• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Studija Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Gabrielė Gudaitienė, Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje, @eitis (lt), 2016, t. 649, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gabrielė Rimkutė, „Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje“, Archaeologia Lituana, 2012, nr. 13, p. 29–65, ISSN 1392-6748.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.

Santrauka. Uolienų apdirbimas yra ankstyviausia ir ilgiausiai kada nors taikyta technologija, kurios raidą jau daug metų bando analizuoti visų šalių archeologai, taip pat ir Lietuvos akmens amžiaus tyrėjai. Deja, mūsų šalies finalinio paleolito–mezolito laikotarpiai rekonstruojami remiantis vien titnago uolienos apdirbimo technologijų nagrinėjimu. Kitos uolienos tampa tyrimų objektu tik analizuojant neolitą ar vėlesnius laikus.

Pagrindiniai žodžiai: archeologija, uolienų apdirbimas, Lietuvos akmens amžius, paleolitas, mezolitas, titnagas, netitnaginės uolienos.

 

Turinys

  1. Įvadas3
  2. Tyrimų apžvalga4
  3. Tyrimo metodika9
  4. Tyrimo objektai11
  5. Terminija23
  6. Petrografinė uolienų apybraiža26
  7. Uolienų pasirinkimas43
  8. Netitnaginių uolienų radiniai46
  9. Netitnaginių uolienų dirbiniai51
  10. Šlifavimo įrankiai52
  11. Muštukai55
  12. Kiti radiniai57
  13. Šlifuotų netitnaginių uolienų kirvių datavimas62
  14. Netitnaginių uolienų skaldymo technologija65
  15. Dekoruoti (?) netitnaginių uolienų radiniai73
  16. Apibendrinimas74
  17. Šaltiniai / Literatūra / Konsultacijos / Santrumpos75
  18. Non-Flint Raw Material Manufacture Technologies and Tool Making Technologies in Final Palaeolithic–Mesolithic Lithuania76
 

Įvadas

Uolienų apdirbimas yra ankstyviausia ir ilgiausiai kada nors taikyta technologija, kurios raidą jau daug metų bando analizuoti visų šalių archeologai, taip pat ir Lietuvos akmens amžiaus tyrėjai. Deja, mūsų šalies finalinio paleolito–mezolito laikotarpiai rekonstruojami remiantis vien titnago uolienos apdirbimo technologijų nagrinėjimu. Kitos uolienos tampa tyrimų objektu tik analizuojant neolitą ar vėlesnius laikus.

Pagal archeologinę medžiagą Lietuvos finalinio paleolito–mezolito epochą būtų buvę galima pradėti vadinti titnago, o ne akmens amžiumi. Nors duomenys apie netitnaginių uolienų radinius beveik nebūdavo publikuojami, vis dėlto ne vienas Lietuvos akmens amžiaus tyrėjas aptikdavo nežinomų uolienų ruošinių ar įdomesnių riedulių. Laimei, dalis jų buvo surinkti ir saugomi. Pastaraisiais metais buvo atsargiai formuluojama problema, išsamūs užsienio tyrėjų darbai apie netitnaginių uolienų apdirbimo technologijų analizę vertė manyti, kad Lietuvos rinkiniuose jau gali būti sukaupta pakankamai medžiagos mokslinei interpretacijai. Nuspręsta pradėti plėtoti visiškai naują akmens amžiaus tyrimų sritį – netitnaginių uolienų apdirbimo technologijas ir įrankių gamybą ikineolitiniu laikotarpiu.

Lietuvoje nėra nei praktinės, nei teorinės bazės netitnaginių uolienų radiniams tirti. Geologų ir archeologų darbais apie akmeninius kirvelius galima remtis tik iš dalies, o pagrindinius uolienų skaldymo principus atsekti tenka lyginant kiekvienos uolienos skalumą su titnago skalumu. Lietuvių kalba informacijos apie netitnaginių uolienų radinių atpažinimo ir interpretacijos mokslą nėra. Netitnaginių uolienų radinių muziejų fonduose reikia ilgai ieškoti, ataskaitose pateikti duomenys dažnai nesutampa su į muziejus atiduotų radinių kiekiu.

 

Nepaisant aptartų problemų, tyrimo metu buvo išanalizuoti užsienio literatūroje skelbti duomenys, atsirinkta naudinga netitnaginių uolienų radiniams identifikuoti informacija. Surasti Lietuvos ikineolitiniu laikotarpiu datuotini netitnaginių uolienų radiniai ir jų saugojimo vietos, išsiaiškinta su šia tema susijusi terminija, bendradarbiaujant su gamtos mokslų specialistais uolienos įvertintos petrologiškai. Peržiūrėjus visus radinius, sudaryta bendra duomenų bazė statistinei analizei.

Radinius bandyta interpretuoti šiais aspektais: a) netitnaginių uolienų pasirinkimo įvairovė, įsisavinimo ekonomika ir panaudojimo būtinybė, b) apdirbimo technologijos, c) dirbinių tipai ir specifika.

Už pagalbą ieškant informacijos dėkoju konsultavusiems archeologams, Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros darbuotojams A. Spiridonovui ir prof. G. Motuzai, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vyr. muziejininkei D. Ostrauskienei ir ypač buvusiam mano bakalauro darbo vadovui dr. E. Šatavičiui.

