Straipsnis Istoriografinis pliuralizmas: glausta mokyklų ir metodų apžvalga

Santrauka. Kritinę istoriografijos metodologiją XIX amžius Europoje pirmą kartą išplėtojo tokie mokslininkai, kaip Leopoldas von Ranke ir Betholdas Georgas Niebuhras. XIX amžius Europoje – smarkaus tautinių valstybių kūrimosi ir įsitvirtinimo laikotarpis. Šitai paaiškina, kodėl kelis dešimtmečius istoriografų dėmesį išimtinai prikaustė politiniai tautinių valstybių reikalai. Tačiau antrojoje XIX amžiaus pusėje sudaigintos ir kitos istoriografinės šakos: ūkio, geografijos, krašto, pasaulio, visuomenės, kultūros, dailės. Kiekviena minėtų šakų iškėlė naujus klausimus, įdiegė savitus tyrimo metodus. Pastarųjų dešimtmečių istoriografijai, kuri tiesiogiai kilusi iš XIX amžiaus pirmtakų, savybingos suvestinės, vienalaikės pažinimo formos, tarpusavyje derinant visus žmogaus protui, vaizduotei ir kūrybai būdingus požiūrius į žmogiškąją praeitį.

Pagrindiniai žodžiai: politinė istoriografija, ekonominė istoriografija, geografinė istoriografija, aplinkotyros istoriografija, pasaulinė istoriografija, socialinė istoriografija, kultūrinė istoriografija, dailės istoriografija.

Nuo pirmųjų pavyzdinių Vakarų istoriografijos paminklų – Herodoto ir Tukidido veikalų, – kuriais Europoje kone du tūkstantmečius vadovautasi kaip metodine paradigma ir temine norma, beveik iki XIX a. vidurio „didingu ir nuostabiu“ Herodotas, Istorija, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988, p. 17. , t. y. istoriografijos vertu objektu, paprastai laikyta valstybė ir ją supančių politinių įvykių eiga. Dar XIX šimtmetyje iškilūs vokiečių istoriografai bei metodologai Leopoldas von Ranke (1795–1886) ir Bertholdas Georgas Niebuhras (1776–1831), ženkliai prisidėję prie kritinių metodų formulavimo ir įtvirtinimo istoriografiniuose moksluose, tokį savo kolegų ir savo pačių pasirinkimą konstatavo ir argumentavo keturiais teiginiais:

1. istoriografija privalo tirti pirminius šaltinius, antraip bus prasilenkta su moksliškumo kriterijais;
2. politinė istoriografija, palyginti su kitomis istorinio tyrinėjimo šakomis, yra smulkiausiai ir tiksliausiai dokumentuota: čia apstu oficialių raštų, valstybinių sutarčių, tarnybinių susirašinėjimų, teisminių nuosprendžių, kuriuos galima pasitelkti kaip pradinius šaltinius tiriant vieną ar kitą politinių įvykių seką;
3. todėl tik nagrinėdama valstybinius ir tarpvalstybinius santykius istoriografija randa pakankamą gausą pirminių istorinių šaltinių, leidžiančių apie praeitį kalbėti „wie es eigentlich gewesen“ Leopold von Ranke, Geschichten der romanischen und germanischen Völker von 1494 bis 1514 / Sämtliche Werke, Leipzig, 1874, Bd. 33, S. VII. – kalbėti atsakingai, išsaugojant metodinę drausmę bei mokslinio pažinimo dvasią;
4. vadinasi, tokių dalykų kaip kultūros ar civilizacijos istoriografija moksliškumas mažų mažiausiai yra abejotinas, kadangi šaltiniais naudojamasi pernelyg laisvai ir nekritiškai, faktais paremtos išvados keičiamos asmenine tyrėjo vaizduote ir nepagrįstomis hipotezėmis, apibendrinimais, spėliojimais, kuriuos, neturint aiškios faktinės medžiagos, t. y. deramai apibrėžtų pirminių šaltinių, sunku patvirtinti arba paneigti Žr. Zenonas Norkus, Istorika, Vilnius: Taura, 1996, p. 40. .

Ekonominė istoriografija

Žinoma, XIX a. Europoje politinė istoriografija nebuvo vienintelė, galėjusi puikuotis ilgaamže tradicija, – jau pora šimtmečių, ypač Britų salyne, plėtota kita istoriografinė šaka – politinė ekonomija, vėliau pertvarkyta į ekonominę, arba ūkio, istoriografiją. Kelią praskynė Adamo Smitho knyga The Wealth of Nations („Tautų turtas“), išleista 1776 m. ir bematant tapusi klasika. Jis nagrinėjo pelno siekimą, rinkų veikimo ir sąveikavimo mechanizmą, kapitalo kaupimą, pagaliau ekonominių bei politinių galių santykiavimą. Svarbu tai, kad minėti reiškiniai pateikti ne kaip valstybinio gyvenimo epifenomenas, o kaip saviti, daugiau ar mažiau lemtingi istoriniai veiksniai.

XIX a. Anglija – pirmoji Europoje – išgyveno plataus masto pramoninę revoliuciją, kuri atnešė gausių visuomeninių bei ūkinių permainų: sparčiai keitėsi gamybos technologijos, žmonių darbo sąlygos, socialinė valstybės sąranga, žaibiškai augo miestai, vienas po kito dygo pramoniniai kvartalai, į kuriuos, netekusi pragyvenimo reikmenų, gurmėte gurmėjo nuskurdusi valstietija: užėmė naujas darbo vietas fabrikuose ir pamažu telkėsi į atskirą visuomeninį sluoksnį – darbininkiją, kuriai K. Marxas prisegė klasinio proletariato etiketę. Šiuos didžiąja dalimi ekonominius pokyčius lydėjo intelektinė paskata išsiaiškinti istorines padėties aplinkybes. Antrojoje XIX a. pusėje ūkio istoriografija ėmė plėstis. Pasirodė poleminiai Karlo Marxo (1818–83) bei Friedricho Engelso (1820–95) veikalai, kuriuose į pirmą vietą iškelta gamybos priemonės ir santykiai, o jų poveikis istorijai laikytas visa aprėpiančiu ir visa lemiančiu. Tuo tarpu valstybinės, teisinės bei kultūrinės veiklos formos tėra maskuotos, „ideologinės“ turimos ekonominės padėties išraiškos Žr. Friedrich Engels, Anti-Diuringas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958; Karl Marx ir Friedrich Engels, Vokiečių ideologija, iš vokiečių kalbos vertė Algirdas Kanapeckas, Vilnius: Mintis, 1974; Friedrich Engels, Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga, Vilnius, 1967. .

Kad ūkiniai procesai klostosi iš savęs ir palyginti nepriklausomai nuo politinių bei juridinių veiksnių – šitai savo 1884 m. išspausdintose paskaitose Lectures on the Industrial Revolution in England („Paskaitos apie pramoninę revoliuciją Anglijoje“) ypač pabrėžė tuo metu Oksfordo universitete dėstytojavęs Arnoldas Toynbee’s (garsesniojo civilizacijų istoriografo Arnoldo J. Toynbee’o dėdė). Tais pačiais metais pasirodė įtakinga J. E. Thoroldo Rogerso monografija Six Centuries of Work and Wages („Šeši darbo ir algos šimtmečiai“), kurioje autorius pateikė išsamių duomenų apie algas ir kainas, bei, remdamasis jais, aptarė santykį tarp kaimo skurdo ir žemėtvarkos įstatymų tobulinimo.

