Straipsnis Indų miniatiūrinės tapybos sklaida islamizacijos laikotarpiu

Santrauka. Straipsnis skirtas Indostano pusiasalio erdvėje po arabų musulmonų užkariaujamųjų žygių ir Šiaurės bei Centrinės Indijos teritorijų okupacijos išsiskleidusių indoislamiškų ir tradicinių hinduistinės miniatiūrinės tapybos tradicijų sąveikos procesams atskleisti. Į tyrimų lauką taipogi įtraukiama minėtų miniatiūros tradicijų savitumą nulėmusių veiksnių analizė, pagrindinių nuo XVI iki XIX a. pirmųjų dešimtmečių Indostano pusiasalio erdvėje vyravusių regioninių mokyklų, jų didžiųjų meistrų stiliaus aptarimas. Daugiausia dėmesio skiriama Mogolų imperatorių rūmų aplinkoje susiformavusiai miniatiūros tradicijai, jos santykių su klasikine persų miniatiūra aiškinimuisi. Vėliau pereinama prie senas indų ir džainų meno tradicijas Radžastane tęsiančių vadinamosios „radžputų (Rajput) miniatiūros“ ir Šiaurės Indijos kalnuotuose regionuose užgimusios Guleiros (Guleira) ir Kangros (Kangra) mokyklų stilistinių bruožų išryškinimo.

Pagrindiniai žodžiai: indoislamiška tapybos tradicija, Mogolų dailė, radžputų miniatiūra, Kangros mokykla.

Islamizacijos kultūriniai iššūkiai

Gilų rėžį indų estetinės minties ir meno raidoje paliko islamo civilizacijos ekspansija į Indostano pusiasalio erdvę. Ji nuo 711 m. vyko palaipsniui plečiant islamiškos kultūros įtakos erdvę nuolatos pasikartojančiais užkariavimais. 1206 m. musulmonai, palaužę pagrindinius pasipriešinimo židinius Indo ir Gangos upės baseinuose, įkūrė galingą sultonatą su naujų musulmonų valdovų rezidencija Delyje. Tikriausiai jokiame kitame musulmoniškos kultūros sklaidos regione ateivių islamo šalininkų kultūra ir menas nesusidūrė su tokiu galingu pasipriešinimu kaip Indostano pusiasalio erdvėje. Tam buvo objektyvių priežasčių, iš kurių pirmiausia reikėtų išskirti pasaulėžiūrinių, religinių nuostatų, estetinių ir meninių idealų skirtingumą. Kita vertus, greitam šalies kultūros islamizavimui trukdė galingos vietinės daug šimtmečių kultivuotos kultūros, religijos, estetinės minties, meno tradicijos.

Užkariautojai atnešė į Indostano pusiasalį savo pagarbą islamo religijai, teisei, visų islamo adeptų lygybės principams. Atmesdami stabmeldystę, kastų sistemą, jie aktyviai skleidė savo vienintelio tikro tikėjimo, vieno dievo Alacho ir visuotinės žmonių brolybės idėjas, kurios neabejotinai veikė kai kuriuos liberalesnės pasaulėjautos vietinius gyventojus. Todėl ilgainiui iš Irano ir Vidurinės Azijos sklidusios meninės įtakos surado palankią dirvą islamizuotos indų kultūros terpėje ir pagimdė naujas originalias sinkretiškas meno formas be stilius. Įvairių tautinių tradicijų menininkų kūrybinių pastangų rezultatas – ilgai lygiagrečiai koegzistavusių islamiškos ir hinduistinės kultūros tradicijų sintezė atsispindėjusi įvairiuose estetinės kultūros ir meno srityse.

Islamiškos kaligrafijos ir miniatiūrinės tapybos sklaida

Lygiagrečiai molbertinės ir sieninės tapybos tradicijoms Indostano pusiasalyje plėtojosi iš Irano, Vidurinės Azijos ir kitų arabų musulmoniškosios civilizacijos kraštų pasklidusi kaligrafijos, miniatiūrinės tapybos bei knyginės iliustracijos tradicijos, kurios pastaraisiais dešimtmečiais kelia vis didesnį tiek indų, tiek ir Vakarų mokslininkų susidomėjimą. Iš svarbesnių šios srities darbų galėtume išskirti Milo C. Beacho Žr. Milo C. Beach, Early Mughal Painting, 1987. , Louis Frédérico Žr. Louis Frédéric, Akbar: le Grand Moghol, 1986. , Amina Okados Žr. Amina Okada (réd), Miniatures de l’Inde imperiale: les peintres de la cour d’Akbar (1556–1605), 1989. , Johno F. Richardso Žr. John F. Richards, The Mughal Empire, 1993. , Annemarie Schimmel Žr. Annemarie Schimmel, Burzine K. Waghmar, The Empire of the Great Mughals: History, Art and Culture, 2004. , Stephano Conermanno Žr. Stephan Conermann, Das Mogulreich: Geschichte und Kultur des muslimischen Indien, 2006. , Susan Stronge Žr. Susan Stronge, Painting for the Mughal Emperor: The Art of the Book 1560–1660), 2002. ir kitų veikalus.

Islamas buvo dieviškojo žodžio ir rašto religija, todėl nenuostabu, kad jo idėjine ašimi tapęs Korano tekstas skatino ypatingą pagarbą kone mistinei rašytinio žodžio galiai. Kita vertus, Irane, kuris stipriausiai veikė Indijos kultūros islamizavimo procesus, neįsigalėjo su antruoju Dievo įsakymu susijusi semitiška ikonofobijos tradicija, nors analogiški požiūriai priskiriami ir pranašo lūpoms, kuris teigė, kad nelaimė tam, kuris vaizduos gyvas būtybes, nes paskutinio teismo dieną asmenys, kuriuos menininkas atvaizdavo, išlips iš paveikslo ir pareikalaus atiduoti sielą. Todėl islamo religiniame mene atvaizdus dažniausiai keitė kaligrafiški tekstiniai Dievą šlovinantys užrašai ir arabeskinės bei ornamentinės, dekoratyvios struktūros.

