Straipsnis XVIII amžiaus lietuvininkas XIX amžiaus lietuvių tekstuose: gyrimo retorika

Santrauka. Straipsnyje pateikiama retorinė Kristijono Donelaičio apologijos XIX a. literatūroje analizė. Aptariami gyrimo retorikos procesai: pavyzdžio topikos formavimas, to, kas nėra labai svarbu, nutylėjimas, garbingiausių dalykų išplėtimas, prakilnumo (pranc. sublime) retorikos naudojimas. Donelaitis XIX a. lietuvių tekstuose tapo savotiška metonimija, kuria buvo išreiškiamas lietuvių kalbos ir kultūros gyvybingumas. Tačiau negalima teigti, kad jis buvo vertinamas vienareikšmiškai, – požiūrį lemdavo tautinės tapatybės samprata, konfesinis priklausomumas, estetinės nuostatos.

Pagrindiniai žodžiai: Kristijonas Donelaitis, retorika, apologija, pavyzdžio topika, tautinė tapatybė, konfesinė priklausomybė.

Metai ir Dainos darėsi visos lietuvių dvasinės kultūros simboliu, o Rėzos straipsniai apie Donelaitį ir dainas mokė suvokti to simbolio prasmę ir vertę. Juozas Girdzijauskas (sud.), Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius, p. 210.

Spustelėjus išskleisti...

Pabrėžiamas Liudviko Rėzos poveikis vėlesniems Simono Stanevičiaus, Liudviko Jucevičiaus, Simono Daukanto vertinimams. Panašios nuomonės laikosi ir kiti XIX a. literatūros procesų tyrėjai Lietuvoje ir išeivijoje – Vincas Maciūnas, Albinas Jovaišas, Algis Radzevičius. Mažiau aptartas yra nuosaikesnis lietuvininko vertinimas. Taigi šiame straipsnyje bandoma parodyti, kuo artimas atrodė praėjusio amžiaus poetas angažuoto XIX a. diskurso kūrėjams ir kokiais aspektais jis liko tolimas, kalbant retorikos sąvokomis – kaip ir kodėl susiformavo jo gyrimo topika ir kaip buvo išreiškiamas santūresnis vertinimas. Ar XIX a. atsiradęs gyrius, ypač atgyjantis vėlesniuose ir dabartiniame – jubiliejaus – diskurse, nevirsta „progine“ retorika, supaprastinančia kalbėjimą?

Gyrimas yra svarbus antikos retorių aptartų iškilmingųjų, arba epideiktinių, kalbų požymis. Prancūzai diskursą, skirtą kam nors pagirti, vadina eloge (gr. euloyia) Žr. Joëlle Gardes-Tamine, La rhétorique, 1996. . Istoriškai yra susiformavę keli tokio diskurso žanrai – panegirika, sveikinimas, ditirambas, epitafija. Epideiktiniams žanrams būdinga sava argumentacinė topika, savi kompozicijos ir stiliaus ypatumai.

XIX a. Lietuvos rašytiniame ir sakytiniame diskurse dažnai pasitelkiama gyrimo retorika. Giriama tauta, jos kalba, kultūra. Parašoma pagyrimų miestams – Vilniui (Simono Stanevičiaus „Šlovė žemaičių“), Rygai (Antano Strazdo „Giesmė Rygos miestui pagerbti“). Pagiriamojo pobūdžio kūriniai dedikuojami to meto autoritetams – Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, istorikui Joakimui Leleveliui, tautos kilmės ir kalbos tyrėjui Ksaverui Bogušui. Galėtume tikėtis panegirikos ir literatūros gimtąja kalba kūrėjui Kristijonui Donelaičiui, kurio „Metų“ leidimas pasirodo amžiaus pradžioje ir tampa vienu tautos gyvybingumo argumentų. Vientisos, išbaigtos panegirikos iškiliam lietuvininkui lietuviškai neparašyta nei amžiaus pradžioje, nei vėliau (Jurgis Zauerveinas laisvai išvertė Franco Tecnerio eilėraštį „Ant amžio atminimo Kristijono Donelaičio, didžio lietuvininko“). Tačiau Donelaičio apologija jaučiama visą XIX amžių. Kokius būtų galima išskirti šios apologijos procesus?

Visų pirma formuojama pavyzdžio topika. Įtaigaus kalbėjimo situacijoje exempla retorika sustiprina emocinę argumentaciją. Aristotelis teigė, kad epideiktinių žanrų laikas yra dabartis. Apie tai, kas kilnu, didinga, dora, svarstoma turint galvoje gyvenamąjį metą, kuriam reikia sektinų pavyzdžių. Taigi XIX a. viešajame diskurse XVIII a. autorius aktualizuojamas, tampa liudijimu, argumentu tautos ir jos kultūros byloje. Kaip autoritetinga asmenybė jis ne apribojamas tik išmintingu monologiniu kalbėjimu iš tolo, o priskiriamas XIX a. diskursui. Net „Metų“ parašymo data nejučiomis atkeliama į XIX a., t. y. laiką, kai poema buvo išspausdinta ir pateko į šio amžiaus kultūros diskursą. „Kai tau Donelaitis prieš metų dar šimtą / Poemą šešimasčiais apmetė rimtą, / Tu jos kaip per miegą klauseis“ Maironis, Raštai, t. 2, p. 68. , – 1907 m. rašo Maironis poemoje „Lietuva“.

