Straipsnis Subjekto paieškos Jacqueso Lacano veidrodžių karalystėje

Santrauka. Straipsnyje analizuojama Lacano pasiūlyta veidrodžio stadijos koncepcija, originaliai interpretuojanti konkretų ankstyvosios individo raidos etapą, jį paruošusias prielaidas, eigą ir svarbiausius pokyčius. Straipsnyje plėtojamos nuostatos, kad veidrodžio stadijos metu steigiamas subjektas yra suprantamas kaip vaizduotės funkcijų realizuotas atotrūkis nuo nesąmoningų identifikacijų pasitelkiant žmogiškąjį gestaltą. Kūdikis savo aplinkoje pradeda skirti žmogiškąjį pavidalą kaip Kitą, tuo pat metu suvokdamas jį kaip nuorodą į save. Taip Kito gestaltas tampa pavyzdine identifikacine forma, lemiančia subjekto tapatybinį nestabilumą: su savimi jis gali susitikti tik per tarpininkaujančius Kito vaizdinius, identifikacinius pakaitalus, slepiančius jį nuo savęs. Straipsnio išvada tokia: Lacano siūlomas subjektas yra privalomai išcentruota struktūra, kuri Aš su Kitu surakina taip, kad jie nenutoltų, bet ir niekada nesusilietų tarpusavyje.

Pagrindiniai žodžiai: Jacques Lacan, veidrodžio stadija, imago, gestalt, tapatybė, vaizduotė.

Pavadinime iškeltos problemos išsamesnį aptarimą pradėkime principiniu klausimu: kokį ankstyvosios individo raidos etapą Lacanas vadina „tikrovės stoka“ Жак Лакан, Стадия зеркала как образующая функция Я, какой она раскрывается в психоаналитическом опыте, с. 139. ? Akivaizdu, kad vos gimęs kūdikis fiziniu požiūriu yra beveik visiškai bejėgis, jis tarsi įkalintas motorinėje diskoordinacijoje, paverčiančioje kūną nepaklusniu, nepatogiu ir savarankiškai neišsilaikančiu vienetu. Tiesą sakant, kol kas kūdikis net neturi kūno kaip vieneto, kaip tam tikros užbaigtos visumos – kūnas jam duotas fragmentais, atskiromis zonomis, lokalizuojamomis aplink vartojimo ir šalinimo angas. Tokią būklę patvirtina ir priklausomybė nuo motinos kūno – čia pirmiausia išskiriamas pieną dovanojantis spenelis (ar jo surogatai), turintis užtikrinti saugumo, sotumo ir šilumos pojūčius. Deja, šių pojūčių užtikrinimas taip pat netolygus, trūkinėjantis, jie pasirodo ir vėl išnyksta, žadindami atskirtį ir fragmentaciją. Visa tai, anot Lacano, galima vadinti „per ankstyvu gimimu“ Ten pat. , kuris ir sukelia tikrovės stokos efektą. Žinoma, to nereikia suprasti pažodžiui, kaip pasiūlymą vaisių nešioti ilgiau nei devynis mėnesius – Lacanas pateikia teorinį santykio su tikrove įvertinimą, konceptualų raidos etapo apibūdinimą, bet ne medicininę rekomendaciją, kaip tokį santykį keisti.

Fizinis kūdikio neprisitaikymas prie aplinkos yra ne pats svarbiausias tikrovės stokos aspektas. Tai vienas tapatybinio nevisavertiškumo arba neapibrėžtumo požymių. Per ankstyvo gimimo metafora Lacanas pirmiausia nusako asimetrišką santykį su tikrove, kai ji patiriama kintančio intensyvumo fragmentų ir juos suliejančio takumo pavidalais, be galimybės juos valdyti. Kita vertus, tobulas (nes nesąmoningas) susiliejimas su šiais procesais turi ir kitą efektą – jis neleidžia skirti savo, motinos ar bet kuriuos kitus kūnus ir šitaip palaiko simbiotinio rojaus iliuziją. Fragmentuotas, takus kūnas čia yra vientiso, savo ribas ir baigtinumą turinčio kūno priešybė. Tiksliau, jam būdingas kitoks vientisumas, kuris nepripažįsta jokių ribų, nes kūno ir jo aplinkos skirtis dar negalioja. Mes jį pavadinome beribiu kūnu, nurodydami tam tikrą giminingumą G. Deleuze’o „kūnui be organų“ Жак Делез, Феликс Гваттари, Капитализм и шизофрения. Анти-Эдип, с. 10–13. . Tai ikisubjektinė, nesąmoningų reprezentacinių sekų stadija, kurioje patiriantysis ir jo patiriamas įvykis sudaro nesąmoningumo palaimintą vienovę. Prie šios vienovės, tiksliau, jos netekties dar grįšime, kai aptarinėsime psichinių procesų pokyčius veidrodžio stadijoje.

Fizinio netobulumo kontekste akivaizdus aukštesniųjų nervinės sistemos funkcijų, pirmiausia vaizduotės, prioritetas: būtent jų iniciatyva ir priemonėmis prasideda tikrovės savinimasis – arba steigimas, jei dėmesį nuo proceso eigos nukreipsime į jo pasekmes. Tikrovės stoka – tai tas motyvas, ta libido investavimo priežastis, kuri Lacano koncepcijoje turi paaiškinti kūdikio susidomėjimą tikrove iki veidrodžio stadijos. Žmogiško gestalto (pirmiausia motinos pavidalo) išskyrimas empirijos fone – turbūt aiškiausia tokio dėmesio apraiška. Galų gale pati kūdikio pokyčių kryptis, atvedanti į veidrodžio stadiją, nužymėta tikrovės stokos logikos. Tai subjekto nebūtis ir subjekto rasties pažadas tuo pat metu.