Glaudžiai su islamiškosios miniatiūrinės tapybos tradicija susijęs kaligrafijos menas buvo vienintelė ortodoksinio islamo šalininkų pripažįstama ir aukštinama vaizduojamojo meno forma. Kaligrafų menas islamiškuose kraštuose asocijavosi su dieviškojo žodžio gelminės esmės perteikimu, todėl buvo didžiai vertinamas ir gerai apmokamas. Kaligrafijai buvo teikiama išskirtinė svarba ne tik apipavidalinant, puošiant rankraščius, tačiau ir dekoruojant Dievo namų eksterjerą, ir ypač interjerą. Mečečių portalai, sienos, matomiausios interjerų erdvės vietos buvo puošiamos Korano teksto ištraukomis ir kaligrafiškais devyniasdešimt devynių šventųjų vardų užrašais.

Su kaligrafija glaudžiai susijusi miniatiūrų tapyba, kuri Irane buvo suvokiama kaip rankraštinių tekstų iliustravimo menas, sugebėjo apeiti musulmoniškos religijos draudimus ir perimti tas estetines funkcijas, kurias Vakarų kultūroje atliko ne tik miniatiūrų, tačiau ir staliūginė tapyba. Toks požiūris į miniatiūrų tapybą išplito ir islamizuotoje Indostano pusiasalio erdvėje. Naujas islamiškos miniatiūrų tapybos raidos etapas siejasi su šlovingos Mogolų dinastijos meno stilių sklaida, kuomet itin sustiprėja iš Irano, Turkijos ir Centrinės Azijos sklindančių estetinių skonių ir idealų įtaka Žr. Norah M. Titley, Persian Miniature Painting and Its Influence on the Art of Turkey and India: The British Library Collections, 1983. . XVI a. iškilusios galingos Mogolų imperijos valdovai skatino atsineštos islamiškos arabų, islamizuotos persų, Vidurinės Azijos kultūros ir meno formų suartėjimą su tradicinėmis indų kultūros ir meno formomis. Patys imperatoriai buvo ne tik meno mecenatai, tačiau neretai ir konkrečiose meno srityse amžininkų pripažinimu pasiekę aukštumų.

Mogolų dinastijos valdymo metu spalvingai ir perkrautai detalių įvairių hinduizmo pakraipų estetikai oponuoja pabrėžtinis islamiškosios estetikos asketiškumas, persmelktas tikėjimo, kad Dievo atvaizdas iš esmės yra neišreiškiamas meninėmis priemonėmis. Iš čia kyla islamo estetikos adeptų diegiamas pabrėžtinis paprastumas ir ornamentinių struktūrų dekoratyvumas. Nauji estetiniai idealai pirmiausia išryškėjo kulto pastatų mečečių, medresių, mauzoliejų architektūroje ir interjeruose, o vėliau į racionalumą ir dekoratyvumą linkstančioje kaligrafijoje, miniatiūroje, įvairių rankraščių ir ypač Korano manuskriptų puošyboje.

Imperatoriai Baburas, Humajunas, Akbaras ir jų palikuonys buvo kultūrą ir meną globoję valdovai, kurie vertino kaligrafiją, miniatiūrų tapybą, aistringai kolekcionavo knygas ir iliustruotus rankraščius. Šie buvo kuriami specialiose dirbtuvėse, kuriose valdovai neretai užsakydavo pagaminti dešimtis analogiškų egzempliorių, kuriuos išsiuntinėdavo kaip brangias dovanas kitiems valdovams, artimiems žmonėms ar bibliotekų funkcijas atlikusioms rankraščių saugykloms. Tekstus kopijavo remdamiesi specialiais trafaretais mediniais rėmais. Užbaigtus rankraščius dažniausiai suvyniodavo į audeklą arba susegdavo dviem tvirtais raiščiais, pervertais per dvi medines plokšteles, kurios atliko tekstą saugančių viršelių funkcijas. Brangesni rankraščiai buvo saugomi specialiose medinėse dėžėse.

Pradžioje Baburo rūmuose, kaip ir kituose islamiškuose ir Rytų Azijos kraštuose, kaligrafija taip pat buvo traktuojama kaip aukščiausias ir giliausiai jautriausius žmogaus dvasios polėkius išreiškiantis menas, todėl ir kaligrafai jo rūmuose buvo gerbiami kaip aukščiausias menininkų sluoksnis. Iš tikrųjų iki XVI a. knygų iliustravimo srityje svarbiausias asmuo neabejotinai buvo kaligrafas, kuriam rengiant rankraščio ar knygos tekstą, perrašytojai palikdavo tuščius iliustruoti skirtus plotus. Juos vėliau kaligrafai užpildydavo įvairiais dekoratyviais ornamentiniais ar gėlių motyvais.