Pavyzdžio statusui atsirasti svarbi jau pripažintų autoritetų nuomonė. Donelaičiui tokį statusą suteikia kiti du paribio kultūros žmonės – Liudvikas Rėza ir Adomas Mickevičius. Pirmasis jį pavadino pačiu prakilniausiu žodžiu „genijus“, antrasis savuoju pripažinto kūrėjo autoritetu paliudijo jo poetinį talentą. „Gražinos“ komentaruose tvirtinama, kad Donelaičio poema „dėl turinio ir gražios išraiškos verta pagyrimo“ Adomas Mickevičius, Lyrika. Baladės. Poemos, p. 380. . Gerokai vėliau, amžiaus pabaigoje, „Apsakymuose apie Lietuvos praeigą“ Maironis pavadins Donelaitį didžiausiu mūsų poetu ir taip pažymės savosios literatūros viršūnę.

Už ką giriamas ir nurodomas kaip tinkamas pavyzdys Donelaitis visą XIX amžių? Jau Rėza numatė, kad jo išleisti tekstai pravers kalbotyrai, istorijai. Tačiau Donelaitis pasitelkiamas ne tik utilitariniams, mokslo, tikslams. Jis liudija tose XIX a. bylose, kuriose svarstomi tautos istorijos, kalbos, prigimtinės kultūros, grožinės literatūros klausimai. Pats neturėjęs pavyzdžio, anot Maironio, dabar jis tampa pavyzdžiu kitiems.

Lietuvos istoriją adoravę XIX a. tautiniai romantikai retai galėjo remtis Donelaičiu, kuris ilgėjosi „barzdotų gadynių“, tačiau buvo tolimas patriotizmui, Lietuvos istorijos didybę siejusiam su karyba, kunigaikščių veikla, valstybės galių plėtimu. Jis – Prūsijos pilietis, užaugęs vokiškosios kultūros aplinkoje, nesėmęs stiprybės iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos (įdomu būtų ištirti, kiek ši istorija jam buvo žinoma). Be to, praeities kovų dėl valstybės heroizmo aspektai jo būrams dėl socialinio statuso buvo nepažįstami. Galbūt todėl jo nemini ir žemaičių bajoras Dionizas Poška. Jovaišas teigia, kad Poška galėjo sužinoti apie Donelaitį iš savo bičiulio Kajetono Nezabitauskio elementoriuje pateiktos bibliografijos Žr. Albinas Jovaišas, Liudvikas Rėza, p. 151. . Tačiau tarp jo turėtų leidinių „Metų“ dar nebuvo Žr. Vytautas Vanagas, Dionizas Poška, p. 97. . Pagal tematiką, dėmesį valstiečiui ir jo darbams, priklausantiems nuo metų laikų kaitos, Poškos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ galėtų būti tipologiškai siejamas su „Metais“. Vilniaus romantikai, poetizavę herojinę praeitį, taip pat negalėjo remtis Donelaičio autoritetu. Todėl Ignacijus Kraševskis, savo knygoje „Literatūrinės studijos“ paminėdamas Donelaitį, jiems savotiškai papriekaištavo. Autoriaus nuomone, Mickevičius pateikia ne visiškai teisingą Lietuvos vaizdą, nes praeityje buvę ne tik kovų su kryžiuočiais ir XIV a. istorinių įvykių. Vaizdą papildytų donelaitiškas žvilgsnis:

Nežinau kada, bet tikrai kada nors gims Lietuvis, kuris niekuo nesekdamas, visa širdimi tėvynei atsidavęs, Donelaičio kalba uždainuos apie Lietuvą. Józef Ignacy Kraszewski, Studija Literackie, s. 162. Cit. iš: Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. I. Kraševskiui, p. 298.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau Donelaitis, siejęs tautiškumą su etika, moralinėmis savybėmis, tampa pavyzdžiu dvasinės kultūros istorijai, reikšdamas požiūrį į tautines vertybes ir ieškodamas tautinio savitumo. Mickevičius poemos „Gražina“ paaiškinimuose pažymi, kad poema „Metai“ „turi būti mums ypatingai svarbi, kad yra tikras lietuvių liaudies papročių paveikslas“ Adomas Mickevičius, Lyrika. Baladės. Poemos, p. 380. . Nesistengiama vien fiksuoti etnografines detales, tradicijas ir papročius – Donelaičio autoritetu remiamasi aptariant tautos būdą. XIX a. susiformuoja dvejopas požiūris į lietuvių tautinį charakterį, šį požiūrį XX a. išreiškė taikli Vyčio ir Rūpintojėlio analogija. Rėzos, rekonstravusio lietuvininko būdą iš liaudies dainų ir Donelaičio „Metų“, nuomone, lietuviai – romi ir melancholiška lyrikų, suaugusių su savąja aplinka, tauta. Tokios tradicijos atgarsių galima įžvelgti etnografo Jucevičiaus traktuotėje. Savo knygoje „Lietuva“ jis rašo, kad Donelaitis yra „didis tautinis poetas“, nes atskleidė savosios tautos charakterį, moralinį ir fizinį išsivystymą, lietuvių ryšį su gimtine – laukais, pievomis, upeliais. Donelaičio pavyzdys netiko pirmenybę teikusiems Vyčio semantikai. Žemaičių bajoro Poškos, svajojusio parašyti Lietuvos istoriją, bandžiusio ją eiliuoti, senovės lietuvis – ne mužikas Žemaičių ir Lietuvos, o šarvuotas riteris, karžygys, gynęs karalystę. Herojinius lietuviškojo būdo aspektus pabrėš Daukantas, vėliau aušrininkai, Maironis, remdamiesi kitais, istoriniais, šaltiniais ir istorine vaizduote. Amžiaus pabaigoje svarbi kultūrinė rezistencija ir Donelaitis tampa jos pavyzdžiu.

Kaip sektinas pavyzdys Donelaitis minimas XIX a. tekstuose, kai svarstomi lietuvių kalbos klausimai. Kalbą laikiusieji svarbiausiu tautiškumo požymiu rūpinosi jos grynumu, kurį šalia kitų autorių reprezentavo Donelaitis. Juo remiasi Daukantas norėdamas pabrėžti lietuvių kalbos taisyklingumą, kaip sektiną kalbos grynumo pavyzdį, laiške Kraševskiui jį mini Jucevičius. Praktiniais kalbos gryninimo tikslais nesiribojama – ieškoma jos dvasios, būdo. Donelaičio hegzametras tampa puikiu pavyzdžiu teigiant lietuvių kalbos vertingumą, archajiškumą, genetinį ryšį su antikos kalbomis. Todėl siūloma lietuvių poetams nerimuoti, nemėgdžioti lenkų poezijos, nes, anot Daukanto, „būdas lietuvių kalbos ir dainų būtinai pavėdus į būdą kalbos grekonų ir rymionų, ne lenkų“ Simonas Daukantas, Raštai, t. 1, p. 660. . Taip remiantis lingvistiniais ir emociniais patriotiniais argumentais sukuriama „lietuviškojo Homero“ topika. Pirmasis poetą lietuvių Homeru pavadino jo raštų leidėjas Augustas Schleicheris, kuriuo vėliau laiške Kraševskiui remsis Mikalojus Akelaitis. Tokia paralelė visų pirma grindžiama eilėdaros panašumais. Stanevičiaus ir Donelaičio pasakėčių leidimo pratarmėje pateikiama „Metų“ ištrauka iliustruojama, kaip lietuvių kalbai yra pritaikoma antikinė eilėdara. Kad Donelaičio hegzametras sukurtas sekant graikais ir romėnais, teigia Juozas Čiulda savo gramatikoje „Samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“. Adoravusiems gimtąją kalbą rūpi tokių eiliavimų kokybė, ir tada ieškoma panašumų su iškiliais graikų, romėnų poetais. Anot Daukanto, „pagirtinas dainius Donelaitis darodė savo garbingoj dainoj „Metų laikai“ Ten pat, p. 64. , kad lietuvių kalba verta Homero ir Vergilijaus plunksnos. Amžiaus pabaigoje, kai lingvistinis pagrindas tautiškumo bylose tampa esminis, lietuviškojo Homero pavyzdys sustiprina emocinę argumentaciją kviečiant puoselėti gimtąją kalbą. Jis pasitarnauja Jonui Basanavičiui, kuris, remdamasis Schleicherio vertinimais, kad „Metai“ liudija lietuvius galint lenktyniauti su graikų, romėnų, indų darbais, kelia lietuvių kalbos prestižą Žr. Jonas Basanavičius, „J. Schleicheris apie lietuvius“, p. 43. . Tokia retorika tampa savotiška gynyba, stiprinančia pačių dvasią ir atremiančia abejojančiųjų priekaištus.