Ūkio istoriografija netrukus įsteigta didžiausiuose britų universitetuose. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais išleisti pirmieji apžvalginiai vadovai, kartu padėję nubrėžti paties dalyko ribas: 1882-aisiais išėjo Williamo Cunninghamo Growth of English Industry and Commerce („Anglų pramonės ir prekybos augimas“), o 1888 – W. J. Ashley’o Introduction to English Economic History and Theory („Anglų ekonominės istorijos ir teorijos įvadas“). Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais ekonominė istoriografija subrendo į palyginti savarankišką istoriografinę šaką, turinčią savo raštiją, periodinę spaudą Nuo 1891 metų „Karališkosios ekonomikos draugijos“ ir „Blackwell Publishing“ leidžiamas Economic Journal, nuo 1940 metų „Ekonominės istorijos asociacijos“ ir Keimbridžo universiteto leidžiamas Journal of Economic History, nuo 1948 metų „Ekonominės istorijos draugijos“ ir „Blackwell Publishing“ leidžiamas Economic History Review. ir universitetines katedras.

Socialinė istoriografija

Kita srovė, smagiai įsiliejusi į XIX–XX a. sandūroje vis labiau tyvuliuojančius ortodoksinės istoriografijos vandenis – tai nuolatos gausėjantys bandymai rašyti visuomeninių reiškinių istoriją. Kuriant vadinamąją socialinę istoriografiją – tuo metu pavadinimas dar nebuvo visuotinai prigijęs – ženkliausią įnašą padarė prancūzų rašytojai. Dar pirmojoje XIX a. pusėje „naujojo tipo istorijos“ gynėjas Augustinas Thierry (1795–1856) išspausdino daugelį straipsnių, kuriuose pliekė senojo stiliaus istoriografiją už tai, kad ji – anachroniška, netiksli ir – tai ypač įsidėmėtina – užuot tyrinėjusi paprastų žmonių likimą, perdėm „pataikaujanti“ didžioms asmenybėms. Savo paminkliniame trijų tomų veikale Histoire de la conquête de l’Angleterre par les normands („Normandų vykdyto Anglijos užkariavimo istorija“), pasirodžiusiame 1825 m., A. Thierry labiau įnikęs į užkariautųjų padėtį negu užkariautojų, labiau domisi frankų ir galų pastangomis XVIII a. sukelti trečiąjį luomą prieš savo baudžiavinius išnaudotojus negu valdančiųjų sluoksnių intrigomis.

Panašus, „simpatinis“, požiūris atsiskleidžia ir romantinio istoriografo Jules’io Michelet (1798–1874) raštuose. Savo ilgojoje Histoire de France („Prancūzijos istorija“), kurios rašymas užtruko net trisdešimt su viršum metų (1833–67) ir priaugo net devyniolika tomų, J. Michelet vaizduoja kenčiančius eilinius žmones, jiems skiria ypatingą istorinį vaidmenį. Tas pats rašytojas, savo metu pasižymėjęs radikaliomis prieš dvasininkiją, bajoriją bei monarchiją nukreiptomis pažiūromis, 1846 m. išleido kitą itin svarbią knygą – Le Peuple („Tauta“), šiandien pripažįstamą turbūt viena geriausių pavienių autoriaus apybraižų, kurioje apibūdinama prancūzų darbininkijos dvasia ir savitumas; ne politinė ir religinė aukštuomenė, bet paprasta liaudis laikoma galingiausiu istorinės pažangos varikliu, o prancūzų atveju – dar ir tikraisiais Orleano mergelės Joanos Arkietės dvasios sergėtojais.

Reikšmingi, apžvelgiant naujausius XIX a. prancūzų istoriografijos pokyčius, yra filosofo, kritiko ir istoriografo Hippolyte’o Adolphe’o Taine’o (1828–93) darbai. Šis literatūros ir meno istorijos žinovas pasižymėjo itin plačiu moksliniu akiračiu. Savo raštuose, ypač keturių tomų Histoire de la littérature anglaise Hippolyte-Adolphe Taine, Histoire de la littérature anglaise, 4 vol., Paris: Librairie Hachette et Cie, 1866; L'idéalisme anglais: étude sur Carlyle, Paris: Germer Baillière, 1864; Le positivisme anglais: étude sur Stuart Mill, Paris: Germer Baillière, 1864. („Anglų literatūros istorija“), H. A. Taine’as ne tik sugebėjo tarpusavyje derinti fizinius bei psichinius duomenis apie praeitį, bet ir išplėtojo savitą būdą, kaip kryžminti kultūrologinių tyrimų rezultatus su žiniomis apie visuomeninės raidos dėsnius. Tais pačiais 1964-aisiais pasirodė ir ne mažiau garsaus žinomiausias jo amžininko Numa Denis Fustelio de Coulanges’o (1830–89) veikalas La cité antique („Antikinis miestas“), kuriame daugiausia aptariamos ne senovės graikų bei romėnų diplomatinės misijos, kariniai išpuoliai, konstituciniai kivirčai bei kiti panašūs dalykai, o antikinės tikybos ir dorovės klausimai.

Matyti, kaip tarp antrosios XIX a. pusės prancūzų istorikų palengva bręsta nepasitenkinimas nusistovėjusios politinės ir diplomatinės istoriografijos primestais pernelyg siaurais teminiais bei metodiniais varžtais ir drauge vis karštesnis noras imtis naujų analitinių uždavinių. Lemtingas lūžis įvyko 1900 m. ekonomistui François Simiand’ui (1873–1935), geografui Pauliui Vidaliui de la Blanche’ui (1843–1918) ir filosofui Henri Berrui (1863–1954) įsteigus žurnalą Revue de Synthèse Historique, kuriame istoriografiniai tyrimai lig tol neregėtu mastu įtraukiami į naujųjų visuomenės mokslų akiratį, ir atvirkščiai.

Šį kryptingą priešinimąsi tuo metu vis dar viešpataujančiai pasakojamajai politinei istoriografijai iškart po Pirmojo pasaulinio karo sėkmingai, netgi pergalingai tęsia medievistas Marcas Blochas (1886–1944) ir renesanso tyrinėtojas Lucienas Febvre’as (1878–1956), 1929 m. Strasbūro universitete pradėdami leisti žurnalą Annales d’histoire économique et sociale (iškart po Antrojo pasaulinio karo pervadintą į Annales: économique, sociétés, civilisations) bei drauge įkurdami vieną įtakingiausių idėjinių XX a. judėjimų – Annales mokyklą, kurios šalininkai – šįsyk ne tik knyginiu, bet ir instituciniu pavidalu – sugebėjo suburti į vieną sąryšingą, tegul ir mišrią, metodinę visumą istoriografiją, visuomenės mokslus, geografiją bei ekonomiką. Prie Annales mokyklos, tokios margos savo idėjomis ir praktikomis, netrukus sugrįšime.