Plėtojantis knygos menui, gausėjant įvairių mokslinių, ypač astronomijos, geografijos, medicinos, traktatų poreikiui iliustracijos vaidmuo augo, o ilgainiui rengiant itin ištaigingus leidinius iliustracijos savo svarba ir estetine verte netgi nustelbė tekstinę rankraščio dalį. Vadinasi, naujo užgimstančio knyginės miniatiūros meno estetika išsirutuliojo iš svarbiuose tekstuose iškilusio vizualinio aptariamos medžiagos iliustravimo ar netgi teksto puošimo poreikio. Iliustracijos turėjo vizualumo teikiamomis galimybėmis išplėsti teksto emocinio poveikio ribas, vaizdinių kalba aiškinti teksto turinį arba vaizduoti tuos įvykius, kurie buvo aprašomi iliustruojamame tekste. Rankraščių iliustravimo kanonas susiformavo Irane apie 1370 m., tačiau augant iš kinų perimtų technologijų gero popieriaus gaminimo ir dažų kokybei miniatiūros menui vėrėsi naujos meninės išraiškos galimybės.

Miniatiūrų tapybos iškilimas Mogolų imperijoje

Taip su kaligrafija tiesiogiai susijusi vaizduojamosios dailės sritis tapyba patiria esminę transformaciją, vietoj tradicinių indų tapybos formų plėtojasi iš persų, arabų perimta rankraščius bei knygas iliustruojančių miniatiūrų tapybos tradicija. Iki Akbaro laikų Šiaurės Indijoje, kaip ir visame islamiškosios meno tradicijos pasaulyje, viešpatavo dieviškasis menas kaligrafija, o Akbarui tapus imperatoriumi tapytojai įgavo lygiavertį pripažinimą.

Į imperatorių rūmus buvo kviečiami garsūs kaligrafai, tapytojai, knygų meistrai iš įvairių kraštų, kuriuos Mogolų imperatoriai vertino, o su kai kuriais net artimai bendravo. Tuomet socialinis dailininko statusas islamizuotoje Indijoje ir valdovų rūmuose nepaprastai išaugo. Jie buvo laukiami oficialių priėmimų svečiai, buvo artimi imperatorių rato žmonės, kuriems talentas kartais atverdavo kelius į aukštas valstybines pareigas ir didikų rangus. Dailininkai Abu’ l-Hasanas ir Bichitras buvo artimi Džahangiro patikėtiniai ir bičiuliai, su kuriais jis dalindavosi slapčiausiomis mintimis.

Ankstyvajame indų islamiškosios miniatiūros raidos etape, kai Akbaro ir Humajūno rūmuose dirbo daugiausia iš Irano pakviesti meistrai, buvo jaučiama stipri garsių Tebrizo, Širazo ir Herato miniatiūrų mokyklų įtaka, kadangi pirmųjų Mogolų imperatorių rūmų dirbtuvių steigimui vadovavo tebrizietis Mir Sayyid Ali ir širazietis Abd us-Samadas. Mogolų imperatorių rūmų miniatiūros mokykloje pradžioje vyravo į rūmus pakviesti persų miniatiūros meistrai. Tačiau ilgainiui į miniatiūros kūrėjų gretas įsiliejant indų kilmės menininkams vis labiau jautėsi anksčiau dar iki islamizacijos gyvavusių vietinių mokyklų įtakos, dėl kurių susiformavo savita indiškos miniatiūrinės tapybos tradicija. Pažymėtina, kad imperatorių rūmų miniatiūros mokykla tuo metu nebuvo vienintelė Mogolų imperijoje, panašias mokyklas turėjo ir daugelio kitų galingiausių vasalinių karalysčių, kunigaikštysčių atstovai bei už imperijos ribų gyvavusių valstybių valdovai. Tai lėmė nuolatinę garsiausių menininkų, kūrinių migraciją, idėjų ir meninės kūrybos principų apykaitą, o per juos ir vis naujų miniatiūrinės tapybos elementų bei stilių kaitą. Nevertėtų pamiršti ir to, kad lygiagrečiai Mogolų miniatiūrinės tapybos mokykloms Radžastane ir Pahari skleidėsi savitos su hinduistinės tapybos tradicijomis, o Gudžarate su džainistinėmis tradicijomis suaugusios vietinės mokyklos, kurios taip pat per menininkų ir meno kūrinių cirkuliaciją veikė Mogolų imperatorių rūmų miniatiūrinės tapybos mokyklos raidą.

Dažai ir popierius į Mogolų imperatorių dailininkų dirbtuves buvo atvežami iš svarbiausių jų gamybos centrų Samarkando, Tebrizo, Širazo ir kitų vietovių. XV a., valdant timuridams, knygų iliustravimo menas pasiekė savo apogėjų pagrindiniuose Irano rankraščių ir knygų iliustravimo centruose Samarkande, Herate, Širaze, Ispahane, iš kur naujovės plito į Mogolų imperatorių ir kitų vasalinių valdovų bei didikų rūmus.

Subtilus vaizduojamosios dailės žinovas ir globėjas imperatorius Džahangiras teigė, kad nežiūrėdamas į parašą gali pasakyti pavardę dailininko, kuris nutapė konkretų kūrinį, ar netgi kas prie jo prisidėjo kaip pagalbininkas. Mogolų imperatorių dirbtuvių iškiliausių meistrų individualūs ženklai regimi beveik visų tuo metu sukurtų paveikslų kampuose. Rūmuose buvo sukurta sudėtinga jų kūrinių apmokėjimo sistema atsižvelgiant į menininko talentą, kūrinių atlikimo meistriškumą, produktyvumą ir kitus veiksnius.

Mogolų imperatorių remiamoje miniatiūrinėje tapyboje buvo vaizduojamos rūmų gyvenimo, medžioklės, mūšių, haremo gyvenimo scenos, žymių valdovų, aristokratų, šventikų, karžygių, kilmingų moterų portretai. Greta plėtojosi ir įvairius paukščius bei gyvūnus vaizduojanti tapyba. Miniatiūrų tapybai būdingas dekoratyvumas, stiliaus glaustumas, sodrios šventiškos, dainuojančios spalvos, piešinio rafinuotumas.