Tyrimų apžvalga

Netitnaginių uolienų radiniais domėtasi nuo pat archeologijos istorijos pradžios. Akmeniniai kirveliai („perkūno kulkos“) buvo ne tik intensyviai kolekcionuojami, bet ir kuriamos šių radinių kilmės teorijos. Rinkti ir kiti akmeniniai įrankiai: trinamosios girnos, galąstuvai ir t. t. Iš pradžių domėtasi tik radiniais, turinčiais aiškių analogų etnografinėje medžiagoje, ir tik gerokai vėliau pastebėtos jau nebenaudojamos radinių formos. Iš esmės netitnaginių uolienų radiniai patyrė tokį patį atpažinimo kelią, kaip ir titnaginiai, tik šių procesų trukmė skyrėsi. Gana greitai suprasta būtinybė rinkti titnago skaldymo liekanas siekiant atsekti šios uolienos panaudojimą, apdirbimo technologijos procesą. Deja, analogiškų kitų uolienų radinių Lietuvoje ilgą laiką neieškota.

 

XIX a. akmeninių kirvių kolekcijomis domėjosi ir jas analizavo žymūs to meto archeologai (T. Narbut, E. Tyszkiewicz, J. Kraszewski, T. Daugirdas ir kt.), 1904 m. straipsnį apie šiuos radinius išspausdino W. Szukiewiczius. Tuo metu kirviai buvo priskiriami akmens amžiui bendrąja prasme, tačiau nebuvo aptariamos jokios kitos netitnaginių uolienų dirbinių formos.

Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio archeologai paskelbė ne vieną apibendrinamąjį darbą apie akmens amžiaus materialinę kultūrą, tačiau duomenų apie netitnaginių uolienų panaudojimą paleolito ir mezolito laikotarpiais pateikta nebuvo Žr. Petras Tarasenka, Lietuvos archeologijos medžiaga, p. 29; Jonas Puzinas, „Lietuvos proistorės bruožai“, 1940; Rimutė Rimantienė, „Akmens amžiaus paminklai“, p. 5–19; Ona Bagušienė, Rimutė Rimantienė, „Akmeniniai gludinti dirbiniai“, p. 84–105. . O kitų šalių archeologai smarkiai pasistūmėjo visų įmanomų apdirbti uolienų tyrimų srityje.

1984 ir 1996 m. R. Rimantienės knygose „Akmens amžius Lietuvoje“ netitnaginių uolienų ikineolitiniai radiniai vis dar neminėti. Vienintelė išimtis – paleolitinėje Eigulių 1A stovyklavietėje aptikta raižyta skalūno plokštelė Žr. Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, p. 56; Akmens amžius Lietuvoje, antr. leid., p. 52. . Epipaleolito ir mezolito laikotarpių apžvalgoje neužsimenama apie galimą kitų uolienų naudojimą, tačiau neolito pradžia pažymima akmeninių šlifuotų kirvių pasirodymu archeologinėje medžiagoje Žr. Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, p. 107, 135, 158–159, 185. . Pateikiamas drastiškas technologijų progresas: iki neolito visiškai nenaudojus jokių netitnaginių uolienų, neolite staiga imamasi šlifuoti porfyritą ir kitas uolienas, gaminti grakščius gludintus dirbinius. Iš esmės R. Rimantienė pakartojo akmens amžiaus interpretaciją ir radinių formas, skelbtas prieš du dešimtmečius Žr. Рамуте К. Римантене, Палеолит и мезолит Литвы, 1971. . Finalinio paleolito ir mezolito netitnaginių uolienų radiniai ignoruoti: aprašant titnago kasyklas neaptariami titnago skaldymo muštukai, mezolito žvejų buitis nesiejama su akmeniniais įrankiais – pasvarais, ir t. t. Neatsižvelgta į netitnaginių uolienų apdirbimo technologijų tobulėjimo eigą ir akivaizdų duomenų Lietuvoje trūkumą (užsienio archeologai tuo metu visų uolienų radinius tyrė tokiais pat principais kaip titnaginius ir plačiai publikavo savo rezultatus).

 

Faktiškai skaldytos netitnaginės uolienos Lietuvos archeologiniuose kompleksuose pradėtos pastebėti tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Šių duomenų kaupimo pradžią galima sieti su E. Šatavičiaus ir T. Ostrausko akmens amžiaus gyvenviečių kasinėjimais, kurių metu, atlikus kruopščius ir atidžius tyrinėjimus, atkreiptas dėmesys į smiltainio, kvarcito ir kitų uolienų radinius.

Netitnaginių uolienų apdirbimą 1997 m. keliomis pastraipomis aprašė E. Šatavičius, skelbdamas Pasienių 1 gyvenvietės tyrimų rezultatus. Minima gyvenvietėje radus smiltainio, kvarcito, porfyro, molingojo dolomito, kvarco ir kitų rūšių uolienų artefaktų. Aptartas jau gerokai gausesnis naudotų uolienų spektras, tačiau konstatuotas duomenų trūkumas išsamesniam skaldymo technologijų tyrimui Žr. Egidijus Šatavičius, „Vėlyvoji Svidrų kultūra“, p. 6. .