Gyrimo retorika pasitelkiama svarstant savoje tautoje iškilusio talento klausimą ir vertinant „Metus“ kaip grožinės literatūros kūrinį. Dažnai apsiribojama emociniais argumentais, įspūdžio nusakymu – pateikiama skaitytojo, patyrusio malonumą skaityti, išsakyta pagyra. „Kai skaitai Donelaičio Keturis metų laikus, tai atrodo, lyg visiškai nuklystum į dorų mūsų kaimiečių tarpą“ Liudvikas Jucevičius, Raštai., p. 65. , – savo įspūdžius išreiškia Jucevičius. Net Maironis akademinio pobūdžio tekste pasitelkia emocingą gyrimo retoriką – tai individualaus žavėjimosi retorika, kurioje pasitelkiami pojūčiai – „matai“, „girdi“: „Ta poetiška jo kalba taip gyva, vaizdinga, taip pagauna vaidentuvę, kad, rodos, savo akimis viską matai ir užmiršti visą kitą.“ Kviečiama grožėtis: „Arba kaip dyvinai gražiai atsiliepia apie lakštingalą…“ Maironis, Raštai, t. 3, p. 741. . Maironiui universaliųjų vertinimo kriterijų nepakanka: būdamas poetas „iš Dievo malonės ir įkvėpimo“, Donelaitis dvejopai brangus, nes buvo lietuvis ir rašė lietuviškai Žr. ten pat, p. 748. . Atgimimo epochos poetui svarbu, kad Donelaitis savo talentu garsino tautą, aukštai svetimtaučių akyse iškėlė jos vardą. Taip poetinis tekstas tampa tautinę tapatybę apibrėžiančiu veiksmu. Chrestomatiniai tapo pavyzdžiai, kaip atgimimo veikėjus amžiaus pabaigoje veikė pasirodžiusi „Aušra“. O štai Maironis teigia dar jaunystėje pradėjęs didžiuotis esąs lietuvis, kai Mickevičiaus veikaluose išskaitęs žinelę, kad Lietuva turi didį savo poetą. Taigi, ne tik domėjimasis istorija, kalba ar prigimtine kultūra, bet ir tautos literatūra vertinama kaip šaltinis, ugdantis tautinę savimonę. Savų talentų reikšmę tautos savimonei pabrėžia Jonas Šliūpas 1883 m. „Aušroje“ išspausdintame straipsnyje „Donelaitis“ Žr. Aušra, 1883, nr. 7, p. 203–208. .

Donelaičio apologijoje galima apčiuopti ir kitą gyrimo retorikos procesą, kai apie tai, kas ne taip svarbu arba nelabai tinka gyvenamajam metui, kalbama santūriai. XIX a. tekstuose nedaug rasime duomenų apie patį poetą. Jis atrodo niekuo neišsiskiriantis, nuošalėje gyvenantis protestantų pastorius. Plačiau nekalbama apie jo kilmę, gyvenamąją vietą, pomėgius, individualius asmenybės bruožus. Šykščius biografijos faktus sumini pasakėčių leidėjas; daugiau duomenų atsiranda amžiaus pabaigoje – jų minėtame straipsnyje „Aušroje“ pateikia Šliūpas. Tačiau poetinė vaizduotė sunkiai brėžia apčiuopiamus kontūrus, ir tada kūrėjas atrodo labai tolimas. Maironis poemoje „Tarp skausmų į garbę“ rašo:

Kad jojo klausais, lyg per sapną matai Praėjusio amžiaus lietuvį. Bet kur pats poeta? ar buvo tikrai?… Girdi tik jo margą liežuvį. Maironis, Raštai, t. 2, p. 421.

Spustelėjus išskleisti...

Nerasime platesnio samprotavimo apie Donelaičio tautinę tapatybę, pilietines nuostatas, protestantų pastoriaus veiklą, vokiškosios kultūros poveikį jo intelektinei brandai.

Tačiau tai, kas itin garbinga ir svarbu, stengiamasi išplėtoti – Donelaičio gyrimo retorika sustiprinama prasmingomis paralelėmis. Poeto didybė parodoma lyginant jį su kitais žymiais ir garbingais asmenimis – raštijos kūrėjais, poetais, netgi valdovais. Jo tekstai aptariami senosios Lietuvos literatūros kontekste. Stanevičiaus gramatikos pratarmėje, kurioje minimos geriausios lietuviškos knygos, Donelaičio „Metai“ nusileidžia Mikalojaus Daukšos ir Konstantino Sirvydo leidiniams. Gal šiandien keistokai atrodo tokia mokyto filologo gradacija, tačiau šiuo atveju svarbiausi atrodė kalbos interesai, jos istorija, kaita, užfiksuota senuosiuose raštuose, kurių vertingumą lemia jų parašymo laikas. Jucevičius bene pirmasis (straipsnyje „Keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą“) Donelaitį įrašo į lietuvių poetų gretas:

Jų visų priešakyje yra prūsas Donelaitis (miręs 1780 m.), tikrai didis tautinis poetas. Liudvikas Jucevičius, Raštai, p. 65.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvininkas atsiduria šalia XIX a. kūrėjų Stanevičiaus, Poškos, Strazdo. Vertinimą lemia straipsnio autoriaus tendencija pabrėžti tautiškuosius kūrybos pradus. Nuomonei galėjo turėti įtakos ir autorių populiarumas, jų knygų skaitomumas, tekstų paplitimas. Donelaičio „Metų“ ir Strazdo eilėraščių rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos“ pasirodymo laikas beveik sutampa. Tačiau Strazdas buvo populiarus, jo eilėraščiai, anot Jucevičiaus, dainuojami, o giesmės skambėjo bažnyčiose.

