Straipsnis Tarp meilės giesmių: rytietiškų Gedos motyvų pėdsakais

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Bibliografinis aprašas: Stanislavas Mostauskis, „Tarp meilės giesmių: rytietiškų Gedos motyvų pėdsakais“, @eitis (lt), 2015, t. 70, ISSN 2424-421X.
Ankstesnis leidimas: Stanislavas Mostauskis, „Tarp meilės giesmių: rytietiškų Gedos motyvų pėdsakais“ | Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XI: kultūrų sąveikos, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 379–390, ISBN 978-9955-868-37-8.
Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Straipsnis skirtas lietuvių poeto Sigito Gedos paskutinio eilėraščių rinkinio Siuita Virginijai poetinio mąstymo interpretacijoms. Daug dėmesio skiriama orientalistinių motyvų aptarimui. Iškeliamos poeto pastangos užmegzti sąsajas tarp tradicinio baltų mentaliteto ir kai kurių Rytų kultūrų pasaulėjautos ypatumų, ryškinamas poetinės jausenos giminingumas su įvairiomis nevakarietiškomis literatūrinėmis tradicijomis, aptariamos asociatyvaus mąstymo ir tikrovės suvokimo variacijos, tapusios Gedos poezijos savastimi. Siuita Virginijai – tai meilės poezijos giesmynas, todėl nagrinėjamos įvairialypės moters įvaizdžio, meilės bei geismo poetizacijos, atminties laiko, pradmenų aktualinimo funkcijos poetinio teksto erdvėje. Cituojant Gedos poezijos „iškarpas“, stengtasi, kiek įmanoma, išlaikyti originalaus teksto grafinę struktūrą.

Pagrindiniai žodžiai: Rytai–Vakarai, Sigitas Geda, poezija, pradmenys, atmintis, moteris, geismas.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Geismo metafizika

Gedos poetinėje visatoje moteris neatstumia vyro, nesislepia už pažadų, girdi, vėliau, negražbyliauja apie platoniškos meilės privalumus. Šioje visatoje moteris paklūsta bekompromisinio ir jokio pasirinkimo nepaliekančio geismo logikai; logikai, kuri geismą netapatina nei su vyriška, nei su moteriška valia, bet kildina save iš jų sanpynos ir joje išlaisvinamo sakralumo. Čia nelieka jokio plyšio tarp geismo ir meilės, jokio plyšio tarp geismo – ir žmogui pasiekiamo dieviškumo. Gedos poetinėje visatoje, meilės giesmyno kosmose moteris ir vyras dalyvauja geismo šventume, ir šis dalyvavimas ankstesnis už imančio ir atsiduodančio, privalomo ir pasirenkamo skirtis.

Ką mums atskleidžia eilėraštis, skirtas „Vasaros naktų atminimui“? Jis pasakoja apie moterį, kuri ilgisi poetinio žodžio apie geismą, o galbūt geismo, sublimuoto į poetinį žodį – bet ne to, kuris pasitarnautų priemone tiesiog įtempti ją į lovą, ne to, kuris tebūtų geismui paklūstanti įžanga. Tad kokio žodžio ilgisi moteriškoji Gedos projekcija? Tokio žodžio, kuris sunoktų geismu, nušvistų juo iš vidaus – ir sugebėtų išlikti žodžiu. Žodžio, kuris įsiurbtų geismą į save ir geismingai virpėdamas atsikartotų daugybėje kitų žodžių kildamas

Iš laukų, akmenų ir bažnyčių bylojimo,
Iš laukinių aguonų kalbos,
Iš liaunos eigasties ir laikysenos,
Balto, mėlyno, žalio ir purpurinio
Saulės drugio plastėjimo, –
Iš rugiagėlių dvelksmo,
Angelų, debesylų suknelės. Sigitas Geda, Siuita Virginijai, p. 14.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Ar šie žodžiai apibūdina geismą? Ne, geismo akys nenukreiptos į save – jis tarsi juodoji skylė, organizuojanti aplinkinių dangaus kūnų judėjimą. Būtent į juos nukreiptos geismo akys, būtent jų pavidalai ryškėja geismo žvilgsnyje. Ne, ne apie geismą minėti žodžiai – jie išsibarstę visatos nareliuose ir jų spalvų margumyne – bet būtent geismas šiai įvairovei suteikia visatos tvarką, priverčia ją skrieti ratu, suteikia šiam judesiui ritmiką ir intonacijas. Būtent geismas savo tamsa apšviečia bei apvaisina tai, ką mini cituojami žodžiai. Būtent geismas, toks neregimas ir toks galingas aidu atsikartoja poetiniuose palyginimuose, nuorodose ir sąsajose:

Nurenk ją taip, kaip lietūs nurengia akmenį,
vėjas sraigę, o žuvį – vanduo,
saulę vos prasibudęs mėnulis. Ten pat, p. 15.

Tebūnie tai tik aido, trapaus atšvaito būtis – bet juk toks ir yra kūniškas geismas, patiriamas laikinais, maloniai valdingos būtinybės pavidalais. Vargu ar reikia sakyti, kad tai ne vien fiziologinis geismas – pastarasis tėra bendresnio, sakralaus, visatą smelkiančio geismo dalis. Mums svarbiausia, kad tai geismas, besigalinėjantis su žodžiu, sakralizuojantis, įpučiantis žodžiui gyvybę – ir nusilenkiantis jo valdžiai.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Keistas tas poetinis – o galbūt poeto? – geismas, nesirūpinantis savo realizacija, bet skandinantis save žodinėse ištarose, geismas, metantis iššūkį sausam raštiško ženklo abstraktumui. Iš tiesų beribė užrašyto žodžio galia įženklinti gyvastingumo apraiškas, galia, įkinkanti poetinį genijų – ir jam paklūstanti. Galia, kuri kažkur tarp eilučių byloja apie geismo ir jį tariančio žodžio skirtybę – bei apie beribį giminingumą. Ne geismo aštrumas, ne emocinis išskirtinumas, bet nuolatinis šio giminingumo tamprinimas peni poetinį genijų.

Taip, sunku nesutikti su nuomone, kad poezija tegali simuliuoti geismą – bet tik nesutikdami, tik pamiršdami tai galime atsiduoti meilės giesmyno burtams.

Siuita Virginijai – tai poetinis žodis, įsuktas į panteistinio geismo energijos orbitą; ir taip pat – tai falinė energija, įsiliejanti į poetinės raštvedybos logiką. Siuita – tai rašto sakralumas, pasitinkantis geismo sakralumą. Ir tegul tai tik vienas mus supančio dieviškumo veidų – bet ar ne pats gražiausias?

[…] kada žmonės daug
geriau aprėpdavo kūną, alebastrinį, vos parausvintą, rožinę
ausį, irgi metančią atspalvius, skystą šviesą visom keturiom
pusėm, ant grindų, kvadratėliais, šilko, gėlių, siuvinėtų ant
sienos, Ožiaragio ir vienaragio krūmynuos. Viskas žydi mažy –
čiais žiedeliais, plasta aistros ornamentais, ten, Tavy, o laimin –
gas slyvų medeli į rudenį! Ten pat, p. 30.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

„Moters kūnas vonioj už užuolaidos“ plėtoja šią geismingo žvilgsnio temą. Gedos poezija čia sąmoningai skęsta žvilgsniu aprėpiamo pasaulio atkartojime – tarsi verbalinė kopija ne mažintų, o aštrintų to pasaulio autentiškumą ar net jį kurtų. Išnarstyti pasaulį į smulkiausias daleles, žavėtis, žaisti jomis it vaikui; paskui permaišyti jį ir vėl surinkti – neišbaigtą, svyruojantį, trapų ir kartu be galo gyvą, be galo tikrą, su nauja, dar persišviečiančia oda.

Poetinis geismas čia – ne tiek tvarkos forma, kiek chaoso galia, galia išlaisvinti, keisti, sulieti, trumpai tariant, galia atnaujinti pasaulį. Galia išderinti, perderinti ir vėl suderinti visatą poetinio žodžio pagalba – ši galia Gedai nepaprastai svarbi. Ar ne todėl jis kartojo savo mėgiamo Li Tai Po mintį, kad dermė yra nedermėje, o nedermė – dermėje?

Kodėl nepakanka žvilgsnio? Kodėl žodis turi konkuruoti su žvilgsniu geismą atkuriančioje perspektyvoje? Kodėl moters kūnas, sugriebtas vien žvilgsnio geismu, nepakankamas? Tai dar vienas amžinas klausimas, pranešantis, kad juslinio ir poetinio pažinimo neįmanoma sutapatinti. O jei tai būtų įmanoma, poezijos paprasčiausiai nereikėtų, ji išnyktų, užleisdama vietą svaigiam nirimui į juslinę empiriją. Tiesioginė patirtis ir tokios patirties poetizavimas, geismas jusliniu pavidalu ir geismas poezijoje – ši skirtis taip pat būtina „meilės poezijos“ sąlyga.

Iš kur toks nenustygstantis, geismingai virpantis poeto žvilgsnis, kas atsakys? Iš kur tas magiškas žodžio geismas, perpildytas energijos, kuri niekad neišlaisvinama? Poezija yra poezija, nes moka geisti – o ne tą geismą tenkinti.

Matyt, poeto geismas iš tiesų išskirtinis – pernelyg lengvai keičiantis kaukes, pernelyg lengvai konvertuojamas į žodžius, į estetines puošmenas.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Moters kūno žydėjimas

Bet argi Siuita – tik poetizuotas geismas? Žinoma, ne. Jei ji kalbėtų tik apie geismą, šis rinkinys nebūtų toks, koks yra. Geidžiantis žvilgsnis sakralizuoja moterį, įšventina, sudievina – ypač moterį, sudariusią sąjungą su vandeniu, besiprausiančią, išnyrančią Afroditės grožiu. Moters kūnas tampa privilegijuota erdve, per kurią skleidžiasi sakralumo pajautos. Kartais atrodo, kad būtent moteris Gedos Siuitoje yra vienintelis dievažmogis, kad tik jos kūnas yra vienintelis vertas Dievo nužengties – nužengties geismo emanacijomis. Toks geismas viršija bet kokį fiziologinį poreikį, – tai būsena, per kurią dalyvaujama gamtos sakralume, besiskleidžiančiame moters kūno atvirybėje.

Siuita – ne vien geismo, ir ne vien sakralumo poetizacija. Siuita – geismo ir sakralumo sąjunga, apipinanti bei išpuošianti moters kūno paviršius. Moters kūnas ne šiaip geistinas; jis aptinkamas, išskleidžiamas ir sakralizuojamas geismu; geismu jis suvokiamas ir pagarbinamas.

Nuo papilvės, strėnų ir įsčių, nuo puslankių, pusračių,
Kurie švyti apvertus, – galva vos juoduojanti, apačioj tavo
Lūpos, burna, dantys […] Ten pat, p. 43.

Ši citata bene geriausiai byloja transformuojančią geismo galią – galią, kuri perverčia moters kūno visatą, perstato jos pasaulį nuo kojų ant galvos; kuri nutildo jos balsą, nes lūpos, kurios mokėjo kalbėti, dabar kosmoso apačioje, o tos, apatinės, atsidūrė viršuje, ir vieninteliai žodžiai, kuriuos ji moka – tai besiskleidžiančio žiedo žodžiai.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Viskas apvirtę dabar, pasaulis tenai, apačioj, lūpos, tarp –
vietė ir vieta, kuri prasižioja ir kalba, alma […] Ten pat, p. 44.

Tebūnie tai moters nebylumas – bet šiame perverstame kosmose jos nebylumu prabyla tie bevardžiai dievai, kurių galioje įsakyti žydėti gėlei, moteriai ir visai gamtai, dievai, kurie smelkia pasaulį absoliučiai nekalta ir absoliučiai kūniška vaisingumo bei atnaujinimo galia.

Pradmenų balsas

Gamtos atsikartojimų cikliškumas, sukoncentruotas besiskleidžiančio ir vystančio žiedo ritmikoje, pasislėpęs meilės ritualuose, kuriuose aukščiausias ir žemiausias geismo taškas susilieja apjungdamas mirtį ir gimimą – štai mitologinio mąstymo žaltys, įsikirtęs savo uodegon. Klausimas, ar jis ryjamas, ar ryjantis, ar jis laimintis, ar mirštantis, beprasmis – ciklo takumas įjungia juos į vieną ir tą patį judesį. Judesį, persmelkiantį visą, kas gyva, geismo sakralumu, ataidinčiu gelminį pradmenų balsą.

Tada, kai gimsti ir numiršti iš naujo,
Per naują, naujai… Tu dejuoji, o aimana
Sunkias iš giliai, iš didžios gilumos,
iš tos upės, kuri man beveik nekalba. Ten pat.

Ta upė, tas gelminių vandenų chaosas, bevardžių dievų buveinė – štai pradmenų šaltinis, kurio smelkiantį balsą mes girdime geismo patirtimis, štai pradmenys, kurie švyti mūsų geismo aimanose, štai nebyli požeminių upių poetika, įsiliejusi į mūsų kūnų ir žodžių kalbą.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Kibirkščiuojančios ugnys pavirsta į ledą,
ledas į vandenį, viskas srūva žemyn,
viskas teka tom upėm, kurios baigiasi
mariose ir danguje […] – viskas baigias pas Dievą
ar Nieką, viskas tirpsta, kol žemėj
išaušta pavasaris. Ten pat, p. 37.

Būtent visatos cikliškumą inspiruojančių pradmenų lygmenyje Geda nustoja skirti vakarietišką Dievą ir Rytų Niekį, tą paradoksalią nuo pilnatvės dūstančią tuštumą, daugybe metaforų apdainuotą Rytų poezijose – nes vienintelio, jai tinkančio vardo ji neturi. Kaip pavadinti erdvę be vietos ar procesą, kuris sutaiko visas priešybes, nors pats jas ir gimdo?

Geda retai naudoja „tiesioginius“ pradmenų vardus (Dievas, Niekis); dažniau į pradmenis jis kreipiasi netiesiogiai, per nykstančių detalių asociatyvumą, per nesugriebiamo momento situatyvumą, per koncentraciją į smulkmenas – tai, kas labai specifiniu būdu išjudina visatos statinį ir nors akimirkai kilsteli pradmenis gaubiantį šydą.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Tylų vakarą palei upokšnį
Grįžtu aš pas savo dienų šeimininką

ir sumokės jisai man grynu pelenu…
Sykiu su šitais kaukazines slyvutes

apnikusiais žvirbliais
su apdulkėjusiom dilgėm

kur naudojamos žmogaus valgiui
paskaninti… Ten pat, p. 52.

Tai atsisveikinančio kreipinys į Viešpatį, nustatantis eilėraščio ašį – ir tą ašį apipinanti, sukonkretinanti detalių ornamentika. Poetinis žodis tarsi ieško plyšio visatos tvarkoje, per kurį šaltiniuoja pradmuo; tarsi kelrodis ženklas, vaiskiomis detalėmis jis bando nurodyti „tą vietą“ – palei upokšnį, po slyvomis, tarp dulkinų dilgėlių. Tačiau ne „vieta“ čia svarbiausia, o būtent šios detalės. Būtent jos it žaidimo kauliukai sukrisdamos tam tikra tvarka, atveria kelią pradmenų šnabždesiams.

Dėmesiu detalei, pastabumu trapiems nekilmingų daiktelių krustelėjimams, tikėjimu, kad jie geba išsemti visatos įvairovę ir atstovauti tai įvairovei vienijantiems pradmenims – tokiu pastabumu ir tokiu tikėjimu Geda „akivaizdus rytietis“.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Neabejotina, kad Geda vertė, mokėsi ir inspiravosi skirtingų Rytų poetinių tradicijų pasiekimais (tebus man atleista, kad išskirtinė tradicijų ir mokyklų įvairovė aprėpiama vienu „skėtiniu“ terminu). Kita vertus – kaip svarbiausią pavojų sau poetas įvardijo paviršinį, pernelyg seklų, pernelyg mėgdžiojantį inspiravimąsi. „Domėdamasis Rytais visą gyvenimą labai bijojau vieno dalyko: kad tai nebūtų lėkšta. Kaip Europoje, kaip visame pasaulyje“ Sigitas Geda, „Rytų filosofija ir lietuvių poezija: paskaitos apmatai“, p. 39. .

Kaip mokytis, kaip plėsti savo žodžio horizontus neslopinant, o turtinant lietuviško žodžio savastį?

Galbūt Rytų poezija Gedai parodė tą matmenį, kurio negalima ir net neįmanoma autentiškai atkartoti (tokiuose bandymuose ir slypi seklaus susižavėjimo pavojai) – bet kuris nurodė kryptį, kokius neišnaudotus lietuviško žodžio klodus gilinti? Ką sako poetas?

Taigi asmeniškas mano santykis su Rytais nuolatos pynėsi su mėginimais giliau perprasti save patį, savo tautinę religiją ir mitologiją, kartu – Europą. Senutė Europa yra arčiau Rytų, negu mes manome. Ten pat.

Žinoma, jokia interpretacinės literatūros ekvilibristika negali nurodyti konkretaus „metodo“, kuriuo vadovaujantis poetinių tradicijų sąveika būtų naudinga ją inicijuojančiam poetui – sąveikos vaisingumą tegali įrodyti konkreti kūrybinė praktika. Šiuo požiūriu Gedos poetikos „rytietiškumas“ nei seklus, nei pamėgdžiojantis – jo žodžio savasties taisyklės inkorporuoja metaforiško ir asociatyvaus mąstymo principus, o ne atvirkščiai. (Deja, tai tik subjektyvia nuomone grindžiamas teiginys, o ne jį įrodanti argumentacija).

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Geismu penėta išmintis

Jau minėjome, kad Siuita – pirmiausia meilės giesmynas; ir pradmenų balsai į mus kreipiasi per poetizuoto geismo emanacijas, sutelktas moters kūno regėjimuose. Sukonkretinkime šį pastebėjimą. Štai moteris, besiprausianti, (kas geriau už vandenį gali užtikrinti ryšį su pirminiais elementais?) – jos paveikslas centruoja poetinio žvilgsnio optiką. Ir kiek šios optikos orbitoje besisukančių detalių, įžeminančių, konkretinančių, įrėminančių – bei įgeriančių geismą, geismo apjungtų!

Pažemiu plaukė obelys, neseniai nužydėjusios,
buvo tamsu, tik Iljičiaus lemputė prie durų,
o ji prausėsi, rūkas lytėjo krūtį,
beržas, jauja akmuo… Sigitas Geda, Siuita Virginijai, p. 15.

Jau sakėme, kad pradmenų emanacijomis fiziologinis geismas įjungiamas į visatos atsinaujinimo dermę, kitaip tariant, jis praranda savo uždarą individualumą – bet ką tik cituotame posmelyje susiduriame su kita geismo forma, su kitaip geismo saistomu žvilgsniu.

Tai ne tiek geismingas, kiek geismą pamenantis, jį perprantantis žvilgsnis, žvilgsnis, iš kurio pasitraukė kūniškas karštis, užleisdamas vietą to karščio išpenėtai išminčiai, ramybei, apdovanotai skvarbesnėmis, nei jaunystės akimis. Ryškiausi ir labiausiai išplėtoti duoto rinkinio eilėraščiai – „Siuita“, „Moters kūnas vonioje už užuolaidos“, „Iš meilės giesmyno“ – auga inspiruoti geismingo žvilgsnio energija. O visi kiti? Visi (ar beveik visi) kiti – iš geismą pamenančios, bet jį nuraminusios išminties. Arba iš atmintin įkelto ir tuo judesiu atriboto geismo. Ir tokių eilėraščių – dauguma.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

„Europiečiai, – sako Geda, –

labiau aistrų žmonės, o budizmas prasideda ten, kur žmonės atsisako aistrų. Poezijai ir menams tai labai daug reiškė – patenki į beaistres zonas, kur viešpatauja tyla, ramybė, dangus, debesys, kur tavęs nebevargina kūno poreikiai. Senatvė šiuo atžvilgiu labai daug laimi prieš jaunystę. „Rašytojas ir jo amžius“, p. 42.

Tokių Gedos „beaistrių zonų“ geismas kildinamas iš atminties, iš užbaigto – ir niekad nesibaigiančio būtojo laiko. „Būta meilės“ – kokia tai būtojo laiko forma? Koks laikas atsikartoja esamuoju ir aktualina poetinį dabar? Koks praeities laikas grįžta taip, kad tampa ryškesnis už dabartį? Ir kokia tai dabartis, kuri taip noriai ir su tokiu atsidavimu skęsta praeityje? Taip skęsta, kad praeitis neturi jokio šanso likti tik praeityje?

Poetinė atmintis čia pasižymi ne tik natūraliu, bet kurią poetinę pastangą grindžiančiu herojaus ir autoriaus laiko netapatumu. Poetinė atmintis čia kalba apie dvilypį herojaus laiką, kuris praeitį supina su dabartimi, bet galutinai jų nesulieja. Laiką, kuris netiesiogiai atspindi ir pakitusį autoriaus laiko skaičiavimą, ir kitą, – „beaistrį“ – santykį su geismu.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Rytietiški pėdsakai

It senas, išmintingas faunas poetas Siuitoje pasakoja savo jaunystės istorijas, sklidinas gražių, kartais skausmingų atsiminimų – ir kažkaip nejučia tose istorijose persimaino, keičia savo dabartį, suteikdamas toms istorijoms kartais giedrą, kartais fatališkai stoišką ramybę.

Tokia nuraminto, išmintimi apgaubto geismo logika, nutildanti kūniškumo gaivalus gali būti siejama su kinų – japonų klasikinės poezijos nuostatomis, reikalaujančiomis individualios emocijos raišką ištirpdyti universalią visatos ritmiką atspindinčiose nuotaikose. Detalė, nurodanti konkretų metų laiką, kasmet atsikartojančią šventę ar kitą įvykį, konkretų paros laiką – tokia detalė atveria tiems laikams pažįstamas realijas ir jas apipinančią jauseną. Štai garsusis Basio varnas ant apšalusios šakos – koks lakoniškas „susigūžusio rudens“ paveikslas! Paveikslas, kuriame metų laiką apibūdinanti nuotaika supinama su individualia poeto pajauta. Toks supynimas minėtą pajautą universalizuoja, atveria kosminį ciklo matmenį – ir tuo pačiu suteikia jai kosminę ramybę bei išmintį. Be abejo, galime išskirti ir daugiau kinų – japonų klaikinės poezijos apibūdinimų, bet minėtas unikalaus, netgi intymaus poetinio žvilgsnio įpynimas į gamtinių (kultūrinių, individualių) ciklų ritmiką – vienas ryškiausių.

Kiek Gedos „nuraminto geismo“ logika gali būti siejama su minėtu įpynimu? Atsakyti į šį klausimą trukdo pasirinkta „geismo retorika“. Bet jei prabilsime kitais terminais? Jei kalbėsime apie gamtos ramybę, kuri atstovauja poeto nuotaikai? Jei kalbėsime apie gamtinius ciklus, kurie sugeria poetinių emocijų individualumą?

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Sniego topoliai, kur sodinau,
Jau užaugo
Danguj, lig šelmens.

Žmogaus dainos
Numiršta
Į vakarą. Sigitas Geda, Siuita Virginijai, p. 48.

Medis, kuris jau užaugo, ir ne šiaip užaugo, o pasiekė savo augimo ribą – ką jis mums sako? Kad jo augimo ciklas baigtas. O ką sako vakaras, vakaras, kai kažkas miršta? Kad baigiasi dienos ciklas – ir gyvenimo ciklas taip pat. Tai pabaigos įvardijimai, besinaudojantys ciklinės raidos terminais. Be abejo, už jų slypi poeto santykis – tačiau mums svarbu, kad šis santykis ištirpdytas gamtinių ciklų neišvengiamybėje ir į mus kreipiasi tokios neišvengiamybės vardu. Ar tai ne „rytietiškas pėdsakas“?

Ar ne tas pats pėdsakas regimas poeto fatališkos lemties sampratoje? Įpinti save į gamtos / visatos ciklinę ritmiką – tai paklusti tos ritmikos atspindimai kosminei lemčiai. Mums duotas didingumas – ne tik būti savo likimo kalviais, bet ir iškelta galva pasitikti neišvengiamybę, priimti tai, kas kiekvienam įrašyta vasaros lentoje. Gedos fatalizmas paradoksaliai apjungia silpnojo, našlaičio likiminį kartėlį – ir iš to kartėlio išaugančią kosminės palaimos pajautą; vargą, skurdą ir prie žemės lenkiantį likimą – bei išskirtinę nuskriaustojo galią įsilieti į kosminį antlikiminį matmenį. Ši paradoksali sąsaja, rodos, tokia lietuviška – o kiek senųjų kinų ir japonų poetų jai pritarė!

Kokia dar paralelė krinta į akis, kai Gedos eiles lyginame su Tolimųjų Rytų klasikine poezija? Kalbos lakoniškumas. Žinoma, jis ne visa apimantis – nagrinėjamame Gedos rinkinyje aptinkame ir minimalistinės, ir labai išplėtotos žodinės ornamentikos pavyzdžių. Žvilgtelkime į pirmuosius.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Štai visai ne „rytietiškas“ – ir bene „rytietiškiausias“ – rinkinio ketureilis:

Žalias visatos stebukle
kuris vienas siūbuoji po langu
ir man atveri mažą
alsuojantį dangų. Ten pat, p. 5.

Taip, kokiam nors Isai tokia eilėdara būtų pernelyg nutolusi nuo kanono, pernelyg apipinta būdvardžiais, gal joje trūktų užbaigiančio, apibendrinančio štricho. Bet mums, iš mūsų poetinės kalbos konteksto žvelgiantiems tai save varžanti, pabrėžtinai lakoniška poetika, sukoncentruota į vieną šiltą, intymų kreipinį. Na ir kas, kad jos lakoniškumas kitoks? Jis ir turi būti kitoks – juk tai Gedos žodis, iš Gedos pasaulio, atstovaujantis Gedos pajautai. Bet ar minėtus lakonizmų tipus nesieja gelminė giminystė?

Galime užsiminti ir apie kitą tokios giminystės aspektą: apie ramybės paiešką, apie būties trapumą, kuris girdisi tik tokioje ramybėje, kai menkiausias krintančio lapo posūkis traškesiu atliepia ne tik ausyse, bet ir sieloje. Medituojantis, gal net snaudžiantis – ir visą regintis žvilgsnis, ar jis nieko mums neprimena?

Kelios dienos –
vien pro girias, išgraužtas pelėdgalvių
(mėlynos peteliškės tavo vaikystės dienų). Ten pat, p. 49.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Cituojamas trieilis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai „japoniškas“. Tačiau nepamirškime, kad tai citata, ištraukta iš eilėraščio visumos. O visumoje to trieilio „japoniškumas“ kiek priblanksta. Bet net ir toks apie ką jis mums praneša? Apie baimę ištarti per daug – kad liktų ką pasakyti nutylėjimu, kad pauzių erdvėje užsimezgusios sąsajos mums praneštų daugiau, nei tarp pauzių suspausti žodžiai. Tai, be abejo, dar vienas „rytietiškas“ pėdsakas, aptinkamas išlaisvintoje tarpueilių galioje rišti tariamai nesusijusias ištaras.

Grįžkime prie neseniai cituoto ketureilio. Ką savo taupiais žodžiais jis nori mums pasakyti? Išreikšti poeto pagarbą siūruojančio po langu augalėlio galiai įkūnyti visatos begalybę. Pagarbą mažo visatos narelio galiai atspindėti visumos paveikslą.

Ketureilis – lakoniškas, bet kalba apie visatą, įsuptą po langu siūruojančiais lapais, apie vieną, žaliuojantį augalėlį ir jo žalius, stebuklingus lapus – o kokie jie dar gali būti, jei juose atsispindi dangus, jei iš jų susidėlioja pasaulio veidas? Nežinia, kokia metafora geriau išskleistų šią sąsają: gal išblukęs lauko riedulys, įakivaizdinantis visatos sąrangą? Gal plyšys lapijoje, pro kurią atsiveria žvaigždės? Gal sidabrinis avinukas, kurį Geda, dar mažas berniukas, rado tėvo ariamoje dirvoje? Tai ne taip svarbu. Galime sakyti: sinekdocha. Arba kalbėti apie be galo talpią užuominą, užmintą, įmintą į žemę, apie pėdsaką, kuris atves – kur atves? Ten, kur pasaulis atsisuka į mus savo veidu. Kas kad įpintu į mažulytį daiktelį? Argi taip ne gražiau?

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Jau kalbėjome apie poeto bandymus atkartoti pradmenų kreipinius, apie norą įsiterpti į prokalbės ištaras. Mikro– ir makro– sąsaja yra kitas tokių norų bei bandymų vardas. Įžvelgti visatos veidą detalėje – tai išskleisti sakralų to veido grožį, jį grindžiančią kosminę tvarką, atsiverti juos matinančiai pradmenų energijai. Tai dar vienas „rytietiškas“ pėdsakas: poreikiu prakalbinti pradmenis, tikėjimu, kad įvairovę atspindintys žodžiai būtinai turi susitikti tą įvairovę apjungiančiuose žodžiuose Geda artimas Tolimųjų Rytų poezijai.

Kokį dar Gedos poetikos bruožą, atveriantį „rytietišką“ pėdsaką, vertėtų išskirti? Siuita Virginijai pabrėžtinai vengia žmogų išskirti iš gamtinės gyvasties srauto. Gedos herojaus pajautos, troškimai ir viltys į mus kreipiasi gamtos žodžiais, per gamtos brėžiamą horizontą. Į pastarąjį gali būti įterptas Gedos vaikystės kaimas, bet jokiu būdu ne miestas, ne tas urbanizuotas pasaulis, kurio keliais veža šaldytą mėsą mašinos. Senasis Vilnius, su savo nežemiškais sezonais, su atmintimi, įrašyta į grindinio akmenis, į senąjį atmintį saugantį mūrą – toks miestas dar suderinamas su poeto menine kalba. Bet ne šiuolaikinis, naujųjų mikrorajonų miestas, ne Jabaniškės.

Siuitos herojus turi savo balsą – tačiau tas balsas apipintas besistiebiančių ūglių, žiedų žydėjimo, paukščių gūžtų, vandens grumėjimo, žuvų švyst pašvyst mirgesių. Ir kaip bebūtų keista, šis balsas ne tik nuoširdus – jis geba skambėti šviežiai ir šiuolaikiškai, nors tariamai nė nesistengia. Iš ko dar pažinsi tikrą Poetą?

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Taip, Gedos poetika ryškina panteistinę, gamtoje ištirpdyto ir per gamtą besiskleidžiančio sakralumo pajautą; pajautą, plėtojančią gamtmeldišką, žmogaus ir gamtos ciklų vienovės šventumą. Ir vėl galime tarti – yra rytietiškos dvasios pėdsakas, yra.

Baigdami išsakykime paskutinę kuklią nuomonę: derėtų būti atsargiems ir nepervertinti „rytietiškų“ pėdsakų reikšmės. Nepamirškime, kad Gedos orientacija į baltiškąjį, gaivinamą paveldą lemia labai panašius dalykus: dėmesį gamtos ciklų kaitai, savotišką gamtmeldystę, pradmenų sakralizavimą, individualumą tirpdančią, „kosminę perspektyvą“ ir pan. Ne taip svarbu, ar tai baltiškąjį paveldą tęsiantys, ar poeto į jį įkelti turiniai – svarbiausia, kad pats poetas juose regėjo baltiško pasaulėvaizdžio stulpus.

Bet ar ne šie stulpai lėmė jo principinę nuostatą, kad gimtosios savasties turtinimas – autentiškas, ne mėgdžiojantis, ne paviršinis – įmanomas tik pradmenų lygiu?

Nūnai mąstydamas apie pirmąsias sąsajas su Rytais, pabrėžčiau, kad esu kilęs iš pietų Lietuvos, didžiausi kūrybos autoritetai man tebelieka iš ten išėję m. K. Čiurlionis ir V. Krėvė-Mickevičius. Apie jų sąsajas su Rytais nėra daug ko aiškinti. Tai būtent man artimo mentaliteto žmonės. Čiurlionis ir Krėvė intuityviai suvokė didelę bet kokių pasaulėvaizdžių sąsajos paslaptį – jinai įmanoma tik pradmenyse, per pradmenis. Sigitas Geda, „Rytų filosofija ir lietuvių poezija: paskaitos apmatai“, p. 39.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Literatūra

Geda, Sigitas, „Atsakymai į klausimus“ | Interviu su rašytojais, sudarė Stasys Lipskis, Vilnius, 1980.
Geda, Sigitas, „Būna šviesos, kurios prilygsta auksui“ | Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save, sudarė Gediminas Mikelaitis, Vilnius, 2002, p. 92–102.
Geda, Sigitas, „Iš kūrėjo išsiveržusi lava ir šildė, ir žeidė“, parengė Ramūnas Gerbutavičius, Mūzų malūnas, 2008 12 15, p. 14–15.
Geda, Sigitas, „Jūratė Kuzmickaitė kalbasi su Geda“, Kauno diena, 2005 06 11.
Geda, Sigitas, „Laiškai iš laukų trobelės“ | Gairės, sudarė Viktorija Daujotytė ir Arvydas Šliogeris, Kaunas, 1993.
Geda, Sigitas, „Poetai veikia savo buvimu“, Poezijos kryžkelės, sudarė Ričardas Pakalniškis, Vilnius, 1994.
Geda, Sigitas, „Poetas jautėsi tikrovės įkaitu“, parengė Erika Baronaitė, Mūzų malūnas, 2008 12 15, p. 15.
Geda, Sigitas, „Rytų filosofija ir lietuvių poezija: paskaitos apmatai“, Šiaurės Atėnai, 2004 01 10, p. 39.
Geda, Sigitas, „Slaptieji sielų suokalbiai“, Pergalė, 1983, nr. 9.
Geda, Sigitas, „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“, kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė, Metai, nr. 8/9, 2003.
Geda, Sigitas, „Vasara. Žiūrinčio šuns poza“, Metai, nr. 8/9, 2001.
Geda, Sigitas, 26 rudens ir vasaros giesmės: eilėraščiai, Vilnius, 1972.
Geda, Sigitas, Adolėlio kalendoriai: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai, Vilnius, 2003.
Geda, Sigitas, Babilono atstatymas: eilėraščiai, Vilnius, 1994.
Geda, Sigitas, Daugiau nevaidinsiu Sofoklio, Vilnius, 2007.
Geda, Sigitas, Ežys ir Grigo ratai: žodžiai apie kitus, Vilnius, 1989.
Geda, Sigitas, Jotvingių mišios: eilėraščiai, Vilnius, 1997.
Geda, Sigitas, Mamutų tėvynė: eilėraščiai ir poemos, Vilnius, 1985.
Geda, Sigitas, Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą, Vilnius, 1998.
Geda, Sigitas, Miegantis Teodendronas. Senieji jotvingių eilėraščiai, Warszawa–Vilnius, 2006.
Geda, Sigitas, Pavasario keleivis: nauji eilėraščiai, Vilnius, 2009.
Geda, Sigitas, Pėdos: eilėraščiai, Vilnius, 1966.
Geda, Sigitas, Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis, Vilnius, 2003.
Geda, Sigitas, Septynių vasarų giesmės: eilėraščiai, Vilnius, 1991.
Geda, Sigitas, Siuita Virginijai, Vilnius, 2009.
Geda, Sigitas, Sokratas kalbasi su vėju: eilėraščiai, Vilnius, 2001.
Geda, Sigitas, Strazdas: poema, Vilnius, 1967.
Geda, Sigitas, Varnėnas po mėnuliu: eilėraščiai ir poemos, Vilnius, 1984.
Geda, Sigitas, Vasarė ajero šneka, dienoraščiai ir tyrinėjimai, Vilnius, 2008.
Geda, Sigitas, Žalio gintaro vėriniai: eilių romanas, Vilnius, 1988.
Geda, Sigitas, Žydinti slyva Snaigyno ežere: eilėraščiai, Vilnius, 1981.
Geda, Sigitas, Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai, Vilnius, 1999.
Kavolis, Vytautas, Žmogus istorijoje, Vilnius, 1994.
„Rašytojas ir jo amžius“, poetą S. Gedą kalbina Sigitas Parulskis, Sėskim ir pakalbėkim, Vilnius, 2007, p. 34–45.

Stanislavas Mostauskis · 2011-09-01

Surrounded by Love Songs: Tracing Geda’s Oriental Motifs

Bibliographic Description: Stanislavas Mostauskis, „Tarp meilės giesmių: rytietiškų Gedos motyvų pėdsakais“, @eitis (lt), 2015, t. 70, ISSN 2424-421X.
Previous Edition: Stanislavas Mostauskis, „Tarp meilės giesmių: rytietiškų Gedos motyvų pėdsakais“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XI: kultūrų sąveikos, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 379–390, ISBN 978-9955-868-37-8.
Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The article constitutes an interpretation of poetic thinking in the last collection of poems by the Lithuanian poet Sigitas Geda entitled Suite for Virginija. Special attention is paid to the discussion of oriental motifs. Geda was looking for linkages between the traditional Baltic mentality and its counterparts in Eastern cultures, highlighting the congeniality of poetical experience between the Baltic and various non-Western literary traditions. The article goes on to discuss the ways of associative thinking and perception of reality which have become the distinguishing features of Geda’s poetry. Suite for Virginija is a book of love poetry frought with poetic representations of woman, lust, memory, time, first principles, all of which are analyzed as noteworthy constituents of Geda’s poetic texts.

Keywords: East–West, Sigitas Geda, poetry, first principles, memory, woman, lust.