2001 m. pasirodžiusioje monografijoje „Akmens amžius Pietų Lietuvoje“ minimos kelios gyvenvietės, kuriose aptikta netitnaginių uolienų radinių. Vis dėlto faktinę to meto nuomonę šia tema geriausiai atspindi straipsnis apie akmens amžiaus titnaginių dirbinių žaliavą, kuriame paleolito ar mezolito kitų uolienų radiniai neminimi, tačiau aiškiai išskiriama akmens žaliava įrankiams gaminti neolite Žr. Bronislovas Karmaza, Vygandas Juodagalvis, Tomas Ostrauskas, „Akmens amžiaus titnaginių dirbinių žaliava ir jos paplitimas“, p. 227. . Pakartojama jau daugiau nei pusę šimtmečio vyraujanti nuomonė, kad tik neolito laikotarpiu išmokta uolienas gludinti ir gręžti. Kitokią nuomonę pateikia geologas A. Gaigalas. Jis savo straipsnyje apie akmens įrankių petrografiją mini Lietuvos archeologijoje priimtą šlifuotų dirbinių datavimą ir priduria, kad „akmeniniai kirvukai pradėti šlifuoti mezolite“ (idėją autorius pasiskolino iš tais pačiais metais publikuoto V. I. Timofejevo darbo) Žr. Algirdas Gaigalas, „Akmeninių kirvukų ir kitų akmens įrankių petrografinė sudėtis ir medžiagos šaltiniai“, p. 15–17. .

 

Per pastarąjį dešimtmetį publikacijose apie akmens amžių titnagas apibūdintas kaip nepakeičiama žaliava įrankiams paleolite gaminti, aprašoma vien šios uolienos gavyba ir apdirbimo technologijos Žr. Vygandas Juodagalvis, „Mezolitas“, 2005; Tomas Ostrauskas, „Vėlyvasis paleolitas“, 2005. . A. Girininkas, aprašydamas įrankių gamybos technologijas, mini kvarcito ir skalūno žaliavos naudojimą mezolite esant titnago uolienos stygiui. Deja, ankstesnio – finalinio paleolito – laikotarpio radinių grupes jis išvardija tik kelias: titnaginį inventorių ir organinės kilmės liekanas. Savo knygoje archeologas skyrė menką dėmesį netitnaginių uolienų inventoriui aptarti, nors su daugumos iš šiame straipsnyje aptariamų gyvenviečių archeologine medžiaga ir iki tol skelbtais duomenimis buvo susipažinęs. Netitnaginių uolienų kirvius A. Girininkas, kaip ir ankstesni archeologai, anksčiausiai datavo neolitu Žr. Algirdas Girininkas, Lietuvos archeologija: I. Akmens amžius, 2009. .

Naujausioje V. Juodagalvio monografijoje analizuojami gludinti akmeniniai dirbiniai, pateikiami ne tik jų tipai (remiantis kadaise R. Rimantienės sudarytu skirstymu ir XX a. šešto–septinto dešimtmečio užsienio autorių tipologizacijomis), bet ir petrologiniai duomenys (daugiausia kartojama A. Gaigalo 2001 m. publikuota informacija). Knygoje aprašomas vienas galbūt ikineolitiniu laikotarpiu datuotinas radinys Svetijansko 5 gyvenvietėje. Nors autorius remiasi A. Gaigalo duomenimis, nemini gludintų dirbinių datavimo ankstinimo idėjos Žr. Vygandas Juodagalvis, Užnemunės priešistorė, 2010. .

 

Gretimose šalyse aptariama tema taip pat kol kas beveik netyrinėta. Latvijos, Baltarusijos archeologinėje medžiagoje duomenų apie tai maža Egidijus Šatavičius, asmeninė konsultacija. , o Lenkijoje buvo skelbta tik pavienių duomenų apie ankstyvus kitų uolienų radinius M. Zając, asmeninė konsultacija. . Taigi tyrinėjimų Lietuvoje situacija nedaug skiriasi nuo kitų Rytų Pabaltijo šalių. Darbų, skirtų netitnaginių uolienų apdirbimui, paskelbia Šiaurės, Pietų, Vakarų Europos tyrėjai, Suomijoje atrasta net Merkinės tarpledynmečiu datuojamų uolienų artefaktų Žr. Hans-Peter Schulz, “The Lithic Industry from Layers IV–V, Susisuola Cave, Western Finland, Dated to the Eemian Interglacial,” 2002. . Pagrindinės šios srities tyrimų problemos užsienio šalyse – nestandartizuota terminija Žr. Lotte Eigeland, “Terminology and Methodology in Non-Flint Raw Material Studies – from Multiplicity to Unity: Introduction,” 2009. , netitnaginių uolienų skaldymo eksperimentinė archeologija ir mikroskopiniai paviršiaus nusidėvėjimo tyrimai, kurie kol kas „tik bando pasivyti“ titnago apdirbimo technologijų analizės lygmenį Žr. Farina Sternke, “Non-Flint Raw Materials in Experimental Archaeology and Use Wear Studies: With Old Departures to New Destinations,” p. 79. .

Lietuvos archeologijai aktualūs rusų archeologo M. G. Žilino darbai, kuriuose jis, analizuodamas vėlyvojo paleolito–mezolito kultūrų sąsajas Vakarų Rusijos ir Rytų Europos regione, mini posvidrines kultūras, kurioms galėjo būti būdingi netitnaginių uolienų dirbiniai Žr. Mikhail G. Zhilin, “The Western Part of Russia in the Late Palaeolithic – Early Mesolithic,” p. 282. . Lietuvoje kultūrinės priklausomybės klausimai remiantis netitnaginių uolienų dirbiniais kol kas nebuvo sprendžiami.