Akademiniai Prancūzijos sluoksniai, priešingai negu, tarkim, Vokietijos, visuomet garsėjo visuomeniškumu, o iškilus būtinybei, ir pilietiniu ryžtingumu. Daugelis jų laikėsi kairuoliškų pažiūrų. Ne išimtis – ir istoriografai. Tautinis solidarumas bei prielankumas liaudžiai įkvėpė vadinamąją „istoriją iš apačios į viršų“ Peter N. Stearns, “Social History” / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, Vol. II, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998, p. 846. , kurios pagrindą sudarė nebe valdančiosios viršūnės, o priespaudą kenčiančios ir nebylų gyvenimą gyvenančios apačios: valstietija, darbininkija, išeivija, ateivija, varguomenė. Nors buvo ir tokių istoriografų, kurie šias socialines grupes laikė bejėgėmis keičiant tautų ir valstybių likimus, vis dėlto dauguma manė priešingai, paprastą liaudį tiesiogiai ar netiesiogiai laikydami galingu pamatinių istorinių bei kultūrinių procesų skatintoju. Taigi socialinė istoriografija ženkliai praplėtė istorinių veikėjų ratą: prie diplomatų, karo strategų, valstybės patarėjų, prezidentų, karalių, popiežių, legatų bei uncijų drąsiai imtos šlieti ne vien ką tik išvardytos visuomeninės grupės, bet ir moterys, etninės, lytinės mažumos, įvairiausi nepritapėliais, atskalūnais, keistuoliais bei pamišėliais laikyti žmonės – ir ne tik kaip spalvingos politologinio tyrimo iliustracijos ar prablaškantys ekskursai, o kaip lemtingos visuomeninės jėgos.

Nenuostabu, kad gilesnis, įvairesnis bei sudėtingesnis socialinės sąrangos suvokimas istoriografijoje pasėjo daugybę naujų, lig tol sistemingai negvildentų temų: plūstelėjo monografijos, skyrium aprašančios šeimos, populiariųjų švenčių, laidojimo apeigų, ligos, beprotystės, jausmų, darbo, moterų, medicinos, lyties istorijas, kurios, sykiu paimtos, aprėpė visą žmogaus patirtį. Tradicinių istoriografinių įrankių arsenalas išradingai papildytas kitų mokslų, ypač sociologijos, etnologijos, kultūrologijos, demografijos, ekonomikos, įžvalgomis bei technikomis.

Reikšminga tokio tarpdalykinio bendradarbiavimo pasekmė – perėjimas nuo įvykių istorijos prie procesų istorijos. Vienas pirmųjų šį perspektyvinį manevrą atliko M. Blochas, kuriam didelę įtaką darė aršus įvykių istoriografijos kritikas sociologas Émile’is Durkheimas (1858–1917).

Geografinė istoriografija

Savo garsiajame dvitomyje La Méditerranée et le monde méditerranéen à l’époque de Philippe II („Viduržemio baseinas ir Viduržemio pasaulis Pilypo II laikotarpiu“), kuris ligi šio laikomas Annales mokyklos etalonu, žymusis prancūzų istoriografas Fernand’as Braudelis (1902–85) teatriniu palyginimu prabilo apie esminį posūkį istoriografijoje: į gamtinę aplinką, – teigė jis, – nebegalima žvelgti kaip į paprasčiausią scenografiją, kurios fone vaidinama žmonijos istorija. Ji veikėja. Tiesą sakant, ji sudaro didžiąją pastatymo dalį. Šie žodžiai, – subrandinti Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet F. Braudelis, leisdamas karo belaisvio dienas Liubeke, vieną po kitos L. Febvre’ui siuntinėjo užrašų knygeles, 1949-aisiais pasirodžiusias ką tik minėto dvitomio pavidalu, – šie žodžiai iš tikrųjų apibūdino ne tik pokarines istorijos mokslo perspektyvas, bet ir beveik šimtmečio retrospektyvas – tuos reikšmingus laimėjimus, kurie nuo XIX a. vidurio lydėjo geografinę aplinkos istoriografiją – mokslą, kuris tiria, kaip praeityje sąveikavo žmonių bendruomenės ir gamtos pasauliai, kuriuose jos buvo įsikūrusios.

Kaip ir kiekvienas iš lukšto besikalantis mokslo jauniklis, ankstyvoji geografinė istoriografija kur ne kur rodė gaivališką maksimalizmą – polinkį daryti skubotas išvadas bei nepagrįstus apibendrinimus. Antai vienas geografinės istoriografijos skleidėjų Amerikoje Ellenas Churchillas Semple’as (1863–1932) savo svarbiausiame veikale American History and its Geographic Conditions („Amerikos istorija ir jos geografinėssąlygos“, 1903) Amerikos praeities ypatybes – be abejonės, gerokai supaprastindamas – buvo įsigudrinęs kildinti iš vienintelės gamtinės priežasties – Apalačų kalnyno kaip natūralios skiriamosios sienos tarp rytinės bei vakarinės Šiaurės Amerikos žemyno dalių. Kitas amerikietis – Ellsworthas Huntingtonas (1889–1975) savo knygoje Civilizationand Climate („Civilizacija ir klimatas“, 1915) išpažino aplinkos determinizmą, arba įsitikinimą, jog klimatas kartu su kitais išoriniais fiziniais veiksniais visapusiškai valdo žmonių gyvenimą.

Vis dėlto tiek E. Ch. Semple’as, tiek E. Huntingtonas priklausė antrajai geografinės istoriografijos kartai, o tikrieji jos pradininkai pasižymėjo atsargesniais pareiškimais. Vokietijoje pirmtaku laikytinas Karlo Lamprechto kolega Laipcigo universitete Friedrichas Ratzelis (1844–1904), savo veikaluose gvildenęs, kaip aplinka varžo žmonių veiklą, kaip žmonės keičia aplinką, pertvarko kraštovaizdį, pagaliau kaip tautos ir jų idėjos keliauja iš vienos vietovės į kitą Žr. Friedrich Ratzel, Politische Geographie, Munich: R. Oldenbourg, 1879; Anthropogeographie, 1–2 Bd., Stuttgart: J. Engelhorn, 1882; Völkerkunde, Leipzig und Wien, 1901; Die Erde und das Leben: Eine vergleichende Erdkunde, 1–2 Bd., Leipzig, 1901–02. . Kita kelrodė žvaigždė geografinės ir aplinkotyrinės istoriografijos raidoje – Jungtinių Amerikos Valstijų pasiuntinys Italijoje George’as Perkinsas Marshas, kuris 1864 m. išspausdinto pamatinį veikalą Man and Nature („Žmogus ir gamta“). Jis pastebėjo, jog dažnai neapdairiu savo elgesiu – pavyzdžiui, iškirsdami miškus – žmonės išeikvodavo gamtinius išteklius, nuo kurių priklausė jų pačių kultūrinis būvis. G. P. Marshas manė, kad būtent toks trumparegiškas elgesys nemaža dalimi lėmė Romos imperijos bei kitų išsivysčiusių santvarkinių visuomenių žlugimą.

E. Ch. Semple’o ir E. Huntingtono pažiūrose slypėjusį gamtinį determinizmą iš geografinės istoriografijos pirmasis išgyvendinti mėgino prancūzų geografas Paulis Vidalis de la Blanche’as (1845–1918), taip pat – nors gerokai vėliau – istoriografas Emmanuelis Le Roy’us Ladurie Žr. Emmanuel Le Roy Ladurie, Histoire du climat depuis l'an mil, Paris: Flammarion, 1967. . P. V. de la Blanche’as plėtojo posibilizmo teoriją, pagal kurią pačios žmonių bendruomenės vertybinės nuostatos bei techninis pasirengimas lėmė, kaip ji – bendruomenė – santykiavo su aplinka. Jo pažiūros stipriai veikė M. Blochą ir L. Febvre’ą, kurie geografinę istoriografiją, prancūziškai vadinamą géohistoire, laikė kertine samprata socialinei ir ekonominei žmonijos istorijoms rašyti.

Medievistas M. Blochas – vienas iškiliausių XX a. istoriografijos novatorių. Strasbūro universitete jėgas suvienijęs su kolega ir bendraminčiu L. Febvre’u, 1929 m. įsteigė vieną įtakingiausių XX a. istoriografijos žurnalų Annales d’histoire économique et sociale. Sintetindamas po įvairius mokslus išsibarsčiusias metodikas, brėždamas naujas euristines kryptis, įvardydamas lig tol negvildentas temas, jis vadavosi iš siaurų ir daugeliu atžvilgių nekūrybingų politinių bei diplomatinių istorijos dalyko gniaužtų. Naujoji M. Blocho ir L. Febvre’o istoriografija pabrėžė, jog istorijos tyrėjas, dirbdamas savo darbą, privalo dėsningai sueiti į santykį su kitais visuomeniniais bei humanitariniais dalykais – psichologija, ekonomika, sociologija, etnologija, kalbotyra, menotyra, filosofija. Mūsų dienomis turbūt svarbiausia ir skaitomiausia M. Blocho knyga yra Les rois thaumaturges Marc Bloch, Les rois thaumaturges: étude sur le caractère surnaturel attribué la puissance royale, particulièrement en France et en Angleterre, Strasbourg/Oxford: Librairie Istra/Oxford, 1924. Kiti du nūnai itin vertinami ir skaitomi Bocho veikalai – tai Les caracteres originaux de l'histoire rurale française (Paris: Societe d'Edition «Les Belles Lettres», 1931) ir La société féodale (Paris: Albin Michel, 1939–1940). („Karališkieji stebukladariai“). Šiame veikale mokslininkas tyrinėjo Prancūzijoje ir Anglijoje nuo viduramžių iki vėlyvojo XVIII a. gyvavusį populiarųjį tikėjimą, neva karaliai tiesiog prisiliesdami galėjo išgydyti skrofuliozę, taip pat išsamiai aptarė pačias sergančiųjų lytėjimo apeigas, kurios dažniausiai vykdavo iškart po naujojo karaliaus pašventinimo bei karūnavimo.

Bematant į akis krinta pats temos pasirinkimas – ne tik savo netradiciškumu, bet ir tuo, kad nagrinėjami faktai yra išgyvenamojo, subjektyvaus pobūdžio, gilinamasi į tikėjimo psichologiją, o ne daiktiškai apčiuopiamas išorybes. Taigi klojami pamatai istoriniams „mąstysenų“ (pranc. mentalités) tyrimams. M. Blochas neįnikęs į vieno karaliaus gyvenimą arba atskiro laikotarpio ypatybes, jam rūpi kur kas ilgesnė laiko atkarpa, trunkanti ne vieną ir ne du šimtmečius, jam knieti tai, ką vėlesni Annales mokyklos šalininkai įpras vadinti „ilguoju laikotarpiu“ (pranc. longue durée, pažodžiui „ilgoji trukmė“). Taip pat įsidėmėtina, jog M. Blochas neužsiveria pavienėje nacionalinėje erdvėje – priešingai, jis metodiškai lygina iš pažiūros panašių praktikų taikymą dviejose, tegul ir kamyninėse, bet vis dėlto skirtingose tautose – Prancūzijoje ir Anglijoje, šitaip kviesdamas savo kolegas ir skaitytojus domėtis kryžminiais kultūrų tyrimais.

Panašios savybės nesunkiai atpažįstamos L. Febvre’o darbuose. L. Febvre’ą Prancūzijoje išgarsino jo disertacija Philippe II et la Franche-Comté Lucien Febvre, Philippe II et la Franche-Comté, Paris: Librairie Ancienne Honoré Champion, 1912. („Pilypas II ir Franš-Konte“), kurioje jaunasis mokslininkas, užuot tiesiogiai gilinęsis į politinius karaliaus Pilypo II potvarkius, daugiau dėmesio skyrė geografijai, visuomeninei sąrangai bei socialinei regiono raidai, kurie supo ir formavo Pilypo II politiką. Brandžiuose L. Febvre’o kūriniuose – ypač Problème de l’incroyance au XVIe siècle, la Religion de Rabelais Lucien Febvre, Le Problème de l’incroyance au XVIe siècle, la Religion de Rabelais, Paris: Albin Michel, 1942. („Netikėjimo problema XVI amžiuje: Rabelaisreligija“, 1942) ir drauge su Henri-Jeanu Martinu parašytame L’Apparition du livre Lucien Febvre, Henri-Jean Martin, L’Apparition du livre, Paris: Michel, 1958. („Knygos pasirodymas“, 1958) – gvildenama jau minėta„mąstysenų“ istorija. Pirmajame L. Febvre’as gina teiginį, jog Rabelais negalėjęs būti ateistas, kadangi jo amžius dar nebuvo nukalęs „pasauliui be Dievo“ įsivaizduoti reikalingų sąvokų ir terminijos; antrajame pateikiama Vakarų istoriografijoje viena pirmųjų bei įtakingiausių diskusijų apie spausdintinės kultūros raidą ir socialinę sklaidą ankstyvaisiais naujaisiais amžiais – pateikiama taip sėkmingai, jog antrojoje XX a. pusėje iš jos išsirutuliojo naujas istoriografinis žanras – histoiredu livre (knygos istorija).

M. Blocho ir L. Febvre’o metodinius sumanymus ir euristines perspektyvas vainikavo vienos ryškiausių XX a. Vakarų istoriografijos žvaigždžių Fernand’o Braudelio veikalai ir, žinoma, institucinė veikla 1947-siais, prezidentaujant Lucienui Febvre’ui, jis ėjo Secrétaire de École Pratique des Hautes Études pareigas, 1949-siais išrinktas į Collège de France, 1956–1972 laikotarpiu tarnavo VIe Section École Pratique des Hautes Études prezidentu, nuo 1957 iki 1969 vadovavo žurnalui Annales: Economies, sociétés, civilisations, o 1984 tapo Prancūzijos mokslo akademijos nariu (Académie Française). . Pastarojo kaip originalaus ir savito istoriografo savybės ypač atsiskleidžia jo pagrindiniuose veikaluose – La Méditerranée et le monde méditerranéen à l’époque de Philippe II Ferdinand Braudel, La Méditerranée et le monde méditerranéen à l' Epoque de Philippe II, Paris, 1949. („Viduržemio baseinas ir Viduržemio pasaulis Pilypo II laikotarpiu“, 1949) bei trilogijoje Civilisation matérielle, économie et capitalisme, XVe-XVIIIe siècle („Materialiojicivilizacija, ekonomika ir kapitalizmas XV–XVIII amžiais“, 1967). Itin išskirtinos keturios ypatybės: 1) savo tyrimus F. Braudelis remia mišria, tarpdalykine metodika, istorinius duomenis renka ir nagrinėja sociologiniu, ekonominiu, geografiniu, ekologiniu požiūriais. 2) Nagrinėdamas žmonijos praeitį, lemiamą reikšmę teikia geografijai. Istoriografijos ašis – nebe „antropocetriška“, o „geocentriška“ (pranc. géohistoire).

Kai kurie kritikai šį – greičiau visai Annales mokyklai, ne kaip vienam F. Braudeliui savybingą – bruožą šmaikščiai įvardija kaip „istoriją be žmonių“ Susan Mosher Stuard, “Annales School” / Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, Vol. I, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998, p. 33. . 3) Akcento perkėlimas iš žmogaus plotmės į geografinę aplinkotyrinę tiesiogiai sąveikauja su F. Braudelio trejopo istorinio laiko sąranga. Esama trumpalaikės įvykių istorijos (pranc. l’histoire evènementielle), vidutinės trukmės konjunktūrų istorijos (pranc. conjonctures) ir ilgalaikės procesų istorijos (pranc. longue durée). Trumpalaikės perspektyvos istorija apima daugiau ar mažiau apibrėžtus atskirų bendruomenių ir jų narių nuveiktus darbus. Konjunktūrinė istoriografija aprašo vidutinės trukmės visuomeninius ir ūkinius procesus. O ilgalaikė istorinė perspektyva mėgina apžvelgti itin lėtus, šimtmečiais besitęsiančius pokyčius, būdingus ištisoms gamtinėms ekosistemoms, pavyzdžiui, Viduržemio jūros baseinui ar net visai Žemės planetai.

Tokie prancūziški pasakymai kaip histoire globale ir histoire totale, kuriais apibūdinama F. Braudelio istoriografija, mažų mažiausiai įgauna dvi reikšmes: viena vertus, istoriografas raginamas naudotis visais humanitarinių bei socialinių mokslų įrankiais, padedančiais išryškinti savitus praeities pjūvius, vadinasi, istoriografijos „totalumas“, arba „globalumas“, reiškia sudėtinį, sintetinį, tarpdalykinį taikomos metodikos pobūdį; tačiau istoriografija yra visuminis mokslas dar ir tuo požiūriu, kad ji nuosekliai plečia geografinį savo užmojį ir chronologinę perspektyvą: galutiniu istoriografo objektu virsta visas pasaulis kaip – ypatinga, nelinijine prasme – sąryšinga sistema, kurios raidos savitumai pastebimi tik žvelgiant iš plačiamastės – tiek erdvine, tiek laikine prasme – suvestinės perspektyvos.

F. Braudelio veikalai mus atvedė į septintąjį XX a. dešimtmetį – reikia pripažinti, kiek tolokai šio istorinio įvado kontekste. Vis dėlto vėlesnius metodinius bei dalykinius istoriografinės raidos etapus nusprendžiau įtraukti, kadangi jie išplėstiniu pavidalu byloja apie procesus, kurių šaknys siekia ne tik idėjų istoriografijai tokį lemtingą tarpukario laikotarpį, bet ir ne mažiau svarbius kelis dešimtmečius prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Išsamumo dėlei privalau paminėti, jog po Antrojo pasaulinio karo greta Annales mokyklos, dažnai su ja užmegzdamos vaisingą dialogą, vis srauniau tekėjo kitos, globalinės geografinės istoriografijos srovės. Paprastai šias naujas kryptis ar mokyklas (joms turint vienijantį institucinį pagrindą) istoriografai apjuosia pasaulinės istorijos terminu.

Tiesa, pasaulinės istoriografijos šaka nepainiotina su istorijos filosofija, kuri praeities duomenis irgi mėgina apdoroti visuminiu, tačiau kur kas abstraktesniu, metafiziškesniu, „galutinės prasmės“ ieškojimo požiūriu. Žymiausiais XX a. istorijos filosofijos specialistais turbūt laikytini Oswaldas Spengleris (1880–1936) ir Arnoldas J. Toynbee’s (1889– 1975) Žr. Oswald Spengler, Der Untergang des Abendlandes: Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte, 2 Bde. München 1918/1922, Arnold J. Toynbee, A Study of History, 12 vols., Oxford: Oxford University Press, 1934–1961. , nors savo intelektiniu įnašu jiems tikrai nenusileidžia praeities civilizacijas tyrinėję ir jas su šiuolaikinės Vakarų kultūros likimu sieję teoretikai Pitirimas Sorokinas (1889–1968), Christopheris Dawsonas (1889–1970), Lewis Mumfordas (1895–1990).

Antrojoje XX a. pusėje pasaulinė istoriografija ėmė skleistis bent šešiomis kryptimis (visos jos apibrėžtinos tik apskritai, perdėtas tikslumo siekimas – bent kol kas – aptariamiems dalykams darytų daugiau žalos negu duotų naudos). Tai pasaulinių sistemų teorija, modernizacijos analizė, technologijų sklaidos tyrimai, prekybos su tolimaisiais kraštais istoriografija, visą planetą apimančių ekologinių ir biologinių procesų tyrimai bei praeities kultūrų sąveikos studijos. XX a. humanitarai, ekonomistai, sociologai, politologai, etnologai ir kitų žmogaus mokslų žinovai vis labiau įsisąmonino naujų temų aktualumą – temų, kurių nebuvo galima įsprausti į tautinės valstybės rėmus, nes jomis apibūdinami reiškiniai savo apimtimi tolokai išplito ne tik už pavienių valstybių, bet ir už ištisų žemynų ribų. Tyrinėjant tokius dalykus, kaip gyventojų kraustymasis, ekonomikų svyravimai, klimato pokyčiai, technologijų pergabenimas, biologiniai mainai, imperinė plėtra, prekyba su tolimaisiais kraštais, religinių ir kitokių minčių bei idealų sklaida – rašant tokių dalykų istorijas žemėlapius reikėjo perbraižyti pagal geografinius šių procesų raiškos mastus, kurie nepaisė tautinių valstybių sienų ir savo takumu ir vientisumu sudarydavo palyginti rišlius, vienur daugiau, kitur mažiau visą pasaulį aprėpiančius priežastinius tinklus.

Annales mokykla – tik vienas pavyzdys. Kitas – ne viena gija su ja susijęs pasaulinių sistemų istoriografijos projektas. Jos teoretikai žmonijos praeitį suvokia kaip tam tikrą geografinį funkcinį metropolinių, tarpininkaujančių ir periferinių regionų išsidėstymą bei daugiašalės sąveikos mechanizmą, kuris ir varąs pasaulinę istoriją tokia linkme, kokia ji judanti. Metropolinės šalys, – tvirtina pasaulinių sistemų teorijos šalininkai, – veikia kaip pramoninės gamybos centrai, periferinės šalys tiekia žemės ūkio gėrybes, o tarpininkaujančios yra jungiamoji grandis. Vienas kūrybingiausių šios istoriografinės srovės mokslininkų Immanuelis Wallersteinas drauge su savo kolegomis Žr. Immanuel Wallerstein, The Capitalist World Economy, Cambridge, Eng.: Cambridge University Press, 1979; Andre Gunder Frank, Reflections on the World Economic Crisis, New York: Monthly Review Press, 1981; Samir Amin, Giovanni Arrighi, Andre Gunder Frank, Immanuel Wallerstein, Dynamics of Global Crisis, New York: Monthly Review Press, 1982; Björn Hettne, Development Theory and the Three Worlds, Second ed., London: Longman Scientific and Technical, 1995. numato, jog per ateinančius kelis dešimtmečius atitinkami minėtų trinarės pasaulinės sistemos dalyvių vaidmenys kis ne tik savo pobūdžiu, bet ir reikšmingumo laipsniu: periferinės šalys prasiskverbs į metropolijų valdomas veiklos sritis, metropolijų įtaka pasaulinėje arenoje palengva mažės, tačiau augs svarba tarpininkaujančių šalių, kurių pasaulyje visada tebuvo keletas, kadangi buvimas tarpininkaujančia, periferine ar metropoline šalimi nėra laisvo politinio pasirinkimo ar strategijos dalykas, o sudėtingų laikinių, vietovinių ir bendruomeninių aplinkybių išdava.

Kita pasaulinės istoriografijos srovė, vadinamoji modernizacijos analizė, savo ištakomis siekia modernizacijos teoriją – vieną įtakingiausių paradigmų XX a. socialiniuose moksluose. Žymus vokiečių sociologas Maxas Weberis (1864–1920) savo veikaluose kėlė klausimą apie raidos lūžį, kurį naujaisiais, taigi „moderniaisiais“, amžiais patyrė Vakarai, nuo tradicinės gyvensenos pereidami prie visuomeninės, suręstos pagal mokslinio, teisinio biurokratinio bei ekonominio racionalizmo principus. Vėliau M. Weberis Šiuo požiūriu taip pat paminėtini prancūzų sociologo Émile’o Durkheimo (1858–1917) darbai. , naudodamasis pirmaisiais XX a. dešimtmečiais ypač plačiai aptarinėta visuomenės-bendruomenės (vok. Gesellschaft-Gemeinschaft) priešprieša Šią diskusiją ypač įžiebė vokiečių filosofas ir sociologas Ferdinandas Tönniesas (1855–1936) savo knyga Gemeinschaft und Gesellschaft: Abhandlung des Communismus und des Socialismus als empirischer Culturformen (Leipzig: Fues, 1887). Vėliau monografija pervadinta Gemeinschaft und Gesellschaft: Grundbegriffe der reinen Soziologie (Bendruomenė ir visuomenė: pamatinės grynosios sociologijos sąvokos). , lig tol daugiau Vakarų patirtimi paremtą tradicionalizmo tipologiją papildė išsamiais Rytų kultūrų tyrimais – kultūrų, kurioms tradicinė bendruomeninė sąranga, sutvirtinta konfucinėmis ir induistinėmis etinėmis nuostatomis, pasirodė esanti itin savybinga. Šią aplinkybę sociologas laikė lemtingu veiksniu, neleidusiu Vakarų kapitalizmui taip išplisti ir prigyti Rytų kraštuose, kaip jam pavyko Europoje bei Šiaurės Amerikoje.

Modernizacijos analizę taikantys istoriografai sociologų gana plačiai apibrėžto tyrimų lauko nesiaurino, taip pat neatsisakė lyginamosios kultūrologinės perspektyvos, būdingos tokiems sociologams kaip M. Weberis ir É. Durkheimas. Savo knygoje The Dynamics of Modernization: A Study in Comparative History Cyril E. Black, The Dynamics of Modernization: A Study in Comparative History, New York: Harper and Row, 1966. („Modernizacijos dinamika: lyginamasis istorinis tyrimas“) Cyrilas E. Blackas nagrinėja plataus masto vyksmą: kaip, pirmenybę atiduodamos mokslui ir technologijai, o ne paveldimoms kultūrinėms tradicijoms bei šiųjų siūlomoms priemonėms, įgyvendindamos masinius švietimo, miestų statymo, pramonės vystymo, kelių tiesimo bei panašias programas, taip pat vietoj tradicinės nerašytos moralės skiepydamos formalizuotą individualizmo ir konkurencijos etiką, vadinamosios tradicinės visuomenės tampa modernios.

Tiesa, modernizacijos analitikai nekart susilaukė priekaištų dėl taikomo modelio eurocentriškumo, skuboto dėsnių suvisuotinimo, nekritiško vakarietiškų istorinių procesų perkėlimo į svetimas kultūras, nekreipiant dėmesio į esminius skirtumus. Tačiau tokie veikalai, kaip E. L. Joneso Growth Recurring: Economic Change in World History Eric Lionel Jones, Growth Recurring: Economic Change in World History, Oxford: Oxford University Press, 1988. („Augimas kartojasi: ekonominė kaita pasaulinėje istorijoje“), kuriame autorius nagrinėja ir lygina istorinius duomenis apie ūkinę būklę Song dinastijos Kinijoje, Tokugava Japonijoje bei naujųjų amžių Europoje ir padaro įdomią išvadą: jeigu šalyse nesiaučia žmonių turtą nusavinantys režimai, ekonominis pakilimas yra natūralus ir bemaž neišvengiamas – rodo, jog modernizacijos analizė puikiai sugeba išsivaduoti iš tramdomųjų eurocentrizmo marškinių ir neniveliuoja skirtingų kultūrų patirčių.

Pasaulinių sistemų teoretikų ir modernizacijos analitikų daugumą pagal išsilavinimą sudarė sociologai, antropologai, ekonomistai ir politologai. Tuo tarpu kita pasaulinės istoriografijos srovė, praktinių žinių ir technologijų sklaidos tyrimai, – tai jau tiesioginis profesionalių istoriografų nuopelnas. Antai Williamas H. McNeillas savo knygoje The Rise of the West: A History of the Human Community William H. McNeill, The Rise of the West: A History of the Human Community, Chicago: University of Chicago Press, 1963. Kitas puikus pasaulinės technologijų sklaidos nagrinėjimo pavyzdys – tai Danielo R. Headricko The Tentacles of Progress: Technology Trasfer in the Age of Imperialism, 1850–1940, New York: Oxford University Press, 1988. („Vakarų iškilimas: žmonių bendruomenės istorija“) gvildena būdus, kaip tautos tarpusavyje keisdavosi buitiniais įgūdžiais ir technologijomis. Jis padaro išvadą, jog skirtingų visuomenių asmenų bendravimas bei dalijimasis dalykine patirtimi buvo ir tebelieka vienu galingiausių pasaulinės istorijos veiksnių.

Praeitin nusidriekusių globalių reiškinių tyrimus papildo istoriografiniai prekybos su tolimaisiais kraštais pasakojimai. Pavyzdžiui, Philipas D. Curtinas savo knygoje Cross-Cultural Trade in world History Philip D. Curtin, Cross-Cultural Trade in World History, New York: Cambridge University Press, 1984. („Tarpkultūrinė prekyba pasaulinėje istorijoje“), aprėpdamas gana ilgą laikotarpį nuo senovės iki naujausiųjų amžių, nagrinėja, kaip praeityje būdavo varoma prekyba tarp tolimųjų kraštų, kaip įsisteigdavo ir veikdavo vadinamosios prekybinės diasporos, arba išeivijos, kaip pirkliai, prekių gabentojai ir brokeriai ekonominiais sumetimais leisdavosi į ilgas, varginančias, pavojingas keliones, kirsdavo valstybių sienas ir, be kita ko, veikdavo kaip kultūrinių mainų skatintojai. Istoriografiniam prekybos su tolimaisiais kraštais žanrui priskirtina ir K. N. Chaudhurio knyga Asia before Europe: Economy and Civilisation ofthe Indian Ocean from the Rise of Islam to 1750 Kirti N. Chaudhuri, Asia before Europe: Economy and Civilisation of the Indian Ocean from the Rise of Islam to 1750, Cambridge, Eng.: Cambridge University Press, 1990. („Azija iki Europos: Indijos vandenyno baseino ekonomika ir civilizacija nuo islamo iškilimo iki 1750 m.“), kurioje autorius įtikinamai parodo, kad minėtame regione dar iki europiečių įžengimo klestėję tarptautiniai prekybos tinklai, Indijos vandenyno baseiną suvieniję į gana darnią ekonominę visumą.

Pasaulinės istoriografijos apžvalgą užbaigsiu paminėdamas dar vieną tyrimų kryptį – tai retrospektyvūs aprašymai bei nagrinėjimai ekologinių ir biologinių procesų, kurie praeityje reiškėsi daugiau ar mažiau globaliu, t. y. virštautiniu ir viršvalstybiniu mastu. Ir dabar, ir praeityje ekologinių bei biologinių reiškinių vienų nuo kitų nebuvo galima atitverti muitinėmis, valstybinėmis sienomis ar diplomatinėmis sutartimis. Tai dalykai, turintys savą skleidimosi geografiją, o toji geografija ne tik potencialiai, bet neretai ir faktiškai apėmė visą Žemės planetą. Štai savo monografijoje Plagues and Peoples William H. McNeill, Plagues and Peoples, Garden City, N. Y.: Anchor, 1976. („Marai ir tautos“) W. H. McNeillas aptaria, kokį poveikį darė iš senos biologinės sistemos į naują aplinką perneštos užkrečiamosios ligos.

Kitas istoriografas, tyrinėjęs gamtinių bei gyvybinių procesų reiškimąsi praeityje globaliu mastu, Alfredas W. Crosby, 1986-aisiais išleido knygą pavadinimu Ecological Imperialism: The Biological Expansion of Europe, 900 –1900 („Ekologinisimperializmas: biologinė Europos plėtra, 900–1900 m.“). Remdamasis biologija, autorius užsimojo paaiškinti, kodėl europiniai augalai, gyvūnai ir žmonių bendruomenės sėkmingai įsitvirtino daugelyje skirtingų, po visą pasaulį išsibarsčiusių vietovių. Jis tvirtino, esą dėl atsineštų egzotiškų ligų europiečiams tapo prieinamos daugelis geografinių vietovių, kuriose apsigyvenę naujakuriai užveisdavo augalų bei gyvūnų, o šie naujoje ekosistemoje, nesusidurdami su įprastiniais plėšrūnais, imdavo nenatūraliai gausėti.

Kultūrinė istoriografija

Sugrįžkime į XIX amžių. Dar vienas ženklus lūžis nusistovėjusioje istorijos rašymo tradicijoje įvyko, L. van Ranke’s mokiniui Jacobui Burckhardtui (1818–97) 1860 m. išspausdinus Die Cultur der Renaissancein Italien Vertimas į anglų kalbą: The Civilization of the Renaissance in Italy, trans. S. G. C. Middlemore, Oxford: Oxford University Press, 1938. („Renesanso kultūra Italijoje“). Šiame veikale aprašomas nekoks nors politinis vienetas, ne karalių ir karvedžių žygdarbiai, o kultūrinis laikotarpis – renesansas. Itališkąjį renesansą apibūdindamas kaip savitą istorinę epochą, J. Burckhardtas stengiasi aprėpti tuometinio kultūrinio gyvenimo visumą, tiria kuo įvairiausias daiktines ir dvasines šiosios išraiškas: tautinius kostiumus, karybą, liaudies papročius, šventes, dailę, poeziją, satyrą. Be valstybės ir religijos, kaip pagrindinių varomųjų istoriškai kintančios visuomenės jėgų, J. Burckhardtas išskiria dar trečiąją – kultūrą, kuri gyvuoja tik tuomet, jei valstybė ir religija neužgniaužia laisvai pasireiškiančių kūrybinių asmens galių.

Žinoma, panašiai mąstančių pirmtakų bei amžininkų buvo: tarp jų – Voltaire’as (1694–1778), 1756 m. baigęs rašyti Essai sur les moeurs et l’esprit des nations („Apybraiža apie tautų papročius ir dvasią“), Johannas Christophas Adelungas (1732–1806), 1782 m. išleidęs Versuch einer Geschichte der Cultur des menschlichen Geschlechts Johann Christoph Adelung, Versuch einer Geschichte der Cultur des menschlichen Geschlechts, Leipzig: Hertel, 1782. („Žmonių giminės kultūros istorijospaieškos“), etnologas Gustavas Klemmas (1802–67), 1843–53 m. pateikęs dešimttomę Allgemeine Cultur-Geschichte der Menschheit Gustav Klemm, Allgemeine Cultur-Geschichte der Menschheit, Bd. 1–10, Leipzig: B. G. Teubner, 1943–1852. („Visuotinė žmonijos kultūros istorija“), folkloristas Wilhelmas Heinrichas Riehlis (1823–97), 1854–69 m. laikotarpiu išspausdinęs keturių tomų Die Naturgeschichte des Volkes als Grundlage einer deutschen Sozial-Politik Wilhelm Heinrich Riehl, Die Naturgeschichte des Volkes als Grundlage einer deutschen Sozial-Politik, Bd. 1–4, Stuttgart: Cotta, 1854–1869. („Natūralioji tautos istorija kaip vokiečių socialinės politikos pagrindas“), romanistas Gustavas Freytagas (1816–95), 1859–67 m. sukūręs keturių tomų Bilder aus der deutschen Vergangenheit Gustav Freytag, Bilder aus der deutschen Vergangenheit, Bd. 1–4, Leipzig: Hirzel, 1859–1867. („Vaizdai iš vokiečių praeities“).