Mogolų dinastijos kūrėjas Baburas, kuris, anot Arnoldo J. Toynbee’s, buvo vienas iškiliausių to meto pasaulio valdovų, daug dėmesio skyrė mokslui, menui, iliustruotų knygų kolekcionavimui. Jo prisiminimų knygoje Baburnama aptinkame apmąstymų apie dailės svarbą valstybės gyvenime ir įžvalgią garsių dailininkų Bihzado ir Shah Muzaffaro kūrybos analizę. Baburo sūnus Humajunas, daug laiko praleidęs tremtyje Irane (1540–1555 m.), kur artimai bendravo su Safavidų dinastijos valdovų globojamais rūmų dailininkais, talentingiausius iš jų vėliau pakvietė svečiuotis ir dirbti savo rūmuose. Miniatiūros ir kaligrafijos meistrams jis savo rūmuose įkūrė specialias dirbtuves, kuriose darbavosi rankraščius iliustruojantys dailininkai, kaligrafai, o amatininkai gamino knygas. Reikšmingiausias Humajuno valdymo laikais (1530–1540, 1555–1556 m.) sukurtas meno kūrinys buvo garsaus persų poeto Nizami iliustruotas rankraštis Khamsa („Penkios poemos“) su 34 puikiomis sodrių spalvų miniatiūromis. Tai tikras šedevras, kurį, manoma, kūrė dešimt žymiausių to meto iš Bucharos, Samarkando miestų, centrinio Irano ir įvairių Indijos regionų kilusių skirtingo stiliaus mokyklų miniatiūros meistrų. Nors prie miniatiūrų dailininkų parašų nėra, tačiau pagal stiliaus bruožus manoma, kad dviejų iš šio ciklo miniatiūrų autorius yra didis meistras Mir Musaviras.

Akbaro dvaro įnašas

Akbaro valdymo laikais (1556–1605 m.) miniatiūros menas išgyveno ypatingą pakilimo tarpsnį, kuomet pasižymėjusio ypatinga religine tolerancija imperatoriaus rūmuose suburiama daugybė įvairių musulmoniškų kraštų kaligrafų, tapytojų, miniatiūros meistrų, kurie įgyvendina daugybę valdovų rūmų užsakymų Žr. Louis Frédéric, Akbar: le Grand Moghol, p. 318–319. . Nuo šiol Mogolų dvare būtent menininkai tampa artimais imperatorių šeimų aplinkos nariais, kadangi meno kūrėjai įgauna dvare aukštą socialinį statusą.

Tuomet Akbaro dvare sukuriamas garsus sodrių spalvų miniatiūrų ciklas Tūtinama („Papūgos pasakojimai“) ir iliustruotas milžiniškas 14 tomų tikriausiai 1562–1577 m. kurtas leidinių ciklas Hamzanama („Hamzos pasakojimai“), kuriame detaliai aprašomi pranašo Muhamedo dėdės Hamzos patirti legendiniai nuotykiai klajonėse po įvairius kraštus. Kiekvienas iš minėtų tomų turėjo po 100 iliustracijų. Nors įvairių Mogolų valdovų dirbtuvėse sukurtame cikle jaučiama stipri didžiųjų persų miniatiūrų tapybos meistrų Mir Sayyid Ali ir Abd al-Samado stilių įtaka, tačiau šis ciklas vis dėlto buvo jau specifinio Mogolų meno stiliaus kūrinys, kuriam būdingas savitas spalvų harmonijos suvokimas, subtiliausi tonų susipynimai, galinga emocinio poveikio jėga, pavertusi šį kūrinį tikra to meto indų miniatiūros meno pažinimo enciklopedija.

Vėliau Akbaras daug dėmesio skyrė istorijai, poezijai ir religinės tolerancijos problemoms, siekdamas suartinti islamiškos ir indų religijų adeptus. Todėl ir jo socialiniai užsakymai buvo formuojami šia kryptimi. Svarbūs išleisti istorinio pobūdžio rankraščiai yra Darabnama su 157 įvairių dailininkų iliustracijomis ir Razmanama („Kovų knyga“, apie 1582–1586 m.), indų epo „Mahabharatos“ vertimas į persų kalbą, kurio daugelį iliustracijų atliko dailininkas Dasvantas. Kiti svarbūs leidiniai Ta’rikh-alfi („Tūkstantmečio istorija“, apie 1580 m.), Timūrnama („Timūro istorija“), skirti Mogolų dinastijos pirmtako tiesioginio didžiojo Čingischano palikuonio žygdarbiams pažymėti, ir Baburnama („Baburo istorija“).

Minėti paveikslų ciklai yra naratyvinio pobūdžio, išsiskiria aiškiais ir nuosekliais kompoziciniais sprendimais, subtilia tapymo maniera, savitu piešiniu ir ypatingu ritmo jausmu. Akbaro valdymo laikais buvo sukurta puikių valdovą, rūmų gyvenimo scenas, medžioklės epizodus vaizduojančių miniatiūrų, taip pat valdovo ir kitų kilmingų žmonių portretų. Dėl persų miniatiūros tradicijų poveikio ir šiuose paveiksluose ypatingas dėmesys kreipiamas į įvairių aprangos detalių perteikimą, žirgus ir ginkluotę.