Tarp iškilių lietuvių kūrėjų Donelaitis minimas greta Antano Baranausko. Maironio poemoje „Tarp skausmų į garbę“ jaunuomenė svarsto, ką geriau tiktų deklamuoti – lietuviškuoju Homeru įvardijamą Donelaitį ar Baranausko „Anykščių šilelį“ Žr. Maironis, Raštai, t. 2, p. 412. . Taigi jau XIX a. Donelaitis atrodo garbingas, bet sunkiai skaitomas poetas Donelaičio eiliavimas Stanevičiaus ir Donelaičio pasakėčių leidimo pratarmės autoriui atrodo „labai gražus ir meilingas tiems, kurie moka jas (pėdas) skaityti“. Simonas Stanevičius, Raštai, p. 35. . Tame pačiame fragmente neatsitiktinai siūloma skaityti Schillerį. Maironis savo paskaitoje Vytauto Didžiojo universitete vertino poetą žvelgdamas ir į Europos kūrėjus. Jis pabrėžia, kad Donelaitis kūręs dar tada, kai nei Mickevičiaus, nei Goethe’s, nei Schillerio raštų nebuvę. Tokie sugretinimai skirti giriamojo vertei sustiprinti. Daugiausia patriotinės patetikos sutelkiama poetą pristatant tautos didžiavyrių galerijoje, kurioje jis neprilygsta, anot Maironio, tik Mindaugui, Gediminui ir Vytautui.

Gyrimams yra būdinga prakilnumo (pranc. sublime) retorika, apibūdinama kaip „dvasios didumo aidas“ Joëlle Gardes-Tamine, La rhétorique, 1996. . Tekstas prisodrinamas emocinių elementų, teikiančių jėgos loginei argumentacijai. Reikšdami gyrių Donelaičiui XIX a. literatai dažniausiai remiasi jau turimais, retorinės tradicijos suformuotais raiškos ištekliais. Geriausias įvertinimas poetui nuo Horacijaus laikų yra jo šlovės įvardijimas. Vertas tokios ypatingos pagarbos Mickevičiui atrodo „svetimtautis“ Donelaitis:

Šlovė atminimui garbingo vyro, kuris, nors svetimtautis, sugėdino tautiečius, maža dėmesio tekreipiančius į savo tėvynės istoriją. Adomas Mickevičius, Lyrika. Baladės. Poemos, p. 380.

Spustelėjus išskleisti...

Kodėl XIX a. reikalinga tokia Donelaičio apologija? Taip ne tik išreiškiama pagarba, ne tik žadinama tautos savivertė. Gyrimo retorikai būdinga savikritika: kai kas nors giriamas, susidaro įspūdis, tarsi save truputį kritikuotų, – teigė XIX a. prancūzų rašytojas Jules Renard’as. XIX a. lietuvių tekstuose atsiranda priešprieša: jo didybė ir mūsų menkumas įvairiais – tautiniais, moraliniais, meniniais – aspektais. Ne viename XIX a. parašytame tekste sugretinama Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos kultūros būklė, raginama imti pavyzdį iš lietuvininkų ir juos reprezentuojančio Donelaičio. Kai kam nelengva pripažinti „prūsų“ pranašumą (Stanevičiui, gramatikos pratarmėje lyginančiam raštų būklę abiejuose Nemuno krantuose). Amžiaus pabaigoje jaučiama nuoskauda ir išsakoma savikritika dėl nepastatyto paminklo didžiam poetui. Savęs peikimo retorikos atsiranda ir svarstant literatūrinę „Metų“ vertę. Motiejaus Juodišiaus straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „Vienybė lietuvininkų“ (1887), Donelaičio hegzametras priešinamas beprasmiams eiliavimams. Maironis sugretina savo meto jaunų poetų „pagražintas“ eiles ir tikslingai vartojamą liaudišką Donelaičio žodį. Vertėtų detaliau patyrinėti, kiek paties Maironio ir kitų XIX a. poetų kūrybą veikė Donelaičio tekstai (plg. realistiniai Maironio poemų peizažai, ta pati besijuokianti saulelė eilėraštyje „Pavasaris“; Antano Savickio eilėraščių ciklas „Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“, „Žiema“; Prano Vaičaičio „Hegzametrai“).