Įsižiūrėkime atidžiau į mūsų mažąjį herojų. Pirmaisiais mėnesiais savo kūną kūdikis suvokia fragmentuotai, kaip atskiras, autonomiškai funkcionuojančias zonas, kurios aptinkamos dėl jas išskiriančio aktyvumo, kintančio intensyvumo. Pirminiai informacijos židiniai – tai kūno angos, kurios kažką priima iš išorinio pasaulio ir kažką jam atiduoda. Šią dvikryptę apykaitą valdo poreikių logika, verčianti po kurio laiko išskirti kai kuriuos sau išoriškus objektus: krūtį, balsą, veidą ir pan. Pats kūdikis jų, matyt, nesuvokia kaip išoriškų – tiesiog tai dar keli fragmentai prie jau pastebėtų. Žodžiu, pirminė savęs patirtis kūdikiui duodama suskaldyto, fragmentuoto kūno pavidalu, kuris dar neturi apibrėžtos visumos (turima omenyje atskiro kūno visuma). Šios visumos neužbaigtumas leidžia nepastebėti išorinių dalinių objektų atskirties – kitaip tariant, jam jie nėra nei išoriniai, nei vidiniai. Pirminių nesąmoningų patirčių sekos – arba fragmentuotas kūnas – dar nežino skirties tarp vidinio ir išorinio pasaulio.

Kita vertus, palaipsniui didėjant dirgiklių kiekiui, kūdikis išmoksta susieti dalinius objektus su jų poveikiu: veidą, atpažįstamą žvilgsnį – su saugumu, krūtį – su alkio tenkinimu ir t. t. Beje, būtent čia prasideda didysis ženklinimo nuotykis, čia pradeda veikti kalbos (arba kapitalo) logika, kuri be žodžių, bet tarsi žodžius ir sakinius, pradeda organizuoti kūdikio nesąmoningos patirties turinius – dalinius objektus. Pastarieji, susieti su jų poveikiu, tampa lokaliai fiksuotais ženklintojais – taip kūno paviršiuje užrašomos pirmosios raidės. Ką reiškia šios kūniškų rašmenų metaforos, kurias su saiku ir be saiko vartos, pavyzdžiui, Deleuze’as? Tai kalbinės logikos užuomazgos, nusakančios galią vienam objektui atstovauti kitam, būti jo pakaitalu, ženklu: artėjantis spenelis reiškia burnon tekantį pieną ir t. t. Akivaizdu, kad jai gimininga ir kapitalo logika, viskam suteikianti abstraktų vertės pakai talą. Ne veltui Deleuze’as kapitalą pavadins kapitalisto „kūnu be organų“ Ten pat, с. 11–12. . Kol kas šios užuominos dar pabiros, tai yra jų užtikrinama identifikacija nepajėgia pakeisti fragmentuoto beribio kūno pavidalo. Pamirškite žodį kūnas, kol kas jis tik klaidina: kalbėdami apie beribį, fragmentuotą pavidalą turime omenyje pirmiausia nesąmoningų būsenų seką – viską, kas kūdikiui nutinka. Šioje sekoje pats kūdikis pradeda skirti kai kurias būsenas, susijusias su jau minėtais daliniais objektais/angomis – taip palaipsniui ryškėja kitas, sąmoningesnis identifikacijos tipas, tiksliau, jo užuomazgos. Minėtas dalinio objekto ir jo, kaip ženklinės nuorodos, išskyrimas liudija, kad nesąmoningumo sekose pradeda megztis naujas, dubliuojantis, ne vien tiesiogine patirtimi grįstas santykis su daliniais objektais. Tačiau neskubėkime džiaugtis – kol kas tai tik sąmoningos identifikacijos su išskirtais objektais užuomina, nes nėra tiesioginę patirtį dubliuojančio vaizdinio instancijos, kuri šias užuomazgas koordinuotų.

Kas vyksta toliau? Iki veidrodžio stadijos kūdikis dar nesuvokia ir nejaučia savo vientisumo bei individualaus atskirumo, bet jo savivoka palaipsniui peržengia tapatinimąsi tik su lokaliais kūniško paviršiaus/gelmės fragmentais. Tarp dalinių objektų jis pradeda išskirti ne tik veidą, bet visą kūną. Lacanas tai vadina gestalto fenomenu – arba kūdikio gebėjimu savo dėmesį fokusuoti į antropomorfinius pavidalus, tuo pačiu išskirti juos iš visų kitų. Tai pirmas, Lacano nuomone, itin reikšmingas ryšio su kūno atvaizdu užmezgimas, be kurio būsimasis lakaniškas subjektas būtų neįmanomas. Bet yra ir šešėlinė šio proceso pusė: tai taip pat pirmas žingsnis į priklausomybę nuo atvaizdo, nėrimas į atvaizdo nelaisvę.

Taigi kas yra Lacano aptariamas gestaltas? Tai prigimtinio mechanizmo lygmenyje užkoduotas principas Žr. Жак Лакан, Стадия зеркала как образующая функция Я, какой она раскрывается в психоаналитическом опыте, с. 138. , teikiantis konkrečią formą bet kurios rūšies individui ir leidžiantis ją atpažinti kaip savo rūšies požymį. Bet svarbiausia šiuo atveju tai, kad šis principas veikia tik tada, kai susiduria bent keli tos pačios rūšies individai – vienas kitame pamato tai, kuo pats turi tapti. Arba – vienas kitam pasitarnauja veidrodžiu. Priešingu atveju šis prigimtinis modelis gali veikti iškreiptai. Prisiminkime Mauglį (visai nesvarbu, kad jis tik literatūrinis personažas). Šis berniukas turėjo vienintelį sektiną pavyzdį, vienintelį veidrodį, kuriame galėjo išvysti save, – jį supančius vilkus. Ar keista, kad laikė save vilku ir elgėsi kaip jie? Būtent taip veikia gestalt principas, ir būtent dėl to principo kūdikis savo aplinkoje išskiria žmogaus kūno vaizdinį, priešpriešindamas visoms kitoms regimo lauko formoms. Nenuostabu, kad Lacanas jį išskyrė kaip svarbiausią dalyką ikiveidrodinėje stadijoje. Mat taip paklojami pamatai veidrodžio stadijos metamorfozei: kito žmogaus pavidalas joje palaipsniui bus susietas su savu kūnu ir taip bus inicijuotas subjekto identifikacijos procesas. Galima pasakyti lakaniškiau: žmogaus pavidalo Kitas, iš akies horizonto perkeltas į vaizduotės erdvę, taps vaizdiniu/talpa, į kurią kūdikis sudės visus savo dalinius objektus ir taip suteiks jiems savo kūno vientisumą. Galų gale nusavintas kito kūno vaizdinys taps ta simboline erdve, kuri vėliau ir išaugins visavertį subjektą.