Paskutiniais Akbaro gyvenimo metais Lahore buvo išleista prabangių didžiųjų persų poetų kūrinius iliustruojančių knygų ant aukštos kokybės popieriaus. Tai Divanas su garsiausių Akbaro rūmų dailininkų 15 iliustracijų, Nizami Khamsa („Penkios poemos“), Džami (Jami) Baharistan („Pavasario sodas“), Amyro Khusro Dihlavio Khamsa („Penkios poemos“) ir kitos. Tai jau visai kito stiliaus, rafinuoto skonio estetinius reikalavimus atitinkantys leidiniai, liudijantys apie harmoningą indų ir persų miniatiūros meno tradicijų sintezę.

Akbaro laikais ypatingą pakilimą išgyvenęs miniatiūrų tapybos menas toliau buvo plėtojamas Džahangiro valdymo laikais. Šis valdovas buvo ne tik didis meno mecenatas, tačiau ir subtilus tapybos ir kaligrafijos žinovas. Jis didžiavosi, kad nežiūrėdamas į parašą gali pasakyti, kas yra ne tik konkrečios miniatiūros ar kaligrafijos autorius, tačiau netgi kas iš mokinių padėjo įgyvendinti meistro kūrybinius siekius. Džahangiras subūrė apie save daug didžių menininkų, tapytojų, kaligrafų, knygos meno meistrų, daug dėmesio skyrė rūmų kolekcijų sutvarkymui ir katalogizavimui. Savo artimiems draugams menininkams jis netgi suteikdavo didikų titulus, dalijosi su jais slapčiausiomis mintimis ir išgyvenimais. Žymiausių Mogolų mokyklos miniatiūrų meistrų autoritetas buvo toks didelis, kad garsiausi jų kūriniai ar atskiri jų motyvai buvo nuolatos perpiešiami, kartais pasirašant savo pavarde, o neretai netgi klastojant autorystę, kadangi didžiųjų meistrų darbai buvo labai vertinami kolekcionininkų ir kainavo didžiules pinigų sumas.

Radžputų tapybos tradicija

Lygiagrečiai Mogolų rūmų ir jiems artimų kitų imperijos miniatiūrinės tapybos mokyklų tradicijai islamo įtakos mažiau paliestuose Indostano pusiasalio regionuose skleidžiasi ir savitos indiškos dar iki islamizavimo periodo klestėjusios hinduistinės ir džainistinės miniatiūrinės tapybos mokyklos, vadinamos bendriniu „radžputų (rājput) tapybos“ terminu. Šios mokyklos iškilo XVI a. plačioje Radžastano, Centrinės Indijos, Šiaurės prieškalnių, Pendžabo teritorijų erdvėje ir jungė daugelio anksčiau čia gyvavusių regioninių Gudžarato (žinomų nuo XII a.), Radžastano, Dekano ir Palavų mokyklų tapybinio stiliaus bruožus. Vienas pagrindinių šios meno tradicijos sklaidos centrų buvo su Mogolų imperija savo galia ilgai konkuravęs Radžastanas (Radžputanas), kurio valdovai atkakliai iki XVII a. priešinosi musulmonų galiai. Čia nuo seno gyvavo turtingos hinduistų ir džainų meno tradicijos, kuriose ryškūs buvo ir vietiniai liaudies meno elementai.

„Radžputų tapybos“ ir knygų iliustravimo mokyklose buvo toliau plėtojamos džainų, hinduistinių ir tantrinių iliustruotų rankraščių tradicijos, į kurias vėliau, karų nuniokotai Mogolų dinastijai išgyvenant nuosmukį, papildomos ir iš imperijos centro per pabėgėlius plitusiomis islamiškomis įtakomis. Nuo šiose teritorijose gyvavusių sakralinės tapybos tradicijų radžputo tapyba skiriasi akivaizdžia liaudine, o neretai ir pasaulietine pakraipa.

Radžputų valdovų rūmuose gyvavusi tapybos tradicija išgyvena esmines stilistines metamorfozes. Jos raidą galima suskirstyti į du pagrindinius etapus: ankstyvąjį ir brandųjį. Ankstyvajame etape vyrauja Radžastano ir Džammos regionuose kūrę meistrai, kurie, netgi būdami Mogolų dinastijos imperatorių vasalai, savo estetinėmis nuostatomis daugiau orientavosi į Adžantos ir ankstesnes hinduistinės ir džainistinės tapybos tradicijas Žr. Jean Soustiel, Marie Ch. David, Miniatures orientales de l’Inde: écoles mogholes, du Deccan, et autres écoles indiennes: présentation d’un ensemble de peintures musulmans et rajpoutes appartement à Joseph Soustiel, p. 11. .

Iš čia plaukia ankstyvojo radžputo tapybos stiliaus meistrų pamėgti šaivistiniai ir krišnaistiniai mitiniai, religiniai, herojiniai siužetai, kurių jie semiasi iš poetinių kūrinių, šlovingų senųjų epų ir įvairių legendų. Paveiksluose dažniausiai vaizduojamas jaunas fleita grojantis Krišna su savo mylima žmona Radha. Meilės motyvas šio stiliaus spalvinguose žmogaus jausmų ir gamtos grožį aukštinančiuose kūriniuose yra pateikiamas paprastiems žmonėms suprantama meninių vaizdinių kalba kaip laimingo ir dorybingo žmogaus gyvenimo pavyzdys. Šio stiliaus kūriniams būdingas minkštas kontūrinis piešinys, linijų muzikalumas, raiškus koloritas, ornamentinių ir ritminių struktūrų žaismas, fone subtilūs gamtos motyvai.