Atsiranda santūresnės retorikos, kai suabejojama Donelaičio savumu. Tokiu atveju svarbūs tampa du tarpusavyje susiję kriterijai – teritorinė ir konfesinė priklausomybė. Vertinimai, vyraujantys amžiaus pradžioje, viduryje ir pabaigoje, rodo bendresnes tendencijas – požiūrį į teritorinį integralumą, pasaulietinės ir religinės kultūros santykį, tautinės tapatybės sampratas.

Nuosaikesnis Donelaičio vertinimas sietinas su jo gyvenamąja vieta, kurią ne visi XIX a. įvardija kaip savosios tautos gyvenamą teritoriją. Nepaisant skirtingos religinės ir politinės raidos, amžiaus pradžioje jaučiamas polinkis pabrėžti lietuviškųjų žemių integralumą. Donelaičio žemę kai kurie literatai jungia į vieną teritorinį vienetą kartu su Aukštaitija ir Žemaitija. Formuojasi Tėvynės samprata, nors pati sąvoka dar nevartojama. Mokytam žemaičiui Stanevičiui tai – žemė prie Nemuno ir Nevėžio, kurioje nuo amžių gyventa, kurioje tos pačios sutartinės skambėjo, Žemaičiuose užmirštos, bet Lietuvoje (Aukštaičiuose) išlikusios. Kitame rinkinio dainos paaiškinime primenama, kad „nekokia dalis Lietuvos yra karalystėj Prūsų“ Simonas Stanevičius, Raštai, p. 206. . Ieškoma ne tik geografinio bendrumo, bet ir bendros dvasinės kultūros (dainų, tų pačių dievų, bendrų kulto vietų, bendros raštų kalbos). Tai, kad Donelaitis ir jo būrai yra kitos valstybės gyventojai, prisimenama retai. Donelaičio „prūsiškumas“ verčia suabejoti jo savumu minėtos pasakėčių leidinio pratarmės autorių tik dėl to, kad gretinami „prūso“ Donelaičio ir saviškio Stanevičiaus tekstai. Svetimtaučiu jį pavadina Mickevičius, vėliau „prūsu“ – Jucevičius. Tačiau tokie įvardijimai atrodo labai formalūs, nes čia pat kalbama apie nuopelnus lietuvių kultūrai. Daugiau abejonių kels tikybos skirtumai.

Konfesinės priklausomybės klausimas itin svarbus nuo amžiaus vidurio, kai, po sukilimų vyraujant religinei kultūros dominantei, katalikybė imama suvokti kaip viena ryškiausių atsparų tautiniam savitumui išsaugoti. Tuo metu steigiami katalikiškieji kultūros centrai, gausiausia tampa religinė literatūra, grožinių tekstų taip pat parašo daugiausia kunigai. Tokiame kontekste protestantiškoji Mažoji Lietuva ir jos reprezentantas Kristijonas Donelaitis nėra aktualizuojamas – didaktinės prozos kūrėjams svarbu skleisti katalikiškąją ideologiją. Iš didaktų išsiskiria Mikalojus Akelaitis, kuris vertino „Metus“ ir išvertė juos proza į lenkų kalbą. Jo rankraščio įžanginiame žodyje „Trumpos žinios apie autoriaus gyvenimą ir raštus“ patetiškai supriešinama Donelaičio meilė „gimtajai Lietuvai“ ir neapykanta vokiečiams. Toks supaprastintas kalbėjimas rodo bendrą tendenciją ignoruoti vokiškąsias Donelaitį formavusios kultūros versmes.

Valstybinės, etninės ir religinės priklausomybės samprata XIX a. sudėtinga. Tendencija ieškoti religijos ir tautiškumo sąsajų, išlaikant Romos autoritetą, žymi Motiejaus Valančiaus poziciją. Tikras lietuvis jam – tikras katalikas. Žemaičių vyskupas, griežtas protestantizmo vertintojas, aiškiai atskiria savą ir svetimą erdvę: anapus Nemuno – „liuterių“ žemė. „Žemaičių vyskupystėje“ parodoma, kaip „prašaliečių tikėjimai“ iš Prūsų plinta Lietuvoje („liuterių antplūdimas“) Motiejus Valančius, Raštai, t. 6, 2013. . Valančiaus raštuose Prūsai, kaip ir Kuršas, – tai kraštas, kuriame išlikę daug pagoniškų prietarų ir visokių „niektikėjimų“, nes protestantai į juos žvelgią atlaidžiai. Vyskupas, kuris Mažojoje Lietuvoje spausdino savo brošiūrų, iš ten organizavo knygų gabenimą, bendravo su savo konfesijos konfratrais. Visa tai galėtų paaiškinti, kodėl Valančiaus tekstuose, kurie tematika ir didaktinėmis tendencijomis buvo panašūs į Donelaičio kūrybą, neminimas šis protestantas poetas. „Žemaičių vyskupystėje“ pateikiama žinių tik apie savus „mokytus vyrus“, „Žemaičių raštininkus“.