∗∗∗​

Įsižiūrėkime atidžiau į veidrodžio stadiją. Anot Lacano, maždaug šeštą mėnesį vaiko raidoje prasideda esminiai pokyčiai: nuo momentinio pamatinių poreikių tenkinimo jis palaipsniui pereina prie tiesioginio psichinės tikrovės konstravimo. Dalis libido energijos lieka neišnaudota, nes jo poreikiai tampa vis įvairesni ir jų nebeįmanoma iškart patenkinti. Ji ir panaudojama naujos tikrovės statybai.

Taigi kas vyksta? Kokie pokyčiai nužymi veidrodžio stadijos pradžią? Vaikas palaipsniui nutolsta nuo mamos, nutolsta ta prasme, kad jau nebegali nepastebėti jų skirtingumo. Iki tol kūdikis vienovę su motina išgyveno, bet jos, vienovės nepastebėjo – nuo šiol jis pradeda pastebėti ją, bet tik negatyviai, netekties pavidalu. Tai kritinis raidos momentas: aptikdamas savo meilės objektą kaip prarastą, vaikas siekia kažkuo jį pakeisti ir taip kompensuoti netektį; rasti tai, kas atkurs prarastą vienovę ir ką jis valdys kaip kažkada mamą. Tokį pakaitalą netrukus jam pasiūlys vaizdinys, kuris padės pamatus psichinės tikrovės augimui. Pabrėžkime: vaizdinio steigtis susijusi su kompensacine funkcija ir ją realizuojančių pakaitalų kūrimu.

Iki veidrodžio stadijos kūdikis neturi vienovės su motina suvokimo – nes neturi paties suvokimo; bet jis turi kai ką, ką galime vadinti tokios vienovės patirtimi, nors ji ir duota fragmentuotu pavidalu, kaip nuolatinis slydimas nuo vieno dalinio objekto prie kito (tai vadinome beribiu kūnu arba lakaniškai – nesąmoningų reprezentacijų seka). Štai kas pradeda vykti veidrodžio stadijoje: vaikas nežino nieko apie kažkokį vieningumą tol, kol jo nepraranda. Netektis suskaldo jo beribę visatą, bet kartu atveria kelius netekties suvokimui, pirmai sąmoningo suvokimo užuomazgai. Netektis šiuo atveju yra esminė sąmoningumo raidos sąlyga. Subjektas, sąmoningas, mąstantis, priešpriešinantis save jį supančiam pasauliui – toks subjektas išaugs netekties erdvėje kaip jos įsakmų tuštumą slepiantis pakaitalas.

Netektis į dienos šviesą išveda tai, kas prarasta, išveda negatyviu tuštumos pavidalu, ir ši užpildymo reikalaujanti tuštuma tampa galingu pirmuoju impulsu, kuris išjudina visą pakaitalų paieškos mechanizmą. Netekties išstūmimas keičiant ją kažkuo kitu per vaizdinio aplinkkelį – taip glaustai galime įvardinti šiuos pokyčius.

Bet kodėl kūdikiui būtina ši psichinės tikrovės statyba? Maždaug šešių mėnesių kūdikis pradeda suvokti arba nujausti, kad motinos krūtis yra kažkas, kas jam nepriklauso, su kuo jis nebegali egzistuoti kaip simbiotinė vienybė. Kūdikis susiduria su realiu atjunkymo nuo krūties pavojumi ir jo gimdoma baime bei nesaugumu. Tai tarsi susidūrimas su atskyrimo bausme, tuo išvarymu iš rojaus, kurį galime pavadinti šešiais mėnesiais vėluojančia gimimo trauma, – prisimenate koncepciją, pasiūlytą vieno iš S. Freudo mokinių?

Kas vyksta toliau? Tiksliau, kaip vaikas kovoja su tokio skyrimo sukelta grėsme ir kitomis pasekmėmis? Lacano atsakymas paprastas: kūdikis atsisako jas pripažinti (kitaip sakant, pripažįsta ir įtvirtina šį skyrimą neigimu). Tačiau kaip galima kažko netekti ir manyti, kad tai tebėra tavo rankose? Tik tą kažką pakeičiant kitu ir apsimetant, kad neįvyko jokio sukeitimo. Įsižiūrėkime į šią saviapgaulę atidžiau, nes būtent čia vyksta didysis perversmas. Negalėdamas aptikti geidžiamo objekto (jį praradęs), vaikas atsisako tai pripažinti ir tokiu neigimu atlieka minėto objekto išstūmimą. Bet kur? Juk dar nėra sąmonės ir pasąmonės skirties, kad išstūmimas apskritai būtų įmanomas. Todėl klausimas kur netikslus, nes nėra jokių atskaitos taškų. Išstūmimo veiksmas yra pirmasis bandymas nužymėti tokią ribą, tokius atskaitos taškus. Išstūmimas yra netekties sudvigubinimas, klostė, išskirianti vaizdinio sritį. Tad galime sakyti, kad išstūmimas vyksta į vaizdinio sritį, tuo pačiu ją įsteigiant. Kitaip tariant, prarasta vienybė su motinos kūnu iš tiesioginio žindymo patirties perkeliama į psichinių procesų registrą, suteikiant jai naują kokybę, tai yra paverčiant vaizdiniu. Pastarasis pradeda funkcionuoti ne kaip vienalaikis fizinio proceso atspindys, bet kaip autonomiškas konstruktas, veikiantis motinai nesant šalia. Patikslinkime: vaizdinys funkcionuoja ne kaip psichinis žindymo proceso dublikatas, ne kaip žindymo atmintis jam pasibaigus, bet kaip jos pakaitas – tuščiaviduris langelis, kuris gali būti užpildytas bet kokiu turiniu. Būtent pastaroji vaizdinio savybė – būti pakaitalais užpildoma tuštuma ir anksčiau aprašytas gestalto principas sukuria prielaidas naujai tapatybei: prarasta vienybė su motina palaipsniui keičiama atrandama vienybe su sau priskiriamu kūnu (kuris dar turi tapti savu). Šį vaizdinį jau galime pavadinti Aš ir Kito dvilypio vientisumo užuomazga.

