Studija Socialinės organizacijos raida Dubingių mikroregione I a. – XVI a. viduryje: teorinis modelis

Santrauka. Studijoje pateikiami socialinės organizacijos tyrimo rezultatai, remiantis I. Prigogine’o sistemų teorija ir socialinio kapitalo teorijomis, pagrindžiamas bendrasis visuomenės socialinės organizacijos proceso teorinis modelis ir konkretaus Dubingių mikroregiono bendruomenės socialinės raidos modelis nuo vietinės geležies rūdos gavybos pradžios (senasis geležies amžius) iki Valakų reformos XVI a. viduryje.

Pagrindiniai žodžiai: Dubingių mikroregionas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, socialinė organizacija, socialinis kapitalas, socialinės interakcijos, visuomenės raida, proceso modelis.

Turinys

1. Įvadas3
2. Socialinės organizacijos modeliai8
3. Socialinis kapitalas praeities visuomenėje17
4. Socialinės organizacijos raida pirmuoju laikotarpiu (I–II, IV a.)22
5. Socialinės organizacijos raida antruoju laikotarpiu (II–IV, XI–XIII a.)26
6. Socialinės organizacijos raida trečiuoju laikotarpiu (XI–XIII, XVI a.)39
7. Išvados50
8. Literatūra54
9. The Development of Social Organization in Dubingiai Microregion in the 1st – the Middle of the 16th Century: A Theoretical Model55

Įvadas

Visuomenės ir valstybės raidos tyrimai, įvairių raidos schemų, modelių kūrimas yra viena gausiausių ne tik istorijos ar archeologijos, bet ir sociologijos, filosofijos, net teologijos tyrimų krypčių. Europinės kultūros erdvėje bene pirmasis tarp jų – biblinis pranašas Danielius, VII–VI a. pr. Kr. gyvenusiam Babilonijos karaliui Nabuchodonosarui II išaiškinęs sapną: esą krašto istoriją sudarys penki periodai – aukso, sidabro, bronzos, geležies ir molio karalystės (Dan 2). Nuo to laiko buvo sukurta įvairiausių istorinės raidos modelių, tarp kurių vyrauja teologijos ir istorijos filosofijos globalūs modeliai (Joakimo Floriečio, šv. Augustino, Karlo Markso, Osvaldo Špenglerio ir pan.). Idėjiniu lygmeniu su šiais globaliais modeliais yra susietos, bet empiriniais duomenimis grįstos istorijos periodizacijos (pavyzdžiui, Christiano Jurgenseno Thomseno „trijų amžių“ sistema) ir lokalių visuomenių tyrimai, besiskiriantys teritorine, chronologine aprėptimi ir (ar) metodologinėmis prieigomis (Lewio Henry Morgano atlikti irokėzų tyrimai, Vere Gordono Childe’o neolito revoliucijos ar Marijos Gimbutienės senosios Europos raidos idėjos). Per tą laiką išsikristalizavo įvairios visuomenės tyrimų metodologinės prieigos, besiskiriančios empirinio objekto traktavimu (individas, socialinė klasė, visuomenė apskritai ir pan.). Dideliu postūmiu čia buvo Charleso Roberto Darwino gamtos tyrimai, paskatinę empirinio tyrimo objektu laikyti populiaciją (rūšį), ir vėliau, jau XX a., išplėtota sistemų teorija, pagal kurią visuomenė interpretuota ne kaip individų matematinė suma, o kaip sistema, kurioje dėl individų tarpusavio sąveikos atsiranda kokybiškai naujų reiškinių, nebūdingų paskiriems individams Žr. Lars Skyttner, General Systems Theory: Problems, Perspectives, Practice, p. 56–64. .

Visuomenės raida Lietuvoje analizuota įvairių autorių darbuose, kuriuos galėtume skirti į dvi dalis pagal autorių priklausomybę skirtingiems mokslams. Priešistorinio laikotarpio (paprastai iki valstybės susidarymo XIII a.) visuomenė nagrinėjama archeologų darbuose, pradedant XIX a. romantizmo paveiktomis Eustachijaus Tiškevičiaus ir Adomo Honorio Kirkoro idėjomis Žr. Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 16. bei moksliniais Lietuvos archeologijos bruožais Žr. Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius: Mokslas, 1961. . Ikivalstybinio laikotarpio visuomenės raidai skirtos dalys sintetinėse monografijose apie skirtingus priešistorės laikotarpius: akmens, bronzos, senąjį geležies ir vidurinį geležies amžius Žr. Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, 1984; Elena Grigalavičienė, Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, 1995; Mykolas Michelbertas, Senasis geležies amžius Lietuvoje: I–IV amžius, 1986; Adolfas Tautavičius, Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), 1996. . Laidojimo paminklų tyrimų pritaikymo visuomenės rekonstrukcijai metodologiją pagrindė ir vakarų baltų visuomenes nagrinėjo Eugenijus Jovaiša Žr. Eugenijus Jovaiša, „Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.)“, 2006; Aisčiai. Kilmė, 2012. , biosocialinius klausimus – Rimantas Jankauskas Žr. Rimantas Jankauskas, „Kai kurie Lietuvos praeities populiacijų biosocialinės diferenciacijos rodikliai“, 1998. . Naujumu, apimtimi ir metodologija iš priešistorės visuomenių tyrimų išsiskiria Lauryno Vyčio Kurilos 2009 m. apginta humanitarinių mokslų daktaro disertacija „Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis)“ bei šios disertacijos pagrindu parengti moksliniai straipsniai Žr. Laurynas Vytis Kurila, „Socialinių santykių atspindžiai Rytų Lietuvos pilkapių degintinių kapų medžiagoje“, 2002; „Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje“, 2007; Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), 2009; „Socialinis statusas ir lytis: geležies amžiaus Rytų Lietuvos socialinės organizacijos analizė“, 2009. . L. Kurilos tyrimų turinys artimiausias šiame straipsnyje pristatomam tyrimui, nes Dubingių mikroregionas yra Rytų Lietuvos dalis. Aptardamas temos ištyrimo lygį L. Kurila pažymi, kad:

Lietuvos archeologų darbus […] mažai veikė Vakaruose verdančios diskusijos socialinės organizacijos ir laidojimo paminklų, kaip jos indikatorių, klausimais […] šios srities tyrinėjimai Lietuvoje yra labai mažai išplėtoti teoriniu lygmeniu […] tai lemia gana nekritišką požiūrį į tiesioginį laidosenos ir socialinio statuso ryšį bei palyginti siaurą nagrinėjamų temų ratą. Laurynas Vytis Kurila, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), p. 34–35.

Spustelėjus išskleisti...

Nors šiais laikais visuotinai sutariama, kad istorijos ir archeologijos mokslų objektą skiria ne tiek chronologinė, kiek metodologinė riba Žr. Michał Brzostowicz, Maciej Przybyl, Dariusz Sikorski, Archeologia versus historiam – historia versus archeologam, s. 5–9. , Lietuvos visuomenės tyrimuose archeologai ir istorikai „korektiškai“ neperžengia XIII a. sandūros į vieną ar kitą pusę ir menkai naudoja istorinius ir archeologinius empirinius duomenis kartu bei tyrimo metodologijas tarpdalykiniuose tyrimuose priimtais būdais. Mindaugo karalystės ir vėlesnės LDK visuomenės socialinė raida priskiriama istorikų prerogatyvai, o ankstyvesnius laikus tiria archeologai.

Jau pačiuose ankstyviausiuose istorikų Alberto Vijūko-Kojelavičiaus ar Motiejaus Strijkovskio veikaluose rasime socialinės raidos aspektų. Šio klausimo įvairiausiuose kontekstuose ir su įvairiomis interpretacijomis neaplenkė dauguma XVIII–XIX a. istorikų, rašiusių LDK istorijos tema (Nikolajus Karamzinas, Teodoras Narbutas, Matvejus Liubavskis, Simonas Daukantas, Joachimas Lelevelis ir kt.) Kadangi XIX a. Lietuvos istoriografija yra apžvelgta Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko (žr. Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, „Nuo amžių slenksčio: naujausia Lietuvos XIX amžiaus istoriografija“, Darbai ir dienos, 2001), tarpukario Lietuvos istoriografija – Povilo Lasinsko (žr. Povilas Lasinskas, Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais, 2004), o sovietinio laikotarpio istoriografija – Alfredo Bumblausko ir Nerijaus Šepečio (žr. Alfredas Bumblauskas, Nerijus Šepetys, Sovietinė Lietuvos istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, 1999) publikacijose, tolesnėje istoriografinėje apžvalgoje išskirsime tik svarbiausius autorius ir jų darbus. . Tarpukariu kokybiškai nauju metodologiniu požiūriu išsiskiria Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus Henriko Lowmianskio dviejų tomų habilitacinis darbas Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego (1932), o nepriklausomoje Lietuvoje medžiagos sintetiškumo ir naratyvų požiūriais – Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija (1936) bei vėliau išeivijoje pasirodžiusi Zenono Ivinskio Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Sovietiniu laikotarpiu dėl oficialiosios marksistinės istorijos filosofijos visuomenės raida paprastai buvo nagrinėjama ekonominiuose marksistinės-lenininės istorijos raidos schemos (nuo pirmykštės bendruomenės iki komunizmo) kontekstuose. Taip ji pateikiama ir to meto sintetiniuose Lietuvos istorijos veikaluose Žr. Juozas Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo, 1978.; Bronius Vaitkevičius, Lietuvos TSR istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų, 1986; Владимир Терентьевич Пашуто, Образование Литовского государства, 1959. . Nepriklausomos Lietuvos metais socialinė istorija tyrinėjama įvairiais aspektais, tačiau sistemiškumo požiūriu įdomiausi sintetiniai istorijos veikalai Žr. Artūras Dubonis, Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. III: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, 2011; Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 metų, 1991; Algirdas Girininkas (red.), Lietuvos istorija, t. I: Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis, 2005; Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 metų, 1995; Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. IV: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, 2009. , kuriuose pateikiamas naujas, su europiniais socialinės raidos tyrimų kontekstais susietas požiūris į LDK visuomenės raidą. Nuosekli visuomenės raida I–XVI a. Lietuvoje iki šiol nėra pakankamai sistemiškai analizuota.

Straipsnyje pateikiamo socialinės organizacijos tyrimo teoriniu pagrindu buvo pasirinkta Ilyos Prigogine’o sistemų teorija Žr. Ilya Prigogine, Tikrumo pabaiga: laikas, chaosas ir nauji gamtos dėsniai, 2006. , pagal kurią visuomenė yra traktuojama kaip sistema ir nagrinėjama populiacijos, o ne individų ar pavienių socialinių sluoksnių lygmeniu. Dėl tokio teorinio pasirinkimo tyrimas yra orientuotas į socialinių struktūrų ir socialinės organizacijos raidą. Toks požiūris sudarė sąlygas tyrimo sistemiškumui ir galimybei pritaikyti socialinio kapitalo konceptą ir leidžia demografinę, ekonominę ir visuomenės raidą susieti naujais aspektais. Tyrimo objektas yra konkrečiame Dubingių mikroregione gyvenusios bendruomenės. Pristatomo tyrimo tikslai – teoriškai pagrįsti bendrąjį ir konkretaus mikroregiono bendruomenių socialinės organizacijos raidos (proceso) modelius bei suformuluoti hipotezes tolesniems empiriniams Dubingių mikroregiono bendruomenių tyrimams. Tyrimo ankstyvoji chronologinė riba susieta su senojo geležies amžiaus pradžia Lietuvoje (vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūros fazė). Archeologijos moksle įsigalėjusi nuomonė, kad šiuo laikotarpiu (tik nuo I a. pirmosios pusės) buvo pradėta vietinė geležies gamyba (metalurgija) ir metaliniai įrankiai išstūmė kaulinius ir akmeninius. Tokia naujovė nulėmė ir socialinės organizacijos pokyčius. Tyrimo vėlyvoji chronologinė riba siejama su XVI a. viduryje vykdyta Valakų reforma, kuri galutinai įtvirtino trilaukę sėjomainą ir baudžiaviniais santykiais grįstą socialinę organizaciją. Tyrime buvo laikomasi dedukcinio metodologinio požiūrio, kuris buvo pakankamai efektyvus projekte „Lietuvos valstybės ištakos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis“ tiriant mikroregiono teritorinių struktūrų (teritorializacijos) raidą Žr. Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Indrė Rutkauskaitė, Ramūnas Šmigelskas, Radvilų rūmai Dubingiuose, p. 11–39; Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a.“, 2013. . Tyrime taikyti šaltinių kritinės lyginamosios analizės ir modeliavimo metodai. Dalis straipsnio teiginių dėl empirinių duomenų trūkumo turėtų būti traktuojami kaip mokslinės problemos apibrėžimas ar hipotezės.

Svarbiausi straipsnyje vartojami terminai yra visuomenė, bendruomenė, socialinė struktūra ir socialinė organizacija. Mokslinės literatūros analizė išryškina šių terminų daugiaprasmiškumą ir nepakankamą apibrėžtumą, todėl atliekant tyrimą buvo laikytasi enciklopedinio pobūdžio apibrėžčių. Visuomenės ir bendruomenės sąvokos yra vartojamos matematinei statistikai būdingu populiacijos ir imties aspektu, kai visuomenė yra „aibė objektų, turinčių tyrėją dominančių savybių“, o imtis – „tyrėjo stebima populiacijos dalis“ Vincentas Vobolevičius, „Statistinė duomenų analizė“, 2013. , visuomenę apibrėžiant kaip tam tikru laiku ir tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių visumą: „istorinę žmonių santalką, kuriai daro įtaką vieta ir laikas“ „Visuomenė“, 2008. . Straipsnyje pristatomame tyrime visuomenė yra traktuojama kaip žmonių visuma, gyvenanti I–XVI a. pirmosios pusės Lietuvoje – LDK teritorijoje, kurioje I–XIV a. vyravo pagonybė, o nuo XIV a. pabaigos pradėjo plisti katalikybė. Tyrime neanalizuojami socialinės raidos savitumai ortodoksų gyvenamoje LDK teritorijoje; čia dėl kitokių tarpkultūrinių ryšių, ankstyvo valstybingumo bei krikšto socialinės raidos procesai ženkliai skyrėsi. Bendruomenė – aptartos visuomenės dalis, gyvenusi Dubingių mikroregione. Šiuo atveju mikroregionas komunikaciniu požiūriu suprantamas kaip natūraliai, istoriškai susiklosčiusi kultūrinė ir gamtinė erdvė, kurios gyventojai palaiko glaudžius ryšius, artimai bendrauja. Dubingių mikroregiono teritorija yra artima Dubingių parapijos teritorijai XVI–XIX a. pradžioje Išsamiau mikroregiono apibrėžimas analizuojamas projekto „Lietuvos valstybės ištakos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis“ vykdytojų publikacijose (žr. Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Indrė Rutkauskaitė, Ramūnas Šmigelskas, Radvilų rūmai Dubingiuose, p. 12–13; Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Dubingių istorinė žemė – Rytų Lietuvos pilkapių kultūros ar lietuvių pilkapių teritorija?“, p. 15–16). . Socialinė organizacija straipsnyje vartojama sociologine prasme – kaip visuomenės narių (individų) ir jų grupių tarpusavio ryšių sistema, susieta abipusių įsipareigojimų, funkcijų ir veiklų pasidalijimu Žr. “Social Organization,” 2013. . O socialinė struktūra gali būti apibrėžiama kaip socialinės organizacijos, sistemos dalis (posistemė), pamatinis, ilgalaikis ir socialinę organizaciją veikiantis visuomenės elementas Žr. Craig Calhoun, Dictionary of the Social Sciences, p. 452. .

Socialinės organizacijos modeliai

Straipsnyje visuomenės raida nagrinėjama remiantis bendruoju visuomenės ir mikroregiono bendruomenės socialinės raidos proceso modeliais, kurie pagrindžiami I. Prigogine’o sisteminiu požiūriu, pagal kurį socialinės organizacijos yra atvirosios, evoliucionuojančios, disipatyviosios sistemos Žr. Ilya Prigogine, Tikrumo pabaiga: laikas, chaosas ir nauji gamtos dėsniai, p. 28–36. . Atviroji sistema reiškia tai, kad kiekviena konkreti visuomenė ar bendruomenė yra atvira sąveikoms su kitomis visuomenėmis ir bendruomenėmis bei tų sąveikų sukeltiems pokyčiams. Straipsnyje pristatomo tyrimo kontekste dviejų visuomenių sąveiką pirmiausia turime interpretuoti kaip komunikacinę sąveiką, tai yra kaip idėjų, informacijos, patirties mainus Žr. Colin Renfrew, Paul Bahn, Archaeology: Theories, Methods and Practice, p. 308. . Kartu šios visuomenės ir bendruomenės yra evoliucionuojančios. Tačiau, skirtingai nuo Ch. Darwino idėjomis grįstos tolygios evoliucijos, I. Prigogine’o sistemų teorijos požiūriu kiekviena sistema išgyvena tolygios plėtros (evoliucijos) ir staigaus sukrėtimo (mutacijos) laikotarpius. Kiekvieno laikotarpio metu sistema kinta skirtingu greičiu, tačiau tik tolygūs evoliuciniai pokyčiai yra prognozuojami. Sistemos disipatyvumas rodo, kad mutacijų sukelti pokyčiai vyksta pagal objektyvią laiko strėlę ir permainos bei procesai yra negrįžtami. Šiuo požiūriu pagrįstas bendrasis visuomenės socialinės organizacijos proceso teorinis modelis yra pateikiamas 1 paveiksle.

Remiantis požiūriu, kad populiacijos dydis yra vienas svarbiausių sistemos parametrų Žr. ten pat, p. 421. , modeliuojamo proceso atskaitos tašku pasirinktas gyventojų skaičius (populiacijos dydis), o socialinės organizacijos raidos stimuliuojančia jėga pripažintas gyventojų skaičiaus augimas, kuris, remiantis teoriniais skaičiavimais, I–XVI a. tolygios evoliucijos laikotarpiais vidutiniškai siekė 0,1 proc. / metus Žr. ten pat, p. 400. . Pažymėtina, kad gyventojų skaičius bendrajame socialinės organizacijos proceso modelyje yra ne tik atskaitos taškas, bet ir viso ciklo rezultatas, taigi esant tolygiai evoliucijai, pasikeitusi socialinė organizacija turėtų paskatinti „demografinį šuolį“, kuris stimuliuoja modeliuojamo ciklo pasikartojimą kokybiškai aukštesniu lygiu (spirale), iš naujo tolygiai didindamas gyventojų skaičių. Modeliuojamą procesą gali sutrikdyti įvairūs mutacijos veiksniai (badmečiai, priešų antpuoliai, epidemijos), kurie paprastai daro poveikį populiacijos dydžiui (dalis bendruomenių sunaikinamos), pažeisdami (kartais iš esmės pakeisdami) socialinės organizacijos raidą.

Siekdami nustatyti galimą maksimalų gyventojų skaičių ir jo kaitą konkrečiame Dubingių mikroregione tolygios evoliucijos laikotarpiais galime pasinaudoti teoriniais mikroregiono ploto skaičiavimais Žr. Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a.“, 2013. , konkrečiam laikotarpiui būdinga žemdirbystės sistema, ūkininkavimo intensyvumu bei Vita-Finzi, Higgs ir Carneiro formule Formulėje gyventojų skaičius = bendram ariamam plotui hektarais, padaugintam iš žemės kultivavimo laikotarpio metais / žemės ploto, reikalingo vienam žmogui prasimaitinti vienerius metus, padaugintam iš žemės pūdymavimo laikotarpio metais + žemės kultivavimo laikotarpio metais. Dubingių mikroregiono atveju bendras ariamos žemės plotas hektarais susiejamas su viso mikroregiono plotu ir galima ariamo ploto dalimi iš viso mikroregiono ploto (nuo 5 iki 100 proc.). Tokiu atveju ariamos žemės plotas būtų 875 ha, 1 750 ha, 5 250 ha, 8 750 ha ir 17 500 ha. Greta šių dydžių gyventojų skaičius papildomai skaičiuojamas pagal iš rašytinių šaltinių žinomą dirbamos žemės plotą Dubingių parapijoje 1690 m. ir valsčiuje 1634 metais. Žemės kultivavimo skirtingomis žemdirbystės sistemomis laikotarpis metais buvo skaičiuojamas remiantis literatūra (žr. Юрий Алексеевич Краснов, Раннее земледелие и животноводство в лесной полосе восточной Европы: 11 тысячелетие до н. э. – первая половина 1 тысячелетия н.э., 1971; Ольга Всеволодовна Смирнова, Светлана Афанасьевна Турубанова, Формирование и развитие восточноевропейских широколиственных лесов в голоцене: вопросы экологии и охраны природы, 2003). Šių autorių teigimu, žemės lydiminėje žemdirbystėje 4 metų ištisinį žemės kultivavimą keitė ne trumpesnė kaip 50 metų pertrauka. Dvilauke sėjomaina grįstos ariamosios žemdirbystės atveju kasmet buvo dirbama 1/2 ariamos žemės, o kita paliekama pūdymui. Po kelių tokių ciklų žemė nusialindavo ir buvo paliekama dirvonuoti iki 15–20 metų, dėl to skaičiuojant buvo remtasi 2,5 metų žemės arimo (5 metai po 1/2 lauko) + 12,5 metų dirvonavimo (įskaitant 5 metų dirbimo laiką, kai pūdymavo po 1/2 lauko) ciklu. Trilaukės žemdirbystės atveju prisilaikyta gyvenviečių stabilumo prielaidos, pagal kurią kasmet buvo dirbama 2/3 žemės, o 1/3 paliekama pūdymui, taigi žemės kultivavimo laikotarpis sudarė 0,66, o pūdymavimo – 0,33 metų. Tikrovė galėjusi būti kiek prastesnė, nes žinoma, kad nepakankamai patręšus mėšlu, trilaukė sėjomaina taip pat nualina dirvožemį, todėl tenka jį palikti dirvonuoti iki 10 metų (žr. Artūras Dubonis, Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, p. 123). Žemės plotas, reikalingas vienam žmogui prasimaitinti vienerius metus, buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į H. Lowmianskio pateikiamą šeimos dydį – 6 žmonės 1 dūmui Vilniaus vaivadijoje (žr. Henryk Lowmianski, Zaludnienie państwa litewskiego w wieku XVI: zaludnienie w roku 1528, s. 109) ir iš XVI a. žinomą valakų ir dūmų santykį Dubingių mikroregione, kur 1 valake vidutiniškai buvo 1 dūmas (žr. Konstantinas Jablonskis, Istorijos archyvas: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, p. 53–63). Tai reikštų, kad vienas dūmas išgyveno iš maždaug 21,36 ha, arba po 3,6 ha kiekvienam žmogui. Kitas galimas skaičiavimo variantas remtųsi H. Lowmianskio pateikiamu valako ir dūmo santykiu (žr. Henryk Lowmianski, Zaludnienie państwa litewskiego w wieku XVI: zaludnienie w roku 1528, s. 114), pagal kurį vienas žmogus galėjęs išgyventi iš 2,17 ha ploto. Šie du skirtingi žemės ploto, reikalingo vienam žmogui prasimaitinti vienerius metus, dydžiai lėmė, kad atlikus skaičiavimą buvo gautas gyventojų skaičiaus intervalas. Žr. Gary Warrick, A Population History of the Huron-Petun, A. D. 500–1650, p. 56. . Šie skaičiavimai pateikiami 1 lentelėje.

Teoriškai apskaičiuojant galimą Dubingių mikroregiono gyventojų skaičių naudojami XVI a. žemdirbystės duomenys Žr. Henryk Lowmianski, Zaludnienie państwa litewskiego w wieku XVI: zaludnienie w roku 1528, s. 106–121; Konstantinas Jablonskis, Istorijos archyvas: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, p. 53–63; Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, p. 74–75. , kurie tikrai nebuvo prastesni nei geležies amžiuje ar ankstyvaisiais viduramžiais. Formulėje liko neįskaičiuotas žemės derlingumas, kuris Dubingių mikroregione buvęs mažesnis nei vidutinis Lietuvoje Žr. Rimvydas Laužikas, „Dubingių mikroregiono ekonominės raidos specifika I a. – XVI a. viduryje“, 2013. , tad galėtų tik sumažinti pateiktus gyventojų skaičius.

Viso mikroregiono ploto ir dirbamos žemės santykį taip pat galime bandyti nustatyti iš vėlesnio laikotarpio dokumentų. 1634 m. inventoriaus duomenimis, dirbamos žemės plotas sudarė tik apie 10 proc. visos Dubingių kunigaikštystės teritorijos Žr. Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Indrė Rutkauskaitė, Ramūnas Šmigelskas, Radvilų rūmai Dubingiuose, p. 31–32. , o per visą XVII–XVIII amžių Radvilų Dubingių kunigaikštystėje bei Dubingių parapijoje dirbamos žemės plotai niekada neviršijo 10–15 proc. bendros teritorijos Žr. ten pat, p. 32–39. . XIX a. viduryje Vilniaus apskrityje ariama žemė sudarė 32 proc., o Švenčionių apskrityje – tik 22 proc. bendros teritorijos Žr. Материалы для географии и статистики России, собранные офицерами Генерального штаба, с. 431. . Taigi, modeliuojant galimą mikroregiono gyventojų skaičių, labiausiai tikėtini duomenys pateikti eilutėje „dirbamos žemės sudaro 10 proc. visos žemės ploto“. Empirinių duomenų apie mikroregiono gyventojų skaičių turime tik iš XVI–XVII a. pradžios. Šio laikotarpio dokumentuose dažniausiai pateikiamas tik tarnybų ir dūmų skaičius, o gyventojų skaičius yra išvestinis, skaičiuojamas remiantis H. Lovmianskio nustatytais Žr. Henryk Lowmianski, Zaludnienie państwa litewskiego w wieku XVI: zaludnienie w roku 1528, s. 110. tarnybos – dūmo ir žmonių skaičiaus tarpusavio kiekybinio santykio rodikliais. Pagal ankstyviausią Dubingių dvaro gyventojų sąrašą (datuojamą 1510–1523 m.), Dubingių dvare galėjo gyventi apie 500 asmenų. Radvilų dvarų 1528 m. inventoriaus duomenimis Žr. Krzysztof Pietkiewicz, „Najstarszy inwentarz dóbr radziłowskich z 1528 r.”, s. 181–182. , Dubingių dvare galėjo gyventi 966–1 203 žmonės, Baranavos dvare – 18 žmonių, Žaugėdų dvare – 32–41 žmogus. 1554 m. inventoriaus duomenimis Žr. Konstantinas Jablonskis, Istorijos archyvas: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, p. 53–63. , Dubingių vaitijoje Šiam teritoriniam vienetui priskiriami dabartiniai Vilniaus r. sav. esantys Troškūnų, Daukšių, Grybėnų, Tarakonių kaimai ir buvęs Daukšėnų kaimas bei iš XIX a. kartografijos žinoma Gejėnų dvarvietė; dabartiniame Švenčionių r. esantis Matakiemio kaimas, prie Laumeno ežero buvęs Gelcevičiavos kaimas ir prie Dubingių ežero buvę Staniučių ir Pavilių kaimai. galėjo gyventi apie 318 žmonių, o 1634 m. Dubingių dvaro valsčiuje gyveno apie 1 962 žmonės. Toks santykinai nedidelis mikroregiono gyventojų skaičius svarbus įvertinant ūkininkavimo galimybės (nedaug žmonių, daug laisvos žemės, dideli atstumai tarp bendruomenių) ir modeliuojant mutacinių veiksnių poveikį. Dėl menko gyventojų skaičiaus priešų antpuoliai, badmečiai ar epidemijos Dubingių mikroregiono socialinę raidą galėjo pažeisti kur kas labiau nei tankiai apgyvendintų regionų. Dėl mutacijos veiksnių mikroregiono teritorija galėjo lengvai virsti dykra, kurios atkūrimui būtų reikėję vidinės kolonizacijos (gyventojų perkėlimas iš kitų LDK vietovių).

Tolygios evoliucijos laikotarpiais gyventojų skaičiaus augimas skatino ūkininkavimo pokyčius, nes augančiai bendruomenei reikia daugiau maisto. Galime manyti, kad iš pradžių maisto kiekis didinamas pasitelkiant vidinius bendruomenės resursus: plečiamas medžioklės arealas, didinami pievų, dirbamos žemės plotai. Tokie kiekybiniai (ekstensyvūs) pokyčiai nedidelėse bendruomenėse buvo labai riboti, jiems reikėjo didelių papildomų darbo ir laiko sąnaudų, todėl pakankamai greitai turėjo būti pasiekiama ekstensyvios ūkininkavimo plėtros riba. Augančio gyventojų skaičiaus maisto poreikius galima patenkinti tik įdiegus naujoves, kurios galimos tiek dėl visuomenės atliktų vadinamųjų paralelinių atradimų, tiek dėl dviejų visuomenių komunikacinės (difuzinio pobūdžio) sąveikos Žr. Everett M. Rogers, Diffusion of Innovations, p. 11–34. . Inovacijų požiūriu Rytų Lietuva vertintina kaip įvairialypis regionas. Viena vertus, šiaurės pietų geopolitinė orientacija, regioną kertantys prekybos keliai, pakankamai intensyvūs lietuvių genčių (vėliau LDK) karo žygiai į gretimas teritorijas bei valstybės sostinės Vilniaus iškilimas turėjo skatinti inovacijas, tačiau, kita vertus, nuo X a. (po Rusios ir Lenkijos krikšto) pagoniškos lietuvių teritorijos (vėliau LDK) atsidūrė vis didesnėje politinėje ir kultūrinėje izoliacijoje ir tapo savotišku „inovacijų užribiu.“ Inovatyvumo situaciją dar labiau sunkino rašto ir formalaus ugdymo sistemų nebuvimas pagoniškoje visuomenėje. Dėl tokios situacijos valstybės ir visuomenės raida lėtėjo, kartu įgydama specifinių bruožų, nebūdingų nei bizantinei, nei katalikiškai civilizacinei erdvei. Tai leidžia kalbėti apie ankstyvojo valstybingumo laikų ir LDK visuomenės bei valstybės raidos modelio specifiką, kuris greta despotiško bizantinio ir korporatyvaus katalikiško gali būti įvardijamas kaip savitas viduramžių Europos socialinių tyrimų objektas, o LDK viduramžių visuomenė (apskritai LDK viduramžiai) nagrinėjama kaip savarankiškas ir specifinis fenomenas, susiformavęs pagoniška pasaulėžiūra grįstoje intensyvių bizantinės krikščionybės ir katalikybės sąveikų erdvėje.

Diegiamos inovacijos ir augantis gyventojų skaičius skatino ekonominius pokyčius, Lietuvos atveju – didino žemdirbystės reikšmę bendroje ūkininkavimo struktūroje, lėtino žemės nualinimo procesus ir mažino bendruomenių mobilumą. Lietuvoje ekonominė raida ir jos sukelti pokyčiai priklausė nuo dirvožemio derlingumo – spartesni geresnių dirvožemių regionuose ir lėtesni ten, kur dirvožemiai buvo prastesni. Nusistovint kaimavietėms susiformavo senųjų kelių tinklas, lengvinęs bendruomenių tarpusavio komunikaciją bei išorinę prekybą. Inovacijų poreikis ir augantis gyvenviečių stabilumas skatino du svarbius koncentracijos ir įvairovės veiksnius, kurie, pagal Gerto Jano Hosperso kūrybinių erdvių (miestų) formavimosi teoriją, sudaro sąlygas vienoms geografinėms erdvėms įgyti pranašumą prieš kitas Žr. Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius, Ramūnas Šmigelskas, „Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a.“, 2013. . Taip atsiranda centralizuotas visuomenės valdymas, stiprėja centralizuota valdžia. Viena vertus, augantys derliai skatina visuomenės turtinę nelygybę, kita vertus, sukuriama pridedamoji vertė leidžia išlaikyti administraciją (žmones, kurie tiesiogiai neūkininkauja, bet atlieka kitas socialines, pavyzdžiui, saugumo užtikrinimo, funkcijas). I. Prigogine’o sistemų teorijos požiūriu Žr. Ilya Prigogine, Tikrumo pabaiga: laikas, chaosas ir nauji gamtos dėsniai, p. 27–31. centralizuota ir gerai administruojama sistema yra atsparesnė mutaciniams poveikiams ir greičiau atsikurianti po neišvengiamų mutacijų nei menkai centralizuota sistema. Taigi hipotetiškai galime teigti, kad valdymo centralizacija sukuria palankesnes sąlygas gyventojų skaičiaus augimui, nei tai vyktų decentralizuotoje visuomenėje, todėl bendrasis socialinės organizacijos procesas vyksta intensyviau ir gali kartotis kokybiškai aukštesniu lygmeniu. Taip pat galime kelti hipotezę, kad nederlinguose regionuose įsikūrusioms negausioms ir mutaciniam poveikiui mažiau atsparioms bendruomenėms valdymo centralizacija buvo svarbesnė išlikimo sąlyga nei turtingųjų regionų bendruomenėms, ir tai galėjo tapti vienu iš svarbių veiksnių lietuvių gentims kuriant Lietuvos valstybę.

Be šių deterministinio pobūdžio sąsajų, bendrojo visuomenės socialinės organizacijos proceso teorinio modelio elementai gali būti susiję ir tiesioginiais ryšiais, pavyzdžiui, centralizuota valdžia gali skatinti ūkininkavimo kaitą administraciniu būdu (XVI a. viduryje Valakų reformos metu valstybiniuose dvaruose buvo įvesta privaloma trilaukė sėjomaina) ar įveždama naujas gyvulių bei augalų veisles (žinoma, kad XVII a. į Radvilų dvarus buvo atvežta olandiškų galvijų). Lygiai taip pat, pavyzdžiui, siekdama efektyvesnio mokesčių surinkimo ir administravimo centralizuota valdžia gali stabdyti bendruomenių mobilumą ir skatinti kurti stabilias gyvenvietes prie konkrečių prekybai svarbių kelių arba, atvirkščiai, dėl vidinės kolonizacijos skatinti gyventojų perkėlimą iš vienos vietos į kitą.

Konkrečios bendruomenės raida, vykstanti pagal bendrąjį socialinės organizacijos proceso modelį, gali būti traktuojama kaip spiralinė, pakartojanti bendrojo modelio etapus kiekvieną kartą vis kitu kokybiniu lygmeniu. Konkretaus Dubingių mikroregiono bendruomenės raidos modelis pateikiamas 2-ame paveiksle.

Schemoje pateikiamus bendruomenės raidos etapus galime nagrinėti įvairiais pjūviais, siedami juos su bendrojo socialinės organizacijos proceso modelio schema. Teoriniame tyrime baziniu pasirinktas neomarksizmo filosofijai būdingas požiūris į ekonominių sąlygų išskirtinę svarbą visuomenės raidai Žr. Colin Renfrew, Paul Bahn, Archaeology: Theories, Methods and Practice, p. 415–430. . Galima teigti, kad visuomenės raidos mikroregione pagrindu buvo ūkininkavimo forma ir sukuriama ekonominė pridedamoji vertė, o kaitos varikliais – kokybiniai ekonominės veiklos pokyčiai bei vietinės socialinės gamtinės sistemos sukrėtimai („mutacijos“). Straipsnyje mikroregiono socialinės organizacijos raida modeliuojama remiantis ekonominės veiklos formų kaita (mikroregiono ekonomine raida). Išskiriami mažiausiai trys I–XVI a. Dubingių mikroregiono ekonominės ir socialinės raidos chronologiniai laikotarpiai: pirmasis – lydiminės žemdirbystės, antrasis – ariamosios, dirvoninės ir dvilauke sėjomaina pagrįstos žemdirbystės ir trečiasis – ariamosios, trilauke sėjomaina pagrįstos žemdirbystės Ekonominis šios chronologijos pagrindimas pateikiamas autoriaus straipsnyje „Dubingių mikroregiono ekonominės raidos specifika I a. – XVI a. viduryje“ (žr. Rimvydas Laužikas, „Dubingių mikroregiono ekonominės raidos specifika I a. – XVI a. viduryje“, 2013). .

Socialinis kapitalas praeities visuomenėje

Socialinio kapitalo sąvoka yra pakankamai plačiai naudojama mokslinėje literatūroje ir viešojo administravimo erdvėje, tačiau jos turinys dažnai neatskleidžiamas ar atskleidžiamas prieštaringai. Socialinio kapitalo termino kūrėjas L. Judsonas Hanifanas jį taip apibrėžė:

vartodamas terminą socialinis kapitalas aš neturiu galvoje įprastos kapitalo sampratos […] aš nekalbu apie nekilnojamąjį turtą, asmens nuosavybę ar grynuosius pinigus, bet kalbu apie tai, kas šiuos materialius dalykus paverčia kasdieninio gyvenimo vertybėmis, kaip antai: gera valia, draugystė, abipusė simpatija ir socialiniai ryšiai, kurie leidžia atsirasti socialiniams vienetams. Žr. L. Judson Hanifan, “The Rural School Community Center,” p. 130.

Spustelėjus išskleisti...

Šis apibrėžimas vaizdžiai rodo socialinio kapitalo turinį, bet siekdami paversti socialinio kapitalo tyrimus mokslinių tyrimų objektu turime įtraukti formalesnius apibrėžimus bei išskirti aiškesnius kriterijus. Tai buvo atlikta informacijos komunikacijos teorijų kontekste socialinio kapitalo funkcionavimą suvokiant per bendruomenės narių informacijos mainus, komunikaciją ir vartojant socialinių interakcijų terminą. Socialinės interakcijos šiame kontekste buvo suprantamos kaip

išorinės formos, kurių dėka kažkurios grupės veiksmai siejami su asmens pasirinkimais […] ką vadiname „kažkuriomis grupėmis“ priklauso nuo konteksto, tai gali būti šeimos, kaimynai, draugai ar socialiniai sluoksniai […] socialinės interakcijos kartais dar vadinamos „ne-rinkos“ sąveika, siekiant pabrėžti faktą, kad jos nėra reguliuojamos kainų mechanizmo. José A. Sheinkman, “Social Interactions,” p. 1–2.

Spustelėjus išskleisti...

Socialinių interakcijų atžvilgiu grindžiama Pasaulio banko socialinio kapitalo koncepcija: „socialinis kapitalas apibrėžia visuomenės institutus, ryšius ir normas, kurie sąlygoja socialinės sąveikos kiekybę ir kokybę […] tai yra aibė horizontalių žmonių tarpusavio sąsajų, sudarančių socialinius tinklus“ Social Capital Assessment Tool, 2013. . Toks apibrėžimas, susietas su socialinių mokslų eksploatuojama tinklaveikos idėja, sukuria visuomenės tinklaveika grįstą požiūrį į socialinį kapitalą.

Kaip teigia vienas žymiausių šiuolaikinių socialinio kapitalo teoretikų Robertas D. Putnamas, „socialinio kapitalo teorijos branduolys ir idėja yra ekstremaliai paprasti: visuomenės tinklaveika“ Robert D. Putnam, Democracies in Flux: The Evolution of Social Capital in Contemporary Society, p. 100. ; čia tinklaveika suprantama kaip socialinių interakcijų ir žmonių tarpusavio asmeninių ryšių tinklas Žr. “Network,” 2013. Tačiau būtina pažymėti, kad visuomenės tinklaveikos reiškinio buvimas pats savaime nereiškia, kad kalbame apie tinklaveikos visuomenę (žr. Manuel Castells, Tinklaveikos visuomenės raida, p. 5–10). Šiuo atveju galėtume pasinaudoti panašia schema, kurią Manuelis Castellsas pritaiko aptardamas informacijos funkcionavimą visuomenėje ir semantiškai atskirdamas „informacijos“ ir „informacinio“ požymius. Anot mokslininko, „sąvoka „informacijos“ pabrėžia informacijos vaidmenį ir reikšmę visuomenei“. Tai leidžia „informacijos“ semantinį lauką atsieti nuo technologijų ir chronologinių laikotarpių. Informacija ir jos mainai buvo svarbūs visais žmonijos istorijos laikotarpiais ir šiuo požiūriu XXI a. nesiskiria nuo kitų. „Sąvoka „informacinis“ žymi specifinei socialinės organizacijos formai būdingą bruožą, kai dėl pasikeitusių technologinių sąlygų ir socialinės aplinkos informacijos kūrimas, apdorojimas ir perdavimas tampa pagrindiniais produktyvumo ir galios šaltiniais“. Taigi informaciniai reiškiniai susiejami su skaitmenine technologija ir tampa būdingi tik šiuolaikinei visuomenei (žr. ten pat, p. 149–154). Pritaikydami tą pačią schemą visuomenės tinklaveikai turime pažymėti, kad asmeniniais ryšiais ir socialinėmis interakcijomis grįsta tinklaveika yra nepriklausoma nuo chronologinio laikotarpio, ji būdinga visų laikų visuomenėms. Specifinės tinklaveikos visuomenės asmeniniai ryšiai ir socialinės interakcijos susiformuoja tik skaitmeninių technologijų ir jomis grįstų kompiuterinių tinklų dėka ir tai yra XX a. pabaigos – XXI a. pradžios socialinės organizacijos forma. . Pasak R. D. Putnamo, tinklaveika pirmiausia sukuria vertę tiems žmonėms, kurie yra tinklo dalis, pavyzdžiui, turint pažįstamų kur kas yra lengviau susirasti darbą. Kita vertus, tinklaveika sukuria ir išorinę pridedamąją vertę: „geros kaimynystės“ bendruomenėse nusikalstamumo lygis yra mažesnis. Tinklaveika gali būti formalizuota (kaip klubas) ar neformali (kaimynų bendravimas), grįsta stipriais ar silpnais asmeniniais ryšiais, intravertiška ar ekstravertiška, socialiai uždara (kaip religinė sekta) ar socialiai atvira (kaip jau minėtas klubas) Žr. Robert D. Putnam, Democracies in Flux: The Evolution of Social Capital in Contemporary Society, p. 63. . Per visuomenės tinklaveiką užtikrinama grupės ir pavienių asmenų / kelių grupių tarpusavio interesų derinimas įvairiose veiklose bei bendras išteklių (materialių ir nematerialių) naudojimas derinant skirtingus interesus. Tai paprastai atliekama pasitelkiant vienokias ar kitokias socialines struktūras ir jų narių veiksmus tų struktūrų viduje Žr. James S. Coleman, “Social Capital in the Creation of Human Capital,” p. 96–101. , visiems suprantamas (moralės) normas, sankcijas už jų nevykdymą bei reguliuojant informacijos srautus Žr. Sheilagh Ogilvie, The Use and Abuse of Trust: Social Capital and its Deployment by Early Modern Guilds, p. 2–3. .

Socialinio kapitalo teorijos kaip metodologinės nuostatos taikymas praeities visuomenių tyrimui yra sąlygotas hipotetinio suvokimo, kad be socialinio kapitalo visuomenės funkcionavimas yra neįmanomas. Taigi praeities visuomenės taip pat turėjo generuoti socialinio kapitalo pridedamąsias vertes. Tačiau tokius tyrimus sunkina skirtingos šiuolaikinių socialinio kapitalo tyrimų ir praeities visuomenių tyrimų empirinių duomenų rinkimo metodikos bei galimybės. Sociologijos metodika, grįsta empirinių duomenų rinkimu iš šiuolaikinių funkcionuojančių visuomenės struktūrų, taip pat tinklų ir individų anketavimo, giluminio interviu ir kiti sociologijos metodai Žr. Social Capital Assessment Tool, 2013. iš esmės netinka praeities (nebeegzistuojančioms) visuomenėms ir individams. Tirdami praeities visuomenių socialinį kapitalą turime žengti žingsnelį atgal – atsiriboti nuo sociologijos empirinių duomenų rinkimo metodų ir susieti tyrimą su socialinio kapitalo formaliosiomis apibrėžtimis bei istorinių procesų modeliavimo patirtimi. Šiuo požiūriu svarbiausiu socialinio kapitalo analitiniu vienetu tampa visuomenės tinklaveika Žr. Sheilagh Ogilvie, Social Capital, Social Networks, and History, p. 15–18. , išreikšta per visuomenės narių asmeninius ryšius ir socialines interakcijas.

Nors šie abu elementai yra komunikacinio pobūdžio, o kai kurie autoriai socialinę interakciją ir asmeninius ryšius laiko sinoniminiais, praeities tyrimų kontekste turėtume juos skirti. Asmeninių ryšių ir socialinės interakcijos poroje pirmasis elementas yra pasyvus, o antrasis – aktyvus. Žmonių asmeniniai ryšiai gali būti apibūdinami kaip dviejų ar daugiau asmenų tarpusavio santykis, grįstas bendrumu, meile, solidarumu, profesine sąveika ir pan. Svarbiausias asmeninių ryšių požymis yra poveikio potencialas, tai yra potenciali galimybė vienam asmeniui natūraliai, be prievartos daryti poveikį kitam asmeniui (pavyzdžiui, natūraliai keičiantis vienam asmeniui tai gali tapti ir kito asmens kaitos priežastimi). Tokie ryšiai apibūdinami kaip holistiniai (nepriklausomi nuo erdvės ir laiko). Svarbu pažymėti, kad asmeniniai ryšiai turi būti skiriami nuo formaliųjų, kurie yra sąlygoti socialinės padėties, galių skirtumų, darbo santykių ir yra fragmentiški, vykstantys tik atitinkamoje vietoje ir atitinkamu laiku Žr. Anita L. Vangelisti, Daniel Perlman, The Cambridge Handbook of Personal Relationships, p. 769–790. . Dėl šios priežasties bajoro ir jo baudžiauninko ar viršininko ir jo pavaldinio ryšių negalime vadinti asmeniniais ryšiais. Kaip jau minėta, asmeniniai ryšiai paprastai yra pasyvūs ir suaktyvinami tik per socialines interakcijas.

Patikslinant anksčiau pateiktą socialinių interakcijų apibūdinimą reikia nurodyti, kad socialinės interakcijos apibrėžiamos kaip dviejų ar daugiau žmonių bendri aktai, veiksmai, praktikos ar bet koks kitoks elgesys, kuriuo siekiama paveikti ar suderinti kitų asmenų ar grupių patirtį bei ketinimus. Socialinė interakcija reiškia, kad kiekvienas jos dalyvis žino apie kitus dalyvius, juos personalizuoja, turi savo mintyse ir tam nebūtina tiesioginė sąveika. Draugai gali rašyti vienas kitam laiškus, kariaujančių šalių generolai gali rengti ir vykdyti vieni prieš kitus nukreiptus karo planus, verslo konkurentai gali sąmoningai ignoruoti vienas kitą. Socialinė interakcija neapibrėžiama fiziniu ryšiu, elgesio formomis ar fiziniu atstumu, svarbiausias jos bruožas yra „kitos pusės“ personalizacija ir sąmoningi abipusiai interakcijos dalyvių veiksmai. Socialinė interakcija nevyksta tuo atveju, jei vienas sąveikos dalyvių nežino apie kito veiksmus (pvz., šnipinėjimas) ar vienas dalyvis traktuoja kitą kaip fizinį (nepersonalizuotą) objektą (pavyzdžiui, budelio ir aukos, prižiūrėtojo ir kalinio, nusikaltėlio ir nukentėjusiojo santykiai). Tokios (prievartinės ar neįsisąmonintos) socialinės interakcijos nekuria socialinio kapitalo pridedamųjų verčių Žr. Rudolf J. Rummel, Understanding Conflict and War: The Conflict Helix, 1976. .

Šie du visuomenės tinklaveikos požymiai (asmeniniai ryšiai ir socialinės interakcijos) gali būti iš dalies pamatuojami panaudojant mūsų turimus archeologijos ir istorijos empirinius duomenis apie praeities visuomenes. Socialinio kapitalo teorijos pritaikymas praeities visuomenių tyrimui leidžia geriau pažinti tų visuomenių socialinę organizaciją ir jos funkcionavimo mechanizmą, paaiškinti sąsajas tarp bendruomenės vykdomos ūkinės veiklos, kasdieninio gyvenimo normų, ritualų, religinio pobūdžio praktikų, administracinių struktūrų veiklos ir jų santykio su bendruomenėmis. Straipsnyje analizuojant socialinės organizacijos raidą mikroregione vadovaujamasi 3 pav. pateikiamu skirtingų socialinių struktūrų sąveikos teoriniu modeliu.