Straipsnis Kaltė anapus kaltinimų, arba bendruomeninės Holokausto atmintys Lietuvoje

Santrauka. šis straipsnis yra mėginimas parodyti, kad kaltė kaip reakcija į kaltinimą ir kaltė kaip pozityvus impulsas socialinėms permainoms vykti yra skirtingos laikysenos, tarpusavyje nesusijusios ir viena iš kitos neišvedamos. Kaltinimas, priešingai, panaikina kaltės suvokimo pozityvumą, t. y. atima iš jo galią kurti naują santykį su aplinkui gyvenančiaisiais. Keisti bendruomenines nuostatas ir laikysenas pajėgia toks kaltės suvokimas, kuris palengva randasi iš patirto socialinio pasimetimo radikalaus žiaurumo akivaizdoje, iš suvokto patirtos neteisybės santykio su ankstesne mąstysena ir elgsena. Sunkiai ir nenoriai artikuliuojamos Holokausto atmintys nedideliuose Lietuvos miesteliuose atskleidžia būtent šį – ne parodomąjį, bet veiksnų ir bendruomenėms būtiną kaltės įsisąmoninimą. Tai nėra kaltė, kurią suvokia tik tiesiogiai kalti individai, tai bendruomeninis būvis, išreikštas veikiau per verbalizavimo ir naratyvizavimo stygių, negu per tekstus ar teiginius. Tai – socialinis atsivertimas, metanoia – potyris, iš kurio randasi suvokimas, kas teisinga, kas – ne. Todėl ši kaltė yra anapus kaltinimų, ji veikiau formuoja ir teikia etinį kriterijų – istorinės tiesos karkasą, o ne reaguoja į jau nustatytą istorinę tiesą.

Pagrindiniai žodžiai: kaltė, Holokaustas, socialinė atmintis, shtetl, naratyvas, tragiškasis herojus, istorinė tiesa.

Įvadas

Žvelgiant iš atminties, kaip svarbaus socialumo veiksnio, tyrimų pozicijų, reikia apgailestauti, kad pasyvių Holokausto liudininkų prisiminimai (kol dar šie liudininkai gyvi) mažai tetyrinėti Šis straipsnis yra didesnio socialinės atminties tyrimo projekto vienas iš rezultatų. Tyrimas skirtas atminties įpročių ir formų nuo sovietmečio iki mūsų dienų tyrinėjimui; šio straipsnio autorė projekte dirbo prie Antrojo pasaulinio karo atminčių ir jų ritualizavimo. Projektą „Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas ir šiuolaikinė kritika“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutartis nr. VAT-43/2012. . Lietuvoje į juos, kaip į svarbią atminties raidos išsklaidą, rodančią socialinių ir etinių laikysenų kaitą, buvo kreipiama per mažai dėmesio. Jei tokie „nereikšmingi“ prisiminimai ir patekdavo į akiratį, tai tik kaip papildomos informacijos šaltiniai, tačiau ne kaip tyrimo objektas ar medžiaga, padedanti suprasti bendruomenių savivoką. Šis straipsnis yra mėginimas svarstyti, ką Holokausto prisiminimai, pasakojami tų Lietuvos miestelių gyventojų, kurie nebuvo nei aukos, nei vykdytojai, byloja apie atminties ir socialinės laikysenos santykį. Ar šis nelygstamo žiaurumo karo nusikaltimas kažkaip keitė socialinės aplinkos suvokimą, jei taip – kuria linkme ir kokiu intensyvumu?

Daugiausia bus remiamasi Žeimelio ir Valkininkų (bei tarpukaryje žydų įkurto Degsnių kaimo šalia Valkininkų) atminties naratyvų tyrimais, tačiau daug kas iš šios medžiagos rezonuoja ir su pavieniais pasakojimais iš kitų Lietuvos vietų. Tirtų miestelių bendruomenės yra skirtingo dydžio, bet akivaizdu, jog visais atvejais šis dydis yra žmogiškai aprėpiamas – didžioji dalis gyventojų vieni kitus pažįsta. Šis aspektas svarbus todėl, kad kalbama ne apie kaltę, kuri politiniuose ir politologiniuose diskursuose vadinama kolektyvine kalte (jei turėsime omenyje politologinį terminą) ir kuri priskiriama didelėms anoniminiais saitais susaistytoms visuomenėms, tačiau tai nėra ir individuali kaltė (psichologinis asmens gyvenimas). Tai veikiau bendruomeninė kaltė, labai keistas apmaudo dėl pažįstamų ar pažinotų žmonių veiksmų, patyrimas. Miestuose šios bendruomeninės kaltės greičiausiai nėra: miestiečių pasakojimai apie Holokaustą skiriasi pirmiausia tuo, kad juose veikia aiški kaltųjų grupė – „jie“, iniciatoriai, vykdytojai ir jų pagalbininkai. Miestelyje tokie „jie“ taip pat yra, tačiau čia jie yra žinoti, pažinoti, su kuriais bendrauta (kartais – taip pat ir po to). Miesteliuose jie nėra anonimai ir todėl ne taip lengva juos sujungti į abstraktų blogį, ir – ne taip lengva nuo jų, kaltųjų, atsiriboti. Tai, be jokios abejonės, ne vienintelė specifinė tokios atminties detalė, tačiau aiškiausia ir pirmiausia pastebima.

Šiame straipsnyje nebus skiriama daug vietos aiškiai suvoktai, nustatytai ar net „paveldėtai“ kaltei kaip istorinės sąmonės arba istorinių įvykių individualioje atmintyje dėmeniui, skatinančiam praeities pasakojimą kreipti viena ar kita linkme, skirtingoms savo ar artimųjų teisinės kaltės maskavimo strategijoms etc. Šie aspektai analizuojami ankstesniame autorės straipsnyje „Kaltės naratyvai, atminties terpė ir dygioji tapatybė“ Žr. Jurga Jonutytė, „Kaltės naratyvai, atminties terpė ir dygioji tapatybė“, 2012. , kur kaltės būklės ir laikysenos įžvelgiamos sklandžiuose, įvairiomis praeities temomis pasakojamuose pasakojimuose. Čia pateikiamas straipsnis, priešingai, mėgina apibendrinti (kiek tai įmanoma ir jei tai įmanoma) įvairių tyrimų metu užrašytus pasakojimus apie Lietuvos miesteliuose vykusius Holokausto įvykius. Straipsnis skirtas atskleisti šių negausių ir nedrąsių naratyvų savitumą bei jų galią keisti etinę ar socialinę laikyseną. Taigi kaltė čia tiriama kaip pozityvus, t. y. kuriantysis veiksnys, kuris yra būtinas bendruomenės sveikatai ir nuolatiniam socialinių sanklodų atsinaujinimui.

Etinė ir teisinė kaltės sąvokos

Kaltės bijoma. Mums geriausiai pažįstama teisinė kaltės sąvoka per keletą tūkstantmečių išmokė kaltės išsiginti, nepripažinti, ieškoti įrodymų, kad jos nėra. Taip pat ir iš kitos pusės – būtina priversti kaltąjį pasijusti kaltu, įrodyti jam jo kaltę, priversti atgailauti. Žodynai taip pat dažniausiai pateikia tik tokią sąvoką: kaltė yra kankinantis apmaudas dėl anksčiau padarytų neteisingų veiksmų. Anksčiau padaryti veiksmai yra būtina kaltės sąlyga ir todėl visų pirmiausia esą reikia išsiaiškinti, ar kaltinamasis juos darė, ar nedarė. Jeigu nedarė, tuomet kaltės suvokimas yra „neadekvatus“, arba ir žalingas. Psichologijos mokslas gilinasi į bereikalingos, primestos kaltės temą: kaltės, kuri griauna asmenybę ir kurios valios pastangomis būtina atsikratyti. Populiarus psichologizavimas neretai šią temą iškreipia ir tokiu būdu bet koks kaltės suvokimas ima atrodyti žalingas, kenkiantis sveikatai ar sėkmei. Taigi kalbėjimas apie kaltę – dažniau ne sąmoningai, bet iš inercijos – sutelkiamas į teisinę ir kvaziteisinę jos sampratą, ignoruojant etinę, socialinę, metafizinę kaltes, kurios gali būti išgyvenamos ir be tiesioginio dalyvavimo konkrečiuose nusikaltimuose. Greičiausiai dėl to iš mūsų supratimo baigia išnykti pozityvioji kaltė, kuri ne griauna, bet, priešingai, steigia atsinaujinimo būvius – kaltė kaip impulsas krikščioniškajam metanoia (atsivertimo ar naujos pradžios) įvykiui.

Giorgio Agambenas būtent pastebi daugybės etinių sąvokų skurdumą, jei tik jos yra nejučia uždengiamos ar visiškai pakeičiamos teisinėmis:

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų, daroma ne tik diskusijose apie koncentracijos stovyklas, yra neįsisąmonintas etinių kategorijų ir teisinių kategorijų painiojimas (arba, dar blogiau – teisinių ir teologinių kategorijų, iš ko kyla nauja teodicėja). Beveik visos mūsų moraliniuose ir religiniuose sprendiniuose vartojamos kategorijos yra daugiau ar mažiau užkrėstos teisiniu diskursu: kaltė, atsakomybė, nekaltumas, sprendimas, atsiprašymas… Dėl to sudėtinga jas vartoti be tam tikro atsargumo. Giorgio Agamben, Remnants of Auschwitz: The Witness and the Archive, p. 18 (vertė straipsnio autorė).

Spustelėjus išskleisti...

Kaltės sąvoka, ko gero, sunkiausiai atplėšiama nuo „objektyvių“ svarstymų – kaltas ar nekaltas, nuo aiškių sprendimų, nuosprendžių ir atsakomybės reikalavimo.

Būtent etinė, o ne teisinė, kaltės sąvoka įgyja kontūrus kalbantis su pasyviais – niekaip šiame įvykyje nedalyvavusiais – Holokausto liudininkais ar jų palikuonimis. Kontūrus ji įgyja ne tiek dėl teksto, kuris sakomas pasakojant apie tai, kas praeityje sukrėtė, net ne dėl to, kas papasakota, apmąstymų (gilėjančių kiekvienąkart kartojant pokalbį), bet dėl pasakotojo laikysenos, ypač tuomet, kai kalbama apie žmones, kurių atžvilgiu jaučiamasi kaltais, ir tuomet, kai pasakojimas neįvardydamas sukasi apie tiesioginius kaltininkus. Tai, kad žmogus šią bendruomeninę neįsisąmonintą kaltę išgyvena, nieko nesako apie jo praeitį, bet rodo jo norą matyti šiek tiek kitokį bendruomeninį būvį ir dabartyje, ir ateityje. Etinis, o ne teisinis kriminalinis kaltės suvokimas gali tapti garantu to, kad Holokaustas nepasikartos – tai suvokta tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. 1949 metais Theodoras W. Adorno kartu su ką tik atsikūrusio Frankfurto Socialinių tyrimų instituto komanda atliko tam laikui novatorišką kokybinį tyrimą: kaip vokiečiai, tiesiogiai nedalyvavę Holokausto nusikaltimuose, suvokia kaltę arba kaip jie mėgina ją atmesti. Pats tyrimo metodas buvo, viena vertus, tiems laikams be galo šiuolaikiškas, kita vertus, vargu ar derantis su tyrimo „objektu“ – kalte. Ir štai kodėl. Tyrimas buvo kokybinis, tai buvo provokacinis eksperimentas – tiriamųjų grupėms buvo pateikiamas falsifikuotas amerikiečių kareivio laiškas, kuriame gana aiškiai (nors ir labai taktiškai) vokiečių tauta buvo vaizduojama kaip savo charakteriu lėmusi Holokaustą, t. y. kolektyviai dėl jo kalta. Tokiu būdu šis Adorno ir jo kolegų tyrimas, nors šito ir nesiekiant, buvo labiausiai orientuotas į gynybines reakcijas. Tyrimo rezultatų aprašyme pirmiausia krinta į akis, jog tada, kai laukiama aiškiai artikuliuoto kaltės pripažinimo į išsakomą kaltinimą, kone visada išprovokuojama gynyba. Iš esmės buvo tiriama ne tiek kaltė, kiek santykis į kaltinimą (o tai anaiptol nėra tas pats). Tyrėjų naudotas metodas būtent tai ir numatė. Kartais patys tiriamieji aiškindavo, kad kaltės neįmanoma primesti išoriškai, jei žmogus jos nepatiria (šis aiškinimas yra viena iš reakcijų į kaltinimą), tyrėjai tai įvertino kaip iškreiptą kaltės internalizavimą, arba nesugebėjimą objektyviai suvokti savos padėties Žr. Theodor W. Adorno, Guilt and Defense: On the Legacies of National Socialism in Postwar Germany, p. 72–74. . Šis tyrimas tuo ir vertingas, tuo ir įdomus, kad jis atskleidžia traukimosi nuo kaltės strategijas – besitraukiančiųjų suvokiamas arba nesuvokiamas.

Ta kaltė, kurios formuluočių Adorno su bendradarbiais vis dėlto sulaukė, yra pirmiausia kaltė dėl antisemitizmo, rasizmo arba kaltė dėl „tautos lyderio“ politinio palaikymo Žr. ten pat, p. 173, 180. . Šie kaltės pripažinimai išsakomi aiškiai, tačiau vėlgi labiau teoriškai – ji, reaguojant į kaltinantįjį laišką, priskiriama tautai kaip istoriniam ir moraliniam subjektui. Tačiau net ir labai išraiškinguose (iškalbinguose) pasisakymuose neįmanoma rasti žymių, kad ši kaltė kaip nors asmeniškai išgyvenama. Visur, kur kaltės sąmonė atsiranda kaip greitas ir artikuliuotas atsakas į tiesioginį kaltinimą, ji atsiranda kaip teisinė kaltė, kurią eksperimento iniciatoriai gerai racionaliai pagrindė, todėl ji pripažįstama ir nesipriešinant patvirtinama. Gali būti, kad būtent dėl tokio metodo, kuris iš karto numatė galimus atsakymų variantus, šis eksperimentas vėliau be nuostolio buvo ilgam užmirštas; tačiau galbūt kaip tik jis paskatino ir paties Adorno vėliau atliktą visišką kaltės sąvokos išjudinimą iš pamatų Turimas omenyje jo kaltės sąvokos apmąstymas knygoje Negatyvioji dialektika, kur Adorno kalba apie metafizinę kaltę, kuri būdinga išgyvenusiesiems Aušvicą: kaltę, patiriamą dėl to, kad gyveni vietoj kažko kito (Theodor W. Adorno, Negative Dialectics, p. 362–364). . Kaltės sąvokos išjudinimas ir aktualizavimas ne vien mokslinėje, bet ir grožinėje literatūroje reiškia ne tik jos atsiejimą nuo budelio, nuo teisinio „kaltininko“ ir jos atradimą teisine prasme nekaltojo ar net aukos laikysenoje; dar svarbiau, kad aktualizavus šią sąvoką atsirado galimybė kalbėti apie kaltę kaip apie pozityvų etinį stimulą. Būtent tokie kaltės kaip atminties formos svarstymai pastaruoju metu vis dažnesni. Richardas Vernonas savo studijoje apie kaltę ir atsiprašymą nurodo būtent kuriančiąją ir transformacijas įgalinančiąją atmintį, kurios dalis yra kaltės pripažinimas ir atsiprašymas:

Ir atmintis, ir atsiprašymas keičia būdą, kuriuo mes identifikuojame mūsų pačių ar mūsų visuomenės prigimtį; taip yra dėl to, kad atmintis ir atsiprašymas, viena vertus, pripažįsta dalykus, kuriuos mėginame ignoruoti arba slėpti, kita vertus, tai rodo ryžtą peržiūrėti vertybes, nulėmusias mūsų elgesį praeityje. Richard Vernon, Historical Redress: Must We Pay For the Past?, p. 87 (vertė straipsnio autorė).

Spustelėjus išskleisti...

Toks atsiprašymas įmanomas ir tada, kai nebėra ko atsiprašyti, ir tada, kai nėra konkrečiai, individualiai dėl ko atsiprašyti. Net ir tada, kai (kaip netrukus bus teigiama) atsiprašymas nesuformuluojamas, kai jis artikuliuojamas labiau veiksmais, laikysenomis ir elgsenomis, jis yra konkretus socialinis veiksmas.

Atmintys miesteliuose: nuo antisemitinio folkloro iki santūrių kaltės artikuliacijų

Ištuštėję vaiduokliški Lietuvos miesteliai po karo, visiškai kitaip nei Holokaustą pasyviai stebėję Vokietijos gyventojai, mokslininkų tyrėjų netraukė – buvo palikti ramybėje. Niekas neprikišinėjo kaltės; gyventojai tik tyliai sekė, kaip ieškomi, surandami, teisiami ir tremiami tiesioginiai žudikai bei pagalbininkai, ir kentė jau kitus, nė kiek ne švelnesnius, karo nugalėtojų vykdomus politinius žiaurumus. Šis tylos, nepasakojimo ir visiško neartikuliavimo laikotarpis truko ilgai. Sovietų valdžiai Holokaustas rūpėjo tik tiek, kiek padėjo išlaikyti „vakariečių-fašistų“ ir „išvaduotojų-nugalėtojų“ propagandinį mitą; bet ne jo realūs aspektai, ir ypač ne jo paliktos žaizdos. Šios žaizdos kraujavo ir gijo savu tempu ir sava tvarka, kiekvienoje bendruomenėje kitaip. Tačiau niekur tai nevyko per aktyvų dalijimąsi atmintimis ir viešą apmąstymą; veikiau – apskritai nesikalbant, net šeimose. Kitaip sakant, šios atmintys įgijo tam tikrą tabu statusą. Be to, Lietuvos miesteliai iki šiol yra vietos, kur dar vis gyvenama tarsi svetimoje erdvėje. Dažniausia – erdvėje, kurią suformavo ir išpuoselėjo tarpukario žydų šeimos, jų verslai ir bendruomenės. Taigi pati aplinka su jos apardytais ir pakitusiais artefaktais kiekvieną akimirką teikė savitą, keistomis emocijomis įkrautą foną. Kaip ši aplinkos nuolat sugestionuojama, tačiau dažniausiai nesuprasta ir neišsakoma kaltė dėl Holokausto vis dar veikia Lietuvos miestelius – pastaruoju metu apie tai pradėta kalbėti spaudoje ir tai rodo viešojo diskurso brandą.

Vyresnių miestelio gyventojų pasakojamoms atmintims apie miestelio žydus dažnai būdingas keistas „dvisluoksniškumas“; jis atrodo ypač svarbus, kadangi žymi lūžį: bendruomenės santykių atmintis iki Holokausto įvykių ir po jų. Tie du sluoksniai yra tokie: sluoksnis antisemitinės tautosakos (šiurpių vaikams gąsdinti) vaikystės prisiminimų kontekste; ir (tų pačių gąsdintų vaikų, dabar jau pasenusių) be galo santūrus, labai sunkiai „išspaudžiamas“ atsakymas apie žudynes, beveik bežodis teigimas (t. y. labiau artikuliuojamas nekalbėjimu, negu kalbėjimu), kad tai, kas vyko karo pradžioje, buvo didžiausias blogis, koks gali nutikti. Yra keletas pokalbių, kuriuose iš pradžių yra pasakojami antisemitinio folkloro „vienetai“ (sakmės, šiurpės, „tikros istorijos“) ir iš karto po to visiškai kitokia laikysena, kitu tonu ir pasakojimo stiliumi, be galo sunkiai ir nenoriai kalbama apie žudynių dieną ir miestelį po jų. Tuomet atrodo, lyg viskas formuluojama štai dabar, pirmą kartą ir nesėkmingai. Jeigu miestiečiai dažniausiai kalba laisvai ir emocingai – vaizdžiai išsako tą piktinimąsi ir baisėjimąsi, kurį jie yra seniai suformulavę, tai miestelio gyventojas liudininkas spaudžia iš savęs po vieną du žodžius tarp ilgų pauzių. Ir vieni, ir kiti kalba apie vaikystėje gerai pažinotų žmonių, kaimynų žūtį. Skiriasi tik santykis su žudikais ar jų pagalbininkais.

Tai skatina galvoti apie beveik modernią (arba dar ne modernią) miestelių socialinę sanklodą. Miesto pasakojimuose, kaip jau minėta, yra aiški vykdytojų grupė, besivadinanti „jie“, kuriai ir perduodama visa kaltės našta. Miesteliuose ši grupė kuriama labai sunkiai todėl, kad ją sudarantys žmonės yra pažinoti anksčiau: ši grupė atskiriama labai sunkiai, čia labiausiai ir stringa pasakojimas. „Tie, kurie žudė, tie plėšė, tie vogė“, – tai buvo vienos moters iš Žeimelio apylinkių formuluotė, ištarta su pasibjaurėjimu, ir paskui glaustai patvirtino – „pažinojau“, tuo pačiu žodžiu duodama suprasti, kad jokiu būdu apie tuos žmones daugiau nekalbės. Kalbėdama kitomis temomis ši moteris net ir labai noriai pasakoja kuo daugiau. Tai yra viena iš tų pašnekovių, kuri tik prieš tai – pasakodama apie vaikystę – pateikė visą pluoštą antisemitinio folkloro pavyzdžių.

Kitos Žeimelio šeimos – kalbėjo brolis ir dvi seserys, pasakojimai apie Žeimelio žydus visiškai painūs ir įvairūs. Brolis kalba beveik kaip miestietis, nes jis gyveno vienas pačiame Žeimelyje ir dirbo pas žydą batsiuvį, su kuriuo, kaip ir su daugeliu kitų Žeimelio žydų, draugavo. O štai seserys – vėl prisimena vaikystėje nuolat girdėtus mamos draudimus artintis prie žydų parduotuvių, lydimus šiurpių gąsdinimų. Seserys iš to juokiasi: „labai mes ten ėmėm į galvą tuos gąsdinimus…“, ir kalba, kad jos ir artinosi, ir taip pat draugavo; visai kaip ir vaikai mieste, sprendžiant iš pasakojimų apie Žvėryną. Ir štai – vėlgi tokio paties slogaus ir išretinto pasakojimo apie „tą dieną“ kontekste seserys prisimena, kad po žudynių mama ilgai neatsigavo, kad, būdavo, sėdi, linguoja ir tik kartoja „nebėra draugų, nebėra draugų…“. Tai ta pati mama, kuri savo vaikus gąsdino įvairiomis linksmomis šiurpėmis apie žydų papročius, kad tik šie nesiartintų prie kitatikių namų. Būtent kitatikių, o ne kitataučių. Kitataučių tame miestelyje nuo seno buvo daug ir įvairių, tačiau prie jų namų vaikams buvo galima prisiartinti.

Taigi šiame – prisimenamos mamos – paveiksle ir vėl du sluoksniai, abu lygiagrečiai „traukiami“ iš atminties. Būtent iš to dvisluoksniškumo, regis, ir kyla ši tylioji kankinanti kaltė, būdinga miesteliams – t. y. tokio dydžio ir tokios socialinės sanklodos bendruomenėms. Atrodo, kad tik po to, kai jų nebeliko, šie kitaip gyvenantys, tačiau linksmi, taikūs ir draugiški kitatikiai kaimynai staiga tapo besąlygiškai vertinga socialinės aplinkos dalimi – būtent besąlygiškai: nei nuo tikėjimo, nei nuo papročių skirtingumo ar smulkių barnių nepriklausomai. Ši keista kaltė nėra dėl to, ką padarei praeityje (kaip skelbia apibrėžimai), tai kaltė dėl pernelyg tiesmuko ir buko sąvokų aiškumo, dėl jų medinio visiškai užbaigto pavidalo – dėl sąvokyno, kuriame anksčiau buvo ramiai gyventa. Kitaip sakant, kaltė dėl kultūros – dėl tos nebaigusios keistis, transformacijos periode užstrigusios miestelių kultūros, kurią karas užklupo palengva ir gana komplikuotai besikeičiančią iš tradicinės gyvensenos į modernią socialinę sanklodą. Tai, kaip ir Adorno tyrimo atveju, yra kaltė dėl anksčiau turėtų ribotų sąvokų, dėl stereotipų, tačiau čia ši kaltė nėra nei įvardijama, nei išreiškiama pasakojimais, ji, priešingai, trukdo rastis bet kokioms to įvykio artikuliacijoms. Nors klausantis nerišlių sunkių prisiminimų šis pavėluotas prarastų kaimynų vertės suvokimas yra akivaizdus, bet jis nėra ir greičiausiai niekaip negalėtų būti artikuliuojamas sklandžiais ir išbaigtais tekstais. Šitaip lyg visa verbalinė raiška, visi paaiškinimai ir pateisinimai būtų praradę pasitikėjimą, artikuliavimas – o ypač pasakojimas, intuityviai atmetamas kaip dar vienas schemos braižymas.

Kaltės estetizavimas (naratyvizavimas): tragiškojo herojaus modelis

Reikalavimas aiškiai pasakyti, pripažinti kaltę sukelia pyktį ir gynybą. Kaip pokariniame Adorno ir jo kolegų tyrime. Tyrėjai išprovokavo tragiškojo herojaus laikyseną, Edipo – kuris vienodai kaltas ir vienodai nekaltas dėl to, kad nežinojo ir nesuprato paslaptingų lemties posūkių; ir dėl šios įtampos tarp savo teisumo ir neteisumo jo gyvenimas yra prikaustančiai gražus. Būtent šis kelis tūkstantmečius egzistuojantis vakarietiškas tragedijos modelis įgalino eksperimento dalyvius nesunkiai artikuliuoti ir pripažinti kolektyvinę kaltę. Modelis, kuris Vakarų estetikoje įtvirtina nežinojimo ir silpnumo dramą, grožį. Agambenas, atskleidžiantis būtent etinę ir estetinę Vakaruose kuriamų naratyvų transformaciją, simboliškai žymi ją tragiškojo herojaus nebepatikimumu:

Graikiškasis herojus mus paliko amžiams; jis nieko nebepajėgia mums liudyti. Po Aušvico etikoje tapo nebeįmanoma tragiškoji paradigma. Giorgio Agamben, Remnants of Auschwitz: The Witness and the Archive, p. 99 (vertė straipsnio autorė).

Spustelėjus išskleisti...

Vakarietiškosios estetikos principai išsamiai ir tiksliai pateikti fundamentalioje Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio studijoje „Estetika“; apie tragizmo modelį čia kalbama kaip apie įtampą besiskleidžiančią kolizijoje tarp dviejų herojaus ar kitos veikiančios jėgos pusių; bet kuriuo atveju – tarp dviejų galių, siekiančių save įteisinti paneigiant antrąją. Žvelgiant į šią koliziją iš jos vidaus, sako Hegelis,

abi priešpriešos pusės pačios savaime yra teisios, nors, kita vertus, savo tikslų bei būdo teisumą ir pozityvumą jos pajėgia iškelti tik paneigdamos ar pažeisdamos kitą tiek pat teisingą galią, dėl ko jų moralė čia pat virsta jų kalte Georg Wilhelm Friedrich Hegel, Ästhetik, S 549 (vertė straipsnio autorė). .

Spustelėjus išskleisti...

Šis etinės kaltės sąvokos dvilypumas ir apgaulingumas visuomet, kai ji estetizuojama (ar tiesiog – įtaigiai išreiškiama, t. y. leidžiama patirti kitam) vargu ar veda link gilaus veiksmo permąstymo ir jo pasikartojimo negalimybės; ko gero, priešingai – įgalina nors ir aplinkinį, netiesioginį, tačiau – įteisinimą to veiksmo, dėl kurio jaučiama kaltė. Nesivelsime į artimą šiai temai Holokausto principinio neartikuliuojamumo klausimą, plačiai svarstytą Europos istoriografijos teorijoje XX amžiaus antroje pusėje. Čia mums rūpi tik ši itin jautri riba tarp kaltės potyrio ir jos klasikinio naratyvizavimo, t. y. jos estetizavimo pagal tragedijos žanro principus. Šią ribą labai lengva nejučia peržengti, vos pradėjus kalbėti apie savo kaltę ar pripažįstamą kaltę. Beje, didelė ir reikšminga Adorno atlikto tyrimo dalis buvo skirta būtent (ne)žinojimo santykiui su kalte. Nežinojimas, į kurį apeliavo kone visi kalbinami tiriamieji, viena vertus, buvo kaltės išsigynimo priežastis, kita vertus – didelė pagalba tiems, kas kaltę pripažino.

Neestetizuojama kaltė: būvis tarp atsižadėjimo ir įvardijimo

Vėlgi tirtuose Lietuvos miesteliuose ši kaltės suvokimo dinamika buvo kitokia: klausimas „žinojome ar nežinojome (ką rengiamasi daryti kaimynams)“ čia keliamas labai retai. Miestelių gyventojai nekalba apie nežinojimą, jie kalba apie keistą neišvengiamybės jausmą – žinojimą, bet visišką bejėgiškumą. Kai kurie žmonės pasakoja, kaip jie patys arba jų tėvai, seneliai bėgo iš miestelio, žinodami, kas vyks. Bėgo, kad niekaip nebūtų į tai įpainioti ir kad nereikėtų matyti išvedamų kaimynų. Kiti tiesiog atsimena tos dienos sulėtintą eigą, visiškai jos nekomentuodami – viena iš tų nedaugelio dienų, kurią jie atsimena visą, su jos kiekvienu judesiu. Jie nieko nedarė, kad to būtų išvengta, nieko negalėjo padaryti – apmaudas girdisi pirmiausia šioje nevilties intonacijoje. Net keletas žmonių sakė, kad paskui ilgai, kone visus metus, jie negalėjo eiti į miestelio centrą, kaip į ypač baisią vietą (kur dar vis plėšikavo vykdytojai). Valkininkuose kone kiekvienas pasakoja apie paleistą, bet paskui išsityčiojus nušautą žydų vaiką. Žeimelyje – apie gudrumu išgelbėtą vaiką. Visi šie pasakojimai turi tamsų, niekada jokiu vaizdu nepasirodantį pagrindą „jie“ – vykdytojai ir jų pagalbininkai. Bet apie „juos“ nekalbama niekada, šie nesuformuluoti pasakojimai yra tarsi apie veikėją, bet veikėjas lieka užtamsintas. Šis „veikėjas“, ko gero, ir yra to keisto neįvardijamo kaltės jausmo šaltinis: kone visi, atskirai paklausus, ar vykdytojus pažinojo, atsakė – kad tuos, kurie ne vokiečiai, bet lietuviai pažinojo. Pažinota, vadinasi, kalbėtasi, juokauta, o gal tik sveikintasi. Tačiau svarbiausia yra ne tai, o tai, kad kalbėta, mąstyta, juokauta ir bendrauta buvo tomis pačiomis kategorijomis ir sąvokomis.

Iki žudynių visos tvarkos, kuriose gyventa, jų segmentai buvo paprastai ir aiškiai sujungti, stipriai įtvirtinti, jų santykiai – nesunkiai atpažįstami; po žudynių – ši ligtolinė tvarka tapo efemeriška, net apgaulinga. Klausimas – argi nežinojote – čia neturi prasmės, nes į aną situaciją bandyta reaguoti pagal anuometinį žinojimą, kuris dabar tapo ne tik niekinis, bet ir nemalonus. Sąvokos, kuriose gyventa ir kuriomis mąstyta, nebetiko. Ne tik nebetiko, bet ir grąžindavo atgal į pasaulį tų laikysenų, kurios galiausiai ir privedė prie įvykio, kurio neįmanoma suvokti; šis įvykis paneigė jį pagrindusias sąvokas ir nuo tų sąvokų instinktyviai bėgama. Tačiau nėra ir jokios kitos tvarkos, kurioje būtų galima aiškinti tuos iš dalies pažinotų žmonių veiksmus. Bet koks kalbėjimas būtų (tegu ir menama) diskusija su jais, kai jie (net menamai) nebeturi ko sakyti. Hannos Arendt Jeruzalėje stebėtas Eichmannas, tegu ir visiškai kito rango ir kitokios iniciatyvos veikėjas, tačiau būtent tai jai atskleidė: jis nieko negali pasakyti savo pateisinimui, nes tas blogis, kurį jis vykdė, yra niekaip neįteisinamas.

Blogio banalumas – Arendt terminas, kurį ji taiko jokiu būdu ne patiems Holokausto veiksmams įvardyti (tai ji pabrėžia įvade), bet tik kalbėdama apie tai, kad Eichmannas neturi jokio kito motyvo išskyrus paklusnumą, kad jis, Arendt žodžiais, „nėra nei Jagas, nei Makbetas, ir nieko labiau svetimo jam nebūtų nei tarsi Ričardui III apsispręsti tapti piktadariu“ Hannah Arendt, Eichmann in Jerusalem: Ein Bericht von der Banalität des Bösen, S. 56. . Taigi ne tiek motyvo menkumas, kiek (būtent dėl to) estetizavimo negalimybė yra tas atradimas, kurį Arendt padaro stebėdama Eichmanno teismo procesą. Čia ne tas blogis ir ne ta neapykanta, kurie kaunasi su gėriu ir meile literatūroje, ir net ne tie kasdieniai, kurių išsiginama pateisinant save smulkiais pasakojimais. Tai realus ir radikalus blogis, kurio motyvas vis tik yra menkiausias iš menkiausių (nepajėgus formuoti jokios klasikinės tragedijos nei dramos). Panašiai ir miestelių gyventojams – pažinoti vykdytojai nebuvo net naratyvo verti piktadariai, jie buvo menkučių siekių žmonės (ir Žeimelyje, ir Valkininkuose minimi tokie motyvai kaip turto grobimas, namų užėmimas etc), be to – iki tos kraupios dienos niekuo neišsiskiriantys iš kitų kaimynų. Blogio banalumas yra ne pozityvi, bet negatyvi sąvoka, ji nurodo ne papildomą savybę, o tik stygių: nebuvimą jokios priežasties naratyvo konstravimui. Motyvas ir veiksmas yra taip absurdiškai nederantys, kad nėra kaip to pasakoti. Toks naratyvas, jei ir būtų sukurtas, neturėtų svarbiausios naracijos savybės: sutelktumo į vieną aiškią ir didaktiškai paveikią mintį. Nėra abejonių, kad kiekviena begalinio žiaurumo apraiška gali būti (o gal ir turi būti) naratyvizuojama, tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei pasakotojas prideda labai daug savo minties darbo ir tos minties verbalizavimo darbo. Ne literatui ir ne humanitarui tai dažnai atrodo ne tiek sunku, kiek neprasminga. Svarbu juk ne papasakoti; svarbu – kad nesikartotų. Svarbu išsižadėti, o tai galima padaryti ir nepasakojant.

Kaip tik todėl šis keistas santykis su Holokaustu Lietuvos miesteliuose yra ne tik labai sunkiai artikuliuojamas, bet ir beveik neperduodamas. Perduodamas yra tylėjimas ir pačios temos atmetimas – net anūkui iš mokyklos parsinešus suformuluotą išmoktą interpretaciją, dialogas – apykaita tarp skirtingų atminties rūšių – neatsiranda. Henri Bergsonas atminties teorijoje, į kurią visais atvejais atsiremia sunkiai artikuliuojamos atminties filosofinis interpretavimas, nurodo, kad nepasakojama ir apskritai verbaliai neartikuliuojama atmintis pamažu transformuoja kasdienes reakcijas į aplinką, kreipia link to, kad imama kitaip suvokti kasdien vykstančius dalykus, randasi kitoks jautrumas, akcentai atskirose kasdienėse situacijose nežymiai perstumiami.

Žmogus, sapnuojantis savo gyvenimą, užuot jį gyvenęs, tarsi kas akimirką laiko prieš akis begalę savo praeities istorijos detalių. Ir priešingai – žmogus, išsižadantis tokios atminties ir visų jos poveikių, nuolatos aktyviai gyvena savo gyvenimą, o ne tiksliai jį sau reprezentuoja. Toks žmogus yra sąmoningas automatas, jis leidžiasi vedamas pirmyn tų jam naudingų įpročių, kurie ilgainiui virsta jo savita reakcija į patiriamą stimuliaciją. Henri Bergson, Matter and Memory, p. 201 (vertė straipsnio autorė).

Spustelėjus išskleisti...

Atmintis, kuri nereprezentuojama, nepasakojama, kurios pasakoti neišeina ar nesinori, yra ne mažiau, bet daugiau veiksni, negu nuosekliai laike išdėlioti ir apibrėžti įvykiai.

Pabaiga: kaltės ir istorinės tiesos santykis

Nereprezentuota atmintis turi galią veikti elgesį, laikysenas ir nuostatas. Taigi galima tikėtis, kad kaltė dėl senųjų stereotipų, galbūt lėmusių lietuviškojo Holokausto specifiką, o galbūt tiesiog juo užbaigtų ir po jo nebeįmanomų – ši kaltė yra perduodama neverbaliai, t. y. per demonstruojamas pakitusias reakcijas netipinėse situacijose, per kitokį bendravimą su kitatikiais ar kitataučiais kaimynais. Net ir nematant plika akimi (nestebint), reikėtų tikėti, kad būtent taip miestelio socialinė savivoka kinta. Kita vertus, ši kaita sustoja iš karto, kai imame reikalauti kaltės pripažinimo. Jis, žinoma, labai svarbus dėl tiesos, aukštesnės teisybės jausmo, galiausiai – dėl istorinės tiesos, kuri visada labiau sietina su etiniais įvertinimais negu su tiksliu faktų išvardijimu. Iš ne objektyvistinės perspektyvos žvelgiant, istorinė tiesa yra labiau etinė kategorija (neatsižvelgiant į kontekstą, ji gali būti lokalizuojama skalėje tarp teisinių ir etinių apibendrinimų); tačiau tai ne ontologinė ir ne epistemologinė sąvoka. Nepaisant to, net ir iš tokios perspektyvos žvelgiant, istorinė tiesa neabejotinai egzistuoja, kaip ir kriterijai, kuriais remiantis ji nustatoma. Kaltė siaurąja prasme – budelių ir idėjinių vadų kaltė – yra išvedama iš istorinės tiesos, iš istoriko tyrimo, nustatančio, kaip visa tai vyko; ir to tyrimo pagrindu yra formuluojami kaltinimai. Kitoje pusėje nuo jų yra ginamasi (kitais kaltinimais) ir t. t. Bet pats kaltinimo kriterijus iš to istorinio įvykio detalių niekaip nėra išvedamas – jis ne teisės ir ne istorijos galioje, jį nuolatos formuoja gyva konkrečios bendruomenės atmintis. Šis etinis kriterijus, be abejo, nėra nei amžinas, nei universalus; jis kinta kartu su socialinių tvarkų transformacijomis. Ir štai tokia kaltė, į kurią šis straipsnis turėjo atkreipti dėmesį – kaltė ne dėl veiksmų, bet dėl socialinių nuostatų, dėl kasdienių įpročių, dėl sąvokų – yra laikysena, kuri steigia istorinės tiesos kriterijų, o ne reaguoja į jau nustatytą istorinę tiesą. Tokia kaltė, kuri straipsnio pradžioje jau buvo vadinama socialine metanoia, yra būtent pirmesnė istorinės tiesos atžvilgiu, o ne iš pastarosios išvedama. Šią kuriančią laikyseną būtina pastebėti, galbūt stebėti ir rodyti jos kaitą, tačiau ne griauti painiojant ją su teisiniu ar politiniu atsakomybės prisiėmimu.

Literatūra

• Adorno, Theodor W., Guilt and Defense: On the Legacies of National Socialism in Postwar Germany, London: Harvard University Press, 2010.
• Adorno, Theodor W., Negative Dialectics, London and New York: Routledge, 2004.
• Agamben, Giorgio, Remnants of Auschwitz: The Witness and the Archive, New York: Zone Books, 2002.
• Arendt, Hannah, Eichmann in Jerusalem: Ein Bericht von der Banalität des Bösen, München: Piper Verlag GmbH, 2007.
• Bergson, Henri, Matter and Memory, Mineola, New York: Dover Publications, 2004.
• Hegel, Georg Wilhelm Friedrich, Ästhetik, 2, Berlin und Weimar: Aufbau-Verlag, 1984.
• Jonutytė, Jurga, „Kaltės naratyvai, atminties terpė ir dygioji tapatybė“ | Bronė Stundžienė (sud.), Homo Narrans: folklorinė atmintis iš arti, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 141–158.
• Vernon, Richard, Historical Redress: Must We Pay For the Past?, New York: Continuum, 2012.

Guilt beyond Accusations: Memories of the Holocaust in Lithuanian Shtetls

Summary. This article is an attempt to show the difference between guilt as a reaction to accusations and guilt as a positive impulse for social change. These attitudes are not related and cannot be derived from each other. Accusation abolishes the positive power of guilt, i.e., excludes this communal attitude from the processes of social creativity. New understandings and behaviors in a community are produced by this kind of communal guilt which gradually emerges from experiences of social shock when confronting acts of radical violence, and from an understanding of the links between previous mental attitudes and the cruel events. Memories of the Holocaust in Lithuanian shtetls (small towns that previously were predominantly Jewish) express exactly this fully active and communally necessary kind of guilt consciousness which is not for show. This guilt is not an experience felt solely by the direct perpetrators; it is a communal state, expressed more in a lack of narrativization and verbalization (or in unconscious rejection of previous conceptual ground) than in concrete texts or statements. This is more social metanoia in which new criteria for historical truth are able to appear. Therefore this kind of guilt consciousness is possible only beyond accusations in the live communicative memory of a community: it rather forms criteria for historical truth instead of just reacting to the given historical data.

Keywords: guilt, Holocaust, social memory, shtetl, memory narrative, tragic hero, historical truth.