XIX a. pabaigoje skleidžiasi ryškesnė pažiūrų ir nuomonių įvairovė. Požiūrių į protestantiškosios Mažosios Lietuvos kultūrą ir jos literatūros reprezentantą Donelaitį skirtybių iškyla konfliktuojant Baranauskui ir jauniesiems Lietuvos inteligentams, aušrininkams. Šliūpas savo straipsnyje „Aušroje“ Donelaitį pristato kaip „tikrai lietuvišką“ poetą, nes jis, kitaip nei lenkakalbiai kūrėjai, rašė lietuvių kalba. Lingvistiniu tapatumu pagrįstas Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos bendrumas vyskupui Baranauskui, konfrontavusiam su Prūsuose leidžiama „Aušra“, nebuvo svarbiausias veiksnys tautiškumo bylose. Anot Egidijaus Aleksandravičiaus, „filologas Baranauskas nemanė dalyvaująs tokios [etnolingvistiškai formuojamos, – aut. past.] tautos darbe“ Egidijus Aleksandravičius, Giesmininko kelias, p. 255. .

Basanavičius, Zauerveinas, Šliūpas išreiškia simpatijas protestantizmui dėl jo palankumo tautiniams interesams, kultūrinio Mažosios Lietuvos prestižo:

Nešnekant apie darbštumą liuteriškų kunigų dėl užlaikymo tikėjimo, ten radosi mūsų ikituolaik didžiausias poetas Donelaitis. Jonas Šliūpas, Rinktiniai raštai, p. 51.

Spustelėjus išskleisti...

Baranauskas deklaruoja ištikimybę Katalikų bažnyčiai ir pabrėžia jos svarbą tautai kultūrinti. Jis polemizuoja su bandančiais iškelti mažlietuvių nuopelnus lietuvių literatūrai.

Katalikiškoji kultūrinė misija Lietuvoje, pasak jo, yra geriau atlikta, o katalikiška literatūros srovė neabejotinai turtingesnė ir pranašesnė už protestantiškąją. Egidijus Aleksandravičius, Giesmininko kelias, p. 177.

Spustelėjus išskleisti...

Nelengva buvo surasti argumentų tokiam teiginiui pagrįsti. Negalėjo jis remtis savo paties kūryba, kuri po Donelaičio buvo antroji lietuviškosios poezijos viršukalnė. Taigi lieka paminėti katalikų kunigus – Strazdą ir šalia jo Vincentą Valmiką, 1820 m. išleidusį „Kantičkas žemaitiškas“, vėliau Valančiaus taisytas ir pildytas:

Pod względem litewskiej poezji ks. Walmik i ks. Drozdowski, cennejsze zostawili prace od Donelejtisa, kturego obrazy i porownania nieraz obrazają uczuczia estetyczne, wyrazenia dosyc często uzywane są trywialne, forma, hegzametr grecki, jeśli nie duchowi litewskiej mowy, to zupelnie jest obcą miarom litewskiej piesni. „Kun. V. Valmikas ir kun. Strazdas lietuvių poezijai paliko vertingesnių darbų nei Donelaitis, kurio vaizdai ir palyginimai dažnai yra estetiniu aspektu trivialūs, o graikiško hegzametro forma neatitinka lietuvių kalbos dvasios ir lietuviškų dainų tradicijų.“ Egidijus Aleksandravičius, Giesmininko kelias, p. 177.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi estetui Antanui Baranauskui nepriimtini kai kurie šiurkštoki Kristijono Donelaičio pasakymai, jo rupus žodis, o hegzametras atrodo svetimas lietuvių kalbos dvasiai ir liaudies dainų eiliavimo tradicijai. Panašių abejonių dėl eilėdaros buvo išsakęs Rėza, tačiau tai netrukdė „Metų“ leidėjui grožėtis poema ir girti jos autorių. Baranauskui mažlietuvis poetas yra tolimas ne tik geografiniu, konfesiniu, bet ir poetinio talento prigimties aspektu. Tiksliai teigė Paulius Subačius: „Baranauskas negrįžtamai nusigręžė nuo statiško archajinio pasaulėvaizdžio“, kuris atsispindi „Metuose“ Paulius Subačius, Antanas Baranauskas: gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai, p. 90. .

Amžiaus pabaigoje Donelaitis pagarbiai minimas, kai bandoma sujungti abu Nemuno krantus, pabrėžti etninį tapatumą. Atgimstančios jaunosios Lietuvos veikėjams, kuriems svarbios buvo visuomenės telkimo idėjos, konfesiniai skirtumai nelabai rūpėjo. Atvirkščiai – kartais būdavo deklaruojama kultūrų vienovė ir džiaugiamasi bendromis pastangomis. „Tegyvuoja spauda mūsų / Išeinanti žemėj Prūsų“ Vyturys, Tėvynainių giesmė, p. 19. , – rašė aušrininkas Mečislovas Davainis-Silvestravičius, kuris savo poezijos rinkinį dedikavo „užtarnavusiems Lietuvai vyrams Martynui Jankui ir Jurgiui Mikszui“. Tokia nuostata neprimena Baranausko, „Aušros“ leidybą laikiusio Prūsijos reikalu, pozicijos. Jaunosios Lietuvos veikėjų jau neblaškė siekis spręsti konfesines dilemas, aiškesnės buvo tautinės tapatybės apibrėžtys. Etnolingvistiškai formuojama tautiškumo samprata atsispindi Davainio-Silvestraičio eilėraštyje „Tegyvuoj kalba mužiko“:

Juk tai viena gentė mūsų
Po maskolium ir po Prūsu
Liuteriai ir katalikai –
Tegyvuoj mūsų mužikai. Ten pat, p. 22.

