmečio pradžios dalis jaunuolių vyko studijuoti ir į nepriklausomą Lietuvą, tačiau dešimtmečio viduryje Stepono Batoro universitetas tapo svarbiausia Vilnijos lietuvių studentų susibūrimo vieta. Ketvirtajame dešimtmetyje kasmet studijavo vidutiniškai 80–100 lietuvių, bet jie tesudarė apie 3 proc. bendro studentų skaičiaus Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156–158. .

Per pirmą studijų minėtame universitete dešimtmetį šią aukštąją mokyklą baigė 205 studentai, daugiausia jų studijavo humanitarinių ir gamtos-matematikos fakultetuose. Į šiuos fakultetus, kaip buvo rašoma to meto studentų spaudoje, buvo lengviau įstoti, tačiau sunkiau įsitvirtinti praktiniame gyvenime. Į kitus fakultetus, ypač į medicinos ir farmacijos studijas lietuviams buvo sunku įstoti dėl konkursinių egzaminų, tačiau ir ten studijavo virš 20 jaunuolių. Taip pat dalis studentų mokėsi Teisių, Agronomijos fakultetuose Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, p. 4–6. .

Universitetas, kaip jau akcentuota kultūros ir mokslo istoriografijoje, netapo kultūros židiniu, vienijančiu visų Vilnijos tautybių žmones, tarnavo lenkų visuomenės poreikiams. Tokios politikos rezultatas buvo abipusis lenkų ir kitų tautybių studentų nepasitikėjimas, todėl studentai pradėjo steigti tautines organizacijas, kurios pirmiausia turėjo atstovauti jų interesus universitetinėje aplinkoje Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156–158. .

Tokios organizacijos steigimas buvo aktualus ne vien lietuvių studentų socialiniams poreikiams tenkinti, būsimų lietuvių inteligentų su aukštuoju išsilavinimu telkimas, patriotinis ugdymas ir jų įtraukimas į Vilnijos lietuvių visuomeninį gyvenimą sudarė besiformuojančios studentų bendruomenės nuoseklios sociokultūrinės raiškos perspektyvos prielaidą.

Lietuvių studentų kultūrinio konsolidavimo pradžia sietina su visuomeninės organizacijos, – Vilniaus lietuvių studentų sąjungos steigimu 1925 m. O reorganizacijos idėją iškėlė ir steigimą pradėjo jau pirmieji universiteto studentai lietuviai. . Tuo metu dar neformalią studentų bendruomenę telkė skirtinguose fakultetuose studijuojantieji jaunuoliai, tačiau organizacijos įteisinimas baigėsi tik 1928 m., kai universiteto senatas patvirtino sąjungos įstatus. Įstatų įregistravimas suteikė galimybę organizuotis ir reikštis ne tik akademinėje, bet ir visuomenės aplinkoje Žr. VLSS valdybos raštas „Jaunimo draugo“ redakcijai, l. 472. .

Pažymėtina tai, kad steigiamos studentų organizacijos lyderiai kėlė tikslus ne tik telkti visus Vilniaus krašto lietuvius studentus, ugdyti tautinę sąmonę, bet ir skleisti lietuvybę visuomenėje. Sąjungos steigėjai buvo Antanas Juknevičius, Marytė Čenytė, Laimutė Šlapelytė, Henrikas Horodnyčius (Enrikas Horodničius), Aleksandras Birinčikas, Juozas Gaivenis, Petras Kunavičius, Augustinas Mačionis. Pirmoji valdyba buvo sudaryta 1926 m., jos pirmininku buvo išrinktas Antanas Juknevičius, o nariais – Rapolas Mackevičius, Marytė Karužaitė, Kajetonas Blažys. Organizacijoje pirmaisiais metais veikė 22 nariai, vėliau jų skaičius didėjo ir priklausė nuo universitete studijuojančiųjų lietuvių kiekio, vidutiniškai vienijo apie 100 narių Žr. VLSS narių sąrašai, l. 183, 196, 351, 513, 533. .

Vilniaus lietuvių studentų sąjungos įstatai per visą aptariamą laikotarpį ne kartą buvo keičiami, derinami prie lenkų administracijos keliamų reikalavimų, tačiau veiklos kryptingumas buvo išlaikytas: „jungti visus lietuvius į vieną organizaciją tautiniam, kultūriniam ir savišalpos darbui, ugdyti sustiprintą ir kūrybinį patriotizmą“ VLSS įstatai, b. 1, l. 12. .

Organizacija nuo pat pradžių tapo lietuvių studentų bendruomenės telkimo centru, kita vertus, šios bendruomenės formavimosi metais augo ne tik narių skaičius, bet didėjo ir nuomonių skirtumas. Studentų aplinkoje pradėjo reikštis kairiųjų ir dešiniųjų politinių nuostatų įtakos, susidarė politiniu pagrindu siekiančios veikti grupės, jos siekė dominuoti studentų organizacijoje. Negatyviai studentų aplinką, kaip jie nurodė spaudoje, veikė ir vidinė kova, rietenos Vilnijos lietuvių visuomenėje Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, p. 4–6. .

Daugumai lietuvių studentų pavyko įveikti idėjinių ir organizacinių prieštaravimų pinkles, studentų sąjungos susirinkimuose buvo akcentuojama tai, kad organizacija nekelia politinių tikslų, siekiama pirmiausia socialinės paramos ir kultūrinės veiklos organizavimo akademinėje aplinkoje, vis dažniau buvo nurodomas tarpusavio solidarumas ir bendruomeniškumas.

Organizacijos šaltiniai byloja apie studentų lituanistinės raiškos pradžią: pirmuosiuose susirinkimuose buvo skaitomi pranešimai lietuvių grožinės literatūros, Lietuvos istorijos temomis, nagrinėjamas istorinis ir kultūrinis paveldas, asmenybių indėlis jo raidoje. Svarbus dėmesys buvo skirtas lietuvių švietimo reikalams, pirmiausia buvo aptariami vaikų ir visuomenės tautinio ugdymo klausimai Žr. VLSS gauti raštai, 1939–1940, b. 3/1, l. 28–39, 65–66. .

Lituanistinė tematika tapo vertybiniu asmeninės ir tautinės savimonės ugdymo pagrindu, buvo svarbi tautinio orumo ir savigarbos jausmams puoselėti. Tautinės savigarbos jausmai, pasak Br. Kuzmicko, dažniausiai turi vienokią ar kitokią motyvaciją – nuorodas į reikšmingus įvykius, kultūros ir mokslo faktus, garsius tautiečius Žr. Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 82. . Šie motyvai buvo aktualūs Vilnijos lietuvių jaunosios inteligentijos bendruomenės kultūrinės raiškos plėtojimo idėjoms generuoti.

Vilniaus jaunosios inteligentijos vertybinės nuostatos turėjo daryti įtaką tautiniam tapatumui stiprinti, kuris tiesiogiai pirmiausia sietinas su gimtąja kalba, etnine kultūra ir išsilavinimo siekiu. Istorinė intelektinė patirtis byloja, kad „pastaroji vertybė suteikia galimybę sureikšminti asmens autentiškumą derinant perimtą etninį paveldą su platesniu civilizacijos kontekstu“ Juozas Algimantas Krikštopaitis, Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje, p. 236. .

Lituanistinį raiškos kryptingumą siekta sieti su to meto globaliuoju universalumu, todėl akademinėje bendruomenėje analizuojama tematika buvo plečiama, iš dalies apėmė pasaulio kultūros ir mokslo naujovių, kultūros politikos tendencijų, idėjų raidos ypatumų nagrinėjimą, pavyzdžiui, „Rasizmo teorija Vokietijoje“, „Popiežių tautinė politika“ ir kt. Žr. VLSS narių susirinkimų protokolų knyga, 1936–1939, b. 7, l. 45–49. .

Per kelis pirmuosius lietuvių studijų universitete metus pavyko juos sutelkti socialinei ir kultūrinei veiklai ne vien tik akademinėje aplinkoje, studentai jau buvo pajėgūs pradėti bei plėtoti kultūros šviečiamąją veiklą Vilniaus krašto lietuvių visuomenėje. Itin svarbia organizacine prielaida šiai raiškai, manytina, tapo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijų steigimas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kurios leido įgyvendinti studentų kūrybines idėjas ir geriau suvokti inteligentijos paskirtį visuomenėje Pirmiausia 1931 m. buvo organizuota Dramos sekcija, kiek vėliau Visuomenininkų, Studenčių, Sporto sekcijos, kurios siekė plėtoti tiesioginę kultūrinę ir šviečiamąją veiklą visuomenėje. .

Įtakinga studentų telkimo ir kultūrinės raiškos priemone tapo periodinio leidinio leidybos organizavimas. Jo kryptingumą ir paskirtį studentų organizacijoje pradėta svarstyti ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, buvo numatyta leisti platesnio pobūdžio kultūros žurnalą visuomenei, kuriame būtų nagrinėjami kultūros, mokslo, švietimo reikalai Žr. Žalvaris, „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dešimtmetį minint“, p. 4–6. . 1933–1939 m. leistas kultūros žurnalas Lietuviškas baras padėjo ne tik telkti studentus bet kitus inteligentus visuomeninei raiškai plėtoti, viešino jų siekius, idėjas, taip pat skatino kritiką ir intelektualias diskusijas visuomenės kultūrinės savimonės ir tapatumo ugdymo klausimais.

Studentų bendruomenė ir jų įsteigta organizacija įsiliejo į Vilnijos lietuvių kultūrinį ir švietimo sąjūdį bendradarbiaudama su vietos visuomeninėmis organizacijomis, galėjo disponuoti jų moraline ir materialine parama. Itin svarbus lietuvių akademinės bendruomenės kultūrinės veiklos idėjiniam pagrindui formuotis buvo Vilniaus inteligentijos lituanistinio sąjūdžio poveikis, jo elito skleistos vertybės. Šiuolaikiniai moderniųjų tautų istorinės raidos tyrimai rodo, jog nacionalinio tapatumo svarbos ir nacionalinio tapatumo įtvirtinimo kryptingumo nustatymas didžia dalimi priklauso nuo visuomenės elito savimonės Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 7. .

Išskirtinai pažymėtinas studentų bendradarbiavimas su visuomenininku, publicistu, pedagogu, kunigu Kristupu Čibiru, kuris per visą tarpukario laikotarpį dalyvavo mokslo ir švietimo visuomeninių organizacijų veikloje, redagavo ir rašė „Vilniaus garso“ bei kituose lietuvių laikraščiuose. Jo rankraštiniai ir skelbti tekstai byloja, kad itin svarbus dėmesys jo šviečiamojoje raiškoje buvo skirtas tiek jaunimo krikščioniškajam dorovingumui, tiek ir lietuviškajam kultūriniam tapatumui ugdyti.

Taip pat jis ragino siekti visapusiško jaunimo ugdymo visuomeniškumo, visuomenės atsakomybės už jaunimo ugdomas vertybes. K. Čibiras akcentavo tvirtos, dorovingos, atsakingos asmenybės, taip pat individualybės, ugdymo humaniškumo svarbą Pažymėtinas K. Čibiro parengtas publicistinis leidinys visuomenei Jaunimo rytojus, kuris buvo išleistas 1939 metais jau didėjant Antrojo pasaulinio karo grėsmei ir byloja apie puoselėtų vertybinių nuostatų svarbą istorinių lūžių sąlygomis. .

Viešojoje raiškoje jis siejo asmenybės ugdymą su lietuvybės stiprinimu, per visą tarpukario laikotarpį skatino jaunimą telktis, bendradarbiauti ir dalyvauti visuomenės gyvenime, akcentavo tautos gyvavimo pagrindą: gimtosios kalbos, papročių, švietimo puoselėjimą, o krašto istorijos ir liaudies paveldo suvokimą siejo su bendru visos Lietuvos kultūros kontekstu.

Tvirtos K. Čibiro lietuvybės puoselėjimo nuostatos, taip pat tolerancija, pasitikėjimas jaunimo iniciatyva buvo svaria jaunosios Vilniaus lietuvių inteligentijos ugdymo ir jos viešosios raiškos idėjinė prielaida.