Taigi išstūmimo/netekties erdvė, kurią apgyvendins vaizdinys, steigiama aptinkant Aš/Kitą – kaip prarasto objekto pakaitalą, pakaitalą vaizdinį. Kalbėdami apie vaizduotės funkcijos svarbą konstruojant subjektą, turime omenyje pirmiausia tai, kad tam tikru momentu kūdikiai nustoja būti tiesioginiai savo poreikių tenkintojai ir savo geismo objektų vartotojais; jie įsteigia arba aptinka instanciją, kuri leidžia atidėti tokį tenkinimą, kurdama savotišką aplinkkelį, nukeldama vėlesniam laikui minėtų poreikių tenkinimą. Ta instancija – tai „vieta“ vaizdiniams, kurie geidžiamą objektą atskiria nuo tiesioginių fizinių realizacijų. Kitaip dar galime tai pavadinti psichine tikrove, kurioje geismo objektas sudvejinamas, atkartojamas kaip vaizdinys, kaip Kitas, kaip pakaitalas, kuris laikinai pavaduoja minėtą geismo objektą. Būtent taip kuriamos sąmoningos minties prielaidos. Kai tik tiesioginė patirtis, tiesioginė poreikių realizacija sudvejinama vaizdinių pagalba, kai jie gali būti sukelti nepriklausomai nuo fizinių realizacijų, susiduriame su savotiška ženklinimo praktika, su vaizdiniais pakaitalais, kurie svorio centrą iš tiesioginio betarpiško fizinio patyrimo palaipsniui perstumia į psichinių procesų sritį. Kol kūdikis slysta nuo vieno dalinio objekto patyrimo prie kito, kol tapatinasi su atskirais kūno fragmentais ir per juos vykstančiais procesais, jį galima vadinti nesąmoningų reprezentacijų seka. Bet kai jis įsteigia poziciją, kuri leidžia jam pasinaudoti aplinkkeliu, minėtą patirtį pastebėti tarsi iš šalies, kaip Kitą, čia jau dedami pamatai subjektui, kurį tradiciškai tapatiname pirmiausia su sąmoningos minties veikla.

Lacano nuomone, pirminės netekties sukeitimas tampa įmanomas dėl specifinio neigimo mechanizmo: neigiamas faktas, kad neįmanoma gauti geidžiamą objektą, tuo pat metu jį išstumiant. Jo vietą užima pakaitalas, kuris tarsi įrodo, kad geidžiamas objektas ranka pasiekiamas, kad jis vis dar čia. Štai kodėl išstūmimo erdvė konstruojama steigiant poziciją Kitam, pakaitalui.

Pakaitalas nėra kažkas absoliučiai nauja, net atvirkščiai – pakaitalo figūra atrandama ar įsteigiama kaip vis to paties geismo objekto atradimas, kaip patvirtinimas, kad jis vis dar čia. Anot Lacano, tai reiškia, kad vaikas ne tiek ieško išorinėje tikrovėje tokio objekto, kuris atitiktų jo vaizdinį, kiek naudojasi Kito vaizdiniu, kad įtikintų save, jog tas objektas tikrovėje yra, ir yra kaip jam priklausantis. Būtent todėl vaikas pradeda dalinti vaizdinį į dvi dalis: į sritį, suvokiamą kaip nuosavą vidujybę, ir visą kitą išorybę, steigiant ją kaip savinimosi objektą. Kitas čia ir aptinkamas žymint vidujybės ir išorybės riboženklius. Tai yra, jo steigimas tiesiogiai susijęs su vaizdinio teritorijos padalijimu. Jis tarsi lokalizuojamas vidujybėje, bet suvokiamas kaip pasisavintas ar įkeltas iš išorybės. Tokiu būdu Kitas/savas kūno vaizdinio pavidalu a priori steigiamas kaip nevienalytis: kūno ten privalomai turi būti ir čia.

Prarastą vienybę su motina, savotišką vientisumo ir pastovumo idealą, vaikas susigrąžina kaip savo kūno vaizdinį – tegul ir transformuotą, išstumtą bei pakeistą Kitu. Motinos netektį jis kompensuoja svetimo objekto nusavinimu, kartu atkurdamas ir pastovumo bei vientisumo garantijas. Šį svetimą objektą galėtume pavadinti vaizdiniu, kuris stabilizuoja visus dalinius objektus ir kartu persunkia juos išstumtu libido turiniu – ryšio su motina netektimi. Beje, galime pridurti, šis vaizdinys niekada iki galo nekompensuos pirminės netekties; stoka vers jį ieškoti naujų pakaitalų, ir taip bus įsukta nesibaigianti identifikacijų paieška. Šios temos neplėtosime, tačiau pažymėsime, kad tai neišvengiamas tuščiavidurio subjekto koncepcijos padarinys.

Prarastas meilės objektas išstumiamas į vaizdinio lygmenį – iš sau tapačios fizinės patirties į psichinės tikrovės dublį. Taip sukuriamas realaus objekto pakaitalas ir tuo pačiu suteikiama galimybė atidėti laike į jį nukreipto malonumo siekį. Kuriamas savotiškas aplinkkelis, atveriantis psichinę tikrovę; per ją sugrįžtama į save kaip Kitą, aptiktą kūno vaizdinyje – pastarasis tampa saugumo ir prarastos ramybės sugrąžinimo garantu. Taigi mes kalbėjome apie geismo objektą, prarastą ir susigrąžintą vaizdinio pakaitalu, o paskui per vaizdinį vėl įaugintą išorinėje tikrovėje – tai ir yra aplinkkelis, apibūdinantis pirminį skilimą į subjektą-objektą. Štai kodėl Lacanas sako, kad veidrodžio stadija kūdikio raidą permeta į istoriją; štai kodėl jam pritariantis J. Derrida minėtam aplinkkeliui Žr. Жак Деррида, Тексты деконструкции. Differance, с. 143. priskiria įlaikinančią bei suerdvinančią galią.