Su geologais Lietuvos archeologai bendradarbiauti pradėjo nuo XX a. vidurio. Kelis pastaruosius dešimtmečius A. Gaigalas, G. Motuza padėdavo identifikuoti uolienas, iš kurių buvo gaminami dirbiniai neolite ir vėlesniuose amžiuose, taip pat nupasakodavo atitinkamų uolienų žaliavų paplitimą Lietuvoje.

Praėjus keliems dešimtmečiams nuo ankstyvų netitnaginių uolienų radinių rinkimo pradžios, taip ir nepasirodė nė viena išsami publikacija. Ši analizė – pirmasis bandymas apibendrinti ir interpretuoti ikineolitinių netitnaginių uolienų radinius Lietuvoje.

 

Tyrimo metodika

Peržiūrėjus Lietuvos akmens amžiaus literatūrą ir šaltinius, buvo atrinkti finaliniu paleolitu–mezolitu datuojami archeologiniai objektai, kurių aprašuose minima aptikus netitnaginių uolienų radinių. Vėliau peržiūrėta atsirinktų objektų tyrimų medžiaga muziejuose, patikrinti tyrimų ataskaitų duomenys, radiniai identifikuoti, išmatuoti ir surašyti į bendrą duomenų analizės lentelę. Pagal chronologinį kriterijų atrinkti 27 archeologiniai objektai, iš kurių 19 radiniai buvo surašyti į bendrąją duomenų analizės lentelę (1 žemėlapis).

1 žemėlapis. Ikineolitinių gyvenviečių, kuriose aptikta netitnaginių uolienų radinių, paplitimas Lietuvoje (parengė Gabrielė Gudaitienė) / Map no. 1. Pre-Neolithic settlements in Lithuania where non-flint raw material artifacts were found 1 – Ažutakis-1; 2 – Dreniai-1; 3 – Eiguliai-1A; 4 – Kabeliai-2; 5 – Karaviškė-6; 6 – Margių „Sala“; 7 – Neravai-1; 8 – Pakretuonė-4; 9 – Pasieniai-1; 10 – Rėkučiai-1; 11 – Rėkučiai-2; 12 – Rėkučiai-3; 13 – Šaltaliūnė-1; 14 – Sudota-2; 15 – Sudota-3; 16 – Sudota-4; 17 – Titnas-1A; 18 – Upėtai-1, 19 – Verbiškės-1.
1 žemėlapis. Ikineolitinių gyvenviečių, kuriose aptikta netitnaginių uolienų radinių, paplitimas Lietuvoje (parengė Gabrielė Gudaitienė) / Map no. 1. Pre-Neolithic settlements in Lithuania where non-flint raw material artifacts were found
 

Radiniai analizuoti pagal jų radimo kontekstą, petrologines charakteristikas, matmenis, radinio pobūdį, antrinį apdirbimą ir utilizacijos požymius, chronologinę apimtį. Nustatytas netitnaginių uolienų radinių kontekstas kvadratiniame metre ir sluoksnyje. Titnaginio inventoriaus buvimas kontekste rodo, kad kitų uolienų radiniai yra alternatyvūs; kitų netitnaginių uolienų fiksavimas tame pačiame kvadrate patvirtina tokių uolienų artefaktiškumą (žmogaus veiklos su tokiomis uolienomis tikrumą); keramika rodo galimą vėlesnį nei mezolito pabaiga datavimą.

Petrologinė informacija apie radinius (uolienos tipas, spalva, grūdėtumas) nustatyta kiekvieną iš jų aptarus su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros darbuotoju A. Spiridonovu, lyginant radinių uolienų tipus su šios katedros muziejaus ekspozicijoje esančiais pavyzdžiais ir remiantis literatūra Žr. Gediminas Motuza, Magminių ir metamorfinių uolienų petrologija, 2006. . Specifiniais klausimais konsultuotasi su prof. dr. G. Motuza. Kartais artefaktų petrografinė sudėtis vertinta binokuliariniu mikroskopu. Kartais geologų interpretacijos vienos uolienos artefakto atžvilgiu skyrėsi, kai kurių uolienų tiksliai nustatyti nepavyko. Dauguma radinių labai fragmentiški, per maži tikslia¤ makroanalizei. Siekiant nuodugniai ištirti uolieną, reikia ją skelti, stebėti reakcijas su cheminiais tirpalais, tačiau tokie metodai negalimi tiriant archeologinius radinius. Muziejų fonduose esanti medžiaga prieinama tik su išlygomis, o uolienos tipą nustatyti iš nuotraukų – sunku.

Įvertinus epigenetinį radinių paviršiaus pakitimą, apibūdintas artefaktų apdirbimas ir galimas panaudojimas: skaičiuotos aštrios kraštinės, identifikuotas antrinis apdirbimas ir utilizacijos požymiai.

 

Atsižvelgiant į radimo aplinkybes ir kontekstą, nustatytas preliminarus radinių datavimas, koncentruojantis į pagrindinį aspektą – radinys priskirtinas ikineolitiniam ar vėlesniam laikotarpiui. Smulkiau chronologijos klausimas nenagrinėtas. Analizuojant radinius dėmesys kreiptas ir į radinio formą, požymius, unikalumą, galimybę priskirti dirbinių grupei ar atmesti kaip artefaktą.