Vakaruose geriau žinomi vėlyvojo arba brandžiojo XVIII a. suklestėjusio radžputų tapybos stiliaus vadinamos pahāri („kalnų“) mokyklos kūriniai. Jų atsiradimo vieta – kalnuoti Šiaurės Indijos priekalnių regionai, kuriuose vyrauja ypatingas dienos apšvietimas, dažnai keičiasi dangaus ir gamtos spalvos. Šio stiliaus tapyba jungia per 30 skirtingų regioninių mokyklų, iš kurių svarbiausios buvo Basoli, Džamma (Jammu), Guleiros, Nurpuro, Kangra ir daugybė kitų mažiau reikšmingų, kurias sieja dėmesys ankstesnėms indų kultūros tradicijoms, liaudiški motyvai ir panašios meninės išraiškos priemonės.

Šios tapybos tradicijos iškilimas siejamas su 1675 m. Basoli valdovo savo rūmuose įkurtomis miniatiūrinės tapybos dirbtuvėmis, kuriose dirbę meistrai skatino daugybės kitų vėlesnių Pendžabo priekalnių regione iškilusių mokyklų atsiradimą. Basoli mokykloje išryškėjo savitas miniatiūrinės tapybos stilius, kuriame vaizduojant įvairius indų epų herojus buvo pasitelkiamas stilizuotas linijinis piešinys, subtilūs spalviniai santykiai, apibendrinti herojų vaizdiniai, gausios ornamentinio dekoro detalės. Tipišku šios pakraipos kūriniu galima laikyti garsaus miniatiūrinės tapybos meistro Devidaso vieno XV a. poeto Bhanudatos rankraščiui „Rasamandžara“ apie 1690 m. sukurtą iliustracijų ciklą. Jose vaizduojamos įvairios rūmų gyvenimo scenos. Paveikslams būdingas stiliaus glaustumas, dekoratyvumas, saviti kompoziciniai sprendimai.

Nuo XVII a. vis didesnę svarbą Mogolų miniatiūros mokyklos tradicijoje įgauna rūmų gyvenimo scenų, įvairių ceremonijų, haremo gyvenimą vaizduojantys paveikslai. Greta vyraujančios polichrominės miniatiūros tradicijos, tikriausiai dėl kinų meno tradicijų poveikio, skleidžiasi ir monochrominė miniatiūrų tapymo technika, kuomet meistrai pirmiausia juodu tušu nupiešdavo būsimo kūrinio kontūrus, o vėliau pereidavo prie paveikslo detalių konkretizavimo. Mogolų monochrominės miniatiūrų tapybos tradicijai svetimas didiesiems kinų, korėjiečių ir japonų meistrams būdingas tapymo manieros laisvumas ir spontaniškumas. Ir apskritai Rytų Azijos monochrominės tapybos tradicija savo tapymo manieros ir estetinio skonio rafinuotumu yra neprilygstama. Kitas funkcijas atlikusi miniatiūrų tapyba suprantama šiuo aspektu su turtingomis Rytų Azijos spontaniškos tapybos tradicijomis negalėjo konkuruoti. XVII a. paskutiniais dešimtmečiais Aurangzebo valdymo pabaigoje (1658–1707 m.) Mogolų miniatiūros tradicijoje ryškėja nuosmukio tendencijos, kurios tiesiogiai siejasi su imperijos krize ir politinės dezintegracijos tendencijomis.

Kangros mokyklos iškilimas

Šiuo suirutės laikotarpiu daugelis dailininkų, dirbusių Mogolų imperatorių rūmų dirbtuvėse, ieškodami stabilumo pasklido po įvairius kraštus. Ženkli jų dalis atvyko į gretimų Šiaurės Indijos valdovų rūmus, kur įvairiuose pahāri („kalnų“) tapybos centruose prasidėjo naujas mogolų ir senųjų indų tapybos tradicijų sąveikos etapas. Tuo suiručių metu tarp daugybės radžputo tapybos mokyklų iškyla Guleiros miniatiūros mokykla, kurioje išryškėję stilistiniai bruožai turėjo stiprų poveikį vėliau išsiskleidusios garsiausios Kangros mokyklos meniniam stiliui. Guleiros kunigaikštystės valdovas Dalip Singhas buvo aistringas miniatiūrų mylėtojas ir kolekcininkas. Jis savo rūmuose įkūrė didžiules dirbtuves miniatiūros meistrams, kuriose XVIII a. viduryje prasideda įstabaus pakilimo tarpsnis. Tuomet išryškėjo šiai mokyklai būdingi siužetai ir meninės išraiškos elementai. Lyginant su Basoli mokyklos meistrų kūriniais, Guleiros mokykloje regimas stipresnis potraukis vaizduoti gamtos, sodų motyvus, švelnesnis piešinys, intensyvių raudonų, mėlynų, baltų spalvų santykiai, didesnis muzikalumas, neužpildytų erdvių, smulkaus ornamentinio dekoro elementų pomėgis. Miniatiūrose dažnai susiduriame su grakščiais moterų vaizdiniais, kurių veiduose pastebimas šios mokyklos meistrams būdingas migdolų formos akių piešinys.

