Straipsnis „Ne už tokią Lietuvą dėjome parašą“: istorijos politika posovietinėse Lietuvos kultūrininkų trajektorijose

Santrauka. Sovietmečio laikotarpis kaip daugialypis išteklius apibrėžiant grėsmes šiandieniniam Lietuvos kontekstui, o kartu pagrindas – kilti specifiniam strategavimui, kuriame susipina sėkmingos patirties griaunant sistemą, (ne)baigto Šaltojo karo suvokimo, kaltės už sovietinį laikotarpį kėlimo kontekstai. Straipsnyje taikant diskurso analizę pabandoma dekonstruoti Lietuvos sovietmečio kultūrininkų strategavimą posovietmečiu, atskleidžiant sąsajas su atskirų analitinių kategorijų (totalitarizmas, etniškumas) intensyviu praktiniu vartojimu, žyminčiu istorijos politikos didėjimą Lietuvos viešojoje erdvėje.

Tautinės mobilizacijos sovietmečiu veikla atskiriems kultūrininkams tapo palankiu kriterijumi kurti ir įsitraukti į Sąjūdį, o įsitraukus į Sąjūdžio veiklą darė asmenį pokyčių savininku. Kapitalo konversija, buvimas pokyčių veidu, moraliniu autoritetu (pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius ar Vytautas Landsbergis) akivaizdžiai įteisino kultūrininko autoritetą – turėti išskirtinę teisę artikuliuoti naujos sistemos pamatus ar atviriau kritikuoti silpstančią sistemą. Tautiškumas tuo metu siejosi su laisvosios rinkos idėjomis, liberalizmu. Šiandien stebime procesą, kai bandoma atsiriboti nuo liberalizmo palaikymo, vis labiau akcentuojama ne į tą pusę pasisukusi valstybės raidos trajektorija („ne už tokią Lietuvą kovojom“). Minėta Sąjūdžio kultūrininkų linija, vaizduojanti esamą situaciją kaip itin neigiamai paveiktą „siautusio liberalizmo“, iš tiesų atspindi platų sovietmečio ar Sąjūdžio meto kultūrininkų ratą. Ši pozicija, jeigu ir ne akivaizdžiai antivakarietišką, tai kritinį požiūrį į Vakarų įtaką jau yra suformavusi. Retorikoje atsiranda pasikartojamumo kontekstas: seną imperiją keičia nauja imperija; esą naujas centras nurodinėja, prarandamas savarankiškumas ir pan. Kultūrininko patirtis artikuliuojant kylančias grėsmes tampa galimybe jam pačiam tapti gelbėtoju iš naujo ir pritaikyti savo devintojo dešimtmečio patirtį.

Kultūrininkai ne vien kelia iššūkius, bet ir patys jų susilaukia. Buvusios tarnystės sovietinei sistemai kontekstą ar intelektualo pareigos klausimą posovietinėje visuomenėje gana aktyviai kelia neokonservatoriška linija. Ši atsakomybę už sovietinę praeitį pabrėžianti pozicija remiasi totalitarizmu kaip praktine kategorija, išryškinant buvusią blogio imperiją ir siekiant prevencijos nepapulti į Rusijos brėžiamą erdvę. Šiame politikos lauke pernelyg „į save centruojanti“ kultūrininkų pozicija atrodo (pateikiama) kaip nesusipratėlių intelektualų laikysena didžiųjų geopolitinių žaidimų kontekste, formuojantis dviem stovykloms – Rusijai bei jos palydovams ir JAV sąjungininkams. Etniškumas atrodo kaip pernelyg lokalizuojanti ir vakarietiškumo plėtrai trukdanti amorfiška laikysena. Šiai neokonservatoriškai linijai yra būdingas liberalizmo ištaisymo aspektas, pripažįstant atskirų interpretacijų ar laikysenų ydingumą, pernelyg daug dėmesio skiriant individo saviraiškai ir pernelyg mažai kolektyviniams įsipareigojimams savo nesilpnės, „sovietinę patirtį“ naudos kaip resursą ir pateiks keletą konkuruojančių valstybės raidos projekcijų.

Pagrindiniai žodžiai: istorijos politika, totalitarizmas, etniškumas, kultūrininkai, analitinė kategorija, sovietinė sistema, posovietmetis, adaptacija, kaltė, imperija.

Įvadas

Istorijos politika yra tas laukas, kuriame susipina analitinis ir praktinis sąvokų taikymas, todėl tokios sąvokos kaip „tautinis / etninis tapatumas“, „antisistemiškumas“, „totalitarizmas“ ar pan. tampa gana neaiškios. Sudėtinga suprasti, kas turima omenyje: dekonstruojamas veikimo, kolektyvo mobilizavimo ar mobilizavimosi būdas arba iškeliama kokia nors konkreti vertybinė pozicija. Kai Yale’io universiteto profesorius Tymothy’is Snyderis 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje pristatė savo knygą „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, gausiai į renginį susirinkusi Lietuvos šviesuomenė sulaikiusi kvapą klausė apie „kruvinųjų žemių“ teritorijoje 1933–1945 m. žuvusius 14 mln. žmonių, kurių žūtis buvo tiesioginė dviejų tironų – Stalino ir Hitlerio – vykdytos politikos pasekmė. Tokia retorika sukėlė vietinių intelektualų entuziazmą, nes jie suvokė savo tragediją kaip neišvengiamybę regione, kuris iš dviejų pusių buvo veikiamas blogio jėgų. Panašiai knyga buvo pristatyta ir kitose „kruvinųjų žemių“ teritorijose – Latvijoje, Lenkijoje ir kitur. Visur susilaukė panašaus entuziazmo, ypač Lenkijoje, nes jai savo studijoje Snyderis skyrė itin daug dėmesio. Analitinis požiūris siejasi su praktiniais motyvais – politiniais, etninio tapatumo klausimais. Vietos elito atstovai gavo padrąsinimą mažiau įsitraukti į prieštaringus Antrojo pasaulinio karo vidinės istorijos klausimus ir daugiau atsiremti į išorinės jėgos veikimą. Taip pat ji leidžia pateikti tautos kaip aukos tapatumą, bet kartu sumažina galimybę svarstyti „savo“ kaltės jausmą prieš „kitus“. Nėra taip svarbu, kad toks istorijos supaprastinimas, esą įvykius nulėmė du blogi vaikinai, buvo smarkiai kritikuojamas Rytų Europos regioną analizuojančių mokslo žurnalų recenzijose Žr. Omer Bartov, Slavic Review, 2012; Thomas Kühne, “Great Men and Large Numbers: Undertheorising a History of Mass Killing,” 2012. , mat per mažai akcentuoti struktūriniai pokyčiai, skirtingų etninių grupių konfliktiškumas ir pan.

Šiame straipsnyje nebandoma abejoti Snyderio pozicija, tačiau siekiama parodyti tą posovietinėje Lietuvoje intelektualiniame lauke itin dažnai pasitaikantį dubliavimąsi tarp analitinių ir praktinių pozicijų politinių reiškinių vertinimo procese, kai pretenduojama formuoti konkrečią istorijos politikos trajektoriją. Šiuo atveju dėmesys skiriamas itin specifiniam pateikimui, nes diskurso plėtotojai ir (ar) aktyvūs dalyviai – kultūrininkai, prisidėję prie Sąjūdžio įsteigimo, valstybės raidos plėtojimo po 1990-ųjų, t. y. patys turis specifinę istorinę patirtį, kapitalą ir naudoja juos šiandieninei valstybei kylančių grėsmių artikuliacijai, per istorijos politika grįstų sprendimų siūlymus, taip formuodami savo prisitaikymo strategijas kintančiame politiniame kontekste. Sovietmečio laikotarpis tampa daugialypiu ištekliumi apibrėžiant grėsmes šiandieniniame Lietuvos kontekste, o kartu jis kaip pagrindas specifiniam strategavimui, kuriame susipina sėkmingos patirties griaunant sistemą, (ne)baigto Šaltojo karo suvokimo, kaltės už sovietinį laikotarpį kėlimo kontekstai.

Ši iš sovietinio patyrimo ar sovietmetį apmąstančių pozicijų dažnai keliama istorijos politikos linija šiandien vis aktyviau veikia kultūros ir politikos diskursus, atlieka jų disciplinavimą, nors ir nėra tapusi vienintele istorijos subordinacija praktinei situacijai determinuojančia pozicija. Panašiai susidubliavusių pozicijų yra ir daugiau, kai kurios jų netgi konkuruojančios, metančios iššūkį viena kitai. Nors straipsnyje taikant diskurso analizę pabandoma dekonstruoti kultūrininkų poziciją formuojančius veiksnius, kartu parodoma šio strategavimo dinamika ir praktiškai interpretuojamų analitinių kategorijų vartojimas politiniame visuomeniniame lauke. Šie svarstymai suteikia informacijos ne vien apie veikimo mechanizmus remiantis istorine patirtimi, žinojimu ir specifiniu požiūriu, tačiau atskleidžia ir patį kintantį politinį kontekstą bei atsirandančius iššūkius esamai politinei sistemai.

Dvi kategorijos tarp analitiškumo ir praktiškumo

Ne vienas kognityvinių mokslų atstovas pažymi, kad politinis šališkumas yra nulemtas vertybinių vektorių, pasiūlančių nevienodą pasaulio suvokimą ir reiškinių klasifikavimą. Anot Peterio H. Ditto ir Spassenos P. Kolevos, politinis šališkumas veikia viešąjį diskursą, o esminiai skirtumai, kylantys iš nevienodų suvokimo pagrindų, yra sunkiai paaiškinami, todėl jie paprastai traktuojami kaip galima oponentų nelogiška, ligota ar nepriimtina intencija Žr. Peter H. Ditto, Spassena P. Koleva, “Moral Empathy Gaps and the American Culture War,” p. 331–332. . George’ui Lakoffui šis skirtumas kyla iš skirtingų moralės sąvokos suvokimo modelių. Pavyzdžiui, pasirenkami JAV liberalų ir konservatorių skirtumai idealios šeimos modelio interpretacijoje, skleidžiant vienašališkus stereotipus apie kitaminčius ir siūlant vien savo logika pagristus politinius sprendimus Žr. George Lakoff, Moral Politics: How Liberals and Conservatives Think, 2002. . Ši kognityvinė prieiga iš tiesų suteikia galimybę matyti tam tikra vertybine pozicija pagrįstą istorijos lauko konceptualizavimą, kuris lemia ir interesų išsiskyrimą, ir politinį veikimą. Itin gerai konceptualių metaforų naudojimas yra matomas istorijos politikos lauke, kuriame pateikiama interpretacija pirmiausia yra praktinė. Ji rezonuoja su istorine analize – analitine prieiga, besiremiančia istorizmo ar kita paradigma, kylančia pirmiausia iš metodologinių pozicijų, o ne iš grupės suvokiamų interesų.

Totalitarizmas

Viena ryškesnių tokių konceptualių metaforų būtų totalitarizmo sąvokos naudojimas. Ne vienas mokslininkas pažymėjo, kad totalitarizmo sąvoka yra neefektyvi dinamikai pažinti postalininiu laikotarpiu, t. y. kai ne sistema nulemia pokyčius (nors turint visišką politinę kontrolę taip turėtų būti), o įtraukiami grupių interesų, tinklų ar kitų veikėjų manevravimai, keičiantys sovietinį kraštovaizdį, „totalitarizmas“ dažniausiai praranda analitinį pobūdį. Jis aktualus aiškinant tik keletą atvejų: pirma, mobilizuojančam totaliniam judėjimui įvardyti (apie tai kalba Hannah Arendt); antra, politinei kontrolės struktūrai nagrinėti (tai savo tyrimuose analizavo Merle Fainsodas); trečia, aptariant stalinistinės civilizacijos formavimąsi, kai atsiranda gana internalizuotas „kalbėjimas bolševikiškai“, kurį savo darbe pažymi Stephenas Kotkinas Žr. Stephen Kotkin, Magnetic Mountain: Stalinims as a Civilisation, 1995. . Tačiau nereikėtų nuvertinti „totalitarizmo“ sąvokos, nes tam tikruose kontekstuose toks kvestionavimas atrodo netgi neįteisintas. Jis lieka itin galinga praktine istorijos politikos priemone iš pradžių Vakarams pabrėžiant Sovietų Sąjungos funkcionavimo pobūdį ir vykdytą terorą, vėliau akcentuojant likusius kontrolės instrumentus, struktūrą ir ambiciją totalitarizuoti visuomenę. T. y. totalitarizmas kaip ambicija su visomis institucijomis, kontrolės priemonėmis visada išliko, tačiau kontrolės vykdymo metu buvo stokojama esamų resursų panaudojimo efektyvumo. Praktinė totalitarizmo samprata ir jį supanti intelektualinė bei politinė terpė formavosi Šaltojo karo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose suintensyvėjus antikomunizmo laikysenai.

JAV istorikas Michaelas Kimmage’as savo darbe Žr. Michael Kimmage, The Conservative Turn: Lionel Trilling, Whittaker Chambers, and the Lessons of Anti-Communism, 2009. pateikdamas dviejų buvusių JAV komunistų veikėjų biografijas atskleidė politinės kaitos JAV penktame–šeštame dešimtmetyje procesą. Jis pažymėjo šnipo Whittakerio Chamberso (vėliau tapusio aršiu antikomunistu ir liudijusio garsioje Algerio Hisso byloje) ir komunistams prijautusio liberalo Lionelo Trillingo (vėliau užėmusio vis kritiškesnę komunistų atžvilgiu poziciją ir išreiškusio atviresnį liberalizmą, pasireiškiantį vis mažesnėmis simpatijomis komunizmui ir perimant dalį dešiniųjų vertybių) intelektualinių biografijų trajektorijas. JAV politinėje kaitoje susipynė politinės filosofijos, strateginių interesų, partinės politikos bei etinės dilemos klausimai, o kartu išryškėjo makartizmo eroje stiprėjančio antikomunizmo stimuliuojamas specifinis Amerikos konservatizmo tipas, įtraukiantis religiją, ekonomikoje laissez-faire ir populizmo dvasią. Šį tipą geriausiai įkūnija Ronaldas Reiganas. Izoliacionizmu grįstas ankstesnysis konservatizmas buvo pakeistas ir virto kitu dominuojančiu konservatizmu, kuris numatė aktyvų JAV vaidmenį pasaulyje ir istorinėje kovoje su sovietais. Kartu tai buvo JAV kairiųjų nuosaikėjimas ir dešiniųjų modernėjimas, o tokia kombinacija užtikrino pasikeitusią, konservatizmu palaikomą antikomunistinę poziciją Šaltojo karo metu. Tačiau šis politinis ideologinis pagrindas netrukdė totalitarizmo sampratai ir besiformuojančiai sovietologijai įgyti tam tikros dinamikos. Gana iškalbinga sovietologijos tyrinėtojo Davido Engermano knyga „Pažinti priešą: Amerikos sovietinių ekspertų iškilimas ir žlugimas“ Žr. David C. Engerman, Know Your Enemy: The Rise and Fall of America’s Soviet Experts, 2009. , kurioje jis aprašo sovietologijos raidą. Užfiksuotas vienas įdomus momentas. Naujame Fainsodo knygos „Kaip Rusija yra valdoma“ leidime (1963 m., 1-asis leidimas išėjo 1960 m.) buvo daromos korekcijos, įvertinus Nikitos Chruščiovo valdymo kitoniškumą. Fainsodas naujai išskyrė Chruščiovui būdingą „apšviestąjį“ ar „racionalųjį“ totalitarizmą. Jis Chruščiovo valdymą siejo su vystymosi raida, akcentavo Josifo Stalino supercentralizacijos efektyvumą greitai industrializacijai, tačiau pažymėjo, jog aukštos industrializacijos visuomenei esą toks valdymo modelis netinka. Chruščiovo žingsniai lyg ir teikė daugiau vilčių. Dar po kelerių metų (1967 m.) Fainsodas sutiko su politikos sociologo Barringtono Moore’o nuomone, kad „industrializacija“ Sovietų Sąjungai buvo itin svarbi, todėl savo straipsnyje žurnale „Problems of communism“ akcentavo, jog sovietinė visuomenė tampa vis labiau diferencijuota visuomene, o interesų grupių kontūrai vis ryškesni Žr. ten pat, p. 218. .

Netrukus sovietų ekspertai Gordonas Skillingas ir Robertas Tuckeris iš lyginamųjų studijų perspektyvos pradėjo kritikuoti totalitaristinį požiūrį dėl moksliškumo stokos. Aštuntame dešimtmetyje détente lygiagrečiai plėtėsi socialinių mokslų, socialinės istorijos požiūris, kurį atskleidė tokių tyrinėtojų kaip Sheila Fitzpatrick Žr. Sheila Fitzpatrick, The Commissariat of Enlightenment: Soviet Organization of Education and the Arts under Lunacharsky, 1917–1921, 1970. ir kitų autorių tyrimai. Kita vertus, būta ir atsako iš totalitaristinės pusės, pagrįsto tuo, kad visuomenės pokyčiai iš tiesų egzistuoja autonomiškai, tačiau, kaip pažymėjo Zbigniewas Brzezinskis, sovietų valdžia totalitarizmo sąlygomis išvystė naujas kontrolės technologijas. Abi pusės per ateinančius 20 metų vis rasdavo kontrargumentų, kritikavo ar plėtojo totalitarizmo sąvoką, tačiau per laiką pats konceptas tapo gana išplaukęs, tad sovietologijos ar posovietologijos lauke aiškiau yra kalbėti apie konkretų valdymo lauką, interesų grupes, kontrolės pobūdį nei visus elementus įvilkti į vieną schemą, juolab „totalitarizmo“ kaip praktinės kategorijos, o kartu ir grėsmės, aktualumas kiek sumažėjo JAV laimėjus Šaltąjį karą. Aišku, atskirose situacijose ši kategorija duoda praktinę naudą. Lietuvos atveju netgi dvišaliuose santykiuose, pabrėžiant vertybinę dimensiją. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvinimo ir atkurtos Lietuvos palaikymo linija buvo viena rimtesnių atramų Lietuvos ir JAV artimiems santykiams. Nuo Šaltojo karo laikų toks „pavergtųjų / išlaisvintų tautų“ diskursas yra iki šiol tęsiamas (remia Respublikonų partija). Jis tapo viena paskatų Lietuvos ir JAV strateginei partnerystei, kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis sudarė galimybę JAV manevruoti Europoje („naujosios Europos“ konceptas), sujungiant geopolitinius interesus, užtikrinant NATO narystę, keliant atsakomybės klausimą už totalitarizmo pasekmes regione. Per tokią istorijos politikos raišką formuojama vertybinė bendravimo pozicija su Rusija ir kitomis pusėmis sovietinės praeities klausimais.

Totalitarizmas tebėra galinga metafora, atspindinti Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtį po Antrojo pasaulinio karo, ir priemonė kelti buvusio režimo neįteisinimo klausimą politiniu lygiu. Ji naudojama ir efektyviai prevencijai prieš bet kokią komunizmo atsinaujinimo galimybę, parodant režimo pasekmes ir buvusią struktūrą. Struktūriškai ją padeda palaikyti ir buvusiose SSRS teritorijose (savotiško „skeveldrinio regiono“) skatinama „orientacija į Vakarus“. Lietuvos atveju toks aktyvumas sutampa su ES Rytų partnerystės iniciatyva, Lietuvai, Lenkijai ir dar kelioms buvusioms socialistinėms valstybėms kur kas aktyviau įsitraukiant nei tai daro senosios Europos valstybės. Savotiškai šią liniją įteisina tokie pastebėjimai, kad Lenkija ir Lietuva yra paskutiniai Šaltojo karo kariai Europos Taryba užsienio politikos klausimais 2007 m. lapkričio mėn. pateiktas vertinimas apie ES ir Rusijos santykius. , ar simboliniai sprendimai (pavyzdžiui, strateginio Ronaldo Reigano centro kūrimas Lietuvoje kaip savotiškas bandymas priderinti lietuviškąjį konservatizmo tipą Apima platesnį spektrą nei Lietuvos konservatorių partijos politika. Iš esmės ši linija dominuoja socialdemokratų, liberalų ir kitų pastarąjį dešimtmetį valdančių partijų užsienio politikos lauke. prie amerikietiškojo Šaltojo karo nusistovėjusio neokonservatizmo). Ši istorijos politikoje ar net geopolitikoje labai paveiki sąvoka nėra tokia moksliniuose tekstuose, nes labiau tinkama statiškų dalykų tyrimams, tačiau itin nelanksti tuometinės visuomenės ar elitų pokyčių temperatūrai matuoti. Šiandieninės sovietologijos (postsovietologijos) tyrimuose iš esmės dominuoja kitos paradigmos, itin daug dėmesio skiriama socialinei ar kultūrinei istorijai, tapatumo klausimams.

Etniškumas

Skirtį tarp analitinės ir praktinės prieigos galima pastebėti kalbant ir apie kitą sąvoką – apie „etniškumą“, „tautiškumą“, kuris daugelio tyrinėtojų laikomas baigtine kategorija. Paprastai nagrinėjama, kaip sekasi pozicionuoti objektą, saugoti jį, atsisakyti jo ar išmainyti į kitus tapatumus. Žvelgiant į etniškumą ne kaip į baigtinį „būvį“, kai etninės grupės atstovai ją ir reprezentuoja, tačiau kaip į santykinį, procesinį ir dinamišką reiškinį, o tai neblogai atskleidžia sociologo Rogerio Brubakerio pastebėjimai, svarbesnė tampa ne „grupės“, o „grupavimosi“ (kuo tai grindžiama, kada kyla) logika Žr. Rogers Brubaker, Ethnicity without Groups, 2004. . Etniškumas (lietuviškumas) jau ne vien „duotybė“, tačiau ir rezultatas, kai vienu laikotarpiu ši raiška tampa aktualesnė nei kitu (veikia ideologiniai, pragmatiniai, savęs suvokimo motyvai), kai norima užfiksuoti esamas būsenas (konservacija) ar, priešingai, filtruoti, bandyti papildyti etniškumo savybes, susigrąžinti, rekonstruoti jau prarandamą tapatybę. Taigi ir čia savotiškai atsiskiria etniškumas kaip praktinė kategorija, reiškianti tautos atstovo (pavyzdžiui, kultūrininko), tautinių interesų (ar vėliau identifikuotų retrospektyvių interesų) manevravimą, ir analitinė kategorija, išreiškianti aplinkybes, nuo kada sureikšminamos ar braižomos tapatumo ribos (Fredrik Barth’as), ar netgi lokaliu lygiu reiškiamas abejingumas tautiškumui, kaip tai buvo pastebėta vienos jaunos mokslininkės Taros Zahros tyrime apie vokiečių ir čekų nacionalistų (patriotų) sunkias pastangas stiprinti nacionalinę liniją Bohemijoje XX a. pirmoje pusėje Žr. Tara Zahra, Kidnapped Souls: National Indifference and the Battle for Children in the Bohemian Lands, 1900–1948, 2011. .

Sovietmečio atveju irgi galima kalbėti apie grupes, kurios daugiau nei kitos buvos susijusios su ideologijomis, tarp jų ir su nacionaline ideologija. Tokie nacionalizmo teoretikai kaip Romanas Szporlukas, Rogeris Brubakeris ar Elie Kedourie, Miroslavas Hrochas yra parodę, kad nacionalizmas nėra visiškai autonomiškas diskursas – nėra ideologijos ar idėjinės linijos be mąstytojų. Aišku, sovietmečio sąlygomis ir be tyrimo matomas sovietmečio kultūrininko nuomonės ribotumas. Tačiau pati sistema sudarė galimybes plėtoti etniškumą (per „tautų draugystės kanalus“). Galima pažymėti institucionalizavimo svarbą etniškumui (nuo tautybės įrašo pase iki „pozityvių veiksmų“ iškėlimo), o kartu kultūrininko kaip vieno iš įtakingesnių segmentų kuriant (perkuriant) „lietuvių tautos reikšmingus naratyvus“ ar „būdingus elementus“. Juk inteligentija (istorikams, etnologams, rašytojams, režisieriams, lituanistams ir pan.) dažnai priskiriama arba pati dalyvauja diskursuose, kas yra konkreti „tauta“, kokie jai priskirtini bruožai, vizualizuoja juos ir kuria paveikius vaizdinius. Etniškumo projekcija (vaizdinys) ar etniškumo linija parodo kultūrininkų nuomonę, kokią tautą, su kokiomis savybėmis, pridėtais ar perkurtais mitais reikia formuoti. Sovietmečio kultūrininkai taip pat turėjo apibrėžti, vizualizuoti, koks etniškumas yra būdingas lietuviams (pavyzdžiui, pasitelkiant kolektyvinę simboliką, dainų turinį). Jeigu XIX a. lietuviškojo tapatumo turbūt neįsivaizduojame be grupelės intelektualų (aušrininkai, varpininkai), aktyviai skleidusių lietuviškąją tapatybę, tai sovietmečio kultūrininkų vaidmuo pirmiausia buvo „nuleistas iš viršaus“, todėl jį realizuojant atsirasdavo įvairesnių trajektorijų. Tačiau tautiškumo (kitaip – lietuviškumo) raiška sovietmečiu buvo etninė, neturėjusi platesnių politinių ambicijų, išskyrus atskirus režimui atviriau oponavusius atvejus Žr. Vilius Ivanauskas, „Tarp liaudies ir tautos: kultūrininkų veikla ir etniškumo projekcijos sovietmečio Lietuvoje“, 2013. . Sovietinei valdžiai kurį laiką pavyko susieti lietuviško etniškumo raišką su sovietinės visuomenės kūrimu, ne visada kovojant su nacionalizmu, tačiau ir bandant pasinaudoti jo galia.

Kultūrininkų strategavimas

Kultūrininkų vaidmens sovietmečiu aptarimas atskleidžia, kaip jie naudojosi oficialiaisiais kanalais ne vien komunistinei ideologijai skleisti, bet ir kai kuriems tautiniams elementams palaikyti. Aišku, toks manevravimas negali būti akcentuojamas kaip rezistencija, teleologiškai suprantamas sistemos griovimas, tokia „kovojančios Lietuvos“ perspektyva šiandien yra pernelyg retrospektyviai konstruojama. Nuo septinto dešimtmečio stiprėjantis polinkis į tradicionalizmą iš tiesų panašesnis į tas „netvarkingas trajektorijas“, apie kurias kalba Sheila Fitzpatrick, pastebėdama sistemoje gyvenančio žmogaus gebėjimą naudotis tomis landomis ir galimybėmis, kurios jam yra prieinamos. Viename projekte atlikus Sąjūdžio tinklaveikos tyrimą buvo aptiktas „kitoniškų“ kultūrininkų laikysenų pasikartojimas (angl. otherness, palyginti su gana stabiliu partokratiniu modeliu, panašiu į Fainsodo apibūdintąjį) Žr. Jūratė Kavaliauskaitė, Ainė Ramonaitė (sud.), Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011. . Įdomu, kad būtent totalitarizmo paradigmoje šios laikysenos interpretuotinos kaip antisovietinės, tačiau atsiribojus nuo totalitarizmo kaip analitinės kategorijos šios inteligentijos laikysenos atrodo labiau sisteminės. Sovietų konstruktyvistinės politikos akivaizdoje tai reiškė dažną kultūrininkų dalyvavimą formuojant ar perkonstruojant tautą (liaudį) ir lietuviškojo ethnie pagrindu atrinkti tuos nacionalinius mitus, kurie atitiktų sovietų internacionalizmo principus, tačiau pernelyg nesureikšminant „suartėjimo“ (rus. sblizhenije, pagal lenininę nacionalinės politikos liniją) momento, o priešingai, parodant savo etninę trajektoriją „TSRS tautų visumoje“. Neapsiribojus lietuvių atveju tokią poziciją galima pastebėti pripažinto kirgizų rašytojo, beje, kūrusio rusiškai, Čingizo Aitmatovo kūryboje, rusų „derevenskajos prozos“ kūriniuose, taip pat gruzinų Konstantino Gamsachurdijos istoriniuose romanuose. Nedetalizuojant galima pažymėti, kad sovietinė sistema nacionalinėje politikoje turėjo du gana priešingai veikiančius vektorius – etninio partikuliarizmo palaikymą ir suliejimo (rus. sliyanie) perspektyvą, kuriuos bandyta jungti per internacionalizmą, tačiau ne visai sėkmingai. Galima pastebėti, kaip vėlyvajame sovietmetyje įvyko poslinkis link autentiškumo, tradicionalizmo ar įsivaizduojamo autentiškumo. Tą poslinkį lėmė ne vien sąmoninga kultūrininkų veikla, tačiau ir visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjusi slinktis link „šaknų, istorijos sureikšminimo“, kai nebuvo būtina šalia pastatyti sovietinį progresyvumą, kaip buvo ketvirtame–šeštame dešimtmetyje, kada rašytojas nelabai galėjo kalbėti apie „ankstesnius laikus“ be moralo ar lyginimo su progresyvia dabartimi (netgi kolega Jonas Šimkus, pasiremdamas šiuo argumentu, 1945 m. davė pastabą Petrui Cvirkai dėl vieno kūrinio Žr. Pirmojo Lietuvos TSR rašytojų suvažiavimo stenograma. LMA, 34, 1, 8, l. 38. ). Visgi žvelgiant iš totalitarinės paradigmos perspektyvos, tokios pastangos atrodo kaip antisisteminė veikla, nes sistema totalitaristų požiūriu tai „iš viršaus projektuojamas monolitas“. Tačiau pažymėtina, kad sistemai buvo svarbu proteguoti etninį partikuliarizmą Žr. Yuri Slezkine, “The USSR as a Communal Apartment, or How a Socialist State Promoted Ethnic Particularism,” 1994. , tai parodo kultūrininkai kelių respublikų kontekste, kur matyti centre dalyvaujantis gruziniškasis (su Vano Kikabidze ar Bulatu Okudžava) ar panašus armėniškasis, kiek didesniu atsiribojimu grįstas pabaltiškasis partikuliarizmo modelis. Galima stebėti, kaip sistemiškai sutilpo netgi itin skirtingos tautiškumo pozicionavimo strategijos.

Tačiau kalbėti apie „kitoniškumą“, palyginus su partokratiniu standartu, tikrai galima, atkreipiant dėmesį į kultūrininkų daugiasluoksniškumą sovietmečiu, kai daugelis jų siekė autentiškumo. Šios linijos atrodo sisteminės, kol sistema suvokiama nebūtinai tik kaip totalinės ideologinės kontrolės pagrindu kuriama tikrovė, ir antisisteminės, jeigu apsiribojama tik šia tikrovės dalimi (tokiomis skirtingai interpretuojamomis sąvokomis kiek anksčiau buvo grįstas knygos apie Sąjūdžio veiklą aptarimas Žr. Knygų aidai, 2012, nr. 3. ). Todėl pozicionuojantis kultūrininko veikimas dėl tautos, pristatant tai kaip antisisteminį (rezistencinį), teoriškai labiau galimas totalitariniu požiūriu (t. y. abi praktinės kategorijos tiesiogiai koreliuoja), ir, atvirkščiai, įvairesnis manevravimas su keliais alternatyviais veikimo modeliais gali būti suvokiamas sistemiškai, jeigu sistemą matysime ta platesne prasme, neapsiribodami vien totalinės kontrolės požiūriu. Tokiu atveju daugiau per tinklaveiką vykstanti kultūrininkų transformacija, palaikant tautiškumą ar įstojant į Sąjūdžio veiklą, gali būti pateikiama kaip sisteminė, atkreipiant dėmesį į veikimą oficialiai nedraudžiamoje terpėje, ir kaip antisisteminė, jei naudojamas siauresnis sistemos kaip partokratinio aparato suvokimas. Žvelgiant iš analitinės pusės, galima pripažinti sovietmečio kultūrininko dalyvavimą mobilizuojant tautinį tapatumą per tuo metu galiojusius formalius ir neformalius standartus, siekiant įdiegti daugiau alternatyvius veikimo modelius, tačiau nebūtinai automatiškai susiejant su priešinga sistemai pozicija. Paveldosaugos, žaliųjų ar kitos tuometinei neformaliajai erdvei būdingos veiklos irgi siekė įtilpti į tuometinį diskursą, būti leidžiama praktika.

Konfliktas su oficialiuoju dogmatišku brežneviniu diskursu galėjo būti, tačiau sistemos griovimas daugeliu atveju atrodo perdėtas, juolab beveik visi dirbo oficialiose institucijose. Tačiau jos keitimas, turinio, veiklos ir metodų atnaujinimas, matyt, tapo vis dažnesne siekiamybe. Taigi, sistemos griovimo teleologiškumas atrodo labiau įtikinamas tik žvelgiant iš šiandienos pozicijų, t. y. kuriant retrospektyvų ir gana palankų sau pasakojimą. Aišku, tautinio atgimimo metu atlikta tautinio tapatumo mobilizacija, pernelyg nesusiejus jos su partokratiniu modeliu ar kontrolės mechanizmais, buvo palankesnė šiose srityse įdirbį turėjusiems asmenims nei dalyvavusiems propaguojant kitas idėjas, nors dalis šių idėjų tarpusavyje siejosi. Per tautinės mobilizacijos veiklą sovietmečiu buvo galima kurti ir įsitraukti į Sąjūdį, o įsitraukęs į Sąjūdį asmuo tapo pokyčių savininku. Vyko kapitalo konversija Žr. Pierre Bourdieu, “The Forms of Capital,” 1986. keičiant socialinį kultūrinį kapitalą į politinį. Konversija, buvimas pokyčių veidu, moraliniu autoritetu (Justinas Marcinkevičius ar Vytautas Landsbergis) akivaizdžiai įteisino kultūrininko autoritetą, įgalinantį turėti išskirtinę teisę į naujos sistemos pamatų artikuliaciją ar į atviresnę silpstančios sistemos kritiką. Net ir po nepriklausomybės kurį laiką „kovojusio“ kultūrininko išskirtinis vaidmuo buvo pastebimas: dalis kultūrininkų darė politinę karjerą, kūrė partijas, stovėjo politinių procesų priešakyje (muzikologas Vytautas Landsbergis, filosofai Bronius Kuzmickas, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas ir dar keletas kitų). Tautiškumas tuo metu siejosi su laisvosios rinkos idėjomis, liberalizmo arba kaip kritikai vadina – neoliberalizmo banga ir pan. Demokratinės valstybės kūrimas buvo neatsiejamas nuo laisvosios rinkos palaikymo, išaugusios visuomenės nuomonės svarbos. Šalia lūkesčių matytos ir tam tikros rizikos, ypač susijusios su automatišku kitų valstybių patirčių perėmimu. Šiandien gana simbolinis yra 1990 m. Radžvilo interviu „Literatūra ir menas“ savaitraštyje Žr. „Ar aplenksime Ameriką?“, 1990. , kuriame jis kalba apie politikos priklausomybę nuo visuomenės nuomonės, perversmų demokratinėje visuomenėje nebuvimą, užsimena apie JAV modelį – savotišką poreikį patiems valdyti savo kelią, nekopijuoti visko aklai. Gana iškalbingos yra pasirinktos keturios citatos iš interviu.

Iš karto galima pasakyti, kad galvoti apie Ameriką kaip apie idealą – neverta. Ne vien todėl, jog jų gyvenime ne viskas idealu. Paprasčiausia autentiškas idealas visada turi eiti iš mūsų pačių, jis neturi būti anonimiškas ir abstraktus. Šiuo požiūriu mes privalome turėti savo idealus ir suteikti jiems realų, mums suvokiamą turinį.

Mes išeiname iš totalitarinės visuomenės būsenos, todėl normalus perėjimas prie demokratijos institutų jau vien dėl šios priežasties yra neįmanomas. Nelengva amerikiečiams išaiškinti, kad žodžiai „demokratija“ ir „laisva rinka“ nėra savaime suprantami dalykai.

Demokratijai savotišką pavojų sukelia demokratijos perteklius. Amerikoje gyvas demokratijos procesas jau pradeda silpti. Politikai ten nuoširdžiai susirūpinę mąsto, kaip reikės gaivinti demokratinius institutus. Šita problema, be abejones, iškils ir būsimojoje Lietuvoje.

JAV kultūrinio gyvenimo modelis mums tikrai nebus priimtinas. Bent jau aš nenorėčiau, kad jų masinė kultūra užplūstų Lietuvą. O toks pavojus labai realus, Lietuvai pasidarius nepriklausoma valstybe. Mes galime pradėti amerikonėti pačia blogiausia to žodžio prasme.

Spustelėjus išskleisti...

Akcentai dedami ten, kur kuriama valstybė atsirinktų jai reikalingus dalykus, išlaikytų autentišką, savitą ir jai naudingą raidą. Nepabrėžiamas tautinis aspektas, tai daugiau ne simbolių, o savos erdvės specifiškumas. Būta ir siūlymų palaikyti tam tikrus saugiklius tautinėms vertybėms išsaugoti. 1990 m. rugsėjį lituanistė, taip pat Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė Meilė Lukšienė savo straipsnyje Meilė Lukšienė, „Švietimas – kultūros šerdis“, 1990. akcentuoja pernelyg didelį pasitikėjimą laisva žmogaus ir kultūros raida, kuri esą siūloma kaip vaistas nuo visų negerovių:

Gamtos dėsnių taikymas žmogui ir jo dariniams savaip pagrįstas: natūralioje gamtos reiškinių tėkmėje nuolatos atstatoma betrinkanti pusiausvyra, veikia savireguliavimo mechanizmai. Ir vis dėlto esame atsidūrę paradokso padėtyje: žmogus, pats gamtos dalis, savo veiksmais tiek suardė daugelio gamtos reiškinių natūralią raidą, kad reikia labai apdairaus to paties žmogaus įsikišimo tai pusiausvyrai atstatyti. Sutrikdytas natūralus savireguliavimas. Ar nepanaši padėtis kultūroje? Visuomenėje? Pačiame žmoguje?

Spustelėjus išskleisti...

Ilgainiui tautinės trajektorijos akcentavimas, kaip ir dalies Sąjūdžio kultūrininkų veikla, prislopo, dominuojančiu diskursu akivaizdžiai tapo pilietinės visuomenės kūrimo ir integracijos į Vakarus darbotvarkės. Jau Sąjūdyje sovietmečio kultūrininkai veikė kartu su technokratais, pajudėjusiais nuo ūkiskaitos link laisvosios rinkos mechanizmų, bet nenutraukė ryšio ir su lietuviškąja nomenklatūra, taip šias grupes įtraukė į naujuosius politinio elito labirintus. Šitai savo darbe nagrinėjo Irmina Matonytė Žr. Irmina Matonytė, Posovietinio elito labirintai, 2001. . Palyginti su pirmaisiais nepriklausomybės metais, šioji kultūrininkų įtaka (politinis kapitalas) tolydžio mažėjo, tačiau kultūrinis kapitalas išliko ir nesunkiai galėjo būti aktyvuojamas. Daugelio kultūrininkų elgsenoje jis veikia ir kaip puolamoji, ir kaip ginamoji pozicija.

Suintensyvėjęs diskursas Lietuva naujoje imperijoje

Šiandien stebime procesą, kai bandoma atsiriboti nuo liberalizmo dominavimo, vis labiau ir labiau akcentuojama ne į tą pusę pasisukusi valstybės raidos trajektorija („ne už tokią Lietuvą kovojom“). Kaip apie labiau artikuliuotą poziciją galima kalbėti įvairiose situacijose. Buvę sąjūdiečiai tampa aktyviais dalyviais, kritiškai žvelgiančiais į esamus procesus. 2010 m. lapkričio 23 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko visuomeninio diskusijų forumo „Tauta, piliečiai, valstybė“ susitikimas tema „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?“, kuriame dalyvavo teisininkas Kęstutis Čilinskas, filosofai Bronius Genzelis, Romualdas Ozolas, rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius, poetas Justinas Marcinkevičius, visuomenininkas Alvydas Medalinskas. Šiame renginyje itin simboliška buvo Marcinkevičiaus kalba. Jis kalbėjo, kad sunku vienareikšmiškai suprasti šeimininko pareigą, tačiau Lietuvoje nėra reikšmingo sambūrio, grupuotės, kuri tikrintų, ar šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir žmogiškomis politinėmis vertybėmis:

Jeigu ir buvo šia kryptimi kas nors veikiama, kas nors ketinta veikti, tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi rinka, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.

Spustelėjus išskleisti...

Labai simboliškas būtų ir 2013 m. vasaros pradžioje vykęs Sąjūdžio 25 metų jubiliejaus minėjimas, per kurį dalis kultūrininkų, buvusių sąjūdiečių, įvardijo, jų nuomone, esmines valstybes problemas. Buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romas Pakalnis Seime kalbėjo:

Mes geriau kursime kitų tautų gėrovę nei darysime tvarką savo namuose, geriau auginsime lietuvių kilmės anglus ar ispanus negu kursime ir ugdysime Lietuvos valstybę.

Spustelėjus išskleisti...

Jis taip pat kritikavo atskiras ES praktikas, asmeninės atsakomybės stoką. To paties jubiliejaus metu Mokslų akademijoje pagrindinį pranešimą skaitęs Vytautas Radžvilas akcentavo, kad kiekvienas šios šalies pilietis, ypač jeigu jis neužima tam tikrų pareigų, neturi vienokios ar kitokios galios, nesijaučia laisvos Lietuvos piliečiu ir yra žeminamas kiekviename žingsnyje:

Lygiai taip pat formaliai mes įžengėme į laisvos rinkos principais grįstos ekonomikos laikus. Iš tiesų mes neturime jokios laisvos rinkos, mes turime mišrią privatizuotą valstybinę ekonomiką, kurios veikimo principas yra labai paprastas – tas, kas turi valdžią, tas skirsto išteklius savo ir savo draugų naudai.

Spustelėjus išskleisti...

Kalbėdamas apie lietuvių dvasinę būklę ir tautos likimą, profesorius priminė, kad Sąjūdžio laikais troškome būti laisva, ori tauta tarp kitų Europos ir kitų pasaulio tautų, o ne išnykti be pėdsakų milžiniškoje mašinoje:

Mes norėjome būti tauta. Tačiau šiandien matome, kad būti tauta yra mažų mažiausiai nemadinga, o mums primenama, kad tauta yra beviltiškai atgyvenęs ir pasenęs praėjusio šimtmečio konstruktas, kurio kuo greičiau reiktų atsikratyti. Tai reiškia, kad mes netapome laisvi ne tik politiškai ir ekonomiškai, bet ir dvasiškai kol kas nesame laisvi.

Spustelėjus išskleisti...

Ši „į save nukreipto“ požiūrio tendencija augančia progresija vystosi jau keletą metų. Kai kada buvo susitelkiama net į netiesiogiai susijusius rezonansinius įvykius, pavyzdžiui, Garliavos įvykiai. Antropologo Lino Svolkino studija parodė, kad šalia pagrindinės temos ar atskirų asmenų interesų čia buvo ir globalizacijos ar regionalizacijos baimių, noro susigrąžinti autentiškumą Žr. Linas Svolkinas, „Akcijoje kalbės simboliai“: tautos herojaus paieškos socialinio „judėjimo“ „Drąsiaus kelias“ atveju“, 2013. , juolab šią poziciją parėmė ne vien paskiri kultūrininkai, bet ir tais pačiais Sąjūdžio tinklaveikos ryšiais ir kitais istoriniais praeities įvykiais susiję asmenys ar grupės. Vis daugiau reaguojama į Vakarų įtaką, labiau pastebimos idėjų, vertybių, verslo intervencijos. Naujai „toks tautiškumas“ reiškiasi sprendžiant energetikos klausimus (skalūnai), svarstant žemės pardavimo užsieniečiams ir kitus panašius klausimus.

Galima teigti, jog ši pozicija, jeigu ir ne akivaizdžiai antivakarietiška, kritinį požiūrį į Vakarų įtaką jau yra suformavusi. Retorikoje atsiranda pasikartojimo kontekstas: seną imperiją keičia nauja imperija; esą naujas centras nurodinėja, prarandamas savarankiškumas ir pan. Kultūrininko patirtis artikuliuojant kylančias grėsmes tampa galimybe vėl jam tapti gelbėtoju ir pritaikyti jau kartą naudotas priemones. Geopolitinių siekių prasme ši pozicija irgi gali būti kontekstualizuojama. Ji lyg ir užpildo tam tikrą normatyvinę nišą – stokojama „į save nukreipto požiūrio“, kuris lietuviškajame uždaro etninio partikuliarizmo modelyje sovietmečiu buvo itin akivaizdus ir kuris esą prarandamas globalios Lietuvos modelyje pernelyg absorbuojant kitų valstybių tikslus ir interesus. Istorine patirtimi remiamasi daugiau nei asmenine: kolektyviai suvokiamas savo vaidmens devintame dešimtmetyje naratyvas tarpusavyje susijusiems kultūrininkams suteikia daugiau įteisinimo pastebint „įtaką iš išorės“. „Nebeatpažįstu LIETUVOS, jos valstybės, už kurios atkūrimą dėjau parašą“, – 2013 m. rugsėjo mėn. kalbėjo Algirdas Patackas Žr. Algirdas Patackas, „Nebeatpažįstu Lietuvos“, 2013. . Šis diskursas vis dažnesnis buvusių sąjūdiečių retorikoje per valstybines šventes, palaikant tautinę reikalo poziciją valstybės rezonansiniuose įvykiuose, konferencijose, atskiruose Signatarų namų renginiuose. Galima paminėti 2013 m. gegužės 28 d. Lietuvos mokslų akademijos organizuotą apskritojo stalo diskusiją „Tautiškumas ir ultranacionalizmas demokratinėje Lietuvoje“, kurioje Ozolas skaitė pranešimą „Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas“, o dauguma dalyvių buvo gana atvirai tautiškumą akcentuojantys mokslo ir kultūros veikėjai.

Įdomu, kad šis naujai susiformavęs diskursas turi savo discipliną ir sankcijas, neįsitraukiantiems asmenims taikomos sankcijos, jie išstumiami, kritikuojami. Gana iliustratyvi Foucault aptarta „diskurso formavimosi“ situacija Žr. Michel Foucault, The Archaeology of Knowledge, 2002. . Šią tendenciją iliustruočiau neseniai pasirodžiusiais straipsniais apie „paveldėtojų plėšomą Sąjūdžio vėliavą“ Plg. Vytautas Sinica, „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“, 2013. , kurie netiesiogiai parodo, kas būtent iš buvusių Sąjūdžio veikėjų (matyt, buvo apsimetėlis) išdavė Sąjūdžio idealus ir kaip tai nutiko (pavyzdžiui, minima George’o Soroso fondo veikla). Savotiškai išsprendžiama loginė klaida, kai tautinė linija nugravitavo su liberalizmu, ir įvardijami kaltininkai. Kuriama situacijos susigrąžinimo perspektyva. Tačiau laisvės diskursas paliekamas, akcentai dedami prie neįvykusio laisvės konstatavimo bei savotiškai deklaruojamas kitas, teisingesnis, laisvės standartas, nei iki šiol buvo diegiamas. Pavyzdžiui, Radžvilas akcentuoja „meistriškai suręstų laisvės simuliakrų pasaulį“, kuris ištiko dabartinę Lietuvą. Pasak jo, tikslinga kalbėti apie tariamos laisvės apraišką Žr. Vytautas Radžvilas, „Laisvė ir laisvės simuliakrai (I)“, 2014. , kuri atrodo labiau pagaminta. Jis prilygina demokratinio kelio situaciją su totalitariniu būdu, iš kurio išsilaisvinus nebuvo pereita į visišką laisvę. Jam emigracijos klausimas tampa vienas kertinių laisvės simuliakrų: „Tad ir teisė išvykti iš Lietuvos gali būti paskelbta „laisvės laimėjimu“ tik todėl, kad šį „laimėjimą“ liaupsinančiai valdžiai masinė darbingiausių gyventojų emigracija atrodo geriausias ir lengviausias būdas „spręsti“ šalies problemas tiesiog atsikratant „perteklinių žmonių“. Galima teigti, kad, palyginti su minėtu 1990-ųjų Radžvilo interviu, laikomasi tos pačios autentiško kelio krypties, tačiau šioje retorikoje tai jau ne vien autentiškumo linija, bet ir aiškus nacionalizmo elementas, mobilizuojantis vertybes. Taip pat akivaizdus moralinis vertinimas apie liūdnėjančią padėtį, pasitelkus laisvės simuliakrą. Kitam panašias grėsmes artikuliuojančiam buvusiam sąjūdiečiui Ozolui Lietuvos dabartinė raida yra savęs paaukojimas Europos kumščiui Žr. Romualdas Ozolas, „Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas“, 2014. , o kartu globalizmui, dėl to ne tauta, o individas laikomas visų procesų atskaitos tašku ir pažangos kriterijumi.