Netitnaginių uolienų radinių atmetimą lėmė vienas ar keli iš šių kriterijų: 1) antrinis apdirbimas, atliktas ne žmogaus rankomis, o vėlyvų laikų įrankiais; 2) žmogaus veiklos požymių nebuvimas (pvz., natūralūs uolienos trupiniai be skėlimo žymių); 3) radimo aplinkybės (pvz.: atsitiktiniai radiniai, paviršiniai, suarti sluoksniai, keramikos gausa radinio kontekste ir pan.).

Tyrimo objektai

Ažutakio 1 senovės gyvenvietę (Švenčionių r., Pabradės sen.) 1997, 2008–2011 m. tyrinėjo E. Šatavičius. Archeologinių kasinėjimų metu, ištyrus 180 m2, rasta titnaginio inventoriaus, keramikos šukių, kaulo ir rago radinių, metalinių dirbinių. Taip pat aptikta netitnaginių uolienų radinių: šlifavimo plokščių fragmentų, šlifuotų rieduliukų, apskaldytų riedulių, nuoskalų. Pagal titnaginius radinius gyvenvietė datuojama mezolitu–žalvario amžiaus pradžia. Kiti radiniai preliminariai priskiriami senojo–vidurinio geležies amžiaus ir XVI–XX a. kaimavietei Žr. Egidijus Šatavičius, „Archeologiniai žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Pietų ir Rytų Lietuvoje“, 2008; „Ažutakio senovės gyvenvietės tyrimai“, 2009. .

Peržvelgus netitnaginių uolienų radinių kolekciją buvo rasta 20 radinių: 1 sveika šlifavimo plokštė iš diabazo riedulio, 5 smiltaininių šlifavimo plokščių fragmentai, 1 sveikas gneisinis šlifuotuvas, 4 šlifuotuvų fragmentai (1 diabazinio, 2 skalūninio šlifuotuvo, 1 granitinio (?) šlifuotuvo fragmentas), 6 smiltainio, 3 kvarcito ir 1 porfyrito (?) nuoskala.

 

Drenių 1 (Karkliškių 3) senovės gyvenvietėje (Telšių r., Varnių sen.) radiniai rinkti paviršiuje ir 1993 m. tyrimų metu (T. Ostrauskas, D. Butrimaitė ir A. Butrimas). Ištirta 36 m2 perkasa ir trys šurfai po 1 m2. Kultūriniame sluoksnyje daugumą radinių sudarė titnaginis inventorius. Surasta kitos rūšies uolienų radinių: skaldytų akmenų, galąstuvas, keletas kvarcitinių, akmeninių grandukų. Taip pat aptikta keramikos šukių, perdegusių kauliukų. Dėl storos titnaginių radinių patinos gyvenvietė datuotina mezolitu. Pavieniai keramikos fragmentai rodo, kad gyvenvietė buvo apgyvendinta ir neolito laikotarpiu Žr. Tomas Ostrauskas, Dalia Butrimaitė, „Upėtų akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimai“, 1994; Tomas Ostrauskas, „Vakarų Lietuvos mezolitas“, 1996; Tomas Ostrauskas, Adomas Butrimas, Dalia Butrimaitė, 1993 m. archeologinių žvalgymų Telšių rajone ataskaita, 1993. .

Peržiūrėjus radinių kolekciją surasta 10 netitnaginių uolienų radinių: 3 smiltainio ir 4 granito nuoskalos, 2 skeltės (smiltainio ir granito), 1 feldšpatinio granito šlifavimo plokštelės fragmentas.

Eigulių 1A gyvenvietėje (Kauno m., Eigulių sen.) tyrimų metu aptikta titnaginio inventoriaus ir įvairiomis kryptimis raižyta molingo skalūno plokštelė. R. Rimantienė priskiria gyvenvietės radinius finalinio paleolito laikotarpiui Žr. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, Eigulių (Kaunas) akmens amžiaus stovyklos tyrinėjimai 1952–3 m.: tyrimų ataskaita, 1953; Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, 1984; Рамуте К. Римантене, Палеолит и мезолит Литвы, 1971. . Raižyta plokštelė į bendrąją tyrimo analizę įtraukta tik remiantis grafine ir rašytine publikuota informacija.

 

Kabelių 2 senovės gyvenvietė (Varėnos r., Marcinkonių sen.) surasta 1990 m., o 1994 m. atlikti žvalgomieji tyrimai. Ištyrus 20 m2 aptiktas kultūrinis sluoksnis. 1996–1997 m. gyvenvietę kasinėjo T. Ostrauskas. Tyrimų metu iš viso buvo ištirtas 186 m2 plotas. Kultūriniame sluoksnyje rasta pavienių gyvūnų kaulų, medžio radinių, keramikos šukių, titnago ir kitų uolienų radinių. Titnaginį inventorių sudarė įvairūs darbo ir medžioklės įrankiai, ruošiniai, skaldytiniai. Remiantis palinologiniais duomenimis ir C-14 datavimu gyvenvietė priskiriama mezolitui. E. Šatavičiaus nuomone, įkotiniai antgaliai turėtų būti priskiriami finaliniam paleolitui. Pagal keramiką viršutiniai sluoksniai datuojami vėlyvuoju neolitu–žalvario amžiumi Žr. Tomas Ostrauskas, „Grūdos upės aukštupio archeologiniai žvalgymai“, 1996; „Kabelių 2-oji senovės gyvenvietė“, 1998; „Kabelių akmens amžiaus 2-oji gyvenvietė“, 1999; „Grūdos ežero apylinkės“, 2001; Varėnos rajono archeologinių žvalgymų 1994 m. ataskaita, 1994. .