Iš minėtų mokyklų vėliau išsirutuliojusi Kangros slėnyje iškilusi vadinamoji Kangros tapybos mokykla, kuri išsiskleidė atokiuose Šiaurės Indijos Pendžabo priekalnių regionuose. Jau nuo senovės svarbiuose prekybos keliuose įsikūrusi Kangros valstybė buvo vienas svarbiausių Šiaurės Indijos kultūros centrų. Neatsitiktinai šis turtingų indų kultūros ir meno tradicijų prisodrintas regionas tapo vienu svarbiausių vėlyvosios indų miniatiūrų tapybos atgimimo centrų. Pažymėtina, kad garsioji Kangros tapybos mokykla Vakaruose iki XX a. pradžios buvo visiškai nežinoma. Jos „atradimas“ Vakaruose prasidėjo tik po 1910 m., kai didis indų meno tradicijos žinovas, vienas didžiųjų komparatyvistinės menotyros atstovų A. K. Coomaraswamy Alachabade surengė pirmą jos parodą. Pasirodžius pirmosioms šios mokyklos meistrams skirtoms publikacijoms su greta pateikta iliustracine medžiaga požiūris į indų miniatiūrinės tapybos raidą pradėjo stipriai keistis. Buvo suvokta, kad jos ištakos ir stilistinių formų įvairovė buvo sudėtingesnės, nei buvo manoma anksčiau. Tuomet įvairių kraštų menotyrininkai pradėjo domėtis šios ir kitų Radžputo tapybos mokyklų laimėjimais, atkreipė dėmesį į jos sąsajas su ankstesnėmis indų tapybos tradicijomis ir specifinius meninio stiliaus bruožus, kuriems būdingas poetiškumas, harmoningi spalvų santykiai, jautrūs tonų atspalviai, galingas emocinis poveikis, linijos muzikalumas, subtilus ornamentinis vaizdinių sistemą supančių erdvių kaligrafiškas dekoras.

Kangros tapybos mokyklos iškilimas siejamas su meno mecenato valdovo Sansara Čandos valdymo laikais (1775–1825 m.), kai šis valdovas subūrė savo rūmuose daugelį iškiliausių to meto Šiaurės Indijos dailininkų, kurie artimai bendraudami tarpusavyje natūraliai sujungė įvairių tapybos tradicijų laimėjimus. Ši mokykla tapo tuo savitu indų miniatiūrinės tapybos reiškiniu, kuriame susiliejo įvairios Indostano pusiasalio erdvėje gyvavusios ikiislamiškos, per islamizavimą sklidusios persų, Vidurinės Azijos ir Mogolų imperijos indoislamiškos tapybos tradicijos. Vietinių hinduistinių kultūros tradicijų atgimimas šiame regione ir potraukis hinduistiniams estetiniams idealams suteikė šiai įvairių tapybos tradicijų sintezei ypač estetinių ir stilistinių formų požiūriu rafinuotą pavidalą. Kangros mokykloje, lyginant su ankstesnėmis miniatiūrinės tapybos tradicijomis, regimi esminiai žanriniai poslinkiai. Skirtingai nei Mogolų valdovai, kurie pirmiausia rėmė istorinį, mokslinių leidinių iliustravimo ir rūmų diduomenės portretų žanrą, Kangros miniatiūros mokykloje regimas akivaizdus tautinių idealų atgimimas, kuris lėmė išskirtinį dėmesį klasikinės indų literatūros vaizdinių Mahabharatos, Ramajanos, Gytagovindos, Šakuntalos vaizdinių iliustravimui. Itin populiarūs čia tampa Krišnos ir Radhi meilę šlovinantys motyvai.

Kangros mokyklos meistrai, naujame meninės sintezės lygmenyje išnaudodami poetinio meno ir muzikalios lanksčios linijos teikiamas galimybes, plėtojo ankstesnes tautines indų miniatiūrinės tapybos tradicijas. Iš čia plaukia šios mokyklos meistrų kūriniams būdingas ypatingas poetiškumas ir formos muzikalumas, dėmesys tradiciniams indų epų ir legendų siužetams, kasdienio žmogaus gyvenimo problemoms, ypatingas formos glaustumas ir dekoratyvumas, minkštas linijinis piešinys, subtilūs spalvų deriniai. Kangros miniatiūrų tapytojai prioritetą teikia vertikalaus stačiakampio formatui, į kurį dažniausiai įpiešdavo ovalinės formos vaizduojamąją miniatiūros dalį, už kurios rėmų būdavo įvairūs gėlių dekoro kaligrafiškai atlikti audiniai. Juos į stačiakampį dažniausiai įrėmindavo auksinės spalvos linijos. Didžiausias miniatiūros kūrėjo dėmesys buvo sutelkiamas į centrinę ovalo formos erdvę, kurioje dažniausiai būdavo vaizduojami keli pagrindiniai herojai gamtos fone. Neretai į meninių vaizdinių sistemą patekdavo gyvūnai, paukščiai, gėlės. Platus sąlygiškai traktuojamų plokštuminiu pavidalu perteikiamų gamtos, peizažo elementų įjungimas į meninių vaizdinių sistemą – vienas būdingiausių skiriamųjų šios mokyklos meistrų kūrybos bruožų.

Kangros mokyklai priklausė trys didieji brandaus tarpsnio radžputų tapybos meistrai – Manakas, Ramlalas ir Mola Ramas. Jų kūriniuose savitai susilieja ankstesnės indų, islamizuotos Mogolų ir netgi Vakarų dailės stiliaus elementai. Tačiau vis dėlto šios mokyklos stiliuje ir meninių vaizdinių sistemose akivaizdžiai vyrauja tradicinė tautinės indiškosios tapybos linija, kurios savitumas ne tik atsiskleidžia anksčiau minėtuose stiliaus bruožuose ir meninės išraiškos priemonėse, tačiau pirmiausia moteriškojo šakti principo iškėlime, kuris matomas įstabaus grožio Kangros mokyklos meistrų moteriškuose apibendrinto stiliaus vaizdiniuose.