Spustelėjus išskleisti...

Eilėraštyje prisimenama istorinė LDK tradicija, vienijami lietuviakalbiai ir lenkiškai rašę autoriai, katalikai ir protestantai. Tokiame kontekste Donelaitis atrodo neabejotinai savas:

Didžio Mickaus gimdytoja,
Ir Kosciuškos, Lelevelio!
Jie čia mušės ir raudojo.
Duonelaičio ir Strazdelio
Kankles šiandien čia girdėsi,
Paklausysi, pamylėsi,
Pagyvensi senu buviu,
Pasijusi vėl lietuviu. Ten pat, p. 12.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuviu pasijaučiama vienijant skirtingus regionus, konfesijas. Tautiškumas ir bendra kalba atrodo esantys patikimiausia jungtis, tautinės tapatybės pamatas. Visumos, bendrystės siekis reiškiamas glaudžiant savus kūrėjus, kad ir kokios jie būtų konfesijos. Taip katalikų vyskupas prozininkas atsiduria greta protestanto poeto.

Duonelaitis dainininkas,
Volončevskis raštininkas:
Liuteris ir katalikas –
Viršum eina mųs mužikas! Ten pat, p. 22.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Donelaičio „prūsiškumą“ etnolingvistinio tautiškumo kūrėjai ignoravo. Maironio tekstuose jis – tikras lietuvis: „… buvo lietuvis, ne prūsas – tą reikia mums gerai žinoti ir tų dviejų sąvokų nemaišyti“ Maironis, Raštai, t. 3, p. 759. . Siekiant įtvirtinti lietuvininko savumą nevengiama patriotinio patoso:

Toliau Donelaitis pasirodo karštas lietuvis, kursai garbina ir myli Lietuvą ir vis prisimena lietuvis esąs. Ten pat, 746.

Spustelėjus išskleisti...

Mažoji Lietuva suvokiama lietuvybės kontekste. Maironio poemoje „Lietuva“ pabrėžiama Karaliaučiaus žemės svarba lietuviams atgimti. Donelaitis čia – ne būrų poetas, o kovotojas, keliantis savo tautos dvasią:

Šalis garbinga! kur broliams savo
Jau Donelaitis, didis poeta,
Gaivindams dvasią, „Metus“ dainavo
Ir kur pirmiausia atgyt pradėta! Maironis, Raštai, t. 2, p. 323.

Spustelėjus išskleisti...

Tautiškieji Donelaičio kūrybos aspektai atrodo daug svarbesni už bet kokias konfesines skirtybes. Įžvelgiama jo drąsi laikysena, tautinių vertybių gynyba ir ieškoma tokių nuostatų tąsos jau kitame laike bei kitoje erdvėje. Įvairiose valstybėse gyvenantys lietuviai turi tą patį vienijantį autoritetą, kuriuo patikrinamos vertybės – tautiškumas, religingumas (prelatas Maironis be kokių nors netolerancijos žymių Donelaitį vadina Dievą mylinčiu doru pastoriumi, kunigas Burba kartu su Antanu Miluku 1897 m. išleidžia Donelaičio „Raštus“). Taigi amžiaus pabaigoje, kai buvo ieškoma religinių ir tautinių vertybių jungties, Donelaitis atrodo esąs tikras lietuvis ir tikras krikščionis.

Vietoj išvadų

Girti Donelaitį XIX a., vadinasi, girti lietuvių tautos savitumą ir teisę būti pripažintai. Būtų galima teigti, kad lietuvininkas Donelaitis tapo metonimija viešajame XIX a. lietuvių kultūros diskurse. Jo apologija ėmė formuotis amžiaus pradžios kultūros sąjūdžio aplinkoje, kiek prislopo amžiaus viduryje vyraujant katalikiškajai didaktikai ir vėl sustiprėjo įsisiūbavus plačiam atgimimo sąjūdžiui amžiaus pabaigoje. Donelaičio vertinimas būna susijęs su požiūriu į didlietuvius ir mažlietuvius, įvairavusia tautiškumo ir tapatybės samprata. XIX a. atsiradusi apologija, kiek transformuota, kartojasi ir XXI a. surengtų jubiliejinių minėjimų retorikoje.