Gyvenvietės radinių kolekcijoje buvo identifikuota 19 netitnaginių uolienų artefaktų: 12 šlifavimo plokščių ir plokštelių fragmentų (1 diabazo, 10 kvarcinio smiltainio, 1 kvarcito), 2 smiltainio nuoskalos, nuskilusios nuo plokštės, 1 muštukas iš granito, 1 diabazo apvalainukas (galbūt muštukas), 3 granito nuoskalos.

 

Karaviškių 6 (Karaviškių 2) senovės gyvenvietė (Varėnos r., Kaniavos sen.) 1994, 1997–1999 m. tyrinėta T. Ostrausko ir G. Piličiausko. 2000–2001, 2003–2005 m. tyrimus gyvenvietėje tęsė G. Piličiauskas. Iš viso ištyrus 1 007 m2, kultūriniame sluoksnyje (taip pat ir arimo suardytame) buvo rasta ankstyvos keramikos šukių, angliukų, perdegusių kaulų, keli verpstukai, akmeninis pasvaras. Kultūriniame sluoksnyje aptikti 97 netitnaginių uolienų radiniai: 4 muštukai (1 fragmentiškas), muštuko fragmentas, smiltainio plytelė, granito riedulių fragmentų, smiltainio gabalėlių. Pagal radinių kompleksą gyvenvietė priskiriama ankstyvojo mezolito, neolito ir žalvario amžiaus laikotarpiams Žr. Tomas Ostrauskas, Gytis Piličiauskas, „Karaviškių 6-oji akmens amžiaus gyvenvietė“, 1998; Gytis Piličiauskas, „Karaviškių 6A gyvenvietė“, 1999; Tomas Ostrauskas, Gytis Piličiauskas, „Karaviškių 6-osios akmens ir žalvario amžių gyvenvietės tyrinėjimai“, 2000; Gytis Piličiauskas, „Karaviškių 6-oji akmens amžiaus gyvenvietė“, 2001; „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“, 2002; „Akmens ir bronzos amžiaus stovyklos Karaviškėse (Karaviškių 6-oji gyvenvietė, plotai II ir IV)“, 2004; „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“, 2005; „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“, 2006a; „Karaviškių 6-oji gyvenvietė“, 2006b. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, buvo identifikuota 20 artefaktų: 1 sveikas smiltainio šlifuotuvas, 1 granitinio šlifuotuvo fragmentas, 4 šlifavimo plokščių fragmentai iš smiltainio, 2 granitiniai muštukai, 1 apskaldytas granito apvalainukas, 11 nuoskalų (7 smiltainio, 1 granito (?), 1 gneiso, 2 smulkios nenustatytos uolienos nuoskalos).

 

Margių „Salos“ senovės gyvenvietė (Varėnos r., Kaniavos sen.) tyrinėta 1995–1996, 1999 m. (E. Šatavičius). Ištyrus 60 m2, po armeniu aptiktas kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo: titnaginio inventoriaus, netitnaginių uolienų radinių, keramikos šukių, osteologinės medžiagos, metalinių dirbinių, molio tinko gabaliukų. Pagal titnaginį ir kitų uolienų inventorių gyvenvietė priskiriama finalinio paleolito–ankstyvojo mezolito laikotarpiui. Keramika ir kiti radiniai datuojami viduriniu neolitu–XVI a. Žr. Egidijus Šatavičius, „Margių „Salos“ gyvenvietės tyrimai“, 1996; „Margių „Salos“ akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“, 1998; „Margių „Salos“ gyvenvietės tyrinėjimai“, 2000; Vėlyvojo paleolito kultūros ir jų likimas ankstyvajame mezolite, 2001. .

Netitnaginių uolienų radinių kolekcijoje buvo identifikuoti 8 artefaktai: 1 smulkiagrūdžio granito šlifavimo plokštės fragmentas, 6 nuoskalos (4 jotnio smiltainio, 1 kvarcito, 1 granito), 1 apskaldytas jotnio smiltainio apvalainukas.

Neravų 1 senovės gyvenvietė (Vilniaus m., Grigiškių sen.) 2009–2010 m. tyrinėta E. Šatavičiaus. Ištirta 450 m2. Aptikti akmens amžiaus ir vėlyvos kaimavietės kultūriniai sluoksniai. Tyrimų metu surasta titnaginių ir netitnaginių uolienų, osteologinių radinių. Taip pat surinkta daug vėlyvos kaimavietės radinių (keramikos, metalinių radinių, monetų). Pagal titnaginį inventorių ir stratigrafiją gyvenvietė priskiriama finaliniam paleolitui–mezolitui, vėlyvos kaimavietės radiniai skiriami XV–XX a., kapas datuojamas XVII a. viduriu Žr. Egidijus Šatavičius, „Archeologiniai žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Pietų ir Rytų Lietuvoje“, 2010. .

 

Peržvelgus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, aptikti 102 radiniai: 2 šlifavimo plokščių fragmentai (1 jotnio smiltainio, 1 diabazo), 1 jotnio smiltainio muštukas, 4 neapdirbti apvalainukai ir jų fragmentai (1 granito, 2 smiltainio, 1 diabazo), 2 apskaldytų smiltainio apvalainukų fragmentai, 1 pašlifuoto gabro apvalainuko fragmentas, 80 nuoskalų (54 proc. smiltainio, 34 proc. granito, 8 proc. gneiso, po vieną aleurolito, bazalto, diabazo ir porfyrito nuoskalą), 12 skelčių (5 smiltainio, 4 granito, po vieną gneiso, riolito ir nenustatytos uolienos tipo skeltę). Daugiau nei pusė skelčių fragmentiškos.