Beje, miniatiūros iliustruoja ne tik poetinius, tačiau ir simboline vaizdinių kalba „ragos“ žanro muzikinius kūrinius. Ši pakraipa ypatingą populiarumą įgauna įvairiuose rāgamāla žanro kūriniuose, kuriuose didžiulės miniatiūrų tapybos kūrinių serijos perteikia įvairių metų laikų, paskirų mėnesių emocines sąsajas su konkrečiomis muzikos temomis. Čia išskirtine tampa jau nuo vedų ir upanišadų laikų išryškinama sinestezinė problematika, kadangi miniatiūrose vyraujančios vaizdinių sistemos tiesiogiai siejasi ne tik su metų laikų ar mėnesių kaita, tačiau svarbiausia – su muzikos garsų pasauliu ir emociniais atlikėjo bei suvokėjo išgyvenimais. Tapytojas ieško tokių vizualinių meninės išraiškos priemonių, kurios, nesibraudamos į kito laikinio meno stichiją, išryškina vaizdinių, linijų, spalvų, formų muzikalumą. Todėl šios miniatiūrinės tapybos tradicijos kūriniuose, greta linijinio piešinio, kaligrafiškų linijų audinio ir arabeskinių, geometrinių formų dekoratyvumo, labiausiai suvokėją žavi emocionaliai skambančios spalvos.

Įvairių indų miniatiūros mokyklų saulėlydį paspartino Irano valdovo Nadir Šaho, afganų, marathų, britų ekspansija ir sparčiai plintanti Indostano pusiasalio kolonizacija. Po mūšių ties Plassei (1757 m.) ir Buksaro (1764 m.) britų kolonizatoriai pratęsė unikalaus indoislamiškos miniatiūros tradicijos kultūrinio paveldo niokojimą.

Išvados

Arabų musulmonų užkariautojų įsiveržimas į Šiaurės ir centrinės Indostano pusiasalio teritorijas ir naujos atvykėlių islamo religijos, estetikos ir meno tradicijų sklaida stipriai paveikė tolesnę islamizacijos laikotarpio indų tapybos raidą. Dėl islamo religijai ir estetikai būdingų draudimų vaizduoti gyvus padarus miniatiūros mene ryškėjo dekoratyvinės tendencijos, ornamentinis struktūriškumas, stilizuotame dekore įsivyravo gėlių ir geometrinės struktūros, suklestėjo islamiškoji kaligrafija, knyginės miniatiūros menas. Tolesnė indų miniatiūrų tapybos mokyklų raida tiesiogiai siejosi su islamiškojo substrato įtakos augimu ir naujų stilistinių formų, kurioms taipogi būdingas dekoratyvus ornamentalumas įsivyravimu.

Naujos islamizuotos estetikos tendencijos išsiskleidė Mogolų epochos kaligrafijoje ir miniatiūrų tapyboje. Nors šiose sinkretiškose meno formose su indų estetikos ir meno tradicijomis savitai susiliejo indų, persų, arabų, afganistaniečių ir kitos meno tradicijos, tačiau tai jau iš esmės naujas indoislamiškos estetikos ir meno reiškinys su islamo kultūroms būdingu koloritu. Tačiau lygiagrečiai vyraujančiai mogolų miniatiūros tradicijai nepriklausomybę nuo imperijos centro išsaugojusiame Radžastane iškilo įvairios vadinamos „radžputų miniatiūros“ mokyklos, o kalnuotose šiaurės Indijos regionuose užgimė kitos (Guleiros, Kangros) miniatiūrų tapybos tradicijos. Pastaruosiuose buvo toliau plėtojamos ankščiau šiuose regionuose gyvavusios indų ir džainų miniatiūrinės tapybos tradicijos. Visų šių pasižyminčių skirtingomis ištakomis ir savitų stilistinių bruožų visuma mokyklų vienalaikis gyvavimas, konkurencija ir tarpusavio įtakos atspindi islamiškojo periodo Indostano pusiasalio meninio gyvenimo įvairovę. Visų minėtų islamizacijos laikotarpio indų miniatiūrinės tapybos mokyklų stilių savitumas lyginant su persų ir Vakarų miniatiūros mokyklomis pirmiausia atsiskleidžia jų itin glaudžiose sąsajose su konkrečios epochos pagrindinėmis kultūros raidos tendencijomis, didesne regioninių formų įvairove, ryškesniu semiotiškumu, akivaizdesniu mitologijos ir religijos poveikiu tapybos raidai.

Literatūra

• Amina Okada (réd.), Miniatures de l’Inde imperiale: les peintres de la cour d’Akbar (1556–1605), Paris: Éditions de la Réunion des musées nationaux, 1989.
• Beach, Milo C., Early Mughal Painting, Cambridge: Harvard University Press, 1987.
• Conermann, Stephan, Das Mogulreich: Geschichte und Kultur des muslimischen Indien, München: Verlag C. H. Beck, 2006.
• Frédéric, Louis, Akbar: le Grand Moghol, Paris: Denoël, 1986.
• Richards, John F., The Mughal Empire, Cambridge: Cambridge University Pres, 1993.
• Schimmel, Annemarie; Burzine K. Waghmar, The Empire of the Great Mughals: History, Art and Culture, London: Reaktion Books, 2004.
• Soustiel, Jean; Marie Ch. David, Miniatures orientales de l’Inde: écoles mogholes, du Deccan, et autres écoles indiennes: présentation d’un ensemble de peintures musulmans et rajpoutes appartement à Joseph Soustiel, Paris: J. Soustiel, 1974.
• Stronge, Susan, Painting for the Mughal Emperor: The Art of the Book 1560–1660, London: V&A Publications, 2002.
• Titley, Norah M., Persian Miniature Painting and Its Influence on the Art of Turkey and India: the British Library Collections, Austin: University of Texas Press, 1983.