Veidrodžio stadijoje antropomorfinį Kito pavidalą vaikas (beje, tai gali būti ir jo atvaizdas tikrame veidrodyje) palaipsniui pradeda suvokti kaip atsietą nuo jo erdvinę formą ir kaip nuo tos formos pasirodymo nebepriklausantį vaizdinį, kuriame jis atranda save. Kitaip tariant, būtent šioje stadijoje jis įsisąmonina ne tik tai, kad šis atvaizdas jo, bet ir tai, kad tai būtent atvaizdas. Tai reikšmingas pokytis: vaikas aptinka save kažkurioje išorybės formoje, suvokdamas, kad ši forma yra nuoroda atgal į jį. Tokiu būdu steigiamas subjektas priverstas išskirti ir tuo pat metu apjungti skirtingas pozicijas, uždarytas nuolatinėse tarpusavio nuorodose: ten (išorybė – Kitas erdviniu pavidalu) ir čia (vidujybė – Kito mentalinis vaizdinys). Pabrėžiame: subjektas steigiamas įvedant erdvinius santykius, žymint erdvinio kūno ribas, kurios kartu yra ir vidujybės/išorybės nustatymo ribos (akivaizdus bergsonizmas!). Turbūt svarbiausia žinia, kurią Lacanas šiuo atveju nori pranešti, yra tokia: subjekto steigtis siejama su erdvinių santykių įvedimu bei dubliavimu vaizdinio erdvėje ir to vaizdinio emancipacija išsivaduojant nuo tiesioginės erdvinių formų patirties. Akivaizdu, kad lakaniškoje koncepcijoje erdvės santykių įvaldymas yra reikšminga sąmoningo mąstymo iniciacijos dalis. Nors išryškinamas akustinis pradas, Deleuze’o idealaus paviršiaus koncepcija taip pat orientuota į erdvę Žr. Michal Herer, Gilles Deleuze. Struktury – Maszyny – Kreacje, s. 95. .

Veidrodžio stadija – tai kažkokiu būdu įvykstantis pokytis iš tikrovės nepakankamumo, stokos (psichinių procesų prioritetas fizinės motorikos atžvilgiu – fizinis kūnas dar nepakankamas, stokojantis vientisumo ir neužbaigtumo) į tikrovės perteklių, psichinį vaizdinį, kuris nuo šiol visada aplenks/paslėps tikrovę ir kartu vadovaus tolesniam vaiko brandos procesui. Kitaip tai galime pavadinti virsmu iš fragmentuoto, ribų stokojančio kūno į ortopedinę Kito formą, kurią pats Lacanas vadino dirbtine konstrukcija, palaikančia subjekto vientisumą.

Visiškai akivaizdu, kad veidrodžio stadijos (turiu omenyje termino suponuojamas prasmes) nereikia suprasti pažodžiui, nereikia manyti, kad buitinis daiktas, galintis atspindėti aplinką, yra būtina vaiko psichikos raidos sąlyga. Lacano siūlomas veidrodis – tai konceptuali metafora, kuri paryškina ir kartu paverčia aiškesniu tam tikrą ankstyvosios raidos etapą, kurio metu vaiko vaizduotė tampa savotišku veidrodžiu jo pasirinktiems gestaltams suvaldyti. Jo dėka pašalinis stebėtojas gali išskirti kūdikio žaidimus su savo atvaizdu, taip pat su bet kuriuo jo regos lauke esančiu gestalto objektu, kurį jis bando atkartoti savo judesių motorika, o vėliau ir kitais būdais. Lacano nuomone, tai eksperimento arba nuolatinio kartojimo keliu išgaunamas dviejų visiškai skirtingų dalykų tapatumas: pojūčiais nusakomos tiesioginės patirties, atitinkančios, pavyzdžiui, tam tikrą judesių gamą, ir jų vizualizacijos vaizdinio lygmenyje. Visas veidrodžio stadijos funkcijas galima redukuoti į būtinybę nustatyti šių dviejų registrų tapatumo sąsają. O vėlesnis subjektas – tai bandymas įvairiomis priemonėmis išlaikyti sąsajos vientisumą.

Palikdamas veidrodžio stadiją vaikas suformuoja tokias psichikos struktūras, kuriose rezervuojama vieta Kitam, visaverčiu pavidalu pasirodančiam vėliau, kai įvaldomos kalbos ir kultūros normos.

∗∗∗​

Dabar žvilgtelėkime, kaip vyksta minėtas išorybės ir vidujybės skyrimas. Akivaizdu, kad jis pradedamas vaizdinio instancijoje. Čia dubliuojama patirtis suskirstoma remiantis vaiko galimybėmis ją keisti, nukreipti ir pan. Pavyzdžiui, procesai, atpažįstami kaip nekontroliuojami, nepasiekiami, negatyviai dirginantys ir pan., priskiriami išorybei. Žinoma, tokia klasifikuojanti praktika, jos kriterijai nusistovi ne iškart; mums svarbu tai, kad jos šaknys yra vaizdinio instancijoje – čia nustatoma tai, kas priklausys vidujybei, vaizdiniui, o kas išorybei. Kitaip tariant, vaizdinys tarsi suskils: viena vertus, jis savyje aprėps bendrus turinius, kita vertus, bandys juos lokalizuoti šiapus arba anapus tam tikros abstrakčios ribos. Būtent ši riba ir nužymi pirmajį, dar ne visai aiškų subjekto kontūrą, atskiriantį jį nuo objekto.

Subjektas save steigia suskaldytu pavidalu, išeities tašku pasirinkdamas tiesioginę patirtį dubliuojančią vaizdinio galią. Tarp vidujybės ir išorybės brėždamas liniją jis aptinka savo kūną/vaizdinį ir taip savyje įkuria Kitą. Pats vidujybės ir išorybės skyrimas sukelia susidvejinimą: Aš kaip vidinis vaizdinys ir Aš kaip išorinis kūnas – kaip būti tuo pat metu abiejose pozicijose? Suprantama, kodėl Lacano subjektas yra savo sudvigubintą vientisumą besistengianti išsaugoti struktūra.

Anoreksija – ar ne iškalbingas tokio disonanso vieningume pavyzdys?

Viena vertus, kaip išorinis pasaulis objektas konstituojamas vaizdinio instancijoje. Kitaip tariant, nėra išorinio pasaulio, kuris nepriklausytų nuo psichinių procesų. Antra vertus, anapus jų visada yra tam tikra empirija, nors jos patirtis, jos įsisavinimas visada priklauso nuo vaizdinio instancijos. Kol kūdikis neįvaldęs pastarosios, tol jis yra daiktas tarp daiktų, nieko nežinantis apie savo išskirtinumą kitų daiktų atžvilgiu. Žinoti apie juos jis pradeda tik tada, kai įvaldo vaizdinių kūrimo funkciją. Tada daiktai per patirties dubliavimą tampa vaizdiniais ir tik tokiu, vidujybėje įskiepyto vaizdinio pavidalu sugrįžta į save – į išorinį pasaulį.

Šio pasaulio empirija, nesvarbu, organinė ar neorganinė, kad ir kokia organizuota būtų, skiriasi nuo subjektu tapusio individo viena pamatine savybe – ji neturi vaizdinio instancijos, neturi pozicijos, kuri leistų į save pažvelgti iš šalies. Trumpai tariant, ji nėra sąmoninga. Nenuostabu, kad instinkto pavidalu ji tapo pavyzdiniu pasąmonės modeliu. Kalbėdami apie aukštesnes gyvybės formas turbūt galime sakyti, kad tikrovė joms duodama tiesioginės patirties pavidalu. Bet tokia patirtis, net jei turėsime omenyje nervinės sistemos reakcijas, neatsiplėšia nuo fizinio įvykio, nuo realizacijos čia ir dabar, tai yra, tokia reakcija nedubliuojama papildomoje vaizdinio instancijoje, ji trunka tiek, kiek ir pati patirtis, ir kinta priklausomai nuo pastarosios. Prisiminkime, kad savo pranešimą apie veidrodžio stadiją Lacanas pradeda beždžionės jauniklio ir vaiko lyginimu Žr. Жак Лакан, Стадия зеркала как образующая функция Я, какой она раскрывается в психоаналитическом опыте, с. 136. , skirtumą aptikdamas būtent vaizdinio pozicijos įvaldyme.

Kas šiuo atveju yra vaizdinys? Galia pratęsti ar atkurti patirties objektą, kai jis tiesiogiai nebepatiriamas. Kai vaikaspradeda mintyse atkurti, tarkime, veidą, nors jo jau nebemato, tada jis pakeliui į subjekto – objekto skirties steigiamą erdvę, mums visiems pažįstamą pasaulį. Bet tai įmanoma tik tada, kai patirtis sudvejinama, tai yra, kai atsiranda nuo tiesioginės patirties atsieta vaizdinio instancija. Minėtai instancijai būtina energija kreipiama ne į tiesioginių poreikių tenkinimą, bet į vaizdinių kūrybą, koordinuojamą su jau patirtais turiniais. Be jokios abejonės, tai galima pavadinti sąmoningumo, arba refleksyvaus mąstymo, užuominomis.

Akivaizdu, Lacanas įsitikinęs, kad subjekto – objekto ir vidujybės – išorybės skirtys neduodamos a priori, ir bet kuris vaikas privalo jas nubrėžti pats Žr. ten pat, с. 139. . Būtent tokias pastangas atspindi veidrodžio stadija. Fragmentuoto beribio kūno patirtis nenusakoma minėtų skirčių požiūriu: pastarajai dar nesukurtos prielaidos, kūdikis maudosi nesąmoningumo jūroje susiliedamas su jos būsenų seka. Čia dar nėra jokio kūdikio, jokio atskiro vieneto, nes nėra išorinio, subjektinį virsmą patyrusio stebėtojo. Tik kai virš begalinės dalinių objektų jūros įsteigiama vaizdinio instancija, tuščias, su jūra nesutampantis paviršius, štai tada įgyjama pozicija iš viršaus pažvelgti į jūrą, o kartu galimybė joje išskirti atskirų daiktų pavidalus. O toliau viskas aišku: vienas daiktas, žmogiško pavidalo gestaltas taps tuo objektu, apie kurį vaikas nutars, kad jis, Kitas yra Aš. Ir prasidės didysis virsmo į subjektą nuotykis bandant išsaugoti šios nutarties metu užmegztą tapatybę. Turbūt nereikia sakyti, kad šis nuotykis nesibaigs, net kai turėsime visavertį subjektą: bet kuris bandymas pažinti išorinio pasaulio objektus remsis jų dviprasmio tapatumo vidujybės vaizdiniams prielaida. Tokiu požiūriu veidrodžio stadija nėra tapati konkrečiame raidos etape vykstantiems pokyčiams, bet yra fundamentalus modelis, apibrėžiantis nuolatines subjekto funkcionavimo sąlygas.

Nenuostabu, kad nuo šiol subjektu tapusiam žmogui bus nuolat reikalingas minties veidrodis, nes tapatintis su savo/kito kūno pavidalu įmanoma tik nepriklausant tam kūnui. Štai priežastis, kodėl dekartišku principu grindžiamas subjektas Lacanui neatrodo įmanomas: tyrinėtojas nesutinka patikėti, kad sau atvira ir skaidri sąmonė gali be papildomos pozicijos savo egzistenciją susieti su konkrečiu empiriniu pavidalu.

Prisiminkime, Deleuze’as psichinių procesų inicijavimo aplinkkelį taip pat vadina struktūrinės prigimties sąvoka – tapatumą užtikrinančiu atstumu, fizinius potyrius ir mentalinius jų efektus skiriančiu nuotoliu, tik ir tegalinčiu užtikrinti sąmoningos minties galimybę. Šiuo požiūriu, ir Lacanas, ir Deleuze’as tęsia hėgelišką tradiciją, sąmoningo žmogaus požymius susiejančią su struktūriniu pokyčiu nuo gyvuliško aš noriu prie žmogiško jis nori. Kitaip tariant, žmogus yra gyvulys, kuris turi galią atidėti savo poreikių tenkinimą išsaugodamas jų atžvilgiu tam tikrą nuotolį. Tačiau šią galią jis įgauna tik skaidydamas save į kardančią valią bei tenkinimo reikalaujantį geismą – į valingą subjektą ir kūniškų poreikių objektą.

Aišku, toks šių filosofų psichoanalitikų tapatinimas įmanomas tik bendriausių prielaidų lygmeniu. Jei įsižiūrėsime atidžiau, pamatysime, kad Deleuze’o nuotolio sąvoka yra materijos atsikartojimo ar dvejinimosi efektas, kūniško garso išsilaisvinimas nuo prievolių kūnui Žr. Жиль Делез, Логика смысла, с. 288. , kuriam nereikia papildomo veidrodžio ir jį sureikšminančio regėjimo galių, o Lacanui nuotolis steigiamas tik per veidrodžio aplinkkelį, todėl akcentuojama akis ir jos regimi gestaltai. Žinoma, nebūtina sakyti, kad kalbame ne apie veidrodį, bet veidrodžio metafora nusakomus psichinius procesus. Bet kuriuo atveju kalbame apie būtinai netapataus atkartojimo mechanizmą, kai nuotolis ir skirtis yra esminiai struktūriniai vienetai, kuriais galima paaiškinti ne tik psichinių procesų steigtį, bet ir raidos procesą, suvokiamą kaip to paties ir kito sutapimą.

Veidrodžio koncepte galima išskirti du giminingus, bet netapačius prasminius klodus. Viena vertus, tai galingas nusavinimo ir savikūros per nusavinimą įrankis. Kita vertus (labai delioziškas kita vertus), tai iliuzinis paviršius, apjungiantis, bet galutinai nesutapatinantis dvi skirtybes – Aš ir Kitą.

Lakaniško subjekto prielaidų lygmenyje įtvirtinamas tam tikras nepakankamumas: mat jis susikuria, ar pradeda kurtis, kaip prarastos „simbiozės“ ir bandymo ją susigrąžinti efektas. Jo dviprasmį statusą tarsi patvirtina tai, kad kompensuojančios identifikacijos niekada negali atlikti savo funkcijų iki galo. Juk siekis susigrąžinti prarastą vientisumą ir pilnatvę iš esmės yra siekio surasti save sinonimas. Tačiau vietoj savęs subjektas pakliūva į Kito vaizdinį bei vis kitus pakaitalus, kurie kis pagal antrinių identifikacijų logiką, kartojančią veidrodžio stadijos mechanizmą. Vadinasi, nesąmoningas reprezentacijas ištrinančios ir sąmoningumui atstovaujančios vaizdinio identifikacijos iš principo nepajėgios pakeisti prarasto rojaus pilnatvės, todėl pasmerkia subjektą nuolatinei identiteto paieškai.

Subjektas, tapatindamas save su Kito vaizdiniu, negali atrasti savęs, arba jis atranda save tik pakaitiniams vaizdiniams tarpininkaujant. Tokiu požiūriu subjekto vientisumo ir stabilumo prielaidos dviprasmės, nes jį grindžianti struktūra įtvirtina sisteminį disonanso elementą.

Čia įmanomos dvi tolesnės išvados. Pirmoji, kupina lakaniško dramatizmo, teigia: subjektas pasmerktas klaidžioti identifikacinių atspindžių labirintuose be vilties atrasti save. Prie jos šliejasi du M. Foucault herojai: disocijuotas subjektas ir beprotis, neturintis jokios šerdies, tik skirtingų epochų primestus veidus. Taip pat S. Žižekas, po maskarado kaukėmis slepiantis tuščiavidurę moterį, ir, žinoma, bodrijariškos pakraipos simuliakrų mitologijos, plėtojančios tuščiavidurės, bet užpildymo reikalaujančios tapatybės idėją. Antroji išvada skamba ne taip niūriai: susidurti su vaizdinių tarpininkavimu antrinėse identifikacijose nereiškia pakliūti apgaulės valdžion vien todėl, kad ten, kur gali būti subjektas, nėra nieko, kas būtų ne apgaulė. Subjektas suskaldytas? Išcentruotas? Na ir kas? Jei kitoks jis negali būti, vadinasi, nėra ko dramatizuoti situacijos. Panašiomis tragizmo vengiančiomis intonacijomis F. Nietzsche apibendrino savą pasaulio kaip totalaus melo koncepciją: galutinių tiesų melagingumas nėra argumentas jas atmesti.

Aš ir Kitas susiejami dvilype vaizdinio erdve – erdve, gebančia ištirpinti netapatumą sau ir sukurti dvilypį vientisumą, naujo tipo subjektinį Aš. Tokiu būdu naujasis subjektas pažins visą empirinį pasaulį ištirpindamas bet kokį išorinio objekto netapatumą vidujybės vaizdiniui tiek, kad būtų įmanoma sukurti naują vaizdinį kaip ankstesnio pakaitalą. Ir sugrąžinti į išorybę naujojo, „jau pažįstamo“ pakaitalo pavidalu. Ką reiškia: ištirpinti netapatumą? Tai reiškia, kad vaizdinyje vykdomas ne pasyvus dubliavimas, bet aktyvi reartikuliacija – subjekto realizuojamas dvikryptis pažinimo procesas yra vaizdinių perkūra ir nuolatinis keitimas pakaitalais.

Tikrovė, kurią subjektas kuria vaizdinių pagalba, nėra absoliuti ta prasme, kad turi būti kai kas anapus vaizdinių (nors žodžiai turi būti čia ne visai tinkami) – juk vaizdiniai yra būtent to kai ko perdirbiniai. Kita vertus, vaizdiniai yra vienintelė tikrovė, kurią jis pajėgus priimti kaip tikrovę. Subjektui tikrovė atsiveria tik tiek, kiek jis ją objektyvuoja vaizdinio pavidalu.

Yra ir kitas tikrovės atvėrimo kelias, kurį galima pavadinti tikrovės netektimi, pažymint, kad tai labai paradoksali, nes produktyvi netektis. Tokiais terminais kalbame apie pasąmonės poveikį, pasąmonės kaip tuštumos, kaip to, kas tiesiogiai neatsiveria vaizdiniui – vaizdinys aprėpia tik jos poveikio pasekmes. Kaip bandėme parodyti, pati subjekto iniciacija yra būtent tokia pasekmė. Sakydami tuštuma turime omenyje tai, kad ji neaptinkama empirijoje – kitaip ji neišvengiamai priklausytų vaizdiniui. Todėl ji yra kitos ontologinės prigimties tikrovė, iš vaizdinio perspektyvos aptinkama kaip netektis. Galime tarti, kad vaizdinį ji pasiekia asimptomiškai Žr. Жак Лакан, Стадия зеркала как образующая функция Я, какой она раскрывается в психоаналитическом опыте, с. 137. – Derrida tai pavadino pėdsaku Žr. Жак Деррида, Тексты деконструкции. Differance, с. 138. , kuris funkcionuoja visad save ištrynusiu pavidalu.

Vaizdiniui priešpriešinama netekties tikrovė yra tas ontologinis lygmuo, kuris, kaip sakėme, neegzistuoja, tai yra, neegzistuoja pozityviai, todėl negali būti aptinkamas fenomenų (vaizdinio apdorotame) pasaulyje. Ir jei jį pavadinsime pasąmone, tai ji apsireikš tik per minėtą netektį – išnykdama, užleisdama savo vietą tam, ką atpažįstame kaip mūsų pasaulį. Paradoksali netektis, nes pasitraukdama ji išlieka tuo stokos įsakmumu, kurį sąmoningas subjektas sutapatins su savo valios įvairove.

Orientacija į tikrovę tarsi išsaugoma: tikrovė yra tai, su kuo žmogus savo raidoje privalomai koreliuoja, bet koreliuoja asimetriškai, prasilenkdamas, nesutapdamas, pasiklysdamas. Pati siekio pastanga – ir čia Lacanas išradingai sukritikuoja fenomenologinį nukreiptumą į objektą – a priori iškreipia save, ne atrasdama, bet nuslėpdama. Kita vertus, nors tikrovė dalyvauja kaip būtina atskaitos sistema, tačiau ji niekada nėra pasiekiama; ji žmogui įteikiama netekties pavidalu, ir visos jo pastangos yra tos netekties aktualinimas kompensuojančiomis identifikacijomis.

Kokios prielaidos čia turėtų būti įvardintos? Tikrovę, vienalaikę pažįstančiai pastangai, pakeičia praeities tikrovė, kažkada buvęs įvykis/vyksmas, kurio dabartis stokoja. Minėtą praeities įvykį/vyksmą palaiko atmintis gan dviprasmiu netekties pavidalu: vienovė neprisimenama, atmintis it tuščią indą saugo tik jos netektį. Tai itin įsakmi netektis, visas žmogaus identifikacines pastangas centruojančių galių šaltinis. Pažinimo pastangos vienalaikę tikrovę reartikuliuoja pagal praeities tikrovės nuorodas, todėlpraeitis, net netekties pavidalu, visada ankstesnė ir tikresnė už dabartį. Žmogus nebepriklauso praeičiai, bet dar nepriklauso ir dabarčiai – į žmogaus identifikacinius procesu įvedamas laikinio netapatumo momentas.

Vadinasi, kalbėti apie žmogaus raidą stokos ir pertekliaus terminais – tai sureikšminti laikinio netapatumo momentą, kuris subjektą paverčia skirtingų laiko ritmų/tikrovių įkaitu.

Iš tiesų, Lacano deklaruojama ištikimybė Freudo idėjoms čia visiškai akivaizdi, nes būtent Freudas kultūros ištakų koncepcijoje suformulavo netekties ir ją kompensuojančio pakaitalo modelį. Anot Freudo, tėvažudystė ir ją lydinti kaltė buvo paslėpti ar pridengti kultūros steigimo bei palaikymo iniciatyvomis. Bandymas pamiršti čia paverčiamas kitos atminties prielaida, o ištrynimo veiksmas – jį pakeičiančio ir kompensuojančio pakaitalo prielaida. Lacanas, žinoma, nė nemano pritarti šios koncepcijos turiniui, tačiau kompensacijos mechniką perima ir, kaip matome, labai kūrybingai išplėtoja.

Taigi subjekto steigties problemą Lacanas sprendė pasitelkęs nesąmoningų ar ikisąmoninių vaizduotės procesų lauką – lauką, kuriame subjektas įsivaizduoja save ir tuo pat metu tapatinasi su šiuo vaizdiniu. Tiksliau, ne subjektas įsivaizduoja, nes jis nėra ankstesnis už vaizduotės funkcijas; pats vaizdavimasis ir tapatinimasis su jo rezultatais yra subjekto atsiradimo prielaida. Akivaizdu, kad šiame procese Lacanas pabrėžia vaizduotės funkcijų prioritetą: subjektas save atranda nesąmoningų reprezentacijų seką užklodamas vaizdinio kuriamomis identifikacijomis. Tai reiškia, kad subjektą formuoja ne tikrovės principo veikla, nusakanti sąveiką ir prisitaikymą aplinkos atžvilgiu, bet imago funkcija Žr. Жак Лакан, Стадия зеркала как образующая функция Я, какой она раскрывается в психоаналитическом опыте, с. 141. , struktūrinanti į vaizdinio lauką iškeltas identifikacijų sekas. Kitaip tariant, prie tikrovės neprisitaikoma – tikrovė pritaikoma. Subjekto – objekto skirtis nėra apriorinė duotybė, bet vaizdinyje vykstančių procesų rezultatas. Pasaulis gimsta kartu su subjektu, kai vaizdinio teritorija dalinama į vidujybės ir išorybės sritis. Šią ontologinę ir epistemologinę nuostatą postruktūralistinis diskursas išplėtojo pačiais įvairiausiais pavidalais, reikalaudamas atsisakyti iliuzijos, kad pasaulis pažinus, nes pažinimo metu vienaip ar kitaip atveriamas kaip apriorinė duotybė. Pasaulis pažinus todėl, kad pažinimo aktu yra steigiamas kaip pažinus, steigimu pertvarkomas į pažinų; pati subjekto – objekto skirtis nustato privalomą pažinumo sąsają. Šiuo požiūriu Lacanas priskirtinas postruktūralistams. Akivaizdi ir kita paralelė, ypač su bergsoniškąja postruktūralizmo atmaina: subjektą bei jo pažintinį aktyvumą Lacanas grindžia pirmiausia įvesdamas erdvinius santykius, kurie nepažinų pasaulį paverčia objektu suteikdami jam su pažintinėmis galiomis suderintą pavidalą.