Pakretuonės 4 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) 1989, 1992 m. tyrinėta A. Girininko. Ištyrus 84 m2 plotą buvo aptiktas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta titnaginio inventoriaus, akmeninių skaldytų ir gludintų radinių, osteologinės medžiagos. Pagal radinius, stratigrafiją ir topografiją gyvenvietė datuojama mezolitu–viduriniu neolitu Žr. Algirdas Girininkas, „Tyrinėjimai prie Kretuono ežero“, 1990; „Tyrinėjimai Kretuono apyežeryje“, 1994. .

Peržvelgus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, identifikuotas 21 artefaktas: 1 smiltaininis šlifuotuvas, 1 granitinio šlifuotuvo fragmentas, 1 riolito (?) riedulys, 17 nuoskalų (71 proc. riolitinio piroklasto), 1 riolitinio piroklasto skeltė.

 

Pasienių 1 senovės gyvenvietė (Vilniaus r., Zujūnų sen.) 1990–1997, 2001 m. tyrinėta E. Šatavičiaus. Buvo ištirtas 288 m2 plotas. Kultūriniame sluoksnyje ir įžemio viršuje aptikta daug titnaginio inventoriaus, kvarco, kvarcito ir kitų uolienų radinių (ruošinių, kirvio-kaplio tipo dirbinys, skaldytinių, pasvaro fragmentas, kirvio penties dalies fragmentas), keramikos šukių. Pagal titnaginį inventorių gyvenvietė priskiriama mezolito laikotarpiui. Keramika datuojama žalvario–senuoju geležies amžiumi, vėlyvesnė – XVI–XIX a. Žr. Egidijus Šatavičius, „Pasienių I mezolitinės stovyklavietės tyrinėjimai“, 1992; „Pasienių 1-osios akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“, 1994; „Vilniaus rajono akmens amžiaus paminklų tyrinėjimai“, 1996; „Vėlyvoji Svidrų kultūra“, 1997; „Pasienių 1-osios akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“, 1998; “The Early Mesolithic Site of Pasieniai 1,” 1998; „Pasienių 1-oji akmens amžiaus gyvenvietė“, 2002; „Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Pietų ir Rytų Lietuvoje“, 2007.

Peržvelgus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, buvo aptikti 645 artefaktai: 1 šlifuotas kirvelis iš skalūno (2 fragmentai), 2 šlifavimo plokščių fragmentai (molingo dolomito ir smiltainio), 7 skaldytiniai (4 kvarcito, 2 jotnio smiltainio, 1 porfyro), 596 nuoskalos (47 proc. kvarcito, 36 proc. smiltainio, 4 proc. piroklasto, 6 proc. porfyro, 3 proc. skalūno, 4 proc. kitų uolienų), 78 skeltės (49 proc. kvarcito, 45 proc. smiltainio, 3 proc. piroklasto, 3 proc. skalūno).

Rėkučių 1 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) 1994–1997, 2001–2002 m. tyrinėta E. Šatavičiaus. Ištirtas 180 m2 plotas. Aptikta titnaginio inventoriaus, keramikos šukė, kaulinis radinys ir keli netitnaginių uolienų radiniai. Daugiausia radinių surinkta perartame sluoksnyje. Remiantis titnaginio inventoriaus tipologija ir patinos intensyvumu skiriami keli gyvenvietės apgyvendinimo etapai finalinio paleolito–ankstyvojo mezolito laikotarpiu Žr. Egidijus Šatavičius, „Akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimai Žeimenos baseine“, 1996; „Rėkučių 1-osios akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai“, 1998; „Nauji akmens amžiaus paminklai Rytų ir Pietų Lietuvoje“, 2000; „Sudotos archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimai“, 2005. .

 

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, buvo aptikti 2 artefaktai: 1 kvarcinio smiltainio šlifavimo plokštės fragmentas, 1 nenustatytos uolienos tipo nuoskala.


Rėkučių 2 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) 2006–2007 m. tyrinėta E. Šatavičiaus. Ištirtas 80 m2 plotas. Kultūriniame ir suartame sluoksnyje aptikta titnaginių radinių, 5 netitnaginių uolienų nuoskalos ir apskaldytas rieduliukas, keletas keramikos šukių ir paleontologinių radinių. Gyvenvietės chronologinei priklausomybei nustatyti trūksta duomenų. Preliminariai objektas gali būti datuojamas finaliniu paleolitu–žalvario amžiumi, XIX a. pabaiga–XX a. viduriu Žr. Egidijus Šatavičius, „Rėkučių 2-oji senovės gyvenvietė“, 2007; „Rėkučių 2-osios senovės gyvenvietės tyrimai“, 2008. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, buvo aptikti 4 artefaktai: 1 smiltainio šlifuotuvas, 1 smiltaininio šlifuotuvo fragmentas, 1 šlifavimo plokštės nuoskala, 1 riolitinio piroklasto nuoskala.