Minėtuose veikaluose istorija nebetapatinama išimtinai su politinių veiksmų arena, vis daugiau dėmesio skiriama literatūrai, mokslui, dailiesiems menams, technologijų raidai, liaudies kūrybai, papročiams, buičiai. Taip pat minėtini metodologinio L. van Ranke’s priešininko Karlo Lamprechto (1856–1915) darbai, ypač daugiatomė platesniam skaitytojų ratui skirta Deutsche Geschichte Karl Lamprecht, Deutsche Geschichte, Bd. 12, Berlin: Gärtner, 1891–1909. („Vokiečių istorija“), kurioje esminių istorinių pokyčių varikliais įvardijama nebe valstybės ir didžiosios asmenybės, o kuopinės mąstysenos tipai, liaudies psichologijos savitumai, visuomeniniai dėsniai, į istoriografinį pasakojimą įverpiamos žinios iš dailėtyros, ekonomikos, biologijos, sociologijos.

Tačiau būtent J. Burckhardtui antrojoje XIX a. pusėje labiau negu kam nors kitam į istoriografijos objektų lauką pavyko įtraukti kultūrologinius duomenis autoritetingu ir akademinio mokslo pavidalu. Jis ne tik gerokai pailgino temų, kuriomis istoriografas teisėtai galėjo domėtis, sąrašą, bet ir, apimdamas dailėtyrą, filosofiją, šeimos sociologiją, apeigų aiškinimą, praplėtė, o ne vienu atžvilgiu ir sukūrė naują, mišrią humanitarinę metodiką, kuri dabar vadinama tarpdalykiniais tyrimais.

Dailės istoriografija

Profesoriaudamas Bazelio universitete J. Buckhardtas dėstė du dalykus: bendrąją ir dailės istorijas. Savo rašiniais bei paskaitomis įkvėpė būrį jaunų humanitarų, kurie, kiek susiaurinę kultūrinės istoriografijos ribas, pagrindiniu savo tyrimų objektu pasirinko istorinę dailę.

Žymusis šveicaras Heinrichas Wölfflinas (1864–1945), parašęs klasikinius veikalus Renaissance und Barock („Renesansas ir barokas“, 1888), Die klassische Kunst („Klasikinis menas“, 1899) bei chrestomatinį Kunstgeschichtliche Grundbegriffe: Das Problem der Stilentwicklung in der Neueren Kunst („Pamatinės meno istorijos sąvokos: stiliaus raidos problemanaujajame mene“, 1915) Vertimas į lietuvių kalbą: Heinrich Wölfflin, Pamatinės meno istorijos sąvokos: stiliaus raidos problema naujajame mene, iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Ludavičienė, Vilnius: ALK/Pradai, 2000. ir drauge tapęs vienu šiuolaikinės dailės istorijos įkūrėjų, buvo J. Burckhardto mokinys ir įpėdinis Bazelio universitete. Tiesioginę J. Burckhardto įtaką patyrė ir kita dailės istorijos pažiba – vokiečių mokslininkas Aby Warburgas (1866–1929), garsiosios jo vardo bibliotekos, mokyklos, galiausiai instituto steigėjas bei (drauge su prancūzu Émile’iu Mâle (1862–1954), ikonologinio metodo dailės istoriografijoje vienas pradininkų bei grindėjų.

Vis dėlto nors dailės istoriografijos subujojimas XIX–XX a. sandūros Europoje ir sietinas su J. Burckhardtu, buvo kur kas visuotinesnis reiškinys, turėjęs ne tik individualių, bet ir visuomeninių priežasčių. Stambiausiuose XIX a. kultūros centruose – Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje – valstybiniu lygmeniu vis labiau įsisąmonintos istorinės paminklosaugos problemos, kurių sprendimas kone tiesiogiai priklausė nuo turimų faktinių žinių apie vaizduojamuosius, tapybinius, lipdybinius bei statybinius praeities menus. Istorinė paminklosauga negalėjo būti sėkmingai įgyvendinama be istorinės paminklotyros. Tuo tikslu pradėti spausdinti ypatingi leidiniai: vienas toks pavyzdys – 1856 m. Gustavo Friedricho von Heiderio (1819–97) Austrijoje įsteigtas Mitteilungen samt Jahrbuch der k. k. Zentralkommission zur Erforschung und Erhaltung der Kunst- und historischen Denkmale („Centrinės komisijos meno ir istorijos paminklams tirti ir saugoti biuletenis-metraštis“), tam tikru laikotarpiu buvęs centriniu Europos dailės istoriografijos organu Žr. Udo Kultermann, Kunstgeschichte der Kunstgeschichte, München: Prestl Verlag, 1996. Kunstgeschichte, Vienna: Anton Schroll, 1924. .

1844 m. Berlyno universitete Gustavas Friedrichas Waagenas (1794–1868) įsteigė dailės istorijos katedrą. Tą patį, uoliai palaikomas Austrijos švietimo ministro grafo Leo Thun-Hohensteino (1811–88), 1851 m. Vienos universitete padarė Rudolfas von Eitelbergeris (1817–85). G. F. Waagenas, vadovaudamas Berlyno tapybos galerijai, pirmasis Europoje Berlyno kolekciją surikiavo pagal iš anksto nustatytus mokslinius sisteminius kriterijus. Akademinė R. von Eitelbergerio veikla tiesiogiai išsirutuliojo iš praktinės muziejinės patirties. 1964 m. jis įkūrė Austrijos dailės ir pramonės muziejų, o vėliau, apsilankęs pasaulinėje Londono parodoje bei „Viktorijos ir Alberto“ muziejuje, pasirūpino, kad Vienoje iškiltų taikomosios dekoratyvinės dailės muziejus – pirmasis toks senajame žemyne.

Restauracinius siekius, sisteminį muziejinių kolekcijų pertvarkymą, istorinius dailės paminklų sąvadus papildė itin gyvybingos rašytinių bei vaizdinių dailės istorijos šaltinių paieškos, juos rūšiuojant, sisteminant ir spausdinto pavidalo pateikiant daugeliui tyrėjų. Nuo 1871 m. R. von Eitelbergeris pradėjo leisti Quellenschriften für Kunstgeschichte und Kunsttechnik des Mittelalters und der Renaissance („Literatūriniai viduramžių ir renesanso dailės istorijos bei technikos šaltiniai“). Ypač ženklų indėlį, apibendrinant Vakarų dailės istoriografijos šaltinius bei išryškinant jų svarbą moksliniam darbui, padarė Julius von Schlosseris (1866–1938), 1924 m. išspausdinęs vieną išsamiausių ir kruopščiausių šios srities veikalų Die Kunstliteratur: ein Handbuch zur Quellenkunde der neueren Kunstgeschichte („Dailės literatūra: žinių apienaujųjų amžių dailės istoriją vadovas“) Julius von Schlosser, Die Kunstliteratur: ein Handbuch zur Quellenkunde der neueren Kunstgeschichte, Vienna: Anton Schroll, 1924. .

Kaip minėjome, dailės istoriografijos išaugimas į palyginti savarankišką istoriografinį barą nėra vieno žmogaus triūsas. Norėdamas išryškinti bendriausias metodines bei temines ypatybes, vis labiau atspindėjusias dailės istorijos tyrimus ir vis akivaizdesnę įtaką dariusias kitoms, gretutinėms istoriografijos sritims, apsistosiu ties dviem, ne vienu ryšiu tarpusavyje susijusiomis dailės istoriografijos mokyklomis – Vienos ir Warburgo.