Kultūrinio tapatumo ugdymas

Kultūrinę ir švietėjišką veiklą Vilniaus krašto lietuvių visuomenėje studentai pradėjo 1928 m., kai Stepono Batoro universiteto senatas patvirtino jų įsteigtos organizacijos įstatus.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje lietuvių studentų kultūrinės socializacijos pagrindu tapo lituanistinio švietimo veiklos ir kultūrinio tapatumo ugdymo plėtojimas Vilniaus mieste ir viso regiono provincijoje. Studentai kartu su pedagogais pradėjo kvalifikacinio švietimo darbą, rengė ekskursijų vadovus, kurie galėtų pristatyti Vilnijos istorinį ir kultūrinį paveldą vietos bei atvykstantiems tautiečiams Žr. VLSS valdybos narių posėdžių protokolų knyga, 1928–1932, b. 7, l. 25–46; b. 10/1, l. 1–14. .

Kultūrinės raiškos plėtojimo provincijoje požiūriu pažymėtina studentų teatrinė veikla, kurią organizavo ir koordinavo 1931 m. įsteigta Vilniaus studentų sąjungos Dramos sekcija. Šaltiniai liudija apie tai, kad studentų bendruomenėje buvo gerai suvokiamos teatro galimybės ir perspektyvos ne tik kūrybai, bet ir tautos kultūros, idėjų sklaidai, doriniam, estetiniam ugdymui plėtoti. Vilniuje dar nebuvo profesionalaus lietuvių teatro, tad dramos grupių ir jaunųjų aktorių telkimas buvo itin aktualus.

Vaidinimus organizavo Juozas Kanopka, Apolonija Čelnaitė, Vytautas Alseika ir kt., režisavo Antanas Krutulys. Provincijoje studentų organizuojami spektakliai ir vakarai, kaip buvo rašoma to meto studentų spaudoje, susilaukė pasisekimo, tačiau Vilniaus mieste buvo stokojama lietuvių inteligentijos dėmesio, pasigendama recenzijų ir platesnių atsiliepimų spaudoje Žr. „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijos“, p. 29–38. .

Vilniaus krašto kaimuose ir miesteliuose vaidinimai buvo rengiami kartu su vietos inteligentais bei kitais gyventojais. Taip pat buvo bendradarbiaujama organizuojant choro, fortepijoninės muzikos koncertus, tad dramos ir muzikos renginių organizavimas tapo kultūrinio ugdymo priemone. Ypač didelį dėmesį klausytojai teikė kartais studentų organizuojamuose vakaruose dalyvaujantiems vokalinės muzikos atlikėjams iš nepriklausomos Lietuvos, pavyzdžiui, keliuose studentų renginiuose dalyvavusiam Kauno operos dainininkui Stasiui Audiejui, kuris sužavėjo Vilnijos klausytojus Žr. ten pat. .

Studentai organizacinės veiklos rezultatus savo spaudoje vertino optimistiškai: „teatro populiarumas visuomenėje didėja, tai leidžia gerinti kūrybinės jaunosios inteligentijos sąveiką su žiūrovais, su lietuviška aplinka“ A. Rimdžius, „Mūsų vaidinimų reikalai“, p. 26–28. . Spaudoje buvo nurodomi ir studentų inicijuojamos lietuviškos dramaturgijos sunkumai: buvo stokojama lietuviškų pjesių, tinkamų sodžiaus žiūrovams, kultūrinis darbas provincijoje reikalavo daug laiko, valios ir fizinių pastangų, tai buvo sunku derinti su universitetinėmis studijomis ir kt. Studentų Dramos sekcijos organizuota veikla Vilnijoje vertintina ne kaip pramoginės masinės kultūros tendencija, o kryptinga visuomenės ugdymo sritis.

Pažymėtina Juozo Kanopkos kultūrinė raiška, kuris universitete studijavo matematiką, tačiau itin išryškėjo jo aktoriaus ir dramaturgo talentas, jis režisavo studentų spektaklius, organizavo vakarus kaimo žmonėms. Repertuare dominavo lietuvių autorių kūriniai: Petro Vaičiūno „Sudrumstoji ramybė“, „Patriotai“, Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, „Pinigėliai“, Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“, Keturakio „Amerika pirtyje“, Kazio Alytos „Ant bedugnės krašto“ ir kt. Šiuose vaidinimuose dalyvaujantis valstietis, pasak Almos Lapinskienės, lietuvišką žodį girdėdavo skambantį scenoje – laisvą, įtaigų, teatro magijos pakylėtą, tai stiprino žmogaus tautinį orumą, suteikdavo jėgų atsilaikyti prieš kasdienį brutalų krašto lenkinimą Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 86–90. .

Pirmasis J. Kanopkos (J. Bajoraičio) parašytas ir išspausdintas scenos veikalas buvo „Živilė“, kuris buvo pastatytas 1931 m. Autoriui rūpėjo ne tik veikalo sceniškumas, bet ir auklėjamoji įtaiga, patriotiškumo pavyzdžiai, todėl istorine legenda paremtu siužetu siekta stiprinti tautinės stiprybės, savigarbos reikšmę. Vaidinimas buvo palankiai įvertintas to meto lietuvių spaudoje, tačiau netrukus lenkų cenzūra uždraudė spektaklį statyti dėl pernelyg stiprių atvirų patriotinių motyvų. Vėlesnėse jo dramose „Stebuklingas ratas“, „Replės“ ir kt. buvo akcentuoti tėvynės meilės, išdavystės, bausmės motyvai. Moralinis imperatyvas, kaip pažymima grožinės literatūros istoriografijoje, dominuoja kone visuose J. Kanopkos dramaturgijos veikaluose, kurių jis parašė keturiolika Žr. ten pat. .

Lietuviškosios kultūros skleidėjai spaudoje akcentavo teatro svarbą visuomenei ugdyti, taip pat atsakomybę, reiklumą spektakliams ir renginiams, pradėta rašyti apie lietuvių dramos teatro įsteigimo reikalingumą. Vis populiarėjanti visuomenėje Dramos sekcijos veikla paskatino nuolatinio lietuviško teatro atsiradimą, 1936 m. šios sekcijos pagrindu buvo įkurtas Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris tęsė lietuvybės skleidimo darbą Vilnijoje Žr. ten pat. .

Su kultūrine ir švietimo veikla lietuvių visuomenėje sietina Vilniaus lietuvių studentų sąjungos Visuomenininkų sekcijos veikla, kuria nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios ji siekė ugdyti lietuvių tautinę savimonę. Buvo numatyta „ugdyti lietuvių tautos idealus, nagrinėti visuomeninius ir socialinius klausimus, pažinti krašto kultūrą“ Visuomenininkų sekcijos įstatai, 1934, b. 23, l. 4. .

Studentų veikla neapsiribojo pranešimais ir diskusijomis studentų aplinkoje, buvo pradėtas švietimo darbas kaimo vietovėse: skaitomos paskaitos, platinama lietuviška spauda, bendradarbiaujama rengiant kultūrinius renginius. Istorinės atminties tvirtinimo požiūriu paminėtini proginiai renginiai, kurie, kaip byloja šaltiniai, tapo lietuvių tautinio sąjūdžio istorijos ir patirties įprasminimo dalimi Žr. VLSS narių susirinkimų protokolų knyga, 1930–1933 m., b. 7, l. 20–24, 56, 80, 83–92. .

Itin svarbia akademinės bendruomenės kultūrinės ir švietimo raiškos dalimi visuomenėje buvo publicistika. Vilniaus studentų Visuomenininkų sekcija 1933 m. pradėjo leisti tuo metu Vilniuje pirmą kultūros žurnalą lietuvių kalba „Lietuviškas baras“, kurį redagavo Motiejus Kraužlys. Jau pirmame leidinyje buvo akcentuojamas siekis telkti inteligentiją lietuvių kultūrai puoselėti Žr. „Nuo redakcijos“, p. 2–4. . Aktualiais kultūros palikimo išsaugojimo ir kt. klausimais žurnale rašė Vincas Martinkėnas, Rapolas Mackonis, Vladas Drėma, Antanas Valaitis bei kiti žinomi publicistai.

Pažymėtina, kad publikacijose buvo nemažai rašoma apie kultūrinio Vilnijos lietuvių visuomenės ugdymo problemas, akcentuojama studentijos dalyvavimo šiame procese svarba ir atsakomybė atstovauti lietuvių visuomenę daugiatautėje aplinkoje. Buvo siūloma kultūros raiškoje pabrėžti svarbiausias idėjas ir vertybes, kurios leistų Vilnijos visuomenei išvengti nutautėjimo Žr. Rapolas Mackevičius, „Mūsų inteligentai“, p. 5–6. .

Šiuo požiūriu akcentuotina, kad kultūros žurnalo publikacijose itin buvo pabrėžiama lietuvių kalbos vartojimo išsaugojimo svarba, nes „nykstant lietuvių kalbai, prasideda lietuvio destrukcija“ J. Lietuvis, „Nykstant lietuvių kalbai, prasideda lietuvio destrukcija“, p. 33–35. . Tai buvo suvokiama kaip socialinis, visuomenę jungiantis veiksnys. Kaip žinia, moderniosios tautos kūrimui kalba buvo vienas iš pačių parankiausių įrankių, sutelkusių fragmentizuotą sociumą į vieną monolitišką bendruomenę Žr. Almantas Samalavičius, „Globalizacija, nacionalinė kultūra ir tapatumas“, p. 17. .

Žurnale „Lietuviškas baras“ buvo paskelbta straipsnių Lietuvos istorijos ir paveldo temomis, kurios, kaip jau minėta, buvo svarbia kryptingo kultūrinio tapatumo ugdymo dalimi. Lakoniškai, bet informatyviai ir sistemingai žurnale buvo pristatomas nepriklausomos Lietuvos kultūrinis gyvenimas, tai skatino pagarbą modernėjančiai Lietuvos valstybei, buvo vertybių sistemos ugdymo dalimi.

Periodiniame leidinyje buvo publikuota nemažai vertingų lietuvių grožinės literatūros kūrinių. Prozoje aktyviausiai reiškėsi Vladas Radziulis, Albinas Žukauskas, poezijoje – Ona Miciūtė, Albinas Žukauskas, Juozas Kėkštas, Vladas Radziulis, Zigmas Tureika. Literatūrinę šio kultūros žurnalo vertę, pasak Almos Lapinskienės, didino tai, kad buvo nagrinėjamos lietuvių literatūros aktualijos, buvo polemizuojama realizmo, tendencingumo ir kitais kūrybos ir literatūros teorijos klausimais, spausdinamos knygų recenzijos Žr. Alma Lapinskienė, Vilniaus lietuvių literatūra 1920–1940, p. 106. .

Vilnijos lietuvių visuomenės kultūrinio ugdymo požiūriu paminėtina ir nuo 1931 m. veikusios Studenčių sekcijos veikla, kuri buvo siejama su moterų inteligenčių raiškos plėtra ir lietuvybės puoselėjimo siekiu.

Studenčių sekcijos veikloje neapsiribota referatų skaitymu, pradėta rengti viešuosius švietimo ir kultūros renginius kaimo gyventojams Žr. „Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijos“, p. 29–38. . Studentės organizavo lietuviškos knygos vakarus, kurių metu buvo pristatoma lietuvių grožinė literatūra, kalbama apie knygos svarbą lietuvių kultūrai skleisti ir visuomenei ugdyti.

Tarpukario Vilniaus lietuviškoje spaudoje pasitaikydavo kritinių straipsnių, kuriuose minimas nepakankamas studentų visuomeninis aktyvumas Žr. „Dėl priekaištų mūsų studentėms, p. 2. , tačiau, manytina, lietuvių studentai, pagal to meto sąlygas ir savo galimybes savo visuomeninę raišką plėtojo pakankamai kryptingai ir nuosekliai. Jų įtaka visuomenei padidėjo, kai, bendradarbiaujant ar įsijungiant į kitų lietuvių kultūros bei švietimo organizacijų veiklą, pradėta rengti bendrus renginius gyventojams.

Lietuvių studentai artimai bendradarbiavo su Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija, kurioje dalyvavo visi žymiausi Vilniaus menininkai ir literatai. Dalis studentų ir absolventų tiesiogiai įsijungė į šią organizaciją. Bendradarbiavimo aktyvumą lėmė ne tik bendri lietuvybės išsaugojimo siekiai, bet ir liberali draugijos atmosfera, draugijos pirmininko kun. Antano Viskanto ir kitų vadovų tolerancija. Viešuose renginiuose buvo aptariami meno ir doros sąveikos, kūrybiškumo skatinimo ir kt. inteligentijai aktualūs klausimai Žr. „Kronika“, p. 49. .

Studentija dalyvavo Vilnijos lietuvių švietimo problemų svarstyme, įsijungė į organizacijas, kurios tiesiogiai dalyvavo švietimo procese Žr. VLSS narių susirinkimų protokolų knyga, 1930–1933, b. 7, l. 83–92. . Studentai skaitė paskaitas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojams organizuojamuose kursuose, dalyvavo Šv. Kazimiero draugijos švietėjiškuose renginiuose, bendradarbiavo Lietuvių mokslo draugijos bibliotekoje ir kt. Bendradarbiavimas su Lietuvių mokslo draugija buvo naudingas studentams moksliniams ryšiams su Vilniaus tautinių mažumų, taip pat užsienio mokslo organizacijomis ir institucijomis plėtoti. Minėta organizacija palaikė sistemingus ryšius su Kauno akademine bendruomene, užsienio lietuvių išeivija Žr. Siunčiamieji Lietuvių mokslo draugijos raštai, 1927–1932, l. 5–49. .

Plėtojama kultūrinė raiška visuomenėje buvo svarbiausia Vilnijos jaunosios lietuvių inteligentijos savimonės stiprinimo, savosios paskirties suvokimo ir įprasminimo prielaida. Inteligentijos tapatybės modelis, kaip pažymima tapatumų raidos tyrėjų studijose, yra daugiabriaunis, sąlygotas ne tiek socialinio, kiek kultūrinio konteksto Žr. Tamara Bairašauskaitė, „Tapatybė ir indentifikacija XIX amžiaus istorijos tyrimuose: teorinis aspektas“, p. 66. .

Vilniaus jaunosios lietuvių inteligentijos kultūrinės raiškos nuostatas stiprino sudėtingos veikimo sąlygos. 1938 m. pradžioje dėl politinių aplinkybių ir vaivadijos administracijos akcijų Vilnijos lietuvių visuomeninės veiklos galimybės itin pablogėjo, buvo uždaromos svarbios švietimo, mokslo draugijos, jų steigtos institucijos. Studentų spaudoje buvo akcentuojami negatyvūs draugijų padalinių kaimo vietovėse uždarymo sociokultūriniai padariniai Žr. Motiejus Kraužlys, „Kultūriniai kaimo rūpesčiai“, p. 1–2. .

Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad represijų banga vertė konsoliduotis skirtingų pozicijų lietuvių visuomenės lyderius, buvo stengiamasi vieningomis priemonėmis palaikyti lietuvių kultūrinę ir tautinę veiklą. Norėta sudaryti sąlygas bet kokia galima organizacine forma reikšti savo lietuviškumą, palaikyti plačiausių gyventojų sluoksnių tautinę dvasią ir priešintis represijoms Žr. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 156–158. .

Vilniaus lietuvių studentų sąjungai pavyko išlikti ir tęsti veiklą, tad ji įsiliejo į prasidėjusį lietuvių inteligentijos pasipriešinimo lenkinimo politikai procesą. Apie tai byloja studentų organizacijos archyviniai dokumentai ir informacija, kuri buvo viešinama lietuviškoje periodinėje spaudoje.

1938 m. kovo 15 d. Vilniaus lietuvių studentų sąjungos organizuoto susirinkimo vardu parengtame laiške Lenkijos respublikos prezidentui buvo kreiptasi dėl sunkios lietuvių bendruomenės visuomeninės-kultūrinės raiškos padėties uždraudus ar apribojus kultūros ir švietimo visuomeninių draugijų ir jų padalinių veikimą. Rašte apeliuojama į konstitucinę teisę plėtoti tautos kultūrą, prašoma leisti atnaujinti kultūros ir švietimo organizacijų veiklą, neriboti lietuvių kalbos vartojimo lietuvių švietimo aplinkoje Žr. VLSS laiškas Lenkijos respublikos prezidentui, 1938 05 15, b. 27, l. 12–17. .

Kultūros žurnale „Lietuviškas baras“ buvo sistemingai rašoma apie kultūros išsaugojimo problemas, o politinei situacijai keičiantis, 1938 m. leidinio publikacijose buvo akcentuojama visų lietuvių kultūros sričių plėtojimo Vilnijoje perspektyvos svarba Žr. Vincas Martinkėnas, „Mūsų organizacijos“, p. 7–5; A. Pangonis, „Lietuviškas teatras mūsų krašte“, p. 44–49. .

Pažymėtina tai, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvai atgavus Vilnių, lietuvių studentija buvo aktyvi akademinės ir kultūrinės integracijos su visa šalies inteligentija dalyvė.

Jaunosios lietuvių akademinės inteligentijos kultūrinės ir šviečiamosios raiškos Vilniaus krašte patirtys buvo įgytos sudėtingomis istorinėmis sąlygomis ir subrandintos ateities išbandymams. Politiniai pokyčiai Antrojo pasaulinio karo metais, taip pat XX a. antrojoje pusėje sąlygojo naujas lietuvių akademinės inteligentijos raiškos patirtis, o tarpukario metais puoselėtos vertybės ir jų sklaidos būdai tapo reikšminga kultūrinės atminties dalimi.

Nors tiesiogine prasme nėra tikslingas XX a. Vilniaus jaunosios akademinės inteligentijos raiškos idėjų ar veiklos organizacinio modelio tęstinumo konstravimas, tačiau vertybių puoselėjimo patirtys šiuo metu išlieka aktualios kultūrinės atminties įprasminimui, istorinės savimonės ugdymui, pagrįstai, manytina, sakoma, kad „praeitis skirta įkvėpimui, o ne pamėgdžiojimui, pratęsimui, o ne pakartojimui“ Amy E. Dean, Nakties šviesa, 2000. .

Išvados

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradėta nuosekliai plėtoti kultūrinę-šviečiamąją veiklą lietuvybei stiprinti Vilniaus krašto visuomenėje, svarbiausia organizacine priemone tapo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos sekcijų steigimas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kurios leido įgyvendinti studentų kūrybines idėjas ir geriau suvokti inteligentijos paskirtį visuomenėje.

Kultūrinės raiškos plėtojimo provincijoje požiūriu buvo itin reikšminga studentų teatrinė veikla, kurią organizavo ir koordinavo 1931 m. įsteigta Vilniaus studentų sąjungos Dramos sekcija. Šaltiniai liudija apie tai, kad studentų bendruomenėje buvo gerai suvokiamos teatro galimybės ir perspektyvos ne tik kūrybai, bet ir tautos kultūros, idėjų sklaidai, doriniam, estetiniam ugdymui plėtoti.

Reikšminga studentų telkimo ir kultūrinės raiškos visuomenėje dalimi buvo kultūros žurnalo Lietuviškas baras leidyba 1933–1939 m., jo publikacijos viešino jaunosios lietuvių inteligentijos siekius, idėjas, skatino kritiką ir intelektualias diskusijas visuomenės kultūrinės savimonės klausimais.

Lietuvių studentai artimai bendradarbiavo su Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija, kurioje dalyvavo visi žymiausi Vilnijos menininkai ir literatai. Dalis studentų ir absolventų tiesiogiai įsijungė į šią organizaciją, kurios viešuose renginiuose buvo aptariami svarbūs meno ir doros sąveikos, kūrybiškumo skatinimo ir kt. inteligentijai aktualūs klausimai.

Studentija dalyvavo lietuvių švietimo problemų svarstyme, įsijungė į organizacijas, kurios tiesiogiai dalyvavo švietimo procese, skaitė paskaitas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojams organizuojamuose kursuose, dalyvavo Šv. Kazimiero draugijos šviečiamuosiuose renginiuose, bendradarbiavo Lietuvių mokslo draugijoje.

Jaunosios lietuvių akademinės inteligentijos kultūrinės ir šviečiamosios raiškos Vilniaus krašte patirtys buvo įgytos sudėtingomis istorinėmis sąlygomis, tapatumo ir bendruomeniškumo stiprinimo vertybiniu pagrindu buvo lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, tradicijų ir kultūros paveldo puoselėjimas, tolerancija, solidarumas.