Rėkučių 3 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) tyrinėta E. Šatavičiaus 2004–2005 m. Ištyrus 12 m2 perkasą, buvo rasta titnaginio inventoriaus, keramikos šukių, osteologinės medžiagos. Taip pat aptikta 11 netitnaginių uolienų radinių (nuoskalų ir skeltė). Dauguma radinių rasti suartame sluoksnyje. Pagal titnaginį inventorių ir keramiką gyvenvietė preliminariai datuojama mezolito–ankstyvojo žalvario amžiaus laikotarpiais. Vėlyva keramika datuotina XIX–XX a. Žr. Egidijus Šatavičius, „Nauji paminklai Rytų Lietuvoje“, 1998; „Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Rytų ir Pietų Lietuvoje“, 2006.

 

Peržvelgus netitnaginių uolienų radinius, aptikti 103 artefaktai: 3 šlifavimo plokščių fragmentai (2 smiltainio, 1 granito), 100 nuoskalų (52 proc. kvarcito, 19 proc. diabazo-bazalto, 9 proc. smiltainio, 5 proc. gneiso, 2 proc. granito, 8 proc. kitų uolienų).

Sudotos 2 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) E. Šatavičiaus tirta 1994–1997, 1999–2009 m. Ištirtas 2 287 m2 plotas. Tyrimų metu įvairiuose litologiniuose horizontuose aptikta daug titnago radinių, osteologinės medžiagos, keramikos šukių. Surasta ir kitų uolienų radinių: gludinto smiltainio gabalėlis, apšlifuotų ir apskaldytų rieduliukų ir jų trupinių, muštukų, nuoskalų, šlifavimo plokščių, įtveriamojo kirvio fragmentų. Remiantis radinių tipologija, išskirti keli gyvenvietės apgyvendinimo akmens amžiuje etapai: finalinis paleolitas, vidurinis mezolitas, mezolito–neolito riba, vėlyvojo neolito–žalvario amžiaus pradžia Žr. Egidijus Šatavičius, „Akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimai Žeimenos baseine“, 1996; „Sudotos archeologijos paminklų komplekso tyrinėjimai 1996–1997 metais“, 1998; „Sudotos archeologinio paminklų komplekso tyrinėjimai“, 2000; „Sudotos archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimai“, 2001; „Sudotos archeologinio paminklų komplekso tyrinėjimai“, 2002; „Sudotos archeologinis paminklų kompleksas“, 2005; „Sudotos archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimai“, 2005; „Sudotos archeologinis kompleksas“, 2006a; „Sudotos archeologinis kompleksas“, 2006b; „Sudotos archeologinis kompleksas“, 2007; „Sudotos archeologinio paminklų komplekso tyrinėjimai“, 2000; „Sudotos archeologinio komplekso tyrimai“, 2009; „Sudotos archeologinio komplekso tyrimai“, 2010. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kompleksą, identifikuoti 359 artefaktai: 1 smiltainio šlifuotuvas, 3 šlifuotuvų fragmentai (2 granito, 1 smiltainio), 13 šlifavimo plokščių fragmentų (8 smiltainio, 4 bazalto, 1 aleurolito), 5 muštukai (3 granito, 2 smiltainio), 1 bazaltinio kirvelio fragmentas, 1 skaldytas smiltainio apvalainukas-skaldytinis (čipingo tipo), po 1 granito, gabro ir porfyrito apvalainuką (pastarasis apdegęs), 323 nuoskalos (34 proc. smiltainio, 27 proc. bazalto, po 9 proc. kvarcito ir granito, 7 proc. diabazo, po 2 proc. skalūno, piroklasto ir porfyrito, 8 proc. kitų uolienų), 9 skeltės (7 smiltainio, 2 diabazo-bazalto).

 

Sudotos 3 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) žvalgyta E. Šatavičiaus. 2002–2003 m. iškasti du šurfai (iš viso 0,5 m2). Aptikta titnaginių radinių. 2003 m. V. Semėnui tiriant Sudotos I pilkapyną, po vienu iš sampilų buvo aptiktas akmens amžiaus gyvenvietės horizontas. Jame buvo titnaginių ir akmeninių radinių. Pagal titnaginius radinius gyvenvietė preliminariai datuojama mezolito–ankstyvojo neolito laikotarpiu Žr. Egidijus Šatavičius, „Sudotos archeologinis kompleksas“, 2006. .


Peržiūrėjus gyvenvietės archeologinę medžiagą muziejuje, raižyto apvalainuko nerasta. Deja, šio radinio egzistavimą liudija tik E. Šatavičiaus atlikta fotofiksacija. Remiantis turima nuotrauka radinys buvo įtrauktas į bendrą analizę kaip raižytas apvalainukas.

Sudotos 4 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) 2004 m. tyrinėta E. Šatavičiaus. Kasinėjant pilkapyną (V. Semėno ekspedicija) buvo tirtas ir akmens amžiaus gyvenvietės horizontas. Tyrimų metu rasta titnaginio inventoriaus, osteologinės medžiagos, 137 kitų uolienų nuoskalos. Pagal radinių tipologinius kriterijus gyvenvietė preliminariai skiriama mezolito laikotarpiui Žr. Egidijus Šatavičius, „Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Rytų ir Pietų Lietuvoje“, 2006. .

Peržvelgus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, identifikuotos 127 riolitinio piroklasto nuoskalos ir 7 skeltės (3 fragmentiškos, 4 sveikos). Viena iš nuoskalų pašlifuota, galbūt nuskelta nuo šlifavimo plokštelės. 3 nuoskalos yra panašios į skaldytinio pataisymus.

 
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė