Blankioje paskutinio sovietmečio dešimtmečio ritualų erdvėje vis aštriau buvo jaučiamas katalikiškų šaknų nepamirštančios bendruomenės bei atskirų jos narių ritualinių patyrimų poreikis. Svarbiausia tradicinio dvasinio ritualo erdvė – bažnyčia – buvo labai varžoma, miestuose jos vaidmuo ypatingai ribojamas. Savotiška, nors ir ribota atsvara tapo paskutinio sovietmečio dešimtmečio folklorinių ansamblių pakilimas, kraštotyrininkų sąjūdžio aktyvėjimas, liaudies meistrų (visų pirma dievdirbių tradicijas tęsiančių medžio drožėjų) raiška ne tik individualiais darbais, bet ir vadinamosiose kūrybinėse stovyklose, visoje Lietuvoje kuriant medžio skulptūrų ansamblius. Šiame neoficialiųjų (iš apačių kylančių) sąjūdžių, bandžiusių ritualizuoti sovietinio gyvenimo tikrovę, kontekste teatras užėmė savotišką vietą. Savo esme būdamas viena idealiausių vietų pasaulietiniam ritualui scenos menas buvo oficiali partijos ir valdžios globojama institucija. Tai teatrą stūmė lyg ir į „tarpinę padėtį“ – leido būti ir oficialiosios, partijos globojamos kultūros dalimi, drauge išsaugant tautinės kultūros esminius bruožus. Scenos menas liko viena nedaugelių oficialiosios kultūros grandžių, kurioje ritualas galėjo išsaugoti savo vertę, prasmę ir emocinį poveikį. Tiesa, teatro erdvėje žiūrovų ritualiniai veiksmai įgaudavo savotiškų bruožų.
Čia pravartu būtų prisiminti vieną performanso teorijos pradininkų, amerikiečių tyrinėtoją Richardą Schechnerį, kuris yra gana tiksliai inventorizavęs ritualo ir teatro skirtumus
. Atliekant ritualą (1) siekiama rezultato, (2) veiksmai siejami su nesančiais šalia, (3) laikas įgyja simbolinę prasmę, (4) dalyvis grimzta į transo būseną, (5) publika dalyvauja veiksme, (6) publika tiki tuo, kas vyksta, (7) kritinis vertinimas nepageidaujamas, (8) vyrauja kolektyvinė kūryba. Tuo tarpu teatrui būdinga (1) siekti malonumo, (2) vaidinama tik esantiems šalia, (3) pabrėžiamas dabarties momentas, (4) dalyvis žino, kad vaidina, (5) publika žiūri, (6) publika vertina, (7) kritika klesti, (8) vyrauja individuali kūryba.